Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BVšĮ „Lauviluka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4420-400/2013 pagal ieškovo BVšĮ „Lauviluka“ ieškinį atsakovui V. Š. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BVšĮ „Lauviluka“ ieškiniu prašė išreikalauti iš atsakovo V. Š. ieškovui bankrutavusiai VšĮ „Lauviluka“ nuosavybės teise priklausantį automobilį OPEL VIVARO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. birželio 19 d. Panevėžio apygardos teismas iškėlė bankroto bylą VšĮ „Lauviluka“, UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ buvo paskirtas bankroto administratoriumi. Bankroto administratorius 2010-11-05 įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, 2010-11-22 asmeniškai, VŠĮ „Panevėžio bankroto administravimo biuro“ patalpose, kartu su 2010-11-19 įsakymu dėl BVšĮ „Lauviluka“ turto perdavimo bankroto administratoriui įteikė ir 2010-11-18 raštą Nr.11/18-01, kuriame nurodė, kad nutraukia automobilio panaudos sutartį Nr. 1-002, sudarytą 2007-10-03 tarp panaudos davėjo VšĮ „Lauviluka“ ir panaudos gavėjo V. Š., atsakovas įsakymą priėmė ir apie tai patvirtino savo parašu, o raštą perskaitė, pasiėmė, tačiau atsisakė pasirašyti, kad su minėto rašto turiniu susipažino. Ieškovo atstovas bankroto administratorius nurodė, kad tai, jog nebevykdys su atsakovu sudaryto automobilio panaudos sandorio pranešė atsakovui tinkamai, tačiau atsakovas automobilio neperdavė. 2011-01-04 pakartotinai pranešė atsakovui, kad jis privalo perduoti automobilį, tačiau atsakovas jo įpareigojimų nevykdo, todėl prašo teismo minėtą automobilį išreikalauti iš atsakovo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovo bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus V. K., ieškinį atsakovui atsakovui V. Š. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmetė, priteisė iš ieškovo bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ administravimo išlaidų 12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad V. Š. negrąžina VšĮ „Lauviluka“ priklausančio automobilio, tvirtina, kad turi teisę naudotis automobiliu pagal 2007 m. spalio 3 d. panaudos sutartį. Automobilio vertė, apskaityta balanse nutarties iškelti bankroto bylą VšĮ „Lauviluka“ dieną pagal administratoriaus paaiškinimą siekia 15 236 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių parodymus, darė išvadą, kad ieškovo atstovas neišnaudojo visų galimybių, jog apie ginčo automobilio 2007-10-03 Panaudos sutarties nutraukimą atsakovui būtų tinkamai pranešta. Teismas taip pat pažymėjo, jog administratorius neveda jokios dokumentų registracijos, todėl sunku nustatyti, kad surašytas pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą, administratoriaus pateiktame 2011-11-30 rašte nenurodyta, jog šis raštas yra atsakymas į pranešimą apie automobilio OPEL VIVARO 2007-10-03 Panaudos sutarties nutraukimą. Teismas nesivadovavo liudytojos V. K. parodymais, nurodydamas, kad bankroto administratorius yra jos darbdavys. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovo bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ bankroto administratorius per Įmonių Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą 30 dienų terminą yra aiškiai pranešęs atsakovui V. Š. apie sprendimą toliau nevykdyti su V. Š. sudarytos automobilio OPEL VIVARO Panaudos sutarties, todėl ieškinio netenkino.

Ieškovas BVšĮ „Lauviluka“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimą įmonės bankroto atveju. Bankroto administratorius ir liudytoja V. K. patvirtino, jog atsakovui buvo tinkamai ir nustatytu terminu pranešta apie tai, kad ieškovas nevykdys panaudos sutarties. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino minėtos liudytojos parodymus, nes atsakovas pats patvirtino žinojęs rašto turinį. Be to, bankroto administratorius apie sutarties nutraukimą gali pranešti ir vėliau, o toks pranešimas sukelia tas pačias pasekmes – sutarties pasibaigimą. Atsakovas negalėjo nesuprasti ieškovo valios nutraukti sutartį, nes ji išreikšta kituose dokumentuose, atsakovui dėl automobilio neperdavimo iškelta baudžiamoji byla. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad LR CK 6.641 str. 2 d. numato, kad panaudos davėjas turi teisė reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. Bankroto bylos iškėlimas yra nepaprasta aplinkybė, dėl kurios daiktas skubiai ir neišvengiamai yra reikalingas bankrutavusiai įmonei, kad turimą turtą pardavus, būtų dengiami kreditorių reikalavimai. Neatlygintinas bankrutavusios įmonės turto naudojimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsakovas V. Š. atsiliepimu prašo ieškovo BVšĮ „Lauviluka“ apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė atsakovui tinkamai ir laiku pranešęs apie panaudos sutarties pasibaigimą. V. Š. nurodė iš ieškovo atstovo veiksmų sprendęs, jog ketinama tęsti panaudos sutartį, tačiau šie teisiniai santykiai bus modifikuojami. Ieškovas, formuluodamas reikalavimą neįsitikino automobilio realiu dabartiniu egzistavimu ir tokių aplinkybių neįrodinėjo, todėl tenkinus ieškinį, akivaizdu, kad sprendimo būtų neįmanoma įvykdyti. Tai, kad ieškovo atstovas bankroto administratorius netinkamai atlieka savo pareigas, buvo konstatuota ir teismo nutartyse ir jo veiklą kontroliuojančiose institucijos išvadose.

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str.1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas VšĮ „Lauviluka“, atstovaujamas direktoriaus V. Š., ir atsakovas V. Š. 2007 m. spalio 3 d. sudarė Automobilio panaudos sutartį Nr. 1-002, kuriuo VšĮ „Lauviluka“ perdavė panaudos gavėjui V. Š. laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos davėjui priklausančiu automobiliu Opel Vivaro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje numatyta, kad jos galiojimas terminas yra iki 2017 m. spalio 2 d. (b. l. 7). Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 19 d. nutartimi VšĮ „Lauviluka“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ (b. l. 4-6). Minėta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 4 d., Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus VšĮ „Lauviluka“ atskirojo skundo. Paskirto bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2010-11-18 raštu Nr. 11/18-01 nurodė, kad nutraukia automobilio panaudos sutartį Nr. 1-002 (b. l. 8), 2010-11-19 įsakymu įsakė VšĮ „Lauviluka“ direktoriui V. Š. perduoti visą įmonės turto bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui (b. l. 9). V. Š. 2010-11-30 raštu informavo bankroto administratorių, jog remiantis panaudos sutartimi automobilis Opel Vivaro lieka pas panaudos gavėją (b. l. 10). Bankroto administratorius 2011-01-04 raštu Nr. 01/04-01 pakartotinai įspėjo V. Š., jog šis privalo grąžinti naudojamą automobilį ir nustatė terminą šiai pareigai įvykdyti iki 2011-01-10 (b. l. 11). Atsakovas, atsakydamas į bankroto administratoriaus raštą nurodė, kad jis nebedirba VšĮ „Lauviluka“ ir yra bedarbis (b. l. 12). Bankroto administratorius kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašė skirti baudą V. Š. dėl likusio neperduoto VšĮ „Lauviluka“ turto – automobilio, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2011-03-24 nutartimi prašymą skirti baudą atmetė, nurodė, kad V. Š. pareiga perduoti automobilį kyla iš panaudos sutarties, o ne kaip buvusiam bendrovės vadovui (b. l. 32).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl atsakovo teisės naudoti transporto priemonę Opel Vivaro 2007 m. spalio 3 d. Automobilio panaudos sutarties pagrindu, todėl yra svarbu nustatyti, ar panaudos sutartis galioja ar buvo nutraukta prieš terminą. LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 4 p. numato, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Panevėžio apygardos teismo nutartis iškelti bankroto bylą VšĮ „Lauviluka“ įsiteisėjo 2010-11-04. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo V. K. bei bankroto administratoriaus UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ buhalterė V. K. nurodė, kad atsakovui V. Š. 2010-11-22 įteiktas pranešimas apie 2007-10-03 panaudos sutarties nutraukimą, tačiau atsakovas atsisakė pasirašyti, jog su pranešimu susipažino. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šių liudytojų paaiškinimais, nurodydamas, kad V. K. darbdavys yra bankroto administratorius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien aplinkybė, kad liudytoja dirba VšĮ „Lauviluka“ bankroto procesą administruojančioje bendrovėje, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ši liudytoja turi kokių nors priežasčių teikti teismui klaidinančią informaciją ir liudytojos paaiškinimus visiškai atmesti. Teisėjų kolegija sutinka, kad nėra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius iki 2010-12-04, t. y. per 30 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą atsakovui V. Š. įteikė rašytinį pranešimą apie panaudos sutarties pabaigą, tačiau teismas sprendimą priimti turi vadovaudamasis ne vien rašytiniais parodymais, tačiau visų įrodymų visuma. Be to, Įmonių bankroto įstatyme numatytas 30 dienų termino nesilaikymas neatima teisės iš bankroto administratoriaus bankrutuojančios bendrovės sudarytą sutartį nutraukti vėliau, jei paaiškėja, kad tokia sutartis yra nenaudinga įmonei. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei visiškai nepasisakė ir nevertino bankroto administratoriaus veiksmų siekiant panaudos sutartį nutraukti praėjus 30 dienų terminui.

Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad „ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos teisė įstatyme nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą administratoriui leidžiama vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytas įmonės sutartis, jeigu tokių sutarčių vykdymas naudingas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Kartu šia norma siekiama apsaugoti kitos sutarties šalies teises. Taigi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011).

Pagrindinė bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijos proceso paskirtis yra bankrutavusios įmonės turto realizavimas ir patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimas iš lėšų, gautų realizavus įmonės turtą (ĮBĮ 30-32 straipsniai). Bankrutuojanti įmonė gali ir toliau vykdyti sutartis, kurios yra naudingos jai ir įmonės kreditoriams, tačiau bankroto administratoriui suteikta teisė nutraukti sutartis, kurių vykdymas įmonei yra nenaudingas. VšĮ „Lauviluka“ ir V. Š. sudarytos automobilio panaudos sutarties pagrindu V. Š. neatlygintinai naudojasi ieškovui priklausančiu turtu, šis turtas dėvisi, jo vertė mažėja ir tuo pačiu mažėja įmonės turimo turto apimtis ir galimybė patenkinti VšĮ „Lauviluka“ kreditorių reikalavimus, todėl konstatuotina, kad 2007-10-03 Panaudos sutarties vykdymas po bankroto bylos iškėlimo ir po nutarties paskelbti VšĮ „Lauviluka“ likvidavimą ( Panevėžio apygardos teismo 2011-03-29 nutartis) priėmimo, pažeidžia VšĮ „Lauviluka“ kreditorių interesus, nes po to turtas pardavinėjamas ir atsiskaitomą su kreditoriais ( LR Įmonių bankroto įstatymo 31 str.).

Atsakovas teigia neprisimenantis, ar bankroto administratorius jį informavo apie panaudos sutarties nutraukimą, tačiau pažymi, jog administratorius jam siūlęs sudaryti šio automobilio nuomos sutartį (b. l. 51). Atsižvelgus į tai, kad bankroto administratoriui ketinant toliau tęsti panaudos sutartį su V. Š., jis nebūtų atsakovui siūlęs šio automobilio nuomotis, nes nuomos sutarties sudarymas esant panaudai neturėtų prasmės, darytina išvada, kad atsakovas buvo informuotas apie panaudos sutarties pabaigą ir privalėjo suprasti ieškovo valią panaudos sutarties nebetęsti, tačiau esant atsakovo pageidavimui toliau naudotis automobiliu, sudaryti atlygintinę nuomos sutartį. Bankroto administratorius atsakovui V. Š. 2011-01-04 išsiuntė raštą Nr. 01/04-10, kuriame aiškiai nurodė, kad 2007-10-03 panaudos sutartis yra nutraukta. Post.lt duomenimis (reg. siuntos Nr. RN229107542LT, b. l. 72) atsakovas šį raštą gavo 2011-01-05 bei atsiuntė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui atsakymą (b. l. 12), todėl neabejotinai turėjo suvokti, kad panaudos sutartis yra pasibaigusi. Administratorius taip pat kreipėsi į teismą dėl baudos V. Š. skyrimo, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, teismuose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl V. Š. veiksmų negrąžinant naudojamos transporto priemonės, todėl atsakovas privalėjo suprasti, jog VšĮ „Lauviluka“ bankroto administratorius panaudos sutartį nutraukė.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad bankroto procesas turi būti kaip įmanoma ekonomiškesnis ir efektyvesnis, neturi užsitęsti ilgą laiką, nes tai pažeistų kreditorių ir viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tik formaliai įvertino nesant duomenų apie administratoriaus pranešimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau neatsižvelgė, jog VšĮ „Lauviluka“ bankroto byla iškelta 2010 m., bankrutavusiu ir likviduojamu šis juridinis asmuo pripažintas 2011 m., tačiau iki šiol nėra galimybės priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos, kadangi yra likusio neparduoto turto, kurio parduoti bankroto administratorius negali, nes šis turtas be teisinio pagrindo tam yra pas atsakovą. Atmetus ieškinio reikalavimą turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, sukuriama situacija, kuomet atsakovas nepagrįstai gauna naudos kitų VšĮ „Lauviluka“ kreditorių sąskaita, užtęsiamas bankroto procesas iki 2017-10-02, o įmonės turto vertė mažėja, todėl toks sprendimas pažeidžia ne tik bendruosius teisės principus, tačiau ir viešąjį interesą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, liudytojų V. K. ir V. K., paties atsakovo V. Š. paaiškinimus, byloje esančius rašytinius parodymus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas V. Š. tinkamai buvo informuotas apie 2007-10-03 Automobilio panaudos sutarties Nr. 1-002 nutraukimą, panaudos sutartis nutraukta ir jis privalo ginčo automobilį perduoti administratoriui.

Panevėžio m. apylinkės teismas neteisingai taikė ir aiškino bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti. Nesant teisinio pagrindo, pagal kurį atsakovas valdo ir naudoja automobilį Opel Vivaro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas įpareigotinas šį turtą grąžinti jo teisėtam savininkui BVšĮ „Lauviluka“ (CK 6.327 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 6.237 str. 3 d. įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jei jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. VšĮ „Lauviluka“ 2010-11-19 balanso duomenimis, perduotinos transporto priemonės vertė yra 15 236 Lt (b. l. 13-14). Panaudos sutartimi automobilis perduotas V. Š., baudžiamosios bylos Nr. 1-557-581/2012 nagrinėjimo metu V. Š. nurodė, jog automobilis yra pas jį, VĮ „Regitra“ duomenimis V. Š. yra automobilio naudotojas (b. l. 24), todėl atsakovas įpareigojamas naudojamą automobilį grąžinti natūra jo savininkui.

CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, jis atitinkamai turi pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovas V. Š. 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 38-39), todėl žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš jo nepriteisiamos (CPK 96 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Įpareigoti atsakovą V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti VšĮ „Lauviluka“ priklausančią transporto priemonę Opel Vivaro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 15 236 Lt vertės, ir perduoti šią transporto priemonę bankrutavusiai VšĮ „Lauviluka“ (j. a. k. 300660689).