Kauno apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė teismui pateiktame patikslintame ieškinyje bei teismo posėdžio metu nurodė, kad 2012-06-22 sutartimi ieškovė atsakovui A. T. paskolino 11 585 Eur paskolą. Paskolos grąžinimo terminas 2012-10-22. Skolininkas įsipareigojo mokėti kreditoriui 7 procentų mėnesines palūkanas nuo pasiskolintos sumos, o laiku negrąžinus pasiskolintos sumos – 0,02 procentų delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovui realiai buvo išmokėta 11 353 Eur. A. T. teigimu, paskola buvo paimta šeimos poreikiams – atlikti sutuoktiniams priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo darbus. Dalis paskolos 10 000 Lt, atsakovo prašymu, buvo pervesta į jo sutuoktinės I. T. banko sąskaitą. A. T. sutartu terminu paskolos negrąžino. Mėnesinės 7 procentų palūkanos nuo pasiskolintos sumos sudaro 810,95 Eur. Už laikotarpį nuo 2012-06-22 iki 2015-09-10 (38 mėn.) skolininkui priskaičiuota 30 816, 10 Eur palūkanų. Taip pat skolininkui laiku negrąžinus paskolos priskaičiuota 417,06 Eur delspinigių (už 180 d.). Atsižvelgiant į tai skolininkas privalo grąžinti 11 353 Eur pagrindinę skolą, 30 816, 10 Eur palūkanų ir 417, 06 Eur delspinigių. Kreditorė, atsižvelgdama į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, sumažina reikalautiną palūkanų sumą nuo 30 816, 10 Eur iki 10 000 Eur. Pažymėtina, kad atsakovas dalį skolos – 500 Eur sumokėjo, todėl šia suma mažintinos atsakovo mokėtinos palūkanos nuo 10 000 Eur iki 9 500 Eur (CK 6.54 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai visą ieškovės reikalavimą sudaro 21 502, 06 Eur.

Taip pat ieškovė nurodė, kad nors paskolos sutartį sudarė atsakovas ir jis yra nurodomas paskolos gavėju, faktinės aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad atsakovei apie tokią sutartį buvo žinoma, ji neprieštaravo jos sudarymui ir netgi buvo naudos gavėja, kas rodo, jog faktiškai ieškovė ne tik davė sutikimą šio sandorio sudarymui, tačiau buvo jos šalis, ką patvirtina jos tiesioginis dalyvavimas šiame sandoryje, todėl iš paskolos sutarties kylančios prievolės yra neabejotinai bendrosios sutuoktinių prievolės nulemiančios jų dalinę nuosavybę. Atsakovas ieškovei nurodė, kad paskola yra imama šeimos poreikiams – pagerinti sutuoktiniams priklausantį turtą, todėl iš paskolos sutarties kylančios prievolės turėtų būti laikomos sutuoktinių solidariomis prievolėmis. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp bylos šalių susiklostė sutartiniai santykiai pagal kuriuos ieškovė suteikė atsakovams paskolą, kurią jie įsipareigojo 2012-10-22 grąžinti ir mokėti sutartines 7 procentų mėnesines palūkanas.

Atsakovai teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad iš dalies su pareikštu ieškiniu sutinka. Nurodė, kad sutinka su pagrindine skolos dalimi. Taip pat atsakovai nurodė, kad nesutinka, jog atsakovai yra solidarūs skolininkai, atsakovė niekada paskolos neėmė, apie ją nežinojo ir niekada dėl jos nesutiko. Be to nurodė, kad atsakovui neįkeitus turto paskolos sutartis persikvalifikavo į vartojimo kredito sutartį, todėl sudarytai paskolos sutarčiai neatitinkant vartojimo kredito sutarčiai keliamų reikalavimų prašo atmesti prašymą dėl palūkanų arba atitinkamai mažinti palūkanas, nes pagal LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningo verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Atsakovas nurodė, kad jis UAB „Holas“ direktoriui yra išdavęs vekselį 8 700 Eur sumai, todėl šia suma turi buti dengiama paskolos dalis.

Dėl prievolės solidarumo. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašo pripažinti A. T. ir I. T. solidariais skolininkais ir solidariai ieškovės naudi priteisti ieškovei skolą. Atsakovai su šiuo reikalavimu nesutinka, nurodydami, kad atsakovė niekada paskolos neėmė, apie ją nežinojo ir niekada dėl jos sutikimo nedavė.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidiariai. Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str.). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.). Pagal CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 str. 1 d. 5 p. išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju ieškovė, siekdama, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis, iš kurios yra kildinama prievolė kreditorei, buvo sudaryta su jo sutuoktinės sutikimu. Teismas sprendžia, kad pareiga įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir pagal ją įgytos prievolės yra bendros atsakovo ir jo sutuoktinės, tenka suinteresuotiems asmenims - kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotieji asmenys būtų pateikę įrodymus, kurie patvirtintų, jog atsakovo paskola buvo sudaryta šeimos interesais. Priešingai, iš teismo byloje nustatytų aplinkybių, darytina išvada, jog atsakovo paimta paskola buvo asmeninė: 1) ieškovų teigimu, nors paskolos sutartį pasirašė tik A. T., tačiau ta aplinkybė jog 10 000 Lt paskolos buvo pervesta į I. T. sąskaitą ir tuos pinigus ji panaudojo asmeninėms reikmėms, patvirtina, jog prievolė kreditorių atžvilgiu yra solidari. Kaip tai patvirtinantį įrodymą ieškovai pateikė 10 000 Lt mokėjimo nurodymą atliktą į I. T. sąskaitą. Tuo tarpu atsakovė I. T. pateiktame atsiliepime nurodė, kad apie pinigų pervedimą ji nieko nežinojo, sutikimo pervesti į jos sąskaitą lėšas niekam davusi nebuvo. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas, kuris nurodė, kad UAB „Holas“ direktorius pageidavo, jog į sutuoktinės sąskaitą būtų pervesta dalis paskolos, o atsakovui jokio skirtumo dėl to nebuvo, kadangi jis naudodavosi sutuoktinės kortele, į jos sąskaitą būdavo pervedami ir jam skirti pinigai. Apie UAB „Holas“ pervestus pinigus jo sutuoktinė nieko nežinojo, tuos pinigus jis, paėmęs žmonos kortelę, nusiėmė. Teismo nuomone šios aplinkybės patvirtina, jog iš paskolos sutarties kilusi prievolė yra asmeninė atsakovo A. T.. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir A. T., piniginių lėšų pervedimas į sutuoktinės sąskaitą automatiškai I. T. nepadarė sutarties šalimi, apie paskolą jai žinoma nebuvo, sudarant sutartį atsakovės valia niekaip išreikšta nebuvo, o kaip minėta pinigai į sąskaitą pervesti jai nežinant ir be jos sutikimo. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, draudžiama kitą asmenį versti sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 1 d., 2 d.). Šios aplinkybės byloje niekaip nėra paneigtos, jas paneigiančių įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Teismo įsitikinimą, jog sutartis buvo sudaryta tik su atsakovu ir tai yra asmeninė atsakovo prievolė patvirtina ir ta aplinkybė, jog pradiniu ieškiniu ieškovė reikalavimus reiškė tik atsakovui A. T. ir tik vėliau nusprendusi, jog galimai ateityje vadovaujantis actio Pauliana institutu esant būtinumui reikšti ieškinį A. T., bus paprasčiau ginčyti ne sudarytus turto pasidalijimo sandorius, o prisiteisti skolą iš abiejų sutuoktinių nagrinėjamoje byloje. Pati atsakovė byloje apklausta nebuvo, bylą vedė per atstovą, ieškovė pripažinti būtinu atsakovės dalyvavimą bylos nagrinėjime prašymo nereiškė. Ieškovės atstovo V. S. ir atsakovo parodymai dėl paskolos perdavimo yra prieštaringi; 2) Ieškovai aplinkybę, jog paskola buvo paimta šeimos reikmėms ir atsakovai vertėsi bendru verslu įrodinėja Nekilnojamojo turto registro išrašais, kuriuose, ieškovės teigimu, matyti, jog atsakovai nekilnojamąjį turtą įgydavo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei jį parduodavo, iš to abu turėjo naudą. Šiuos įrodymus paneigia atsakovo A. T. parodymai. Atsakovas teigia, jog gauta paskola buvo panaudota skoloms atiduoti, įrankiams pirkti, kadangi jis užsiima statybomis, todėl vystė projektus, gal kažkiek ir šeimos reikmėms panaudojo. Ieškovės pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie abiejų atsakovų įsigytus sklypus nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovai vertėsi nekilnojamojo turto pardavimo verslu ar, kad iš gautos paskolos įgijo nekilnojamojo turto – sklypas (duomenys neskelbtini) įgytas 2011 metais, tais pačiais metais ir parduotas, sklypas Bakanausko g. įgytas 2004 m. ir parduotas tik 2010 m., (duomenys neskelbtini)sklypas įgytas 2014 m. ir po mėnesio parduotas, o sklypas Raudondvario kaime įgytas 2014 m. ir šiuo metu yra atsakovų nuosavybėje. Šie sandoriai niekaip nepatvirtina šalių vertimosi nekilnojamuoju turtu, be to atsakovas nurodė, kad vienas iš sklypų buvo įgytas jo verslui, namų statybai, vystyti. Teismas pažymi, jog bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo ir nėra svarbu kieno vardu jis įgytas, kas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 1 d. 1 p.), todėl tai, kad Nekilnojamojo turto registre kaip savininkai įrašyti abu sutuoktiniai nepatvirtina tos aplinkybės, jog jie abu vertėsi nekilnojamo turto verslu.

Dėl paskolos sutarties. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu tarėsi dėl 40 000 Lt paskolos, tačiau atsakovui pareiškus, kad jam 800 Lt nereikalingi realiai buvo suteikta 39 200 Lt paskola. Taip pat sutartimi buvo susitarta dėl 7 procentų mėnesinių palūkanų.

Atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog susitarta buvo dėl 40 000 Lt paskolos ir 3 procentų mėnesinių palūkanų. Paskaičiavus 3 procentų mėnesines palūkanas, atsakovui buvo išmokėta, 36 400 Lt paskola, iš karto atskaičius 3 600 Lt palūkanas ir tai patvirtina aplinkybę dėl 3 procentų palūkanų. Kasos pajamų orderyje nurodytų 2 800 Lt atsakovas negavo. Atsakovo manymu sutartį sudarius keturiems mėnesiams ir iš karto paėmus palūkanas, atsakovui reiškiamas 9 500 Eur reikalavimas dėl palūkanų yra nepagrįstas, nurodo, kad suėjus sutarties terminui, skaičiuojami gali būti tik delspinigiai. Taip pat teigia, jog atsakovas ieškovės direktoriaus V. S. sūnui T. S., kaip paskolos grąžinimą yra išdavęs 8 700 Eur sumai vekselį, todėl šia suma turėtų būti dengiama paskola.

Ieškovė teismui pateikė 4 mokėjimo nurodymus 36 400 Lt sumai ir 2012-06-27 kasos išlaidų orderį Nr.0150 2 800 Lt sumai. Kasos išlaidų orderis yra pasirašytas atsakovo, jame nurodyti atsakovo tapatybės kortelės duomenys, nurodyta, jog pinigus gavo, atsakovas šios aplinkybės neneigė, todėl teismo nuomone negalima sutikti su atsakovo teiginiais jog jam išlaidų orderyje nurodyti pinigai išmokėti nebuvo. Taip pat ir sutartyje nurodyta aplinkybė dėl 7 procentų palūkanų dydžio nėra paneigta jokiais įrodymais. Atsakovas paskolos sutartį pasirašė, sutarties neginčijo, todėl negali teigti, jog buvo susitarta dėl visai kitokio palūkanų dydžio ir kas buvo parašyta sutartyje jam buvo nežinoma. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jam neišmokėta buvo 3 600 Lt, kas ir sudaro 3 procentus mėnesinių palūkanų nuo paskolos sumos, nepatvirtina, jog buvo susitarta dėl atsakovo nurodomų 3 procentų palūkanų dydžio - sutartis buvo sudaryta 4 mėnesiams ir mėnesinės palūkanos nuo 40 000 Lt sutarties laikotarpiui sudaro 4 800 Lt, pateikta byloje įrodymų, jog atsakovui buvo išmokėta 39 200 Lt. Sutarties šalys gali derėtis dėl sutarties sąlygų, tačiau galutinis šalių susitarimas yra įtvirtinamas sutartimi. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai atmestinas atsakovo argumentas, jog neišmokėta 3 600 Lt palūkanas sudaranti suma patvirtina tą aplinkybę, jog sutartimi buvo sulygtos 3 procentų mėnesinės palūkanos.

Atsakovų teigimu tarp šalių buvo sudaryta ne paskolos, o vartojimo kredito sutartis ir tai patvirtina ta aplinkybė, jog sutartimi buvo numatytas įkeitimas, tačiau atsakovui realiai turto neįkeitus sutartis persikvalifikavo į vartojimo kredito sutartį ir sutarčiai turėtų būti taikomi LR Vartojimo kredito įstatymo reikalavimai. Ieškovas su šiais argumentais nesutinka, nurodydamas, kad buvo sudaryta paskolos sutartis užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, tačiau atsakovas šio įsipareigojimo nevykdė, dėl ko sutarties negalima vertinti kaip vartojimo kredito.

