Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu:

T. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

G. Š. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistas T. M., priimtas naujas nuosprendis – T. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo, laikė, gabeno ir pardavė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o būtent, 2004 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.30 val., Klaipėdoje, Taikos pr. 28, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie "Čili" picerijos, iš M. D. būsimo psichotropinių medžiagų pirkimo – pardavimo sandorio užtikrinimui gavęs 7000 Lt, tą pačią dieną, tarp 11.30 – 13.30 val. iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 1021,87 gramus šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis (64,447 g) psichotropinės medžiagos - amfetamino, juos tą pačią dieną, apie 13.30 val., dviračiu atgabeno už kelio užtvaros, esančios Klaipėdoje, Danės g., ten neteisėtai perdavė M. D., kuris atidavė G. Š.;

G. Š. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo, laikė, gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o būtent, V. D. sukursčius dalyvauti nusikaltimo padaryme, nurodžius susisiekti su Klaipėdoje gyvenančiu asmeniu, vardu Mindaugas (tyrimo metu nustatyta, kad tai M. D.), paimti iš jo psichotropines medžiagas ir sumokėti pinigus, o psichotropines medžiagas atiduoti V. D., vykdydamas šį susitarimą, 2004 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie picerijos „Čili“, Klaipėdoje, Taikos pr. 28, susitikęs su M. D., perdavė šiam būsimojo sandorio užtikrinimui 7000 Lt, o tos pačios dienos 13.30 val., už kelio užtvaros, esančios Klaipėdoje, Danės g., iš M. D. per T. M. įgijo polietileninį maišelį su jame buvusiais 1021,87 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis (64,447 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino, juos paslėpus V. A. priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini) salone, gabeno iki tos pačios dienos 13.40 val., kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų Klaipėdoje, prie Jakų žiedo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu T. M. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o G. Š. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisino, kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistas T. M., priimtas naujas nuosprendis – T. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertino tuos bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas G. Š. ir T. M., tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios įpareigoja vertinti įrodymus, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nesivadovavo BPK 320 straipsnio 3 dalimi, reikalaujančia motyvuotai atsakyti į visus apelianto argumentus, taip pat pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalį, nes išteisino asmenis, esant įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę. Tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teismas patikėjo G. Š., teigusiu, kad nežinojo, kas yra iš M. D. gautame maišelyje, už kurį pastarajam sumokėjo 7000 Lt, neatkreipdamas dėmesio į šių parodymų nelogiškumą ir nepatikimumą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino G. Š. veiksmus (psichotropinės medžiagos įsigijimą už 7000 Lt) ir liudytojų V. A. bei R. B. elgesį automobilyje. Prokuroro nuomone, G. Š. kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai, tačiau teismas nepasisakė nei dėl telefoninių pokalbių, nei dėl SMS žinučių įrodomosios reikšmės, neanalizavo psichotropinės medžiagos įsigijimo aplinkybių, nemotyvavo, kodėl V. A. parodymų nelaiko įrodymais. Nuosprendyje nepaminėti V. A. parodymai apie tai, kad paėmęs iš M. D. maišelį ir supratęs, kad tai narkotinės ar psichotropinės medžiagos, norėjo jį išmesti, tačiau G. Š. uždraudė tai daryti. Tokius pat parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir G. B. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti T. M. išteisinimo motyvai, kasatoriaus įsitikinimu, taip pat neatitinka BPK nustatytų reikalavimų. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. D. susirgo po to, kai buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. BPK 276 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę perskaityti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius pabrėžia, kad M. D. parodymus patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys – telefoniniai pokalbiai, SMS žinutės, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, iš dalies ir paties G. Š. parodymai. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gegužės 22 d. priimtoje nutartyje V. D. baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, buvo konstatuota, kad M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, galima ir būtina vadovautis. Kasaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka deramai neįvertinti ir neišanalizuoti liudytojo – policijos pareigūno S. Š. parodymai. Kolegija pacitavo tik jo ikiteisminio tyrimo pradžioje duotus parodymus, tačiau nekreipė dėmesio į vėliau padarytus patikslinimus, taip pat į teismo posėdyje duotus parodymus. Šio liudytojo parodymai nevertinti visų bylos duomenų kontekste. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, besąlygiškai patikėjo G. Š. ir T. M., o jų kaltę pagrindžiančius įrodymus nemotyvuotai atmetė, kai kurių net nepaminėdamas nuosprendyje, tuo padarydamas esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme.

