- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-296-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19068-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Holas“
- Atsakovas
- A. T., I. T.
- Kategorijos
- 2.1.3.2Pinigai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Holas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2965-848/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Holas“ ieškinį atsakovams A. T., I. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių atsakomybės už vieno iš jų vardu paimtą paskolą, palūkanų dydžio ir priteisimo periodo ( CK 3.109 straipsnis, CK 6.871 straipsnis, 6.872 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Holas“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, teismo prašė pripažinti atsakovus A. T. ir I. T. solidariais skolininkais pagal 2012 m. birželio 22 d. paskolos sutartį; priteisti solidariai iš atsakovų A. T. ir I. T. 11 353 Eur skolos, 9 500 Eur palūkanų, 417,06 Eur delspinigių, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2012 m. birželio 22 d. sutartimi ieškovė atsakovui A. T. suteikė 11 585 Eur ( 40 000 Lt) paskolą. Paskolos grąžinimo terminas – 2012 m. spalio 22 d. Atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 7 procentų mėnesines palūkanas nuo pasiskolintos sumos, o laiku negrąžinus pasiskolintos sumos – 0,02 procentų delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovui realiai buvo išmokėta 11 353 Eur. Atsakovo teigimu, paskola buvo paimta šeimos poreikiams – atlikti sutuoktiniams priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo darbus. Dalis paskolos (10 000 Lt), atsakovo prašymu buvo pervesta į jo sutuoktinės I. T. banko sąskaitą. Atsakovas sutartu terminu paskolos negrąžino. Nors paskolos sutartį sudarė atsakovas ir jis yra nurodomas paskolos gavėju, faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovei I. T. apie tokią sutartį buvo žinoma, ji neprieštaravo jos sudarymui ir netgi buvo naudos gavėja, kas rodo, jog faktiškai ieškovė ne tik davė sutikimą šio sandorio sudarymui, tačiau buvo jos šalis, ką patvirtina jos tiesioginis dalyvavimas šiame sandoryje. Todėl iš paskolos sutarties kylančios prievolės yra neabejotinai bendrosios sutuoktinių prievolės. Atsakovas ieškovei nurodė, kad paskola yra imama šeimos poreikiams – pagerinti sutuoktiniams priklausantį turtą, todėl iš paskolos sutarties kylančios prievolės turėtų būti laikomos sutuoktinių solidariomis prievolėmis.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka iš dalies. Nurodė, kad sutinka su pagrindine skolos dalimi, tačiau nesutinka, jog atsakovai yra solidarūs skolininkai. A. I. T. niekada paskolos neėmė, apie ją nežinojo ir niekada dėl jos nesutiko, niekaip savo valios neišreiškė. Atsakovui neįkeitus turto, paskolos sutartis persikvalifikavo į vartojimo kredito sutartį, todėl sudarytai paskolos sutarčiai neatitinkant vartojimo kredito sutarčiai keliamų reikalavimų atmestinas prašymas dėl palūkanų arba atitinkamai mažintinos palūkanos, nes pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnį, bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningo verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Atsakovas nurodė, kad jis UAB „Holas“ direktoriui yra išdavęs vekselį 8 700 Eur sumai, todėl šia suma turi būti dengiama paskolos dalis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei UAB „Holas“ iš atsakovo A. T. 11 353 Eur skolos, 4 317,16 Eur palūkanų, 408,71 Eur delspinigių, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos (16 078,87 Eur), jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 076,32 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Holas“ atsakovui A. T. 169,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad pareiga įrodyti paskolos sutartį buvus sudarytą šeimos interesais ir pagal ją įgytas prievoles esant bendromis atsakovo ir jo sutuoktinės, tenka suinteresuotiems asmenims - kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovo paskola buvo sudaryta šeimos interesais. A. I. T. pateiktame atsiliepime nurodė, kad apie pinigų pervedimą ji nieko nežinojo, sutikimo pervesti į jos sąskaitą lėšas niekam davusi nebuvo. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas, kuris nurodė, kad UAB „Holas“ direktorius pageidavo, jog į sutuoktinės sąskaitą būtų pervesta dalis paskolos, o atsakovui jokio skirtumo dėl to nebuvo, kadangi jis naudodavosi sutuoktinės kortele, į jos sąskaitą būdavo pervedami ir jam skirti pinigai. Apie UAB „Holas“ pervestus pinigus jo sutuoktinė nieko nežinojo, tuos pinigus jis, paėmęs žmonos kortelę, nusiėmė. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog iš paskolos sutarties kilusi prievolė yra asmeninė atsakovo A. T.. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir A. T., piniginių lėšų pervedimas į sutuoktinės sąskaitą automatiškai I. T. nepadarė sutarties šalimi, apie paskolą jai žinoma nebuvo, sudarant sutartį atsakovės valia niekaip išreikšta nebuvo, pinigai į sąskaitą pervesti jai nežinant ir be jos sutikimo. Teismas vertino, kad ieškovės atstovo ir atsakovo parodymai dėl paskolos perdavimo yra prieštaringi. Ieškovai aplinkybę, jog paskola buvo paimta šeimos reikmėms ir atsakovai vertėsi bendru verslu, įrodinėjo Nekilnojamojo turto registro išrašais, kuriuose, ieškovės teigimu, matyti, jog atsakovai nekilnojamąjį turtą įgydavo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei jį parduodavo, iš to abu turėjo naudą. Šiuos įrodymus paneigė atsakovo A. T. parodymai. Atsakovas teigė, jog gauta paskola buvo panaudota skoloms atiduoti, įrankiams pirkti, kadangi jis užsiima statybomis, todėl vystė projektus, gal kažkiek ir šeimos reikmėms panaudojo. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie abiejų atsakovų įsigytus sklypus nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovai vertėsi nekilnojamojo turto pardavimo verslu ar, kad iš gautos paskolos įgijo nekilnojamojo turto. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį yra jo asmeninės prievolė, paskola buvo paimta atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti verslo vystymui, todėl atsakovė pagal atsakovo prisiimtas prievoles atsakyti neprivalo.
Teismas nurodė, kad paskolos sutarties 1.1 p. šalys susitarė dėl 7 procentų sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Už naudojimąsi pinigais numatytos palūkanos skaičiuojamos iki nustatyto paskolos grąžinimo termino pabaigos, vėliau skaičiuojamos kompensacinės. Kadangi šalys nebuvo sutarusios dėl kompensacinių palūkanų, po paskolos grąžinimo termino pabaigos, skaičiuotinos įstatymo nustatytos kompensacinės 5 procentų metinės palūkanos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo ir ieškovei UAB „Holas“ priteisti 9 500 Eur palūkanų; pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. T. priteista skola, palūkanos ir delspinigiai pagal 2012 m. birželio 22 d. sutartį ir pripažinti atsakovus A. T. ir I. T. solidariais skolininkais pagal 2012 m. birželio 22 d. paskolos sutartį; pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir iš A. T. priteisti 1 699,60 Eur ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Byloje nustatyta, kad nepaisant to, jog sutartį sudarė tik atsakovas A. T., naudos gavėja buvo ir jo sutuoktinė I. T. – į jos sąskaitą buvo pervesta 10 000 Lt. Ieškovė nesutinka su teismo motyvais, kad atsakovų paaiškinimus galima laikyti pakankamais įrodymais padaryti išvadai, jog atsakovė nieko nežinojo apie sutartį ir jos pagrindu gautus 10 000 Lt.
Ieškovės įsitikinimu, faktas, kad dalis pinigų buvo pervesta tiesiogiai į atsakovės banko sąskaitą, vertinant įrodymų pakankamumo ir tikimybių pusiausvyros principo rėmuose, patvirtina, kad atsakovė įgijo teisę šiais pinigais disponuoti, o jos buvimas naudos gavėja ir pasinaudojimas gautais pinigais leidžia daryti išvadą, kad jai buvo žinoma apie sutartį, ji neprieštaravo dėl sutarties sudarymo ir netiesiogiai buvo sandorio dalyvė. Tuo pačiu atsakovė konkliudentiniais veiksmais davė sutikimą tokio sandorio sudarymui, dėl ko yra bendraskolė pagal sutartį (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybėn. Šiuo atveju, atsakovas neįrodinėjo, kad įrankiai buvo įgyti jo asmeninėn nuosavybėn, todėl laikytina, kad jie įgyti bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas įrankius naudojo savo verslui - darbinei veiklai, kuria uždirbdavo pinigus šeimos išlaikymui, taigi įrankių, skirtų pajamoms uždirbti šeimos ūkiui išlaikyti ir pagerinti, įgijimas lemia solidarią sutuoktinių prievolę.
