Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-436/2011 pagal ieškovės UAB „Galinta ir partneriai“ ieškinį atsakovui J. R. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl 203 550 Lt nuotolių, atsiradusių neįvykdžius sutartinės prievolės, atlyginimo. Ieškovės teigimu, pagal 2004 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigytus miltus palikus saugoti atsakovui, jis saugojimui paliktus kvietinius miltus pardavė už 203 550 Lt ir gautus pinigus panaudojo savo įsiskolinimams padengti. Kadangi miltų atsiimti natūra nėra galimybės, todėl prašo priteisti iš atsakovo ieškovės patirtus nuostolius, t. y. 203 550 Lt. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė dar 2006 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą dėl 178 787,07 Lt skolos išieškojimo, tačiau apie neva patirtus 203 550 Lt nuostolius neužsiminė. Ieškovė pareiškime dėl skolos išieškojimo nurodė 2004 m. lapkričio 8 d. sutartį, nors faktiškai tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas buvo sudarytas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. sutarties. Ieškovė neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos, t. y. nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kuo ji grindžia nuostolių atsiradimą ir jų dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, inter alia, pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu ir nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.), konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti. Įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė pagrįstas išvadas.

Ieškovas J. R. su ieškiniu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės UAB „Galinta ir partneriai“ priteisti 458 532,06 Lt žalos atlyginimą. Ieškovas ieškinį atsiėmė ir pirmosios instancijos teismas jį paliko nenagrinėtą.

Atsakovė UAB „Galinta ir partneriai“ (ieškovė) padavė teismui priešieškinį, kuriame prašė iš ieškovo J. R. (atsakovas) priteisti 203 550 Lt nuostolių atlyginimą.

Taigi byloje ginčas kilo dėl 203 550 Lt nuotolių, atsiradusių neįvykdžius sutartinės prievolės, atlyginimo. Ieškovė teigia, kad pagal 2004 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigytus miltus palikus saugoti atsakovui, jis saugojimui paliktus kvietinius miltus pardavė už 203 550 Lt ir gautus pinigus panaudojo savo įsiskolinimams padengti. Kadangi miltų atsiimti natūra nėra galimybės, todėl prašo priteisti iš atsakovo ieškovės patirtus nuostolius, t. y. 203 550 Lt.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad 2004 m. lapkričio 8 d. Sutarties 1.1 punktu šalys susitarė, jog Gamintojas (atsakovas) įsipareigoja parduoti, o Užsakovas (ieškovė) pirkti aukščiausios rūšies kvietinius miltus 550D ir sumokėti už juos žemiau nustatytą kainą. Šios Sutarties 5.5 punkte šalys nustatė, kad Užsakovui pageidaujant, Gamintojas įsipareigojo sandėliuoti Užsakovo nupirktas prekes nemokamai, neterminuotai ir už jas atsako materialiai. Jei sandėliavimo metu pablogėja prekių kokybė ar dalis prekių prarandama, Gamintojas įsipareigoja, per 5 dienas nuo fakto nustatymo dienos, sumokėti užsakovui prekių kainą ir baudą, lygią 0,2 procento už kiekvieną prarastų ar sugadintų prekių sandėliavimo dieną nuo prarastų ar sugadintų prekių sumos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.63 straipsnio l dalies l punktą, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos arba netinkamai įvykdomos sutartyje numatytos sąlygos. Kiekviena šalis privalo sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.). Šalys, sudarydamos sutartis, neišeidamos už įstatymų nustatytų ribų, laisvai disponuoja savo teisėmis ir sprendžia dėl pareigų prisiėmimo. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, be to, gali sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų; sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Tiek, kiek nedraudžia įstatymas, šalių teisė susitarti dėl sudaromos sutarties sąlygų priklauso nuo jų valios, laisvo apsisprendimo, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama, kaip minėta, sąžiningai (CK 6.158 str.). Kita vertus, sudariusios sutartį ir prisiėmusios tam tikras sutartines teises ir pareigas, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir tinkamai jas vykdyti, t. y. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė dėl Sutarties vykdymo 2005 m. gruodžio 20 raštu Nr. V7-218 kreipėsi į atsakovą ir prašė grąžinti jam paliktus saugoti 345 tonas aukščiausios rūšies kvietinių miltų 550D. Tai, kad atsakovas 2005 m. gruodžio 21 d. gavo šį raštą patvirtina jo parašas ant minėto rašto. Atsakovas, atsakydamas į ieškovės anksčiau nurodytą raštą, informavo ją, kad 345 tonas miltų (203 550 Lt) jis panaudojo malimo įrangos ir pastatų išpirkimui, taip pat pažymėjo, kad susidariusią situaciją tikisi išspręsti abiems pusėms naudingomis sąlygomis. Tai, kad už 345 tonas aukščiausios rūšies kvietinių miltų 550D ieškovė buvo atsiskaičiusi ir paliko juos saugoti atsakovui patvirtina ne tik paties atsakovo paaiškinimas, bet ir 2004 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. TSA Nr.0014243 bei 2004 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. TSA Nr.0081356, Apyvartos žiniaraštis 450 ir saugojimo pažyma.

