Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. M. A. ir M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-492-198/2015 pagal ieškovo N. A. (N. A.) ieškinį atsakovams N. M. A., M. A. ir O. S. dėl skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Šioje byloje teismingumo klausimą išsprendė Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-291-464/2015, nagrinėdamas ieškovo atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti. Įsiteisėjusia nutartimi konstatuota, kad ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui.Įvertindamas tai, kad atsakovai gyvena Danijoje ir turėtų pakankamai laiko pasiruošti bylai, teismas paskyrė bylos nagrinėjimo datą pirmąja savo nutartimi. Byloje esančios dokumentų persiuntimo formos ir laiku pateiktas atsakovų atstovo atsiliepimas į ieškinį, kiti procesiniai dokumentai įrodo, kad atsakovai gavo teismo nutartį ir teismo šaukimą, taigi apie bylos nagrinėjimo datą, laiką ir vietą apeliantai buvo informuoti tinkamai.Nepagrįsti apeliantų teiginiai, susiję su mokėjimo pavedimuose nurodytu žodžiu ,,cred“. Teismas iš šių rašytinių įrodymų nustatė pinigų perdavimo apeliantams faktą, kurio jie neginčijo. Teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl paskolinių santykių pagrįstai rėmėsi ir netiesioginiu įrodymu apie tai, kad atsakovės O. S. sūnus A. D. taip pat skolinosi pinigus iš ieškovo. Ieškovas paskolino iki santuokos įgytus asmeninės nuosavybės teise priklausančius pinigus. Ieškovo santuoka buvo nutraukta 2012 m. kovo 15 d. Visagino miesto apylinkės teismo sprendimu, visas santuokoje įgytas turtas tarp sutuoktinių buvo padalintas.Apeliantai niekada neteikė jokios materialinės pagalbos, o teiginiai apie neatlygintinę pagalbą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinį įrodymą – raštelį apie ieškovui teiktą neatlygintinę finansinę pagalbą, t. y. grąžintą jo skolą, ir prašo jį prijunti.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įrodymas papildo apeliantų įrodinėjamas aplinkybes, sprendžia, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovas su pateiktu įrodymu susipažino ir dėl jo pasisakė atsiliepime, todėl siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, jis prijungiamas prie bylos ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 177, 178, 185 str.).

Dėl teismingumo

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismas, nes jų gyvenamoji vieta yra Danijoje.

Nagrinėjamos civilinės bylos teismingumo klausimas išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-291-464/2015, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šio klausimo spręsti iš naujo. Paminėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovą ir atsakovus siejančios piniginės prievolės įvykdymo vieta gali būti laikoma ieškovo gyvenamoji vieta, kad ginčo lėšos buvo pervedamos atsakovams į Lietuvos bankus, Lietuvoje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta, todėl, vadovaujantis Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punktu, ieškinys atsakovams N. M. A., O. S. ir M. A. dėl skolos priteisimo teismingas Lietuvos Respublikos teismui.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi liudytojo parodymais ir neteisingai sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuo 2005 m. gegužės 17 d. iki 2007 m. birželio 7 d. ieškovas iš savo sąskaitos Namibijos banke į atsakovės N. M. A. asmeninę sąskaitą iš viso pervedė 52 129 JAV dolerių, o į atsakovo M. A. asmeninę sąskaitą 2008 m. gegužės 28 d. pervedė 5 900 JAV dolerių, iš viso – 58 029 JAV dolerių, o apeliantai šiuo pinigus gavo.

Išskyrus banko pavedimus, kitokių šalių sudarytų rašytinių paskolos sutarčių nėra.

Apeliantai neigia savo pareigą grąžinti iš ieškovo gautus pinigus, ginčydami gautų pinigų paskirtį, neigdami, kad tai buvo paskola. Jų įsitikinimu, ieškovas pinigus davė neatlygintinai, suteikdamas tėvišką pagalba, be to jie (apeliantai) teikė ieškovui materialinę pagalbą.

Pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus šalys privalo įrodyti savo nurodomas aplinkybes. Apeliantai savo teiginiams dėl ieškovo suteiktos neatlygintinės pagalbos apeliantams ir šalis siejusių itin artimų šeimyninių santykių, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie tokio masto teikiamą neatlygintinę materialinę pagalbą, pagrįsti įrodymų nepateikė.

Ieškovas ir atsakovai (apeliantai) N. M. A. ir M. A. nebuvo giminės: N. M. A. nebuvo ieškovo dukra – ji atsakovės O. S. dukra, o M. A. jos žentas. Ieškovas neigia, o apeliantai neįrodė, kad ryšiai tarp ieškovo ir N. M. A. buvo tokie glaudūs, kad galėtų būti prilyginti tėvo ir dukros santykiams. Taigi ieškovui nebuvo jokio motyvo neatlygintinai remti buvusios žmonos dukros šeimą.

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai įvertino mokėjimo pavedimuose nurodytą bankinės operacijos kodą ,,cred“, kuris negali būti tapatinamas su pavedimo paskirtimi ir įvardintais paskoliniais teisiniais santykiais tarp šalių. Sutiktina su apeliantais, kad paskolos sąvoka yra daug platesnė nei kreditas, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kitaip vertinti tarp šalių susiklosčiusių santykių. Nors žodis „credit“ neįvardija pervedamų pinigų konkrečios paskirties – paskolos, tačiau byloje esančių įrodymų visetas leidžia teigti, kad ieškovo pervesti apeliantams pinigai buvo jo (ieškovo) skolinami.

Iš byloje esančių banko pavedimų matyti, kad ieškovas juose nurodydavo įvairią pervedamų pinigų paskirtį, pvz. ,,medicininių išlaidų draudimas“, paaiškinęs, kad taip elgėsi dėl Namibijos banko griežto reglamentavimo, įvardijant pervedamus pinigus kaip paskolą. Ši aplinkybė nepaneigta. Tai, kad pavedimuose nurodytų pinigų paskirtis neatitiko tos paskirties, iš esmės patvirtina ir apeliantai: pinigai buvo siųsti ne draudimo bendrovei, o tiesiogiai apeliantams ir jų panaudoti asmeninimas tikslams, t. y., ne pagal pavedimuose nurodytą paskirtį.

Tai, kad ieškovas apeliantams pinigus paskolino, įrodo jo pretenzija apeliantams, kurioje jis aiškiai įvardijo pervestų pinigų paskirtį, pareikalavęs grąžinti iki nurodytos datos. Apeliantai į pretenziją neatsakė, nesutikimo su pinigų paskirtimi nepareiškė.

Apeliantų pateiktas A. Z. raštelis, kuriame jis nurodo, kad iš apeliantų 2006 m. rugpjūčio 4 d. atgavo Namibijoje ieškovui suteiktą 4 000 JAV dolerių skolą, neįrodo, kad ieškovui nėra skolingi. Visų pirma, ieškovas neigia skolą A. Z., ir tokių pinigų skolinimo faktą pagrindžiančių rašytinių įrodymų nėra. Nėra įrodymų, kad A. Z. buvo pareiškęs reikalavimą ieškovui grąžinti skolą. Taip pat nėra jokių duomenų, kad tarp ieškovo ir apeliantų buvo susitarimas dėl paminėtos skolos grąžinimo už ieškovą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo remtis apeliantų pateiktu rašteliu kaip įrodymu, nesusijusiu su nagrinėjamu ginču ir nesant įrodymų apie ieškovo realią skolą A. Z. (CPK 176-178, 180, 185 str.). Apeliantai nenurodo, kokią konkrečią aplinkybę tuo rašteliu nori pagrįsti ar paneigti, t. y., ar tai, kad jie su ieškovu atsiskaitė iš dalies ir ieškovo reikalaujama grąžinti suma turi būti mažinama, ar tai sieja su jų (apeliantų) nurodoma teikta ieškovui tariama materialine pagalba, ar tai skirta kitoms aplinkybėms pagrįsti. Teiginio apie teiktą materialinę pagalbą ieškovui apeliantai taip pat nepagrindė įrodymais (CPK 1278 str.).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimą motyvavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad šalių paskolinių teisinių santykių: ieškovas ginčo pinigu apeliantams paskolino, o apeliantai, ieškovui pareikalavus, jų negrąžino, todėl prievolę grąžinti paskolą privalo įvykdyti (CK 6.873, 6.874 str.).

Dėl procesinių pažeidimų

Nepagrįsi apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neinformavo jų apie teismo posėdį (CPK 133, 246 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad teismo šaukimas, o taip pat pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis, kurioje taip pat informuojama ir apie 2015 m. rugsėjo 30 d. vyksiantį teismo posėdį, apeliantams asmeniškai įteikti 2015 m. gegužės 4 d.

Atsakovė O. S. priešieškinio šioje byloje nereiškė, ieškovo nurodytų aplinkybių neginčijo, jokių argumentų dėl paskolintų lėšų nuosavybės nepateikė, dėl to apeliantų teiginiai apie ieškovo ir atsakovės O. S. sutuoktinių turtinius santykius nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta.

Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito sprendžiama, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius už atsiliepimą į skundą. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantų – po 100 Eur iš kiekvieno.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų N. M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. A. (M. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 100 Eur (vieną šimtą eurų) ieškovui N. A. (N. A., a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų, jo patirtų apeliacinės instancijos teisme.