Pats atsakovas pripažino, jog dalis pinigų buvo panaudota šeimos poreikiams. Iš atsakovo paaiškinimų akivaizdu, kad dalis pinigų buvo panaudoti įrankiams bendrąja jungtine nuosavybe pirkti, kurie naudojami atsakovo darbui šeimos pajamoms uždirbti. Tai akivaizdžiai rodo, jog ne mažiau kaip dėl dalies paskolos grąžinimo atsakovai turėtų atsakyti solidariai. Ši aplinkybė neleidžia sutartimi įgytų prievolių laikyti išimtinai asmeninėmis atsakovo prievolėmis.
Aplinkybės, susijusios su sutartimi įgytų pinigų panaudojimu byloje visiškai nebuvo nagrinėtos, nėra pateikta jokių įrodymų, nebuvo tirta atsakovo nurodomų skolų kilmė (solidarios/asmeninės, atsakovo/atsakovės skolos), grąžintų skolų sumos, įrankių pirkimo kaštai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ieškovei nepagrįstai priteisė tik 3 178,87 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir 1 638,29 Eur kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, kurių ieškovė net neprašė. CK 6.872 straipsnio 1 dalis numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.872 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, kol paskolos suma bus grąžinta. Vertinant šalių santykį šio teisinio reguliavimo kontekste, akivaizdu, kad šalys buvo sutarusios dėl palūkanų dydžio. Tačiau šalys nebuvo sudariusios jokio susitarimo, iki kada šalių sutartos palūkanos turi būti mokamos. Tokiu atveju yra taikytina CK 6.872 straipsnio 2 dalis, ir atsakovas privalo mokėti sutartyje nustatytas 7 procentų palūkanas iki paskolos grąžinimo momento.
Atsakovui priskaičiuota palūkanų buvo už 30 816,10 Eur, tačiau ieškovė, atsižvelgdama į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, palūkanas sumažino iki 10 000 Eur. Todėl papildomai mažinti palūkanų sumą, kai atsakovas prievolę grąžinti skolą piktybiškai pažeidžia jau 4 metus, nėra pagrindo.
Teismas nepagrįstai sumažino ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė advokatui už teisinę pagalbą sumokėjo 1 699, 60 Eur, iš kurių 1 063, 20 Eur už atstovavimą teisme. Teismas sumažino atstovavimo išlaidas nuo 1063, 20 Eur iki 418 Eur. Ieškovės nuomone, 1 063, 20 Eur už 12 val. advokato darbo yra normalus, rinkos kainą atitinkantis užmokestis už šios srities paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis, iš kurios yra kildinama prievolė kreditorei, buvo sudaryta su jo sutuoktinės sutikimu. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiga įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir pagal ją įgytos prievolės yra bendros atsakovo ir jo sutuoktinės, tenka suinteresuotiems asmenims - kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotieji asmenys būtų pateikę įrodymus, kurie patvirtintų, jog atsakovo paskola buvo sudaryta šeimos interesais. Vienintelė aplinkybė siejanti I. T. su paskolos sutartimi yra tai, kad be jos žinios, prašant pačiam ieškovės atstovui, atsakovas nurodė savo sutuoktinės banko sąskaitos numerį ir tokiu būdu dalis paskolos buvo išmokėta jai į sąskaitą.
Bylos eigoje tiek ieškovė, tiek atsakovas parodė, kad paskola buvo imta įvairių reikalų tvarkymui. Byloje nėra nustatyta, kad ši paskola būtų buvusi būtina šeimai, atsižvelgiant į jos dideles palūkanas bei paskirtį naudoti įrankių įsigijimui, kitų paskolų gražinimui ir pan., t. y. susijusi su vyro asmenine veikla ir darbu. Šiuo atveju net teismas konstatavo akivaizdų palūkanų dydžio neproporcingumą, todėl tokiomis sąlygomis vyro paimta paskola negali būti bendra šeimos našta. Paskolos sutartis buvo sudaryta ypač nenaudingomis sąlygomis, slepiant jos faktą nuo sutuoktinės, todėl ji negali būti pripažinta solidaria prievole.
