Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-165-316/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-28
Bylos Nr.: 1A-165-316/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15813-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: R. B., I. B.

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-316/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15813-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.2.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 1.2.14.1.2.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.3.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Olgai Alibajevai,gynėjai advokatei A. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės, nuteistųjų R. B. ir I. B. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžio, patikslinto 2023 m. kovo 8 d. nutartimi, kuriuo:

R. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmės pradžia R. B. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

I. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2022 m. gruodžio 22 d. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų nuosprendžiu paskirta galutine laisvės atėmimo bausme jas iš dalies sudedant ir I. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (keturi) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi į paskirtą bausmę I. B. įskaityta bausmė iš dalies atliktą pagal 2022 m. gruodžio 22 d. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų nuosprendį.

Bausmės pradžia I. B. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. B. ir I. B. nuteistos už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent: 2022 m. balandžio 25 d., laikotarpiu nuo 16.11 val. iki 16.28 val., veikdamos kartu bendrininkų grupėje, atsirakinusios lauko duris nuo virtuvinio lango palangės paimtu durų raktu, įsibrovė į J. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur iš miegamojo kambario spintos pasikėsino pagrobti 700 eurų vertės du auksinius žiedus, auksinę grandinėlę ir auksinį pakabuką, 300 eurų vertės dvejus gintarinius karolius ir vieną gintarinę apyrankę, iš koridoriaus nuo batų lentynos, pasikėsino pagrobti 18000 eurų grynųjų pinigų įvairiomis kupiūromis, kurie buvo popierinėje dėžutėje, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes paslėpto turto ir grynųjų pinigų nerado.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Armalienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

2.1. Skunde prokurorė nurodo, kad R. B. bei I. B. buvo kaltinamos pasikėsinimu pagrobti bendros 19000 Eur vertės svetimą turtą ir už tai nuteistos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pažymi, jog BK 190 straipsnyje nurodyta, kad šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Teigia, jog 19000 Eur viršija 12500 Eur sumą, todėl nuleistosioms inkriminuotas pasikėsintas pagrobti turtas yra didelės vertės, o už didelės vertes turto pagrobimą baudžiamoji atsakomybe numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje. Pažymi, jog kaltinamajame akte buvo nurodyta neteisinga BK 178 straipsnio dalis (2 dalis), numatanti atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė teismui trukdė nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, todėl nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują procesinį sprendimą – ją išteisinti, arba skirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Apeliantė nurodo, kad jos nusikalstami veiksmai kvalifikuoti klaidingai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatęs faktines aplinkybes, neteisingai jas įvertino ir padarė neteisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais prieštaringais baudžiamosios bylos duomenimis, nuosprendį pagrindė prielaidų pobūdžio teiginiais, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi ir tai, jog jai paskirta griežčiausia BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas skirdamas pačia griežčiausią savo rūšimi bausmę, nekvestionavo klausimo dėl švelnesnės bausmės paskyrimo.

3.2. Taip pat skunde apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai pripažino, kad jos veiksniuose yra BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis ir nustatė, kad ji pasikėsino pagrobti svetimą turtą, t. y. 1000 Eur vertės papuošalus ir 18 000 Eur grynųjų pinigų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių. Apeliantės teigimu, toks nuosprendis yra prieštaringas savo esme, kadangi nėra jokių duomenų ar objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad ji kėsinosi vogti pinigus ar papuošalus, nėra jokių duomenų patvirtinančių faktą, kad įvykio dieną – 2022 m. balandžio 25 d. J. V. namuose būtų buvę minėti papuošalai ar pinigai, neįrodyta, kad jos tikslas buvo pavogti svetimą turtą. Pažymi, jog ji tokios tyčios neturėjo.

3.3. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. B. nurodo, kad pirminės apklausos metu – 2022 m. gegužės 2 d., nukentėjusiąja pripažinta J. V. nurodė, jog ji įtaria, kad minėtos moterys norėjo pavogti iš namų pinigus, tačiau jų neradusios to nepadarė. Apeliantė pažymi, jog šios apklausos metu J. V. nenurodė nei pinigų sumos, nei to, kad namuose būtų buvę kokie nors papuošalai (aukso dirbiniai ar bižuterijos gaminiai), ji tik nurodė, jog jai padaryta 2 Eur turtinė žala dėl suvalgytų raugintų kopūstų. Atkreipia dėmesį į tai, kad tik papildomos apklausos (2022 m. gegužės 4 d.) metu nukentėjusiąją pripažinta J. V. parodė, kad ji namuose – miegamojo kambaryje spintoje buvo susidėjusi aukso dirbinius bei bižuterijos gaminius, o koridoriaus kambaryje ir virtuvėje turėjo pasidėjusi grynųjų pinigų santaupas, sumos nenurodė. Pažymi, jog 2022 m. birželio 2 d. papildomos apklausos metu J. V. įvardijo, kad buvo pasikėsinta pagrobti turto už 1000 Eur ir 18 000 Eur grynųjų pinigų, nurodė, kad savo aukso dirbinius, o būtent savo auksinius papuošalus: du žiedus, auksinę grandinėlę ir auksinį pakabuką, kurie buvo paslėpti miegamojo kambario spintoje ir kurių nerado atėjusios ją apvogti moterys, vertina iš viso 700 Eur suma. Bižuterijos papuošalus, o būtent 2 vnt. gintarinius karolius, gintarinę apyrankę, vertina – 300 Eur. Taip pat name, o būtent namo koridoriuje, popierinėje dėžutėje, kuri buvo padėta batų lentynoje, buvo paslėpusi 18 000 Eur grynųjų pinigų. Nurodo, kad atliktos įvykio vietos apžiūros metu, nei pinigai, nei papuošalai ar kitos vertybės, užfiksuotos nebuvo, tai patvirtina 2022 m. gegužės 2 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas. Teigia, kad šis trūkumas ir nesutapimas su bylos medžiaga iš esmės sudaro kliūtį teisingo sprendimo priėmimui.

3.4. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistoji R. B. nurodo, kad liko neapklaustas J. V. sutuoktinis, kuris mirė vykstant teisminiam procesui. Apeliantės teigimu, taip ir liko nepaneigti jos parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu, kad ji kalbėjo su vyriškiu, t. y. J. V. sutuoktiniu, kuris leido jai ir I. B. užkąsti ir atsigerti, be to paprašė I. B. patvarkyti jam čiužinį. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pirminės apklausos metu J. V. nenurodė, kad jos vyras jai pasakė, kad buvo įėjusios dvi „vagilkos“, nors teismo posėdžio metu J. V. nurodė, kad jos vyras dvi moteris įvardijo būtent „vagilkomis“. Pažymi, jog 2022 m. birželio 2 d. liudytojo papildomos apklausos protokole nurodyta jau kita versija, kad nukentėjusiajai vyras pasakė, kad buvo vagys ir jo du kartus paklausė kur pinigai.

3.5. Apeliantės teigimu, nukentėjusiosios J. V. parodymai itin prieštaringi, kadangi vienu metu ji tvirtina, kad jos vyras beveik nekalba, tačiau pati vadovaujasi jai vyro išsakytais teiginiais. Atkreipia dėmesį, kad I. B. patvirtino, jog gyvenamasis namas buvo atrakintas, todėl ji ir I. B. į gyvenamąjį namą užėjo dėl to, kad sugedo automobilis su kuriuo jos važiavo, o prie nukentėjusiosios namų yra autoservisas, kuris tuo metu nedirbo, todėl jos užėjo pasiteirauti gal žino, kada servisas dirba. Nurodo, kad name nukentėjusiosios vyras jas pakvietė pavalgyti, todėl ji ir valgė kopūstus. Jos matė name kameras, prieš jas nusifilmavo, o tai, pasak apeliantės, akivaizdžiai matosi, kad jos tyčia pozuoja prieš kameras. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad namo durys buvo užrakintos ir jos pačios būtų jas atsirakinusios, nes nei ant raktų, nei ant spynos nėra jokių pirštų, DNR pėdsakų. Mano, kad vadovautis vien J. V. prieštaringais parodymais, kurie kelia abejonių, ar jos sūnaus A. V. parodymais, kurio net nebuvo įvykio dieną, nėra jokio teisinio pagrindo.

3.6. Apeliantė taip pat nurodo, kad nuosprendis priimtas šališkos teismo, nes nuosprendyje iš viso nėra nurodyti motyvai, kurių pagrindu ji pripažinta kalta ir nuteista labai griežta laisvės atėmimo bausme. Pažymi, jog jos kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais dėl jos namuose laikomų pinigų ir papuošalų, kurių nepagrindžia kiti byloje esantys įrodymai, t. y. nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir subjektyviu manymu. Teigia, jog tokie teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai, jog turto vertė veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nepagrindžia jos kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų nusikalstamos veikos objekto egzistavimą, nes iš J. V. namų nebuvo paimti jokie daiktai, vertybės, pinigai, jų nerado ir nematė ir pareigūnai, apžiūrėję įvykio vietą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji nurodė kitokią pinigų sumą, nei jos sunūs liudytojas A. V.. Apeliantės teigimu, byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintu, kad 2022 m. balandžio 25 d. J. V. namuose būtų buvusi 18 000 Eur pinigų suma ir 1000 Eur vertės papuošalai. Pažymi, jog teismas papuošalų vertę nustatė vadovaudamasis išimtinai J. V. parodymais, neįsitikinęs, kad tokie daiktai buvo, ar 18 000 Eur sumą nukentėjusioji turėjo savo namuose ir buvo šią sumą deklaravusi.

