Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. A. (N. A.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-797-227/2014 pagal ieškovo N. A. ieškinį atsakovams N. M. A., O. S., M. A. (M. A.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet teismas atsisako ieškinį priimti. Ieškinio priėmimo (bylos iškėlimo) stadijoje teismas ex officio privalo patikrinti, ar kreipiantis į teismą laikytasi teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, viena iš kurių yra bylos teismingumas tam teismui, į kurį kreipiamasi, ar apskritai Lietuvos Respublikos teismui. Teisingai nustatyti civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumą svarbu tiek vidaus, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kadangi teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesine pozicija, kad jo reiškiamas ieškinys yra neteismingas Lietuvos teismui, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius taikyti tarptautinės teisės teismų specialią jurisdikcijos taisyklę, numatančią, kad valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tokiems atskirojo skundo argumentams pritaria. Byloje nesant ginčo, kad nagrinėjama byla turi užsienio (tarptautinį) elementą (apelianto ieškinys pareikštas atsakovams, gyvenantiems Danijos Karalystėje – atsakovė N. M. A. yra deklaravusi savo išvykimą į Daniją nuo 2009-02-23, atsakovas M. A. – nuo 2009-03-19, o iš Visagino miesto apylinkės teisme išnagrinėtų civilinių bylų Nr. 2-9-844/2012 bei Nr. L2-1589-531/2014 duomenų matyti, kad yra žinomas ir tikslus atsakovės O. S. gyvenamosios vietos adresas Danijoje), pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad bylos teismingumo klausimas spręstinas pagal CPK VII dalies LIX skyriuje įtvirtintas teisės normas. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – ir Lugano konvencija), tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant šios civilinės bylos teismingumo klausimą, yra 2007 m. Lugano konvencija (CPK 780 str.). Ir nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, rėmėsi ne tos tarptautinės sutarties (1968 m. Briuselio konvencijos) nuostatomis, šis tarptautinės sutarties taikymo netikslumas pats savaime nedaro skundžiamos nutarties neteisėta. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog 2007 m. Lugano konvencijos nuostatos pakartoja tą pačią sistemą, kaip ir 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei ją pakeitęs 2000-12-22 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, be to, didžioji jų dalis yra suformuluota vienodai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-05 nutartis c. b. Nr. 2-944/2010). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog aiškinant ir taikant 2007 m. Lugano konvencijos nuostatas taip pat turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas Briuselis I reglamentas ar 1968 m. Briuselio konvencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-574/2012). Šios jurisprudencijos kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aktualu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punkte įtvirtintą specialią jurisdikcijos taisyklę, iš esmės atkartojančią tiek Briuselis I reglamento, tiek ir pirmosios instancijos teismo taikytos 1968 m. Briuselio konvencijos nuostatas.

Jurisdikciją reglamentuojančios Lugano konvencijos II antraštinės dalies 1 skirsnio, įtvirtinančio bendrąsias jurisdikcijos nuostatas, 2 straipsnio 1 punktas numato, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Pagal šio skirsnio 3 straipsnio 1 punktą, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Lugano konvencijos II antraštinės dalies 2 skirsnyje yra įtvirtintos specialios jurisdikcijos taisyklės. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punktas numato, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Pagal šią taisyklę byla gali būti iškelta atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose.

Sprendžiant dėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punkte įtvirtintų alternatyvios specialios jurisdikcijos taisyklių taikymo, visų pirma, teisinę reikšmę turi materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, kvalifikavimas. Iš ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių ir prie jo pridėtų rašytinių įrodymų galima tikėtinai spręsti, kad civilinis ginčas kildinamas iš žodinėmis paskolos bei laidavimo sutartimis grindžiamų teisinių santykių. Rašytinių sutarčių, kurių pagrindu ieškovas reiškia reikalavimus dėl prievolių jam įvykdymo, byloje nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar apelianto reiškiamas reikalavimas priteisti tikėtinai egzistuojančią skolą dėl prievolės tinkamo nevykdymo patenka į Lugano konvencijos 5 (1) a straipsnio taikymo sritį, pažymi, kad Europos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-38/81 Effer SpA v. Kantner, aiškindamas analogišką Lugano konvencijai 1968 m. Briuselio konvencijos nuostatą dėl ginčo, susijusio su sutartimi, teismingumo prievolės vykdymo vietos teisme, yra išaiškinęs, kad jurisdikcine taisykle ieškovas gali pasiremti net ir esant ginčui tarp šalių dėl sutarties, kuria paremtas ieškinys, egzistavimo. Remiantis šiuo išaiškinimu bei byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje gali būti taikomas ir alternatyvus teismingumas ar paneigti specialios jurisdikcijos taisyklės taikymo šiuo konkrečiu atveju galimybę. Vertindamas pirmosios instancijos teismo motyvus, kad nėra pagrindo prievolės įvykdymo vietą susieti su konkrečia vieta Lietuvoje, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto nuomone, kad CK 6.52 straipsnio antrosios dalies 4 punktas sudaro prielaidas prievolės įvykdymo vietos nenurodymo atveju pripažinti jos įvykdymo pareigą kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje. Apelianto (kreditoriaus) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Toks išaiškinimas aktualus ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-10-09 nutartis c. b. Nr. 2-708/2008). Todėl Lietuvos apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą įstatymo nuostatą, pritaria skundo argumentams, kad ieškovą ir atsakovus siejančios piniginės prievolės įvykdymo vieta gali būti laikoma ieškovo gyvenamoji vieta, todėl, vadovaujantis Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punktu, apelianto ieškinys atsakovams N. M. A., O. S. ir M. A. dėl skolos priteisimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui.

Pažymėtina, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga ir tokia aplinkybė, jog ginčas labiau susijęs su Lietuvos Respublika, kadangi ginčo piniginės lėšos buvo pervedamos atsakovams į Lietuvos bankus. Lietuvoje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta. Duomenų, kad Danijos Karalystėje gali būti su byla susijusių esminę reikšmę jos teisingam išsprendimui turinčių įrodymų, kol kas nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kitoje valstybėje byla būtų išnagrinėta greičiau ir operatyviau, nei ją nagrinėjant Lietuvos teisme.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, kad vien faktas, jog ieškinyje nenurodyti Danijos Karalystėje gyvenančių atsakovų gyvenamosios vietos adresai, negali apriboti ieškovo teisės į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos teismuose bei atitinkamai negali būti pagrindas atsisakyti ginti ieškovo galimai pažeistas teises Lietuvos Respublikos teismuose. Apeliantui išaiškintina, kad, byloje esant nenuginčytiems duomenims, jog atsakovai yra išvykę gyventi į Danijos Karalystę, jam kyla procesinė pareiga nurodyti ieškinyje atsakovų gyvenamosios vietos adresus (CPK 111 str. 2 d. 2 p. ir 3 p.) tam, kad būtų galima užtikrinti atsakovų teisę į tinkamą teismo procesą įgyvendinimą (t. y. būti išklausytiems) bei ateityje pripažinti ir vykdyti apeliantui galimai palankų teismo sprendimą Danijos Karalystėje.

Dėl nurodytų motyvų skundžiama nutartis panaikintina, o ieškinio priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.