Byloje nustatyta, kad 2012-06-22 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta sutartis, kuria ieškovė paskolino 39 200 Lt, o atsakovas įsipareigojo iki 2012-10-22 paskolą grąžinti bei mokėti 7 procentų mėnesines palūkanas.

Paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato kitaip. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1 d., 2 d.). Atsižvelgiant į tai laikytina, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis.

Dėl kitų atsakovo argumentų, jog sudaryta buvo kredito vartojimo sutartis ir sutarčiai taikytinas LR Vartojimo kredito įstatymas teismas plačiau nepasisako, kadangi atsakovas sutarties neginčijo ir priešieškinio byloje nereiškė.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 7 procentų mėnesines palūkanas 9 500 Eur už laikotarpį nuo 2012-06-22 iki 2015-09-10 (38 mėn.). Atsakovas su tuo nesutinka, nurodydamas, jog dėl mėnesinių palūkanų buvo tartasi 4 mėnesių paskolos laikotarpiui, suėjus paskolos terminui atsakovas turi mokėti delspinigius.

Palūkanos pagal piniginę prievolę gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 str. 1 d. Ši norma orientuoja į tai, kad palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos suma ir jų mokėjimo tvarką nustatytų šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskolos sutarties 1.1 p. šalys susitarė dėl 7 procentų sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Palūkanų teisinį pagrindą ir jų reikšmę piniginiuose prievoliniuose santykiuose išdėstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003. CK 6.872 str. 1 d. nustatytos palūkanos, atliekančios atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją. CK 6.210 str. įtvirtintos palūkanos, atliekančios kompensacijos už kreditoriaus dėl paskolos sutarties neįvykdymo laiku patirtus nuostolius funkciją. Iš esmės CK 6.210 str. nurodytos palūkanos skaičiuojamos už tai, kad naudojami kreditoriaus pinigai, negrąžinant jų nustatytu laiku, t. y. pinigus laikant neteisėtai, nes sutarties terminas baigėsi. Tokiais atvejais už naudojimąsi kreditoriaus pinigais skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo tada, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, jeigu šį praleido skolininkas (CK 6.261 str.).

Sekant nurodytu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, jog atsakovas privalo ieškovei už laikotarpį nuo 2012-06-22 iki 2012-10-22 sumokėti 3 178,87 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios nustatytos šalių sutartimi (39 200 Lt x 7 proc. = 2 744 x 4 mėn. = 10 976 Lt (3 178, 87 Eur)). Sutartimi šalys dėl kompensacinių palūkanų susitarusios nebuvo. Sutarties terminui pasibaigus atsakovui paskolos negrąžinus laiku ir toliau naudojantis suteiktais pinigais bei šalims sutartimi nesutarus dėl kompensacinių palūkanų, ieškovo prašymas priteisti už laikotarpį nuo 2012-06-22 iki 2015-09-10 (38 mėn) 7 procentų palūkanas, tenkintinas iš dalies ir už ieškovės prašomą laikotarpį nuo 2012-10-22 iki 2015-09-10 (2 m 10 mėn. 19 d.) teismas iš atsakovo ieškovei priteisia 5 procentų įstatymines kompensacines palūkanas nuo 39 200 Lt sumos – 1 638,29 Eur (39 200 x 5 proc. = 1 960 Lt x 2 m = 3 920 Lt; 1 960 Lt : 12 mėn. = 163,33 x 10 mėn. = 1 633,33 Lt; 163,33 Lt : 30 d. = 5,44 Lt x 19 d. = 103,36 Lt; 3 920 + 1 633,33 + 103,36 = 5 656, 69 Lt (1 638,29 Eur)) (CK 6.261 str., 6.210 str.). Viso iš atsakovo ieškovei priteistina 4 817,16 Eur palūkanų. Atsakovui sumokėjus ieškovei 500 Eur šia suma mažintinos atsakovo mokėtinos palūkanos, todėl iš atsakovo ieškovei viso priteistina 4 317,16 Eur palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė buvo pareiškusi 5 reikalavimus, teismas 3 reikalavimus tenkino pilnai - priteisti iš atsakovo 11 353 Eur skolos, priteisti delspinigius ir priteisti 5 procentų procesines palūkanas. 1 reikalavimą teismas tenkino dalinai - priteisti 9 500 Eur mokėjimo palūkanas teismas patenkino 50 procentų. 1 reikalavimą – pripažinti A. T. ir I. T. solidariais skolininkais - teismas atmetė. Taigi, patenkintų ieškovės reikalavimų dalis sudaro 70 procentų (300+50=350:500=0,7x100%=70%), o atmestų – 30 procentų.