Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-194-278/2015 pagal ieškovo E. A. K. ieškinį atsakovėms G. J., A. B. įmonei „Namudė“, dalyvaujant tretiesiems asmenims: notarėms Z. R., D. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. K., dėl jungtinės veiklos vykdymo ir turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, paveldėjimo teisės liudijimo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Atsakovė skunde nepateikė jokių motyvų dėl, jos nuomone, praleisto ieškinio senaties termino.

11. Atsakovė prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje nepagrindė. Be to, byloje surinkta pakankamai įrodymų, dėl kurių šalys pateikė savo pozicijas, todėl žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Ieškovas įrodinėjo, kad jis ir J. P. nuo 1991 metų iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. gyveno kartu, juos siejo bendrą jungtinė veikla, kurios metu įsigijo ir valdė nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, pastatus (pirtį, kiemo rūsį), kitus statinius, žemės sklypą, esančius Bikėnų k. 19, Sakalo sen., Zarasų r., ir kilnojamuosius daiktus: baldus, įrankius bei įrangą, kad atsakovė G. J., mirus jos seseriai J. P., neteisėtai paveldėjo visą paminėtą turtą, kad dėl to atsakovių G. J. ir A. B. įmonės „Namudė“ 2013 m. liepos 2 d. sudaryta ginčo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia, kad atsakovė G. J. neteisėtai užvaldė jam (ieškovui) asmeninės nuosavybės teise priklausančius 2 235,87 Eur vertės kilnojamuosius daiktus.

Pripažinus paveldėjimo teisės liudijimą bei pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančiais, ieškovas pradiniu ieškiniu reikalavo restitucijos natūra ½ dalies ginčo turtui, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje šio reikalavimo atsisakė ir prašė restituciją taikyti piniginiu ekvivalentu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Tenkinti apeliantės G. J. prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra pagrindo (CPK 322 str.).

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo nemotyvuoja. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka – byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia tinkamai įvertinti ginčo aplinkybes bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tenkinti apeliantės prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra pagrindo (CPK 322 str.).

Dėl skundo argumentų

Apeliaciniame skunde apeliantė (atsakovė) iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu; skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja netinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu bei taikymu, proceso teisės normų pažeidimu.

Pagal CPK 185 straipsnį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse išaiškinęs, kad teismai, taip vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2016 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016).

Apeliantė teigia, kad teismo išvada dėl ieškovo ir J. P. bendro gyvenimo ir jungtinės veiklos nuo 1991 metų iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. neatitinka bylos duomenų ir paties ieškovo paaiškinimų, nes teismo posėdžių metu ieškovas E. A. K. neatsiminė tikslaus jų su J. P. bendro gyvenimo pradžios momento, nurodęs, kad tai galėjo būti 1994-1995 metai.

Kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovas nepamena tikslios bendro gyvenimo su J. P. datos, nepaneigia teismo išvados. Ją pagrindžia bylos duomenys: liudytojų L. A., E. V., E. U., K. M., R. J. parodymai, VSDFV duomenys apie J. P. ir ieškovo bendrą darbovietę UAB „Heban“, UAB „Elkona“, Kauno miesto VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus, VĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pažymos (CPK 178 str.). Sutiktina su apeliantės argumentu, kad iš nurodytų pažymų galima spręsti tik apie atskirus ir trumpus ieškovo bei J. P. buvimo kartu epizodus, tačiau šie įrodymai, įvertinti visete su kitais byloje esančiais ir teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, patvirtina teismo išvadą, dėl ieškovo ir J. P. bendro gyvenimo ir jungtinės veiklos (CPK 185 str.). Nors apeliantė kvestionuoja byloje liudytojais apklaustų R. K. – ieškovo sūnaus, ir E. U. – buvusio jos (apeliantės) sutuoktinio, parodymų objektyvumą, tačiau teismas R. K. paaiškinimais nesirėmė ir skundžiamo sprendimo jais negrindė, o liudytojo E. U. paaiškinimų pripažinti neobjektyviais nėra pagrindo, nes jie teismo buvo visapusiškai įvertinti kitų liudytojų parodymų ir bylos duomenų visete, kuriems jie (liudytojo parodymai) neprieštaravo. Visų paminėtų liudytojų paaiškinimai buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Teismas turėjo pagrindą jais remtis ir motyvuoti apeliantės kvestionuojamas išvadas.

Apeliantė iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. to, kad ieškovas rūpinosi J. P. jos ligos metu, organizavo jos laidotuves, apmokėjo laidojimo išlaidas, kad pati apeliantė įgaliojo ieškovą tvarkyti jos sesers paveldėjimo reikalus, kad ji (apeliantė) derėjosi su ieškovu dėl mirusios J. P. palikimo – ginčo turto, perleidimo jo (ieškovo) nuosavybėn. Nors skunde apeliantė užsimena, kad nesuvokė savo veiksmų išduodama įgaliojimą ieškovui, bei sudarant taikos sutartį dėl ginčo turto perleidimo, tačiau tokią jos būseną, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, įrodymų nėra. Į bylą pateikta jos (apeliantės) medicininė pažyma apie tai, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį ji vartojo vaistus nuo depresijos, neįrodo apminėtos apeliantės būsenos. Be to, tokia aplinkybė dėl apeliantės būsenos šiame ginče nėra reikšminga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad tarp ieškovo ir J. P. buvo susiklostę ne trumpalaikės draugystės, kaip teigia apeliantė, o bendros jungtinės veiklos teisiniai santykiai (1964 m. CK 472 str., CK 6.696 str.). Vertinti šių teisinių santykių kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Apeliantė teismo išvadų nepaneigė. Vien neigti teismo išvadas nepakanka. Jas nuginčyti būtina įrodymais (CPK 177, 178 str.), kurių apeliantė nepateikė.

Tai, kad J. P. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi motinos V. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu gaudavo jai adresuotą korespondenciją, nepaneigia ieškovo ir J. P. gyvenimo kartu. Faktinė asmens gyvenamoji vieta nebūtinai turi sutapti su oficialiai gyventojų registre deklaruota gyvenamąja vieta.

Byloje nėra duomenų, išskyrus apeliantės paaiškinimus ir liudytojos, buvusios apeliantės uošvienės, kurias, kaip teigė apeliantė pirmosios instancijos teisme, siejo labai geri santykiai, parodymus apie tai, kad J. P. artimai bendravo su S. K.. Bendravimas su paminėtu asmeniu, nereiškia, kad jie gyveno kartu ar tai kliudė gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį su ieškovu. Paminėto asmens apeliantė neprašė apklausti liudytoju, o kiti byloje liudytojais apklausti asmenys nepatvirtino artimos J. P. draugystės su paminėtu asmeniu ir nepaneigė ieškovo ir velionės ilgalaikio bendro gyvenimo fakto.

Apeliantė nesutinka ir su teismo išvada dėl ginčo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įgijimo ieškovo lėšomis, teigdama, kad ieškovas neginčijo 2000 m. balandžio 6 d. turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu jos (apeliantės) sesuo – J. P. įgijo nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Ieškovas siekė įrodyti, kad ginčo turtas ne jo asmeninė, o bendroji dalinė jo (ieškovo) ir J. P. nuosavybė, todėl neturėjo pagrindo visa apimtimi ginčyti paminėtos turto pirkimo – pardavimo sutarties. Tuo labiau, kad kita 2000 m. balandžio 6 d. sandorio šalis – E. V., apklausta liudytoja, patvirtino teismui, kad sutartimi sulygtą sumą jai sumokėjo ieškovas, sutartis buvo pasirašyta ieškovo bute, (duomenys neskelbtini). Tai, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įsigytas ir valdomas ne tik kaip J. P., bet ir ieškovo turtas, įrodo ir kiti byloje liudytojais apklausti asmenys – E. U., L. A., K. M.. Byloje nustatyta, kad ieškovas tuo metu turėjo visus ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentus.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas sudarė ir sudaro pagrindą teismui labiau tikėtina laikyti faktinę aplinkybę, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo bendroji dalinė ieškovo ir J. P. nuosavybė, o ne asmeninė pastarosios nuosavybė (CK 1.5 str., CPK 185 str.).

