Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės atstovo veiksmais laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 mėn. (b. l. 28) iki 2018 m. liepos 24 d. (skundo padavimo teismui dienos (b. l. 8) jį kalinant Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. liepos 24 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 24 d. (b. l. 8), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. liepos 23 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nenurodė senaties termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti, todėl, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. liepos 23 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 29–30) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. paskirtas gyventi į 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 37,13 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,094 kv. m gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpos plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpoje, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, tai sudaro pagrindą atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl pataisos namų perpildymo buvo sunku pasinaudoti sanitariniais įrenginiais (trūko tualetų, praustuvių, nepakako laiko pasinaudoti dušu, trūko vietos kiemeliuose, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas (klozetų, praustuvių, dušo ragelių), gryno oro, vietos pasivaikščiojimo kiemuose trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Pareiškėjas tvirtino, kad tualetai sanitariniame mazge buvo netinkamai atskirti, dėl to buvo pažeistas jo privatumas.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 50–52), patvirtinančius, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, klozetai atskirti pakankamai aukštomis, dalinėmis pertvaromis, su durimis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C.prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 13 būrio sanitariniu mazgu naudojosi 6,8 ir 13 būrio nuteistieji (b. l. 59). Šiame sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, taip pat juose įrengtos durys, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui 13 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su avarine jo gyvenamosios patalpos būkle, techniškai netvarkingais tualetais sanitariniame mazge, netinkama gyvenamosios patalpos temperatūra, joje buvusiais buitiniais parazitais.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios normos 62 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s. Iš esmės analogiški reikalavimai gyvenamųjų patalpų parametrams nustatyti Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Alytaus pataisos namai pateikė teismui Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, surašytus 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus visas Alytaus PN patalpas, kuriuose higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 38–44). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 (b. l. 38-40) nurodyta, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai patikinimo metu buvo techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Alytaus PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su individualiąja V. M. įmone. Faktinę aplinkybę, kad ginčo patalpose buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai patvirtina ir į bylą pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 60–86).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas aplinkybių dėl avarinės gyvenamosios patalpos būklės, techniškai netvarkingų tualetų, buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose nekonkretizavo, nenurodė, kuo pasireiškė avarinė pastato būklė, nenurodė, kada ir koks tualetas buvo sugedęs, kada ir kokių parazitų buvo gyvenamojoje patalpoje, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl patalpos būklės, sugedusio tualeto, buitinių parazitų keliamų nepatogumų kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl, atsižvelgiant į Alytaus PN pateiktus rašytinius įrodymus apie ginčo patalpų, jų įrenginių techninę būklę, vykdomus sutartinius įsipareigojimus, pareiškėjo abstrakčios, jokiais įrodymais nepagrįstos pretenzijos dėl avarinės patalpos būklės, netvarkingų tualetų, buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo atmestinos kai nepagrįstos.

Aukščiau minėtų patikrinimų metu (b. l. 38–44) Alytaus PN gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir pan.) nebuvo tikrinti, todėl spręstina, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos oro temperatūros atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl žemos oro temperatūros ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos oro temperatūros gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN veiksmais, neįrengus rūkymui skirtos patalpos.

Šį pareiškėjo teiginį paneigia į bylą pateiktos fotonuotraukos, patvirtinančios, kad ginčo būryje buvo įrengta rūkymo patalpa (b. l. 48–49), taip pat rūkymo vieta įrengta lauke (b. l. 47). Atsakovės pateiktų įrodymų pagrįstumo pareiškėjas neginčijo, todėl pagrindo jais netikėti nėra. Pareiškėjo pretenzijos dėl rūkymo patalpos nebuvimo atmestinos kaip neįrodytos.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą dėl per mažo gyvenamojo ploto grindžia patirtu diskomfortu, dvasiniais išgyvenimais, pablogėjusia sveikata, savijauta, emocine depresija ir pan.

Į bylą pateiktame Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame išraše nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi tik vieną kartą dėl pjautinės piršto žaizdos (b. l. 53–54), tokio sveikatos sutrikimo su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas skunde nesiejo. Taigi, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Nors gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana ilgai (3 metus), tačiau pažeidimas buvo labai nežymus (pareiškėjui teko 3,094 kv. m gyvenamojo ploto). Pažymėtina, kad pareiškėjas kalėjo pataisos namuose bendrabutyje, kuriame dienos metu turėjo galimybę laisvai judėti visame sektoriuje (neprivalėjo nuolat būti savo gyvenamojoje patalpoje). Byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo būtų kilusios rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją. Be to, kitų pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Įvertinęs aukščiau išdėstytą, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.