Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. ieškinį atsakovui Ž. L. dėl panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta ir negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2011). Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015). Vienas esminių sutarčių teisės principų yra jau minėtas sutarties laisvės principas, apibrėžtas CK 6.156 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika.

CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš sutarties laisvės principo apribojimų – šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti sutarties sąlygos, kuria Panaudos sutarties šalys susitarė, kad gali bet kada nutraukti sutartį, kuri sudaryta 99 metams, įspėjusios viena kitą prieš tris mėnesius (sutartis visais atvejais nutraukiama po derliaus nuėmimo), prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, turėtų būti nustatyta, kad CK 6.641 straipsnio, kuris reglamentuoja daikto neatlygintinio naudojimo sutarties nutraukimą prieš terminą, normos yra imperatyvios.

CK 6.641 straipsnis 1 dalis nustato panaudos davėjo teisę reikalauti sutartį nutraukti prieš terminą, esant šiame straipsnyje apibrėžtiems atvejams. CK 6.641 straipsnio 2 dalis numato panaudos davėjo teisę reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam naudos gavėjui.

Šioje teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo (pavyzdžiui, nėra nustatyta, kad sutarties sąlygos, nukrypstančios nuo šios normos, negalioja arba kad šalims draudžiama susitarti kitaip, nei nurodyta šioje normoje, nėra nustatyti šios normos nesilaikymo teisiniai padariniai). Be to, pats CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintos normos pobūdis lemia, kad panaudos davėjas gali pasinaudoti teise reikalauti nutraukti sutartį prieš terminą įstatyme numatytais atvejais, tačiau gali šia teise ir nesinaudoti, t. y. ši teisės norma nenustato vienintelio leistino teisės subjektų elgesio būdo. Taigi, sprendžiant dėl šios normos imperatyvumo taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Tam, kad CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtinta teisės norma būtų pripažinta imperatyvia, būtina nustatyti, ar šia norma ginama vertybė sudaro viešąjį interesą, gintiną imperatyvia forma (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018 20, 21 punktus).

Nagrinėjamu atveju Panaudos sutarties šalys yra privatūs asmenys, šalys yra sudarę neatlygintinio naudojimosi daiktu (žemės sklypo dalimi) panaudos sutartį, kuria, kaip privačių civilinių santykių lygiavertės, pajėgios prisiimti savo veiksmų ar neveikimo riziką, dalyvės, nusistatė teises ir pareigas, kartu iš anksto nusistatydamos tiek panaudos davėjo tiek panaudos gavėjo teisę sutartį nutraukti bet kada, įspėjus apie tai viena kitą prieš tris mėnesius. Todėl panaudos davėjo valia nebetęsti neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarties su panaudos gavėju per se nesudaro viešojo intereso, gintino imperatyvia teisės norma. Sudarydamas panaudos sutartį panaudos davėjas ir panaudos gavėjas gali laisva valia iš anksto nuspręsti, kad jie turi teisę bet kada nutraukti panaudos sutartį, net jeigu ji yra ir terminuota ir tokią savo valią įtvirtinti sutartyje. Pažymėtina ir tai, kad Panaudos sutartis buvo sudaryta beveik maksimaliam įstatyme leistinam 99 metų terminui (įstatymas numato, kad sutarties terminas negali būti ilgesnis negu 100 metų) (CK 6.479 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis), todėl nėra pagrindo abejoti sutarties šalių valia sutartyje įsitvirtinti teisę atsisakyti daikto neatlygintinio naudojimo sutarties, kurią numato CK 6.642 straipsnis. Minėta, kad CK 6.642 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvienai daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šaliai teisė bet kada nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjus apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nėra pagrindo laikyti Panaudos sutarties 3.5 punkto sąlygą a priori (nuo pat pradžių) prieštaraujančia imperatyviosioms teisės normoms.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vienašalis sutarties nutraukimas, laikantis šalių susitarime nustatytų sąlygų ir tvarkos, savaime negali būti pripažintas favor contractus principo pažeidimu. Tačiau, spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 38 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021, 36 punktas). Taigi, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos. Tai turi būti daroma aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas, nustatančias vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką.

Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą). Aiškinant sutarties turinį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011).

Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

Panaudos sutartyje numatytose esminėse sutarties sąlygose įtvirtina, kad panaudos gavėjas be kita ko įsipareigojo naudojamame žemės sklype neatlikti veiksmų, kuriais būtų sunaikintas ar užteršiamas derlingas dirvožemio sluoksnis, atlikti savo lėšomis panaudos davėjui priklausančių melioracijos įrenginių, kelių, tiltų ir kitų inžinierinių įrenginių smulkius priežiūros darbus melioracijos įstatymo nustatyta tvarka bei užtikrinti teritorijos aplinkosaugos reikalavimus (sutarties 3. 1 punktas). Panaudos sutarties 3.10 punkte numatyta, kas panaudos gavėjas be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturi teisės duoti žemės sklypu naudotis, įkeisti, kitaip apriboti savo teises trečiajam asmeniui, o taip pat daryti jame pertvarkymus.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad naudodamasis 0,20 ha sklypu, tuoj pat po panaudos sutarties sudarymo pasodino 40 beržų, kurie jau dabar yra saugotini medžiai, taip pat sutvarkė iki asfaltuoto kelio keliuką iki savo namų. Kaip matyti iš Panaudos sutarties 3.1 punkto, esmine sutarties sąlyga ir buvo panaudos gavėjo įsipareigojimas savo lėšomis atlikti smulkius priežiūros darbus panaudos davėjo sklype esančio kelio (keliuko).

