- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-807-912/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16082-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- S. K.
- Trečiasis asmuo
- R. K., E. B., V. B., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“
- Advokatai
- Lina Alksnienė
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti gyvenamąjį namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo; tretieji asmenys R. K., E. B., V. B., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė teismo pripažinti jam teisę privatizuoti gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 17 d. jis – pagrindinis pirmiau nurodyto gyvenamojo namo, nuosavybės teise priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas. Ieškovas nuo gimimo gyvena šiame name, nuo 1975 metų čia deklaruota jo gyvenamoji vieta. Name tai pat gyvena tretieji asmenys R. K., E. B. ir V. B.. Namas 1979 m. kovo 21 d. gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name nuomos sutarties pagrindu išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei). Po jos mirties pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. duktė, ieškovo teta). Visi namo nuomininkai 1995 m. birželio 19 d. pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namą pirks R. B.. Ji įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, o 1995 m. gruodžio 18 d. jai leista privatizuoti namą. Viršuliškių seniūnija ir R. B. 2000 m. sausio mėn. pasirašė sutartį, kuria Viršuliškių seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m namo už 1945,49 Lt kainą. Jokie kiti veiksmai atlikti nebuvo, nes dalis nuomininkų, įregistruotų name, bet faktiškai gyvenančių kitame name nedavė reikalingų sutikimų. Teismui R. B. pripažinus neveiksnia, ieškovas tapo pagrindiniu namo nuomininku. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį, bet SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nurodė, jog trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra neužbaigta po 1995 m. gruodžio 18 d. Seimo sudarytos Valstybinės komisijos (toliau – Privatizavimo komisija) išduoto leidimo privatizuoti namą, ir informavo ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Ji nurodė, kad namas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovė mano, kad ieškovas neįrodė, kodėl namo privatizavimo procedūra neužbaigta po 1995 m. gruodžio 8 d. Privatizavimo komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad, komisijai leidus privatizuoti namą, ieškovo teta, kaip pagrindinė būsto nuomininkė, privalėjo pateikti atsakingoms už privatizavimą institucijoms ne tik prašymą privatizuoti būstą, bet taip pat ir notaro patvirtintą šeimos narių susitarimą. Ieškovo teta neatliko nurodytų veiksmų, todėl ieškovo šeima tinkamai neužbaigė namo privatizavimo procedūros. Atsakovė teigia, kad ieškovas neįvykdė Butų privatizavimo įstatyme nustatytų būtinųjų sąlygų. Subjektinių teisių pažeidimas būtų tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas faktas, kad ieškovo teta privatizavimo laikotarpiu tinkamai kreipėsi į atsakovę dėl ginčo patalpų privatizavimo, bet atsakovė būtų atsisakiusi leisti privatizuoti. Ieškovas neįrodė, kad jis tinkamai veikė, buvo aktyvus, rūpinosi būsto privatizavimo procedūra. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovas ar jo šeimos nariai, gavę Privatizavimo komisijos 1995 m. gruodžio 8 d. leidimą privatizuoti namą, turėjo kreiptis į atsakingą instituciją dėl privatizavimo procedūros užbaigimo, bet to nepadarė, matydami, kad kiti name gyvenantys asmenys neduoda sutikimų. Atsakovės teigimu, ieškovas dar 1996 metais suvokė ir žinojo apie kliūtis ieškovo tetai ir jos šeimos nariams nuosavybės teisėms į gyvenamąsias patalpas įgyti, bet nesiėmė jokių veiksmų ir praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo 1998 m. liepos 1 d., nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui.
