Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir A. Š. (jai baudžiamoji byla nutraukta) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo

J. R. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. R. dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., vadovaujantis BK 95 str. 1 d. b p., baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

A. Š. dėl nusikaltimų, numatytų 1961 m. BK 285 str. 1 d., 207 str. 2 d. (1998-02-03 įst. red.), vadovaujantis BK 49 str. 3 p. (2000-09-12 įst. red.), baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. buvo kaltinama ir atiduota teismui už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, padarydama didelę žalą valstybės interesams, o būtent:

(duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, buvusiame (duomenys neskelbtini), 2002 m. birželio 6 d. gavus V. Z. ieškininį pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, pažeisdama galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) (2002-03-12 įst. red.) 128 str. 1 d., 129 str. 2 d., 164 str.3 p. reikalavimus, apie gautą ieškininį pareiškimą neinformavo atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės, neišsiuntė atsakovui ieškininio pareiškimo nuorašo, nepranešė apie teismo posėdį. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, pažeisdama CPK 167 str. 1 d., 181 str. 2 d. reikalavimus, 2002 m. birželio 20 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme išnagrinėjo civilinę bylą nepranešus atsakovui ir nedalyvaujant jo atstovui, taip pažeidė CPK 215 str. 1 d. priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo pripažino ieškovės V. Z. teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); taip pat suklastojo oficialius dokumentus: į 2002 m. birželio 20 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė žinomai melagingas žinias apie tai, kad 2002 m. birželio 20 d. viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A.M., kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kad prašymas priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių. A. Š. apie priimtą teismo sprendimą, pažeisdama CPK 229 str. reikalavimus, nepranešė atsakovui (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Taip pat A. Š. žinomai suklastotą dokumentą - paminėtoje civilinėje byloje 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą, kuriame įrašytos žinomai melagingos žinios, jog posėdyje dalyvavo atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. ir prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, patvirtino parašu. Taip A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 109 str. 3 d. (teisėjai, nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo), Teismų įstatymo (2002-03-14 įst. red.) 3 str. 2 d. (teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų), Teismų įstatymo 33 str. 1 d. (nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Konstitucija, Teismų įstatymu ir kitais įstatymais), Teismų įstatymo 34 str. 1 d. (proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus), Teismų įstatymo 43 str. 1 d. (reikalavimą laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų). Taip A. Š. sulaužė 1995 m. birželio 15 d. duotą teisėjo priesaiką Lietuvos Respublikai vykdyti teisingumą pagal įstatymus, visada būti sąžininga ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui, taip diskreditavo teisminės valdžios autoritetą. Be to, ji padarė didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei, nes realiai neužtikrino, atėmė galimybę realizuoti CPK garantuojamas teises susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, dalyvauti įrodymų tyrime, reikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžio protokolu, reikšti dėl jo pastabas, gauti teismo sprendimo nuorašą, bei apskųsti teismo sprendimą. Kartu (duomenys neskelbtini) savivaldybė patyrė ir turtinę žalą, nes lengvatinėmis sąlygomis pagal neteisėtą ir nepagrįstą 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimą butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2002 m. spalio 28 d. parduotas V. Z. už 210,02 Lt, kai jo vidutinė rinkos kaina 2002 m. spalio 24 d. buvo 6435 Lt. Tokiais veiksmais A. Š. padarė didelę žalą valstybės interesams, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 285 str.1 d. (1998-02-03 įst. red.).

Taip pat ji buvo kaltinama ir atiduota teismui už tai, kad, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, dirbdama teisėja (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, buvusiame (duomenys neskelbtini), suklastojo oficialius dokumentus, padarydama didelę žalą valstybei, o būtent :

į 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė žinomai melagingas žinias apie tai, kad 2002 m. birželio 20 d. viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. , kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), toks prašymas buvo priimtas, užregistruotas, klausimas nebaigtas dėl ne nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių. Be to, A. Š. parašu patvirtino 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolo, kuriame įrašytos žinomai melagingos žinios, kad teismo posėdyje paminėtoje civilinėje byloje dalyvavo atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. ir prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, teisingumą, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įst. red.).

J. R. buvo kaltinama ir atiduota teismui už tai, kad dirbdama teismo posėdžių sekretore (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, buvusiame (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą – 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydama žinomai melagingas žinias, kad 2002 m. birželio 20 d. posėdyje dalyvavo atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. ir prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, patvirtindama melagingų žinių tikrumą parašu, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d. (2000-09-26 įst. red.).

Skunde apeliantė teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 300 str. nuostatas, nes neatnaujinus baigto įrodymų tyrimo, byloje buvo rinkti duomenys, o iš Teisingumo ministerijos gauta informacija buvo grindžiamas skundžiamas nuosprendis. BPK 3 str. 1 d. 2 p., 214 str. 1 d., 235 str. 3 d., 254 str. 4 d. reglamentuoja baudžiamojo proceso nutraukimą - ikiteisminio tyrimo metu nutraukiamas prokuroro nutarimu, o bylai patekus į teismą (pradėjus nagrinėti ar nagrinėjant bylą teisme) - teismo nutartimi. Todėl apeliantė teigia, kad jei pradėjus nagrinėti ar nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme sueina asmens patrau­kimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, baudžiamasis procesas prieš šį asmenį nu­traukiamas teismo nutartimi ir ne jokiu kitu procesiniu dokumentu. Be to, vadovaujantis Konstitucijos 31 str. 1 d., teismo nutartyse nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui negali būti net užuominų apie asmens kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ši byla yra sudėtinga ar didelės apimties. Tai, kad byloje yra kaltinama teisėja ir teismo posėdžių sekretorė, neduoda pagrindo šią bylą laikyti sudėtinga ar juo labiau didelės apimties. Teismas, paskelbdamas priimtą nuosprendį praėjus 50 dienų nuo teismo pranešimo apie būsimą nuosprendžio paskelbimo vietą ir laiką dienos, pažeidė Konstitucijos 31 str. 2 d., Konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. ir 302 str. 4 d. Kartu apeliantė nurodo, kad 2008 m. sausio 31 d. 15 val. turėjo būti skelbiamas nuosprendis, tačiau apie jo skelbimo atidėjimą, pranešė tik posėdžio sekretorė, į salę neišėjo nei vienas kolegijos teisėjas ar kolegijos pirmininkė. Pastaroji susirinkusiems proceso dalyviams nieko nepranešė. Nurodytą dieną joks posėdis neįvyko, nors buvo surašytas posėdžio protokolas. Tačiau šiame protokole neįrašytas į posėdį atvykęs prokuroras ir neteisingai nurodyta, kad nuosprendžio skelbimas buvo perkeltas dėl techninių kliūčių kompiuterinėje sistemoje. Apeliantė tvirtina, kad paminėtą dieną Kauno apygardos teismo kompiuterinėje sistemoje jokių kliūčių nebuvo ir Lietuvos teismų informacine sistema „Liteko“ visi šio teismo teisėjai sėkmingai naudojosi. Todėl apeliantė teigia, kad 2008 m. sausio 31 d. neva vykusio teisiamojo posėdžio protokole yra nurodytos klaidingos aplinkybės, t. y. jos neatitinka tų aplinkybių, kurios iš tiesų buvo paminėtą dieną teismo posėdžių salėje, kurioje turėjo būti skelbiamas nuosprendis. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2008 m. vasario 6 d. šioje byloje dar buvo renkami duomenys bei iš Teisingumo ministerijos gauta informacija.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad baudžiamasis procesas vyko pažeidžiant proceso šalių lygiateisiškumo ir procesinio rungimosi principus. Ji nurodo, kad 2007 m. gruodžio 5 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuota baigiamoji valstybinio kaltintojo kalba, tačiau ši kalba nebuvo betarpiškai pasakyta paminėtame posėdyje, o jos tekstas perkeltas iš kompiuterinės informacijos laikmenų. Šiame protokole nėra įrašyta jos gynėjo replika. Be to, šioje byloje 2007 m. spalio 31 d. vyko teismo posėdis, kuriame dalyvavo tik teisėjų kolegijos nariai, ir jo metu buvo spręstas prokuroro prašymas pakeisti 2007 m. spalio 9 d. nutarties turinį. Apie paminėtą posėdį nei apeliantė, nei J. R., nei jų gynėjai nebuvo informuoti, jie šiame posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio metu priimtus sprendimus sužinojo tik prieš kitą eilinį teisiamąjį posėdį. Apeliantė nurodo, kad BPK nesuteikia teisės teisėjams prokuroro prašymus išspręsti ne teisiamajame posėdyje bei keisti savo priimtų nutarčių teksto. Be to, prokuroro teisės nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme yra lygios su besiginančiosios pusės procesinėmis teisėmis, todėl dėl kiekvieno procesinio prokuroro prašymo turi būti išklausyta ir besiginančioji pusė. Šio teismo posėdžio protokolo turinys yra nelogiškas, nes jame išaiškinta teisė reikšti nušalini­mus, nors nė vienas tame posėdyje dalyvaujantis asmuo neturi teisės tokia procesine galimybe nau­dotis. Jame nurodytas procesinių klausimų išsprendimo laikas neatitinka realaus laiko, per kurį galima atlikti procesinius veiksmus, nurodytus protokole, laikantis BPK nurodytos procesinės formos. Todėl apeliantė teigia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių suvaržytos jos teisės, o teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kartu apeliantė teigia, kad dėl jos ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, todėl ir visi ikiteisminio tyrimo veiksmai taip pat yra neteisėti. Ji nurodo, kad BK 300 str. 2 d. yra suformuluotas nusikalstamos veikos dalykas - asmens tapatybės kortelė, pasas, vairuotojo pažymėjimas ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas, t. y. viso proceso metu jai pareikštų įtarimų formuluotės neturėjo nieko bendro su įtarimuose nurodyta teisine kvalifikacija. Ji nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2006 m. vasario 21 d. tarnybiniu pranešimu leido pradėti tyrimą prieš A. Š., bet ne prieš apeliantę. Pranešimai apie įtarimą 2006 m. vasario 22 d. ir 2006 m. kovo 31 d. buvo adresuoti A. Š.. Pranešime apie įtarimą 2006 m. rugpjūčio 4 d. nurodyta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., padarymu įtariama A. Š., o nu­sikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 2 d., padarymu įtariamas kitas asmuo - A. Š.. Kaltinamajame akte 2006 m. rugpjūčio 11 d. taip pat nėra nurodyta, kad apeliantė yra įtariama padariusi BK 300 str. 2 d. numatytą veiką. Todėl ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ne tų kaltinamųjų atž­vilgiu bei pažeidė BPK 255 str. 1 d. Be to, ikiteisminį tyrimą pradėti ir koordinuoti galėjo tik Lietuvos Generalinis prokuroras, o ne Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras.

Apeliantė, vadovaudamasi BPK 254 str. 3 d., teigia, kad kaltinamasis aktas kartu su baudžiamąja byla turėjo būti perduota prokurorui, nes šis aktas surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 str. 5 p. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 patvirtintų Rekomendacijų dėl kaltinamojo akto surašymo 9 p. Jos nuomone, taip suformuluotas kaltinamasis aktas vertė tiek ją, tiek pirmosios instancijos teismą patiems aiškintis kokias konkrečias nusikalstamas veikas, nurodytas kaltinamajame akte, atitinka 1961 m BK. Be to, tai trukdė tiek teismui, tiek gynybai apibrėžti savo procesinės veiklos ir teisminio nagrinėjimo ribas, atėmė galimybę žinoti įrodymus, kuriuos teisme būtina ištirti, iškreipė tiek proceso šalių lygiateisiškumo, tiek ir procesinio rungimosi galimybę, valstybinį kaltinimą palaikantį prokurorą pastatydamas į aiškiai privilegijuotą ir prieš visus kitus proceso subjektus dominuojančią padėtį bei atėmė galimybę veiksmingai gintis nuo apeliantei pareikštų kaltinimų.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog ji 2002 m. birželio 20 d. išnagrinėjo civilinę bylą nedalyvaujant atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybė atstovei A.M.. Teismų įstatymo 3 str. 4 d. nurodyta, jog draudžiama iš teisėjo reikalauti atsiskaityti dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo. Be to, teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė yra ne prokuroro, o tik aukš­tesnės instancijos teismų teisė ir pareiga. Priešingu atveju, yra pažeidžiamas Konstitucijos 109 str. 2 d. garantuojamas teismų ir teisėjų nepriklausomumas.

Apeliantė mano, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog paminėtos civilinės bylos nagrinėjime (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. dalyvavo. Be to, ši liudytoja pati patvirtino, kad nepamena įvykių, vykusių 2002 m. birželio 20 d., nes neturi teismo šaukimo ir V. Z. ieškininio pareiškimo kopijos, paminėtos civilinės bylos medžiagoje nėra teismo šaukimo šaknelės, o jos vestuose asmeniniuose užrašuose nėra įrašų apie šią civilinę bylą. Apeliantė nurodo, kad asmeniniuose A. M. užrašuose nėra įrašų ne tik apie šią civilinę bylą, bet ir apie kitas civilines bylas, nagrinėtas (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme. Be to, net ir neturėdama V. Z. ieškininio pareiškimo kopijos, A. M. parengė kitus dokumentus, susijusius su paminėta civiline byla. Apeliantė, vadovaudamasi Konstitucijos 31 str. 1 d. nuostatomis, teigia, kad liudytojos A. Š. parodymai yra abejotini, todėl jais remtis negalima. Be to, parodymas atpažinti pagal asmens fotonuotrauką, atliktas pažeidžiant BPK 192 str. 5 d. nuostatas.

