- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- A-822-880-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01545-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- K. L. K.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei „VJ Investicija“
- Kategorijos
- 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. K. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „VJ Investicija“, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. L. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, Inspekcija) 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo ir jo 2013 m. balandžio 15 d. papildymo dalį, kuria nuspręsta laikinai, t. y. iki teisminio proceso pabaigos netikrinti statinio atitikties jo projektui; 2) įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per vieną mėnesį atlikti visus namo ir kitų statinių (lietaus ir nuotekų kanalizacijos tinklo), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir šalia esančioje valstybinėje žemėje, statybos teisėtumo fakto nustatymui reikalingus veiksmus vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (Statybos įstatymu ir Statybos patikrinimo tvarkos aprašu) ir nustatyti ar minėtas pastatas ir minėti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir šalia esančioje valstybinėje žemėje atitinka detaliojo plano, galiojusio jų statybos metu ir šiuo metu galiojančio Valakupių-Turniškių zonos detaliojo plano bei kitų teisės aktų reikalavimus ir, ar įvykdytas 1991 m. gruodžio 6 d. potvarkis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 2 000 Lt neturtinės žalos; 4) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde (I t., b. l. 40–47) pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. vasario 28 d. pateikė skundą Aplinkos ministerijai, dėl Inspekcijos nusikalstamo neveikimo, teisės aktų nepaisymo ir nurodė, kad 2007 m. spalio 29 d. rašte Nr. 10.4-566-K statybos inspekcija pareikalavo atlikti procedūras, dėl savavališkų statybų adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau procedūros dėl savavališkų statybų nebuvo atliktos iki nurodyto skundo pateikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodė, kokius veiksmus turėjo atlikti Inspekcija pagal savo kompetenciją. Pareiškėjas 2012 m. kovo 23 d. su pakartotiniu skundu kreipėsi į Inspekciją dėl savavališkos statybos patikrinimo, tačiau atsakovas 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. (7.9)-2D-10009 nurodė, jog yra priimtas sprendimas sustabdyti klausimų dėl galbūt savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nagrinėjimą, kol teismas išnagrinės Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinį dėl savavališkai užimto žemės sklypo atlaisvinimo ir padarinių pašalinimo, nes skundžiamo objekto statybos projekto originalo dalys yra pateiktos teismui, todėl patikrinimo metu neturi galimybės su šiuo projektu susipažinti. Prašomas patikrinimas bus atliktas tuomet, kai iš teismo posėdžio bus grąžintas projekto originalas. Ankstesniame, 2013 m. vasario 28 d. skunde, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas privalėjo patikrinti namą su priklausiniais, kanalizacijos rezervuarais, pastatytais valstybinėje žemėje, atsižvelgiant į 1991 m. gruodžio 6 d. potvarkį Nr. 112, taip pat su skundu pateikė ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-55/2013, kurioje buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinys dėl savavališkai užimto žemės sklypo atlaisvinimo ir padarinių pašalinimo. Aplinkos ministerija 2013 m. vasario 28 d. skundą 2013 m. kovo 1 d. priėmė, o 2013 m. kovo 4 d. perdavė atsakovui, kuris 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr. (7.9)-2D-5484 nurodė, jog 2013 m. balandžio 16 d. 9 val. organizuojamas pakartotinis namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimas vietoje, taip pat raštu yra perduotas prašymas Statytojui ir/ar Nuomotojui suteikti galimybę apžiūrėti namą pateikiant su jo statyba susijusius dokumentus (namo ir kitų statinių statybos projektą leidimą statybai, kadastrinių matavimų bylą ir pan.). Atsakovas pažymėjo, jog atsižvelgiant į pareiškėjo 2013 m. vasario 28 d. skunde nurodytą prašymą patikrinti namą su priklausiniais, kanalizacijos rezervuarus, raštu paprašė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių pateikti informaciją ar ginčijamo namo kanalizacijos rezervuarai pastatyti nuosavybės teise valdomame žemės sklype (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ar jie pastatyti valstybinėje žemėje. Prašoma informacija iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus bus pateikiama informuojant pareiškėją papildomu raštu. Atsakovas 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-5828 papildė 2013 m. balandžio 9 d. raštą, ir nurodė, kad namo naudotojas UAB „VJ Investicija“ 2013 m. balandžio 12 d. raštu informavo atsakovą, kad teisminis ginčas, dėl kurio ankstesnio patikrinimo metu nebuvo galimybės įvertinti namo atitikties projektui dar nėra išspręstas, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21d. nutartis apskųsta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Šiuo metu patikrinimo sąlygos yra tos pačios, kaip ir ankstesnio patikrinimo metu, tai yra visa namo techninė dokumentacija yra teisme, todėl nėra galimybės jos pateikti atsakovui. UAB „VJ Investicija“ paprašė atidėti patikrinimą iki pasibaigs visi teismo procesai ir atsiras galimybė pateikti visus reikiamus dokumentus, kurie nebuvo pateikti dėl objektyvių priežasčių. Atsakovas taip pat nurodė, kad nėra teisminio proceso pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinį šalimi, todėl neturi galimybės susipažinti su teisme esančiais dokumentais, tarp