Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Renaldui Mundeikiui,

viešame teismo posėdyje (naudojant vaizdo konferencijų programą Zoom) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys I. S., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno AVMI, VMI, MGK sprendimų teisėtumo. Teismas nagrinėjamu atveju vertins, ar Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti 23 922 Eur GPM, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavus, kad pareiškėjas gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, taip pat dėl 13 204,80 Eur GPM delspinigių ir 8 401 Eur GPM baudos apskaičiavimo (skyrimo) pagrįstumo.

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo ir sumokėjimo savalaikiškumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2018-12-31 ir surašė 2020-05-20 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-261 (toliau – ir Patikrinimo aktas; MGL byla, b. l. 120–128), kuriame nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė metinės pajamų deklaracijos už 2016 metus, nedeklaravo pajamų, gautų už parduotas UAB „Žaliakalnio parkas“ akcijas, parduotą automobilį Porsche Carrera bei kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Kauno AVMI Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiavo 84 010 Eur GPM, iš jų 23 922 Eur taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kauno AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pateiktas pastabas, 2020-07-27 sprendimu Nr. (7.45)-FR0682-336 patvirtino Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino 84 010 Eur GPM bei pareiškėjui apskaičiavo 26 409,60 Eur GPM delspinigių, atleido pareiškėją nuo 13 204,80 Eur (26 409,60 Eur x 50 proc.) GPM apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir paskyrė pareiškėjui 30 proc. dydžio 25 203 Eur GPM baudą (MGK byla, b. l. 8–19).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2020-07-27 sprendimo Nr. (7.45)-FR0682-336 dalies nurodymais sumokėti į biudžetą 23 922 Eur (84 010 Eur – 60 088 Eur) GPM, 13 204,80 Eur GPM delspinigių, 25 203 Eur GPM baudą, pateikė skundą VMI, kuri ginčijamu 2020-10-26 sprendimu Nr. 68-87 patvirtino Kauno AVMI 2020-07-27 sprendimą Nr. (7.45)-FR0682-336 dalyje dėl papildomai apskaičiuoto 23 922 Eur GPM, 13 204,80 Eur GPM delspinigių ir skirtos 25 203 Eur GPM baudos (MGK byla, b. l. 21–30).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 1–7), kuri ginčijamu 2021-01-25 sprendimu Nr. S-10 (7-199/2020) pakeitė VMI 2020-10-26 sprendimą Nr. 68-87, t. y. vietoje nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 23 922 Eur GPM, 13 204, 80 Eur GPM delspinigius ir 25 203 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 23 922 Eur GPM, 13 204,80 Eur delspinigius ir 8 401 Eur GPM baudą, t. y. sumažino pareiškėjui paskirtą baudą iki minimalios 10 proc. dydžio GPM baudos, atsižvelgdama į aplinkybę, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė paaiškinimus, turimus dokumentus, pripažino dalį patikrinimo metu nustatytų mokesčio įstatymo pažeidimų ir jų neginčijo (MGK byla, b. l. 222–234).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su apskaičiuotu GPM dėl pajamų, gautų iš UAB „Vytauto parkas“, taip pat nesutinka su apskaičiuotu delspinigių ir baudos dydžiu. Kaip matyti ir mokesčių administratoriaus sprendimų turinio GPM 23 992 Eur dalis apskaičiuota taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. mokesčio apskaičiavimas, taikant turinio viršenybės prieš formą principą.

LVAT jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (žr., pvz., 2008-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2011-02-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2016-06-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-602/2016; 2018-06-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1233-442/2018; 2019-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-393-575/2019). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas, be kita ko, paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., 2013-04-11 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013-11-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2019-02-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-575/2019).

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiančiam paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013-01-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014-06-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014; 2018-08-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018; 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018).

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, proceso šalių paaiškinimais nustatė, kad 2016-06-30 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjas, L. Š. pardavė pirkėjui UAB „PIĮ grupė“ 800 vnt. UAB „Žaliakalnio parkas“ akcijų (MGK byla, b. l. 38–48) (toliau – ir Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis). Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi sulygta, kad pirkėjas (UAB PIĮ grupė“) dalį, t. y. 40 523 Eur, sumos už įsigyjamas UAB „Žaliakalnio parkas“ akcijas nukreipia UAB „Vytauto parkas“, ir tai laikoma 40 523 Eur paskolos suteikimu UAB „Vytauto parkas“ (Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2 papunktis).