Tiek 2002 metais, tiek ir šiuo metu teismuose yra įprasta situacija, kuomet arba apskritai nerašomi teismo šaukimai, o proceso šalis informuojama žodžiu, arba teismo šaukimai, nors ir yra surašomi, tačiau niekur nėra siunčiami, o tiesiog įteikiami asmeniškai proceso šalies atstovui. Taip elgiamasi įprastai tuomet, kai proceso šalis ar jos atstovas ne vieną kartą dalyvauja bylų procesuose ir yra bent jau iš matymo pažįstamas teisėjams (pvz., tam tikros valstybinės ar savivaldos institucijos tarnautojas, nuolat šią instituciją atstovaujantis teismuose, advokatas ir kt.). Paminėtas aplinkybes (kad šaukimus perduodavo ir per kolegas) patvirtino ir pati liudytoja A. M. 2006 m. vasario 28 d. akistatos su apeliante metu. Apeliantė teigia, kad ypatingai tokia praktika buvo įprasta anksčiau, kai teismai nedisponavo pakankamu finansavimu ir buvo stengiamasi tokiu būdu taupyti lėšas. Be to, byloje nepaneigta galimybė, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės teisininkai paprasčiausiai neatrado teismo šaukimo, V. Z. ieškininio pareiškimo kopijos bei kitų dokumentų ar asmeninių įrašų apie paminėtą civilinę bylą. Nes 2002 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybės teisininkai dirbo pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), o vėliau kraustėsi į naujas (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu liudytoja A. M. patvirtino, kad tuo metu buvo naikinami nebereikalingi dokumentai. Apeliantė mano, kad tarp jų galėjo būti ir šios baigtos civilinės bylos dokumentai. Iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės „Gaunamų dokumentų iš teisėsaugos institucijų registravimo žurnalo“ matyti, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybėje gautų dokumentų registre yra neužfiksuota labai daug ir kitų dokumentų, pateiktų (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo. Todėl, tokia dokumentų registravimo tvarka, kai (duomenys neskelbtini) savivaldybės registracijų žurnaluose nėra užfiksuotas procesinių dokumentų iš paminėtos civilinės bylos gavimas, neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog tokie dokumentai (duomenys neskelbtini) savivaldybėje nebuvo gauti. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino prašymo išreikalauti 2002 m. (duomenys neskelbtini) savival­dybėje vedamo dar vieno „Gaunamų dokumentų registravimo žurnalo“, kuriame taip pat buvo ar galėjo būti registruojami (duomenys neskelbtini) savivaldybėje gaunami procesiniai dokumentai. Todėl apeliantė tvirtina, kad baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M. 2002 m. birželio 20 d. dalyvavo (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme paminėtos civilinės bylos posėdyje.

Vadovaudamasi Teismų įstatymo 3 str. 4 d. nuostatomis, teigia, kad šiuo atveju negalima vertinti ar apeliantė, kaip (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja, 2002 m. birželio 20 d. paminėtoje civilinėje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei ar pagrįstai ir teisėtai atliko kitus procesinius sprendimus. Apeliantės nuomone, paminėtos civilinės bylos 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolo ir tos pačios datos teismo sprendimo, kurie nėra teisingumo įgyvendinimas civilinėje byloje, negalima teisiškai įvertinti kaip suklastotus.

Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad apeliantė padarė didelę žalą valstybei ar (duomenys neskelbtini) savivaldybei, kuo pasireiškė ši didelė žala, kodėl ji yra laikoma didele, kokie konkretūs neigiami padariniai siejami su apeliantei inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. (duomenys neskelbtini) savivaldybė yra savarankiškas ir veiksnus subjektas, kuris, kaip juridinis asmuo, per atsakingus savo atstovus gali pareikšti apie jai padarytą ar nepadarytą žalą bei jos dydį, tinkamai atstovauti ir ginti savo turtinius bei neturtinius interesus. Šioje byloje (duomenys neskelbtini) savivaldybė nepripažinta civiliniu ieškovu, ji niekam nepareiškė jokio ieškinio. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. Z. pardavė (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o ne apeliantė. Liudytojais apklausti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos teisininkai A. M. ir J. E. patvirtino, kad V. Z. iš esmės turėjo teisę privatizuoti butą, kuriame gy­veno nuo labai senų laikų ir nei vienas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos darbuotojas nenurodė, kad žala buvo padaryta (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės ir J. R. tariamai nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei.

LAT 2004 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004, pabrėžiama, kad „pareigūnas, neatlikdamas pareigų, visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja pareigūno vardą. Tačiau tai yra formalioji jo veikos išraiška, nes ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Realiai žala įvertinama ne tik nustačius objektyvius jos padarinius, būtina susieti juos su konkrečiomis sąlygomis ir konkretaus pareigūno galimybe suvokti bei įvertinti esamą situaciją bei netinkamu pareigų atlikimu sukeltus padarinius“. Todėl apeliantė teigia, kad ji nepažemino teisėjo vardo ir nesumenkino teismo autoriteto. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė kokia kaltės forma yra padarytos apeliantei inkriminuotos nusikalstamos veikos.