jų ir namo projektu. Kadangi teisminiai ginčai dar nėra pasibaigę, ji neturi galimybės susipažinti su namo projektu, todėl nėra galimybės vertinti namo atitikimą projektui. Šią atitiktį žadama vertinti tuomet, kai pasibaigs teisminis procesas ir projekto originalas bus gražintas namo naudotojui. Pareiškėjas mano, kad toks Inspekcijos neveikimas yra neteisėtas, tokiu būdu ji ne tik nevykdo savo, kaip valstybinės institucijos, veiklos tikslų ir funkcijų, tačiau ir veikia priešingai viešo intereso gynimo atžvilgiu. Pareiškėjas remiasi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos nuostatais (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. birželio 25 d.), Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir teigia, kad atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad reikalingų dokumentų originalai būtų pateikti, ir dėl nesuprantamų priežasčių leido juos pateikti vėliau, t. y. kol bus išnagrinėta byla Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 198 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad byloje esantys dokumentų originalai juos pateikusių asmenų prašymu gali būti grąžinami. Tuo atveju byloje paliekamos nustatyta tvarka patvirtintos jų kopijos. Taigi dokumentų originalų buvimas byloje teisme nėra ir negali būti kliūtimi, kad šie dokumentai nebūtų pateikiami Inspekcijai, šiai jų pareikalavus, nes šalims nevykdant tokio atsakovo reikalavimo, pastarais, vykdydamas savo, kaip valstybės institucijos funkcijas, bei turėdamas visas galimybes ir teisinius mechanizmus tiek įpareigoti šalis vykdyti reikalavimus, tiek ir taikyti atitinkamas poveikio priemones šalims, nevykdančioms jos reikalavimų, tokių priemonių dėl nežinomų priežasčių nesiima. Priešingai, atsakovas lengvabūdiškai leidžia šalims tokius dokumentus pateikti vėliau. Kadangi bylos nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme gali užtrukti dar mažiausiai metus, o po to byla gali būtų grąžinta žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, toks Inspekcijos neveikimas gali lemti tai, kad šiai dienai aktualūs dokumentai, galimai patvirtinantys neteisėtos statybos faktą, Inspekcijai bus pateikti tik po kelių metų, jeigu apskritai bus pateikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012, yra pasisakęs dėl valstybės institucijos aktyvaus dalyvavimo ginant viešąjį interesą. Todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadomis, atsakovas turėjo ir turi ne tik Nuostatuose ar Statybos įstatyme nustatytas teises ir pareigas gauti informaciją iš atitinkamų subjektų, iš kitų valstybės institucijų ar rinkti įrodymus, pvz., kreipiantis į teismą prašant juos išreikalauti iš įpareigojimo nevykdančių subjektų. Vykdydama savo funkcijas ir gindama viešąjį interesą valstybės institucija privalo būti aktyvi, todėl atsakovas neabejotinai privalėjo ne vengti savo funkcijų atlikimo, bet aktyviais veiksmais jas vykdyti: negavęs atitinkamų dokumentų iš šalių, turėjo taikyti atitinkamas poveikio priemones jų atžvilgiu, kreiptis į teismą dėl dokumentų išreikalavimo arba į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo. Inspekcija neveikė kaip bonus pater familias, t. y. neveikė apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė būtiniausių aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti objektyviąją tiesą dėl galimo statybų neteisėtumo fakto. Tikėtina, jog statybos teisėto projekto originalo nėra atsakovo nurodomoje byloje teisme, ir toks dokumentas tiesiog neegzistuoja, o nurodymas, kad jis yra teisme, tik pretekstas delsimui jį pateikti. Pareiškėjas remiasi Europos tarybos Rekomendacijos Nr. R(84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principu, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusiojo asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Inspekcijos neveikimas ir neteisėtas veikimas yra įrodytas. Pažymėjo, kad pareiškėjo motina L. K. dar 2003 m. gegužės 8 d. su tuometiniu AB Vilniaus banku pasirašė Preliminarią sutartį Nr. 98 dėl nebaigtos statybos gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo - pardavimo (ir 2004 m. birželio 15 d. Sutartį Nr. 35 dėl 2003 m. gegužės 8 d. Preliminariosios sutarties Nr. 98 pakeitimo), dėl kurio statybų galimo neteisėtumo fakto pripažinimo šiuo metu atsakovas elgiasi itin pasyviai. Motina mirė 2010 m., ir pareiškėjas, kaip palikėjos paveldimo turto įpėdinis pagal testamentą, Vilniaus m. 12-ajame notarų biure priėmė palikimą. Ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl 2003 m. gegužės 8 d. Preliminarios sutarties Nr. 98 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir dėl su tuo susijusių nuostolių (turėtų išlaidų) atlyginimo, nes pastato buvęs pardavėjas žinodamas, jog pastatas yra pastatytas galimai neteisėtai, ketino tokį pastatą parduoti pareiškėjo motinai, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją pareiškėjui, jog pastatas yra teisėtos statybos rezultatas. Taigi, šiuo atveju atsakovo neveikimo faktai pažeidžia ne tik jo kaip Lietuvos piliečio, tačiau ir kaip su galimai neteisėtai pastatytu statiniu susijusio asmens teises ir interesus. Tikėdamasis, kad valstybės institucijos tinkamai vykdys savo pareigas, tačiau matydamas, kad atsakovas netinkamai atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja teisės aktai, neabejotinai patiria neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities ir nepastovumo jausmą. Neturtinė žala taip pat kilo dėl ženkliai sumažėjusio pasitikėjimo valstybės institucijomis (pažeistas teisėtų lūkesčių principas, numatantis, kad valstybės institucija veiks taip, kaip yra nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose).