Atsakovų nuomone, teismas turėjo ex officio pritaikyti Vartojimo kredito įstatymo imperatyvias nuostatas, nes jos taikomos pagal viešosios teisės nuostatas. Ieškovės veikla išduodant vartojimo kreditą prieštaravo Vartojimo kredito įstatymui. Ieškovės veikla yra lombardas, t. y. finansinio pobūdžio paslaugos, tame tarpe ir vartojimo kreditų suteikimas. Ieškovė neįtraukta į Lietuvos Banko sudarytą vartojimo kreditų davėjų sąrašą, todėl vertėsi neteisėta veikla.
Atsakovai sutinka, kad sutartimi šalys dėl kompensacinių palūkanų susitarusios nebuvo. Sutarties terminui pasibaigus, atsakovui paskolos negrąžinus laiku ir toliau naudojantis suteiktais pinigais bei šalims sutartimi nesutarus dėl kompensacinių palūkanų, ieškovės prašymas priteisti 7 procentų palūkanas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. (38 mėn.), neturėjo būti tenkinamas ir teismas teisingai iš atsakovo ieškovei priteisė 5 procentų įstatymines kompensacines palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl prievolės solidarumo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo A. T. sudarytą 2012 m. birželio 22 d. sutartį ( t.1, b.l. 9, čia ir toliau nurodomi elektroninės bylos apyrašo tomai ir lapų numeriai), sprendė, kad paskolos sutartį sudarė tik atsakovas A. T., negavęs sutuoktinės atsakovės I. T. sutikimo. Tokiu sutikimu teismas nelaikė ir fakto, kad dalis paskolos sumos buvo įmokėta į atsakovės I. T. banko sąskaitą ( t.1, b.l.91).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Kaip matyti iš mokėjimo nurodymo, 2012 m. liepos 1 d. atsakovei I. T. į jos banko sąskaitą Swedbank buvo įmokėta 10 000 Lt nurodant mokėjimo paskirtį – „paskola pagal sutartį 2012/06/22“ ( t.1, b.l.91). I. T. neneigė, kad nurodyta banko sąskaita priklausė jai. Atsakovės I. T. atstovo paaiškinimai, kad pati atsakovė nieko apie bankininkystę nesupranta, banko paslaugomis nesinaudoja, todėl apie pervedimą nieko nežinojo, atmestini kaip neįrodyti. Spręstina, kad atsakovė I. T., vėliausiai nuo 2012 metų turinti savo vardu atidarytą sąskaitą Swedbank, turėjo galimybę ja naudotis, sekti įplaukas ir turėjo pastebėti, kad į sąskaitą pervesti pinigai, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola. Jeigu atsakovė būtų nesutikusi su tokios paskirties pinigų sumos įnešimu į jos banko sąskaitą, ji turėjo grąžinti lėšas mokėtojui. Be to, atsakovė turėjo pasidomėti, kas ir kokiomis sąlygomis suteikė paskolą. Atsakovė nenurodė, kad šiomis aplinkybėmis domėjosi, todėl spręstina, kad ji pritarė sandoriui.
Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento. Paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Tačiau Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalis nustato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Pažymėtina, kad analogiškai paskolos sutarties sudarymą patvirtinančios aplinkybės yra vertinamos teismų praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-503-180/2016; 2016 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-477-180/2016.
Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovė I. T. sutiko, kad jos sutuoktinis sudarytų „paskolos sutartį 2012/06/22“ ir netgi priėmė dalį paskolos sumos į savo banko sąskaitą, todėl atsakovų prievolė yra bendra ir turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto ( CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus dėl lėšų, gautų pagal paskolos sutartį panaudojimo. Pirmiausia apeliantas pažymėjo, kad atsakovas A. T. pats pripažino dalį lėšų panaudojęs ir šeimos poreikiams. Be to, atsakovas nurodė, kad vieną iš sklypų jis įsigijo savo verslui, namų statybai, vystyti.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie abiejų atsakovų įsigytus sklypus nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovai vertėsi nekilnojamojo turto pardavimo verslu. Teismas pažymėjo, jog bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo ir nėra svarbu, kieno vardu jis įgytas, kas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 1 d. 1 p.), todėl tai, kad Nekilnojamojo turto registre kaip savininkai įrašyti abu sutuoktiniai, nepatvirtina tos aplinkybės, jog jie abu vertėsi nekilnojamo turto verslu.
Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti nėra pagrindo. Teisiškai reikšmingi faktai yra pinigų panaudojimas po suteiktos paskolos, t.y. po 2012 m. birželio 22 d. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo pirktas ir įregistruotas abiejų atsakovų vardu 2014 m. liepos 4 d. ir parduotas 2014 m. rugpjūčio 6 d. ( t.1, b.l. 152-155). Teismui nebuvo pateikta sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau iš registro duomenų spręstina, kad apie sklypo pirkimą ir pardavimą turėjo žinoti ir atsakovė I. T.. Atsakovas A. T. teismo posėdyje paaiškino, kad gautą paskolą jis panaudojo skoloms atiduoti, įrankiams pirkti, kadangi jis užsiima statybomis, todėl vystė projektus, gal kažkiek ir šeimos reikmėms panaudojo. Apeliacinės instancijos teismas iš nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad paskola buvo panaudota šeimos reikmėms. Todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, atsakovų prievolę pripažinti solidaria ir priteisti skolą iš abiejų atsakovų ( CK 3.109 straipsnio 1 d. 5 punktas, CK 6.6 straipsnis).
Dėl palūkanų priteisimo
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo, priteisė 7 proc. palūkanas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 22 d. (paskolos suteikimo diena) iki 2012 m. spalio 22 d. ( sutarta paskolos grąžinimo diena), t.y. 3178,87 Eur palūkanų, o už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. ( pareiškimo teismui surašymo diena) prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino nuo 7 iki 5 proc. ir priteisė 1 638,29 Eur palūkanų. Teismas nurodė, kad sutartimi šalys dėl kompensacinių palūkanų susitarusios nebuvo.
CK 6.872 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos palūkanos, atliekančios atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nėra sutarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta. Iš šalių sudarytos paskolos sutarties 1.1 p. matyti, kad šalys buvo sutarusios, kad paskolos gavėjas mokės 7 procentų mėnesines palūkanas ( t.1, b.l.92). Šių palūkanų mokėjimo trukmė tarp šalių nebuvo sutarta, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nuo sutartyje nustatytos prievolės įvykdymo dienos taikyti kitokį palūkanų dydį. Analogiška išvada yra padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016. Teismas turėjo skaičiuoti palūkanas už laikotarpį nuo paskolos suteikimo ( 2012 m. birželio 22 d.) iki pareiškimo teismui pateikimo ( 2015 m. rugsėjo 28 d.), skaičiuojant po 7 proc. per mėnesį, tai sudarytų 31 152,63 Eur ( 39 mėnesiai ir 6 dienos po 7 proc. nuo 11353 Eur paskolintos sumos). Tačiau įvertinęs, kad ieškovas pats prašė priteisti sumažintas palūkanas iki 10 000 Eur ir įskaityti atsakovo faktiškai sumokėtą 500 Eur sumą (patikslintas ieškinys, t.1, b.l.75-79), teismas turėjo tenkinti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir priteisti 9500 Eur mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Todėl kolegija mato pagrindą priimtą sprendimą pakeisti iš dalies ir priteisti ieškovės prašytas palūkanas.
