- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-29
- Bylos Nr.
- e2S-400-880/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09152-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Zinkevičius
- Kategorijos
- 3.3.1.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Linas Zinkevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl reklamos nukabinimo, reklaminio įrenginio išardymo ir teritorijos tvarkymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Lauko reklamos projektai“ (toliau – atsakovė), kuriuo prašo: 1) įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, esančią (duomenys neskelbtini); 2) atsakovei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišardžius specialios išorinės reklamos pateikimo priemonės, nenukabinus reklamos ir nesutvarkius aplinkos, skirti 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą teismo spendimo neįvykdymo dieną, baudą sumokant ieškovės; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklamos įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Atsakovės neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus ir nebendradarbiavimas su ieškove rodo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių palankaus teismo sprendimo ieškovei įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas – kol bus išspręstas ginčas egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovė ir toliau neturėdama leidimo skleis reklamą ant įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini), kitaip tariant atsakovė ir toliau bandys vengti teismo sprendimo (į)vykdymo ir (ar) apsunkins paties reklamos įrenginio nuėmimą
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas nurodė, kad vien preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytus argumentus bei atsižvelgus į ieškovo nurodomus argumentus, spręstina, kad ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriame išdėstė faktines aplinkybes bei pateikė įrodymus, jos manymu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Taigi ieškovės argumentai bei pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą teigti, kad ieškinio reikalavimai apskritai galėtų būti tenkinami, todėl teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo manyti, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.
Šalies argumentai
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ieškinys nėra prevencinis ieškinys. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo įpareigoti atsakovę išardyti išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą, t. y. demontuoti reklamos įrenginį, ir sutvarkyti aplinką, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė objektyvių ir pagrįstų argumentų, kaip atsakovės skleidžiama reklama reklamos įrenginyje gali trukdyti įvykdyti šios bylos būsimą teismo sprendimą – išardyti išorinės reklamos pateikimo priemonę ir sutvarkyti aplinką. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai, kad atsakovė neturėdama leidimo skleis reklamą ant įrenginio ir toliau bandys vengti teismo sprendimo (į)vykdymo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra reikšmingi, nes civilinio proceso teisės normos, įtvirtinančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Be to, iš ieškovės ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių galima vertinti, kad ieškovė ieškiniu siekia, jog atsakovė pabaigtų išorinės reklamos pateikimo priemonės eksploatavimą (reklamos skleidimą išorinės reklamos pateikimo priemonėje). Minėta, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip lemtų būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, bet nesutapti su ieškinio reikalavimais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. ieškinio reikalavimui užtikrinti taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklamos įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nutartis šių procesinio sprendimo motyvacijai keliamų reikalavimų neatitinka, kadangi nutartimi teismas tik formaliai nurodė, jog administracija nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nevertino administracijos argumentų atsakovės nesąžiningo elgesio kontekste, neatsižvelgė į tai, kad šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios aplinkybės kelia realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms ir realiam bei efektyviam ieškovės teisių apgynimui. Neįvertinęs visų aktualių aplinkybių, teismas priėmė nepagrįstą nutartį, kuria atmetė administracijos prašymą.
7.2. Ieškovė ieškinyje pateikė įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą ir vengimą elgtis, kaip reikalauja imperatyvios teisės aktų nuostatos, t. y. leidimo turėtojas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas, RĮ) 12 straipsnio 15 dalies 1 punktas). Šiuo metu nėra išduotas joks leidimas, kuris suteiktų atsakovei teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis). Tačiau atsakovė ir toliau piktybiškai nenuima reklamos, neišardo reklamos įrenginio ir nesutvarko teritorijos, nors atsakovei išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą nebegalioja daugiau nei trejus metus. Ieškinyje pateikta įrodymų, kurie neabejotinai įrodo, jog atsakovė puikiai suvokia savo veiksmų neteisėtumą, tačiau ir toliau taip elgiasi.
7.3. Ieškovės prašomas uždraudimas atsakovei bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklamos įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini), būtų proporcinga ir adekvati priemonė užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė būtų suinteresuota operatyviu šios civilinės bylos išnagrinėjimu.