Pareiškėjas, L. Š. ir UAB „Vytauto parkas“ 2016-06-30 sudarė skolos perkėlimo sutartį, kuria UAB „Vytauto parkas“ 150 000 Eur skola UAB „PIĮ grupei“ perkeliama pareiškėjui, jo sutuoktinei bei L. Š., t. y. pareiškėjui ir sutuoktinei perkeliama 75 000 Eur skolos dalis. (MGK byla, b. l. 139) (toliau – ir Skolos perkėlimo sutartis). Skolos perkėlimo sutartimi UAB „Vytauto parkas“ įsipareigojo sumokėti 75 000 Eur atlyginimą, kurio mokėjimo terminai bus nustatomi atskiru susitarimu. Skolos perkėlimo sutartimi sulygta, kad visa 150 000 Eur paskola naujiesiems skolininkams, t. y. pareiškėjui su sutuoktine ir L. Š. privalo būti grąžinta 2016-06-30 (Skolos perkėlimo sutarties 3, 5 punktai).

Iš nurodytų duomenų matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ aukščiau aptartų susitarimų pagrindu buvo skolinga pareiškėjui 115 523 Eur.

UAB „Vytauto parkas“ pareiškėjui 2016-07-21 grynais pinigais sumokėjo 100 000 Eur (mokėjimo pagrindas – „Pagal sutartį“), taip pat 2016-07-22 grynais pinigais sumokėjo 75 000 Eur (mokėjimo pagrindas – „Pagal sutartį“). Nurodytų mokėjimų atlikimą patvirtina byloje pateikti kasos išlaidų orderiai Nr. 10 ir Nr. 11 (MGK byla, b. l. 145). Taip pat matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ 2016-07-22 bankiniu pavedimu išmokėjo pareiškėjui 100 000 Eur, mokėjimo nurodymo paskirtis – „Pagal sutartį“ (MGK byla, b. l. 147). Taigi UAB „Vytauto parkas“ pareiškėjui nuo 2016-07-21 iki 2016-07-22 iš viso išmokėjo 275 000 Eur.

Įvertinus sumą, kurią UAB „Vytauto parkas“ buvo skolinga pareiškėjui, t. y. 115 523 Eur, ir sumą, kurią UAB „Vytauto parkas“ sumokėjo pareiškėjui, t. y. 275 000 Eur, matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ sumokėjo pareiškėjui 159 477 Eur daugiau, nei buvo skolinga. Būtent nuo šios 159 477 Eur sumos mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjo atžvilgiu mokėtiną GPM, konstatavęs, kad 159 477 Eur suma laikytina su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, tačiau pareiškėjas teigia, kad 159 477 Eur suma yra ne pareiškėjo pajamos, o iš UAB „Vytauto parkas“ gauta paskola. Teismas pažymi, kad iki mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo termino pradžios (2016-01-01) UAB „Vytauto parkas“ pareiškėjui skolingas nebuvo.

Pagal byloje esančius UAB „Vytauto parkas“ buhalterinius dokumentus, teismas nustatė, kad pareiškėjui išmokėtą bendrą 275 000 Eur sumą UAB „Vytauto parkas“ apskaitė sąskaitoje Nr. 2438 „Atskaitingi asmenys SRS“, nors kaip matyti iš duomenų apie UAB „Vytauto parkas“ akcininkus (MGK byla, b. l. 70), pareiškėjas yra UAB „Vytauto parkas“ akcininkas, tačiau jis nėra atskaitingas asmuo, įpareigotas išmokėti tam tikras sumas bendrovės vardu, kaip tai numato Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 9 punktas. UAB „Vytauto parkas“ mokesčių administratoriui 2020-04-23 pateikė patikslintus duomenis, pagal kuriuos pareiškėjui išmokėtos sumos perkeltos į sąskaitą Nr. 2433 „Kitos gautinos sumos SRS“ (MGK medžiaga, b. l. 143).

Pareiškėjas 2020-06-26 paaiškinimuose Kauno AVMI nurodė, kad 159 477 Eur suma yra iš UAB „Vytauto parkas“ gauta paskola, kuri iki šiol yra negrąžinta, prašė suteikti terminą papildomiems dokumentams gauti, nes UAB „Vytauto parkas“ buhalterijoje galėjo būti padaryta klaida (MGK byla, b. l. 83). Kauno AVMI 2020-06-26 raštu pareiškėjui nurodė, kad mokesčių mokėtojas turi teisę pakeisti ar papildyti savo pateiktas pastabas, tačiau tokios pastabos gali būti vertinamos, jeigu gautos ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pabaigos (MGK byla, b. l. 116–117).

Pareiškėjas mokesčių administratoriui 2020-07-27 pateikė 2020-05-02 paskolos sutartį Nr. 19012005/01, iš kurios matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ ir pareiškėjas, remdamiesi 2016-07-21-2016-07-22 žodiniu susitarimu, kai buvo išmokėta 275 000 Eur pinigų suma, susitarė perduoti pareiškėjui 275 000 išmokėtos sumos likutinę dalį (159 477 Eur), kurią pareiškėjas įsipareigojo grąžinti UAB „Vytauto parkas“ per 10-ties metų terminą (MGK byla, b. l. 36–37). Pareiškėjas taip pat pateikė UAB „Vytauto parkas“ direktoriaus 2019-01-28 raštą, kuriame R. Š. paaiškina, kad akcininkui (pareiškėjui) išmokėta 275 000 Eur suma, pagal žodinį susitarimą, pareiškėjui reikalaujant tokią sumą išmokėti; žodiniame susitarime nebuvo aptartas pinigų išmokėjimo pagrindas bei jų grąžinimo terminai, atlikus įskaitymus pagal anksčiau sudarytas sutartis, likusi akcininko grąžintina UAB „Vytauto parkas“ suma – 159 477 Eur (MGK byla, b. l. 115).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, teismas bylos įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia gavęs 159 477 Eur paskolą iš UAB „Vytauto parkas“, kuri pareiškėjui išmokėta 2016-07-21-2016-07-22 žodinio susitarimo pagrindu, o šis teisinis santykis užfiksuotas 2020-05-02 rašytine paskolos sutartimi. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 2 dalimi, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Nors sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) nagrinėjamu atveju tokios pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai vertinti visų byloje esančių aplinkybių kontekste. Teismo vertinimu, pateikta 2020-05-02 paskolos sutartis nėra laikytina įrodymu, vienareikšmiškai patvirtinančiu apie 2016-07-21-2016-07-22 pareiškėjui išmokėtą 159 477 Eur sumą, kaip paskolą.

Teismas pažymi, kad patikrinimo aktas pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2020-05-20 (MGK byla, b. l. 120–128). Mokestinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2019-07-29 ir baigtas 2020-05-20. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad VMI teikė pareiškėjui 2019-08-01, 2019-10-23, 2020-04-07 nurodymus, kurie siųsti pareiškėjui tiek per „Mano VMI“, tiek registruotais laiškais. Mokesčių administratoriui kreipusis į pareiškėją, prašant pateikti sutarties, kurios pagrindu 2016-07-21, 2016-07-22 atlikti mokėjimai kopiją, pareiškėjas tokios sutarties mokesčių administratoriui nepateikė (MGK byla, b. l. 165–166). UAB „Vytauto parkas“ direktorius 2020-04-20 paaiškinime Kauno AVMI nurodė, kad ginčo sumas pareiškėjas gavo kaip atskaitingas asmuo (MGK, b. l. 169), o kaip minėta, UAB „Vytauto parkas“ direktoriaus 2019-01-28 rašte buvo nurodyta, kad akcininkui (pareiškėjui) išmokėta 275 000 Eur suma, pagal žodinį susitarimą, pareiškėjui reikalaujant tokią sumą išmokėti; žodiniame susitarime nebuvo aptartas pinigų išmokėjimo pagrindas bei jų grąžinimo terminai (MGK byla, b. l. 115).

Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas, kaip atskaitingas asmuo turėtų pareigą atsiskaityti bendrovės vardu, be to, byloje esantys sąskaitos išrašai patvirtina, kad pareiškėjas tokių mokėjimų bendrovės vardu iš jam perduotos 159 477 Eur sumos neatliko. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, 2020-05-02 paskolos sutartis pasirašyta jau pradėjus mokestinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, o nei pareiškėjas, nei UAB „Vytauto parkas“ pozicijos, kad 159 477 Eur suma pareiškėjui perduota kaip paskola su įsipareigojimu ją grąžinti, iki patikrinimo veiksmų jokiais objektyviais įrodymais nebuvo užfiksavę. R. Š. teismo posėdyje paaiškino, kad rašytinio susitarimo dėl paskolos sutarties iki 2020-05-02 nebuvo, rašytinis susitarimas sudarytas esant tokiam poreikiui, prasidėjus mokestiniam patikrinimui, siekiant nekelti abejonių dėl susitarimo. Liudytoja I. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad rašytinis susitarimas sudarytas, siekiant įforminti žodinį susitarimą, patvirtinti, dėl ko buvo sudarytas žodinis susitarimas liudytoja negalėjo, tačiau vadovas R. Š. jai įvardijo, kad susitarimas buvo dėl paskolos. Taigi matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ direktoriaus pozicija patikrinimo metu kito, iš pradžių nurodęs, kad ginčo suma perduota pareiškėjui pagal jo reikalavimą nesant pagrindo, vėliau patikrinimo metu teigė, kad tai yra paskola. Liudytoja I. A. aplinkybių, kad žodinis susitarimas buvo dėl paskolos vienareikšmiškai patvirtinti taip pat negalėjo.