Pagal įstatymų leidėjo suformuluotas įrodinėjimo pareigas bei jų paskirstymo civiliniame procese taisykles (CPK 12, 178, 179 str.), įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, t. y. ieškovui – ieškinio faktinį pagrindą, atsakovui – priešieškinio, atsikritimo į ieškinį faktinį pagrindą. Atsikirsdama į ieškovo ieškinio reikalavimus, apeliantė teigė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš jos sesers ir motinos lėšų, todėl šios aplinkybės įrodinėjimo našta teko jai (apeliantei). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apeliantės teiginius, kad jos sesuo ir motina turėjo finansines galimybes įsigyti ginčo turtą (CPK 178 str.).

Kita argumentų grupė, kuria apeliantė grindžia savo poziciją dėl skundžiamos teismo sprendimo neteisėtumo – materialiosios teisės normų pažeidimai. Apeliantės teigimu, teismas, nustatęs, kad ieškovas nėra nutraukęs savo santuokos su K. K., nepagrįstai neįvertino ir ginčui išspręsti netaikė CK 3.3, 3.5 straipsnių, įtvirtinančių monogaminės šeimos principą bei draudimą piktnaudžiauti šeimos teisėmis – šeimos teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims; jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai šeimos, santuokos teisinius santykius sutapatina su ginčo atveju nustatytais jungtinės veiklos teisiniais santykiais. Bylos duomenys įrodo, kad ieškovo ir J. P. teisiniai jungtinės veiklos santykiais susiformavo iki 2000 m. liepos 18 d. priimto naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Paminėto straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai vadovavosi 1964 m. liepos 7 d. redakcijos CK normomis, reglamentuojančiomis jungtinę veiklą. Jos nustatė, kad keli asmenys galėjo įsipareigoti bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, o piliečiai galėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti (CK 472 str. 1, 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ypač, jei jis ne epizodinis, trunka pakankamai ilgą laiką, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis ar savo darbu, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Šiuo atveju CK nuostatos, reglamentuojančios šeimos teisinių santykius nėra aktualios, todėl teismas, spręsdamas ginčą, neturėjo pagrindo jomis remtis.

Pažymėtina, kad nei ieškovo sutuoktinė K. K., nei byloje liudytoju apklaustas jo sūnus – R. K. neginčija, kad ieškovas nuo 1991 metų iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. gyveno kartu su J. P., kad su ja vedė bendrą ūkį. Apeliantės akcentuojamos aplinkybės, kad ieškovas vykdavo į Lenkiją, teikdavo išlaikymą savo ir K. K. vaikams, nepaneigia teismo išvados dėl ieškovo ir J. P. jungtinės veiklos (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad duomenys apie ieškovo ir K. K. santuokoje įgytą turtą nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje sprendžiamiems klausimams, todėl atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas neištyrė ir nepasisakė dėl teisiškai reikšmingų ginčo aplinkybių. Iš ieškovo į bylą pateiktos nuomojamų – nuosavų butų kooperatyvo „Zamek“, 2015 m. sausio 21 d. pažymos matyti, kad ieškovas ir K. K. nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo 1977 metais sudarę santuoką, t. y. iki ieškovas pradėjo gyveni su j. P. Tai nepaneigia ieškovo šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Nors apeliantė skunde nesutinka su teismo išvada atmesti jos (apeliantės) prašymą dėl ieškinio senaties termino ginčo atveju taikymo, tačiau nesutikimo su tokia išvada motyvų nenurodo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 5.63 straipsnio, kuriuo apeliantė grindė ieškinio senatį, nuostatas.

Apeliantė teigia, kad ieškovas reikalavo taikyti restituciją natūra, o atskiro reikalavimo priteisti kompensaciją nepateikė. Taip, jos įsitikinimu, teismas peržengė ieškinio ribas, priteisdamas ieškovui 18 825,30 Eur – pusės ginčo turto vertės, nustatytos 2013 m. liepos 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, piniginę kompensaciją. Su tokia apeliantės pozicija sutikti nėra pagrindo. Iš ieškovo į bylą pateikto 2015 m. kovo 26 d. patikslinto ieškinio (4 t., 32 b. l.), 2015 m. gegužės 8 d., 13 d. teismo posėdžio garso įrašų akivaizdu, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo grąžinti jam natūra pusę ginčo turto, ir paprašė jam priklausančio turto vertę kompensuoti piniginiu ekvivalentu. Toks ieškovo reikalavimų patikslinimas teismo buvo priimtas 2015 m. gegužės 13 d. protokoline nutartimi. Teismas ieškinio ribų neperžengė.