7.4. Atsakovės neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus rodo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių palankaus teismo sprendimo ieškovei įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas – kol bus išspręstas ginčas egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovė ir toliau neturėdama leidimo skleis reklamą ant įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini), kitaip tariant atsakovė ir toliau bandys vengti teismo sprendimo (į)vykdymo ir (ar) apsunkins paties reklamos įrenginio nuėmimą, pavyzdžiui, argumentuodama esamomis (ar būsimomis) sutartimis, tariamu negalėjimu šias sutartis nutraukti ir pan.
7.5. Atsakovės elgesys parodo, kad net inicijavus šią civilinę bylą atsakovė ir toliau skleis reklamą neturėdama leidimo, nors tai draudžia esamas teisinis reguliavimas. Kaip matyti, net inicijuotos bylos dėl nuostolių priteisimo neturėjo jokios įtakos atsakovei, kadangi atsakovės elgesys nepasikeitė – reklama ir toliau skleidžiama be leidimo, nors reklama privalo būti nuimta, reklamos įrenginys (speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė) pašalintas, o aplinka sutvarkyta (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalis 1 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė savo interesą gauti pelną bet kokia kainą iškelia aukščiau nei esamas teisinis reguliavimas, kuriame išdėstyti griežti imperatyvai, kurių Atsakovė privalo laikytis.
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Nors ieškovė atskirajame skunde pripažįsta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siejamas su CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų visuma, tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde ieškovė iš esmės pasisako tik dėl pirmosios iš sąlygų buvimo, atkartodama ieškinio teisinį ir faktinį pagrindus, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendimo įvykdymas tariamai gali pasunkėti ar tapti neįmanomu ir kaip konkrečiai ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės padėtų tam užkirsti kelią.
8.2. Ieškovė savo į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose neįvardijo ir nėra aišku, kaip reklamos skleidimas ant Reklaminio įrenginio bylos nagrinėjimo metu objektyviai galėtų apsunkinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą (t. y. kaip galėtų apsunkinti reklamos sklaidos nutraukimą po sprendimo priėmimo, Reklaminio įrenginio išardymą bei aplinkos sutvarkymą po sprendimo priėmimo, jeigu toks sprendimas iš viso būtų palankus ieškovui).
8.3. Atskirajame skunde, grįsdama laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, ieškovė taip pat pateikė vertinimą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė būtų suinteresuota operatyviu šios civilinės bylos išnagrinėjimu. Tokie ieškovo argumentai parodo ne tik ieškovo nesąžiningumą, bet ir tikrąjį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą nagrinėjamoje byloje ir akivaizdžiai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmei bei pačių priemonių paskirčiai. Neturėtų būti toleruojama tokia situacija teisinėje valstybėje, kai valdžios institucija laikinųjų apsaugos priemonių pagalba siekia sukurti papildomą spaudimą kitai ginčo šaliai – privačiam ūkio subjektui, kilusio teisminio ginčo metu.
8.4. Taip pat pažymėtina, kad vienas iš ieškovės pareikštų reikalavimų – nukabinti reklamą – iš esmės sutampa su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Toks prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo formulavimas yra ydingas ir neatitinka nuoseklios teismų formuojamos praktikos.
8.5. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti atsakovui bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklaminio įrenginio – iš esmės sutampa su vienu iš ieškinio pareikštų reikalavimų – nukabinti reklamą. Ieškovas nei ieškinyje, nei atskirajame skunde konkrečiai nenurodė, kaip realiai galimybė nukabinti reklamą po teismo sprendimo įsiteisėjimo (palankaus Ieškovui teismo sprendimo atveju) galėtų būti apsunkinta ar tapti neįmanoma. Pažymėtina, kad tokio sprendimo vykdymas nepriklauso nuo atsakovo valios, atsakovas neturi jokių galimybių fiziškai neleisti nukabinti reklamos palankaus ieškovui teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju. Teikdamas prašymą taikyti tokias priemones, ieškovas iš esmės siekia išankstinio savo Ieškinio reikalavimo patenkinimo, kas, atsižvelgiant į anksčiau apžvelgtą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, kadangi toks atsakovo teisių ribojimas nebūtų susijęs su būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu (t. y. nebūtų procesinio pobūdžio).
