- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-07
- Bylos Nr.
- e2S-998-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00310-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- E. G.
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
- 129.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-6316-155/2015 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą suinteresuotiems asmenims E. G. ir E. G. dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, antstolė – A. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti skolininko E. G. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t. y. nustatyti, kad E. G. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės E. G. gaunamo darbo užmokesčio. Nurodė, kad antstolė A. S. vykdo du 2013 m. balandžio 25 d. ir 2013 m. liepos 25 d. pareiškėjo sprendimus dėl 366,54 Lt išieškojimo iš skolininko pareiškėjo naudai. Vykdymo metu antstolė nustatė, kad turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, skolininkas neturi, tačiau skolininko sutuoktinė E. G. gauna darbo užmokestį. Atsižvelgdama į tai, antstolė pasiūlė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo E. G. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad su skolininku bendro ūkio neveda nuo 2012 metų. Paaiškino, kad tarp sutuoktinių buvo konfliktų, pradėtas ikiteisminis tyrimas, sutuoktiniai bandė skirtis, bet dokumentai teismo nepasiekė, nes buvo pasibaigęs E. G. asmens dokumento galiojimo terminas, o vėliau sutuoktinis vengė duoti paso kopiją. Be to, dabar yra paskelbta E. G. policijos paieška, faktiškai jų šeima yra iširusi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškimą patenkino – nustatė, kad skolininkui E. G. priklauso ½ sutuoktinės E. G. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Maxima LT“.
Teismas konstatavo, kad skolininkas E. G. ir E. G. yra sutuoktiniai gana ilgą laiką, nuo 2009 m. birželio 13 d. Byloje nėra duomenų, kad E. G. ir E. G. būtų sudarę vedybinę ar povedybinę sutartį. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad kito skolininko turto (pajamų) neužtenka, kad būtų patenkinti kreditoriaus reikalavimai. Suinteresuoto asmens E. G. teismui nurodytos aplinkybės, anot teismo, yra neaiškios ir prieštaringos, o būtent, pareiškėja nurodė teismui, kad su skolininku E. G. nuo 2012 m. kartu negyvena. Tačiau teismas pažymėjo, kad įstatymas nereikalauja, kad sutuoktiniai turi gyventi kartu, vienoje vietoje, kad negyvenimas kartu reiškia santuokos ryšių nutraukimą su įstatymais numatytų pasekmių sutuoktinių atžvilgiu pasibaigimu. Teismas nurodė, kad Vilniaus m. apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-3271-716/2013 kaltinamojo E. G. atžvilgiu, joje E. G. įvardijama žmonos statusu. Teismas atmetė ir nurodytą aplinkybę, kad sutuoktiniai bandė skirtis, nes iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad toks prašymas teismui iki šiol nepaduotas. Nors E. G. nurodė teismui formalią aplinkybę (jog E. G. pasas buvo negaliojantis, o vėliau gavęs, nenorėjo duoti paso kopijos), tai, pasak teismo, nėra pateisinama priežastis, užkertanti kelią kreiptis į teismą, nes E. G. galėjo pareikšti teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinio prašymu.
Teismas nurodė, kad pagal CK 3.100 straipsnio 5 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia sutuoktiniams pradėjus gyventi skyriumi (separacija). Remiantis CK III knygos V skyriaus nuostatomis, sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija) nustatomas teismo sprendimu. Taigi, ne faktinis sutuoktinių gyvenimas skyriumi, o tik teismo sprendimu konstatuota separacija yra jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas pagal CK 3.100 straipsnio 5 punktą. Šiuo nagrinėjamu atveju tokio teismo sprendimo dėl gyvenimo skyriumi nėra. Vien aplinkybė, jog skolininkas ir jo sutuoktinė nuo 2012 m. kovo 1 d. negyvena kartu ir neveda bendro ūkio, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad nuo šio momento skolininko ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė. Sprendžiant aptariamą klausimą, nėra svarbi aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo ketina nutraukti santuoką, nes ieškinys dėl santuokos nutraukimo iki šiol teismui pateiktas nebuvo. Apie tai ne kartą yra pasisakę ir teismai (pavyzdžiui, 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 2S-428-823/2014).
Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją. Tokių pagrįstų aplinkybių nenurodė ir suinteresuoti asmenys E. G. bei E. G.. Dėl to spręstina, kad suinteresuoto asmens E. G. darbo užmokestis abiem sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo E. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį. Nurodo, kad teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad skolininkas faktiškai negyveno su šeima, neteikė materialinės pagalbos, vykdo individualią veiklą savo rizika. Be to, teismas visiškai ignoravo nepilnamečio vaiko interesus. Kreiptis į teismą su prašymu nutraukti santuoką vieno iš sutuoktinio prašymu apeliantė neturėjo finansinių galimybių. Apeliantės nuomone, jos atveju neteisinga ir nesąžininga taikyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją. Atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus bei kitas svarbias aplinkybes, nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti. Kartu su prašymu nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu apeliantė ir E. G. taip pat buvo patvirtinę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Taigi faktiškai turtas buvo padalytas iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Pagal CK 3.127 straipsnio 2 dalį, teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Apeliantės nuomone, šis principas gali būti taikomas ir nagrinėjamoje byloje. Apeliantė pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai skolininko atžvilgiu kyla iš pastarojo individualios veiklos, apie kurią apeliantė sužinojo tik gavusi iš teismo pranešimą apie bendro turto dalių nustatymą. Sutuoktinis nuo 2012 metų neteikė paramos šeimai, o pajamas iš savo verslo slėpė, naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai galima laikyti pagrindu sumažinti sutuoktinio bendro turto dalį (CK 3.123 str. 4 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo neturintis duomenų, kad skolininkas ir apeliantė yra nutraukę santuoką ar gyvena atskirai ir neveda bendro ūkio.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolė A. S. prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pagal CPK 667 straipsnyje reglamentuojamą tvarką nustatyta skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi, kuriai įsiteisėjus, išieškojimas nukreipiamas į šią dalį (CPK 667 str. 2, 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2005). Pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 st. 1 d.) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).
Kai sutuoktinių bendro turto teisinis režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005). CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kuris turtas ir pajamos įstatymo pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe. Be kita ko, tai pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio darbinės veiklos (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios prigimties pajamos yra bendras sutuoktinių turtas, kai turi būti gautos ar jau yra gautos; taigi, šios sutuoktinio pajamos bendrąja jungtine nuosavybe yra nuo momento, kai jos išmokamos (gaunamos) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2011). Kol santuoka nėra nutraukta, nėra pagrindo netaikyti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Kartu teismas pažymi, kad ši prezumpcija reiškia įrodinėjimo naštos paskirstymą sprendžiant dėl aplinkybės, ar turtas yra įgytas sutuoktinių kaip jų bendroji jungtinė nuosavybė.
Nors apeliantė tvirtina, kad skolininkas faktiškai negyvena su šeima, t. y. nekuria su apeliante bendrosios jungtinės nuosavybės, šiems teiginiams pagrįsti apeliantė jokių įrodymų nepateikia (CPK 178 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalių santuoka nėra nutraukta, nėra taip pat nustatytas šalių gyvenimas skyrium (separacija). Apeliantės argumentai, kad ji neturi finansinių galimybių kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais. Pati apeliantė pripažįsta, kad jos gaunamų pajamų lygis viršija įstatymuose nustatytą, kuriam esant teikiama nemokama teisinė pagalba, tuo tarpu pagrindas kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, pagal apeliantės nurodomas aplinkybes, atsirado dar 2012 metais. Įvertinus tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad visą šį laiką apeliantės teisė kreiptis į teismą buvo esmingai suvaržyta.
CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2011, 2013 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013; 2015 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015). Taigi apeliantė yra teisi, kad įstatymas numato galimybę nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, tačiau vien tokios galimybės egzistavimas, neįrodžius jos taikymo būtinumo, nėra pagrindas nuo nurodyto principo nukrypti. Nagrinėjamu atveju apeliantė tik apsiribojo tokios galimybės nurodymu, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, kurios pateisintų kitokios skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymą, neįrodinėjo, taigi pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo nepagrindė.
Apeliantės argumentai, kad šalys jau yra pasidalijusios bendrą turtą, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, nes sutartis dėl santuokos nutraukimo, kurią mini apeliantė, taip ir nebuvo pateikta teismui tvirtinti, atitinkamai neįgijo teisinės galios.
Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad skolininko prievolė pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti laikoma jo asmenine prievole, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes, pagal įstatymą, vykdant išieškojimą iš fizinio asmens pagal asmeninę turtinę prievolę gali būti išieškoma ne tik iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, bet taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015).
Dėl apeliantės argumentų, susijusių su skolininko pajamų slėpimu ir naudojimu asmeninimas poreikiams tenkinti, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.