Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Arūno Sakalausko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S. nuteista už tai, kad, neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, bei platino, o būtent: 2021 m. kovo 17 d. 14.40 val. iš (duomenys neskelbtini) pašto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), siuntė registruotą siuntą, kurioje, kartu su kitais siuntinyje buvusiais daiktais, į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, adresu (duomenys neskelbtini), siuntė du popieriaus lapus su sintetiniu kanabinoidu ADB-BUTINACA, siuntėja nurodydama I. P. bei siuntinį adresuodama E. K., tačiau 2021 m. kovo 24 d. 9.30 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), pareigūnai, tikrindami atsiųstą siuntinį, adresuotą E. K. nuo I. P., jame rado ir paėmė du popieriaus lapus, kuriuose atitinkamai yra 1,0003 g ir 1,0150 g, viso – 2,0153 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Arūno Sakalausko apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistoji S. S. ir jos gynėjas advokatas Arūnas Sakalauskas. Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog S. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išsiuntė registruotą siuntą į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, ją adresuodama E. K.. Taip pat jie neginčija, kad siuntoje su kitais daiktais buvo ir popieriaus lapai, iš kurių dvejų sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – sintetinis kanabinoidas ADB-BUTINACA, bei kad šių psichotropinių medžiagų lapuose buvo atitinkamai 1,0003 g ir 1,0151 g, kas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas atitinka didelį kiekį. Šios aplinkybės apygardos teismui abejonių taip pat nekelia, jos įrodytos byloje surinktais duomenimis, kurie aptarti skundžiamame nuosprendyje. Todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisakys. Tačiau nuteistoji ir jos gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog S. S. padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, netinkamai nustatė šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę – nepagrįstai konstatavo, jog nuteistoji žinojo ir suvokė, kad kartu su kitais daiktais E. K. į pataisos namus išsiųstų dvejų popieriaus lapų (laiško ir piešinio) sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA. Dėl šios priežasties, anot apeliantų, S. S. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį turi būti išteisinta. Tuo atveju, jei S. S. atžvilgiu nebus priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, apeliantai prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajai paskirtos bausmės. Taigi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, visų pirma patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. S. veikoje yra ir subjektyvioji jai inkriminuoto nusikaltimo pusė – kaltė, jei taip, ar tinkamai buvo individualizuota jai paskirta bausmė.

Dėl S. S. kaltės

8. BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokia, koks yra jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015, 2K-54-489/2017). Šis požymis yra vertinamasis, todėl, inkriminuojant jį kaltinamajam, nepakanka nustatyti narkotinės ar psichotropinės medžiagos rūšį, konkretų jos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį bei pasiremti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Pagal teismų praktiką taikant BK 260 straipsnį kaltininkui pakanka suvokti, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat apie jų kiekį bent bendrais bruožais; nebūtina įrodyti, kad kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-452-788/2016 ir kt.). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus, jo aiškinimus, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

10. Pripažinęs, kad S. S. parodymai yra nenuoseklūs bei neišsamūs, pirmosios instancijos teismas juos vertino kaip nepatikimus. Motyvuodamas tokią išvadą, apylinkės teismas pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji nenurodė, kad siuntinį su jos parašytu konkrečiu laišku E. K. jos prašė išsiųsti M. D., kad šis jai grasino, persekiojo. Taip pat nenurodė kada ir kur buvo pradurtos jos automobilio padangos, apibraižytas automobilis, nepateikė jokių tai patvirtinančių patikimų duomenų. Ji nenurodė ir to, kad siuntinį jai atvežė M. D. atsiųstas vyriškas, o teisme negalėjo šio vyriškio apibūdinti, kaip ir nurodyti tiksliai kada ir kur jai jis siuntą pristatė. Apylinkės teismas taip pat sprendė, jog nuteistosios parodymus, jog ji nežinojo ir nesuvokė, kad siuntinyje su kitais buvusiais daiktais siunčiami ir sintetinio kanabinoido savo sudėtyje turintys lapai, paneigia jos pačios kryptingi ir nuoseklūs veiksmai, – siuntinio supakavimas, ant dviejų lapų teksto rašymas E., kuris baigiasi žodžiais „Iki! Būk sveikas! Lauksiu žinių iš tavęs.“, minėto siuntinio, išsiuntimas E. K., atliekančiam bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, siuntėja nurodant netikrą asmenį – I. P., ir iš šio žinių laukimas, nurodžius savo el. pašto adresą. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir teisėjų kolegija. Nuteistosios parodymai šiuo atveju vertintini tik kaip jos gynybinė versija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo (nuteistojo) parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

15. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių apklausti asmens, nurodyto kaip siuntos siuntėjo – I. P.. Tačiau, kaip matyti iš 2021 m. balandžio 5 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos ikiteisminio tyrimo vyresniosios tyrėjos R. B. tarnybinio pranešimo, ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti asmenį, galėjusį siųsti siuntinį E. K., Vidaus reikalų informacinės sistemos registre buvo patikrinti ant siuntinio užrašyti siuntėjos duomenys – I. P., (duomenys neskelbtini). Tikrinant duomenis pagal asmens vardą ir pavardę, duomenų apie asmenį I. P. registre nerasta. O tikrinant duomenis pagal adresą, nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra daugiabutis namas, kuriame butai numeruojami nuo 203 iki 527, tačiau bute (duomenys neskelbtini) asmenų deklaravusių savo gyvenamąją vietą nenustatyta (1 t., b. l. 75). Taigi, teismas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga net ir neturėjo galimybių apklausti realiai neegzistuojantį asmenį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skunde cituojami E. K. bei A. N. parodymai nepatvirtina, jog toks asmuo kaip I. P. iš tiesų egzistuoja. Jie taip pat nepaneigia ir S. S. kaltės. E. K. apklausiamas teisme, iš tiesų, parodė, jog jis su moterimi vardu ir pavarde I. P. yra bendravęs. Liudytojas teigė, kad su ja susipažino per televizijos kanalą, susiskambindavo. Jis taip pat parodė, kad I. P. vieno pokalbio metu jam pasakė apie į pataisos namus išsiųstą siuntinį. Tuo tarpu liudytoja A. N., kuri yra (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė, iš tiesų, parodė, kad iškvietus į pasimatymų ir siuntinių išdavimo biurą E. K. ir jo pasiteiravus kas atsiuntė jam siuntinį, šis atsakė, jog siuntinį jam atsiuntė draugė I. P.. Jis taip pat nurodė tokį patį siuntėjos adresą, kuris buvo užrašytas ant siuntinio. Vis tik, vertinant šiuos E. K. ir A. N. parodymus, svarbu atsižvelgti į tai, jog E. K. nurodė niekuomet I. P. nematęs, jis su ja bendravo tik skambučiais. Neatmestina tikimybė, jog S. S., iš anksto suplanavusi perduoti psichotropines medžiagas į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), sumanė susipažinti su kokiu nors šioje įkalinimo įstaigoje esančiu asmeniu bei siuntinį adresuoti būtent jam, prisistatyti išgalvotu vardu ir pavarde, tam, kad kilus abejonių dėl siuntinyje esančių daiktų teisėtumo, būtų sudėtingiau nustatyti tiek siuntos tikrąjį siuntėją, tiek jo gavėją.

16. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas L. S. iškėlė versiją, kad su jo sutuoktinei pareikštais įtarimais gali būti susiję bausmę pataisos namuose atliekantys E. Z., R. L., M. K., kurie pataisos namuose prekiavo narkotinėmis medžiagomis, o L. S. ne vieną kartą dėl tokių jų veiksmų yra rašęs skundus, taigi, galimai tokiu būdu jie keršija L. S.. Apeliantų nuomone, ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti patikrinta ši L. S. versija, apklausiant jo paminėtus asmenis – E. Z., R. L., M. K.. Teisėjų kolegija, įvertinusi L. S. parodymus kitų byloje esančių duomenų kontekste, su tokia nuteistosios ir jos gynėjo pozicija nesutinka ir konstatuoja, jog E. Z., R. L. bei M. K. apklausų atlikimas tebūtų perteklinis procesinis veiksmas. Liudytojo L. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu vadovautis pagrindo nėra, kadangi jie nelogiški, akivaizdžiai pritaikyti prie byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, kad laiškas, kurio sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos, buvo surašytas ne kieno nors kito, o S. S.. Be to, L. S. parodymai yra prieštaraujantys netgi pačios nuteistosios parodymams dalyje dėl laiško parašymo aplinkybių. Atitinkamai, nėra pagrindo jais remiantis tikrinti L. S. nurodytą versiją dėl galimo E. Z., R. L. bei M. K. keršto jam, sudarant tokią situaciją, dėl kurios jo sutuoktinė buvo nepagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme, pasinaudodamas savo teise neduodi parodymų prieš savo šeimos narį, L. S. būti apklausiamas atsisakė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad S. S. rašydavo jam laiškus į pataisos namus, kuriuos jis saugojo kartu su kitais jam priklausančiais pataisos namuose turimais daiktais. Vieną mėnesį pastebėjo, kad yra dingęs ne vienas S. S. laiškas. Taigi, mano, kad būtent vienas iš S. S. jam rašytų laiškų ir galėjo būti persiųstas E. K. kartu su kitais daiktais, prieš tai laišką prisodrinus psichotropinėmis medžiagomis, taip siekiant jam (L. S.) atkeršyti. Toks aiškinimas yra absoliučiai nelogiškas tuo aspektu, jog laiške, išsiųstame kartu su kitais daiktais E. K., jo autorius kreipėsi į laiško gavėją kreipiniu „Labas (duomenys neskelbtini)“, t. y. kreipiamasi yra ne į L. S..

17. Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. S. pateikta įvykių versija yra neginčytinai paneigta. Nuteistoji neabejotinai žinojo, kad kartu su kitais daiktais ji į pataisos namus siunčia ne įprastus popieriaus lapus, o tokius, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA. Nuteistosios supratimą, kad ji į pataisos namus, be kita ko, siunčia ir draudžiamas medžiagas, patvirtina jos melagingų versijų teikimas – ikiteisminio tyrimo metu neigimas apskritai kaltinime nurodytu laiku siuntus siuntinį į pataisos namus, o vėlesnėse proceso stadijose – tikinimas, jog visą siuntos, adresuotos E. K., turinį ji gavo iš nepažįstamo asmens. Taip pat jos žinojimą apie tai, kad siunčiamų lapų sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, patvirtina ir bandymas nuslėpti savo tapatybę, nurodant neegzistuojantį asmenį siuntos siuntėju ir melagingą gyvenamosios vietos adresą, bei atsiskaitant Lietuvos pašte už siuntos gabenimo paslaugą grynaisiais pinigais, o ne bankine kortele. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sintetiniu kanabinoidu ADB-BUTINACA buvo prisodrinti net du popieriaus lapai, taip pat sprendžia, kad bent bendrais bruožais nuteistoji suvokė psichotropinės medžiagos, kuria ji disponavo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kiekį, t. y. kad jis bus didelis. Neabejotina ir tuo, kad S. S., būdama suaugusi pakaltinama moteris, žinojo ir suprato, kad ji, siųsdama didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tokiu būdu neteisėtai jas platina, kad tai uždrausta, pavojinga veika, to norėjo ir siekė. Taigi, visa tai patvirtina, kad S. S. veikė tiesiogine tyčia. Apeliantės padaryta nusikalstama veika visiškai atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl tenkinti nuteistosios ir jos gynėjo skundą ir išteisinti S. S. dėl šios jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

Dėl bausmės

18. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje už šioje normoje numatyto nusikaltimo padarymą asmeniui numatyta tik griežta, alternatyvų neturinti, laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. S. buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams.

19. Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

20. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, S. S. savo noru neatvyko ir nepranešė padariusi nusikalstamą veiką. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu šioje byloje tokio pobūdžio aplinkybių apskritai nenustatyta.

21. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015; Nr. 2K-449-942/2016; Nr. 2K-268-942/2017).

22. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, kaip minėta, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

23. Vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį šios kategorijos bylose, yra ir tai, kiek kartų neteisėtai disponuotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą minimalią ribą.

24. Įvertinusi tiek nuteistąją, tiek ir jos padarytą nusikalstamą veiką, jos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. S. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta minimali šios teisės normos sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Ji pakankamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai). Jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti nuteistosios atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta.

25. Vertindama S. S. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ji, veikdama tiesiogine tyčia, įvykdė nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Apeliantė ne tik laikė psichotropines medžiagas, tikslu jas platinti, bet ir ėmėsi realių veiksmų šį tikslą įgyvendinti – psichotropines medžiagas išsiuntė į pataisos namus. Nors psichotropinės medžiagos taip ir nepasiekė adresato, kuriam jos buvo skirtos, taigi, jos nepadarė žalos jokio asmens sveikatai, tačiau tik dėl to, kad tai užkardė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnė, kuriai kilo įtarimas dėl siuntinyje esančių lapų sudėties. Pažymėtina ir tai, kad bendras neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis – 2,0153 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA – net keturis kartus viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatytą minimalią didelio šios psichotropinės medžiagos kiekio ribą, kuri yra 0,5 g. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog konstatuoti mažesnio S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, lyginant jį su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, nagrinėjamu atveju negalima.

26. Nuteistoji praeityje neteista, bylos duomenimis administracine tvarka bausta tik vieną kartą už nustatyto leistino važiavimo greičio viršijimą. Be to, ji tiek iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dirbo ir darbdavio yra charakterizuojama teigiamai. Šios aplinkybės vertintinos S. S. naudai. Tačiau, vertinant nuteistosios asmenybę, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ji kaltės nepripažino, nebuvo nuoširdi ir atvira, davė melagingus parodymus bei pati ar per kitus asmenis bandė įtikinti duoti melagingus parodymus ir su nagrinėjama nusikalstama veika niekaip nesusijusį asmenį – M. D.. Tokiu būdu, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės, nuteistoji sąmoningai klaidino ne tik ikiteisminio tyrimo įstaigą, bet ir abiejų instancijų teismus, kliudė kuo greičiau išnagrinėti bylą ir įvykdyti teisingumą. Tai rodo, jog ji savo elgesio kritiškai nevertina bei dėl jo nesigaili. Paminėtina ir tai, kad nors apeliantė anksčiau nėra teista nei už analogišką, nei už kokią nors kitą nusikalstamą veiką, tačiau šio nusikaltimo padarymo aplinkybės (popieriaus prisodrinimas psichotropinėmis medžiagomis, jos siuntimas paštu), priešingai nei teigiama skunde, rodo, kad jis nebuvo atsitiktinis bei spontaniškas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad apeliantei nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 40 metų. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad jos neteisėtam elgesiui įtakos galėjo turėti nebranda, jaunatviškas naivumas. Nors nuteistajai diagnozuotas depresinis susirgimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, tačiau psichopatologija nėra fiksuojama tokio lygio, kad ji negalėjo tinkamai įvertinti savo veiksmų pavojingumo bei už juos gresiančios itin griežtos atsakomybės. Taigi, nenustatytos ir aplinkybės, kurios leistų konstatuoti mažesnį S. S. pavojingumą visuomenei ir sudarytų pagrindą manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti paskyrus apeliantei su laisvės atėmimu nesusiję bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ar bent jau nustatant mažesnę laisvės atėmimo trukmę, nei BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas šios bausmės minimumas.

27. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistoji neturi vaikų ar kitų išlaikytinių. Nors ir yra susituokusi, tačiau jos sutuoktinis ilgą laiką atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde S. S. bei jos gynėjas taip ir nenurodė, o apygardos teismas savo iniciatyva nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad S. S. izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jos socialinius ryšius bei tolesnes resocializacijos galimybes.

28. Atsižvelgdama į visa, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo ne tik naikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, bet ir keisti jį dėl nuteistajai neteisingai paskirtos bausmės. Todėl S. S. ir jos gynėjo skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Arūno Sakalausko apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.