Anksčiau nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui, visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė, teisėjų kolegijai suponuoja, jog atsakovas, laisva valia Sutartimi prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už jam paliktus saugoti miltus, ieškovei už juos sumokėjus ir palikus pas atsakovą saugoti, o jis juos perleidęs tretiesiems asmenims neįvykdė Sutarties 5.5 punkte nustatytos pareigos ir Sutartį pažeidė iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė laiku nepasiėmė nupirktų 345 tonų miltų yra nepagrįsti, nes pagal Sutartį atsakovas buvo įsipareigojęs neterminuotai ir nemokamai juos saugoti (Sutarties 5.5 p.), o tai, kad pagal LST 1133 Lietuvos standarto 7.2. punktą, miltų laikymo trukmė 12 mėnesių nuo jų pagaminimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovas turėjo teisę ieškovės nupirkus miltus perleisti tretiesiems asmenims ir tokiais veiksmais padaryti jai nuostolius. Tarp šalių susiklosčius pirkimo–pardavimo civiliniams teisiniams santykiais pirkėja (ieškovė) turėjo pagrindą kreiptis į atsakovą ir prašyti grąžinti tai, kas jai teisėtai priklausė, o pardavėjui (atsakovui) neįvykdžius šios pareigos, tiksliau nesant galimybės paliktų atsakovui saugoti miltų atsiimti natūra, nes jis juos perleido tretiesiems asmenims – reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovė turi teisę laisvai pasirinkti savo interesus labiausiai atitinkantį pažeistų teisių gynybos būdą.

Pagal CK 6.324 straipsnį, jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuotolius. Šioje teisės normoje yra nustatyti du teisių gynimo būdai, kurie gali būti taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą perduoti daiktus pirkėjui. Tokiu atveju pirkėjas įgyja dvi teises: teisę reikalauti nutraukti (atsisakyti vykdyti) sutartį ir teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Vienas iš turtinės žalos atsiradimo būdų yra tiesioginiai (realūs) nuostoliai, t. y. tam tikrų išlaidų patyrimas (CK 6.249 str. 1 d.). Civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą ją taikyti. Tam, kad būtų patenkintas ieškovės reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, turi būti konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Sutartinės civilinės atsakomybės atveju neteisėti skolininko veiksmai pasireiškia sutartinės prievolės pažeidimu (CK 6.256 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė, kad atsakovas neįvykdė anksčiau nurodytų Sutarties sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (CK CPK 178 str., 6.246 ir 6.256 str. 2 d.). Atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė nuostolių. Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita – pareigą juos (ją) atlyginti (CK 6.245 str. 1 d.). Kaip jau minėta, netinkamai įvykdžiusiai ar neįvykdžiusiai sutarties sąlygas šaliai kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies turėtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.). CK 6.249 str. 1 d. yra nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais; taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones. Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, anksčiau teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, ji neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino bylos faktus. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismas klaidingai vertino įrodymus, jog vertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, dėl to priėjo prie neteisingų išvadų, tuo pažeisdamas CPK 183 ir 185 straipsnių nuostatas, o sprendimą priėmė remdamasis vienašališkais ieškovės „sukurtais“ įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008,2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju šalims buvo suteiktos visos galimybės įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.), ieškovė savo reikalavimą įrodė, o atsakovas jo nepaneigė. Kaip anksčiau byloje jau konstatuota, būtent dėl atsakovo netinkamo Sutarties vykdymo ieškovė patyrė nuostolių, todėl, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovės patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.), o vadovaujantis CK 6.37 ir 6.2010 straipsniais, ieškovei priteistinos ir 5 procentų procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.

Nurodytais motyvais atmetusi apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir vadovaudamasi tuo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.), teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie teisėjų kolegijos pripažintini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos konstekste, jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Nors ieškovė prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl prašymas netenkintinas.

Iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 5 071 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi buvo atidėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. R. (a. k (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5 071 Lt (penkis tūkstančius septyniasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio.