Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. G. ir V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovų D. G. ir V. G. ieškinį atsakovams E. E. , HÅGENSTAD BRUG E. E. individualiai įmonei ir HÅGENSTAD BRUG AS dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo – draudimo kompanija GJENSIDIGE.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju yra kilęs bylos su užsienio (tarptautiniu) elementu teismingumo klausimas, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų D. G. ir V. G. ieškinį atsakovams E. E. , HÅGENSTAD BRUG E. E. individualiai įmonei ir HÅGENSTAD BRUG AS dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi, vadovaudamasis 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintomis bendros jurisdikcijos ir specialios jurisdikcijos byloms dėl delikto iškėlimo taisyklėmis sprendė, jog byla teisminga Norvegijos Karalystei.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją teismas ex officio privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (CPK 782 straipsnis). Prireikus teismas turi pareikalauti iš ieškovo (pareiškėjo) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis pagrįstai kreipiasi į Lietuvos, o ne į užsienio valstybės teismus. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. M. L. B., bylos Nr. 3K-3-275/2009).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovų D. G. ir V. G. ieškinys Kauno apygardos teisme buvo gautas 2009 m. balandžio 29 d.. Tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės nesant pasirašytos tarptautinės dvišalės ar daugiašalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose, o taip pat abiem šalims nesant civilinių bylų su tarptautiniu elementu teismingumo klausimus reglamentuojančių tarptautinių sutarčių dalyvėmis, Kauno apygardos teismas, įgyvendindamas pareigą patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu teisminga Lietuvos Respublikos teismams, ėmėsi veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar Lietuvoje pagal pareikštą ieškinį išsprendus bylą ir priėmus sprendimą, jis būtų pripažintas ir vykdomas Norvegijos Karalystėje ir ar byla nepriklauso išimtinei Norvegijos Karalystės teismų jurisdikcijai. Tuo tikslu Kauno apygardos teismas išsiuntė paklausimą LR Teisingumo ministerijai, o ši, vadovaudamasi 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, šį paklausimą persiuntę Norvegijos Karalystės teisingumo ir policijos ministerijai (b.l. 9, 13, 15). Kauno apygardos teismas ieškinio priėmimo klausimą išsprendė ir skundžiamą nutartį priėmė po to, kai gavo LR Teisingumo ministerijos 2010 m. vasario 24 d. raštą Nr. (634/09) 9R-663, kuriuo buvo informuotas, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. tarp Europos Bendrijos, Danijos Karalystės ir Norvegijos Karalystės pradėjo galioti 2007 m. spalio 30 d. Europos Bendrijos, Danijos Karalystės, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės bei Šveicarijos Konfederacijos Lugane sudaryta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano Konvencija). Norvegijos Karalystės teisingumo ir policijos ministerijos 2010 m. gegužės 13 d. atsakymas dėl informacijos apie užsienio teisę suteikimo LR Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2010 m. gegužės 19 d. ir prijungtas prie bylos, nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme (b.l. 28-33).

Atskiruoju skundu apeliantai kelia bylos teismingumo klausimo išsprendimui taikytinos teisės klausimą, t.y. ar jiems padavus ieškinį iki 2007 m. spalio 30 d. Lugano Konvencijos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Norvegijos įsigaliojimo, Kauno apygardos teismas galėjo ieškinio priėmimo klausimą spręsti remdamasis šios Lugano konvencijos nuostatomis, ir savo atskirąjį skundą grindžia lex retro non agit principo pažeidimu.

Lugano konvencijos taikymą laike reglamentuoja jos 63 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Nors nėra šios konvencijos autentiško teksto oficialaus vertimo į lietuvių kalbą, tačiau minėtos konvencijos nuostatos iš dalies atkartoja tas, kurios įtvirtintos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 66 straipsnyje. Atsižvelgiant į minėtų reglamento nuostatų oficialų vertimą, darytina išvada, jog Lugano konvencijos 63 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konvencijos taikymo byloms, kurios iškeliamos po jos įsigaliojimo kilmės valstybėje, principas (angl. – „This Convention shall apply only to legal proceedings instituted <…> after its entry into force in the State of origin <…>”). Šios nuostatos pagrindu darytina išvada, jog Lugano konvencijos, o kartu ir jos nuostatų, susijusių su jurisdikcijos nustatymu, taikymas laike yra sietinas ne su ieškinio padavimu, bet su ieškinio priėmimo klausimo sprendimu, kadangi būtent ieškinio priėmimas arba atsisakymas jį priimti sąlygoja atitinkamai civilinės bylos iškėlimą arba neiškėlimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio priėmimo klausimas buvo sprendžiamas tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Norvegijos Karalystės galiojant Lugano konvencijai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimą, buvo pagrindas vadovautis atitinkamomis jurisdikciją reglamentuojančiomis Lugano konvencijos nuostatomis, nepriklausomai nuo to, jog ieškinys teismui buvo paduotas dar iki šios konvencijos įsigaliojimo.

Lugano konvencijos bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jos 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Šios konvencijos 2 skyriuje yra numatyti specialios jurisdikcijos priskyrimo atvejai, leidžiantys nukrypti nuo bendros jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklės. Pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą specialios jurisdikcijos taisyklę, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti. Atsižvelgiant į tai, kad Lugano konvencijos nuostatos pakartoja tą pačią sistemą kaip ir 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) ir ją pakeitęs 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, be to, didžioji jų dalis yra suformuluota vienodai, teisėjų kolegija, užtikrindama jų aiškinimo tęstinumą, dėl Lugano konvencijos atitinkamų nuostatų turinio sprendžia atsižvelgdama į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) išaiškinimus, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr. 2009 m. liepos 16 d. sprendimo Zuid-Chemie, C?189/08, 18, 19 punktus, 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Draka NK Cables ir kt., C?167/08, Rink. p. I?0000, 20 punktą, 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimo Ilsinger, C?180/06, Rink. p. I?0000, 58 punktą).

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad specialios jurisdikcijos taisyklės yra aiškinamos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei tai aiškiai numatyta Briuselio konvencijoje (žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Kalfelis, 189/87, Rink. p. 5565, 19 punktą, 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Blijdenstein, C-433/01, Rink. p. I-981, 25 punktą, 2004 m. birželio 10 d. sprendimo Kronhofer, C-168/02, Rink. p. I-6009, 14 punktą).

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, tuo atveju, kai vieta, kurioje atsitiko įvykis, dėl kurio gali kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje dėl šio įvykio atsirado žala, nesutampa, konvencijos 5 straipsnio 3 punkte esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir įvykio, dėl kurio žala atsirado, vietą. Tokiu atveju atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme (žr. 1976 m. lapkričio 30 d. sprendimo Bier, vadinamo „Mines de potasse d‘Alsace“, 21/76, Rink. p. 1735, 24 ir 25 punktus, 2002 m. spalio 1 d. sprendimo Henkel, C-167/00, Rink. p. I-8111, 44 punktą; 2004 m. vasario 5 d. sprendimo DFDS Torline, C-18/02, Rink., p. I-1417, 40 punktą ir 2004 m. birželio 10 d. sprendimo Kronhofer, C-168/02, Rink. p. I-6009, 16 punktą). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisyklė yra pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (žr. minėto sprendimo Mines de potasse d‘Alsace 11 punktą; 1990 m. sausio 11 d. sprendimo Dumez France ir Tracoba, C-220/88, Rink. p. I-49, 17 punktą; 1995 m. kovo 7 d. sprendimo Shevill ir kt., C-68/93, Rink. p. I-415, 19 punktą bei 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719, 10 punktą). Vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisėjas paprastai turi geriausią galimybę priimti sprendimą, be kita ko, dėl ginčo artumo ir įrodymų administravimo paprastumo (žr. minėto sprendimo Henkel 46 punktą).

Teisingumo Teismas, aiškindamas savo praktikoje suformuluotą taisyklę, jog civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto atveju ieškovo pasirinkimu ieškinys gali būti pareikštas pagal žalos atsiradimo vietą ir įvykio, dėl kurio žala atsirado, vietą, konstatavo, jog ieškovo pasirinkimo galimybė yra ribota ir gali būti pateisinama iki tam tikro lygio. Priešingu atveju, toks pasirinkimo galimybės išplėtimas paneigtų konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismingumo pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklę ir sąlygotų ieškovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos pripažinimą, kuriai reglamentas nėra toks palankus, išskyrus jame aiškiai nurodomus atvejus. Atsižvelgiant į tai, formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ konvencijos 5 straipsnio 3 dalies prasme negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės. Todėl vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta, t.y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (žr. minėto sprendimo Marinari 13, 14, 20 punktus).