Atsakovas, panaudos davėjas, byloje nurodė, kad nuo 2015 m. iki 2020 m. jam kartu su sutuoktine J. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, buvo vykdoma žemės ūkio veikla, o 2020 m. jie nusprendė pertvarkyti žemės sklypą padalinant į du ar daugiau žemės sklypų (2021 m. sausio 4 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas į bylą pateikė Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto kopiją bei (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto“ kopiją, iš kurio nustatyta, kad naujai suformuotuose žemės sklypuose yra nustatyti kelio servitutai – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis daiktas) (b. l. 74-85). Taigi, ieškovo teisė naudotis keliuku ir turėti privažiavimą į jam priklausantį žemės sklypą yra užtikrinta nustatytais kelio servitutais naujai suformuotose žemės sklypuose.

Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Vilniaus rajonas) 2022 spalio 27 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytų aplinkybių matyti, kad 2014 metais P. K. nustatyta tvarka buvo pranešta apie N. B. sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir informuojama apie galimybę jį nusipirkti pirmumo tvarka, nurodomos pirkimo sąlygos ir tvarka. Bylos šalys neginčija ir tos aplinkybės, jog atsakovas Ž. L. 2021 metais taip pat siūlė ieškovui nusipirkti jo žemės sklypo dalį (0,20 ha), kuria pagal Panaudos sutartį naudojosi ieškovas, tačiau pastarasis tokios valios neišreiškė (b. l. 24-29).

Ieškovo nurodyti argumentai dėl N. B. 2014 m. birželio 26 d. išduoto Ž. L. notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo, kuriuo N. B. įgaliojo Ž. L. parduoti savo nuožiūra, jo aptartomis sąlygomis ir kaina ginčo žemės sklypą J. L. arba savo nuožiūra pasirinktam asmeniui, neteisėtumo išeina už šios bylos ginčo nagrinėjimo ribų, todėl teismas dėl šio argumento nepasisako. Be kita ko, pastebėtina, kad įgaliojimas kaip sandoris yra priskiriamas prie nuginčijamų sandorių, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais būtent atstovaujamojo reikalavimu (CK 1.78 straipsnis, 2.134 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo žemės sklypą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su trečiuoju asmeniu J. L. (7-11). Trečiasis asmuo J. L. atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė, kad 2020 m. kartu su sutuoktiniu nuspendė pertvarkyti žemės sklypą padalinant į du ar daugiau žemės sklypų, atitinkamai savo sutuoktiniui Ž. L. žodžiu pavedė visus formalumus, susijusius su žemės sklypo pertvarkymu, tvarkyti pagal jos valią ir su jos sutikimu, įskaitant ir panaudos sutarties su P. K. nutraukimą (b. l. 100). Taigi, atsakovo sutuoktinė aiškiai nurodė, kad jos valia ir sutikimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, įskaitant sutikimą nutraukti Panaudos sutartį su ieškovu buvo, todėl nėra pagrindo vertinti, kad panaudos sutartis nutraukta tik vieno bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyvio valia, o kitam su tuo nesutinkant (CK 3.92 straipsnis, CK 3.96 straipsnis).

Šalių sudarytoje Panaudos sutartyje nebuvo aptarta ieškovo teisė sodinti panaudos davėjo sklype medžius. Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra Panaudos sutarties nutraukimo teisėtumas. Ieškovo teisė į pasodintus medžius (beržus), kurie pasodinti kitiems asmenims priklausančiame žemės sklype, išeina už šios bylos ginčo ribų, todėl teismas dėl aplinkybių susijusių su beržais (kurie yra saugotini medžiai) nepasisako.

Ieškovas ieškinyje taip pat grindžia Panaudos sutarties nutraukimo neteisėtumą tuo, kad jam nebuvo tinkamai, t. y. sutartyje nustatyta tvarka (prieš tris mėnesius) pranešta apie panaudos sutarties nutraukimą. Ieškovo teigimu, jis apie Panaudos sutarties nutraukimą sužinojo tik ieškovo atstovui susipažinus su ikiteisminio tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2022 m. lapkričio 22 d. pateiktą prašymą (b. l. 24-29).

Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovui pranešimą apie Panaudos sutarties nutraukimą persiuntė per (duomenys neskelbtini) 1-ąjį notarų biurą - adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 5). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. Panaudos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro 2021 m. gegužės 21 d., išregistravimo pagrindas – 2021 m. vasario 2 d. notaro liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 42-45). Panaudos sutartyje yra nurodytas adresas – deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) (b. l. 49-51). Ieškovas P. K. 2023 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) (b. l. 88-92). Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuo 2019 m. balandžio 2 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pranešimas per notarą buvo išsiųstas ieškovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo žinomi kiti ieškovo gyvenamosios vietos adresai, todėl laikoma, kad ieškovui yra laiku ir tinkamai pranešta apie Panaudos sutarties nutraukimą (CK 2.12, 2.17 straipsniai). Be to, iš ieškovo pateikto 2022 m. spalio 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame ieškovas P. K. buvo apklausiamas kaip liudytojas, akivaizdu, kad ieškovui jau žymiai anksčiau, negu jis nurodo byloje, buvo žinoma apie pasikeitusį ginčo žemės sklypo savininką (atsakovą), kuris, pasak ieškovo (kaip nurodyta minėtame prokuroro nutarime), 2021 m. (tikslaus laiko nežino), buvo atvažiavęs pas ieškovą ir siūlė iš jo nusipirkti panaudos teise naudojamą žemės sklypą (b. l. 24-29).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad atsakovo vienašalis Panaudos sutarties nutraukimas yra teisėtas, šalių teisėtų interesų pusiausvyra yra užtikrinta, todėl ieškovo ieškinys pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Panaudos sutarties nutraukimą 2021 vasario 2 d. raštu yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178, 185 straipsniai).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys yra atmetamas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalaus 8 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“; CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovo P. K. ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmus.