- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-17
- Bylos Nr.
- e2-178-1051/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00138-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Valiuškienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „E“
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E“ atstovams advokato padėjėjams A. Š. ir D. L.,
uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E“ ieškinį, kurį ji vėliau patikslino, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ž“ dėl netesybų/nuostolių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Išvadą byloje teikianti institucija - VERT.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „E“ patikslintu 2025 m. sausio 15 d. ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ž“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur sumą kaip sutarties nutraukimo mokestį (netesybas); teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo; priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove (duomenys neskelbtini) sudarė Elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria šalys sutarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovės objektams laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9. p. nustatyta, kad pirkėjas (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį, kuris turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą). Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12. p. įtvirtinta, jog Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio. Nurodo, jog atsakovė vienašališkai priėmė sprendimą Sutartį nutraukti nuo (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į Sutarties sąlygas atsakovei kilo pareiga sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį. Kainodaros sąlygų 5.1 punkte numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Todėl atsakovės mokėtinas Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (1 220 – 170) x 226,75 x 0,6 = 142852,50 Eur, kur atitinkamai 10220 MWh yra Sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 170 MWh - iki Sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, 226,75 Eur/MWh - Sutartyje nustatyta fiksuota elektros energijos kaina, 0,6 yra Sutartyje numatytas koeficientas už vienašalį ar pirmalaikį Sutarties nutraukimą, 60 proc. atsakomybės priskiriant Sutarties nutraukimą inicijavusiai šaliai.
3. Patikslintu 2025 m. sausio 15 d. ieškiniu, ieškovė prašė teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo.
4. Nurodė, jog sudarydamos Sutartį šalys susitarė dėl elektros energijos tiekimo į Sutarties Priede Nr. 4 nurodytus atsakovės objektus (elektros energijos vartojimo vietas) laikotarpiu nuo 2022-11-01 iki 2032-12-31 (t. y. 122 mėnesiams) už fiksuotą 226,75 Eur/MWh kainą. Sutarties specialiosiose sąlygose yra numatyta, kad sutartu elektros energijos pardavimo laikotarpiu į atsakovės objektus bus patiektas 1 220 MWh bendras elektros energijos kiekis. Taigi, šalys atsakovės elektros energijos vartojimui užtikrinti visą Sutartyje nurodytam 122 mėnesių laikotarpiui sudarė ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo vartoti elektros energiją Sutartyje nustatytu režimu ir atsiskaityti su ieškove už suvartotą elektros energiją bei gautas paslaugas. Pabrėžė, kad atsakovė, turinti neginčijamą teisę Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis nevaržomai pasirinkti elektros energijos tiekėją ir jo siūlomus elektros energijos tiekimo produktus, įsivertino ieškovės siūlomo fiksuotos kainos žaliosios elektros energijos pirkimo sprendimo sąlygas, kitas 2022 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. rinkoje siūlytas elektros energijos tiekimo alternatyvas ir, būdama atidi bei patyrusi verslininkė, pasirinko ieškovės siūlomą ilgalaikio fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produktą ir dėl jo sulygo su ieškove Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, atitinkamai prisiimdama joje nustatytus įsipareigojimus. Sutartimi šalys taip pat sulygo dėl atsakomybės už tinkamą Sutarties vykdymą, kuri, inter alia, pasireiškia tuo, kad šalis yra įpareigota atlyginti kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė kaltosios šalies Sutartyje numatytų įsipareigojimų pažeidimas, kaip tą įtvirtino Bendrųjų sąlygų 4.4 punktas. Nepriklausomai nuo to, kad, pavyzdžiui, šalis pasinaudoja galimybe nutraukti Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos teisės aktuose ir (ar) Sutartyje numatytais pagrindais, Sutartį nutraukianti šalis nėra atleidžiama nuo atsakomybės atlyginti kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, nebent pirmoji šalis nuo atsakomybės būtų atleista teisės aktuose numatytais pagrindais arba abiejų šalių sutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis nutraukta nuo (duomenys neskelbtini) vienašaliu atsakovės sprendimu, nesant ieškovės kaltės ir nesant jokių kitų aplinkybių, dėl kurių atsakovė galėtų būti atleista nuo Sutartyje numatytos atsakomybės už netinkamą Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, įskaitant ir nuo pareigos atlyginti ieškovės patirtus tiesioginius nuostolius.
5. Pažymėjo, kad prašomą priteisti 142 852,50 Eur sumą sudaro ieškovės faktiškai patirtos Sutarties vykdymo sąnaudos, kurios atsakovei vienašališkai ir pirma laiko nutraukus Sutartį nebėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją ir tampa ieškovės tiesioginiais nuostoliais, t. y. 91 967,51 Eur sumos dalis yra elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai fiksuotai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su E. E. AS (E. E.) kainų skirtumo sąlygojami nuostoliai; likusi 50 884,99 Eur sumos dalis yra skirta padengti ieškovės elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudoms, susijusioms su Sutarties vykdymu.
6. Nurodė, jog atsakovė vienašališkai nutraukė ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, nesilaikydama joje numatytų įsipareigojimų bei nepagrįstai vengia prisiimti šalių apibrėžtą civilinę atsakomybę už Sutarties nevykdymą. Nekvestionuoja atsakovės teisės nutraukti Sutartį ir pasirinkti kitą jos poreikius geriau atitinkantį nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir (ar) tiekimo produktą, tačiau atsakovės vienašalis sprendimas nebevykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir Sutartį nutraukti būtų laikomas teisėtu ir pagrįstu tik esant aiškiam teisiniam pagrindui bei laikantis teisės aktuose ir (ar) Sutartyje nustatytų šalims privalomų įpareigojimų. Ieškovė visą Sutarties vykdymo laikotarpį (t. y. nuo 2022-11-01 iki 2024-03-31) tinkamai ir visa apimtimi laikėsi Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nėra padariusi jokio Sutarties pažeidimo, dėl ko atsakovė galėtų vienašališkai nutraukti Sutartį CK 6.217 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu netaikant atsakovės civilinės atsakomybės. Be to, atsakovė nesikreipė į teismą dėl Sutarties nutraukimo (ar pakeitimo), taip pat nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Sutarties teisėto nutraukimo bet kuriuo kitu pagrindu. Todėl atsakovė neįgijo teisės CK 6.217 straipsnio 4 dalies pagrindu nutraukti Sutartį netaikant joje numatytos civilinės atsakomybės. Sutartimi šalys numatė pirkėjo (atsakovės) teisę nutraukti Sutartį bet kuriuo metu (t. y. taip pat ir iki Sutartyje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos), apie tai prieš 30 kalendorinių dienų raštu informavus pardavėją (ieškovę) (Bendrųjų sąlygų 6.9 punktas). Būtent šia teise atsakovė ir pasinaudojo vienašališkai nutraukdama sutartį nuo (duomenys neskelbtini). Tačiau Sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju atsakovė neišpildė šalių sulygtų būtinųjų Sutarties tinkamo įvykdymo sąlygų, t. y. pirkti elektros energiją ją vartojant Sutartyje nustatytu režimu visą 122 mėn. pardavimo laikotarpį nuo 2022-11-01 iki 2032-12-31; suvartoti Sutartyje fiksuotą elektros energijos kiekį – 1 220 MWh; ir visą pardavimo laikotarpį mokėti fiksuotą elektros energijos kainą – 226,75 Eur/MWh. Paaiškino, kad pirmiau nurodytos būtinosios Sutarties tinkamo įvykdymo sąlygos yra vienintele priežastimi, dėl kurios apskritai buvo sudaryta Sutartis, todėl šių būtinųjų sąlygų laikymasis šalims yra privalomas, o jų nevykdymas laikytinas esminiu Sutarties pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovei vienašališkai nusprendus nutraukti Sutartį ir nebevykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl jos tinkamo įvykdymo, ieškovė, vadovaudamasi Bendrųjų sąlygų 4.4 punktu, turi teisę reikalauti iš atsakovės dėl tokio Sutarties vienašalio pirmalaikio nutraukimo patirtų tiesioginių nuostolių atlyginimo. Nesant ieškovės padaryto Sutarties pažeidimo ir (ar) įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Sutarties teisėto nutraukimo, atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti Sutartį ir atsisakymas atlyginti dėl tokio Sutarties nutraukimo ieškovės patirtus tiesioginius nuostolius, kvalifikuotini kaip atsakovės nepagrįstas ir neteisėtas atsisakymas vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. neteisėti veiksmai pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį.
7. Pažymėjo, kad atsakovės sprendimas pasirinkti ilgalaikį fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produktą ir sudaryti Sutartį buvo grindžiamas atsakovės siekiu užsitikrinti, jog jos vartojamos elektros energijos kaina nesikeis visą 122 mėnesių laikotarpį. Tokiu būdu visos komercinės rizikos, susijusios su elektros energijos kainos pokyčiais rinkoje, buvo perkeltos ieškovei, o atsakovei buvo garantuotas nepertraukiamas elektros energijos tiekimas už fiksuotą ir nekintančią kainą. Tam, kad galėtų įvykdyti šį įsipareigojimą, ieškovė su E. E. sulygo dėl ateities sandorio atsakovei tiekiamos elektros energijos kainos svyravimams elektros energijos rinkoje kompensuoti. Prekyba ateities sandoriais tarp ieškovės ir E. E. vykdoma Energijos finansinių priemonių pagrindinės sutarties (Pagrindinė sutartis) pagrindu. Būtent elektros energijos kainos draudimas sudarė galimybę atsakovei perkelti kainos pokyčio rinkoje riziką ieškovei, o atsakovės objektuose vartoti elektros energiją už fiksuotą kainą ir atitinkamai aiškiai planuotis savo ūkinės komercinės veiklos išlaidas. Be to, elektros energijos kainos draudimu užtikrinta, kad ieškovės pajamos iš Sutarties su atsakove taip pat yra nekintančios, nepaisant to, ar elektros energijos kaina rinkoje kyla ar leidžiasi, nes visas fiksuotos kainos Sutartyje numatytas elektros energijos kiekis (t. y. 1 220 MWh) buvo apdraustas sudarant ateities sandorį tą dieną galiojusiomis rinkos sąlygomis, įskaitant kainą, ir ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos draudimo sąlygas.
8. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) sudarius Sutartį su atsakove, ieškovė tą pačią dieną kreipėsi į E. E. dėl Sutarčiai įvykdyti reikalingo viso elektros energijos kiekio kainos draudimo. (duomenys neskelbtini) gautas E. E. patvirtinimas pagal Pagrindinę sutartį, jog ieškovė sėkmingai sudarė ateities sandorį pagal Pagrindinę sutartį dėl 1 220 MWh elektros energijos kiekio išvestinės finansinės priemonės - kainos draudimo, šį kiekį išdalinant laikotarpiui nuo 2022-11-01 iki 2032-12-31 už fiksuotą 149,1027 Eur/MWh kainą (Patvirtinimas 1). Ateities sandorio sudarymas pagal Pagrindinę sutartį reiškia, kad ieškovė kiekvieną mėnesį privalo atsiskaityti su E. E. už elektros energijos kainos draudimo paslaugą mokėdama 149,1027 Eur/MWh už Sutarties pagrindu į atsakovės objektus įsipareigotą patiekti elektros energiją per visą 122 mėnesių pardavimo laikotarpį. Be to, ieškovės finansinių įsipareigojimų E. E. už jos teikiamą elektros energijos kainos draudimo paslaugą vykdymas buvo užtikrintas atsakovės įsipareigojimu pagal Sutartį mokėti ieškovei fiksuotą 226,75 Eur/MWh elektros energijos kainą, dėl ko atsakovei nusprendus nutraukti Sutartį, ieškovė kas mėnesį ir toliau turėtų mokėti E. E. tuos pačius 149,1027 Eur/MWh, tačiau negaudama iš atsakovės jokių mokėjimų. Tai reiškia, kad ieškovė kas mėnesį turėtų skolintis arba naudoti savo lėšas lygias 149,1027 Eur/MWh sumai padaugintai iš per atitinkamą mėnesį Sutarties pagrindu nenupirkto elektros energijos kiekio, kad padengtų savo prisiimtus įsipareigojimus pagal su E. E. sudarytą ateities sandorį. Tokiu būdu ieškovė likusį Sutartyje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpį nuo Sutarties pirmalaikio nutraukimo, t. y. – 105 mėn. (nuo (duomenys neskelbtini) iki 2032-12-31), dėl negalėjimo naudotis atitinkama pinigų suma prarastų jos piniginę vertę (jei naudotų savo lėšas) arba turėtų nuo šios sumos mokėti palūkanas (jei šią sumą skolintųsi). Įvertinus tai, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė pagal Sutartį nupirko 170 MWh iš Sutartyje fiksuotų 1 220 MWh (t. y. 1 050 MWh mažiau), atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė liko įsipareigojusi E. E. už atsakovės naudai apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 156 557,84 Eur sumą (t. y. 1 050 MWh x 149,1027 Eur/MWh), nepadengtą jokiais atsakovės mokėjimais. Atsižvelgdama į tai ir siekdama maksimaliai sumažinti dėl Sutarties nutraukimo patiriamą nuostolį, atsakovei pranešus apie Sutarties vienašalį nutraukimą ieškovė kreipėsi į E. E. dėl įsigyto ateities sandorio (elektros energijos kainos draudimo) išpirkimo. 2024-04-29 gautas E. E. patvirtinimas („Finansinės energijos pagrindinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinimas“), jog sėkmingai sudarytas ateities sandorio išpirkimas už 61,5146 Eur/MWh kainą (Patvirtinimas 2).
9. Nurodė, kad vien elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su E. E. nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, sudaro 91 967,51 Eur: 87,5881 Eur/MWh x 1 050 MWh = 91 967,51 Eur (87,5881Eur/MWh - Elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio pagal Pagrindinę sutartį pirkimo (149,1027 Eur/MWh) ir pardavimo (61,5146Eur/MWh) kainų skirtumas, 1 050 MWh - Sutartyje fiksuoto elektros energijos kiekio (1 220 MWh) ir atsakovės faktiškai pagal Sutartį suvartoto elektros energijos kiekio (170 MWh) skirtumas). Taigi, ši suma yra ieškovės tiesioginiai nuostoliai, patirti atsakovei nutraukus Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos ir mokėjimais už elektros energiją nekompensuojant ieškovės sąnaudų už Sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti įsigytą elektros energijos kainos draudimo paslaugą.
10. Pažymi, kad Pagrindinė sutartis, Patvirtinimas 1, Patvirtinimas 2, E. E. vidaus apskaitos duomenys ir faktinius atsiskaitymus patvirtinantys E. E. ir ieškovės buhalteriniai dokumentai aiškiai parodo, jog ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties vykdymui atsakovės naudai ieškovės įsigytas elektros energijos kainos draudimas yra privalomas visam Sutarties laikotarpiui (t. y. 122 mėn.) ir viso Sutartyje fiksuoto elektros energijos kiekio (t. y. 1 220 MWh) atžvilgiu.
11. Nurodė, kad tiesioginių nuostolių dydis (t. y. 91 967,51 Eur) atspindi tik ieškovės pagal ateities sandorius prisiimtų įsipareigojimų sąlygojamą elektros energijos kainos draudimo pirkimo ir pardavimo kainos skirtumą, tačiau šie nuostoliai neapima kitų į mažmeninės rinkos kainą, nurodytą Sutartyje, įskaičiuotų pastovių ir kintamų ieškovės veiklos kaštų (OPEX), kurie atsiranda vykdant Sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., darbuotojų atlyginimai, įmonės finansinių įsipareigojimų vykdymo išlaidos, administraciniai kaštai ir t. t.). Pabrėžia, kad sudarydama Sutartį visus su jos administravimu ir vykdymu susijusius kaštus (darbuotojų atlyginimus, IT sistemų palaikymą, elektros energetikos rinkos mokesčius ir pan.) išdalijo visam 122 mėnesių laikotarpiui ir nuo Sutarties nutraukimo dienos visos šios išlaidos nebebus dengiamos atsakovės mokėjimais ir taps ieškovės tiesioginiais nuostoliais. Atsižvelgiant į tai, kad nėra objektyvios galimybės šių nuostolių sumos apskaičiuoti išimtinai Sutarties vykdymo apimtyje, atskiriant nuo kitų ieškovės veiklos kaštų, šią sumą ieškovė apskaičiuoja proporcingai Sutartyje numatytai atsakovės atsakomybei atsižvelgiant į: profilio rizikos dedamąją; žaliosios elektros energijos garantijos dedamąją; kredito rizikos dedamąją; balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamąją.
12. Nurodė, kad Pasitelkus Sutarties Priede Nr. 1 pateiktų ir jos neatsiejama dalimi esančių Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 p. pateiktą formulę, taikomą atsakovės sutartinei atsakomybei dėl Sutarties vienašalio ir pirmalaikio nutraukimo apskaičiuoti, ir iš gautos sumos atėmus pirmiau aptartas elektros energijos kainos draudimo sąnaudas, gaunama 50 8847,99 Eur suma, kuri yra priskirtina su Sutarties vykdymu susijusioms, tačiau po Sutarties nutraukimo atsakovės mokėjimais nekompensuojamoms, ieškovės veiklos sąnaudoms.
13. Pažymi, jog vadovaujantis CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta priežastinio ryšio samprata, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pateikti byloje įrodymai aiškiai pagrindžia ieškovės ir E. E. sudaryto elektros energijos kainos draudimo sandorio sąsajumą su tinkamu Sutarties vykdymu. Elektros energijos kainos draudimas yra būtinoji sąlyga siekiant užtikrinti atsakovės naudai garantuoto elektros energijos tiekimo visą 122 mėnesių laikotarpį už fiksuotą ir nekintamą elektros energijos kainą. Taigi, elektros energijos kainos draudimo sąsajumas su Sutartimi yra neabejotinas. Kalbant apie pirmiau aptartas patiriamas išlaidas už nepanaudotą elektros energijos kainos draudimą, susidariusias dėl Sutarties pirmalaikio nutraukimo, pabrėžia, kad tokių išlaidų ieškovė nebūtų patyrusi, jei atsakovė būtų sąžiningai vykdžiusi Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. atsakovei nenutraukus Sutarties, jokių papildomų išlaidų ir privalomų mokėjimų už elektros energijos kainos draudimą nebūtų atsiradę. Tai įrodo, kad ieškovės tiesioginiai nuostoliai, kildinami iš elektros energijos kainos draudimo sandorio, atsiranda išimtinai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų atsisakant vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir Sutartį nutraukti iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos. Tokie ieškovės patiriami tiesioginiai nuostoliai yra atsakovės veiksmų rezultatas, kaip nurodyta CK 6.247 straipsnyje.
14. Mano, kad atsakovė sprendimą dėl vienašalio Sutarties nutraukimo iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos priėmė sąmoningai, siekdama pasinaudoti galimai palankesniu elektros energijos tiekimo pasiūlymu rinkoje ir nesąžiningai atsisakydama vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovė pasinaudojo ieškovės teikiamomis naudomis kai tai jai buvo naudinga, ir atsisakė vykdyti Sutartį kai toks vykdymas pasirodė esąs mažiau naudingas dėl pasikeitusių aplinkybių elektros energijos rinkoje, neatsižvelgdama į Sutarties vykdymo sąlygas ir (ar) ieškovės patiriamas papildomas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Dėl šios priežasties atsakovės kaltė nepagrįstai ir neteisėtai nutraukiant Sutartį yra preziumuojama, kaip tą numato CK 6.248 straipsnio 1 dalis.
15. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
16. Atsakovė UAB „Ž“ atsiliepimais į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašo juos atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė 2024 m. spalio 21 d. atsiliepimu į ieškinį kėlė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, tačiau tiek 2025 m. vasario 11 d. atsiliepdama į ieškovės patikslintą ieškinį, tiek bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje, nebereiškė reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą.
17. Nurodė, kad UAB “E” pasinaudojo itin sunkia ekonomine ūkio subjektų būkle, nerimu dėl ateities ir chaosu rinkose, kad sudarytų sau ypatingai palankias ir neadekvatų pelną generuojančias ilgalaikes sutartis, kurios neturi lygiavertės rizikos pačiai UAB „E”. Ieškovė ne tik grubiai pažeidė Elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 49 straipsnio 3 dalies normas, bet jos vykdyti pardavimų metodai gali būti vertinami kaip sąmoningas ūkio subjektų klaidinimas ir apgaulė. UAB „E“ suklaidino UAB „Ž“ dėl būsimųjų elektros kainų ir tai lėmė pačios (duomenys neskelbtini) Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, jos terminą ir sutikimą su neadekvačiai aukšta fiksuota elektros energijos kaina. UAB „E“ neveikė sąžiningai ir skaidriai, nes neužtikrino, kad vartotojai tinkamai susipažintų su netesybų sąlyga ir jų dydžiu. Pabrėžė, kad tinkamai supažindinus su tokio pobūdžio sąlyga, pagrįstai tikėtina, kad daugelis vartotojų nebūtų sudarę tokio pobūdžio sutarties be ekonominio spaudimo ir klaidinimo, kadangi netesybų dydis neabejotinai lemtų didžiosios daugumos tokias sutartis sudariusių įmonių bankrotą.
18. Nurodė, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Aukščiau paminėta nuostata reiškia, kad įstatyme įvardinti vartotojai turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, o tiekėjas neturi teisės taikyti jokio pobūdžio mokesčių (sutarties nutraukimo mokesčio, netesybų, sutarties keitimo mokesčio ir pan.). Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (toliau – ir VERT) laikosi nuoseklios pozicijos, kad po 2021 m. liepos 15 dienos sudarytos elektros energijos tiekimo sutartys gali būti vienašališkai nutraukiamos buitinių vartotojų, mažų ir labai mažų įmonių iniciatyva, o elektros tiekėjai neturi teisės jiems pritaikyti netesybų ar bet kokio pobūdžio sutarties nutraukimo/keitimo mokesčių. EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos yra suderintos su Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. Tai reiškia, kad ieškiniu reikalaujama sankcija už sutarties nutraukimą neatitinka ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir Europos Sąjungos teisinio reguliavimo. Ieškovei yra pateikta UAB „Ž” (duomenys neskelbtini) smulkiojo ir vidutinio verslo statuso deklaracija. Iš šios deklaracijos matyti, kad UAB „Ž” labai mažos įmonės statusą atitiko tiek iki (duomenys neskelbtini) Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu. EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos draudžia UAB „Ž” atžvilgiu taikyti netesybas, sutarties nutraukimo mokesčius arba kitokius sutarties keitimo mokesčius, todėl ieškiniu reikalaujamas sutarties nutraukimo mokestis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
19. Nurodė, kad ieškovės nurodomas Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 punktas neturi teisinės reikšmės ieškovės formuluojamam reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, kadangi jame yra aptariama bet kurio ūkio subjekto teisė vienašališkai nutraukti sutartį sumokėjus sutarties nutraukimo mokestį. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinama atsakovės teisė nutraukti sutartį pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar jis pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius. Nurodė, kad bylą nagrinėjantis teismas turėtų ex officio konstatuoti bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 ir Fikssuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 5.1. punktus niekiniais ir reikalavimą dėl netesybų atmesti kaip prieštaraujantį EEĮ 47 straipsnio 3 daliai.
20. Ieškovė deklaruoja, kad prekyba ateities sandoriais tarp jos ir motininės bendrovės E. E. yra vykdoma Pagrindinės sutarties pagrindu. Tačiau susipažinus su Pagrindinės sutarties turiniu matyti, kad joje nėra numatyta konkrečių įsipareigojimų ieškovei drausti savo sudaromus kontraktus. Taip pat nėra susitarta kokiais dydžiais, kriterijais ir konkrečiomis sąlygomis privalo būti apdraustos ieškovės sudaromos elektros energijos tiekimo sutartys. Ieškovė teigia, kad sudarius Sutartį su atsakove, tą pačią dieną kreipėsi į motininę bendrovę E. E. dėl viso energijos kiekio kainos draudimo. Tačiau byloje nėra (duomenys neskelbtini) datuotų dokumentų, kuriais būtų susitarta dėl konkretaus draudimo įsigijimo, kiek tai susiję su sudaryta Sutartimi. Nesant duomenų, kad E. E. būtų faktiškai įsigijusi su UAB “Ž” elektros kainos draudimu susijusį ateities sandorį, ieškovės deklaruojamas draudimo pirkimas iš motininės bendrovės neatitinka realių ateities sandorių kainų ir sąlygų. Todėl motininės ir dukterinės bendrovės esami ar tariami vidiniai susitarimai dėl rizikų pasidalinimo negali turėti įtakos trečiosioms šalims ir juo labiau vertinami kaip faktiškai patirti nuostoliai.
21. Tokia ieškovės veikla ir tokio pobūdžio draudimo sandorių sudarymas yra išimtinai jos pačios rizika ir objektyviai negali būti sietinas su galimybe sudaryti ar vykdyti Sutartį. Taigi, toks ieškovės išdėstytas draudimo sandorio mechanizmas objektyviai naikina galimybę atitinkamas veiklos sąnaudas pripažinti atlygintinais nuostoliais, esančiais priežastiniame ryšyje su UAB “Ž” ir Sutartimi.
22. Kaip nurodo ieškovė, sudarydama Sutartį, visus su jos administravimu ir vykdymu susijusius kaštus (darbuotojų atlyginimus, IT sistemų palaikymą, elektros energetikos rinkos mokesčius ir pan.) išdalijo visam 122 mėn. laikotarpiui ir nuo Sutarties nutraukimo dienos visos šios išlaidos nebebus dengiamos atsakovės mokėjimais ir taps ieškovės tiesioginiais nuostoliais. Tariamų tiesioginių nuostolių forma ieškovė reikalauja sumokėti neįvardintų darbuotojų neįvardintus atlyginimus ar neįvardintų IT sistemų palaikymą už ateinančius 122 mėnesius, nors darbuotojams nereikės dirbti, o IT sistemų palaikyti. Mano, kad reikalavimas neturi jokio teisinio ar loginio pagrindo ir gali būti vertinamas tik kaip piktnaudžiavimas teise. Mano, kad ieškovė šią papildomai reikalaujamą sumą gavo tiesiog atimdamas tariamas draudimo sąnaudas iš sutartyje įvardintos neteisėtos netesybų sumos, kad gauti tiksliai tą pačią sumą, kaip reikalaujama ir netesybų forma.
23. Atsakovė prašo teismo ex officio pripažinti, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, prašo ieškinį atmesti.
24. Išvadą teikianti institucija VERT pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad vadovaujantis 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (toliau – Direktyva), laisves, kurios Sąjungos piliečiams garantuojamos Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo, inter alia, laisvą prekių judėjimą, įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, galima pasiekti tik visiškai atviros rinkos sąlygomis, kai visiems vartotojams suteikiama galimybė laisvai rinktis savo tiekėjus, o visiems tiekėjams – laisvai tiekti savo vartotojams. Sąžiningos konkurencijos ir lengvos prieigos įvairiems tiekėjams skatinimas turėtų būti itin svarbūs valstybėms narėms siekiant užtikrinti, kad vartotojai visiškai pasinaudotų liberalizuotos elektros energijos vidaus rinkos galimybėmis. Pakeitusiems tiekėją smulkesniems vartotojams vis dar tenka tiesiogiai ir netiesiogiai mokėti įvairiausius mokesčius. Dėl tokių mokesčių sunkiau nustatyti, kuris produktas ar paslauga yra geriausia, o tiekėjo pakeitimo finansinė nauda nepajuntama iš karto. Nors panaikinus tokius mokesčius galėtų būti sumažintas pasirinkimas vartotojams, nes nebeliktų produktų, kurie grindžiami atpildu vartotojams už lojalumą, toliau apribojus jų naudojimą padidėtų vartotojų gerovė, vartotojų dalyvavimas ir konkurencija rinkoje. Direktyvos 12 straipsnyje numatyta keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių (angl. switching fee) taisyklės. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad „valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.“
25. Nurodė, kad pagal Direktyvos 2 straipsnio 17 dalį, „tiekėjo pakeitimo mokestis“ – mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Pagal Direktyvos 2 straipsnio 16 dalį, sutarties nutraukimo mokestis – mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija.“ Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, jog Direktyvos teisinis reguliavimas numato valstybių narių pareigą drausti bet kokius tiekėjo pakeitimo mokesčius, su vienintele išimtimi, numatyta Direktyvoje. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostata į nacionalinę teisę nebuvo perkelta, todėl Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalis, numatanti namų ūkio vartotojų ir mažųjų įmonių teisę nemokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, turėtų būti įgyvendinama pilna apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „E“ atstovai advokato padėjėjai A. Š. ir D. L. patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį patenkinti, pakartojo ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir motyvus.
27. Teismo posėdžio atsakovės UAB „Ž“ atstovas advokatas M. Ž. ieškinį/patikslintą ieškinį prašė atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, pakartojo atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir motyvus.
28. Išvadą teikiančios institucijos VERT atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, byloje pateiktas prašymas nagrinėti bylą VERT atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. Tarp ieškovės UAB „E“ ir atsakovės UAB „Ž“ (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atsakovės iniciatyva buvo nutraukta nuo (duomenys neskelbtini).
2. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9. punkte nustatyta, jog pirkėjas (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą).
3. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12. punkte numatyta, jog Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio.
4. Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta, jos Sutarčiai pasibaigus Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nurodytais pagrindais, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6.
5. Atsakovė UAB „Ž“ 2024 m. vasario 21 d. pranešimu nuo (duomenys neskelbtini) vienašališkai ir neatlygintinai nutraukė Sutartį.
6. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė UAB „Ž“ yra labai maža įmonė.
III. Teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas
7. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia du alternatyvius reikalavimus, t. y. arba priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur sumą kaip sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), arba, teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo.
Dėl reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas)
8. Ieškovė šį ieškinio reikalavimą grindžia Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9., 6.12. punktais bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčiu, reikalaujamą priteisti sutarties nutraukimo mokestį apskaičiavo remdamasi kainodaros sąlygų 5.1 papunktyje nurodyta formule (žr. šio sprendimo 2 punktą).
9. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pasisakė dėl tapačių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl ieškovės parengtų Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9. ir 6.12. punktų bei Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1. punkto teisėtumo ir galiojimo, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – ir SVVPĮ), sumokėti sutarties nutraukimo mokestį (ieškovė neginčijo, kad atsakovė yra labai maža įmonė, kaip ji apibrėžta SVVPĮ 3 straipsnyje), todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant analogišką ginčą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais privaloma vadovautis, nors ieškovė ir mano priešingai. Be to, analogiškos išvados priėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2025 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-270-464/2025, 2025 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025.
10. Svarbus aspektas byloje yra tai, kad 2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Direktyvos (ES) 2019/944 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, energijos kaupimo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Sąjungoje. Šia direktyva siekiama, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį ir sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, visų pirma taisyklės, reglamentuojančios galių vartotojams suteikimą ir apsaugą, atvirą patekimą į integruotą rinką, trečiųjų šalių prieigą prie perdavimo ir skirstymo infrastruktūros, atskyrimo reikalavimus, taip pat energetikos reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles (2 dalis).
11. Įgyvendinant nurodytus Direktyvos (ES) 2019/944 tikslus nagrinėjamai bylai aktualioje Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvoka yra įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punkte – nustatyta, kad tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Sutarties nutraukimo mokesčio sąvoka įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte – tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).
12. Perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 46² ir 52¹ straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 31-33 punktai).
13. Kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties 39 punkte pasisakyta, jog remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 46² ir 52¹ straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 dalies 4 punktu, įstatymo projektu buvo siekiama tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1, 2 dalis, siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad ne tik buitiniai vartotojai, bet ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad galimybė neatlygintinai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju buvo įtvirtinta ir iki 2021-07-15 įsigaliojusio EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo, tačiau tik buitiniam vartotojui. Nuo 2021-07-15 įstatymų leidėjas tokią galimybę nustatė ir mažoms bei labai mažoms įmonėms, taip pat nustatė šiems subjektams teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2021-06-30 įstatymu Nr. XIV-483 tiesiogiai buvo siekiama Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų įgyvendinimo. Įstatymų leidėjas žodį „neatlygintinai“ susiejo su Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies formuluote – nemokant tiekėjo pakeitimo mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas laikė, jog žodis „neatlygintinai“ yra pakankamas tam, kad buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės būtų apsaugoti nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tą patvirtina Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 46² ir 52¹ straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelė, kurioje nurodyta, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis įgyvendinta visa apimtimi.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties 40 ir 41 punktuose nurodyta, jog Europos Komisija 2023-07-14 pateikė pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944. Remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnio pirmąja pastraipa EK konstatavo, kad Lietuva, nepriėmusi įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinių nuostatų, būtinų, kad būtų laikomasi 2019-06-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019 6 14, p. 125–199), arba bet kuriuo atveju apie tokias nuostatas nepranešusi Komisijai ir pakankamai aiškiai bei tiksliai nenurodžiusi nacionalinių priemonių, kuriomis įvairius direktyva nustatytus įpareigojimus Lietuva laiko perkeltais į nacionalinę teisę, neįvykdė savo pareigos pagal Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17, 21 ir 24 punktus, 10 straipsnio 11 dalį, 11 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 5 dalies a, b ir d punktus, 18 straipsnio 5 dalį, 19 straipsnio 6 dalį, 20 straipsnio f punktą, 24 straipsnio 3 dalį, 31 straipsnio 5–8 dalis, 59 straipsnio 1 dalies v punktą ir II priedo 3 punktą. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad EK nelaikė, jog Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos nėra perkeltos, tačiau buvo pripažinta, kad Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintos tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčio sąvokos nebuvo aiškiai reglamentuotos nacionalinėje teisėje. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazėje esančius duomenis, 2023 m. buvo teikiamas EEĮ 51 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Šio projekto svarstymo metu buvo pateikti papildomi siūlymai, tarp jų ir pakeisti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį. LRS Ekonomikos komiteto Pagrindinio komiteto 2023 m. balandžio 21 d. išvados „Dėl Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 51 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2616“ Nr. 108-P-11 pasiūlymuose nurodyta, kad analizuojant teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką civilinė atsakomybė buitiniam vartotojui už elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą neturėtų būti taikoma. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, atsižvelgiant į teismų praktikoje kylančius ginčus dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir sutartinės atsakomybės taikymo (ne)galimumo, buvo parengtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, pagal kurį EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo nuspręsta įtvirtinti reikalavimus šių subjektų sudaromoms sutartims, būtent – draudimą sutartyse nustatyti civilinę atsakomybę už elektros energijos pirkimo–pardavimo (ir persiuntimo paslaugos teikimo) sutarties vienašališką nutraukimą, t. y. nustatyti Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintus ir pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį negalimus tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčius pačioje sutartyje. Tačiau 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta galimybė tokias sutartis sudariusiems buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis. Tai iš esmės reiškė, kad net ir tuo atveju, jeigu kokie nors mokesčiai, sankcijos, netesybos ar kiti mokėjimai buvo tokiems subjektams nustatyti sudarytose sutartyse, elektros energijos tiekėjai neturėjo (neturės) teisės jų reikalauti iš sutartį vienašališkai nutraukusios (nutraukiančios) šalies.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje pripažino, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023-06-01 įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023-06-01 galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023-06-01 įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tarant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 47 punktas).
16. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba tiekimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms. Tokio pobūdžio ginče netaikytinos ir bendrosios CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, bet specialiosios, o būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 50–51 punktai).
17. Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), t. y. galiojant 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokia sutartis atsakovės gali būti vienašališkai nutraukta neatlygintinai. Šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio. Šalių sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva nuo (duomenys neskelbtini)., t. y. jau nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojant naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui sutarties nutraukimo ir tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyje. Kaip nurodė kasacinės instancijos teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, šie reikalavimai sutarties turiniui taikomi naujai nuo 2023 m. birželio 1 d. sudaromoms sutartims, tačiau vienašališkai nutraukiant iki 2023 m. birželio 1 d. sudarytas sutartis, t. y. jau galiojant naujai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai, sutarties nuostatos, įtvirtinančios sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, taip pat negali būti taikomos, nes prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai teisės normai, draudžiančiai sutartyse nustatyti tokius mokesčius ir (ar) netesybas ir atitinkamai tokių mokesčių ir (ar) netesybų reikalauti iš sutartį nutraukusios šalies. Kita vertus, teisė reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, dėl sutarties nutraukimo buvo uždrausta ir pagal iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nes, minėta, tokio pobūdžio vienašališkas sutarties nutraukimas buvo nustatytas kaip neatlygintinis.
18. Kadangi šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9. punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nepriklausomai nuo to, jog atsakovė priešieškinio nereiškė, teismas ex officio konstatuoja, kad, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teismas daro išvadą, kad nurodytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9. ir 6.12. punktų bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1. punkto nuostatos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos.
19. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, ieškovė pagal (duomenys neskelbtini) Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neturi teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), kadangi toks reikalavimas nėra suderinamas su Sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu. Todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) atmestinas.
Dėl reikalavimo priteisti tiesioginius nuostolius
20. Kaip minėta, netenkinus reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), ieškovė reiškia alternatyvų reikalavimą ir prašo priteisti iš atsakovės 142 852,50 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo. Pažymi, kad prašomą priteisti 142 852,50 Eur sumą sudaro ieškovės faktiškai patirtos Sutarties vykdymo sąnaudos, kurios atsakovei vienašališkai ir pirma laiko nutraukus Sutartį nebėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją ir tampa ieškovės tiesioginiais nuostoliais, t. y. 91 967,51 Eur sumos dalis yra elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai fiksuotai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su E. E. AS (E. E.) kainų skirtumo sąlygojami nuostoliai; likusi 50 884,99 Eur sumos dalis yra skirta padengti ieškovės elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudoms, susijusioms su Sutarties vykdymu.
21. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Civilinei atsakomybei atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), dėl jų atsiradusi žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė (CK 6.248 straipsnis).
22. Pažymėtina, kad atsakovė pasinaudojo Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Byloje jau konstatuota, kad pagal imperatyvų Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą už vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą atsakovei negalėjo būti taikomos netesybos ar kiti panašaus pobūdžio mokesčiai, kas reiškia, kad atsakovė, vienašališkai nutraukdama Sutartį prieš terminą, nepažeidė nei Sutarties galiojančių sąlygų, nei teisės aktų reikalavimų. Kitaip tariant, atsakovės veiksmai, vienašališkai nutraukus Sutartį prieš terminą, yra teisėti. Atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnio 1 dalį), taigi, atsakovei civilinė atsakomybė negali kilti.
23. Be to, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė ir kitos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Žalos apibrėžtis pateikta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).
24. Civiliniame procese skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
25. Šiuo atveju ieškovė 142 852,50 Eur žalą tiesioginių nuostolių forma grindė tuo, kad, atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pirkimo–pardavimo laikotarpio pabaigos, apeliantė privalo sumokėti E. E. 91 967,51 Eur, t. y. papildomas sąnaudas, susidariusias dėl skirtumo tarp Sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti būtino elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio įsigijimo kainos ir dėl Sutarties nutraukimo nepanaudotos elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio dalies išpirkimo kainos; 50 884,9 Eur yra skirta ieškovės elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudoms, susijusioms su sutarties vykdymu, padengti.
26. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir E. E. 2014 m. gruodžio 30 d. yra sudariusios finansinę energijos pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. Civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovė nepagrindė 142 852,50 Eur tiesioginių nuostolių atsiradimo fakto ir dydžio (CPK 12, 178 straipsniai).
27. Nors ieškovė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš E. E. ieškovei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, finansinių sandorių sąskaitas faktūras, mokėjimo nurodymus, kitus dokumentus, šie duomenys savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovė yra patyrusi jos nurodyto dydžio (91 967,51 Eur) tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip ieškovės sutartiniai įsipareigojimai E. E. pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be to, ieškovė savo reikalavimo dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo dalyje dėl veiklos sąnaudų nuostolių, t. y. 50 884,99 Eur dalyje, apskritai niekaip neįrodinėja.
28. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant atsakovėms neteisėtiems veiksmams (CK 6.248 straipsnis). Todėl ir šis ieškinio reikalavimas atmestinas. Pažymėtina, kad analogiškas išvadas padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2025 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-270-464/2025, 2025 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025.
29. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek reiškiant reikalavimą priteisti Sutarties nutraukimo mokestį, tiek reiškiant reikalavimą priteisti tiesioginius nuostolius, prašoma priteisti suma nesikeičia, t. y. prašoma priteisti 142 852,50 Eur. Tai, teismo vertinimu, įrodo, jog ieškovė ir šiuo alternatyviu reikalavimu prašo priteisti tą patį sutarties nutraukimo mokestį, tik įvardija jį tiesioginiais nuostoliais.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
30. Netenkinus ieškinio reikalavimų dėl netesybų ir/ar tiesioginių nuostolių priteisimo, negali būti tenkinami ir todėl atmestini ir ieškinio/patikslinto ieškinio reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
32. Nagrinėjamoje byloje atmetus patikslintą ieškinį ieškovės byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, ir yra pagrindas spręsti dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).
33. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
35. Atsakovė pateikė prašymą, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 9 075 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė pateikė 2025 m. spalio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad 9 075 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro: 1) 2024 m. spalio 21 d. atsiliepimo į ieškinį parengimas ir pateikimas – 1 500 Eur be PVM; 2) 2024 m. lapkričio 18 d. papildomų paaiškinimų parengimas ir pateikimas – 400 Eur be PVM; 3) 2024 m. lapkričio 18 d. pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje – 400 Eur be PVM; 4) 2024 m. gruodžio 16 d. pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje – 200 Eur be PVM; 5) 2025 m. vasario 17 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimas ir pateikimas – 4 000 Eur be PVM; 6) 202 m. vasario 24 d. pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje – 400 Eur be PVM; 7) 2025 m. spalio 28 d. pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje – 600 Eur be PVM.
36. Už advokatų teisines paslaugas sąskaita išrašyta 2025 m. spalio 28 d., todėl bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimui aktualus 2025 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 387 Eur. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), maksimali priteistina suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 5 967,50 Eur (2 387 x 2,5) (8.2 papunktis), už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 954,80 Eur (2 387 x 0,4) (8.16 papunktis), už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 238,70 Eur (2 387 x 0,1) (8.19 papunktis).
37. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo atsižvelgtina į tai, kad vyko iš viso 2 parengiamieji ir 2 teismo posėdžiai, kurių bendra trukmė – 3 val. 45 min., kad maksimalus dydis pagal Rekomendacijų 8.19. papunktį už atstovavimą teismo posėdžiuose (4 val.) yra 954,80 Eur (2 387 x 0,1) x 4), o atsakovės patirtos 1 600 Eur atstovavimo išlaidos už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, tačiau kitos teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.
38. Atsakovė nurodo už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose prašomą priteisti bendrą patirtų išlaidų sumą, nors pagal formuojamą teismų praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už pasirengimus teismo posėdžiams atskirai neatlyginamos, o paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015, 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).
39. Teismas įvertinęs visas atsakovės nurodytas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, sprendžia, kad Rekomendacijų pagrindu apskaičiuota maksimaliai leistinų priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro 8 093,80 Eur (954,80 Eur + 1 815 Eur + 484 Eur + 4 840 Eur).
40. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla nevertintina kaip sudėtinga ar didelės apimties, taip pat byloje nebuvo nagrinėjami nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, į tai, kad dalis atsakovės prašomų priteisti teisinės pagalbos išlaidų viršija Rekomendacijose patvirtintus užmokesčio dydžius, teismas sprendžia, kad atsakovės prašomų kompensuoti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 8 093,80 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patikslintas ieškinys atmestas, iš ieškovės priteistina atsakovei 8 093,80 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ž“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 8 093,80 Eur (aštuonis tūkstančius devyniasdešimt tris eurus 80 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.