- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-30
- Bylos Nr.
- 2-1124-241/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- R. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. J. (R. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-32-431/2018 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Extra servisas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Alternatyva verslui“ prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo R. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
BUAB „Extra servisas“ bankroto administratorė UAB „Alternatyva verslui“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Extra servisas“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktų pagrindais.Bankroto administratorė nurodė, kad BUAB „Extra servisas“ bankrotą nulėmė sąmoningas ir nesąžiningas bei neteisėtas įmonės akcininko ir vadovo elgesys (neveikimas) valdant įmonę. Vienintelis UAB „Extra servisas“ finansinių ataskaitų rinkinys buvo pateiktas VĮ Registrų centras tik už pirmuosius veiklos metus, t. y. už 2009 metų ataskaitinį laikotarpį, per kurį UAB „Extra servisas“ gavo vos 72 003 Lt pajamų ir patyrė 40 382 Lt nuostolių. Įmonė iš esmės tik prisiimdavo įsipareigojimus, nevertindama realių galimybių juos įvykdyti, taip didindama įsipareigojimus kreditoriams ir iš esmės sunkindama savo finansinę padėtį. UAB „Extra servisas“ valdymo organai priimdavo sprendimus dėl įmonės įsipareigojimų ne tik įmonės veiklos tikslais, tačiau ir asmeniniais tikslais, t. y. buvo sudaryta kredito sutartis su AB Nordea Bank Lietuvos skyriumi, pagal kurią UAB „Extra servisas“ laidavo už fizinių asmenų prievoles dėl paimto kredito grąžinimo. Be to, R. J. būdamas UAB „Extra servisas“ vadovu, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovės BUAB „Extra servisas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais.Teismas nurodė, kad BUAB „Extra servisas“ nemokumas konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-32-431/2018, kurioje atsakovės nemokumas įvertintas pagal 2009 m. balanso duomenis, kuris buvo vienintelis UAB „Extra servisas“ finansinių ataskaitų rinkinys, įstatymų nustatyta tvarka pateiktas VĮ Registrų centrui tik už pirmuosius veiklos metus, t. y. už 2009 metų ataskaitinį laikotarpį, per kurį UAB „Extra servisas“ gavo vos 72 003 Lt pajamų, o įvertinus veiklos sąnaudas patyrė 40 382 Lt nuostolių.Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017 yra konstatuotos aplinkybės, jog bendrovė nuo pat veiklos pradžios nebuvo pajėgi tinkamai ir laiku atsiskaityti su kreditoriais. Nuo 2009 m. spalio mėnesio buvo vėluojama atsiskaityti su valstybės biudžetu, o 2009 m. lapkričio 26 d. pradėti priverstiniai lėšų nurašymai nuo įmonės banko sąskaitų ir jie tęsėsi visą įmonės veiklos laikotarpį. Be to, UAB „Extra servisas“ veiklos nebevykdė nuo 2010 m. rugsėjo 9 d., nes tuo metu buvo perleistos įmonės veiklai naudotos patalpos, o įrodymai, kurie patvirtintų UAB „Extra servisas“ veiklos vykdymą ir gautas pajamas po nurodyto laikotarpio, nebuvo pateikti.Teismas nurodė, kad minėtu 2017 m. liepos 5 d. sprendimu konstatuota, jog R. J. vadovavimo laikotarpiu UAB „Extra servisas“ iš esmės tik prisiimdavo įsipareigojimus, nevertindama realių galimybių juos įvykdyti, taip didindama įsipareigojimus kreditoriams ir iš esmės sunkindama įmonės finansinę padėtį. 2009 m. rugsėjo 15 d. UAB „Extra servisas“ sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią įsipareigojo už nuomai suteiktas patalpas mokėti po 5 000 Lt plius PVM nuomos mokestį, tačiau nėra duomenų, jog šiuos įsipareigojimus UAB „Extra servisas“ būtų vykdžiusi.Teismas atkreipė dėmesį, kad 2017 m. liepos 5 d. sprendime taip pat konstatuota, jog 2009 m. gruodžio 1 d. UAB „Extra servisas“, jau būdama nemoki ir negalėdama laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu ir kitais kreditoriais, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Daroma“ dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Sutartyje numatyto atsiskaitymų įsipareigojimo nustatyta tvarka atsakovė nevykdė, todėl 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo BUAB „Daroma“ ieškinys patenkintas visiškai. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. e2A-345-196/2017 duomenimis, iš UAB ,,Daroma“ įsigytas patalpas UAB „Extra servisas“ 2010 m. rugsėjo 9 d. pardavė UAB „Swedbank lizingas“ už 1 650 000 Lt, tačiau nėra duomenų, kad pardavusi šį turtą ir gavusi apmokėjimą UAB ,,Extra servisas“ už jį atsiskaitė su UAB ,,Daroma“, gauti pinigai nebuvo panaudoti ir atsiskaitymui su kitais kreditoriais.Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017 nustatyti reikšmingi prejudiciniai faktai, kad UAB ,,Extra servisas“ su UAB ,,Daroma“ sudaryta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tik iš dalies ir už įsigytą pastatą nesumokėjo didžiosios dalies turto kainos, t. y. 1 300 000 Lt. Ankstesniuose teismų sprendimuose konstatuota ir tai, kad UAB „Extra servisas“ valdymo organai priimdavo sprendimus dėl įmonės įsipareigojimų ne tik įmonės veiklos tikslais, tačiau ir asmeniniais tikslais. 2010 m. kovo 19 d. sutartimis UAB „Extra servisas“ laidavo už vadovo brolio A. J. (A. J.) prievoles dėl paimto būsto kredito grąžinimo. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu. Taip pat įmonė jau 2009 m. pabaigoje buvo nemoki, tačiau jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino įsipareigojimus kreditoriams. Be to, BUAB „Extra servisas“ dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui, todėl tai yra savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo R. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – BUAB „Extra servisas“ bankroto administratorės prašymą atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Įmonė įsteigta 2009 m. pradžioje, todėl normalu, kad pirmieji jos veiklos metai nebuvo labai sėkmingi. Iš kitos pusės, sprendžiant dėl tyčinio bankroto svarbu pakartotinai kritiškai įvertinti nemokumo momentą, kadangi būtent su šiuo momentu yra siejamos tyčinio bankroto sąlygos. Teismas laikėsi labai formalios pozicijos, kad įmonės nemokumas jau nustatytas ir jis buvo 2009 m. pradžioje. Teismas neatsižvelgė ir nevertino suinteresuoto asmens į bylą pateiktų 2010-2014 m. balansų, iš kurių matyti, kad įmonė ir po 2009 m. vykdė veiką ir nė vienais kalendoriniais metais neatitiko nemokumo kriterijų. Be to, pagal 2009 m. balanso duomenis įmonė iš tiesų negalėjo būti pripažinta nemokia, nes jos pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės.Bankroto administratorė nenurodė, kodėl ji nesidomėjo, kokia įmonė tvarkė UAB „Extra servisas“ apskaitą ir nereikalavo duomenų iš šios įmonės, o teismas be jokių motyvų atsisakė vertinti ir pasisakyti dėl suinteresuoto asmens į bylą pateiktų UAB „Extra servisas“ veiklos vykdymą patvirtinančių sandorių. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2010 m. ir vėlesniais veiklos metais skolos kreditoriams buvo dengiamos, įmonė vykdė veiklą, todėl jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negalėjo būti. Dėl nurodytos priežasties, nesant nemokumo, negalėjo būti nustatytas ir suinteresuoto asmens veiksmų neteisėtumas – nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo.Vien tai, kad įmonė perleido patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), dar nereiškia, kad tolesnės veiklos ji nevykdė. Be to, tikrovės neatitinka išvada, kad už patalpas įmonė liko neatsiskaičiusi. Priešingai nei nurodė teismas, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. e2A-345-196/2017 konstatuota, kad atsiskaitymą už patalpas patvirtina notaro išduotas dokumentas, o įmonės įsiskolinimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo modifikuotas į paskolos sutartį, t. y. įsiskolinimas UAB „Daroma“ išliko pagal paskolos sutartį. Šiuo konkrečiu atveju sąmoningo veikimo prieš bendrovės interesus nebuvo ir tokio veikimo nepatvirtina į bylą pateikti įrodymai. Nebuvo įrodyta ir tai, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo įsigytos už neprotingą ar rinkos sąlygų neatitinkančią kainą, analogiškai ir su patalpų vėlesniu pardavimu. Visi sandoriai, net ir patalpų įsigijimas ir pardavimas, turėjo būti vertinami tų sandorių sudarymo momentu ir atitinkamai nustatant, ar tokiais sandoriais įmonės vadovas iš tiesų siekė kenkti kreditoriams, ar prisiėmė per didelę verslo riziką.Pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio klausimo neanalizavo ir dėl jo nepasisakė, o nenustačius priežastinio ryšio, atskiri tyčinio bankroto požymiai negalėjo sąlygoti nutarties dėl tyčinio bankroto priėmimo. Iš skundžiamos nutarties liko neaišku, kaip patalpų pirkimo-pardavimo sandoriai bei laidavimo sutartis privedė įmonę prie bankroto, nes nė vienas iš šių sandorių atskirai negalėjo nulemti įmonės bankroto, o ypač laidavimo sandoris, kai iš paskolos sutarties, už kurią buvo laiduota, buvo gaunamos lėšos, reikalingos įmonės apyvartoje ir panaudojamos atsiskaitymams su kreditoriais, įskaitant ir mokėjimus už patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimą.Vien savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo pats savaime negali lemti, kad bendrovės bankrotas yra tyčinis. Be to, byloje liko neįvertinti faktai, kad UAB „Extra servisas“ akcijos buvo parduotos, o visi įmonės dokumentai buvo perduoti naujajai akcininkei. Šios aplinkybės nėra paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.Atsakovės BUAB „Extra servisas“ bankroto administratorė UAB „Alternatyva verslui“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:BUAB „Extra servisas“ nemokumas nuo pirmųjų veiklos metų konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl suinteresuotas asmuo nepagrįstai pakartotinai kelia nemokumo momento nustatymo klausimą. Vienintelis VĮ Registrų centrui pateiktas UAB „Extra servisas“ balansas yra už 2009 veiklos metus, vėliau bendrovė įstatymo nustatyta tvarka finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui neteikė, jokie kiti finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti ir bankroto administratorei, todėl teismas pagrįstai nevertino suinteresuoto asmens į bylą pateiktų balansų, kurie atsirado tik po kreipimosi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.Teismas pagrįstai konstatavo atsakovės bankrotą buvus tyčiniu, kadangi byloje vertintų sandorių iš esmės negalima pagrįsti jokia verslo sprendimų priėmimo taisykle. Priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo, bendrovė pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėja UAB „Daroma“ neatsiskaitė, šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017. Laidavimo už trečiuosius asmenis sutarčių su AB Nordea Bank Lietuvos filialu sudarymas prieštarauja bet kokiems juridinio asmens veiklos tikslams. Be to, priešingai nei nurodyta skunde, UAB „Extra servisas“ 2014 m. gruodžio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017, yra pripažinta tariamu sandoriu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės BUAB „Extra servisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
Dėl įmonės nemokumo nustatymo
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi formalios pozicijos, jog įmonės nemokumas jau yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl nepagrįstai iš naujo nevertino įmonės nemokumo atsiradimo momento. Be to, apelianto nuomone, teismas be pagrindo neatsižvelgė į suinteresuoto asmens pateiktus 2010-2014 m. balansus, iš kurių matyti, kad UAB „Extra servisas“ ir po 2009 m. vykdė veiklą ir nė vienais metais neatitiko nemokumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017).Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-32-431/2018 (dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo), Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017 (dėl žalos atlyginimo priteisimo) nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, be kitų, kad UAB „Extra servisas“ jau 2009 m. gruodžio 1 d. buvo nemoki.