Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. M. atstovės advokatės Aušros Ručienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu dėl veikos mažareikšmiškumo, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad 2020 m. liepos 25 d. apie 12.25 val. Prienų m., (duomenys neskelbtini), prie PC „(duomenys neskelbtini)“, stovėjimo aikštelėje, automobilyje „Lexus RX 400 Hibrid“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu, sėdėdama automobilio priekinėje keleivio vietoje, tyčia vieną kartą dantimis įkando į kairės rankos delnikaulį ir nagais įbrėžė į kairę ranką savo šeimos nariui – sutuoktiniui R. M., sėdinčiam ant priekinės vairuotojo sėdynės, tokiais veiksmais nukentėjusiajam R. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodine kraujosruva kairėje plaštakoje.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo R. M. atstovės advokatės Aušros Ručienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, priimtas nuosprendis yra pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, o sprendimas kaltinamąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo yra neprieštaraujantis teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose.

13. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Taigi, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad L. M. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir skundo argumentas, kad įrodymai buvo vertinti selektyviai, atsietai nuo bendro konteksto, kadangi šių skundo argumentų apeliantė nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiojo, liudytojų duoti parodymai, išanalizuota specialisto išvada, aptartas byloje esantis vaizdo įrašas ir jame užfiksuota informacija bei kiti duomenys, šie įrodymai sugretinti tarpusavy ir sujungti į vientisą loginę grandinę.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

15. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su priimtu sprendimu L. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą jos atžvilgiu nutraukti. Skunde teigiama, kad pats nusikalstamos veikos pobūdis yra toks, dėl kurio negali būti pripažįstamas veikos mažareikšmiškumas, taip pat nesutinkama, kad padaryta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad L. M. užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priimtas procesinis sprendimas L. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, yra teisėtas ir pagrįstas.

16. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K‑154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K‑231‑976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

17. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

18. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑231‑976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

19. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. M. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks fizinis skausmas ir sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (įkandimas kairės rankos delnikaulyje ir įbrėžimas kairėje rankoje), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai, nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veikos pavojingumą rodo tai, jog nukentėjusiajam buvo įkasta į rankos delnikaulį ir nagais įbrėžta į kairę ranką. Teismui nepateikus L. M. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių analizės, negalima konstatuoti, kad nėra pakankamo veikos pavojingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad L. M. nežymiai sutrikdydama nukentėjusiojo sveikatą, atliko jai inkriminuotus veiksmus, tačiau jie nebuvo nukreipti į žmogaus gyvybiškai pavojingas sritis, kaip galva, pilvas ar pan. Atsižvelgtina ir į kaltinamosios parodymus, kad įkando tuomet, kai tarpusavio konflikto dėl automobilio raktelio metu, nukentėjusysis abi jos rankas laikė suėmęs ir jai suskaudo, t. y. tai buvo instinktyvi gynybinė jos reakcija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įkasdama į delno sritį L. M. niekaip negalėjo sukelti dar rimtesnių pasekmių R. M. sveikatai. Taigi ištirtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šios veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas.

22. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kurioje pripažintas nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Teigia, kad nukentėjusiojo atvažiavimas prie parduotuvės negali būti vertinamas kaip provokacinis veiksmas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendyje vertintas ne tik R. M. atvykimo prie konkrečios parduotuvės faktas, tačiau nurodyta, kad nukentėjusysis, vykstant skyrybų teisminiam procesui ir nuolatos konfliktuojant dėl turto, tame tarpe ir automobilio valdymo, netikėtai grįžęs, jį paima iš dukros, kuriai kaltinamoji tą dieną buvo leidusi juo naudotis. Nors dukra prašo automobilį grąžinti, jis pats važiuoja prie kaltinamosios darbo vietos, suprasdamas, kad tokie jo veiksmai kaltinamąją supykdys. Žinodamas, kad kaltinamoji visais įmanomais būdais siekia atgauti automobilį, jo jai tyčia neatiduoda, taip provokuodamas konfliktinę situaciją. Visa ši nuosprendyje aptarta situacija paremta byloje išanalizuota medžiaga, tame tarpe ir liudytojos G. M. duotais parodymais, jog pirmą kartą pasakius tėčiui, kad mamai negera ir jai reikia važiuoti į Prienus, jis raktelių jai nedavė, o pats nuvežė. Tuomet G. M. po pokalbio su motina, kurio metu pasakė, jog ją atvežė tėvas, jos abi sutarė, kad vėliau, baigus L. M. dirbti turguje, G. M. atvyks viena paimti L. M., tačiau net ir vėliau R. M. automobilio dukrai neatidavė. Atvykusi dukra pasakė motinai, kad tėtis automobilio raktelių jai neatidavė, ko pasėkoje L. M. ėjo pasikalbėti su R. M. (3 t., b. l. 90). Teisėjų kolegija negali sutikti ir su skundo argumentu, kad būtent L. M. pati provokavo konfliktą nueidama į parduotuvę paskui R. M., ką patvirtina vaizdo įrašas, kuriame matyti jog kaltinamoji gestikuliuoja rankomis, o nukentėjusysis į tai nereaguoja. Vis tik pažymėtina, kad sugretinus vaizdo įrašus, pateiktus iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 179) su garso įrašu, kuris buvo išklausytas 2021 m. lapkričio 19 d. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 70, 114), akivaizdu, kad L. M. nuėjus į parduotuvę ir pradėjus pakankamai ramiai aiškintis dėl automobilio naudojimosi, R. M. į ją visiškai nereaguoja, ignoruoja, neatsako į jos klausimus, dėl ko kaltinamajai kilo pagrįstas susierzinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas L. M. nusikalstamos veikos mažareikšmiškumą, nenurodė, kad konfliktas nulemtas vien tik R. M. veiksmų, tačiau pažymėjo, jog teismo vertinimu, konfliktas iš dalies buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo. Iš nuosprendyje dėstomų aplinkybių galima konstatuoti, kad konfliktas kilo dėl abiejų asmenų kaltės, su tokiu vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas.

23. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad atsižvelgiant į nurodytą situaciją, kaltinamoji pagrįstai buvo nepatenkinta tokiu nukentėjusiojo elgesiu, ji turėjo pagrindą reikšti žodines pretenzijas, tačiau jas reikšdama, dėl savo emocinės būsenos tiesiog peržengė teisėto elgesio ribas ir pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, teismo vertinimu, kaltinamoji į susidariusią situaciją sureagavo kiek neadekvačiai. Su tokiu vertinimu sutinka ir teisėjų kolegija. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šios išvados pagrįstai padarytos įvertinus ir byloje esančius duomenis apie L. M. sveikatos duomenis, o būtent, kad nuo 2007 metų jai buvo diagnozuojama sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, ekspertizės metu jai konstatuoti kiti mišrūs nerimo sutrikimai, ekspertizės akte nurodyta, kad L. M. psichikos būsenoje atsispindi ilgalaikė emocinė įtampa, padidėjęs emocijų labilumas, atsiradę dėl nepalankios namų situacijos, apmaudas, dirglumas, neužtikrintumas (2 t., b. l. 71, 78, 109-111). Be to, kaip yra nurodžiusi pati L. M., jai buvo diagnozuota onkologinė liga, atlikta operacija, byloje esantys dokumentai patvirtina jos neįgalumą (2015 m. gruodžio 3 d. išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad L. M. iš dalies darbinga, jos darbingumas yra 40 proc. (2 t., b. l. 57). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat pažymėta, kad nukentėjusysis, gyvendamas su kaltinamąja žinojo arba turėjo žinoti jos sveikatos būklę. Nors su šiuo teismo argumentu apeliaciniame skunde nesutinkama grindžiant tuo, kad nukentėjusysis jau daugelį metu dirba ir gyvena užsienyje, tad pagrįstai neturėjo objektyvių aplinkybių žinoti išsamias detales apie L. M. sveikatos būklę, tačiau toks skundo argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas, kadangi, kad kaip jau minėta, sunki depresija kaltinamajai diagnozuota jau nuo 2007 metų, t. y. prieš 15 metų, kuomet tarp šalių dar nebuvo susidarę konfliktiniai santykiai, juolab įvertinus aplinkybes, kad nukentėjusysis nors ir tam tikrą laikotarpį gyveno ir dirbo užsienyje, tačiau kaip ir šiuo atveju, grįždavo namo atostogoms. Įvertinus analizuojamą situaciją, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad nukentėjusysis, žinodamas kaltinamosios sveikatos būklę, turėjo suprasti jos galimą reakciją į atitinkamus jo veiksmus bei įvertinti tarpusavio grumtynių metu nelygias judviejų jėgas.

24. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo gynėja akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu nutraukdamas bylą dėl mažareikšmiškumo nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. priimta nutartimi, kuria buvo panaikinta ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir prokuroro nutarimas, kuriais šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl mažareikšmiškumo. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu procesiniai sprendimai priimami remiantis tuo metu esančia ikiteisminio tyrimo medžiaga, jo metu nėra sprendžiamas asmens kaltės klausimas. Pirmosios instancijos teismui, kuris betarpiškai teisiamuosiuose posėdžiuose išklausė proceso dalyvių parodymus, liudijimus, ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir baudžiamojoje byloje esančius ir pateiktus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai dokumentai nėra prejudiciniai. Kaip jau minėta, teisėjai įrodymus vertina būtent pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo L. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles ar nesivadovavęs įstatymu.

25. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020, nes jos faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad faktinės aplinkybės šioje nurodytoje kasacinio teismo byloje nėra analogiškos, tačiau ir apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nurodyta byla yra panašaus, o ne analogiško pobūdžio. Pažymėjo, kad aptariamoje byloje tarp asmenų (buvusių sutuoktinių) taip pat kaip ir analizuojamu atveju, yra susiklostę itin priešiški santykiai, tarp asmenų, kaip ir įprastai tarp vyro ir moters, yra akivaizdžiai nelygios fizinės jėgos, taip pat nustatytas ir provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, todėl priimdamas procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai galėjo atsižvelgti ir į tokioje byloje kasacinio teismo formuojamą praktiką.

26. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad visos teismo nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad L. M. asmenybė ir jos padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendis dalyje, kuriuo L. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei byla jos atžvilgiu nutraukta yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti remiantis nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

27. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

28. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis ir jo atstovė pirmosios instancijos teismui, iki pradedant įrodymų tyrimą, pateikė civilinį ieškinį (3 t., b. l. 37-43). Tačiau apylinkės teismo nuosprendyje, kuriuo L. M. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei jos atžvilgiu byla nutraukta, liko neišspręstas civilinio ieškinio klausimas, dėl ieškinio nepasisakyta nei nuosprendžio aprašomojoje, nei rezoliucinėje dalyse. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors baudžiamoji byla L. M. atžvilgiu ir nutraukta, tačiau nuosprendžiu ji pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju privalėjo būti nagrinėjamas ir nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.

29. Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašo priteisti iš L. M. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Ieškinį grindžia tuo, kad neteisėtais tyčiniais kaltinamosios veiksmais jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, todėl L. M. turi atlyginti padarytą žalą. Ieškinyje nurodyta, kad dėl kaltinamosios sukeltų smurtinių veiksmų, jam buvo nustatyti kūno sužalojimai, dėl kurių jis labai išgyvena, patyrė didelį stresą, skausmą, neteisėtai pats buvo įvykio metu sulaikytas ir laikytas areštinėje, kur su juo pareigūnai elgėsi netinkamai, ko pasėkoje dėl neigiamų patirtų emocijų išgyvenimų jį iki šiol vargina nemiga ir yra sutrikęs miego režimas bei miego kokybė. Teigia, kad patirti sužalojimai jam sukėlė begalę nepatogumų, sukėlė neigiamus išgyvenimus, nervinio pobūdžio sutrikimus, sumažėjo jo socialinis gyvenimas. Po šio įvykio R. M. teigia, kad jaučiasi nesaugiai, bijo, kad jo atžvilgiu L. M. vėl nenaudotų fizinio smurto. Visos šios aplinkybės, civilinio ieškinio autoriaus teigimu, patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė dideles dvasines kančias bei kentė fizinį skausmą. L. M. jo niekad neatsiprašė. Taip pat pažymi, kad nukentėjusysis ilgą laiką po įvykio nebegalėjo laisvai bendrauti, jautė baimę susitikti su naujais žmonėmis, o tai itin pakenkė jam psichologiškai, nes jis nebesijaučia saugus, nuolat jaučia baimę, nežino, kas jam gali nutikti.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais iš viso neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtine žala pakenkiama teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali sugrąžinti žuvusio asmens, tačiau ja siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyviausias pasekmes. Vis tik pažymėtina, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2012, 2K-628/2013, 2K-195/2014).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl L. M. veiksmų R. M. patyrė fizinį skausmą, buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, todėl yra visos sąlygos civilinės atsakomybės sąlygos. Neabejotina, kad R. M. įvykio metu, tiek būdamas po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad kaip nurodoma ieškinyje, tai sukėlė itin didelius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad nors L. M. ir veikė tyčia, tačiau kaip jau ir minėta anksčiau, jos panaudotas fizinis smurtas (įkandimas ir apdraskymas) buvo spontaniškas neadekvatus veiksmas, reakcija į nukentėjusiojo veiksmus ir iš dalies provokuojantį elgesį. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia taip pat ir į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes bei pačios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kuriuos jau aptarė aukščiau pasisakant dėl veikos mažareikšmiškumo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl patirtų išgyvenimų, susijusių būtent su nagrinėjamu įvykiu, o ne su galimai kitais, nukentėjusiojo dvasiniai ir emociniai išgyvenimai tęsėsi ir dar kurį laiką po įvykio, ar net iki šios dienos, nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų kreipęsis į medikus, dėl patirto streso ar nerimo, nemigos būtų vartojęs medikamentus. Be to, neįrodyta ir tai, kad nerimas ir nemiga atsirado būtent dėl patirtos nusikalstamos veikos. Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nukentėjusiajam priteistina 300 Eur dydžio neturtinė žala.

Dėl proceso išlaidų

32. Tiek civiliniame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir jo atstovė prašo iš L. M. priteisti visas nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tačiau bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis ar jo atstovė nepateikė jokių duomenų (kvitų, sąskaitų, mokėjimo nurodymų), kurie pagrįstų turėtas R. M. išlaidas advokato pagalbai, todėl prašymas dėl išlaidų priteisimo atmestinas.

33. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-1111, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo L. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Darius Karabinas, pateikęs advokato orderį Nr. 844129, teikia antrinę teisinę pagalbą L. M. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 90 Eur (3 t., b. l. 150-153,159).

34. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės L. M. buvo išaiškinta 2022 m. sausio 24 d. nutartyje, kuria jai paskirtas gynėjas (3 t., b. l. 148). Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, į tai, kad iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės L. M. yra priteisiamas žalos atlyginimas, į jos turtinę padėtį, – šios būtino gynėjo dalyvavimo išlaidos iš L. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu

nutaria:

nukentėjusiojo R. M. atstovės advokatės Aušros Ručienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendį:

Nukentėjusiojo R. M. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir iš L. M. jo naudai priteisti 300 (tris šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Atmesti prašymą dėl proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo nukentėjusiajam R. M..

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme iš L. M. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.