3.7. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad ji į nukentėjusiosios namą pateko turėdama tikslą paklausti dėl autoserviso darbo laiko, o ne dėl noro įvykdyti vagystę. Teigia, jog nėra įrodymų, kurie paneigtų jos versiją, todėl mano, kad be pagrindo jos veika kvalifikuota kaip įsibrovimas į gyvenamąją patalpą siekiant apvogti. Apeliantės teigimu, teismas jos kaltę padarius nusikalstamą veiką grindė subjektyviu aplinkybių vertinimu, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ji įvykdė nusikalstamą veiką ir pasikėsino įvykdyti vagystę. Pažymi, jog jokie papuošalai, vertybės ar pinigai apžiūrint įvykio vietą rasti nebuvo, tuo labiau jokia vagystė nukentėjusiosios atžvilgiu įvykdyta nebuvo. Teigia, kad nuosprendis yra pagrįstas tikimybių teorija, kuomet be jokių įrodymų daroma išvada, kad ji įvykdė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje. Pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesugretino tarpusavyje J. V. parodymų, kurie visiškai nenuoseklūs ir prieštaringi dėl tų pačių aplinkybių, todėl jos parodymai turi būti laikytini nepagrįstais. Grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai byloje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 2dalis draudžia, tačiau pirmosios instancijos teismas, būdamas aiškiai šališkas, šių įstatymo nuostatų nepaisė.

3.8. Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jos kaltės. Teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad pastarasis visiškai ignoravo ją teisinančius įrodymus ir tuo grubiai pažeisdamas rungtyniškumo principą bei nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą baudžiamojoje teisėje. Be to, skirdamas bausmę, nekvestionavo klausimo dėl BK 75 straipsnio taikymo jos atžvilgiu, parinkdamas BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teismas net nekvestionavo klausimo dėl kitų bausmės rūšių, t. y. baudos, arešto, laisvės apribojimo, kas pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus įtvirtintus teisėje.

3.9. Apeliantė nurodo, kad jai paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per griežta, neproporcinga, tuo labiau, kad jai niekada nebuvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Teigia, kad skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į veikos pavojingumo laipsnį, nevertinta jos sveikatos būklė, jog ji turi problemų su širdimi, todėl teismas nepagrįstai paskyrė bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo ir tai, kad ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, registruota Užimtumo tarnyboje. Teigia, jog skundžiamame nuosprendyje padarytos klaidingos išvados dėl to, kad ji bausta administracine tvarka ir duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra.

3.10. Taip pat apeliantė nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį jai paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taigi šiuo atveju buvo formalusis pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymi, jog nusikaltimas dėl kurio ji nuteista, nėra nei smurtinis, nei sunkus, nukentėjusiai J. V. nebuvo sukelti sunkūs ir negrįžtami padariniai, nepadaryta jokia žala, todėl mano, kad jos atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

4. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują procesinį sprendimą – ją išteisinti.

4.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nes jos nusikalstami veiksmai kvalifikuoti klaidingai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatęs faktines aplinkybes, neteisingai jas įvertino ir padarė neteisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais prieštaringais baudžiamosios bylos duomenimis, nuosprendį pagrindė prielaidų pobūdžio teiginiais, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, yra išlikę daug neaiškumų, kurių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio numatytus reikalavimus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

4.2. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad jos kaltė įrodinėjama tuo, kad pastaroji kartu su R. B. įsibrovė į patalpą, tačiau ji duodama parodymus patvirtino, kad namai buvo atrakinti, o į namus kartu su R. B. užėjo kviečiamos. Kaip nustatyta pagal byloje esančias aplinkybes, 2022 m. balandžio 25 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo J. V. vyras. Byloje esančiame vaizdo įraše, kuriuo grindžiama jos ir R. B. kaltė, nėra užfiksuota, kad kažkuri iš jų būtų atsirakinusios duris ir į gyvenamąjį namą užėjusios su raktu, ar būtų jį turėjusios, jį kažkur padėjusios. Atkreipia dėmesį į tai, kad taip ir nebuvo apklaustas J. V. sutuoktinis, kuris mirė vykstant teisminiam procesui, todėl, nėra aiški jo pozicija ir lieka nepaneigti R. B. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu, kad ji kalbėjo su J. V. sutuoktiniu, kuris leido joms užkąsti ir atsigerti, be to paprašė jos patvarkyti jam čiužinį ir pakvietė užeiti vidun.

4.3. Apeliantės nuomone, nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigdama, kad jame iš esmės yra perrašytas kaltinamasis aktas, neatlikta įrodymų analizė, nevertinti ją teisinantys įrodymai, o buvo tikima tik išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi. Nurodo, kad teismas, būdamas aiškiai šališkas, be jokio teisinio pagrindo teigia, kad jos ir R. B. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau tai prieštarauja objektyviai tiesai. Pažymi, jog jos abi patvirtina, kad dėl automobilio gedimo (dėl problemos su ratu) buvo reikalinga autoserviso pagalba. Kadangi autoservisas nedirbo, jos užėjo paklausti pas šalia gyvenančius asmenis dėl darbo laiko. Nei viena iš jų nėra profesionalios vairuotojos, todėl joms yra tas pats, ar automobiliui nuleido ratas, ar sprogo. Tvirtina, jog šių parodymų niekas nepaneigė. Todėl mano, kad šiuo atveju turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta teisėje, kad visos abejonės priskiriamos kaltinamojo naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, nesiekė įrodymų vertinti objektyviai, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.

4.4. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistoji I. B. nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintu, jog ji kėsinosi vogti pinigus ar papuošalus, nėra jokių duomenų patvirtinančių faktą, kad įvykio dieną – 2022 m. balandžio 25 d. – J. V. namuose būtų buvę minėti papuošalai, ar pinigai. Teigia, jog taip pat nėra įrodyta, kad jos tikslas buvo pavogti svetimą turtą.

4.5. Apeliantės teigimu, teismas nevertino to fakto, kad nukentėjusioji yra solidaus amžiaus, todėl jos parodymai gali neatitikti realybei. Teigia, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji niekada neprašė nubausti nuteistųjų, ji rašė pareiškimą tik dėl prevencijos, nes jokia žala jai nebuvo padaryta ir nebuvo pasikėsintą ją padaryti. Nurodo, kad pirminės apklausos metu J. V. nurodė, kad įtaria, jog minėtos moterys norėjo pavogti iš namų pinigus, tačiau jų neradusios to nepadarė. J. V. nenurodė nei pinigų sumos, nei to, kad namuose būtų buvę kokie nors papuošalai t. y. aukso dirbiniai ar bižuterijos gaminiai, tik nurodė, jog jai padaryta 2 Eur turtinė žala dėl suvalgytų raugintų kopūstų. Tik papildomos apklausos (2022-05-04) metu nukentėjusiąją pripažinta J. V. parodė, kad ji namuose turėjo miegamajame kambaryje spintoje susidėjusi aukso dirbinius bei bižuterijos gaminius, koridoriaus kambaryje ir virtuvėje turėjo pasidėjusi grynųjų pinigų santaupas, sumos nenurodė. 2022-06-02 liudytojo papildomos apklausos metu J. V. įvardijo, kad buvo pasikėsinta pagrobti turto už 1000 Eur ir 18 000 Eur grynųjų pinigų, nurodė, kad savo aukso dirbinius, o būtent savo auksinius papuošalus: du žiedus, auksinę grandinėlę ir auksinį pakabuką, kurie buvo paslėpti miegamojo kambario spintoje ir kurių nerado atėjusios ją apvogti moterys, vertina bendroje sumoje 700 Eur suma. Bižuterijos papuošalus, o būtent du vnt. gintarinius karolius, gintarinę apyrankę vertina 300 Eur. Taip pat name, o būtent namo koridoriuje, popierinėje dėžutėje, kuri buvo padėta batų lentynoje buvo paslėpusi 18 000 Eur grynųjų pinigų. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nei jos sūnus negalėjo paaiškinti daiktų įsigijimo aplinkybių, jų vertės, nors teigė, kad visi daiktai įgyti seniai, tačiau kaip ir kokiu būdu, negalėjo nurodyti. Pažymi, jog pirminės apklausos metu J. V. nebuvo nurodžiusi, kad jos sutuoktinis jai pasakė, kad buvo įėjusios dvi „vagilkos“, nors teismo posėdžio metu J. V. nurodė, kad jos vyras dvi moteris įvardijo būtent „vagilkomis“. Apeliantės teigimu, tokie prieštaringi J. V. parodymai verčia abejoti jų teisingumu. Teigia jog jos kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios J. V. ir jos sūnaus parodymais, kurie yra prieštaringi, o nuosprendis grindžiamas prielaidomis ar subjektyviu manymu, padarytomis vienareikšmiškomis išvadomis nepagrįstomis jokiais įrodymais baudžiamojoje teisėje negali būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