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantui pirmiau nurodytas bylas nagrinėjusiems teismams nepateikus dokumentų, kurie būtų leidę nustatyti kitą bendrovės nemokumo momentą, teismams remiantis visais jiems prieinamais įrodymais ir, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatavus įmonės nemokumo momentą, šią bylą (dėl bankroto pripažinimo tyčiniu) nagrinėjusiam teismui nebuvo pagrindo nesiremti nustatytu nemokumo faktu kaip prejudicine aplinkybe, nes buvo tiriamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. Nors į šią bylą apeliantas jau pateikė UAB „Extra servisas“ 2010-2014 m. balansus, tačiau jie nepaneigia įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyto įmonės nemokumo momento, kadangi nėra jokių kitų duomenų (pirminių finansinių dokumentų), kurie leistų įsitikinti balansų tikrumu, t. y. ar juose nurodyta įmonės finansinė padėtis atitiko realią.
Dėl nuostolingų sandorių sudarymo
Apeliantas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, kad 2009 m. gruodžio 1 d. bei 2010 m. gruodžio 9 d. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartys (įsigijimo ir perleidimo) bei 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis už fizinio asmens – apelianto brolio A. J. prievoles tyčia dar labiau pablogino įmonės turtinę padėtį. Apelianto teigimu, nurodyti sandoriai atitiko tuo metu buvusią verslo riziką, jais nebuvo siekiama kenkti įmonei ar jos kreditoriams. Šie skundo argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.Sprendžiant, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis. Tai reiškia, kad ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, dėl kurių sudarymo egzistuoja priežastinis ryšys su jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu iki tokio laipsnio, jog šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais skundžiamą nutartį priimdamas rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad UAB „Extra servisas“ už įsigytas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), su pardavėja UAB ,,Daroma“ neatsiskaitė ir jai liko skolinga didžiąją kainos dalį – 376 506,02 Eur. Teismai taip pat konstatavo, kad atsakovė tuo metu apskritai neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti už perkamą turtą, kadangi ji tuo metu jau iš esmės buvo nemoki. Neatsiskaičiusi su UAB ,,Daroma“, UAB „Extra servisas“ 2010 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nurodytas patalpas perleido UAB „Swedbank lizingas“. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį dalis gautos sumos už patalpas buvo panaudota tarpusavio prievolių su UAB „Swedbank lizingas“ įskaitymui (143 361,91 Eur), atsiskaitymui su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. kreditavimo sutartį (167 070,09 Eur), o likusi sumos dalis (167 441,02 Eur) pervesta į UAB „Extra servisas“ banko sąskaitą, apie kurios tolesnį panaudojimą nėra jokių duomenų.Apeliacinės instancijos teismas, nurodytas faktines aplinkybes vertindamas tyčinio bankroto kontekste, sprendžia, kad sudarytų sandorių dėl patalpų visuma buvo išimtinai žalinga UAB „Extra servisas“, ženkliai pablogino jau nemokios įmonės turtinę padėtį, kadangi UAB „Extra servisas“ ne tik liko skolinga už įsigytą nekilnojamąjį turtą UAB ,,Daroma“, tačiau įsigyto turto iki bankroto bylos iškėlimo neišsaugojo – jį perleido tretiesiems asmenims. Tokio pobūdžio sandoriai atitinka tyčinio bankroto požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir, priešingai nei teigia apeliantas, negali būti laikomi įprastais verslo sprendimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas atskirajame skunde neteisingai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017 nustatytas faktines aplinkybes. Priešingai nei teigiama skunde, nurodytame sprendime nėra išvados, kad 2009 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo modifikuota į paskolos sutartį, o sprendime tik konstatuotos faktinės aplinkybės, kad UAB „Extra servisas“, siekdama perleisti ginčo patalpas trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, tikslu gauti pakvitavimą iš UAB ,,Daroma“ dėl galutinio atsiskaitymo, su pastarąja 2010 m. rugpjūčio 2 d. pasirašė likusios negrąžintinos sumos vertės paskolos sutartį, kuria UAB ,,Daroma“ siekė užsitikrinti nesumokėtos sumos už perleistą turtą grąžinimą.Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis už apelianto brolio A. J. prievoles taip pat buvo nuostolingas sandoris. Nors apeliantas nurodė, kad iš paskolos sutarties, už kurią buvo laiduota, buvo gaunamos lėšos, reikalingos įmonės apyvartoje ir panaudojamos atsiskaitymams su kreditoriais, įskaitant ir mokėjimus už patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimą, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Be to, nurodytos aplinkybės yra paneigtos ir įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017, kuriame konstatuota, kad paskolos suteikimo A. J. sutartis buvo sudaryta 2007 m. balandžio 4 d., kredito išėmimo terminas nustatytas iki 2008 m. balandžio 25 d., dėl to mažai tikėtina, jog iki patalpų pirkimo sutarties sudarymo kreditavimo sutarties pagrindu paimtų iš banko pinigų A. J. nebuvo panaudojęs pagal paskolos paskirtį. Taip pat byloje nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. pinigus už trečiąjį asmenį UAB ,,Extra servisas“ perdavė UAB ,,Daroma“.
Dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokiu požymiu laikė įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 19 – 20 bei 24 – 25 punktuose konstatuotas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai BUAB ,,Extra servisas“ bankrotą tyčiniu pripažino ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonei jau 2009 m. gruodžio 1 d. esant nemokiai, jos vadovas R. J. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip toliau didino įmonės įsiskolinimus, sąmoningai sudarydamas sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus. Nėra pagrindo teigti, kad įmonės vadovui nebuvo žinoma apie įmonės nemokumą ar buvo pagrįstų galimybių išvengti įmonės likvidavimo. Byloje nustatyta, kad UAB ,,Extra servisas“ nuo pat veiklos pradžios nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais – nuo 2009 m. spalio mėnesio buvo vėluojama atsiskaityti su valstybės biudžetu, todėl 2009 m. lapkričio 26 d. pradėti priverstiniai lėšų nurašymai.
Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, kad byloje liko neįvertinti faktai apie UAB „Extra servisas“ akcijų pardavimą ir visų įmonės dokumentų perdavimą naujajai akcininkei. 2014 m. gruodžio 1 d. UAB „Extra servisas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-116-516/2018. Teismai iš esmės konstatavo, kad UAB „Extra servisas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su fiktyviu asmeniu, todėl darytina išvada, kad buvęs įmonės vadovas nėra perdavęs dokumentų kitiems asmenims, todėl turi pareigą juos pateikti.Pagal nutarties 23 punkte nustatytas aplinkybes galima spręsti, kad suinteresuotam asmeniui neperdavus bankroto administratorei visų įmonės duomenų, nėra galimybės nustatyti, kokiais tikslais buvo panaudota likusi pinigų dalis, gauta pardavus vienintelį BUAB „Extra servisas“ nekilnojamąjį turtą. Be to, bankroto administratorei neturint visų įmonės finansinių dokumentų, nėra galimybės tinkamai įvertinti kito galimai likusio BUAB „Extra servisas“ turto bei finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens pareigos pateikti įmonės dokumentus be objektyvių priežasčių nevykdymas, nagrinėjamu atveju laikytinas sąmoningu siekiu apsunkinti įmonės bankroto procedūrą, siekiant nuslėpti turto iššvaistymą, todėl atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atsakovė BUAB „Extra servisas“ iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina egzistuojant tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose, o apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo, todėl atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Extra servisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.