Be to, ir mokesčių administratoriaus atliekamų patikrinimo veiksmų metu tiek pareiškėjas, tiek UAB „Vytauto parkas“ vienareikšmiškų paaiškinimų, kad 159 477 Eur suma pareiškėjui perduota kaip paskola, nepateikė. Iš pateiktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad UAB „Vytauto parkas“ mokesčių administratoriui tik 2020-04-23 pateikė patikslintus duomenis, pagal kuriuos pareiškėjui išmokėtos sumos perkeltos į sąskaitą Nr. 2433 „Kitos gautinos sumos SRS“, t. y. jau atliekant mokestinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje kaip aktuali aplinkybė taip pat vertintina tai, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvados dėl paskolos sandorio sudarymo tikslo, t. y. pareiškėjas nepagrindė kokiu tikslu jo teigiama paskolos sutartis galėjo būti sudaryta, juolab, kad ir UAB „Vytauto parkas“ direktoriaus paaiškinime nurodyta, kad pinigai suteikti ne kaip paskola, o nesant pagrindo, pareiškėjui pareikalavus.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis LVAT praktika, įprastai pirmenybė teikiama pirminiams, laiko ir kitų aplinkybių nepaveiktiems parodymams (LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007; 2009-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-695/2009). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad paskolos sutarties versija dėl ginčo 159 477 Eur sumos atsirado tik mokestinio patikrinimo metu ir kad tokios versijos objektyvūs ginčo sumų pervedimo metu (2016 m.) egzistuojantys įrodymai nepatvirtina, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratoriaus teiginio, jog 159 477 Eur suma pareiškėjui perduota kaip pajamos, o ne kaip paskola, pareiškėjas nepaneigė.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas papildytas rašytines pastabas ir 2020-05-02 paskolos sutartį pateikė Kauno AVMI ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2020-07-27, nėra pagrindo teigti, kad vietos mokesčių administratorius turėjo pareigą tokį pareiškėjo įrodymą vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Vadovaujantis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87, 113 punktu, mokėtojas turi teisę papildyti ar pakeisti pateiktas rašytines pastabas. Pasibaigus rašytinių pastabų pateikimo terminui, papildytos ar pakeistos rašytinės pastabos gali būti įvertinamos, jeigu mokesčio administratorius jas faktiškai gavo ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pabaigos.

Iš nurodytų faktinių duomenų matyti, kad Kauno AVMI gavo pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus 2020-07-27, taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną. Kauno AVMI 2020-07-27 rašte dėl papildomų dokumentų pateikimo pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjo pastabos dėl patikrinimo akto gautos 2020-06-26, terminas sprendimui priimti yra per 30 dienų nuo tos dienos, kurią mokesčių administratorius gavo pastabas, todėl pareiškėjo papildomos pastabos, pateiktos 2020-07-27, nevertinamos, nes pateiktos pažeidžiant nustatytą jų patiekimo terminą (MGK byla, b. l. 83–84). Taigi pareiškėjui pavėluotai pateikus papildomas pastabas ir dokumentus, Kauno AVMI pareigos vertinti tokius įrodymus neturėjo. Tuo tarpu VMI, nagrinėdama pareiškėjo skundą ir MGK, pateiktą 2020-05-02 paskolos sutartį įvertino visų byloje esančių įrodymų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad tokie pareiškėjo pateikti duomenys laikytini jo gynybine pozicija, tačiau ne įrodymais, keičiančiais mokesčių administratoriaus atliktą mokesčio apskaičiavimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teismo vertinimu, administracinėje ir MGK bylose esančių faktinių duomenų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjo iš UAB „Vytauto parkas“ gautos 159 477 Eur sumos tikslas yra ne pinigų paskolinimas, o mokestinės naudos gavimas, t. y. siekis formaliai atitikti GPM įstatymo nuostatas, pagal kurias paskolos sutarčių pagrindu gautos sumos nelaikomos pajamomis ir neapmokestinamos. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą ginčo paskolos sutarties atžvilgiu, nes toks sandoris ar pareiškėjo teigiamas žodinis susitarimas neatitiko tikrojo paskolų sutarties tikslo, tačiau buvo sudarytas kitu tikslu – gauti 159 477 Eur pajamas ir išvengti tokių pajamų apmokestinimo. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas šią sumą kvalifikuoti kaip pateisinamą kitais teisėtais tikslais, nesusijusias išimtinai vien tik su mokestinės naudos siekimu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sutinka su mokesčių administratorių bei MGK padarytomis išvadomis, kad pareiškėjui 159 477 Eur suma išmokėta ne kaip paskola, tačiau kaip kitos, su darbo santykiais nesusijusios, sumos, o tokių sudarytų paskolos sutarčių sudarymo tikslas buvo nuo gautų pajamų išvengti GPM mokėjimo.

Pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad paskolos sutarties pagrindu gauta suma negali būti laikoma pajamomis, apmokestinamomis GPM įstatymo tvarka, atmestini kaip nepagrįsti, nes būtent MAĮ 69 straipsnis suteikia teisę mokesčių administratoriui vertinti ne tik sudarytų sandorių formalią išraišką, tačiau įvertinti visas sandorių sudarymo aplinkybes sistemiškai, pirmenybę teikiant susiklosčiusių santykių turiniui. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai 159 477 Eur pareiškėjui iš UAB „Vytauto parkas“ perduotą sumą vertino ne pagal formalią pareiškėjo nurodyto susitarimo išraišką, bet pagal realų teisinių santykių turinį ir tuo pagrindu padarė pagrįstą išvadą, dėl pareiškėjo 2016-07-21, 2016-07-22 gautų sumų pripažinimo pajamomis ir jų apmokestinimo. Mokesčių administratoriui pagrįstai nustačius kitokį šio sandorio tikslą nei jo formali išraiška, buvo išpildytos sąlygos taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas skundu taip pat prašo atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių už laikotarpį, kurio metu buvo atliekamas mokestinis patikrinimas, t. y. nuo 2019-07-17 iki 2020-07-27, teigia, kad paskaičiuotų 13 204,80 Eur delspinigių dydis yra neadekvatus padarytam mokestiniam nusižengimui.

Vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodo MAĮ 100 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių jis galėtų būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. Iš pareiškėjo skundo turinio galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo grindžia tuo pagrindu, kad jų išieškojimas nėra tikslingas už laikotarpį nuo 2019-07-17 iki 2020-07-27, kuomet vyko mokestinis patikrinimas, taip pat, jog ekonominiu požiūriu 13 204,80 Eur sumos delspinigių išieškojimas yra netikslingas.

Teismas nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo visos ar dalies apskaičiuotų 13 204,80 Eur delspinigių sumos mokėjimo. Pirma, pareiškėjo nurodytoje LVAT 2015-05-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 mokesčių mokėtojas buvo atleistas nuo dalies delspinigių už laikotarpį nuo pirminio iki pakartotinio mokestinio patikrinimo aktų surašymo, mokėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno AVMI 2020-07-27 sprendimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo, gero administravimo principais, taip pat atleistas nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, įvertinant aplinkybę, kad pareiškėjui delspinigiai apskaičiuoti už beveik 3 metų laikotarpį nuo 2017-05-03 iki 2020-03-15. Visiškai atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas nevykdė jam tenkančios pareigos mokėti į valstybės biudžetą privalomų mokesčių, kurie nustatyti tik atlikus mokestinį patikrinimą.

Pareiškėjas taip pat prašo sumažinti jam paskirtą 8 401 Eur GPM, tokia dalimi, kuri yra paskaičiuota nuo 159 477 Eur sumos, nes pareiškėjas tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK teikė įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėjas 159 477 Eur sumą iš Bendrovės gavo būtent kaip paskolą.

Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalimi, atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Pareiškėjui ginčijamu MGK sprendimu mokesčių administratoriaus paskirta bauda sumažinta iki minimalios (10 proc.) 8 401 Eur dydžio baudos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas baudą yra sumokėjęs ar jos mokėjimas yra atidėtas, ar išdėstytas, todėl nėra MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos. Be to, pareiškėjui paskirta bauda atitinka protingumo teisingumo principus, pareiškėjas kitų pagrindų, įtvirtintų MAĮ 141 straipsnyje, kuriais galėtų būti atleidžiamas nuo baudos mokėjimo, nenurodė.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamų Kauno AVMI 2020-07-27 sprendimo Nr. (7.45) FR0682-336, 2020-10-26 VMI sprendimo Nr. 68-87, MGK 2021-01-25 sprendimo Nr. S-10 (7-199/2020) dalys yra pagrįstos bei teisėtos, jų naikinti nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjo gauta 159 477 Eur suma pagrįstai vertinta kaip jo gautos pajamos, o pagrindo papildomai mažinti pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotus delspinigius ir paskirtą baudą teismas nenustatė. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.