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių taikymo

T. M. ir G. Š. buvo kaltinami ir atiduoti teismui pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kuris neteisėtai gamino, įgijo laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių medžiagų. Šios nusikalstamos veikos subjektyvios pusės požymis – kaltė – yra tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia, kad neteisėtai disponuoja dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, ir nori tai daryti. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Pagrindinis argumentas, išteisinant T. M. ir G. Š., buvo tas, kad nors išteisintųjų veiksmuose ir yra objektyviųjų BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių, tačiau byloje nėra įrodymų, jog šie asmenys veikė tiesioginės tyčios forma. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad G. Š. ir T. M. veiksmuose nėra tyčios, išsamiai neišsiaiškino, kaip jie suvokė kaltintojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jų valinės pastangos dėl kilusių padarinių. Išteisinant kaltinamuosius, neįsigilinta į visą įrodomąją bylos medžiagą, nesiaiškinta, ar tarp kaltinimo pateiktų įrodymų yra tarpusavio ryšys. Teismo išvada dėl išteisintųjų kaltės turėjo būti pagrįsta ne tik teisinančių, bet ir kaltinančių įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikti motyvai, paneigiantys kaltinimo argumentus, pernelyg siauri ir vienpusiški, jais neatsakyta į dalį apelianto argumentų (dėl liudytojų V. A. ir G. B. parodymų apie G. Š. elgesį automobilyje, M. D. perdavus psichotropines medžiagas; dėl užfiksuotų telefoninių pokalbių ir SMS žinučių įrodomosios reikšmės). Teismas kaltinančius įrodymus vertino, atsiedamas vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino arba iškraipė jų prasmę. Pavyzdžiui, išteisinamąjį nuosprendį kolegija grindė T. M. parodymais, patikėdama, kad jis apie psichotropines medžiagas nieko nežinojo, maišelio su minėtomis medžiagomis nebuvo matęs, tik paskolino M. D. sportinį krepšį, iš kurio pastarasis pats pasiėmė polietileninį maišelį su psichotropinėmis medžiagomis. Kolegija klaidingai nurodo, kad šiuos T. M. parodymus patvirtina liudytojas V. A. ir išteisintasis G. Š. Nuosprendyje iškraipoma šių asmenų parodymų prasmė: V. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad T. M. iš savo raudono sportinio krepšio, kurį buvo užsidėjęs ant peties, pats išėmė polietileninį maišelį ir padavė jį M. D. (t. 1, b. l. 144). Teismo posėdžio metu V. A. patvirtino šių parodymų teisingumą (t. 3, b. l. 83). Nors išteisintasis G. Š. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neigė, tačiau, kaip ir V. A., parodė, kad maišelį su psichotropinėmis medžiagomis M. D. perdavė T. M. (t. 1, b l. 83). Laikantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisyklių, šie parodymai teisiamajame posėdyje pirmininkaujančiojo buvo balsu perskaityti. G. Š. šių parodymų teisingumą patvirtino (t. 3, b. l. 80). Taigi, minėti liudytojo ir išteisintojo parodymai, priešingai, nei teigia apeliacinės instancijos teismas, patvirtina kitokias aplinkybes nei nurodė išteisintasis T. M. Šių parodymų teismas nevertino.