A. Š. atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Ji, vadovaudamasi BK 24 str. 1 d. bei LAT nutarčių, priimtų 2007 m. kovo 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2007, 2007 m. vasario 6 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2007 ir 2006 m. lapkričio 21 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-745/2006 nuostatomis bei baudžiamosios teisės doktrina, teigia, jog konstatavus nusikalstamą bendrininkavimą, visi bendrininkai neatsižvelgiant į konkretų indėlį, atsako pagal tą patį baudžia­mąjį įstatymą už visas veikas ir visus padarinius, kuriuos jie padarė ir kuriuos apėmė jų tyčia. Tačiau (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo posėdžių sekretorė J. R. niekuo­met nebuvo kaltinama bendrinin­kavusi klastojant (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą paminėtoje civili­nėje byloje. Skundžiamame nuosprendyje nėra nustatytos apeliantės ir J. R. bendrininkavimo ribos, kokius nusikalstamus veiksmus jos padarė veikdamos kartu bei kokie šių veiksmų padariniai. Generalinio prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia apie apeliantės ir J.R. bendrininkavimą. Be to, šiame apeliaciniame skunde prokuroras nenurodo kada apeliantė ir J. R. neva susitarė bendrininkauti, kokiu tikslu jos neva susitarė bendrininkauti, koks buvo šio susitarimo turinys, apeliantės tyčios kryptingumas ir jos ribos bei kitos aplinkybės. Todėl apeliantė teigia, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos teisme žongliruoja neži­nomo faktinio turinio teisinėmis sąvokomis ir kategorijomis, taip siekdamos pas­lėpti tikrąją kaltinimo esmę, o kaltinimas, pareikštas apeliantei, nelogiškas ir negyvenimiškas. Ji buvo kaltinama tuo, kad apie teisminį bylos nagrinėjimą nepranešė institucijai, kuri turėjo įvykdyti ir įvykdė apeliantės priimtą sprendimą. Nors jos sprendimą įvykdžiusi (duomenys neskelbtini) savivaldybė tik po daugiau nei trejų metų tariamai pastebėjo teismo elgesio neteisėtumo faktą. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai supranta BK 25 str. 2 d. nuostatas. Todėl atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą teigia, jog ji jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o prokuroras skunde pateikia tik teorinius samprotavimus, neįrodančius ir nepagrindžiančius tariamo apeliantės ir J. R. bendrininkavimo.

Taip pat tvirtina, kad jos, kaip (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjos, elgesys nagrinėjant jai priskirtą paminėtą civi­linę bylą, buvo apibrėžtas procesinėmis normomis ir teisėtas, todėl jokiu aspektu negali būti vertinamas baudžiamosios teisės atžvilgiu. Jos nuomone, prokurorų pasisakymai apie tariamai neteisėtą ar nepagrįstą jos, kaip teisėjos, sprendimą civilinėje byloje, neesant šį faktą patvirtinančio aukštesnės instancijos teismo sprendimo, turi būti vertintini tik, kaip neleistina įtaka teisminės valdžios nepriklausomumui.

Apeliantė, vadovaudamasi Konvencijos 6 str. 1 d. a p., BPK 44 str. 7 d., Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, priimtais bylose Gea Catalan prieš Ispaniją, Brozicek prieš Italiją, X. Prieš Belgiją ir Briocmont prieš Belgiją, LAT jurisprudencija bei baudžiamosios teisės doktrina, teigia, kad prokuroras turi tiksliai ir teisingai inkriminuoti asmeniui nusikalstamą veiką jau ikiteisminio tyrimo metu. Keisti ar tikslinti kaltinimus teisminėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose galima tik išimtiniais atvejais ir tik suteikiant galimybę gintis nuo pakeisto kaltinimo. Atsiliepime ji teigia, kad apie tai, jog jai turėjo būti inkriminuota 1961 m. BK 289 str. 2 d., ji sužinojo tik iš prokuroro apeliacinio skundo. Tokiu būdu, per visą baudžiamąjį procesą iš jos buvo atimta teisė aiškiai ir tiksliai žinoti jai reiškiamo kaltinimo pagrindą bei teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Prokuroras apeliaciniu skundu neturėjo teisės apeliuoti į tariamai netinkamą 1961 m. BK pritaikymą, nes šio apeliacinio skundo teiginys, esą, A. Š. inkriminuota nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojamas pagal 1961 m. BK 289 str. 2 d., yra kaltinimo pakeitimas. Be to, šiame skunde prokuroras prašo inkriminuoti faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo jai inkriminuotų ikiteisminio tyrimo metu bei analizuotų pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliantė teigia, kad prokurorų pozicija dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio šioje baudžia­mojoje byloje yra šališka ir tendencinga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta (A. Š. ) ir jos gynėjas prašo A. Š. skundą patenkinti, o prokuroro atmesti. Išteisintoji ir jos gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo skundą patenkinti, o asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, skundą atmesti.

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

A. Š. savo didelės apimties skunde apeliuoja į visą eilę baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (teismo šališkumą, BPK XXIII skyriaus nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo atnaujinimą, pažeidimą, baigiamojo procesinio dokumento formos ir turinio trūkumus, BPK 302 str. 4 d. reikalavimų nesilaikymą, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimą, ikiteisminio tyrimo neteisėtumą, BPK 219 str. 5 d., 256 str. nuostatų pažeidimą).

A. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ginčija ir materialinės teisės taikymo bei įrodymų vertinimo požiūriu. Kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia įvertina tuos apeliacinio skundo argumentus, kurie BPK 369 str. 3 d. prasme laikytini esminiais, t. y. dėl kurių galėjo būti suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Konstitucijos 31 str. 2 d., Konvencijos 6 str. 1 d. bei BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Apeliantė, remdamasi Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimais ir LAT nutartimis konkrečiose bylose, teisingai pažymi, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nei vienas teisėjas negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių duomenų. Duomenų, kad bent kuris pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos narys buvo subjektyviai tendencingas, byloje nėra. Jų nepateikė ir apeliantė bei jos gynėjas.

Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia, kad jis (teismas) turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Abejonių dėl kolegijos pirmininkės teisėjos R. Cemnolonskienės nešališkumo objektyviuoju aspektu byloje yra. Šios abejonės nėra pašalintos. Priešingai, kai kurie kolegijos priimti sprendimai ir kiti veiksmai, apie kuriuos šioje nutartyje bus pasisakyta vėliau, šias abejones tik sustiprina.

LAT 2005 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2005, pažymėta, kad „teismo posėdžio metu teisėjas neturi moralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų. Teisėjas turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti vienodai dėmesingas, tačiau ir reiklus proceso tvarkos pažeidėjams. Teisėjas neturi rodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo ir visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teisėjas yra šališkas“.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo teisėja R. Cemnolonskienė ir visa teisėjų kolegija nesilaikė šių teismo nešališkumą užtikrinančių reikalavimų. BPK 293 str. 6 d. ir 294 str. 3 d. imperatyviai nurodyta, kad teismas negali apriboti baigiamųjų kalbų bei kaltinamojo paskutinio žodžio trukmės, jei šios kalbos ar paskutinis žodis nėra aiškiai nesusiję su nagrinėjama byla.

Tokios nuostatos nėra įtvirtintos BPK 270 str., tačiau sistemiškai ir logiškai aiškinant šio įstatymo turinį, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad teismas negali riboti ir proceso dalyvių prašymų trukmės ar įtakoti jų turinį. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. Š. gynėja advokatė Dž. Tarvainytė savo prašymą motyvavo pakankamai plačiai, išsamiai ir nenukrypdama nuo prašymo esmės (t. 6, b. l. 58-60). Jos nurodyti motyvai negali būti laikomi nesusijusiais su nagrinėjama byla. Todėl kolegijos pirmininkės R. Cemnolonskienės pareikštas įspėjimas gynėjai išdėstyti prašymo esmę ar apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas ,,nedėstyti teorijos“ vertintinas kaip BPK 7 str. įtvirtinto rungimosi principo pažeidimas, kuris taip pat kelia abejonių ir dėl paminėtos teisėjos nešališkumo.

BPK 260 str. 3 d. nurodyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai, atlikdami savo procesines funkcijas, gali naudoti garso įrašymo priemones, kurios netrukdo teisiamajam posėdžiui. Taigi, įstatymas draudžia šių priemonių naudojimą tik vieninteliu ir aiškiai įvardijamu atveju.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kolegija leido A.Š. gynėjai naudotis garso įrašymo priemonėmis tik apklausiant liudytoją A. M. (t. 6, b. l. 81). Paminėtame protokole, fiksuojant liudytojos parodymus, proceso dalyvių klausimus bei visą apklausos tvarką, nėra pažymėta, kad garso įrašo darymas trukdo posėdžiui (t. 6, b. l. 81-87). Tai leidžia preziumuoti, kad A.Š. gynėjos naudojama garso įrašymo technika buvo techniškai tvarkinga ir netrukdė posėdžiui. Todėl kaltinamosios ir jos gynėjos teisių varžymas yra niekuo nepateisinamas ir taip pat keliantis pagrįstų abejonių dėl visos teisėjų kolegijos šališkumo.

BPK 275 str. 1 d. nurodyta, kad užduoti klausimus teisme apklausiamiems kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir specialistams turi teisę prokuroras, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, gynėjas, kaltinamojo atstovas pagal įstatymą ir kaltinamasis. Teismo leidimu kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams klausimus gali užduoti ir ekspertas bei specialistas. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

BPK 275 str. 3 d. nurodyta, kad teisėjai apklausiamiesiems asmenims turi teisę užduoti klausimus bet kuriuo įrodymų tyrimo metu. Be jokios abejonės, BPK 275 str. 1 d. įtvirtintas draudimas užduoti atsakymą menantį klausimą galioja ir teisėjams.

Teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuoti teisėjų ir kitų proceso dalyvių užduoti klausimai kaltinamiesiems, liudytojams. Kolegijos nuomone, tokia praktika, kai paminėtame protokole neatsispindi svarbiausi proceso dalyvių klausimai, kurie tik kartu su atsakymais pilnai atkuria proceso eigą, iš principo yra ydinga. Tačiau, iš kai kurių kaltinamosios J. R. ir liudytojos A. M. atsakymų į teisėjos R. Cemnolonskienės klausimus turinio galima spręsti, kad apeliantės teiginiai apie menamų klausimų uždavimą ir paminėtos teisėjos išankstinį nusistatymą atitinka tikrovę (t. 6, b. l. 66, 87). Tai iš esmės pripažino ir kiti teisėjų kolegijos nariai (teisėjai K. Dargužis ir R.Aikevičius), atmesdami A.Š. pareikštą nušalinimą teisėjai R. Cemnolonskienei (t. 6, b. l. 104-105).

Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 5 d. posėdyje įrodymų tyrimas buvo baigtas (t. 8, b. l. 29). Po baigiamųjų kalbų teismas paskelbė pertrauką iki 2007 m. gruodžio 19 d. Po pertraukos, t. y. 2007 m. gruodžio 19 d. kaltinamosioms buvo suteiktas paskutinis žodis. Po to kolegija išėjo priimti nuosprendžio, kurio skelbimą kolegijos pirmininkė numatė 2008 m. sausio 31 d., 15 val. (t. 8, b. l. 39).

2008 m. sausio 31 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, jog ,,pirmininkaujanti praneša, kad dėl techninių kliūčių kompiuterinėje sistemoje nuosprendžio skelbimas perkeliamas į 2007 m. vasario 7 d., 16 val.“ (t. 8, b. l. 41).

Kolegija nevertina ar protokole nurodyta nuosprendžio skelbimo atidėjimo priežastis atitinka tikrovę. Tačiau pats sprendimo paskelbimas, praėjus daugiau nei 45 dienoms nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, leidžia konstatuoti, jog BPK 302 str. 4 d. reikalavimai yra pažeisti.

Be to, paminėtų 2008 m. sausio 31 d. ir 2007 m. spalio 30 d. protokolų turinys, kurių teisingumą po viso protokolo surašymo savo parašu patvirtino teisėjų kolegijos pirmininkė R.Cemnolonskienė, neatitinka tikrovės (t. 7, b. l. 183). Šias aplinkybes taip pat konstatavo pati teisėjų kolegija, sutikdama ir prijungdama prie teisiamojo posėdžio protokolo tokio pobūdžio A. Š. pastabas (t. 8, b. l . 94-97).

Byloje taip pat nustatyta, kad teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį ir neatnaujinus įrodymų tyrimo BPK 295 ir 300 str. numatyta tvarka, teisėjų kolegijos pirmininkė R. Cemnolonskienė 2006 m. vasario 6 d. parašė raštą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, reikalaudama pateikti bylos nagrinėjimui reikalingus duomenis (t. 8, b. l. 42). Iš tiesų, tokie duomenys teisme faksu gauti tik 2008 m. vasario 8 d., t. y. jau po nuosprendžio paskelbimo (t. 8, b. l. 62). Tačiau pats bylos išsamiam išnagrinėjimui reikalingų duomenų rinkimo faktas pasitarimų kambaryje neatnaujinus įrodymų tyrimo, leidžia vienareikšmiškai konstatuoti jau paminėtų BPK normų pažeidimą. Tai pasakytina ir apie prokuroro prašymo pakeisti 2007 m. spalio 9 d. nutartį išnagrinėjimą, nepranešus apie posėdžio vietą ir laiką tiems proceso dalyviams, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai lietė paminėta nutartis.

Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio nutarties rezoliucinės dalies taisymai jokių būdu negali būti laikomi BPK 361 str. 2 d. numatytomis rašybos, aritmetinėmis klaidomis ar kitokiais netikslumais, kuriuos apygardos teismo teisėjų kolegija įvardijo ,,techninė klaida“ (t. 7, b. l. 188). Kolegija iš esmės sutinka ir su apeliantės teiginiais, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 str. 4 d. reikalavimų ir todėl jų nekartoja.

Visuma šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei aiškiai matoma įtampa tarp teismo ir šiame teisme vykusio proceso dalyvių, kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjų kolegijos pirmininkės, o atskirais ir jau aptartais atvejais – dėl visos teisėjų kolegijos nešališkumo. Jau vien šios abejonės yra pagrindas konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nesaisto pirmosios instancijos teismo teisėjų K. Dargužio ir R. Aikevičiaus sprendimas atmesti kaltinamosios A.Š. pareikštą nušalinimą teisėjų kolegijos pirmininkei R.Cemnolonskienei ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sprendimas nepatvirtinti teisėjos R. Cemnolonskienės nusišalinimo nuo baudžiamosios bylos (t. 6, b. l. 107-108). Priešingai, kai kurie paminėtuose procesiniuose dokumentuose esantys teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar teisėjos neigiamas emocijas tik sustiprina abejones dėl teismo nešališkumo.

Pažymėtina, kad BPK 59 str. 4 d. įtvirtintas reikalavimas patvirtinti teisėjo nusišalinimą turi vienintelį tikslą, kad teisėjas negalėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nepagrįstai, t. y. vien tik siekdamas išvengti sudėtingos, komplikuotos bylos nagrinėjimo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad teisėja R. Cemnolonskienė nepagrįstai siekė išvengti bylos nagrinėjimo, juo labiau, kai šios bylos nagrinėjimas apygardos teisme artėjo prie pabaigos.

Esant tokioms aplinkybėms ir pačiai teisėjai pareiškus, kad tolesnis bylos nagrinėjimas proceso dalyviams gali kelti abejonių dėl jos nešališkumo, sprendimas nepatvirtinti nusišalinimo nėra pakankamai pamatuotas ir teisiškai korektiškas.

A. Š. apeliaciniame skunde nurodyta ir visa eilė kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tariamai padarytų ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apygardos teisme (neteisėtas ikiteisminio tyrimas, pranešimų apie pareikštus įtarimus ir kaltinamojo akto defektai, BPK 20 str. ir 272 str. nuostatų pažeidimai). Su šiais apeliantės teiginiais sutikti negalima.

Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuoti jos minimi teisėjos R. Cemnolonskienės pasisakymai dėl įrodymų tyrimo tvarkos ir kaltinamosios teisės duoti parodymus bei šios teisėjos nurodymai gynėjai Dž. Tarvainytei dėl savo elgesio konsultuotis su ginamąja. Dėl šių pasisakymų ar nurodymų neįrašymo į teisiamojo posėdžio protokolą A. Š., jos gynėja ir kiti proceso dalyviai pastabų nepareiškė. Proceso dalyviai nepareiškė pastabų ir dėl prokuroro kalbos neteisingo ar nepilno užfiksavimo protokole. Tai leidžia daryti išvadą, kad paminėti apeliantės teiginiai byloje esančiais duomenimis nėra patvirtinti.

Priešingai nei teigia apeliantė, ikiteisminis tyrimas pradėtas nepažeidžiant Konstitucijos 114 str. 2 d., Teismų įstatymo 47 str. 3 d., 89 str. 1 d., 2 d., BPK 166 str. 1 d., 169 str. 1, 2 d. reikalavimų. Atskiruose procesiniuose dokumentuose esantys aiškūs rašymo apsirikimai, nurodant apeliantės pavardę, nedaro ikiteisminio tyrimo neteisėtu. Pažymėtina, kad ir pačios apeliantės skunde padaryta tokia pati rašymo klaida (t. 8, b. l. 111).

Baudžiamojo proceso įstatymai teismui nenumato imperatyvios pareigos tarpines nutartis, kuriomis byla neišnagrinėjama iš esmės, surašyti kaip atskirus procesinius dokumentus. Pakanka, kad šios nutartys yra išdėstomos teisiamojo posėdžio protokole.

Iš tiesų, atskirais atvejais pirmosios instancijos teismo protokolinės nutartys nėra pakankamai motyvuotos. Tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, numatytu BPK 369 str. 3d.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, neviršijo savo kompetencijos ribų, t. y. turėjo teisę ikiteisminį tyrimą pavesti atlikti Vilniaus apygardos prokuratūrai.

Kolegija, nustačiusi, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, neturi teisės vertinti apeliantės pareikšto kaltinimo pagrįstumo ir galimai padarytų nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo. Tačiau iš pačios nuteistosios aktyvios gynybinės pozicijos apygardos teisme ir apeliacinio skundo turinio seka, kad pareikšto kaltinimo esmė jai yra aiški ir suprantama.

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. sausio 15 d. nutartyje (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008) pažymėjo, kad „nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties termino nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios“.

Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad ,,netinkamai taikant ir aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nutraukiant procesą neišnagrinėjus bylos, iš esmės pažeidžiami BPK 1 ir 6 str. reikalavimai bei teisingumo vykdymo principai“.

Šioje baudžiamojoje byloje apeliantė ir išteisintoji neigia joms inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, todėl baigiamąjį aktą pirmosios instancijos teismas galėjo ir galės priimti tik išnagrinėjęs bylą ir nustatęs ar nenustatęs joms inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymius.

Dėl jau paminėtos priežasties kolegija negali vertinti ir apygardos teismo išvadų dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios vertės, didelės žalos požymio, kaltės formos, bendrininkavimo, BK nuostatų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras apeliaciniu skundu ginčija senaties taikymo pagrįstumą, kolegija taip pat negali vertinti ar apygardos teismo priimto baigiamojo akto forma yra teisinga.

Prokuroras nuosprendį ginčija tik teisės taikymo aspektu. Jis prašo nuosprendį panaikinti ir dėl A. Š. bei J. R. padarytų nusikalstamų veikų priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Kolegija apygardos teismo nuosprendį naikina. Tačiau tai daro kitu pagrindu (dėl teismo šališkumo). Todėl laikytina, kad prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.

Naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 str. 1 d. 4 p. pagrindu ir atsižvelgiant į A. Š. ir J. R. pareikštų kaltinimų turinį, nuosprendis naikintinas abiejų paminėtų asmenų atžvilgiu.

Kolegija taip pat pažymi, kad nuosprendžio naikinimo pagrindas, numatytas 326 str. 1 d. 4 p., nepriklauso nuo apeliacinio skundo ribų. Todėl atskirų apeliacinių skundų argumentų neišnagrinėjimas, šiuo atveju, BPK reikalavimų nepažeidžia. Visas skunduose nurodytas aplinkybes, kurios paminėtos šioje nutartyje ir kurių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertino, turės būti aptartos iš naujo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti to paties teismo kitiems teisėjams.