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1995 metų pabaigos. Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarka nuomininkams, norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas pareiškusiems iki 1991 m. gruodžio 31 d. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būsto gyventoja – ieškovo teta – ar ieškovas iki nurodytos datos būtų pareiškę norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Į bylą pateiktoje pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytas būstas (duomenys neskelbtini), bet ginčo būsto adresas yra (duomenys neskelbtini). Sutartyje įrašyto būsto bendrasis (naudingasis) plotas – 33,78 kv. m, bet ginčo būsto (duomenys neskelbtini) bendrasis plotas – 98,53 kv. m, naudingasis 94,52 kv. m. Trečiasis asmuo mano, kad sutartimi galbūt parduotas ne visas būstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu patenkino ieškinį, pripažino ieškovui teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės ieškovui 975 Eur, valstybei – 26,34 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustat4, kad namas yra tinkamas privatizavimo objektas, o ieškovas – tinkamas subjektas, kuriam suteikta teisė privatizuoti namą. Ieškovas yra mirusiosios R. B. įpėdinis. Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl to, išreiškė asmuo valią pasinaudoti privatizavimo teise, atliko veiksmus įstatyme nustatytu terminu ar ne.
6. Teismas įvertino tokias aplinkybes. Ieškovas pasirašė susitarimą privatizuoti namą, jo tetai leista privatizuoti šį namą, nors tik 2000 m. sausio mėn. pasirašyta sutartis dėl dalies namo pardavimo. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad trūko tik notaro patvirtinto nuomininkų susitarimo, reikalingo viso namo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Tik 2015 metais iš namo iškeldintas paskutinis savavališkai ten gyvenęs asmuo, dėl kurio ir kitų anksčiau savavališkai name gyvenusių asmenų nebuvo galima įforminti notarinio susitarimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji tinkamai informavo ieškovą ar kitus namo gyventojus apie tolimesnę privatizavimo eigą bei privatizavimo nevykdymo padarinius. Atsakovė negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su dalies namo pardavimo pagrįstumu ir teisėtumu. Atsakovės neveikimas lėmė tai, kad nesudarytas ir nepatvirtintas notaro susitarimas, o, 2016 metais R. B. tapus neveiksnia tam tikrose srityse, be pagrindo atsisakyta sudaryti su ieškovu ginčo namo pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis.
7. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia yra momentas, kai 2015 metais iš ginčo namo iškeldintas paskutinis savavališkai jame gyvenęs asmuo. Atsakovė pripažino, kad trūko tik notaro patvirtinto susitarimo, reikalingo viso namo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Sprendžiant, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą. Dėl to privatizavimo procesas užtruko. Daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė. Asmens, pageidaujančio privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo atsakovės veiksmų. Jis negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Savivaldybei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).
8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad kliūtis privatizuoti namą išnyko 2015 metais, kai iš namo buvo iškeldinti savavališkai ten gyvenę asmenys. Dėl to ieškovas nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino (CK 1.124–1.131 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir sumažinti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisę leisti asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, nes, gavus komisijos sutikimą, asmeniui siekiančiam privatizuoti gyvenamąsias patalpas, reikia pateikti notaro patvirtintą šeimos narių susitarimą. Ieškovas teigia, kad sudarytas visų šeimos narių susitarimas dėl privatizuojamo būsto, bet nepateikė informacijos iš notarinio registro. Įstatyme nustatyta pareiga ne atsakovei, bet ieškovui įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teismas vadovavosi subjektyvia ieškovo nuomone, neatsižvelgė į kitus argumentus.
9.2. Ieškovas nurodė, kad namo gyventojai nepasiekė susitarimo. Ieškovui neįrodžius, jog jo teta kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl privatizavimo procedūros užbaigimo, ir nepateikus tai pagrindžiančių įrodymų, negalima teigti, jog pažeista kokia subjektinė ieškovo teisė.
9.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog siekiamo privatizuoti buto nuomininkas ir jo šeimos nariai turi susitarti dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis bei kas taps perkamo buto savininku. Tokį susitarimą turėjo patvirtinti notaras. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina sąlyga buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarčiai sudaryti (lot. conditio sine qua non). Taigi, buto privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).
9.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė leisti privatizuoti ginčo namą. Ieškovas neįrodė, kad veikė tinkamai, buvo aktyvus ir rūpinosi būsto privatizavimo procedūra.