Išvadą, ar kaltinamieji suprato, jog neteisėtai disponuoja dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, buvo galima daryti, tik išanalizavus ir įvertinus visumą įrodymų, tarp jų ir techninių priemonių panaudojimo protokolą su priedais. Pagal BPK 20, 95, 96 straipsnių prasmę įrodymais gali būti protokolai su įrašais, kuriuose užfiksuota informacija, reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti. Nagrinėjamoje byloje tokiais įrodymais yra telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas ir jo priedai, kuriuose užfiksuoti pokalbiai mobilaus ryšio telefonais bei SMS žinutės tarp M. D. ir V. D., G. Š., T. M. (t. 1, b. l. 24-26). Apeliacinės instancijos teismas šios įrodomosios medžiagos netyrė, nors kaltinamieji G. Š. ir T. M. pripažino byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių ir SMS žinučių dalyvių autentiškumą, jų turinio tikrumą, ir proceso dalyviams nekilo abejonių dėl šių įrodymų teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, turėjo būti aiškinamasi, ar yra ryšys tarp pokalbių turinio ir išteisintųjų veiksmų įvykio dieną, pokalbiai ir SMS žinutės turėjo būti analizuojami, remiantis faktinių duomenų visuma, o ne pasitenkinama vien neįtikinamais kaltinamųjų parodymais (pavyzdžiui, teismas patiki T. M. versija, kad jis apie psichotropinių medžiagų pardavimą nebuvo informuotas, nors iš užfiksuotų pokalbių ir SMS žinučių matyti, kaip jis per M. D. derina savo veiksmus su atvykstančiu žmogumi (G. Š.), tariasi dėl susitikimo vietos ir laiko, sutinka į sutartą vietą nuvežti tarpininką, vėliau pasako pastarajam, kad prie statybinių medžiagų parduotuvės esančio užtvaro vėl įvyks susitikimas). Tai, kad T. M. vežė M. D. į susitikimą su G. Š., patvirtino liudytojas, policijos pareigūnas S. Š. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad liudytojo S. Š. parodymai prieštarauja objektyviems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams yra nepakankamas tokiai išvadai. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose minėto liudytojo pirminiuose parodymuose buvo suklysta, nurodant laiką, tačiau papildomos S. Š. apklausos metu minėta detalė buvo patikslinta, buvęs prieštaravimas aptartas (t. 3, b. l. 8-10). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytojas S. Š. davė išsamius parodymus. Nežiūrint to, kolegija, pirmosios instancijos teisme duotų S. Š. parodymų netyrė ir neaptarė, nevertino jų kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, negrindė jais savo nuosprendžio, visą dėmesį sukoncentruodama į šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotuose pirminiuose parodymuose esantį netikslumą. Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis). S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, teisiamajame posėdyje balsu perskaityti ir tirti nebuvo (t. 3, b. l. 82, 150-153, t. 4, b. l. 94-96), todėl, grindžiant nuosprendį neištirtais įrodymais, buvo iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė nusikalstamoje veikoje betarpiškai dalyvavusio M. D. parodymais, nurodydamas, kad jie nėra patikimi. Kategoriškai atmesdama jo parodymus, kolegija pasitenkino paaiškinimu, kad negali vertinti parodymų asmens, kuris po nusikaltimo padarymo susirgo psichine liga. Nurodydamas, kad M. D. psichinė sveikata sutriko po to, kai buvo įvykdyta nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kada prasidėjo psichinė liga, ar ji turėjo įtakos asmens mąstymo procesui tuoj po įvykio. Atkreiptinas dėmesys, kad M. D. buvo apklaustas įtariamuoju jau kitą dieną po nusikaltimo padarymo, o dar po dienos davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausų metu dėl jo psichinės būklės suabejota nebuvo. Į psichinės sveikatos priežiūros įstaigą M. D. buvo nukreiptas, nuo nusikaltimo padarymo ir parodymų davimo praėjus daugiau nei mėnesiui, o po penkių mėnesių atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios išvadoje konstatuota, kad psichikos sutrikimas M. D. išsivystė po inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs minėtas aplinkybes, atsižvelgęs į bylos dokumentus, ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimus, M. D. parodymus vertino kitų bylos duomenų kontekste ir jais rėmėsi tiek, kiek juos partvirtino kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs kitokią išvadą, nenurodė, kokias procesines taisykles pažeidė apylinkės teismas, vertindamas M. D. parodymus.

Išanalizavusi bylos medžiagą, kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 3 dalis 3 punktas, 320 straipsnio 3 dalis), sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymai vertinti kiekvienas atskirai, neanalizuojant jų visumos, nebuvo pateikti motyvai, kodėl kaltinamuosius teisinantys įrodymai priimti, o kaltinantys atmesti, kai kurie iš viso netirti arba iškraipyta jų prasmė. Nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti teismo nuosprendį, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.