8.6. Ieškovo pateiktame skunde akcentuojamas atsakovo tariamas nesąžiningas elgesys apskritai nėra susijęs su šiuo metu nagrinėjama byla (esamu Reklaminio įrenginio eksploatavimu) ir dėl atsakovo veiksmų sąžiningumo ir teisėtumo (šiuo metu kilusio ginčo kontekste) bus pasisakyta būtent šiuo metu nagrinėjamoje byloje. Ieškovas ydingai aiškina nuosekliai teismų praktikoje išaiškintą „(ne)sąžiningumo“ aspektą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Ginčo šalies (ne)sąžiningumas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, yra aktualus tik vertinant asmens atliekamų veiksmų įtaką teismo sprendimo įvykdymo realumui, bet nėra suprantamas kaip per se aplinkybė, kuri galėtų pateisinti besąlygišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 22 d. nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).
12. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo preliminaraus pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien nustatyta aplinkybė, jog ieškinys prima facie yra pagrįstas, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip jau minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo, be kita ko, turi pagrįsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tai iš esmės reiškia ne tik tai, kad būtina pagrįsti egzistuojančią grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo taip pat turi pagrįsti, jog būtent jo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės padės išvengti grėsmės tinkamam sprendimo, jeigu jis būtų palankus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašančiam asmeniui, įvykdymui.
14. Sprendžiant, ar pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos t. y. grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visų pirma būtina identifikuoti, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus konkrečius ieškinio reikalavimus, nes laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.
15. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodoma, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-381/2015; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1222-330/2021). Šis institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo tiesiogiai įtvirtintu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu, jis negali būti priemone paveikti šalį, kilus sutartinių santykių dalyvių ginčui vienu ar kitu klausimu, taip pat šis institutas nėra skirtas kitų galimų teisminių ginčų prevencijai ar išvengimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1240-464/2021).
16. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ieškovės ieškinio reikalavimas yra įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, esančią (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis skleisti reklamą ant reklamos įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.
17. Teismas siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, taiko tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaiko priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali užtikrinti būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo. Ieškovė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nepagrindė, kaip prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės (reklamos sklaidos bylos nagrinėjimo metu ant Reklaminio įrenginio uždraudimas) padėtų užtikrinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą (išardyti specialios išorinės reklamos pateikimo priemonės išardymą, reklamos nukabinimą ir aplinkos sutvarkymą) arba, priešingai, kaip laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šiuo konkrečiu atveju apsunkintų ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
18. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl jų taikyti nėra pagrindo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
19. Nesudaro pagrindo priešingai išvadai ieškovės argumentai apie atsakovės nesąžiningumą. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nenurodė pakankamų aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Aplinkybė, kad atsakovė šiuo metu naudoja reklamos pateikimo priemonę (įrenginį), nepatvirtina jos nesąžiningumo, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė bandys vengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tai, kad ieškovė subjektyviai leidžia sau nepagrįstai konstatuoti atsakovės nesąžiningumą, nėra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kita vertus, ieškovės nurodomas atsakovės teisės aktų reikalavimų nesilaikymas sudaro tik prielaidas kreiptis į teismą, tačiau nėra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo tiesiogiai įtvirtintu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu (CPK 144 straipsnis), jis negali būti priemone paveikti šalį, kilus sutartinių santykių dalyvių ginčui vienu ar kitu klausimu, taip pat šis institutas nėra skirtas kitų galimų teisminių ginčų išvengimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-934-407/2021; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje e2-1240-464/2021).
21. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos, atsakovė būtų suinteresuota operatyviu šios civilinės bylos išnagrinėjimu prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmei bei pačių priemonių paskirčiai.
22. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
23. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis trečiojo asmens (apeliantės) atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. spalio 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,
nutaria:
apeliantės (ieškovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.