4.6. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nėra jokių duomenų, kad 2022 m. balandžio 25 d. J. V. namuose būtų buvusi 18 000 Eur pinigų suma ir 1000 Eur vertės papuošalai, to nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Teigia, jog išsami byloje esančių duomenų analizė leidžia abejoti J. V. nurodomomis aplinkybėmis. Be to, teismas papuošalų vertę nustatė vadovaudamasis išimtinai J. V. parodymais, neįsitikinęs dėl tokių daiktų egzistavimo. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad J. V. namuose laikoma pinigų suma kito nuo 18 000 Eur iki 15 000 Eur. Byloje nėra jokių duomenų apie 18 000 Eur deklaravimą, kas taip pat eliminuoja aplinkybę dėl įvykio dieną turėtų 18 000 Eur. Akcentuoja tai, kad tiek pinigai, tiek papuošalai nukentėjusiosios buvo paminėti tik vėlesnėse jos apklausose, vienoje iš apklausų nukentėjusioji netgi negalėjo įvardinti jos namuose tariamai laikomos piniginės sumos dydžio. Apeliantės teigimu, skundžiamame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės nepagrįstai pripažintos patikimomis ir įrodytomis.

4.7. Apeliantės nuomone, teismas jos kaltę padarius nusikalstamą veiką grindė subjektyviu aplinkybių vertinimu, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ji įvykdė nusikalstamą veiką ir pasikėsino įvykdyti vagystę. Nurodo, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog jokie papuošalai, vertybės ar pinigai, pareigūnams apžiūrint įvykio vietą, rasti nebuvo, kas patvirtina, jog jokia vagystė nukentėjusiosios atžvilgiu įvykdyta nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nurodė kitokią pinigų sumą (18 000 Eur), nei jos sūnus liudytojas A. V. (15 000 Eur). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų padarė išvadą, kad ji įvykdė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, nors byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ji jokios nusikalstamos veikos neįvykdė. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje tik formaliai konstatavo jos kaltę, nors ji duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad neturėjo tikslo kažką pavogti, įėjo pro atrakintas duris, žinojo, kad yra filmuojamos, nes tai joms pasakė namuose buvęs vyras, bet jos nuo vaizdo kamerų nesislapstė.

4.8. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas jos atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos, byloje esančius įrodymus vertindamas neišsamiai ir šališkai bei remdamasis tik byloje iškeltomis kaltinimą pagrindžiančiomis prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios nebuvo neginčijamai patvirtintos byloje esančių duomenų visuma. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, ignoravo svarbias bylos aplinkybes. Teismas tyrė ir analizavo visus, tik ją kaltinančius įrodymus, juos įvertino atskirai, nelygindamas tarpusavyje, nesusiejo į vientisą loginę grandinę, nevertino nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo. Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jos kaltės. Pažymi, jog teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad pastarasis visiškai ignoravo ją teisinančius įrodymus, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo ir tuo grubiai pažeidė rungtyniškumo principą įtvirtintą baudžiamojoje teisėje.

5. Šiaulių apygardos teisme 2023 m. birželio 5 d. gautas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo prašymas, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 316 straipsnio 2 dalimi, atšaukia Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės paduotą apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-164-316/2023 (3 t., b. l. 113).

6. Teismo posėdyje nuteistųjų R. B. ir I. B. gynėja advokatė A. Ručienė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro prašymas dėl apeliacinio skundo atšaukimo tenkinamas ir paliekamas nenagrinėtu

Nuteistųjų R. B. ir I. B. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

7. Apeliacinės instancijos teismui Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pateikė prašymą, kuriuo atšaukia Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės paduotą apeliacinį skundą.

7.1. BPK 316 straipsnis numato galimybę apeliantui atšaukti paduotą apeliacinį skundą. Prašymai dėl skundų atšaukimo gali būti paduoti iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą (BPK 316 straipsnio 3 dalis). Atšaukus apeliacinį skundą, teismas palieka skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukia (BPK 316 straipsnio 5 dalis). Iš minėtų teisės normų turinio analizės matyti, kad teismas negali nepriimti prašymo atšaukti apeliacinį skundą, jeigu toks prašymas paduotas iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą, taip pat negali jo formaliai atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-317-579/2021).

7.2. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliacinį skundą atšaukė laikydamasi BPK reikalavimų, pateiktas prašymas atitinka tokio pobūdžio dokumento formai ir turiniui keliamus reikalavimus, aukštesniojo prokuroro valia išreikšta aiškiai, todėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės apeliacinis skundas dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžio paliktinas nenagrinėtu.

Dėl nuteistųjų R. B. ir I. B. apeliacinių skundų

8. Nuteistosios R. B. ir I. B. nesutikdamos su apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jos įsibrovė į patalpą turėdamos tikslą apvogti. Taip pat apeliantės tvirtina, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog 2022 m. balandžio 25 d. J. V. namuose būtų buvę 18000 Eur suma ir 1000 Eur vertės papuošalų. Tvirtina, kad jų kaltė iš esmės yra grindžiama tik J. V. parodymais, kurie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai konstatavo nuteistųjų R. B. ir I. B. kaltę padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kita vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, susijusios su nusikalstamos veikos dalyko vertės nustatymu, neįrodytos byloje surinktais duomenimis, todėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

10. Nuteistųjų R. B. ir I. B. versiją, kad jos į J. V. namą pateko turėdamos tikslą paklausti dėl autoserviso darbo laiko, o ne dėl noro įvykdyti vagystę, paneigta nukentėjusiosios J. V., liudytojo A. B. parodymais bei vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis.

11. Nukentėjusioji J. V. tiek pareiškimo pateikimo dieną, tiek ir vėlesnėse apklausose, teisiamojo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad išeidama į kiemą, ji užrakino duris ir raktą padėjo ant virtuvinio lango palangės. Taip pat nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jai būnant kieme, dvi moterys, užėjusios į jos nuosavo namo kiemą, pasiėmė nuo virtuvinio lango palangės iš lauko pusės namo durų raktą, su kurio atsirakino namo duris ir, užėjusios į namo vidų, išvertė iš spintų rūbus, atidarinėjo, išvartė spintelių stalčius. Įtaria, kad minėtos moterys norėjo pavogti iš namų pinigus, aukso dirbinius bei bižuterijos gaminius, tačiau, jų neradusios, tai nepadarė. Taip pat nurodė, kad viena iš moterų, suvalgė raugintus kopūstus.

12. Netikėti šiais nukentėjusiosios J. V. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes kaip matyti, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, jos parodymus patvirtino liudytojų A. B., A. V. parodymai, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės. Be to, nukentėjusioji J. V. parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Duomenų, kad nukentėjusioji norėtų apkalbėti nuteistąsias R. B. ir I. B., byloje nenustatyta, to taip pat nenurodė ir nuteistosios.

13. Teisėjų kolegija peržiūrėjusi byloje esantį vaizdo įrašą, neturi pagrindo pritarti nuteistųjų keliamai versijai, jog jų apsilankymo name tikslas buvo paklausti dėl autoserviso darbo laiko, o ne dėl noro įvykdyti vagystę. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, tik įėjus į namą nuteistoji R. B. nedelsiant apėjo ir apžiūrėjo visus kambarius, po to iškrečia rankinę (vaizdo įrašo laikas nuo 16:13:44), vėliau išnaršo virtuvėje padėtus dėkle dokumentus (vaizdo įrašo laikas nuo 16:19:12), taip pat atidarinėja ir tikrina spinteles (vaizdo įrašo laikas nuo 16:20:00), tuo tarpu nuteistoji I. B., įėjusi ant rankų užsimauna pirštines bei dairosi po patalpą, patikrina dokumentus padėtus ant stalo (vaizdo įrašo laikas nuo 16:12:30), po to nueina į kambarį, kuriame gulėjo nukentėjusios sutuoktinis ir krečia lovą, kilnoja patalus bei čiužinį, priešingoje pusėje nei lovoje guli vyriškis (vaizdo įrašo laikas nuo 16:24:20 ), vėliau krečia ir apieško pagalvę (vaizdo įrašo laikas nuo 16:26:30). Taigi tokie nuteistųjų veiksmai akivaizdžiai rodo jų apsilankymo name tikslą, jog jos įsibrovė į J. V. priklausantį gyvenamąjį namą ne paklausti dėl autoserviso darbo laiko, o turėdamos tikslą surasti ir pagrobti pinigus ar kitas vertybes.

14. Be to, nuteistųjų versiją, jog jos užėjo paklausti dėl autoserviso darbo laiko, kai tvirtino nuteistoji I. B., jog mašinai sprogo ratas, o R. B. nurodė, jog nuleido ratą, paneigia liudytojo A. B. parodymai. Liudytojas parodė, kad matė gatve lėtai važiuojantį tamsios spalvos automobilį. Jis apsisuko ties „J.“ sustojo iš jo išlipo dvi moterys ir nuėjo tiesiai į V. kiemą. Po to matė kaip po kokių 15 minučių automobilis išvažiavo. Būtent šie liudytojo parodymai paneigia, jog automobiliui buvo sugadinta padanga ir buvo reikalinga permontuoti ratą, nes kaip ir minėjo liudytojas, automobilis praėjus 15 minučių išvažiavo. Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nuteistosioms pasiklausti dėl autoserviso darbo nebuvo būtina eiti į namą, nes kai nurodė pati J. V. ir liudytojas A. B., J. V. buvo kieme, kurios nuteistosios ir galėjo paklausti apie serviso darbo laiką.

15. Priešingai nei apeliaciniuose skunduose nurodo apeliantės, pirmosios instancijos teismas gana išsamiai pasisakė dėl jų nurodytos versijos, kad R. B. įėjusi į namą kalbėjosi su J. V. sutuoktiniu, kuris leido jai ir I. B. užkąsti ir atsigerti, paprašė I. B. jam patvarkyti čiužinį, ši jų versija paneigta tiek nuosekliais nukentėjusiosios J. V. parodymais, tiek liudytojo A. V. parodymais bei vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis. Nukentėjusioji J. V. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir vėlesnių apklausų metu nurodė, kad jos sutuoktinis sirgo (duomenys neskelbtini) liga, nevaldė viso kūno, beveik nekalbėjo. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. V.. Be to, kaip jau ir buvo minėta, vaizdo įraše užfiksuota kaip I. B. kambaryje, kuriam guli J. V. sutuoktinis, krečia lovą, kilnoja patalus bei čiužinį, priešingoje pusėje nei lovoje guli vyriškis krečia ir apieško pagalvę. Taigi priešingai nei tai tvirtina nuteistosios, nukentėjusiosios J. V. sutuoktinis dėl jo ligos tikrai negalėjo kalbėtis su nuteistosioms, joms siūlyti užkąsti ar atsigerti, ar paprašyti jam sutvarkyti čiužinį.

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad R. B. ir I. B. veiksmuose buvo tikslas įsibrovus į J. V. priklausančius namus pagrobti paslėptas vertybes bei grynuosius pinigus, tačiau šio tikslo pasiekti nepavyko, nes namuose nei paslėptų vertybių, nei pinigų nerado. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, nuteistųjų R. B. ir I. B. veiksmai, elgesys ir įvykių eiga, rodo jų tarpusavio veiksmų suderinamumą ir patvirtina, jog nuteistosios veikė suprasdamos, jog dalyvauja neteisėtos veikos padaryme, t. y. bendrininkaudamos, kiekviena prisidėdama prie šios nusikalstamos veikos padarymo ir bendro tikslo. Todėl apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad nuteistosios R. B. ir I. B., veikdamos kartu bendrininkų grupėje, atrakindamos lauko duris nuo virtuvinio lango palangės paimtu durų raktu, įsibrovė į J. V. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš ten pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau savo tikslų nerealizavo, nes nerado paslėptų vertybių bei grynųjų pinigų. Šių aptartų aplinkybių visuma patvirtina R. B. ir I. B. siekį pagrobti svetimą turtą, priešingai nei nurodyta apeliaciniuose skunduose, todėl teisėjų kolegija skunduose nurodytus motyvus dėl jų nepagrįsto nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laiko nepagrįstais.

17. Apartų duomenų visumoje teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, išvados dėl nustatytų nusikalstamų veikų įvykdymo aplinkybių, nusikalstamų veikų įrodytumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma, abejoti R. B. ir I. B. kalte padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 2 dalis), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

18. Nuteistosios R. B. ir I. B. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad J. V. namuose buvo 18000 Eur suma ir 1000 Eur vertės papuošalai, tvirtindamos, kad nei pinigai, nei papuošalai apžiūrint įvykio vietą nebuvo rasti ir apžiūrėti.

19. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria nuteistųjų apeliacinių skundų argumentams, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad įvykio metu nukentėjusioji namuose laikė nuteistosios pareikštame kaltinime nurodytą pinigų sumą ir nurodytos vertės papuošalus. Kaip matyti iš nukentėjusiosios J. V. pirminių paaiškinimų, ji tik patvirtino, kad į jos namus buvo įsibrovusios dvi moterys, kurios norėjo pavogti iš namų pinigus, tačiau pinigų jos nerado. Apklausiama 2022 m. gegužės 4 d. nukentėjusioji J. V. nurodė, kad namuose ji turėjo miegamajame kambaryje spintoje susidėjusi aukso dirbinius bei bižuterijos gaminius, koridoriaus kambaryje ir virtuvėje turėjo pasidėjusi grynųjų pinigų santaupas, sumos nurodyti negalėjo. Vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji J. V. jau nurodė, kad iš jos namų buvo pasikėsinta pagrobti 18000 Eur grynųjų pinigų suma ir 1000 Eur vertės papuošalus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. V. parodė, kad jo mama namuose turėjo didelę sumą grynųjų pinigų, nes pinigus ji taupė visą gyvenimą. Mama jam sakė, kad moterys pinigų nerado, nes juos laikė koridoriuje popierinėje dėžutėje. Taip pat liudytojas nurodė, kad mama jam saugoti padavė 15000 Eur.

20. Taigi byloje nėra surinkta kitų objektyvių duomenų, išskyrus tik nukentėjusiosios J. V. nurodytas aplinkybes apie jos konkrečios vertės turėtą turtą, kurį, nukentėjusiosios manymu, pasikėsino pagrobti nuteistosios, bei liudytojo A. V. nurodytą grynųjų pinigų sumą, kurią jam pasaugoti davė mama, jog nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiosios namuose buvo būtent tokia grynųjų pinigų suma bei nurodytos vertės juvelyriniai dirbinai. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistosioms buvo žinoma, jog J. V. namuose laiko būtent tokios vertės turtą.

21. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nustačius kvalifikuojantį požymį – svetimo turto pagrobimas įsibrovus į patalpą, šiuo nagrinėjamu atveju nuteistosioms inkriminuojamas pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą įsibrovus į patalpą, turto vertė veikos kvalifikavimui pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jokios reikšmės neturi.

22. Šiuo atveju skundžiamas nuosprendis vertinamas nuteistųjų R. B. ir I. B. apeliacinių skundų ribose. Kadangi savo apeliaciniuose skunduose nuteistosios iš esmės ginčijo nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, tokias kaip jų veikas kvalifikuojančio požymio nebuvimą, kaltinime nurodytą pasikėsintą pagrobti turtą ir jo vertę, apygardos teismas sprendžia, kad šiuo atveju sprendžiant kaltinimo tikslinimo klausimą, nebus išeinama už nuteistųjų R. B. ir I. B. pateiktų apeliacinių skundų ribų.

23. Taigi nesant duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiosios J. V. namuose buvo konkreti pinigų sumą ir būtent tokios vertės juvelyriniai dirbiniai, keistinos nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės dėl pasikėsinto pagrobti turto vertės keistinos, nurodant, kad R. B. ir I. B. įsibrovė į J. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes paslėpto turto ir grynųjų pinigų nerado.

Dėl teismo šališkumo

24. Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde kelia teismo šališkumo klausimą. Nurodo, kad teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas visiškai ignoravo ją teisinančius įrodymus, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, tuo grubiai pažeisdamas rungtyniškumo principą.

25. Sutikti su šiais nuteistosios apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymima, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Kartu pažymima, kad aplinkybės, susijusios su įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju, apeliantei keliant klausimą dėl jos atžvilgiu nepalankiai vertintų įrodymų, nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.

Dėl nuteistajai R. B. paskirtos bausmės

26. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. nesutinka su jai paskirta bausme, tvirtindama, kad jai paskirta per griežta bausmė, prašo jai skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

27. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tiek BK 178 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje, tiek ir šiuo metu galiojančioje BK 178 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje, už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Taigi BK 178 straipsnio pakeitimai šiuo nagrinėjamu atveju įtakos neturi nei veikos kvalifikacijai nei bausmės skyrimui.

28. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

29. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Apylinkės teismas už pasikėsinimą padaryti šią nusikalstamą veiką (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 2 dalis) paskyrė R. B. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytos tokios rūšies bausmės vidurkis bausmę (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Teismas, skirdamas nuteistajai R. B. laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į tai, kad R. B. pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą, anksčiau teista, bausmę atlikusi, bausta administracine tvarka, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apeliantės asmenybę, nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, nusikalto būdama teista aštuonis kartus už nusikaltimus nuosavybei. Įvertinęs šias nuteistąją apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. B. už padarytą nusikaltimą paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis, kaip jau buvo minėta, nustatytas žymiai mažesnis nei sankcijoje numatytos šios rūšies bausmės vidurkis.

30. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajai R. B. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų R. B. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį.

31. Pažymėtina, kad nuteistosios R. B. padaryta veika yra tyčinė, nukreipta į vieną labiausiai teisės saugomų gėrių – nuosavybę. Inkriminuotą nusikalstamą veiką ji padarė bendrininkų grupėje, būdamas praeityje net aštuonis kartus teista už analogiškus nusikaltimus, kas akivaizdžiai rodo, kad R. B. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jos poelgis, tai dėsningas jos elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad R. B. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistosios susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininkės psichinį santykį su jos padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam, ne kartą teistam asmeniui švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajai už pasikėsinimą padaryti tyčinį savanaudišką nusikaltimą, neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijose įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių bausmės individualizavimui vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamai R. B. paskirta arešto bausmė už padarytą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes akivaizdu, kad padaryta tyčinė nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, ji nesistengia pakeisti, pasekmė.

32. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajai R. B. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistosios asmenybę, paskirta bausmė nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistosios pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

33. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. tvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį jai paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taigi šiuo atveju buvo formalusis pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

34. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jos asmenybe, šioje byloje nėra, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistosios teisinę padėtį (t. y. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas), nėra jokio pagrindo. Tuo labiau, kad apeliantė ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina, nesistengia keistis, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių. Įvertinus visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų R. B. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.

pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendį:

pakeisti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatant, kad R. B. ir I. B. įsibrovė į J. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes paslėpto turto ir grynųjų pinigų nerado.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė