- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- e2S-1072-855/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02481-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Kategorijos
- 3.1.9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (skolininko) A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos antstolės V. Meškauskienės prašymas dėl baudos skyrimo A. U..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja antstolė V. Meškauskienės kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl baudos skyrimo skolininkui A. U. už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019, 3.1.2, 3.1.4, 3.3 punktų nevykdymą, t. y. dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku K. U. nevykdymą. Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Antstolės kontoroje vykdomas 2020 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. e2-29134-1094/2019 dėl šalių L. M. bei A. U. nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi K. U..
1.2. 2021 m. sausio 4 d. išieškotoja L. M. informavo antstolę, kad skolininkas A. U. nevykdo teismo patvirtintos bendravimo tvarkos su vaiku 3.1.2, 3.2, 3.1.4 punktų – motina negalėjo pasimatyti su vaiku per rudens atostogas 2020 m. spalio 2-11 dienomis ir per 2020 m. Šv. Kalėdų atostogas, skolininkas nesuderino su motina matymosi su vaiku laiko.
1.3. Šiuo atveju vaiko tėvas, kaip asmuo, atsakingas už vaiko auklėjimą bei ugdymą, pagal teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, privalėjo pasirūpinti tuo, kad vaikas galėtų matytis ir bendrauti su motina nustatytu laiku. Tuo tarpu karantino režimas nėra pagrindas apriboti vaiko teisę bendrauti su skyriumi gyvenančia motina, jo metu nenustoja galioti teismų sprendimai, numatantys bendravimo su vaikais tvarką. Byloje nėra duomenų, kad teismo sprendimo nevykdymas yra nulemtas objektyvių, nuo tėvo valios nepriklausančių aplinkybių ir būtinas vaiko saugumui ir (ar) sveikatai ginčo momentu užtikrinti ir (ar) apsaugoti. Vaiko tėvas, su kuriuo gyvena vaikas, turi dėti pastangas, kad vaiko teisė į bendravimą su kartu negyvenančia motina būtų maksimaliai įgyvendinta. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 771 straipsnio 6 dalimi, prašė teismo spręsti klausimą dėl A. U. nubaudimo už teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019 nevykdymą, t. y. dėl sprendimo rezoliucinės dalies 3.1.2 p., 3.1.4 – 3.3 p. nevykdymo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) L. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skolininkui A. U. skirtį baudą už kiekvieną pažeidimo dieną po 100 Eur (100 Eur x 13 dienų = 1 300 Eur); taip pat skirti skolininkui kuo didesnę baudą; apibrėžti tolesnes bendravimo tvarkos nevykdymo pasekmes, nustatant minimalią 100 Eur baudą už kiekvieną nesilaikymo dieną. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Skolininkas A. U. pažeidė bendravimo su nepilnamečiu sūnumi aplinkybių suderinimo tvarką, nes vienašališkai nupirko skrydžio bilietus 2020 m. spalio 2 – 11 d., nesuderinęs laiko su motina, o vaiko į Lietuvą šiomis dienomis neatgabeno, remdamasis paskelbtu karantinu. Tuo tarpu 2020 m. spalio 2-11 dienomis karantino Lietuvoje nebuvo, jis buvo įvestas vėliau. Be to, tuo metu vaiko gyvenamojoje valstybėje viruso atvejų skaičius buvo didesnis nei Lietuvoje, motina neturėjo didelio kontaktų skaičiaus, todėl vaiko gabenimas į Lietuvą nebūtų sukėlęs vaikui didesnės rizikos užsikrėsti Covid-19, nei jo gyvenamojoje valstybėje.
2.2. Karantino režimo buvimas nepašalina A. U. pareigos vykdyti nustatytą bendravimo tvarką. Be to, skolininkas neteisingai interpretuoja bendravimo tvarkos 3.3 punkte nurodytą force majeure aplinkybę, nes šiuo atveju visi skrydžiai nebuvo atšaukti ir valstybių sienos nebuvo uždarytos, todėl kelionės su vaiku buvo galimos. Išieškotojai tinkamos tiek 3.1.6 punkte, tiek 3.1.7 punkte nustatytos galimybės, bet tėvas 2020 m. rudeniui ir 2020 m. Šv. Kalėdoms pasiūlymo motinai atvykti į Norvegiją neteikė, bilietų nepirko. Tuo tarpu pagal bendravimo tvarką būtent tėvas įsipareigojo apmokėti kelionių išlaidas, todėl negali nusišalinti nuo šios pareigos.
2.3. Skolininkas neprarastų pajamų dėl privalomos saviizoliacijos po kelionės į Lietuvą, kadangi yra taikomos saviizoliacijos išimtys atvykstantiems į Norvegiją: žmonėms, kurie kerta Norvegijos sieną dėl planuojamų ar numatytų tėvų ir vaikų vizitų, po neigiamo Covid-19 testo, kuris turi būti atliktas ne anksčiau kaip po 3 dienų nuo atvykimo į Norvegiją, nėra privaloma saviizoliacija darbo valandomis. Be to, vaikams iki 12 metų, kurie atvyko į Norvegiją, saviizoliacija irgi nėra privaloma. Pagal dabartines Lietuvoje galiojančias taisykles, jei tėvas pasirinktų vaiką atgabenti į Lietuvą pats, jis Lietuvoje turėtų saviizoliuotis. Tačiau tai netrukdo jam išvykti atgal į Norvegiją kartu su sūnumi, nepasibaigus karantino laikotarpiui (privalomas tik valstybės informavimas apie tai). Sūnus galėtų saviizoliacijos laiką leisti motinos (šeimos nario) gyvenamojoje vietoje.
2.4. Be to, motina negalėjo bendrauti su vaiku ir per 2020 m. Šv. Kalėdas (bendravimo tvarkos 3.1.2 p.). Tėvas nesitaria ir dėl motinos bendravimo su vaiku 2021 m. pavasario atostogų metu, nors turi pareigą tai padaryti prieš 2 mėnesius. Toks elgesys yra sistemingas ir iš tokio bendravimo tvarkos pažeidinėjimo ir argumentavimo aišku, kad jis ir toliau darys pažeidimus, jei pakankamai didelė bauda nebus paskirta.
3. Suinteresuotas asmuo (skolininkas) A. U. atsiliepimu prašė netenkinti antstolės prašymo ir iš antstolės priteisti A. U. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Skolininkas gyvena Norvegijos Karalystėje ir į Lietuvą atvykti kartu su vaiku, rizikuodamas vaiko ir savo sveikata, objektyviai negalėjo, kadangi nagrinėjamu laikotarpiu visoje Europoje jau buvo paskelbtas karantino režimas ir kelionės tapo negalimos. Pasibaigus karantinui skolininkas būtų vykęs su vaiku į Lietuvą, kad vaikas galėtų bendrauti su motina, kaip užtikrino tai 2020 m. liepos mėn., kuomet laikinai Lietuvoje buvo atšauktas karantinas, arba išieškotoja būtų atvykusi pas vaiką į Norvegiją.
3.2. Pagal bendravimo tvarkos 3.2. punktą, motinos ir vaiko bendravimas pagal sprendimo 3.1.2–3.1.4 punktus gali vykti Norvegijoje, Lietuvoje arba kitoje valstybėje tėvų susitarimu. Teismo sprendime yra numatyta, kad motina atvyksta bendravimui su vaiku ir su vaiku išvyksta atgal į Lietuvą bei pasibaigus bendravimui pristato vaiką į Norvegiją tėvui, o A. U. teisė atvykti su vaiku į Lietuvą vaiko ir motinos bendravimui yra numatyta kaip alternatyvi. Nagrinėjamu atveju tėvas motinai neapribojo galimybės atvykti pasimatyti su vaiku į Norvegiją, kaip nustatyta bendravimo tvarkoje; nėra duomenų, kad tėvas būtų atsisakęs padengti motinos skrydžio bilietų išlaidas pagal bendravimo tvarką. Išieškotoja skolininkui nenurodė konkrečių datų, kada pageidautų atvykti bendrauti su vaiku, nepirko skrydžio bilietų, nerezervavo viešbučių Norvegijoje. Pagal bendravimo tvarkos 3.1.5 – 3.1.6 punktus, būtent L. M. turi pasiimti vaiką bendravimui, todėl jai neatvykus į Norvegiją ir nepasiėmus vaiko, skolininkui negali būti skiriama bauda.
3.3. Su motina nepavyksta tinkamai susitarti dėl bendravimo, kadangi motina siekia taikyti tik jai patogų alternatyvų bendravimo tvarkos 3.1.7 punktą, o ne pagrindinį 3.1.6 punktą. Tuo tarpu vaikas Norvegijoje lanko ugdymo įstaigą, todėl motina turėtų prisitaikyti prie vaiko poreikio mokytis, nes vaikui kelionė į užsienio šalį reikštų prievolę saviizoliuotis ilgesniam laikui ir galimai praleisti dalį numatyto ugdymo. Tėvas ne kartą siūlė L. M. palaukti karantino pabaigos bei kompensuoti bendravimo tvarkos praradimą arba pačiai atvykti į Norvegiją bendravimui su vaiku, kaip numato bendravimo tvarka, tačiau motina nebendradarbiavo.
3.4. Vaiko sveikata ir jos užtikrinimas pandemijos metu yra svarbiausias tikslas tėvams. Tėvas nevyko į Lietuvą, rizikuojant vaiko sveikata ir galimai savo atsakomybe pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnį.
3.5. Bendravimo tvarkos 3.2. punkte šalys numatė, kad šalių bus sudaromas rašytinis laisvos formos susitarimas, o priešingu atveju, kalta šalis privalės atlyginti kitos šalies patirtas išlaidas, išskyrus force majeure aplinkybes (šiuo atveju pasaulinė pandemija).
3.6. Pareiškime nėra tinkamai detalizuotas prašymas dėl baudos skyrimo, nenurodomas baudos dydis ir laikotarpis, už kurį ji turėtų būti skiriama. Antstolė nesiuntė teisės aktuose numatyto privalomo raginimo A. U.. Be to, skiriama bauda tokiu atveju atlieka kompensacinę ir skatinamąją funkciją. Nepilnamečio vaiko motina su vaiku bendravo ir bendrauja nuolatos ir nepertraukiamai nuotoliniu būdu. Tokiu atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvas pažeidė bendravimo tvarką, prašo skirti įspėjimą.
4. Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad K. U. gyvena su tėvu Norvegijoje. L. M. ir A. U. iki 2018 m. birželio 30 d. nebuvo įtraukti į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą ar Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Šeima Tarnybai yra žinoma, nes 2020 m. gruodžio 17 d. buvo nagrinėtas A. U. prašymas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo pandemijos laikotarpiu. Nors įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas turi įstatymo galią ir yra privalomas vykdyti, bendravimo tvarkos laikymasis gali, ir dažnai būna sąlygojamas gyvenimiškų aplinkybių, todėl gali susidaryti situacijos, kai pažodinis teismo procesinio sprendimo vykdymas neatitiks geriausių vaikų interesų. Bendravimo su vaikais tvarką yra būtina vykdyti vadovaujantis pagarbos vienas kitam ir vaikams, geriausių vaikų interesų, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgiant į realias gyvenimo aplinkybes, o tėvų valdžią įgyvendinti protingai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 19 d. nutartimi nutarė tenkinti antstolės prašymą ir paskyrė suinteresuotam asmeniui (skolininkui) A. U. 200 Eur vienkartinę baudą už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019 nustatytos motinos L. M. bendravimo tvarkos su sūnumi K. U. nevykdymą išieškotojos L. M. naudai.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019 patvirtintas motinos bendravimo su vaiku tvarkos sąlygas, darė išvadą, kad šalys numatė susitarimo galimybes dėl bendravimo su vaiku laiko, bendravimo valstybės bei pareigos tartis dėl minėtų bendravimo tvarkos vykdymo aspektų. Tuo pačiu teismas iš vykdomosios bylos Nr. 0015/20/01251 duomenų nustatė, kad išieškotoja 2020 m. birželio, rugsėjo, spalio bei 2021 m. sausio mėnesiais siekė susitarti su skolininku dėl jos atvykimo į Norvegiją bendrauti su vaiku arba skatino skolininką pristatyti vaiką bendravimui į Lietuvą, tačiau skolininkas tokio bendravimo su išieškotoja iš esmės nederino (arba neatrašė motinai, arba atrašė trumpomis frazėmis, nederino bendravimo laiko ir pan.), tokiu būdu, teismo vertinimu, skolininkas iš esmės nusišalino nuo pareigos derinti su motina bendravimo su vaiku laiką.
7. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su skolininko argumentais, jog motina siekia įgyvendinti tik jai patogų sutarties 3.1.7 punktą, kuris numato alternatyvą, jog tėvas gali atgabenti sūnų į Lietuvą bendravimui su motina ir jį pasiimti, pažymėdamas, kad iš 2020 m. spalio 16 d. susirašinėjimo matyti, kad išieškotoja skolininkui siūlė tiek minėtą alternatyvą, tiek nupirkti jai ir vaikui skrydžio bilietus į Norvegiją ir į Lietuvą, kaip nustatyta bendravimo tvarkos 3.1.5 – 3.1.6 punktuose.
8. Teismas atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje yra konstatuota, jog aplinkybė, kad šalyje įvestas karantino režimas, savaimė nėra pagrindas apriboti vieno iš tėvų teisę bendrauti ir matytis su vaiku. Kadangi šiuo atveju teismui nebuvo pateikta duomenų, kad motina būtų nesilaikiusi ginčo laikotarpiu karantino režimo numatytų apribojimų arba siekusi sudaryti tokias sąlygas, kurioms esant būtų rizika sūnaus sveikatai, tuo tarpu tėvas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad bendravimo sąlygos gali pakenkti vaiko sveikatai, tačiau to niekaip nepagrindė, todėl teismas sprendė, jog skolininko vienasmenis situacijos vertinimas, kad sūnus karantino metu neturėtų matytis su motina, yra nepagrįstas.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skolininkas neteisingai interpretuoja 2020 m. gruodžio 7 d. Tarnybos atsakymą, manydamas, kad vaiko pristatymo į Lietuvą atveju kiltų grėsmė, kad skolininkas bus patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnį. Minėtame 2020 m. gruodžio 7 d. Tarnybos atsakyme yra nurodyta, kad už tėvo valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams gali kilti administracinė atsakomybė pagal minėtą straipsnį, tačiau nėra nurodyta, kad tokia atsakomybė grėstų vaikui sudarant sąlygas bendrauti su motina Lietuvoje ar Norvegijoje. Tuo tarpu minėtas ANK straipsnis apima vaiko intereso bendrauti su skyrium gyvenančia motina neįgyvendinimą, kai tėvas turi pareigą laikytis nustatytos motinos bendravimo su vaiku tvarkos bei jos sąlygų.
10. Teismo vertinimu, šiuo atvejo Covid-19 negalima laikyti force majeure aplinkybe, kadangi bendravimo tvarkos šiuo atveju nevykdymas nėra susijęs su aplinkybėmis, kurių skolininkas negalėjo kontroliuoti, nes skolininkui nebuvo pašalinta galimybė tiek keliauti su vaiku į Lietuvą ir atgal į Norvegiją, tiek nupirkti skrydžio bilietus motinai atvykti pas vaiką į Norvegiją ir įvykdyti bendravimo tvarką, todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti keliavimo apribojimus force majeure aplinkybėmis.
11. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bei Norvegijos sveikatos departamento viešai skelbiamos informacijos matyti, jog ginčo laikotarpiais, t. y. tiek 2020 m. spalio mėnesį, tiek 2020 m. Šv. Kalėdų laikotarpiu, tam tikriems asmenims, tame tarpe ir užsienio šalių piliečiams, kurie atvyksta bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, draudimai atvykti į Norvegiją nebuvo taikomi. Be to, vaiko tėvui grįžus iš Lietuvos nebūtų privaloma saviizoliacija darbo valandomis, tuo atveju, jei tėvas su sūnumi atvyktų į Lietuvą, jiems abiem būtų privaloma saviizoliacija, tačiau pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viešai skelbiamą informaciją, asmenys, gyvenantys ir dirbantys užsienyje, gali išvyksti iš Lietuvos nepraėjus izoliavimosi laikotarpiui, atitinkamai informavus Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.
12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2021 m. sausio 15-27 d. šalių susirašinėjimus, iš kurių, kaip teismas nurodė, matyti, kad skolininkas, išieškotojai prašant susitarti dėl vaiko atvykimo į Lietuvą pavasario atostogų metu, teigia, kad viskas priklausys nuo karantinavimosi situacijos, taip pat teigė, kad neplanuoja jokių kelionių, vertino, jog skolininkas ir toliau neketina keisti savo elgesio ir tartis su motina dėl bendravimo tvarkos vykdymo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pilnavertiškam vaiko bendravimui su motina nepakanka bendravimo elektroninėmis ryšio priemonėmis, nes vaiko tinkamam vystymuisi ir ryšio su motina stiprinimui reikalingas tiesioginis, betarpiškas tarpusavio bendravimas, o laikyti, kad vaiko betarpiško bendravimo su motina prarastas laikas gali būti kompensuojamas nuotoliniu bendravimu, taip kaip nurodo skolininkas, negalima.
13. Teismas nesutiko su skolininko argumentais, jog antstolė neišsiuntė raginimo įvykdyti teismo sprendimą skolininkui. Nurodė, kad iš vykdomosios bylos matyti, kad tiek 2020 m. spalio 23 d. raginimas vykdyti sprendimą, tiek patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti buvo išsiųsti skolininkui jo elektroninio pašto adresu ir gyvenamosios vietos adresu Norvegijoje.
14. Spręsdamas dėl baudos dydžio, teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų draudęs motinai atvykti į Norvegiją ir atsisakęs kompensuoti išieškotojai atvykimo išlaidas, kad tėvas siektų visiškai apriboti vaiko bendravimą su motina, į tai, kad kreipiamasi į teismą dėl baudos skyrimo pirmą kartą, sprendė, jog nėra tikslo skirti itin didelę baudą skolininkui ir skyrė 200 Eur dydžio vienkartinę baudą išieškotojos naudai.
15. Teismas netenkino išieškotojos prašymo apibrėžti tolesnes bendravimo tvarkos nevykdymo pasekmes skolininkui, kadangi tokios galimybės nenumato CPK 771 straipsnis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atskiruoju skundu apeliantas (skolininkas) A. U. prašo persvarstyti pirmosios instancijos teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Tiek skolininkui, tiek nepilnamečiam sūnui, grįžus atgal į nuolatinę gyvenamąją vietą Norvegijoje po atvykimo į Lietuvą ginčo laikotarpiu, per kurį turėjo vykti sūnaus ir motinos bendravimas, tektų karantinuotis, t. y. būtų privaloma saviizoliacija, todėl skolininkas būtų praradęs savo finansinį stabilumą 10 dienų, o vaikas apribotas nuo ugdymo veiklos, taip sutrikdant šeimos gyvenimo sąlygas. Tiek skolininko darbdavys, tiek K. U. mokymo įstaiga žodine forma pareikalavo saviizoliuotis po kelionės į Lietuvą, kadangi nori apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių pandemijos laikotarpiu.
16.2. Vaiko rudens atostogoms 2020 m. spalio mėn. kelionės bilietai buvo nupirkti į abi puses ir dėl Norvegijos Viešosios sveikatos instituto duomenų skolininkas su sūnumi griežtai atsisakė kelionės. Buvo prarasta sumokėta suma už bilietus, kurios niekas nekompensavo.
16.3. Šiuo metu mokykloje esančios sūnaus elgesio problemos yra stipriai susijusios ir įtakojamos L. M. bandoma daryti įtaka sūnui, spaudžiant jį psichologiškai. Be to, sūnus su psichologinėmis ir elgesio problemomis jau atvyko iš Lietuvos į Norvegiją, kadangi L. M. prieš sūnų naudojo psichologinį smurtą ir spaudimą, todėl sūnus netgi atsisako bendrauti arba labai nenoriai bendrauja su mama, o mokyklos personalas, pastebėjęs vaiko elgesio problemas, nusprendė kreiptis į Norvegijos vaiko teisių tarnybą ir Pedagoginę psichologinę tarnybą.
16.4. Santuokos nutraukimo metu pati L. M. inicijavo, kad sūnus augtų su tėvu Norvegijoje ir žinojo, bent jau turėjo įsivaizduoti, kad bet kuriuo metu buvo tikimybė, kad sūnus negalėtų atvykti atostogų metu dėl nenumatytų atvejų, tokių kaip karantinas. Netgi pasiūlius, kad sūnus augtų pas ją Lietuvoje dėl Norvegiškoje mokykloje kylančių elgesio problemų, ji to griežtai atsisakė. Tuo tarpu bendru sutarimu visu šiuo laikotarpiu, t. y. kol vyksta karantinas ir anksčiau, vaiko motina galėjo ir gali betarpiškai bendrauti su sūnumi kada tik nori, bet ji tokio pasiūlymo atsisako.
16.5. Be to, per ateisiančias vaiko pavasario atostogas, kurios nusimato prieš Šv. Velykas, taip pat galios pratęstas karantinas, todėl atvykti su sūnumi į Lietuvą greičiausiai vėl bus atsisakyta dėl Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės priimto karantino pratęsimo.
Atsiliepimas
17. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) L. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti apelianto atskirąjį skundą, kaip neatitinkantį CPK 306 straipsnyje keliamų reikalavimų (neturi aiškiai įvardinto atskirojo skundo dalyko ir pagrindo), ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Iš teismui pateikto atskirojo skundo nėra aiškios nei teisiniai argumentais grindžiamos aplinkybės (atskirojo skundo pagrindas), nei konkretus apelianto prašymas (atskirojo skundo dalykas).
Atsiliepimas
17.2. Vienasmenis ir vienašališkas skolininko noras remtis išimtinai Norvegijos Karalystės rekomendacijomis ir teisės aktais nėra nei teisiškai pagrįstas, nei teisiškai teisingas, taip pat neatsižvelgiantis į vaiko interesus. Byla išnagrinėta ir teismo sprendimas, kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, yra priimtas Lietuvoje pagal čia galiojančius Lietuvos teisės aktus, todėl rėmimasis Norvegijos teisės aktais, aiškinant bendravimo su sūnumi tvarką, yra reikalingas ir aktualus tik tiek, kiek tai atitinka šalių prisiimtus įsipareigojimus pagal Lietuvos teisę. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį skirti baudą, atsižvelgė tiek į Norvegijos, tiek į Lietuvos karantino režimo ir kelionių teisinį reglamentavimą.
17.3. A. U. pirko bilietus tiek sau, tiek sūnui spalio mėnesiui į abi puses nederinant datų su išieškotoja kaip priklauso pagal patvirtintą bendravimo tvarką. Taip pat vienašališkai, nesiderant su išieškotoja, tėvas pasirinko būtent tokį sūnaus perdavimo būdą, taip pat vėliau vienašališkai atsisakė skraidinti vaiką pasimatymui su motina. Šiuo atveju vaiko tėvas galėjo pasinaudoti galimybe pirkti bilietus išieškotojai ir vaiko perdavimą atlikti Oslo oro uoste, ko pasėkoje jam nebūtų reikėję keliauti iš viso.
17.4. Karantinas nesudarė ir nesudaro pagrindo A. U. vaiko ir motinos tiesioginį bendravimą vienašališkai ir piktybiškai nutraukti, nesilaikant bendravimo tvarkos susitarimų ir neieškant būdų, kaip juos bendromis pastangomis įgyvendinti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrindė ir įrodė, kad buvo visos sąlygos ir tam skirtos karantino išimtys, kuriomis pasinaudojus, motinos susitikimai su vaiku buvo ne tik kad įmanomi, bet ir sąlyginai lengvai įgyvendinami.
18. Antstolė V. Meškauskienė pateikė atsiliepimą, kuriuo su suinteresuoto asmens A. U. (skolininko) atskiruoju skundu nesutiko.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
21. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutarties, kuria suinteresuotam asmeniui A. U. paskirta bauda už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019 nevykdymą (bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pažeidimą), pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
22. Pirmiausia pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde nenurodė aiškaus reikalavimo - atskirojo skundo dalyko (tik abstrakčiai nurodė, kad prašo "persvarstyti" skundą), t. y. ar prašo nutartį panaikinti, ar pakeisti, tačiau iš paties atskirojo skundo turinio matyti, kad iš esmės išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodomos aplinkybės, dėl kurių, apelianto nuomone, jis nelaikytinas pažeidusiu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką ir todėl jam neturėtų būti taikomos jokios sankcijos susidariusios situacijos kontekste, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog aiškaus atskirojo skundo dalyko nesuformulavimas nelaikytinas atsirojo skundo trūkumu bei procesine kliūtimi atskirąjį skundą nagrinėti iš esmės.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinei instancijai pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.
