- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-31
- Bylos Nr.
- eI2-3961-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00166-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- "Ostina"
- Kategorijos
- 25.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Ostina“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas) ir nutraukti administracinės bylos teiseną. Taip pat pareiškėjo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad nors Nutarime nurodyta, kad pareiškėjo kaltė dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo yra įrodyta Nutarime išvardytais dokumentais, tačiau, pavyzdžiui, 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažymoje visai nėra minimi nelegalaus darbo santykiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, operatyvaus patikrinimo pažyma nesukuria jokių teisinių santykių.
Operatyvus patikrinimas atliktas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI), tačiau Nutarimas skirti baudą pareiškėjui yra priimtas kito subjekto – VMI. VMI, skirdama baudą, išimtinai rėmėsi Kauno AVMI operatyvaus patikrinimo metu surinkta medžiaga. Nėra aišku, kodėl kitas subjektas, neatlikęs jokių savarankiškų veiksmų, priėmė sprendimą, kuris sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytą procedūrą siekiant nustatyti pareiškėjo gautą mokestinę naudą, turėjo būti atliktas teminis pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kurio metu turėjo būti apskaičiuotas darbo užmokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumas ir tokiu būdu Kauno AVMI turėjo priimti sprendimą, kurį turėtų tvirtinti VMI. Šiuo atveju, skundžiamas Nutarimas priimtas, vadovaujantis neaiškiomis procedūromis ir tik išimtinai remiantis Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurios pagrindu pareiškėjo direktoriui V. R. (toliau – ir direktorius) buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas.
Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas ir nepriekaištingas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas sistemos nuoseklumas, vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius. Administracinėje teisėje lygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, susijusių administraciniais teisiniais santykiais, lygybę prieš įstatymą. Mokesčių teisėje lygiateisiškumo principo esmė ta, kad visiems mokesčių mokėtojams atitinkami mokesčių įstatymai ir juose nustatytos apmokestinimo sąlygos būtų taikomos vienodai, užtikrinant asmenų lygybę. Objektyvia prasme lygybė tai įstatymo nustatyta vienoda galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ar vienodai reikalauti tam tikros pareigos vykdymo iš kitų teisinių subjektų analogiškoje situacijoje. Kauno AVMI, atlikusi operatyvų patikrinimą, surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuris yra apskųstas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams, teismo sprendimas dar nėra priimtas. Šis administracinio nusižengimo protokolas surašytas direktoriui, tuo tarpu pagal Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, juridiniam asmeniui bauda gali būti skiriama tik tuomet, kai padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK). Šiuo atveju, surašius administracinio nusižengimo protokolą direktoriui, pareiškėjui turi būti taikoma minėta Įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, pagal kurią jam negalėjo būti paskirta bauda, nes pagal ANK yra nubaustas direktorius.
Atsiliepimas
2020 m. kovo 31 d. pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutiko su VMI atsiliepime išdėstytais argumentais, palaikė skundą ir prašė teismo jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad nors Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutartis, nurodyta VMI atsiliepime, įsiteisėjo, tačiau Nutarimu pareiškėjas dar iki šios nutarties priėmimo dienos, remiantis tik, kaip minėta, Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo nubaustas pinigine bauda už Įstatymo pažeidimą. Atsiliepime nėra paaiškinta, kodėl teritorinis mokesčių administratorius šiuo atveju kreipiasi į teismą pagal administracinio nusižengimo protokolą, siekdamas teisme paskirti fiziniam asmeniui baudą, o tuo tarpu centrinis mokesčių administratorius skiria baudą juridiniam asmeniui. Šiuo atveju VMI skyrė baudą pareiškėjui net neįsigilinusi, ar iš vis buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai. Skunde nėra pateikti argumentai dėl baudimo antrą kartą už tą patį (non bis in idem), todėl neaišku, kodėl VMI atsiliepime apie tai teikia argumentus. Atsiliepimas yra aiškiai nepagrįstas ir visai nesusijęs su pareiškėjo pateiktais skundo argumentais. Skundas grindžiamas MAĮ taikymu, skiriant ekonomines sankcijas, mokesčių mokėtojų lygybės ir lygiateisiškumo principu, aiškinant Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies normą.
Atsakovė VMI atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad VMI, vadovaudamasi Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, kuriuo bauda pareiškėjui paskirta vadovaujantis Įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi. Priimant Nutarimą, ginčo dėl nelegalaus darbo fakto ir nelegaliai pareiškėjo naudai atlygintinas darbo funkcijas atlikusių darbuotojų nebuvo, todėl nustačius pareiškėjo pripažinimą padarius Įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta minimalaus dydžio bauda už 4 nelegaliai dirbusius asmenis.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo protokolą, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą, kuriuo pripažino direktoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų ir paskyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 1 500 Eur. Sutiktina su pareiškėjo skundo teiginiu, kad direktorius, kaip fizinis asmuo buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymėtina ir tai, kad patraukimas atsakomybėn juridinį asmenį pagal Įstatymo nuostatas ir šiuo atveju patraukimas direktorių administracinėn atsakomybėn pagal ANK, nelaikytinas dvigubu baudimu. Pirmuoju atveju paskirtą baudą moka naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo, o kitu atveju – moka pažeidėjas, pažeidęs teisės aktus. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai.
Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymas pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstas, nes ši norma taikytina tik tai atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas atsakomybėn pagal BK. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal ANK taikymo fiziniam asmeniui. Tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, administracinė atsakomybė taikoma tik pagal ANK. Taigi šiuo atveju, VMI negalėjo taikyti Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies išimties, kadangi administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas fizinis asmuo ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka Įstatymo 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio sąvoką, todėl teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn, o bauda pagrįstai paskirta sankcijos ribose. Nutarimu nėra baudžiamas tas pats asmuo už tą patį (non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas draudimas bausti už tą patį antrą kartą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Kauno AVMI, vykdydama pareiškėjos operatyvų patikrinimą ir nustačiusi Įstatymo pažeidimo požymius, raštu „Dėl informacijos pateikimo“ perdavė surinktą medžiagą VMI, t. y. Kauno AVMI 2019 m. lapkričio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (7.45)FR1042-4430 (toliau – Operatyvaus patikrinimo pažyma), Kauno AVMI 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažymą Nr. (7.45)FR1050-1144 (toliau – Faktų fiksavimo pažyma), V. R. (toliau – pareiškėjos direktorius) 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-2731, N. G. 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimus, N. Ž. 2019 m. spalio 17 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR2047-3424, I. O. 2019 m. spalio 17 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3423, G. L. 2019 m. spalio 7 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3108, G. A. 2019 m. spalio 7 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3109, D. G. 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3637, Kauno AVMI 2019 m. lapkričio 8 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. VMI-02-ANR_P-435-2019, kuriuo už Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17d. nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punkto, 2016 m. rugsėjo 14 d. redakcijos Darbo kodekso 34 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 2 dalies, 141 straipsnio 1–3 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies pažeidimus administracinėn atsakomybėn traukiamas pareiškėjos direktorius pagal ANK 95 straipsnio „Nelegalus darbas“ 1 dalį, 99 straipsnio „Darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 3 dalį, 205 straipsnio „Buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas“ 1 dalį.
VMI raštu „Dėl kvietimo atvykti įstatymo pažeidimo protokolo surašymui“ informavo pareiškėjos vadovą apie 2019 m. gruodžio 18 d. 10.30 val. vyksiantį nagrinėjimą dėl įstatymo pažeidimo protokolo surašymo pareiškėjai pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir administracinės bylos nagrinėjimo.
VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyrius surašė 2019 m. gruodžio 18 d. įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000211 (toliau – Protokolas), kuriame nurodyta: vykdant Kauno AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą, Kauno AVMI Kontrolės departamento Operatyvios kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo 6 d. operatyvaus patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjai priklausančioje kavinėje 4 asmenys pareiškėjos naudai atlygintinai atlikinėjo darbo funkcijas, tačiau su šiais asmenimis nebuvo sudarytos rašytinės darbo sutartys ir prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritorinei įstaigai apie priėmimą į darbą. Įvertinęs tai, VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyrius padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
VMI Kontrolės departamentas, išnagrinėjęs Protokole nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjos kaltė dėl Protokole išdėstytų aplinkybių ir Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo įrodyta 2019 m. lapkričio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (7/45)FR1042-4430, 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažyma, G. L., G. A., I. O., N. Ž., D. G. paaiškinimais, VSDFV duomenų bazės duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjos kaltę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 60 straipsnio 2 ir 3 dalimis, VMI Kontrolės departamentas nutarė priimti skundžiamą Nutarimą, skyrė pareiškėjai 3 472 Eur baudą.
Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A5.-93-517/2020, kurioje pareiškėjos direktorius traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį, 95 straipsnio 1 dalį ir 205 straipsnio 1 dalį, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą, nutardamas pripažinti pareiškėjos direktorių kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ANK 205 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam subendrintą ir galutinę 1 500,00 Eur baudą. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis nutarimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2020 m. vasario 19 d.