9.5. Teismas nesilaikė įrodinėjimo taisyklių. Ieškovo pateiktas kasos pajamų orderio kvitas nepagrindžia to, kad buvo tarpinis faktas – sutikimas. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, susijusia su netiesioginių įrodymų vertinimu. Teismo prielaida nemotyvuota, nepatvirtinta bylos įrodymais. Teismas nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino ieškovo pasyvaus elgesio renkant įrodymus.
9.6. Teismas pažeidžiamas Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Konstitucijai. Nurodytame nutarime nustatyta, kad, nesutarus šeimos nariams, negalima pirkti privatizuojamo buto, nes visų nuomininko šeimos narių teisės į gyvenamąjį plotą lygios. Jeigu kyla nuomininko šeimos narių ginčas, kieno vardu turi būti išperkamas butas, tokio ginčo negali spręsti teismas. Bet koks teismo sprendimas vieno ar kelių nuomininko šeimos narių naudai pažeistų kitų nuomininko šeimos narių teisę į gyvenamąjį plotą, t. y. pažeistų jų prigimtinę teisę. Negalima išpirkti butų prievarta. Byloje nėra nuomininkų susitarimo, kas taps perkamo namo, buto savininku, bendraturčiu. Dėl to teismas pažeidė įrodymų vertinio taisykles. Teismas privalėjo bylą spręsti pagal įrodymų visetą ir jų tarpusavio ryšius, bet ne teikti pirmenybę ieškovo paaiškinimams.
9.7. Aplinkybė, kad ieškovas negavo notarine tvarka patvirtinto visų nuomininkų sutikimo privatizuoti būstą, reiškia, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų. To teismas nevertino.
Atsiliepimas
9.8. Atsakovė nesutinka, kad nuomojamas būstas neprivatizuotas dėl savivaldybės darbuotojų kaltės. Privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus veiksmus. Po to turėjo sekti būsto pirkėjo veiksmai. Būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti. Kad teisė privatizuoti butus būtų įgyvendinta tinkamai. Ieškovo veiksmai privalo būti vertinami pagal bonus pater famifias elgesio kriterijus. Teismas turėjo taikyti civilinių santykių stabilumo principą, kuris lemia tai, kad kiekvienas asmuo turi aktyviai domėtis savo teisėmis ir laiku jas įgyvendinti. Taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 83, 84 straipsnius arba dešimties metų – pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalį, skaičiuojant nuo 1999 m. rugsėjo 8 d. arba nuo 2001 m. gegužės 21 d.
9.9. Atsakovė mano, kad ieškovui priteista 975 Eur suma yra neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl turi būti mažinama.
10. Atsiliepime ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Atsakovė nepagrįstai suabsoliutina notarinio susitarimo būtinybę. Jeigu ieškovas būtų galėjęs gauti notarinį šeimos narių susitarimą, tai jam nebūtų reikėję kreiptis į teismą. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad, nesant notariškai patvirtinto susitarimo, negalima konstatuoti, jog yra visos privatizavimo sąlygos. Ieškovas yra tinkamas privatizavimo subjektas, o ginčo namas – tinkamas objektas. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad įstatyme nustatytais terminais buvo pareikštas noras įsigyti patalpas nuosavybėn. Notaro patvirtintas nuomininko šeimos narių susitarimas nebūtinas tam, kad būtų įrodyta, jog buvo išreikšta valia privatizuoti patalpas ir jos pagrindu įgyta subjektinė teisė. Įrodymai patvirtina, kad ne tik buvo valia privatizuoti namą, bet taip pat ir priimtas sprendimas leisti privatizuoti namą, privatizuotinas turtas įkainotas, įteiktas mokestinis pranešimas ir sumokėta dalis kainos už privatizuojamą namą.
10.2. Atsakovės nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas neaktualus. Skiriasi kasacinio teismo ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Nurodytoje kasacinio teismo byloje ieškovas nustatytu laiku nepateikė prašymo privatizuoti butą ir nebuvo įgijęs subjektinės teisės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovo teta ne tik, nepraleido nustatyto termino, pateikė prašymą privatizuoti namą, bet taip pat ir gavo leidimą jį privatizuoti. Sumokėta namo kainos dalis, bet tolesnė namo privatizavimo procedūra neužbaigta.
10.3. Atsakovė neteisingai interpretuoja ieškovui nustatytas pareigas. Teisės aktuose ieškovo tetai nenustatyta pareigos kreiptis į atitinkamas institucijas dėl privatizavimo procedūros užbaigimo. Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte nustatyta pareiga kreiptis raštu į atitinkamą instituciją pageidaujant pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nurodyta teisės norma nereiškia, kad turi būti raštu kreiptasi dėl privatizavimo procedūros užbaigimo. Aptariamą pareigą ieškovo teta įgyvendino tinkamai, nes buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą. 1995 m. gruodžio 18 d. jai leista privatizuoti namą.
10.4. Tam, kad būtų nustatytas subjektinės teisės pažeidimas, nebūtina konstatuoti tiesioginį atsakovės atsisakymą leisti privatizuoti namą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad įgyvendino pareigą informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus. Dėl to ieškovo teta negalėjo atlikti kitų veiksmų. Savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti, kad teisė privatizuoti butus būtų įgyvendinta tinkamai. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė pažeidė ieškovo subjektinę teisę.
10.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog ieškovas neįrodė, kad veikė tinkamai, buvo aktyvus ir rūpinosi namo privatizavimo procedūra. Ieškovas pateikė prašymą ir gavo leidimą privatizuoti namą, sumokėjo dalį kainos už dalį privatizuojamo namo, ne vieną kartą kreipėsi į atsakingas institucijas dėl nuomininkų, nepasirašiusių notarinio susitarimo, faktiškai gyvenančių kitame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) išregistravimo. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, išskyrus tai, kad 2013 m. spalio 21 d. įteisino nurodytą nelegalų statinį bei užtikrino, kad iš namo 2015 metais būtų išregistruotas paskutinis nuomininkas, kuris faktiškai gyveno pirmiau nurodytame kitame name. Dėl atsakovės veiksmų privatizavimo procedūra negalėjo būti užbaigta, nes dalis nuomininkų, užregistruotų name, bet faktiškai gyvenusių kitame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nedavė reikalingų sutikimų.
10.6. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismo pažeidė Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą. Nėra šeimos narių ginčo, kad namas išperkamas ieškovo vardu. Ieškovas atliko visus būtinus veiksmus. Atsakovė neįgyvendino informavimo pareigos, buvo aplaidi ir nerūpestinga, todėl ieškovui negali kilti neigiamų padarinių.
10.7. Neaiški atsakovės pozicija dėl ieškinio senaties. Ieškovas nepraleido nei trejų, nei dešimties metų ieškinio senaties termino. Teisės aktuose nenustatyta, per kiek laiko turi būti užbaigta privatizavimo procedūra. Be to, kliūtys, dėl kurių neužbaigta privatizavimo procedūra, išnyko tik 2015 metais.
10.8. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovui priteista 975 Eur bylinėjimosi išlaidų per didelė. Ieškovas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio ir 900 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovas nebūtų buvęs pajėgus vesti bylą pats, jam buvo būtinas atstovas. Byla pakankamai sudėtinga, reikalingos specialios žinios, kasacinio teismo analizė. Parengtų procesinių dokumentų apimtis ganėtinai didelė, bylos nagrinėjimas užtruko. Ieškovo patirtos atstovavimo išlaidos yra mažesnės negu trečdalis maksimalus atstovavimo išlaidų dydis. Ieškovas atstovavimo išlaidų patyrė, nes atsakovė atsisakė spręsti ginčą geranoriškai ir trečiasis asmuo nurodė ieškovui kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
11. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašė jį tenkinti – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės privatizuoti nekilnojamąjį turtą lengvatinėmis sąlygomis (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
13. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1975 m. liepos 14 d. registruotas ir gyveno kartu su kitais šeimos nariais name Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name 1979 m. kovo 21 d. nuomos sutarties pagrindu išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei). A. Š. 1991 m. gruodžio 5 d. mirė. Po jos mirties pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. duktė, ieškovo teta). Namo nuomininkai 1995 m. birželio 19 d. pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nutarė namą pirkti ieškovo tetos vardu. Ji 1995 m. birželio 22 d. įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą. Privatizavimo komisija 1995 m. gruodžio 18 d. jai leido privatizuoti namą. Ieškovo teta ir Viršuliškių seniūnija 2000 m. sausio mėn. pasirašė sutartį, pagal kurią Viršuliškių seniūnija už 1 945,49 Lt pardavė R. B. 33,78 kv. m. namo. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu 2016 m. rugsėjo 14 d. ieškovo teta pripažinta neveiksnia tam tikrose srityse. Ieškovas nuo 2017 m. liepos 17 d. yra pagrindinis ginčo namo nuomininkas. Ieškovo teta 2019 m. liepos 6 d. mirė. Po jos mirties ieškovas 2019 m. rugsėjo 30 d. priėmė palikimą. Name kartu su ieškovu gyvena tretieji asmenys R. K., E. B. ir V. B.. Ieškovas 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nurodė, kad trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra neužbaigta po Privatizavimo komisijos 1995 m. gruodžio 18 d. išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą. Taip pat SĮ „Vilniaus miesto būstas“ informavo ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Dėl ieškovo teisės privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis
15. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų namų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų namų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-588/2009). Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005).
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).
17. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (CPK 176, 185 straipsniai). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).
18. Šalys neginčija, kad ieškovas yra tinkamas privatizavimo subjektas, o ginčo namas – tinkamas objektas. Atsakovė teigia, kad ieškovas neįrodė trečiosios būtinosios sąlygos – asmens valios privatizuoti nekilnojamąjį turtą, t. y. jog buvo sudarytas notaro patvirtintas visų nuomininkų šeimos narių susitarimas privatizuoti namą.
19. Iš nustatytų aplinkybių, kurias patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, matyti, kad namo nuomininkai 1995 m. birželio 19 d. pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nutarė namą pirkti pagrindinės namo nuomininkės – ieškovo tetos – vardu. Šį susitarimą patvirtino seniūno pavaduotoja, bet ne notaras. Nurodyto susitarimo pagrindu ieškovo teta įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą ir 1995 m. gruodžio 18 d. jai leista privatizuoti ginčo namą. Be to, ieškovo teta ir Viršuliškių seniūnija pasirašė sutartį, kuria Viršuliškių seniūnija pardavė 33,78 kv. m namo už 1 945,49 Lt (kaina sumokėta). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad ieškovo teta tinkamai išreiškė valią privatizuoti namą. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuomininkų šeimos nariai sudarė susitarimą, jog namas bus perkamas ieškovo tetos vardu. Susitarimo nepatvirtino notaras, nes susitarimą pasirašyti atsisakė asmenys, kurie buvo registruoti ginčo name, bet faktiškai gyveno kitame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Svarbu tai, kad valią privatizuoti namą išreiškęs asmuo kreipėsi į institucijas dėl faktiškai kitoje vietoje gyvenančių namo nuomininkų išregistravimo. Vėliau tai ir buvo padaryta – faktiškai kitur gyvenantys asmenys išregistruoti ir iškeldinti iš namo, kurį siekė privatizuoti ieškovo senelė, vėliau teta ir galiausiai pats ieškovas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog nėra notaro patvirtinto nuomininkų šeimos narių susitarimo, nepaneigia ieškovo tetos išreikštos valios įgyti teisę privatizuoti namą.
20. Apeliaciniame skunde atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime pateiktą išaiškinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo šeimos narių ginčo, kad namą pirks ieškovas (tetos teisių perėmėjas). Atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodoma, kad apeliantės nurodytos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Nagrinėjamoje byloje ieškovo teta, nepraleidusi įstatyme nustatyto termino, pateikė prašymą ir gavo leidimą privatizuoti namą, sumokėjo dalį kainos už namą. Apeliantės nurodytoje kasacinio teismo byloje ieškovas laiku nepateikė prašymo privatizuoti butą ir neįgijo subjektinės teisės privatizuoti būstą. Esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis apeliantės nurodyta kasacinio teismo nutartimi.
21. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo teta, o vėliau jos įpėdinis buvo aktyvūs, rūpinosi namo privatizavimo procedūra: per įstatyme nustatytą terminą pateikė prašymą ir gavo leidimą privatizuoti namą, sumokėjo dalį kainos už dalį privatizuojamo namo, ne kartą kreipėsi dėl ginčo name faktiškai negyvenusių nuomininkų, nepasirašiusių notarinio susitarimo, išregistravimo. Tai, kad name negyvenę nuomininkai buvo ilgą laiką neišregistruoti ir neiškeldinti įstatyme nustatyta tvarka, yra objektyvi ir nuo ieškovo valios nepriklausanti kliūtis. Dėl jos ieškovas negalėjo iki šiol užbaigti privatizavimo procedūros, kurią pradėjo jo senelė ir tęsė teta. Atsakovė 2013 m. spalio 21 d. įteisino savavališkos statybos statinį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno registruoti ginčo name asmenys, nepasirašę notarinio susitarimo. Iš namo 2015 metais išregistruotas paskutinis nuomininkas, faktiškai gyvenęs kitame name. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad privatizavimo procedūra nebaigta dėl nurodytų aplinkybių. Dėl to atmetamas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog jis tinkamai rūpinosi būsto privatizavimo procedūra. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad namas neprivatizuotas dėl savivaldybės darbuotojų neveiklumo. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatsirado privatizavimo teisiniai santykiai dėl ginčo objekto (namo). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad privatizavimo procedūra neužbaigta dėl objektyvių priežasčių, buvo atsiradę ieškovo ir atsakovės teisiniai santykiai dėl privatizavimo, ieškovas įstatymo nustatyta tvarka perėmė savo tetos teises ir pareigas, kylančias iš privatizavimo teisinių santykių, jis turi teisę užbaigti privatizavimo procedūrą. Esant pirmiau nustatytoms aplinkybės, atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl ieškinio senaties termino
22. Apeliantė prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškinį taip pat ir dėl šios priežasties.
23. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas yra treji metai, o galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.
24. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, kuriuo patvirtintas galiojantis, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo; iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.
25. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020).
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo išaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog faktiškai kliūtis privatizuoti ginčo namą išnyko 2015 metais, kai iš namo iškeldinti savavališkai ten gyvenę asmenys, dėl kurių nebuvo sudarytas notarinis susitarimas privatizuoti būstą. Ieškinys teisme gautas 2018 m. gegužės 28 d. į teismą ieškovas kreipėsi galiojanti naujajam CK. Aplinkybė, kad 2015 metais iškeldinus iš namo paskutinį savavališkai gyvenusį asmenį, atsakovė atsisako su ieškovu sudaryti namo privatizavimo sandorį, ieškovui paaiškėjo taip pat 2015 metais. Taigi ieškovas nepraleido dešimties metų ieškinio senaties termino (CK 1.124–1.131 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme dydžio
27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovui priteista 975 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl turi būti mažinama.
28. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
29. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
30. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, kiekvienoje byloje spręsdamas bylinėjimosi atlyginimo klausimą, atsižvelgia ne tik į tai, ar advokatas (advokato padėjėjas) suteikė teisines paslaugas, ar buvo už jas sumokėta, rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį, bet ir kitus kriterijus, kurių pagrindų bylinėjimosi išlaidos mažinamos ar didinamos.
32. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 75 Eur žyminio mokesčio ir 900 Eur už teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija vertina, kad ši byla nesudėtinga, nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, teismų praktika tokio pobūdžio bylose suformuota. Ieškovą pirmosios instancijos teisme atstovavo advokato padėjėja Lina Alksnienė. Ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, nes atsakovė atsisakė spręsti ginčą geranoriškai ir trečiasis asmuo nurodė ieškovui kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis nesudaro net trečdalio maksimalaus atstovavimo išlaidų dydžio, numatytų Rekomendacijose, savaime nepagrindžia jų pagrįstumo. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau nurodytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo mažinti.
33. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundai nepagrįstas, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.
35. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės priteistina 300 Eur išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Įvertinusi bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, procesinių dokumentų turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (kodas 188710061) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.