24. Apeliantas A. U. kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą papildomus įrodymus – Norvegijos viešosios sveikatos instituto pateiktus žemėlapius, vaizduojančius karantino paveiktas zonas (su vertimu į lietuvių kalbą); Lietuvos ambasados Norvegijoje teikiamą informaciją dėl karantino; šalių tarpusavio susirašinėjimą SMS žinutėmis; fotonuotrauką, kuri, anot suinteresuoto asmens A. U., patvirtina sūnaus sumušimus.
25. Antstolė kartu su atsiliepimu į suinteresuoto asmens A. U. atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus – antstolės vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0015/20/01251 kopiją.
26. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
Žemesnės instancijos teismas
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, jog viena vertus, minėti naujai teikiami apelianto įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami su nepilnamečio vaiko teisėmis bei tėvų pareigomis jo atžvilgių susiję klausimai, todėl siekiant visapusiškai ir teisingai išnagrinėti šalių ginčą, apelianto A. U. teikiami rašytiniai įrodymai, išskyrus teismui pateiktą fotonuotrauką, priimtini ir vertintini visų įrodymų kontekste. Minėtą teismui pateiktą fotonuotrauką (dokumento pavadinimas „sūnaus sumuštas užpakalis“), kuri, anot apelianto, įrodo vaikui padarytus sumušimus, teismas atsisako priimti, kadangi negalima spręsti, kad ji gali turėti kokią nors įrodomąją vertę nagrinėjamu klausimu: iš fotonuotraukos neaišku nei kada ji yra padaryta, nei kokio asmens ir kokia kūno dalis yra nufotografuota; be to, pats suinteresuotas asmuo nenurodo, kokias aplinkybes ši nuotrauka turi pagrįsti; pagaliau - nagrinėjamo skundo dalykas yra nepilnamečio vaiko tėvų nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos laikymasis/nesilaikymas, o ne kokie nors kiti su vaiko teisėmis ir pareigomis susiję apsektai, kurie nebuvo nagrinėti ir pirmosios instancijos teisme. Taip pat nors apeliantas nurodo, kad kartu su atskiruoju skundu teikiami garso įrašai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jokių garso įrašų apeliantas į bylą nėra pateikęs.
28. Teismas atsisako priimti antstolės pateiktą vykdomosios bylos Nr. 0015/20/01251 kopiją, kadangi jį jau buvo pateikta į bylą, nagrinėjant pareiškimą pirmosios instancijos teisme.
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja antstolė kreipėsi į teismą, prašydama spręsti klausimą dėl CPK 771 straipsnyje numatytų priemonių taikymo skolininkui A. U.. Antstolės kontoroje vykdomas 2020 m. spalio 13 d. išduotas Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomasis raštas Nr. e2-29134-1094/2019 dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos (Nr. e2-29134-1094/2019) pagal pareiškėjų A. U. ir L. M. prašymą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, kurioje, be kita ko, patvirtinta Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo nustatyta motinos L. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku K. U. tvarka, pagal kurią:
3.1. Šalys susitaria, kad L. M. su nepilnamečiu sūnumi K. U. bendraus tokia tvarka:
3.1.1. Telefonu, „Viber“, „Skype“, „Facebook“ ir kitomis ryšio priemonėmis kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 20.00 val. (Lietuvos laiku);
3.1.2. Visais lyginiais metais (2020 m., 2022 m. ir t.t.) per Kalėdų atostogas, kurių tikslus laikas ir trukmė nustatoma bendru šalių sutarimu iki Kalėdų likus ne mažiau nei dviem mėnesiams;
3.1.3. Kiekvienais metais dalį vasaros atostogų (bet kuriuo atveju ne mažiau nei tris savaites), kurių tikslus laikas ir trukmė nustatoma bendru šalių sutarimu iki atostogų pradžios likus ne mažiau nei 2 (dviem) mėnesiams. Šalių sutartą L. M. atostogų su sūnumi laiką, L. M. turi teisę planuoti savo nuožiūra. K. U. vasaros atostogų praleidimas: stovyklos, atostogos su abiejų šalių seneliais, draugais ar kitais asmenimis planuojamas abiejų šalių bendru sutarimu. Jei tai neprieštarauja kitiems vaiko teisėtiems interesams, šalys susitaria nepilnamečio K. U. vasaros atostogas maksimaliai organizuoti Lietuvoje;
3.1.4. Neatsižvelgiant į šios sutarties 3.1.2–3.1.3 punktuose nurodytas atostogas, L. M. turi teisę pasiimti sūnų 3 (tris) kartus per kalendorinius metus po septynias kalendorines dienas, tikslus laikas nustatomas bendru šalių sutarimu iki kiekvieno sūnaus pasiėmimo pradžios likus ne mažiau nei 2 (dviem) mėnesiams;
3.1.5. A. U. įsipareigoja padengti trijų L. M. ir K. U. kelionių per kalendorinius metus išlaidas iš savo asmeninių lėšų pradedant nuo 2020 m. iki kol K. U. sulauks pilnametystės ar šalys susitars kitaip. Kelionės derinamos ne vėliau kaip du mėnesiai prieš kelionės pradžią;
3.1.6. Sutarties 3.1.5 punkte nurodytą vienos iš kelionių išlaidų padengimo įsipareigojimą sudaro:
a) Tiesioginis L. M. skrydžio bilietas iš Lietuvos į Oslą;
b) Tiesioginiai L. M. ir K. U. skrydžio bilietai iš Oslo į Lietuvą (L. M. ir K. U. grįžimui į Lietuvą);
c) Tiesioginiai L. M. ir K. U. skrydžio bilietai iš Lietuvos į Oslą (L. M. ir K. U. grįžimui į Norvegiją);
d) Tiesioginis L. M. skrydžio bilietas iš Oslo į Lietuvą (galutiniam L. M. grįžimui į Lietuvą).