Proceso teisės normų (CPK 141, 142 str.) pažeidimą apeliantė įžvelgia ir dėl teismo priimto patikslinto ieškinio, nes jai nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą dėl naujo ieškovo pateikto procesinio dokumento. Įstatymas nustato galimybę ieškinio dalyką arba pagrindą patikslinti vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose, jeigu toks būtinumas iškilo vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Patikslintu ieškiniu E. A. K. iš esmės atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, o reikalavimą dėl restitucijos natūra taikymo bylos nagrinėjimo 2015 m. gegužės 8, 13 d. teismo posėdžiuose pakeitė reikalavimu gauti kompensaciją pinigais. Įvertinus patikslinto ieškinio turinį, teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad patikslinto ieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Apie ieškinio dalyko pakeitimą apeliantei buvo žinoma jau 2015 m. gegužės 8 d. posėdyje, todėl argumentus, susijusius su ieškinio dalyko pakeitimu, apeliantė ir jos atstovas turėjo procesinę galimybę ir teisę pareikšti bylos nagrinėjimo 2015 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje metu (CPK 42 str.). Jos akivaizdaus procesinių teisių pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.

Nustatinėdamas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nesirėmė į bylą pateiktais trečiojo asmens K. K. paaiškinimais, ir dokumentais apie ieškovo ir K. K. bendrą jungtinę nuosavybę, todėl G. J. skunde nepagrįstai apeliuoja į pažeistą jos procesinę teisę susipažinti su paminėtais dokumentais ir dėl jų pateikti savo nuomonę.

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, tinkamai pritaikęs ir aiškinęs materialinės teisės normas, nepažeidęs procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymo tyrimo ir vertino taisykles, todėl keisti ar naikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl aritmetinės klaidos pirmosios instancijos teismo sprendime ištaisymo

Skundžiamu sprendimu priteisdamas ieškovui kompensaciją už pusę apeliantės neteisėtai 2013 m. liepos 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovei A. B. įmonei „Namudė“ perleisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, teismas rėmėsi paminėtoje sutartyje šalių sulygta turto kaina – 135 000 Lt (39 098,70 Eur), kurią padalinęs pusiau, ieškovui iš apeliantės priteisė 65 000 Lt (18 825,30 Eur), kai turėjo būti 67 500 Lt (19 549,35 Eur). Aiški aritmetinė klaida taisoma. Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Teisėjų kolegija taiso aritmetinę klaidą ir ieškovui iš apeliantės priteisia 19 549,35 Eur piniginę kompensacija už ½ 2013 m. liepos 2 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartimi parduoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Tokios klaidos ištaisymas nekeičia Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo esmės ar blogina apeliantės padėtį (CPK 313 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (sąskaita faktūra, pinigų priėmimo kvitas, mokėjimo nurodymas, tarpusavio įskaitymo aktas) įrodo, kad ieškovas E. A. K. apeliacinės instancijos teisme patyrė 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių. Išlaidos priteisiamos iš apeliantės.

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi G. J. atidėjo dalies – 443,84 Eur žyminio mokesčio už šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą sumokėjimą iki skundo išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetusi apeliantės skundą, teisėjų kolegija įpareigoja G. J. į valstybės biudžetą sumokėti 443,84 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo motyvuojamoje ir rezoliucinėse dalyse nurodant, kad ieškovui Edward A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistina ne 18 825,30 Eur , o 19 549,35 Eur (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt devynių eurų ir trisdešimt penkių centų) kompensacija už ½ 2013 m. liepos 2 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartimi parduoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto.

Priteisti ieškovui Edward A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 443,84 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centrus) žyminio mokesčio.