Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Extra servisas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Alternatyva verslui“, ieškinį atsakovams R. J. ir E. M. (E. M.) dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. J. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo 2014 m. gruodžio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas R. J., siekdamas išvengti vadovo ir akcininko atsakomybės prieš UAB „Extra servisas“ kreditorius, sudarė su realiai neegzistuojančiu (fiktyviu) asmeniu – E. M., pripažino minėtą akcijų pirkimo–pardavimo sandorį tariamu, todėl negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad E. M. yra realiai neegzistuojantis asmuo ir pripažino ginčo sutartį tariama, nors 2014 m. gruodžio 10 d. E. M. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre, kaip nauja UAB „Extra servisas“ akcininkė ir vadovė, ginčo sandoris yra įvykdytas, o Vokietijos įteikiančiosios institucijos dokumentas ieškovės nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, taigi teismas, apelianto nuomone, neturėjo vertinti šio dokumento, kaip įrodymo, bei juo vadovautis.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, inter alia atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo daliniame sprendime padarytomis išvadomis.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedami tam tikrų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018; kt.).Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017; kt.).Akivaizdu, kad fiktyvus, neegzistuojantis asmuo realiai negali įgyti civilinių teisių ir pareigų, tuo labiau išreikšti valią jas įgyti, o toks sandoris sudaromas tik dėl vaizdo, siekiant ne šio sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, o kitų, paprastai neteisėtų, tikslų.Kaip jau minėta, atsakovas ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartį sudarė su neva Vokietijos Federacinės Respublikos piliete E. M., gimusia 1964 m. rugpjūčio 12 d.Tačiau iš viešai internete prieinamų duomenų paaiškėjo, kad faktiškai Vokietijoje plačiai vartojamas asmenvardis E. M. yra Lietuvoje dokumentų pildymo pavyzdžiuose vartojamo asmenvardžio Vardenis Pavardenis atitikmuo. Maža to, būtent tokia pat E. M. gimimo data (1964 m. rugpjūčio 12 d.), kuri nurodyta ir šioje byloje ginčijamoje akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje, yra naudojama Vokietijos asmens dokumentų pavyzdžiuose nuo 2001 metų, o R. J. nei proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė absoliučiai jokių šios akcijų pirkėjos (užsienio valstybės pilietės) suradimo, bendravimo su ja, dokumentų bei turto perdavimo jai ir pan. aplinkybių, apsiribodamas tik fakto, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registras dar 2014 m. gruodžio 10 d. įregistravo E. M., kaip ieškovės akcininkę bei vadovę, ir šis įrašas nėra nuginčytas bei, atsakovo įsitikinimu, negali būti nuginčytas duomenimis iš interneto, akcentavimu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Juridinių asmenų registro nuostatų 60 punktą (analogiška nuostata buvo ir 2014 m. gruodžio mėnesį galiojusios Nuostatų redakcijos 20 punkte), tuo atveju, jeigu registruojamas naujas vienintelis akcininkas yra užsienio valstybės pilietis, registrui teikiama šio asmens dokumento kopija, kuri net nėra tvirtinama notaro. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad E. M. įregistravimas Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre, kaip įmonės akcininkės ir vadovės, pats savaime nepatvirtina šio asmens tapatybės ir tuo labiau netrukdo ieškovei visomis CPK leistinomis ir jai prieinamomis priemonėmis įrodinėti tokio asmens fiktyvumą (neegzistavimą).Priešingai nei interpretuoja savo skunde apeliantas, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje, kuria buvo nustatyti ieškovės ieškinio trūkumai, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl pradinėje ieškinio pateikimo stadijoje neoficialių duomenų iš interneto nepakankamumo tam, kad E. M. nebūtų nurodyta, kaip ginčo šalis (kitaip tariant, teismas nurodė esant būtinybei ginčo sandorio šalį, nors galimai ir fiktyvią, nurodyti kaip atsakovę, kol klausimas dėl jos realaus egzistavimo nėra išspręstas), tačiau šioje tarpinėje procesinėje nutartyje nurodyti teismo motyvai savaime nepatvirtina atsakovo pozicijos, kad ieškinio grumentas, jog E. M. yra menamas asmuo, yra nepagrįstas.Pastebėtina, kad atsakovo ginčijamą išvadą dėl kitos akcijų perleidimo sandorio šalies fiktyvumo pirmosios instancijos teismas padarė ne tik remdamasis viešai internete prieinamais duomenimis apie asmenvardžio E. M. Vokietijoje istoriją, tačiau ir iš oficialios Vokietijos įteikiančiosios institucijos gautu dokumentu (pagal 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse nuostatas teismo siųstų dokumentų neįteikimo E. M. pažymėjimu), kurio 15 punkte Grund für die nichtzustellung des schriftstucks (išvertus iš vokiečių kalbos – dokumento neįteikimo priežastis) kryžiukais pažymėti 1-as ir 2-as papunkčiai: wohnsitz nicht bekannt (išvertus iš vokiečių kalbos – nežinomas adresas (gyvenamoji vieta)) ir empfänger unbekannt su įteikiančiosios institucijos prierašu skliaustuose „fiktive Person“ (išvertus iš vokiečių kalbos – gavėjas nežinomas (fiktyvus asmuo)).Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti šio dokumento, kaip įrodymo, nes neva ieškovė atsisakė jį išversti į lietuvių kalbą, pastebėtina, jog, viena vertus, remiantis CPK 113 straipsnio 3 dalimi, šalis turi pareigą išversti į valstybinę lietuvių kalbą būtent jos pačios teikiamus procesinius dokumentus ir jų priedus, o Kelno apylinkės teismo (vok. k. – Amtsgericht Köln) atsiųstas dokumentų neįteikimo E. M. pažymėjimas nėra pačios ieškovės į bylą pateiktas procesinis dokumentas ir įrodymas CPK nuostatų prasme, kita vertus, iš Kelno apylinkės teismo gautas dokumentų neįteikimo pažymėjimas yra standartizuotas visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ir viešai visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis (taip pat ir lietuvių kalba) paskelbtas kartu su Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1393/2007, todėl lengvai prieinamas visiems asmenims, taip pat ir atsakovui (tuo labiau jo atstovui – profesionaliam teisininkui, advokatui, žinančiam ir turinčiam žinoti apie standartizuotą teisminių dokumentų įteikimo Europos Sąjungos valstybėse narėse tvarką), be kita ko siekiant sužinoti ir 15.1 bei 15.2 punktų, atžymėtų Vokietijos įteikiančiosios institucijos pažymėjime, reikšmes, jeigu 2017 m. kovo 22 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje lietuvių kalba teismo aiškiai įvardyta šio dokumento įrašų reikšme atsakovas ir jo atstovas nepasitiki. Todėl apelianto argumentas, kad tariamai nėra aišku, ar atsiųstame Vokietijos įteikiančiosios institucijos dokumente tikrai nurodyta tokia informacija, kurią įvardijo skundžiamame daliniame sprendime pirmosios instancijos teismas ir todėl teismas, priimdamas sprendimą, neva neturėjo šio dokumento vertinti ir juo remdamasis priimti atsakovui nepalankų sprendimą, atmestinas.Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Kaip jau minėta, atsakovas R. J., teigdamas, kad perdavė akcijas, o taip pat ir UAB „Extra servisas“ turtą bei dokumentus Vokietijos pilietei E. M., nenurodė jokių su akcijų pardavimų eiga, susipažinimo ir kontaktavimo su šia pirkėja susijusių aplinkybių, apsiribodamas tik pačios ginčo sutarties bei įrašu Juridinių asmenų registre akcentavimu, nors pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Šiuo atveju atsakovas nors ir teigia, kad byloje esantys įrodymai, jo nuomone, patvirtina, jog atsiskaitymas už akcijas įvyko ir ginčo sutartis buvo įvykdyta, iš tikrųjų atsiskaitymo už akcijas faktą įrodinėja tik pačios ginčijamos Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostata, kurioje nurodyta, kad pinigai perduoti sutarties pasirašymo metu. Jokių kitų realaus pinigų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o ir pati sutartis nebuvo pasirašyta notaro akivaizdoje, kas galimai tokioje situacijoje leistų teismui pripažinti sutartyje nurodytus pareiškimus dėl akcijų kainos sumokėjimo patikimais. Savo ruožtu aplinkybė, kad E. M. buvo įregistruota Lietuvos Respublikos registre, paštu registrui atsiuntus ginčo sutartį ir užsienio fizinio asmens dokumento nepatvirtintą kopiją, šiuo atveju, kaip jau minėta, nėra pakankama pagrįsti, jog E. M. iš tikrųjų buvo perėmusi (įgijusi) įmonės akcininkės ir vadovės teises bei pareigas.Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas, siekdamas išvengti atsakomybės prieš jo ilgą laiką vadovaujamos įmonės „Extra servisas“ kreditorius, siekė atsikratyti įmonės vadovo ir akcininko statuso ir būtent todėl perleido akcijas realiai neegzistuojančiam asmeniui, netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta likus tik mėnesiui iki bankroto bylos, kurioje patvirtinti daugiau nei 1 mln. Eur vertės kreditorių finansiniai reikalavimai, įmonei iškėlimo. Nors apeliaciniame skunde atsakovas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo sandoris buvo sudarytas įmonei esant aiškiai nemokiai, įrodinėja, jog dar 2014 m. gruodžio 1 d. ieškovė neva buvo moki, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1253-656/2017 jau išnagrinėjo su įmonės mokumu (nemokumu) ieškovės ir atsakovo įrodinėtas aplinkybes ir konstatavo, kad UAB „Extra servisas“ tapo nemoki kur kas anksčiau nei buvo sudaryta ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo dar 2017 m. rugpjūčio 7 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo su UAB „Extra servisas“ (ne)mokumu susijusių aplinkybių neanalizuoja (CPK 18 straipsnis), pripažindama apelianto argumentą dėl 2014 m. gruodžio 1 d. neva buvusios geros įmonės finansinės padėties nepagrįstu, todėl atmestinu.Remdamasi išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.Nors ieškovė prašė priteisti iš atsakovo jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jokių šias išlaidas (faktą bei dydį) pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo pradžios ieškovė teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovo ieškovei nepriteisiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.