Viso vienos kelionės išlaidas sudarys šeši lėktuvo bilietai iš kurių keturi lėktuvo bilietai yra skirti L. M. ir du lėktuvo bilietai skirti K. U..
3.1.7. Kaip alternatyvą 3.1.5–3.1.6 punktuose aprašytiems įsipareigojimams A. U. gali pasirinkti, kad pats asmeniškai atskraidina K. U. į Lietuvos oro uostą ir iš jo sūnų pasiima pasibaigus L. M. ir sūnaus bendravimo dienoms.
3.2. Šalys susitaria, kad L. M. ir nepilnamečio sūnaus K. U. bendravimas (aptartas šios sutarties 3.1.2–3.1.4 punktuose) gali vykti Norvegijoje, Lietuvoje arba kitoje valstybėje. Nepilnamečio sūnaus perdavimo ar grąžinimo vieta bei laikas nustatomi bendru šalių sutarimu iki atostogų pradžios likus ne mažiau nei dviem mėnesiams.
3.3. Šalys susitaria, kad suderinus L. M. su sūnumi K. U. atvežimo ir (ar) pasiėmimo vietą bei laiką, tarp šalių bus sudaromas rašytinis laisvos formos susitarimas, kurio atšaukimas bus galimas tik esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms. Priešingu atveju kalta šalis privalės atlyginti kitos šalies patirtas išlaidas (pvz., kelionės atvežant sūnų į sutartą vietą išlaidos, lėktuvo bilieto kaina, užsakyto viešbučio kaina ir kt.).
30. Iš bylos duomenų nustatyta, kad minėto sprendimo pagrindu priimtas 2020 m. spalio 13 d. vykdomasis raštas, kuris 2020 m. spalio 19 d. buvo pateiktas antstolei vykdyti. 2020 m. spalio 23 d. priimtas patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir Tarnybai skirtas patvarkymas dėl informacijos pateikimo. Taip pat 2020 m. spalio 23 d. antstolės priimtas raginimas vykdyti sprendimą. Tiek raginimas vykdyti sprendimą, tiek patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti buvo išsiųsti skolininkui jo el. paštu: (duomenys neskelbtini)ir gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Iš vykdomosios bylos Nr. 0015/20/01251 kopijos nustatyta, kad išieškotoja antstolei pateikė nenustatytos datos prašymą, kuriame nurodo, jog skolininkas nevykdo pareiškėjų sutartos bendravimo tvarkos, neleido pasimatyti su sūnumi 2020 m. spalio 2 – 11 dienomis, 2020 m. Šv. Kalėdų laikotarpiu. Taip pat pateikta išieškotojos 2021 m. sausio 4 d. el. laiško antstolių kontorai kopija. Nurodoma, jog tėvas griauna motinos ir vaiko ryšį, neleisdamas motinai matytis su vaiku, savavališkai, nesitardamas paskiria susitikimo laiką. Prašoma kreiptis į teismą dėl priverstinio sprendimo vykdymo. Pateikta išieškotojos 2018 m. gruodžio 18 d. el. laiško antstolių kontorai kopija, kurioje nurodoma, jog bendravimo tvarka nėra vykdoma, persiunčiamas išieškotojos laiškas Tarnybai, kuriame išieškotoja nurodo bendravimo tvarkos nevykdymo aplinkybes. Teigia, kad skolininkas nevykdo bendravimo tvarkos 3.1.2, 3.2, 3.1.4 punktų – motina negalėjo pasimatyti su vaiku per 2020 m. Šv. Kalėdų atostogas ir rudens atostogas 2020 spalio 2-11 d. Skolininkas antstolei pateikė nenustatytos datos paaiškinimą, kuriame nurodė, jog dėl COVID-19 viruso plitimo neturi galimybės įvykdyti bendravimo tvarkos. Remiasi rekomendacijomis nekeliauti į užsienio valstybes. Nurodo, jog atsisakė vykti su vaiku pas motiną į Lietuvą bendravimui, nes tai galimai būtų lėmę finansinius nuostolius, skolininko negalėjimą dirbti ir vaiko negalėjimą lankyti ugdymo įstaigos dėl saviizoliacijos bei dėl galimo sveikatos sutrikdymo. Remiasi santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 3.3 punkte nustatyta galimybe nevykdyti bendravimo tvarkos dėl force majeure aplinkybių, kuriomis skolininkas laiko COVID-19 pandemiją. Antstolė 2021 m. sausio 26 d. priėmė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-21-15-1650, kuriuo nustatė, kad skolininkas nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019, nustatytos motinos L. M. bendravimo tvarkos su sūnumi K. U..
31. Pažymėtina, kad jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis). Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Taigi, civilinio proceso įstatymas numato vienintelę tokioje situacijoje galimą procesinę sankciją - baudą, ir nenumato galimybės taikyti kokias nors kitas sankcijas, įskaitant apelianto atskirajame skunde nurodomą įspėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
32. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir skyrė skolininkui A. U. vienkartinę 200 Eur baudą už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29134-1094/2019 nevykdymą. Teismas nurodė, kad skolininkas nevykdė sprendimu nustatytos motinos L. M. bendravimo su sūnumi K. U. tvarkos ir neįrodė, kad negalėjo jos vykdyti dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Teismas pabrėžė, kad įvestas karantino režimas, kuriuo skolininkas iš esmės grindė savo įsipareigojimų neįvykdymo priežastis, nėra laikomas nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe ir savaime nėra pagrindas apriboti vieno iš tėvų teisę bendrauti ir matytis su vaiku, o vienasmenis situacijos vertinimas, kad sūnus karantino metu neturi matytis su motina, yra nepagrįstas.
33. Apeliantas A. U., nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartimi, atskirajame skunde nurodė, kad vaiko su motina bendravimo tvarka, skolininkui neatvykus į Lietuvą su sūnumi per vaiko rudens atostogas 2020 m. spalio mėnesį bei per Šv. Kalėdas ir Kalėdų atostogas, buvo pažeista būtent dėl Norvegijos Karalystėje paskelbto karantino, be to, grįžus atgal į jų gyvenamąją vietą Norvegijoje, tiek sūnui, tiek skolininkui tektų izoliuotis, kas atitinkamai apribotų vaiko ugdymo įstaigos lankymą, o skolininkas prarastų savo finansinį stabilumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirajame skunde nurodytais argumentais.
34. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas.
35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
36. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi tokias pačias teises ir pareigas vaikui, įskaitant ir bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, jeigu teismo nenustatyta kitaip (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019, 34 punktas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 24 punktas).
38. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų tėvų teisės savo vaikų atžvilgiu yra lygios ir abu tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti ugdant, auklėjant vaiką, nagrinėjamu atveju apelianto argumentai, kad jis nepristatė vaiko pasimatyti su motina 2020 m. spalio mėnesio vaiko rudens atostogų metu bei Šv. Kalėdų atostogų metu dėl Covid-19 pandemijos ir šalyje paskelbto karantino, vertintini kritiškai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog toks apelianto vienasmenis situacijos vertinimas, kad sūnus karantino metu neturėtų matytis su motina, nepaisant to, jog tokią teisę jam numato teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, yra nepagrįstas.
39. Karantinas – specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, nustatomas atskiriems objektams (toliau – riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (toliau – teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė išaiškinimus dėl nepilnamečių vaikų bendravimo su tėvais ypatumų, tvarkos, sąlygų, atitinkamą bendravimo tvarką nustatančių teismo sprendimų/nutarčių vykdymo karantino, COVID-19 pandemijos sąlygomis ir pažymėjo, jog nustačius karantino režimą, gali būti nustatoma speciali gyvenimo tvarka ir taikomos saugaus gyvenimo priemonės, tačiau bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, todėl ir specialios gyvenimo tvarkos nustatymas neturėtų būti tapatinimas su teisės į šeimos apsaugą paneigimu. Kasacinis teismas konstatavo, kad karantino paskelbimas Lietuvoje neribojo tėvų ir vaikų šeiminių santykių, išskyrus, jei tai buvo reikalinga dėl kitų būtinų saugaus gyvenimo priemonių, pavyzdžiui, izoliacijos grįžus iš užsienio valstybių, susirgus koronavirusine infekcija; turėjus kontaktą su sergančiuoju ir pan., taikymo, t. y. siekiant pagrindinio šio režimo paskelbimo tikslo – sustabdyti ir riboti infekcijos plitimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus antrąjį karantiną buvo įvesta daugiau apribojimų asmenims, tačiau tėvo (motinos) teisė ir pareiga bendrauti su nepilnamečiu vaiku, kaip ir nepilnamečio vaiko teisė palaikyti ryšius su atskirai gyvenančiu tėvu (motina), neturėtų būti ribojama per se (savaime), o tik laikantis aukščiau nurodytų sąlygų (LAT 2021 m. kovo 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-157-916/2021).
41. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiais, kai buvo ribojama motinos galimybė matytis ir bendrauti su vaiku tiesiogiai, motina būtų sirgusi, jai būtų reikėję izoliuotis ar jai būtų taikytos kitos saugaus gyvenimo priemonės, egzistuotų kokie nors kiti papildomi padidintos rizikos veiksniai ir faktoriai šeimoje, dėl ko tiesioginis bendravimas su vaiku būtų buvęs nesuderinamas su geriausiais vaiko interesais, o vien tai, kad vaikas susitiks ir bendraus su motina, negyvenančia su juo kartu, neturėtų būti savaime riziką didinanti aplinkybė, jei nėra nustatyta sąlygų taikyti kitas saugaus gyvenimo priemones. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad apelianto nurodomos aplinkybės - jo paties atsitraukimas nuo darbo, vaiko atsitraukimas nuo mokymosi aplinkos tuo metu, kai bus vykstama bendravimui su motina ir faktiškai bendraujama su vaiko motina - bet kuriuo atveju atsirastų ir egzistuotų, net jeigu bendravimas vyktų įprastinėmis sąlygomis, nesant COVID-19 pandemijos, kadangi dėl tokio bendravimo vaiko tėvai ir taip susitarė teismo patvirtintoje sutartyje.
42. Be to, tiek byloje esantys, tiek viešai prieinami ir pirmosios instancijos teismo detaliai analizuoti, tiek apelianto nurodyti ir kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys iš esmės rodo, kad atvykusiems į Norvegiją iš Lietuvos nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. asmenims bendriausia prasme taikoma privaloma 10 dienų izoliacija, o atvykus iš Norvegijos į Lietuvą privaloma 14 dienų izoliacija. Kita vertus, apeliantas neneigė ir nepakeitė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų, o pirmosios instancijos teismo detaliai išanalizuota situacija bylai aktualiu 2020 m. spalio - gruodžio laikotarpiu rodo, kad tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje buvo numatytos atitinkamos išimtys dėl izoliacijos netaikymo apskritai ar dėl jos termino sutrumpinimo, kurios aktualios nagrinėjamos situacijos kontekste, o būtent: (i) vaikams, kurie atvyksta į Norvegiją ir nėra sulaukę 12 metų amžiaus saviizoliacija apskritai nėra privaloma; (ii) žmonėms, kurie kerta Norvegijos sienas dėl planuojamų ar numatytų tėvų ir vaikų vizitų ar bendros vaikų gyvenamosios vietos atveju, po neigiamo greitojo antigenų testo „PGR“ nėra privalomas karantinas darbo ir mokyklos valandomis, jei testas paimtas ne anksčiau kaip po 3 dienų nuo atvykimo į Norvegiją; laisvalaikiu jie turėtų būti karantine 10 dienų arba tol, kol neigiamas greitasis antigenų testas bus atliktas, bet ne anksčiau kaip praėjus 7 dienoms po atvykimo į Norvegiją. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu tėvas su vaiku atvyktų į Lietuvą, jam ir sūnui būtų privaloma saviizoliacija, tačiau pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viešai skelbiamą informaciją, asmenys, gyvenantys ar dirbantys užsienyje gali išvykti iš Lietuvos nepraėjus izoliavimo laikotarpiui ne vėliau, kaip per 24 val. iki išvykimo informavus Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Pagaliau, saviizoliacijos laiką galima sutrumpinti ne anksčiau, kaip 7-ą izoliacijos dieną savo lėšomis atlikus koronaviruso (PGR) tyrimą ir gavus neigiamą rezultatą. Todėl, netgi atvykęs į Lietuvą, skolininkas turėtų galimybę arba išvykti atgal į Norvegiją, nepasibaigus saviizoliacijos laikotarpiui, arba sutrumpinti saviizoliacijos laikotarpį, atlikdamas (PGR) tyrimą.