Nagrinėjamu atveju ieškovai D. G. ir V. G. pareiškė ieškinį atsakovams – Norvegijoje gyvenančiam fiziniam asmeniui, o taip pat Norvegijoje savo buveines turintiems juridiniams asmenims. Ieškinio dalyką sudaro ieškovų iš delikto kildinamas reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, žuvus jų sūnui, atlyginimo. Turtinės žalos atsiradimą ieškovai grindžia negautomis pajamomis, kurias jie būtų gavę, jeigu, esant gyvam jų sūnui, ieškovei D. G. būtų teikiamas išlaikymas. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotas konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės aiškinimo taisykles, o taip pat įvertinus konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle siekiamus tikslus (geresnis teisingumo administravimas, naudingo proceso organizavimas, geresnių galimybių priimti sprendimą dėl ginčo artumo ir įrodymų administravimo paprastumo turėjimas) ir tai, jog nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl netiesioginių nuostolių pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį (negautų pajamų) atlyginimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškinys nagrinėjamu atveju yra teismingas įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietos valstybės teismui, t.y. atitinkamam Norvegijos Karalystės teismui. Būtent ieškinio pareiškimas ir bylos nagrinėjimas šios valstybės teisme užtikrintų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo įgyvendinimą, kadangi Norvegijoje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta. Be to, būtent šioje valstybėje būtų vykdomas teismo sprendimas ieškinio tenkinimo atveju. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju byla turi didesnį ryšį su įvykio, dėl kurio atsirado žala, vieta ir pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą turėtų būti nagrinėjama Norvegijos Karalystėje.

Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei teismingumas būtų nustatinėjamas ne pagal Lugano konvencijos, bet pagal CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriaus, nustatančio nacionalinio teismingumo taisykles, nuostatas, byla nebūtų teisminga Lietuvai. Vadovaujantis CPK 781 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nacionalinio teismingumo prioriteto principu, bylos teismingumo nustatymui ieškinio pareiškimo momentas būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tokiu atveju nacionalinis teismingumas (bylos priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai) išliktų, neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeistų. Tačiau nagrinėjamu atveju, remiantis CPK VII dalies nuostatomis, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio pareiškimo metu byla buvo teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi nei bendrosios nacionalinio teismingumo taisyklės (CPK 784-786 str.), nei nacionalinio teismingumo taisyklės ginčo teisenoje (CPK 787-788 str.) nenumato atskirų civilinių bylų dėl žalos, kylančios iš delikto, atlyginimo teismingumo nustatymo kriterijų, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomi CPK 787 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinti nacionalinio teismingumo nustatymo principai. Kadangi nė vienas iš šiame straipsnyje įtvirtintų teismingumo nustatymo kriterijų nelemia bylos priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (atsakovo buvimo vieta, atsakovo nuolatinė gyvenamoji/gyvenamoji vieta, turto ar turtinių teisių buvimo vieta, ginčo dalyko buvimo vieta, prievolės atsiradimo ar įvykdymo vieta Lietuvos Respublikoje), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nacionalinio teismingumo egzistavimo ieškinio padavimo metu. Be to, bylos nepriskirtinumą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, vadovaujantis teismų praktikoje suformuotais papildomais kriterijais, nagrinėjamu atveju sąlygotų ir šalių ginčo (reikalavimo) silpnas ryšys su Lietuva bei šioje nutartyje minėtų bylos ryšį su Norvegijos Karalyste patvirtinančių aplinkybių egzistavimas. Apelianto nurodyti kriterijai, susiję su ieškovų gyvenamąja vieta Lietuvoje ir atsakovo galimu neprieštaravimu, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos teismuose, kai byla nepriklauso išimtinei Norvegijos Karalystės teismų jurisdikcijai, nėra tie, kurie leistų daryti išvadą dėl bylos su tarptautiniu elementu ryšio su Lietuva buvimo.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.