Pareiškėja, nesutikdama su Nutarimu, 2020 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama Nutarimą panaikinti ir administracinės bylos teiseną nutraukti. 2020 m. balandžio 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“ ir įpareigoti priimti motyvuotą ir pagrįstą individualų administracinį aktą dėl baudos už nelegalų darbą skyrimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1441-968/2021 pareiškėjos UAB „Ostina“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad iš Nutarimo turinio yra galimybė suprasti šiuo atveju reikšmingų visuomeninių santykių esmę, identifikuoti subjektus, dalyvavusius Nutarime nurodytuose teisiniuose santykiuose, kurie pakankamai aiškiai kvalifikuoti. Ginčo faktiniai ir teisiniai pagrindai šiuo atveju yra visiškai aiškūs, teisinė situacija pakankamai apibrėžta (23 punktas).
Teismas dėl pareiškėjos argumentų, jog VMI, priimdama Nutarimą, netinkamai taikė Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, skirdama baudą neatliko jokio savarankiško faktinių aplinkybių vertinimo, paskirtos baudos visiškai nemotyvavo, neanalizuos, nes dėl jų jau pasisakė LVAT (žr. pastraipą aukščiau). Teismas vadovaujasi LVAT neskundžiama nutartimi.
Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Tai duoda pagrindą išvadai, kad UAB ,, Ostina“ direktorius nelegaliai įdarbino 4 asmenis ir veikė kaip uždarosios akcinės bendrovės įgaliotas asmuo (atstovas). Regionų apylinkės teismas 2020 m. sausio 28 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-93-517/2020 konstatavo, kad UAB „OSTINA“ direktorius V. R. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Dėl šių aplinkybių ginčas iš esmės baigtas, nes apylinkės teismo nutarimas įsiteisėjo.
Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąvoka, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.
Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Įstatymo 60 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintos taisyklės, kad Įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas.
Įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja (bendrovė) buvo darbdavys, kuriam Įstatyme taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą. Aukščiau aptartų įrodymų visetas teismui duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad UAB ,, Ostina“ Nutarime nurodytais laikotarpiais nelegaliai dirbo 4 asmenys (ABTĮ 56 straipsnis).
Kaip jau buvo paminėta, pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK. Įvertinus protokolo ir nutarimo turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1–2 dalių, 569 straipsnio 1–4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjo veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinktas pakankamas pagrindas įrodymų. Procesinės pareiškėjo teisės buvo nurodytos protokole. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai.
Dėl baudos dydžio teismas daro išvadą, kad jis proporcingas padarytam pažeidimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį pareiškėjai buvo paskirtas sankcijoje numatytos baudos minimumas (868x4=3 472 Eur).
Pareiškėja šiuo atveju nesutinka, kaip pati teigia, kad už padarytus pažeidimus nubausta UAB „Ostina“ (įmonė), nors už tą patį pažeidimą jau buvo baustas UAB „ Ostina“ direktorius, todėl, pareiškėjos manymu, atsakovas neturėjo teisės taikyti administracinę atsakomybę (ekonominę sankciją) pareiškėjai kaip juridiniam asmeniui. Taigi iš esmės pareiškėja skunde kelia abejonę, ar atsakovas, paskirdamas skundžiamu Nutarimu ekonominę sankciją UAB „Ostina“, nepažeidė non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo.
Teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjos argumento, pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.
Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem principo (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams.
Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl dvigubo nubaudimo ir nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo pažeidimą. Pabrėžtina tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. UAB „ Ostina“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju asmuo nėra baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas), t. y. taip pat vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo pažeidimą.
Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį.
Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai jos nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.
Įvertinus tai, kad pareiškėja atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog ji administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą patraukta pagrįstai, todėl skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu.
Analogiškos praktikos nuosekliai laikosi LVAT savo naujausioje praktikoje (2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021).
Teismas atmeta pareiškėjos skundo argumentus, kad VMI priėmė Nutarimą nesivadovaudama MAĮ, nes VMI šiuo atveju priėmė skundžiamą Nutarimą, įgyvendindama jai specialiu įstatymu pavestą funkciją skirti baudą, nustačius, kad darbdavys vykdė nelegalų darbą, o ne veikdama kaip mokesčių administratorius, kuris yra atsakingas už mokesčių administravimą ir veikia mokesčių administravimo srityje. Taigi Įstatyme aiškiai nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaudamasis veikė atsakovas, ir procedūra.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes pareiškėjos atžvilgiu šis principas nebuvo pažeistas. Priešingai – analogiškos situacijos sprendžiamos vienodai taikant teisės aktus (2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021 ir kt.).
Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir išdėstyto ginčo situacijos teisinio reguliavimo, teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisingą ir teisėtą nutarimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnis 1 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi bylą laimėjusi šalis. Pareiškėjos skundas atmetamas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.