- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-1313-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15757-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Gesuva“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gesuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Gesuva“ dėl 33 208,11 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 049,52 Lt papildomų išlaidų, 2 173,60 Lt palūkanų, iš viso – 36 431,23 Lt, 5 procentų metinių palūkanų ir 1 093 Lt žyminio mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Gesuva“ 33 208,11 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 049,52 Lt papildomų išlaidų, 2 173,60 Lt palūkanų, iš viso – 36 431,23 Lt, 5 procentų metines palūkanas ir 1 093 Lt žyminio mokesčio.
Nurodė, kad 2007-06-15 ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovas UAB „Gesuva“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT054657, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – autovežį su priekaba (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai – sudarė 2007-06-15 turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį atsakovui valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal aukščiau nurodytos sutarties įmokų grafiką. 2009-07-14 atsakovas nusiuntė ieškovui prašymą nutraukti lizingo sutartį, kadangi atsakovas neturi galimybės atsiskaityti už lizingo sutartimi nuomojamą turtą. Ieškovas, remdamasis sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.4 p., 2009-07-29 pranešimu vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti sutarties pagrindu valdytą bei naudotą turtą. 2010-12-06 reikalavimu ieškovas pareikalavo atsakovo iki 2010-12-20 įvykdyti kliento neįvykdytas prievoles pagal sutartį, tačiau šio savo įsipareigojimo pagal lizingo sutartį atsakovas neįvykdė. Sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3 p. nurodyta, kad atsakovui iš esmės pažeidus sutartį, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti ieškovui turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Vadinasi, ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t. y. 2 173,60 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog turtas, buvęs sutarties dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo (turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą), kuris sudaro 33 208,11 Lt. Taip pat, vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 p., numatančiu atsakovo pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 1 049,52 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Gesuva“ pateikė teismui atsiliepimą į UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį, kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nutraukus lizingo sutartį, ieškovas 2010-05-19 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė turtą trečiajam asmeniui – pirkėjui UAB „TRANSEXPORT“ – už 17 264 Lt be PVM. UAB „Gesuva“ užsakė turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir iš UAB „Kauno nepriklausomų ekspertų biuras“ 2009-09-25 autotransporto priemonės vertinimo ataskaitų Nr. 2909040 ir Nr. 2909041 matyti, kad transporto priemonės rinkos vertė vertinimo dieną buvo 52 800 Lt (20 290 Lt + 32 510 Lt). Atsižvelgiant į akivaizdų ieškovo ir atsakovo nurodytą kainų skirtumą, darytina išvada, kad ieškovas trečiajam asmeniui – pirkėjui UAB „TRANSEXPORT“ – turtą pardavė už nepagrįstai mažą ir neadekvačią rinkos kainai pinigų sumą. Tokie nesąžiningi UAB „Swedbank lizingas“ veiksmai sudarė galimybę iš UAB „Gesuva“ reikalauti nepagrįstai didelių nuostolių iš turto pardavimo (turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą) atlyginimo. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 33 208,11 Lt nuostolių iš turto pardavimo nepagrįstas jokiais įrodymais, iš kurių būtų matomos esminės pirkimo–pardavimo sutarties su trečiuoju asmeniu sąlygos, turto vertės nustatymas. Kadangi lizingo sutartis pasibaigusi, ieškovas taip pat nepagrįstai prašo priteisti palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-18 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo UAB „Gesuva“ 33 208,11 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 049,52 Lt papildomų išlaidų, 2 173,60 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (36 431,23 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 093 Lt žyminio mokesčio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai. Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad ieškinys turi būti atmestas tuo pagrindu, jog po lizingo sutarties nutraukimo 2009-07-29 atsakovas sumokėjo visas įmokas pagal įmokų grafiką, todėl jokių nuostolių ieškovui nepadarė. Pažymėjo, kad pagrindinis lizingo gavėjo tikslas sudarant lizingo sutartį yra turto valdymo ir naudojimosi teisės, bei naudojant šį turtą uždirbti tam tikras pajamas iš turto, kurios padengtų patiriamas išlaidas (įmokas pagal lizingo sutartį). Teismo vertinimu, lizingo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų (verslininkų), o atsakovas UAB „Gesuva“, būdamas verslininku, suvokė verslo ciklus ir prisiėmė visą riziką, susijusią su jo verslu bei sudaromais sandoriais, o ieškovas prisiėmė riziką, kad atsakovas netinkamai vykdys sutartinius įsipareigojimus ir ieškovui teks imtis tam tikrų civilinių teisių gynimo priemonių. Nurodė, kad lizingo sutartyje nėra nustatyta atsakovo pareiga sumokėti ieškovui bet kokią pinigų sumą, jei atsiimtas turtas vėliau panaudojamas taip, kad iš jo gaunama nauda, priešingai, ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl turto likutinės ir rinkos vertės skirtumo, jei tokių būtų. Taigi, teismo vertinimu, sudarydamos lizingo sutartį šalys aiškiai susitarė dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių. Teismas atmetė atsakovo motyvą dėl to, kad nurodytas lizinguojamas turtas buvo parduotas UAB „TRANSEXPORT“ už per mažą kainą (17 264 Lt be PVM). Nustatė, kad UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2009-09-25 autotransporto priemonės vertinimo ataskaitomis nurodė, kad transporto priemonės rinkos vertė vertinimo dieną buvo 52 800 Lt. Teismas atsižvelgė į tai, kad sudarant lizingo sutartį tikroji turto rinkos kaina turi būti laikoma lizingo sutarties kaina, todėl vertino, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo susidariusio skirtumo tarp jau padarytų įmokų ir objekto balansinės vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią jis butų gavęs lizingo gavėjui tinkamai vykdžius sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovas 2009-10-06 pasiūlymu, 2010-01-08 pasiūlymu, 2010-04-23 pasiūlymu, 2010-04-23 pasiūlymu UAB „Gesuva“ siūlė įsigyti lizinguojamą turtą už 50 472,10 Lt, ir visuose šiuose pasiūlymuose atsakovas galėjo matyti, kaip mažėja lizinguojamo turto kaina ir didėja lizingo bendrovės nuostoliai, t. y. ieškovas tinkamai bendradarbiavo su atsakovu, pranešdamas apie lizinguojamo turto mažėjančią kainą bei kelis kartus siūlė jį nusipirkti, tačiau atsakovas šio turto nepirko, nesidomėjo, o patikimų įrodymų, kad siekė nusipirkti ir negalėjo, teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad automobilio rinkos vertės nustatymo procedūrų laikymasis ar pažeidimas savaime nei paneigia, nei patvirtina tinkamos automobilio pardavimo kainos, todėl vien iš šios aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadų dėl kreditoriaus sąžiningo ar nesąžiningo elgesio realizuojant turtą. Teismas nurodė, kad turtas buvo parduotas ne atsakovo turto vertinimo nurodytą dieną (2009-09-25), o 2010-05-19, t. y. praėjus metams, nes neatsirado šio turto pirkėjų, dėl to, teismo vertinimu, nepagrįsta teigti, jog ieškovas delsė parduoti turtą ir atitinkamai didino nuostolius. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad neatsiradus pirkėjui, lizinguojamo turto pardavimo kaina, o ne vertė, buvo ieškovo mažinama, siekiant išvengti turto išlaikymo išlaidų ir galimų papildomų nuostolių dėl turto nuvertėjimo, turtas pardavinėjamas pasitelkus UAB „GNC Servisas“ paslaugomis, apie tai atsakovas buvo informuojamas, jam buvo siūloma pirkti, taigi, nepagrįsti atsakovo argumentai, jog ieškovas nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti. Teigi, teismas vertino, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį dalyje dėl nuostolių dydžio sumažinimo pardavus lizinguojamą turtą UAB „TRANSEXPORT“. Nurodė, kad 2 173,60 Lt palūkanų įmokos po sutarties nutraukimo priteistinos CK 6.574 str. bei lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.1, 11.2.3 p. pagrindu, t. y. už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos pagal ieškovo pateiktą palūkanų lentelę. Ieškovo reikalavimus priteisti 1 049,52 Lt jo patirtas papildomas išlaidas – 1 044,47 Lt komisinių už turto pardavimą bei 5,05 Lt už duomenų rinkimą apie atsakovą UAB „Creditreform Lietuva“ – teismas tenkino visiškai, nes tai, teismo vertinimu, yra ieškovo nuostoliai, susiję su minėtos lizingo sutarties nutraukimu ir lizinguojamo turto pardavimu bei turtinės padėties išsiaiškinimu. Taip pat teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir dėl palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Gesuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti ieškovo 2011-02-25 pranešimą ir 2009-09-09 pasiūlymą bei apklausti liudytoją UAB „Rataras“ direktorių A. P.. Nurodė, kad visuose ieškovo atsakovui siųstuose pasiūlymuose buvo siūloma pirkti turtą už likutinę 50 472,10 Lt vertę ir nei viename paskaičiavime nesutampa turto pardavimo kainos bei būsimų nuostolių sumos. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl nesivadovavo atsakovo pateiktu ekspertizės aktu, kuriame nurodyta turto vertė tuo pačiu metu, kaip ir atlikta ieškovo, skyrėsi dvigubai. Ieškovo pasiūlymuose nurodytos kainos paneigiamos byloje pateikta UAB „Rataras“ 2010-07-12 PVM sąskaita–faktūra, kurioje nurodyta, jog vien priekaba parduota už 6 050 Lt. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog apie autovežio pardavimą buvo skelbiama, o atsakovui autovežis už rinkos kainą parduotas nebuvo. Mano, kad teismas nepagrįstai neapklausė liudytojo A. P.. Autovežis buvo parduotas nepraėjus nei metams ir gerokai anksčiau nei 2010-05-19, nes jau 2010-04-30 UAB „TRANSEXPORT“ atliko pirmuosius mokėjimus. Teismas neanalizavo, kodėl 2010-05-19 parduotą autovežį 2012-12-19 reikėjo išvežti į metalo laužą. Mano, kad ieškovas nuostolius iš pardavimo nepagrįstai didina iš UAB „TRANSEXPORT“ gautų 20 889,44 Lt atimdamas PVM. Mano, kad kadangi į ieškovo nuostolius iš turto pardavimo yra įskaičiuotos ir palūkanos iki lizingo sutarties pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 2 173,60 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo. Pateikė naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kuriuos prašo priimti, nes pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas tikslingai nepateikė pirmojo 2009-09-09 pasiūlymo.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal susiformavusią teisminę praktiką lizingo davėjas nutraukus lizingo sutartį turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti lizingo davėjo patirtus nuostolius. Be to, pagal teisminę praktiką daikto vertė, buvusi sutarties nutraukimo momentu, nenustatyta kaip vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Atsakovas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, jog ieškovas prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nebuvo įvertintos UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitos, nes teismas jas įvertinęs nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo sąžiningumu. Mano, kad ieškovas ir atsakovas pateikė vienodą įrodomąją reikšmę turinčius dokumentus dėl autovežio vertės, t. y. informacinio pobūdžio dokumentus, kuriuos teismas vertino. Net tuo atveju, jei turto vertė nustatoma didesnė, nėra pagrindo teigti, jog jis būtent už tą kainą ir bus parduotas. Be to, atsakovo pateiktos ataskaitos negali būti laikomos tinkamu įrodymu, nes turtas parduotas praėjus beveik metams po jų surašymo. Atsakovo teiginiai, kad turtas parduotas anksčiau nei 2010-05-19, nepagrįsti, tai įrodo pirkimo–pardavimo sutartis, PVM sąskaita–faktūra. Teiginiai, kad turto nebuvo bandoma realiai parduoti, nepagrįsti, nes ir atsakovui buvo siunčiami pranešimai apie turto pardavimą ir jo kainą, o tai vykdė bendradarbiavimo sutarties pagrindu ieškovo partneris. Be to, pažymėjo, kad lizingo davėjas suinteresuotas turtą parduoti kuo brangiau ir už tai gauti realias lėšas, nei vėliau jas prisiteisinėti iš lizingo gavėjo. Šiuo atveju nutraukus lizingo sutartį pasikeitė pirkėjo mokėtinas atlygis, todėl atsakovui buvo išrašyta kreditinė sąskaita–faktūra ir šios aplinkybės turėjo reikšmės tiek ieškovui, tiek atsakovui mokant ir susigrąžinant PVM. Atsakovas ignoruoja tą faktą, jos šalys susitarė dėl kintamos palūkanų normos, kurios keitėsi kas 6 mėn. Nurodė, kad 2009-07-30 likusi neišpirkta turto vertė buvo 59 557,09 Lt. Atsiėmęs ginčo turtą iš atsakovo, ieškovas įgijo teisę susigrąžinti iš valstybės PVM nuo likusios neišpirktos turto vertės, t. y. 59 557,11 Lt, todėl realiai ieškovo neatgauta suma sudaro 50 472,11 Lt. Pardavus turtą UAB „TRANSEXPORT“ už 20 889,44 Lt su PVM, realiai ieškovo atgauta suma sudaro 17 264 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo patirtas nuotolis dėl turto pardavimo turi būti apskaičiuotas iš likusios neišpirktos turto vertės be PVM atimant jo pardavimo kainą be PVM ir yra lygus 33 208,11 Lt. Pažymėjo, kad teismui pateikus turto pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo abejoti šio perleidimo buvimu ar ieškovo sąžiningumu. Mano, kad teismas pagrįstai priteisė ir negautas palūkanų įmokas – 2 173,60 Lt, ir jos, priešingai nei teigia atsakovas, neįsiskaito į nuostolius iš turto pardavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė teismui pateikto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, dėl to pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-06-15 ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovas UAB „Gesuva“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT054657, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – vieną autovežį su priekaba (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai – sudarė 2007-06-15 turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT054657/PPS su UAB „BLEIRAS“, pagal kurią įgijęs nurodytą turtą nuosavybės teise 2007-07-05 perdavė jį atsakovui valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2009-07-14 UAB „Gesuva“ pateikė ieškovui prašymą nutraukti lizingo sutartį Nr. LT054657, nes įmonė neturi galimybės atsiskaityti už lizingo sutartimi nuomojamą turtą. Atsakovas iki šios sutarties nutraukimo tinkamai vykdė mokėjimus lizingo bendrovei. Ieškovas, remdamasis sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.4 p., 2009-07-29 pranešimu Nr. 01-30-4669 vienašališkai nutraukė sutartį nuo 200-07-29 ir pareikalavo grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą ieškovui. Minėtame pranešime buvo nurodyta, jog turtas pagal lizingo sutartį 2009-07-28 buvo perduotas UAB „Swedbank lizingas“ turto priėmimo–perdavimo aktu, o UAB „Gesuva“ debitorinės skolos neturi, tačiau sutarties nutraukimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti visus UAB „Swedbank lizingas“ nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo. 2010-12-06 ieškovo reikalavimu Nr. SL-SR-17608 atsakovas buvo įpareigotas iki 2010-12-20 atlyginti ieškovui turto pardavimo nuostolius – 33 208,11 Lt bei 1 044,47 Lt turto pardavimo išlaidas, iš viso – 34 252,58 Lt, nes turto neišpirkta vertė be PVM buvo nurodyta 50 472,11 Lt, parduota už 17 264 Lt, nuostolis sudarė 33 208,11 Lt.
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo tenkintais ieškovo reikalavimais priteisti 33 208,11 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 049,52 Lt papildomų išlaidų ir 2 173,60 Lt palūkanų.
Tarp šalių sudarytos lizingo sutarties 11.2.2 p. numatyta, kad nutraukus sutartį prieš terminą ieškovas turi teisę pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką, taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių. Taip pat lizingo sutarties 11.2.3 p. numatyta, kad lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. CK 6.574 str. nustatyta, kad kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, nutraukęs lizingo sutartį, lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, įprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 str.). Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Šiose bylose kasacinis teismas, be kita ko, išaiškino, kad lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad apeliantas neįrodė ieškovo kaltės dėl jo patirtų nuostolių (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovo paskaičiuotą nuostolio iš turto pardavimo sumą (turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą) sudaro 33 208,11 Lt (50 472,11 Lt likutinė vertė – 17 264 Lt pardavimo kaina). Atsakovo teigimu, turtas buvo parduotas už per mažą kainą, nes atsakovo užsakymu atliktos ekspertizės – UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2009-09-25 autotransporto priemonės vertinimo ataskaitose Nr. 2909040, 2909041 nurodyta, jog transporto priemonės rinkos vertė vertinimo dieną buvo 52 800 Lt (20 290 Lt + 32 510 Lt). Tuo tarpu ieškovas į bylą pateikė 2009-08-07 G. N. įmonės preliminarią išvadą, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės rinkos kaina – 24 169 Lt (be PVM). 2009-12-07 G. N. įmonės preliminarioje išvadoje nurodyta transporto priemonės rinkos kaina – 21 752 Lt (be PVM), o 2010-05-10 išvadoje – 13 051 Lt (be PVM). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie abiejų šalių į bylą pateikti įrodymai turi vienodą įrodomąją reikšmę, dėl to vertintini neatsietai nuo kitų į bylą pateiktų įrodymų. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pradinė nustatyta turto pardavimo (rinkos) kaina 2009-10-06 atsakovui ieškovo siųstame pasiūlyme sudarė 41 712 Lt be PVM, o tokia kaina nepavykus realizuoti turto, pardavimo kaina mažėjo, atitinkamai 2010-01-08 pasiūlyme ieškovui nurodant 21 752 Lt be PVM vertę ir 2010-04-22 pasiūlymuose nurodant 17 264 Lt be PVM vertę. Pažymėtina, kad turto realizavimą vykdė UAB „GNC Servisas“ 2009-09-16 su ieškovu pasirašytos bendradarbiavimo sutarties Nr. 17/197 pagrindu, pagal kurią sutarties šalys susitarė bendradarbiauti realizuojant lizingo bendrovei priklausančius nutrauktų lizingo sutarčių objektu esančius turtus. Nors, atsakovo teigimu, byloje nėra įrodymų, jog apie autovežio pardavimą buvo skelbiama, o atsakovui autovežis už rinkos kainą parduotas nebuvo, tačiau aukščiau minėta 2009-09-16 bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas perdavė turto pardavimo funkcijas vykdyti UAB „GNC Servisas“, laikytina pakankamu pagrindu konstatuoti, jog ieškovas ėmėsi visų veiksmų, siekdamas tinkamai parduoti ginčo turtą. Be to, minėta, byloje pateikti įrodymai, jog ieškovas nuolat siuntė atsakovui pasiūlymus dėl turto įsigijimo, nurodydamas juose kintančią turto pardavimo (rinkos) kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas nepagrįstai vilkino, ar, priešingai, nepagrįstai greitai pardavė ginčo turtą, tokiu būdu nepagrįstai padidindamas patiriamus nuostolius. Vertintina, kad ieškovo elgesys laikytinas sąžiningu, nes ieškovas bendradarbiavo su atsakovu ir siekė daiktą parduoti už kuo didesnę kainą, tokiu būdu siekdamas mažinti galimus nuostolius, tuo tarpu atsakovas šiuo turtu nesidomėjo, nepateikė įrodymų, kad planavo jį įsigyti. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog 17 264 Lt turto pardavimo kaina buvo pagrįsta, dėl to pagrįstas ir ieškovo reikalavimas atlyginti 33 208,11 Lt nuostolio iš turto pardavimo sumą (turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovas nuostolius iš pardavimo nepagrįstai didina iš UAB „TRANSEXPORT“ gautų 20 889,44 Lt atimdamas PVM, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, jog atsiėmęs ginčo turtą iš atsakovo, ieškovas įgijo teisę susigrąžinti iš valstybės PVM nuo likusios neišpirktos turto vertės, t. y. 59 557,11 Lt, todėl realiai ieškovo neatgauta suma sudaro 50 472,11 Lt, o pardavus turtą UAB „TRANSEXPORT“ už 20 889,44 Lt su PVM, realiai ieškovo atgauta suma sudaro 17 264 Lt. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 33 208,11 Lt nuostolio iš turto pardavimo.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog pagrįstas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 173,60 Lt palūkanų įmokų bei 1 049,52 Lt papildomų išlaidų. Lizingo sutarties 11.2.1 ir 11.2.3 p. pagrindu atsakovas įsipareigojo apmokėti po sutarties nutraukimo visas likusias sumokėti turto išpirkimo įmokų ir palūkanų įmokų sumas už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį bei visus nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Be to, lizingo sutarties 11.3 p. klientas įsipareigojo atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius. Nors atsakovas mano, kad į ieškovo nuostolius iš turto pardavimo yra įskaičiuotos ir palūkanos iki lizingo sutarties pabaigos, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais niekuo nepagrįstais ir šalių sudarytos lizingo sutarties nuostatoms prieštaraujančiais teiginiais. Be to, teisėjų kolegijai vertinant, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ir ieškovo reikalavimą priteisti 1 049,52 Lt papildomų išlaidų, dėl kurių priteisimo atsakovas apeliaciniame skunde konkrečių nesutikimo motyvų nenurodė, vertintina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas, yra pagrįstas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 314 str. nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti, nes, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas tikslingai nepateikė pirmojo 2009-09-09 pasiūlymo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi atsakovas šiuos dokumentus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, minėti dokumentai apeliacinės instancijos teismo nevertintini. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo prašymo apklausti byloje liudytoją A. P., kadangi byloje pateikti įrodymai yra pakankami, siekiant visapusiškai išnagrinėti bylos medžiagą ir priimti motyvuotą procesinį sprendimą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gesuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-18 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Gesuva““ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.