Pažymėtina, kad ieškovė, kuri pagal sutartį turėjo teisę į 7 proc. palūkanas, pati sumažino prašomų palūkanų sumą nuo 31 152,63 Eur iki 10 000 Eur., t.y. tris kartus arba iki 2,25 proc. Todėl atmestinas atsakovų argumentas, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vartojimo kreditų įstatymo 21 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tiek kompensuojamųjų, tiek mokėjimo palūkanų skaičiavimą sustabdo ieškinio pareiškimas ir bylos iškėlimas teisme, todėl nuo bylos iškėlimo ieškovas turėjo teisę skaičiuoti tik procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau sprendimas tikslintinas dalyje dėl laikotarpio, už kurį priteisiama, nes byla buvo iškelta teisme 2015 m. rugsėjo 28 d. (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo registracijos teisme diena civilinėje byloje Nr.eL2-24716-848/2015) ir dalyje dėl priteistos sumos, nuo kurios turi būti skaičiuojamos 5 proc. metinės palūkanos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas nurodė, kad sprendimas yra neteisėtas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes teismas nepagrįstai sumažino ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas teismo sprendimą, kartu iš naujo paskirsto bylinėjimosi išlaidas ir tuo pačiu patikrina jų apskaičiavimo teisingumą pagal apeliacinio skundo argumentus ( CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra tenkinamas 70 proc. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi priimtas sprendimas yra keičiamas iš dalies, ir ieškovės ieškinys bei apeliacinis skundas tenkinami visiškai ( 100 proc.). Ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 600,80 euro žyminis mokestis (už ieškinį ir apeliacinį skundą, t.1, b.l.14,30 ir t.2, b.l. 11) ir 1215,80 eurų išlaidų už advokato pagalbą (popierinės bylos l. 114-118). Žyminis mokestis ieškovei priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų, po 300,40 Eur iš A. T. ir I. T. ( CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis pirmiausiai vertintinas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos). Šioje byloje ieškovės advokatas rašė pareiškimą dėl teismo įsakymo (koeficientas 0,25), ieškinį (koeficientas 2,5), atskirą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (koeficientas 0,4) ir patikslintą ieškinį (koeficientas 2,5), dalyvavo posėdžiuose, kurių bendra trukmė buvo 4 valandos ir 13 min. (koeficientas 0,1 už 1 valandą). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis paskaičiuojamas nustatytą koeficientą dauginant iš teisinių paslaugų suteikimo metu teisės aktais nustatytos minimalios mėnesinės algos. Nuo 2015 m. liepos 1 d. MMA buvo 325 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. - 350 Eur, nuo 2016 m. liepos 1 d. iki šiol - 380 Eur. Pareiškimas dėl teismo įsakymo surašytas iki 2015 m. rugsėjo 28 d. ( kaina 81,25 Eur), ieškinio pareiškimas surašytas 2015 m. lapkričio 10 d. (kaina 812,5 Eur), prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo surašytas 2015 m. lapkričio 23 d. ( kaina 130 Eur), patikslintas ieškinio pareiškimas surašytas 2016 m. kovo 1 d. ( kaina 875 Eur). Teismo posėdžiai, vykę nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. birželio 1 d. užtruko 2 val. ir 55 min. ( 102,08 Eur), teismo posėdis, vykęs 2016 m. rugpjūčio 25 d. užtruko 78 min. ( 49,4 Eur). Iš viso už advokato pagalbą maksimalus mokėtinas dydis gali būti 2050,95 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apmokėjo 1215,80 Eur. Šio dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimas priteistinas lygiomis dalimis ( po 607,90 Eur) iš kiekvieno atsakovo. Atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos ( CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Valstybė patyrė 6,64 Eur išlaidų dėl procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme. Šios išlaidos turėtų būti priteistos iš abiejų atsakovų lygiomis, tačiau padalinus jų dydis yra po 3,32 Eur. Kadangi ši suma yra artima minimaliai valstybei priteistinai bylinėjimosi išlaidų sumai (3 Eur), todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K- 355 (CPK 96 str. 6 d.). Apeliacinės instancijos teisme valstybė išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą nepatyrė, nes byla tvarkoma elektronine forma.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
Ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti solidariai iš atsakovų A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Holas“, į. k. 133370093, 11 353 Eur (vienuolika tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt tris eurus) skolos, 9 500 (devynis tūkstančius penkis šimtus eurų) palūkanų, 408,71 Eur ( keturis šimtus aštuonis eurus ir 71 ct) delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą ( 21 261,71 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2015 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovų A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Holas“, į. k. 133370093, po 908,30 Eur (devynis šimtus aštuonis eurus ir 30 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - viešame registre įrašyti įrašą draudžiantį perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), priklausančius I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.