43. Pažymėtina, kad bylos duomenys rodo ir pats apeliantas patvirtina, kad buvo ketinama vykti į Lietuvą su sūnumi jo rudens atostogų laikui, t. y. 2020 m. spalio 2 – 11 dienoms, tačiau būtent paties apelianto sprendimu ir iniciatyva skrydis neįvyko; paties apelianto pateiktų susirašinėjimų su vaiko motina turinys rodo, kad motina planavo tuo laikotarpiu susitikti su sūnumi, buvo tam pasiruošusi, planavo, kaip ir buvo šalių suderinta dar 2020 m. birželio mėnesį, o neįvykus susitikimui, siūlė įvairius susitikimo su sūnumi per Šv. Kalėdas variantus - tiek jai pačiai atvykti į Norvegiją, tiek apeliantui atvežti sūnų į Lietuvą (tiek lėktuvais, tiek kitomis transporto priemonėmis), tačiau apeliantas reagavo pasyviai, motyvuodamas vieninteliu argumentu - koronaviruso infekcija, jokių kitų bendravimo variantų nesiūlė.
44. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atvejo Covid-19 negalima laikyti force majeure aplinkybe, kadangi kaip teisingai pažymėjo teismas, skolininkui nebuvo pašalinta galimybė keliauti su vaiku į Lietuvą ir atgal į Norvegiją, pirkti skrydžio bilietus motinai atvykti pas vaiką į Norvegiją, t. y. byloje nėra pateikta duomenų, kad aktualiu bylai laikotarpiu apskritai būtų uždrausti skrydžiai ar kelionės bet kuriomis transporto priemonėmis iš/į Norvegiją ir iš/į Lietuvą.
45. Taigi, nors dėl pasaulyje paplitusios Covid-19 infekcijos ir įvairių valstybių taikomų jos prevencijos priemonių, iš tikrųjų keliavimas iš vienos valstybės į kitą buvo ir tebėra apsunkintas, ir nagrinėjamu atveju sukeltų tiek apeliantui su vaiku, tiek pačiai vaiko motinai papildomų nepatogumų ir sunkumų, taip pat galimai papildomų turtinių išlaidų, tačiau keliavimas ir atitinkamai vaiko bendravimas su motina bei tokio bendravimo užtikrinimas, kaip tėvo pareiga, apskritai nebūtų buvę neįmanomi, o nepatogumai nebūtų buvę tiek dideli ir neproporcingi, kad sudarytų objektyvų ir pateisinamą pagrindą apskritai atsisakyti bendravimo. Bylos duomenys rodo, kad vaiko motina dėjo pastangas įgyvendinti savo teisę ir pareigą bendrauti su sūnumi šalių sutartyje numatytu laikotarpiu ir tvarka, siūlė vaiko tėvui įvairius tokio bendravimo variantus, bendradarbiavo, tuo tarpu vaiko tėvas nepakankamai bendradarbiavo, elgėsi pakankamai pasyviai, nedėjo visų įmanomų ir protingų tokioje situacijoje pastangų užtikrinti vaiko teisę į bendravimą su motiną bei įgyvendinti savo pareigas šioje srityje.
46. Svarbu atkreipti dėmesį, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).
47. Šiuo atveju, nors apeliantas teigia, kad pats vaikas nenoriai bendrauja su motina, tačiau pastebėtina, kad į bylą nepateikta jokių duomenų ir įrodymų, kad pats skolininkas A. U., vykdydamas teismo jam pavestą prievolę, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų skatinant nepilnamečio vaiko bendravimą su motina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. U. yra nepilnamečio vaiko atstovas, su kuriuo nepilnametis sūnus nuolat gyvena, dėl to A. U. turi pareigą užtikrinti galimybę nepilnamečiam vaikui bendrauti su motina, taip pat turėtų skatinti motinos ir vaiko bendravimą, siekti, kad būtų išsaugotas ir puoselėjamas motinos ir vaiko ryšys.
48. Atskirajame skunde nurodomos aplinkybės dėl šalių apsisprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu priežasčių, sūnaus ir motinos bendravimo vasaros atostogų metu, taip pat dėl vaiko mokymosi, elgesio ir psichologinių problemų, rezultatų, dėl būsimo vaiko (ne)bendravimo su motina per Šv. Velykas ir pan., tačiau pažymėtina, jog byloje nėra nei antstolės prašymo dėl baudos skyrimo šiais aspektais, nei teismo nutarties. Šios nurodomos aplinkybės išeina už skundo bei pareiškimo dėl baudos skyrimo apskritai ribų, todėl apeliacinis teismas jų nenagrinėja, dėl jų nepasisako ir jų nevertina (šios aplinkybės gali būti kitų tarpusavio buvusių sutuoktinių teisminių procesų objektas, pagrindas peržiūrėti/pakeisti susitarimą dėl nustatytos vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir t.t.).
49. Taigi, teismo vertinimu, skolininkas turi prisiimti savo elgesio, neleidžiant išieškotojai bendrauti su jų nepilnamečiu sūnumi arba nededant tam pastangų, pasekmes. Nepilnamečio vaiko ir išieškotojos bendravimas yra apsunkintas dėl skolininko veiksmų, nors skolininkas turėtų siekti ne sumažinti vaiko ir motinos bendravimą, o kad nenukentėtų vaiko interesai, jį skatinti ir dėti pastangas, kad tas bendravimas būtų maksimalus.
50. Teismas pažymi, kad bauda skolininkui skirtina už tai, kad skolininkas nevykdo iš teismo sprendimo kylančios pareigos kooperuotis su nepilnamečio vaiko motina ir aktyviais veiksmais skatinti vaiko ir motinos bendravimą. Šiuo atveju apeliantui nepateikus jokių argumentų ir nekvestionuojant pačios baudos dydžio, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako.
51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias baudos skyrimo klausimus, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
52. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.