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko, prašė bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti ginčijamus Inspekcijos raštų dalis bei įpareigoti Inspekciją atlikti veiksmus nutraukti, o kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 92–99) nurodė, kad Inspekcija, vykdydama Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2008 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 2008/05-4R-128, pakartotinai nagrinėjo pareiškėjo 2008 m. kovo 19 d. pareiškimą dėl gyvenamojo namo su priklausiniais Nugalėtojų g.. 26. Vilniuje, teisėtumo ir pateikė atsakymą 2010 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (10.4)-2D-3545. Šiuo raštu taip pat buvo atsakyta į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 20 d. skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neveikimo. Inspekcija minėtame rašte nurodė, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Vilniuje, statybai buvo išduotas 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimas Nr. 18/91, taip pat buvo išduotos pažymos apie tai, kad šis gyvenamasis namas statomas be esminių nukrypimų nuo projekto. Nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kurio baigtumas 97 proc., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Inspekcija neturėjo pagrindo konstatuoti, kad minėto gyvenamojo namo statyba yra neteisėta. Taip pat 2010 m. balandžio 6 d. rašte nurodyta, kad informacijos apie statybos leidimus statyti kiemo statinius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra. Inspekcija informavo pareiškėją, kad sustabdo jo keliamų klausimų dėl kiemo statinių teisėtumo nagrinėjimą, nes minėti klausimai yra nagrinėjami teisme pagal Vilniaus apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį. Šio Inspekcijos rašto pareiškėjas neskundė. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra dar 2007 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 13.2-1123 pareiškėją informavo, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyba nelaikytina savavališka, nes buvo išduotas 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimas Nr. 18/91, o statybos valstybinę priežiūrą vykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra nustačiusi esminių pažeidimų, susijusių su minėto namo statyba. Pareiškėjas pateikė Inspekcijai 2012 m. kovo 23 d. pakartotinį skundą, kuriame kėlė klausimus dėl gyvenamojo namo, tvoros ir kanalizacijos rezervuarų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumo. Inspekcija atsakė į šį skundą 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. (7.9)-2D-10009, kuriame informavo, kad klausimo dėl tvoros statybos teisėtumo nagrinėjimas buvo sustabdytas ir apie tai pareiškėjas informuotas 2010 m. balandžio 6 d. raštu. Dėl kanalizacijos rezervuarų nurodė, kad neturi galimybės nustatyti, ar jie pastatyti valstybinėje žemėje, todėl kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir NŽT skyrius) su prašymu pateikti informaciją ar jie pastatyti valstybinėje žemėje. Inspekcija taip pat nurodė, kad statinių projektų atitiktis teritorijų planavimo dokumentams tikrinama išduodant statyba leidžiančius dokumentus. Inspekcija, vadovaudamasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalimi, informavo pareiškėją, kad nenagrinės 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimo Nr. 18/91 statyti gyvenamąjį namą išdavimo teisėtumo, kadangi nuo jo išdavimo praėję daugiau nei vieneri metai. Atsižvelgdama į tai, kad nuo 1995 m. kovo 29 d. ir 2007 m. balandžio 24 d. pažymų apie tai, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statomas be esminių nukrypimų nuo projekto, nuo išdavimo praėjo nemažai laiko, nusprendė patikrinti gyvenamojo namo atitiktį projektui, kurio pagrindu buvo išduotas 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimas Nr. 18/91. Tačiau Inspekcijai šis projektas nebuvo pateiktas, nes projekto originalas yra pateiktas teismui civilinėje byloje pagal Vilniaus apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį. Pareiškėjas Inspekcijos 2012 m. liepos 5 d. rašto Nr. (7.9)-2D-10009 taip pat neskundė. Pareiškėjas 2013 m. vasario 28 d. su skundu kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydamas įpareigoti Inspekciją atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimą. Inspekcija skundžiamu 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.9)-2D-5484 pateikė jau anksčiau pareiškėjui pateiktą informaciją, taip pat informavo apie planuojamą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimą. Pareiškėjui buvo pateikta informacija apie tai, kad NŽT skyrius kol kas nepateikė Inspekcijai duomenų apie tai, ar kanalizacijos rezervuarai pastatyti valstybinėje žemėje. Gavus minėtą informaciją iš NŽT skyriaus, bus priimtas sprendimas dėl šių kanalizacijos rezervuarų teisėtumo. Inspekcija skundžiamu 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2I)-5828 papildė 2013 m. balandžio 9 d. raštą Nr. (7.9)-2D-5484, nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-55/2013 apskųsta kasacine tvarka, aplinkybės, nurodytos 2012 m. liepos 5 d. rašte Nr. (7.9)-2D-10009, yra nepasikeitusios, t. y. Inspekcija turės galimybę patikrinti gyvenamojo namo atitiktį jo projektui, kai pasibaigus teisminiam ginčui gyvenamojo namo naudotojui bus grąžintas projekto originalas. Šiuo atveju teisės aktai nesuteikia pareiškėjui teisės ginti viešojo intereso, o pareiškėjo teisės nagrinėjimo atveju nėra pažeidžiamos.
Atsakovas taip pat nurodo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1522-580/2009, priimtame išnagrinėjus pareiškėjo ir jo motinos L. K. skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, buvo konstatuota, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniuje, nuosavybės teise priklauso UAB „Hansa lizingas“ pagal 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Registre užfiksuotas juridinis faktas, kad 2004 m. birželio 15 d. L. K. buvo sudariusi preliminariąja sutarti, šis įrašas galiojo nuo 2005 m. birželio 21 d. iki 2007 m. balandžio 17 d. Tarp pareiškėjų ir tuometinio namo savininko AB „Vilniaus bankas“ 2003 m. gegužės 22 d. buvo sudaryta Pavedimo administruoti turtą sutartis, pagal kuria pareiškėjai įsipareigojo neatlygintinai administruoti gyvenamąjį namą su priklausiniais. Vilniaus komercinio arbitražo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu buvo atmestas L. K. ieškinys dėl gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo bei kitų su tuo susijusių reikalavimų. Todėl šiuo metu jokių teisių į patį pastatą pareiškėjai neturi, pastato statybos savavališkumo klausimas niekaip negali įtakoti jų teisių ar interesų. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad šiuo metu situacija nėra pakitusi, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės ar kitų valdymo teisių į žemės sklypą, pastatą ar kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Inspekcija taip pat neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas valdytų greta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Vilniuje, esančius žemės sklypus ar statinius. Aplinkybė, jog sudarant preliminariąją sutartį šios sutarties šalys galbūt veikė nesąžiningai, neįrodo, kad pareiškėjas šiuo metu, t. y. jau negaliojant minėtai preliminariajai sutarčiai, turi suinteresuotumą dėl šioje sutartyje nurodytų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje su priklausiniais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas šioje byloje dėl reikalavimų panaikinti ginčijamas Inspekcijos raštų dalis bei įpareigoti Inspekciją atlikti veiksmus neturi reikalavimo teisės, nes ginčijami Inspekcijos raštai nesukelia pareiškėjui teisių ir pareigų bei nepažeidžia jo interesų, patenkinus minėtus pareiškėjo reikalavimus, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeis. Nesant pareiškėjo suinteresuotumo šioje bylos dalyje, jos nagrinėjimas iš esmės netenka teisinės reikšmės, todėl ši administracinės bylos dalis turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismu kompetencijai.
Atsakovas pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamu Inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.9)-2D-5484 nebuvo priimta sprendimo netikrinti gyvenamojo namo iki teisminio proceso pabaigos, t. y. nebuvo priimta tokio pobūdžio sprendimo, kurį nurodo ir prašo panaikinti pareiškėjas, todėl jei teismas nagrinėtų skundą iš esmės, toks jo reikalavimas turėtų būti atmestas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad 2013 m. balandžio 9 d. rašto apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo jį papildančiojo Inspekcijos 2013 m. balandžio 15 d. rašto gavimo dienos. Šie Inspekcijos raštai yra savarankiški administraciniai aktai, todėl 2013 m. balandžio 9 d. rašto apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šio rašto gavimo. Jei šis terminas yra praleistas, teismas turėtų nutraukti bylą dalyje dėl minėto rašto dalies panaikinimo. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad Inspekcijos 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-5828 buvo nuspręsta laikinai, t. y. iki teisminio proceso pabaigos netikrinti statinio atitikties jo projektui. Tokio pobūdžio sprendimas buvo priimtas 2012 m. liepos 5 d. rašte Nr. (7.9)-2D-10009, kurio pareiškėjas neskundė. Inspekcijos 2013 m. balandžio 15 d. rašte tik buvo nurodytos paaiškėjusios papildomos faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl šio rašto dalies panaikinimo taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Jei teismas vertintų kitaip, pažymėta, kad sprendimas laikinai, t. y., iki teisminio proceso pabaigos, netikrinti statinio atitikties jo projektui yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus į objektyviai egzistuojančias aplinkybes, kad projekto originalas yra pateiktas teismui ir Inspekcija be šio projekto negali įvertinti gyvenamojo namo atitikties projekto sprendiniams. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Vilniuje, projekto atitiktis galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams (detaliajam planui) ir Antakalnio seniūno 1991 m. gruodžio 6 d. potvarkyje Nr. 112 nustatytiems reikalavimams turėjo būti įvertinta išduodant 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimą Nr. 18/91 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai. Taigi, iš esmės pareiškėjas prašo įpareigoti Inspekciją patikrinti statybos leidimo Nr. 18/91 teisėtumą. Inspekcijos 2012 m. liepos 5 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie Inspekcijos priimtą sprendimą netikrinti šio statybos leidimo teisėtumo remiantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalimi, šis raštas yra galiojantis ir nepanaikintas, taigi nėra teisinio pagrindo įpareigoti Inspekcijos tikrinti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo pareiškėjo nurodytais aspektais. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją tikrinti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitikties projekto, kurio pagrindu buvo išduotas 1991 m. gruodžio 23 d. statybos leidimas Nr. 18/91, sprendiniams, nes šiuo metu dėl objektyvių priežasčių to neįmanoma atlikti, o Inspekcijos 2012 m. liepos 5 d. raštas Nr. (7.9)-2D-10009 yra galiojantis ir nepanaikintas. Pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl kanalizacijos rezervuarų statybos teisėtumo patikrinimo taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes nėra pagrindo konstatuoti Inspekcijos neveikimo. Inspekcija, siekdama patikrinti kanalizacijos rezervuarų statybos teisėtumą, ėmėsi aktyvių veiksmų. Kadangi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra pažymėtas riboženkliais, Inspekcija dar 2012 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.9)-2D-9938 kreipėsi NŽT skyrių prašydama pateikti informaciją, ar minėti kanalizacijos rezervuarai pastatyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ar valstybinėje žemėje. Statytojo teisė yra siejama su žemės sklypo, kuriame statomas statinys, valdymu ir naudojimu teisės aktų nustatytais pagrindais, todėl minėta aplinkybė yra esminė tikrinant kanalizacijos rezervuarų teisėtumą. Be to, teisės aktuose yra nustatyti papildomi reikalavimai siekiant statyti valstybinėje žemėje. NŽT skyrius 2013 m. sausio 21 d. raštu Nr. 49SJN-(14.49.105.)-114 informavo Inspekciją, kad neturėjo techninių galimybių patikrinti, ar kanalizacijos rezervuarai pastatyti valstybinėje žemėje, todėl 2013 m. vasario 6 d. bus organizuojamas pakartotinis patikrinimas. Inspekcija pakartotinai kreipėsi į NŽT skyrių 2013 m. balandžio 9 d. raštu, o NŽT skyrius tik 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 49SJN-(14.49.105)-1003, kuris Inspekcijoje buvo gautas 2013 m. balandžio 19 d. (t. y. jau po to, kai buvo pateiktas pareiškėjo skundas teismui), informavo Inspekciją, kad kanalizacijos rezervuarai užima 15 kv. m valstybinės žemės. Nagrinėjamu atveju Inspekcija negalėjo nagrinėti kanalizacijos rezervuarų teisėtumo klausimo neturėdama duomenų apie tai, ar šie statiniai pastatyti valstybinėje žemėje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. NŽT skyrius nėra pavaldus Inspekcijai, Inspekcija neturi jo atžvilgiu valdingų įgaliojimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pareiškėjas reguliariai buvo informuojamas apie aplinkybes, susijusias su negalimumu patikrinti kanalizacijos rezervuarų teisėtumo faktą (2012-07-05 raštu Nr. (7.9)-2D-10009, 2013-04-09 raštu Nr. (7.9)-2D-5484, 2013-04-15 raštu Nr. (7.9)-2D-5828). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas skunde nepakankamai išsamiai nurodo, kokie Inspekcijos veiksmai ar neveikimas ir kokiu aspektu sukėlė jam neturtinę žalą. Atsakovas prašo taikyti senatį (CK 1.125 str. 8 d.), tuo atveju, jei pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sietų su Inspekcijos sprendimais, veiksmais ar neveikimu, buvusiais prieš nurodytą 3 metų laikotarpį. Pareiškėjas neskundė Inspekcijos 2012 m. liepos 5 d. rašto, šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėtų veikti. Inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. ir 15 d. raštuose nebuvo priimtas sprendimas netikrinti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kol nesibaigs vykstantis teisminis ginčas ir Inspekcijai nebus pateiktas projekto originalas, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėtų veikti. Pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo statybos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Inspekcijos sprendimai, veiksmai ar neveikimas, susiję su minėtos statybos teisėtumo tyrimu, gali sukelti neturtinę žalą pareiškėjui. Be to, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas be paaiškinimų apie patirtą žalą nepateikė jokių realių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo faktą. Net ir pareiškėjui įrodžius patirtą neturtinę žalą, jo prašoma priteisti 2 000 Lt suma yra aiškiai per didelė, neatitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Swedbank lizingas“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (I t., b. l. 87–89) nurodė, kad pareiškėjas siekia, kad būtų konstatuotas savavališkos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Statiniai), statybos faktas, kiti reikalavimai yra išvestiniai iš šio pagrindinio reikalavimo. Pareiškėjas jau buvo pateikęs teismui skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sprendimo, kuriuo buvo nustatyta, kad nėra pagrindo fiksuoti Statinių savavališkų statybų akto. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1522-580/2009 teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, nes pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą su tokio pobūdžio skundu. Jokių teisių į patį pastatą nei pareiškėjas, nei jo motina L. K. neturi, todėl pastato statybos savavališkumo klausimas niekaip negali turėti įtakos pareiškėjo teisėms ar interesams. Pareiškėjas teigia, kad su jam nėra pilnai atlyginti dėl namo administravimo, atstovavimo paslaugų apmokėjimo turėti nuostoliai. Tačiau šių nuostolių atlyginimas neturi jokio ryšio su namo statybos teisėtumu ir šioje byloje pareikštais reikalavimais. Pareiškėjo teisė kreiptis dėl viešojo intereso gynimo taip pat nenumatyta. Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu. Bylos atveju negalima nustatyti asmens, kurio teisės ir interesai galėtų būti pažeisti. Todėl pareiškėjo prašymas patikrinti statybos teisėtumą ir surašyti savavališkos statybos aktą gali būti vertinamas tik kaip pranešimas pateiktas ginant viešąjį interesą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VJ investicija“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 177–180) nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su skunde suformuotais reikalavimais, nes jų išsprendimas niekaip nėra susijęs su jo teisėmis ir pareigomis, o pareiškėjas nėra priskiriamas subjektams, kurie gali ginti viešąjį interesą. Palaiko tiek Inspekcijos, tiek UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepime išdėstytus argumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su skunde suformuotais reikalavimais. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, kad nei pareiškėjas, nei L. K. jokių teisių nei į (duomenys neskelbtini), Vilniuje pastatytus statinius, nei į šalia esančiame 2 660 kv. m valstybinės žemės sklype pastatytus statinius neturi. Todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti, kad Inspekcija patikrintų šių statinių teisėtumą, atitinkamai, pareiškėjas neturi teisės ginčyti Inspekcijos raštų, kuriais buvo atsisakyta tai padaryti. Be to pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą 2013 m. balandžio 9 d. ir 15 d. raštams apskųsti. Todėl šios administracinės bylos dalis dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo turi būti nutraukta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas K. L. K. nėra administracinės procedūros, pradėtos Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkų statybų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir greta esančiame valstybinės žemės sklype, dalyvis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme, jis neturi teisės šios administracinės procedūros metu priimtų sprendimų, taip pat ir procedūrinio pobūdžio bei tarpinių sprendimų, apskųsti administracinių ginčų komisijai arba teismui, atitinkamai – reikalauti ištaisyti, jo teiginiu, šios administracinės procedūros trūkumus, nes su jo teisių ir teisėtų interesų gynimu ši administracinė procedūra nėra susijusi, o administracinė byla dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo gali būti pradėta tik pagal įstatymų įgaliotų asmenų kreipimąsi (ABTĮ 5 str. 1 d. ir 2 d. 3 p.), tuo tarpu pareiškėjas nėra įgaliotas tai daryti. Netenkinus skundo dalies dėl ginčijamų atsakovo sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos veiksmai, apie kuriuos pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. balandžio 9 d. ir 2013 m. balandžio 15 d. raštais, yra neteisėti, taip pat nėra pateikti įrodymai, kad tokiomis jos tarnautojų veikomis pareiškėjui, kuris iš esmės neturi interesų, susijusių su žemės sklypu ar statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Vilniuje, galėjo būti padaryta žala, t. y. nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėjas pateikęs apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai aiškinant ir taikant Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) teisės normas.
2. LVAT praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A11-443/2005, Nr. A502-884/2008) nurodoma, kad turi būti nustatinėjamas ne tik subjektyvus asmens suvokimas apie jo teisių ir interesų pažeidimą, bet ir tai, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas – ar asmuo turi nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės objektyviai yra pažeistos. Pareiškėjas įrodė ne tik subjektyvų suvokimą apie jo interesų pažeidimą, bet ir objektyvų jo interesų pažeidimą. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino nurodytų aplinkybių dėl preliminarios sutarties, nors jos buvo išdėstytos patikslintame skunde, bei įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, visumos.
3. Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos neteisėtumo nustatymas būtų įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo motinos L. K. teisių pažeidimą ir 2003 m. gegužės 8 d. preliminarios sutarties neteisėtumą. Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalis tik atsakovui suteikia įgaliojimus nustatinėti statybų neteisėtumo faktą ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras. Todėl atsakovui neteisėtai vengiant vykdyti Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje, aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 11 punkte nustatytas pareigas ir funkcijas, pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, nes jis negali pagrįsti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos neteisėtumo fakto neturėdamas jį nustatinėti įgaliotos valstybės institucijos sprendimo.
4. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ginčijami atsakovo sprendimai yra adresuoti pareiškėjui, priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundą, kuriame buvo keliami klausimai dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo ir atsakovo neveikimo. Taigi šie sprendimai patvirtina, kad atsakovas neatsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 28 d. skundo, įžvelgė pareiškėjo suinteresuotumą ir pripažino administracinės procedūros dalyviu. LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1262/2009 priimta nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl Administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo tenkinus pareiškėjo skundą dėl atsakovo neveikimo (neatlikimo Statybos įstatyme nustatytos pareigos patikrinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumą, imtis savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros) ir panaikinus atsakovo raštą. Nors pareiškėjas tos bylos nagrinėjimo dieną taip pat neturėjo nuosavybės teisės nei į pastatą, nei į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ar aplinkiniuose žemės sklypuose, o VAĮ nuostatos dėl administracinės procedūros bei ABTĮ nuostatos dėl teisės kreiptis į teismą buvo tokios pačios kaip ir dabar, nei Administracinių ginčų komisija, nei LVAT nepripažino, kad pareiškėjas nėra administracinės procedūros dalyvis – priešingai, Administracinių ginčų komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą, o LVAT šį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią (ABTĮ 58 str. 2 d.).
5. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl valdžios įstaigų pareigos tarnauti žmonėms. VAĮ 19 straipsnio 1 dalies teisės normos analizė leidžia teigti, kad administracinė procedūra atliekama pagal skundą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, kuriuo galbūt padaromas to asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Tokios sąlygos nurodomos ir minėto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodant administracinės procedūros dalyvius. Įrodymai ir aplinkybės patvirtina, kad šios dvi administracinės procedūros atlikimui būtinos sąlygos egzistavo, o teismas nepagristai konstatavo, kad pareiškėjas nėra administracinės procedūros dalyvis.
6. Teismas konstatuodamas, kad nėra jokių argumentų, motyvų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, tokios savo išvados visiškai nepagrindžia – nėra pateikta jokių motyvų, nenurodyta jokių įrodymų ir teisės aktų, kuo vadovaudamasis jis priėjo prie tokios išvados. Teismas atsakovo veiksmų neteisėtumo motyvuojamoje dalyje apskritai nevertino ir neanalizavo. Neturtinė žala ir jos dydis negali būti pagrįsta konkrečiais įrodymais, ji nustatoma įvertinant atsakovo neteisėtus veiksmus ir jų galimą poveikį pareiškėjui, nes neturtinės žalos pareiškėjas objektyviai negali įrodyti. Atsakovas, kaip valstybės institucija, nevykdo teisės aktuose jo atžvilgiu nustatytu pareigų, o toks atsakovo neveikimas negali būti toleruojamas teisinėje valstybėje. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas apima ir teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Atsakovui elgiantis pasyviai, aplaidžiai ir paviršutiniškai, nevykdant teisės aktuose įtvirtintų pareigų, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų atsakovą vykdyti pareigas, kurios yra įtvirtintos teisės aktuose. Todėl jis prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, o teisėtų lūkesčių principas, numatantis, kad valstybės institucija veiks taip, kaip nustatyta jos veikla reglamentuojančiuose teisės aktuose, buvo pažeistas. Visa tai sąlygoja pareiškėjo neigiamus išgyvenimus, kurie nėra mažareikšmiai. Taigi pagrindinis neturtinės žalos kriterijus šioje byloje yra pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir prarastas pasitikėjimas valstybės institucijomis, kurių nebūtų, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs teisės aktuose nustatytas pareigas. Tokia neturtinės žalos išraiška yra nurodoma ir pripažįstama teismų praktikoje, pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3255/2011.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 11 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2013, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną (CPK 279 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, atsakovui nebeliko jokių kliūčių atlikti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumo patikrinimą, tačiau atsakovas ir toliau neteisėtai vengia vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas, kas sudaro pagrindą tiek tenkinti pareiškėjo skundą, tiek priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 52–57) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Iš administracinėje byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad šiuo metu situacija nėra pakitusi, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės ar kitų valdymo teisių į žemės sklypą, pastatą ar kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Nekilnojamojo turto registro įrašas apie pareiškėjo motinos L. K. sudarytą preliminariąją sutartį galiojo tik iki 2007 m. balandžio 17 d. Inspekcija taip pat neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas valdytų greta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančius žemės sklypus ar statinius. Aplinkybė, jog sudarant preliminariąją sutartį šios sutarties šalys galbūt veikė nesąžiningai, neįrodo, kad pareiškėjas šiuo metu, t. y. jau negaliojant minėtai preliminariajai sutarčiai, turi suinteresuotumą dėl šioje sutartyje nurodytų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su priklausiniais. Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklėse, patvirtintose Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84, nenumatyta, kad Inspekcija galėtų nenagrinėti asmens, manančio, jog jo teisės yra pažeistos, skundo dėl to, kad jo teisės objektyviai nėra pažeistos. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą nesant asmens suinteresuotumo. Skundo priėmimo nagrinėti faktas jokiu būdu nereiškia asmens suinteresuotumo pripažinimo. LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1262/2009 buvo nustatytas Inspekcijos rašto ydingumas informacijos pateikimo pareiškėjui prasme, t. y. buvo nagrinėjamas klausimas dėl institucijos teikiamo rašto neišsamumo, bet minėtu nagrinėjimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo suinteresuotumo dėl statybos (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos nuomone, joks faktas, turintis prejudicinę galią, nustatytas nebuvo. Atsakovas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamais realiai egzistavusiais faktais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, susieto su Inspekcijos galimu neveikimu. Be paaiškinimų apie patirtą žalą, jis nepateikė jokių realių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo faktą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,VJ Investicija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su skunde suformuotais reikalavimais, nes jų išsprendimas niekaip nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pareikštus skundo reikalavimus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra administracinės procedūros, kurią pradėjo Inspekcija dėl galbūt savavališkų statybų adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir greta esančiame valstybinės žemės sklype, dalyvis Viešojo administravimo įstatymo prasme. Todėl jis neturi teisės apskųsti šios administracinės procedūros metu priimtų sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. ir 2013 m. balandžio 15 d. raštus ta apimtimi, kuria nuspręsta laikinai, t. y. iki teisminio proceso pabaigos netikrinti statinio, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, atitikties jo projektui ir prašo įpareigoti atsakovą atlikti visus namo ir kitų statinių, esančių nurodytu adresu, ir šalia esančioje valstybinėje žemėje, statybos teisėtumo fakto nustatymui reikalingus veiksmus. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 2 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas nėra administracinės procedūros, pradėtos Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkų statybų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir greta esančiame valstybinės žemės sklype, dalyvis VAĮ prasme, su jo teisių ir teisėtų interesų gynimu administracinė procedūra nėra susijusi, pareiškėjas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka.
Byloje nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, išnagrinėjusi jai persiųstą Aplinkos ministerijai pateiktą pareiškėjo 2013 m. vasario 28 d. rašytinį kreipimąsi (skundą) dėl savavališkų statybų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir greta esančiame valstybinės žemės sklype, 2013 m. balandžio 9 d. raštu pareiškėją informavo, kad 2013 m. balandžio 16 d. 9 val. organizuoja pakartotinį namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimą vietoje ir paprašė statytoją ir/ar nuomininką suteikti galimybę apžiūrėti namą bei pateikti su jo statyba susijusius dokumentus; duomenis apie statybas valstybinėje žemėje paprašė patikslinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Vilniaus miesto skyrių; gavus šiuos duomenis ir juos įvertinus, bus priimti sprendimai dėl namo atitikties esminiams projekto sprendiniams ir kanalizacijos rezervuarų statybos teisėtumo. Atsakovas 2013 m. balandžio 15 d. raštu pareiškėją informavo, kad laikinai, t. y. iki teisminio proceso, vykstančio Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, pabaigos netikrins namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitikties jo projektui (I t., b. l. 76–81).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010). Pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1698/2010, 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, o ne tariama teisė pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Kreipdamasis į teismą asmuo privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidė, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas K. L. K. nėra nei žemės sklypo ir statinių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nei aplinkinių žemės sklypų savininkas ar naudotojas. Savo suinteresuotumą pareiškėjas grindžia tuo, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos neteisėtumo nustatymas būtų įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo motinos L. K. teisių pažeidimą ir 2003 m. gegužės 8 d. preliminarios sutarties neteisėtumą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad po motinos mirties 2010 metais paveldėjo jos turtą ir ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl minėtos Preliminarios sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir dėl su tuo susijusių nuostolių (turėtų išlaidų) atlyginimo, nes pastato buvęs pardavėjas žinodamas, jog pastatas yra pastatytas galimai neteisėtai, ketino tokį pastatą parduoti pareiškėjo motinai, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jog pastatas yra teisėtos statybos rezultatas. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju atsakovo neveikimo faktai pažeidžia ne tik jo kaip Lietuvos piliečio, tačiau ir kaip su galimai neteisėtai pastatytu statiniu susijusio asmens teises ir interesus. Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1262/2009 priimta nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl Administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo tenkinus pareiškėjo skundą dėl atsakovo neveikimo (neatlikimo Statybos įstatyme nustatytos pareigos patikrinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumą, imtis savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros) ir panaikinus atsakovo raštą. Pažymi, kad nei Administracinių ginčų komisija, nei LVAT nepripažino, kad pareiškėjas nėra administracinės procedūros dalyvis, nors pareiškėjas tos bylos nagrinėjimo dieną taip pat neturėjo nuosavybės teisės nei į pastatą, nei į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ar aplinkiniuose žemės sklypuose.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro įrašas apie pareiškėjo motinos L. K. sudarytą preliminariąją sutartį galiojo tik iki 2007 m. balandžio 17 d. (I t., b. l. 124–128). Aplinkybė, jog sudarant preliminariąją sutartį šios sutarties šalys galbūt veikė nesąžiningai, neįrodo, kad šiuo metu, jau negaliojant minėtai preliminariajai sutarčiai, pareiškėjas turi suinteresuotumą dėl šioje sutartyje nurodytų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su priklausiniais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiami atsakovo raštai ir veiksmai nesukelia jam tiesioginių teisinių pasekmių ir nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus. Pareiškėjas taip pat nėra subjektas, galintis kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 str. 1 d. ir 2 d. 3 p.).
Atsakovas Inspekcija, gavusi iš Aplinkos ministerijos persiųstą pareiškėjo skundą ir vadovaudamasi Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklėmis, patvirtintomis Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84, neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti jį nagrinėti ir pagal kompetenciją pateikė pareiškėjui informaciją dėl Inspekcijos pareigūnų veiksmų tikrinant statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumą. Tačiau šis faktas savaime nereiškia pareiškėjo teisinio suinteresuotumo pripažinimo.
LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1262/2009 buvo nagrinėjamas klausimas dėl institucijos teikiamo rašto atitikimo jam keliamiems reikalavimams ir konstatuotas pažeidimas dėl pateiktos informacijos neišsamumo, bet nebuvo vertinamas pareiškėjo suinteresuotumas dėl statybos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nes ši aplinkybė nebuvo reikšminga bylai. Dėl skirtingų nagrinėjamų aplinkybių pareiškėjo teiginiai dėl minėtos administracinės bylos prejudicinės reikšmės šiai bylai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą paaiškino tuo, kad tikėdamasis, jog valstybės institucijos tinkamai vykdys savo pareigas, tačiau matydamas, kad atsakovas netinkamai atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja teisės aktai, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities ir nepastovumo jausmą, sumažėjo pasitikėjimas valstybės institucijomis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo teisinio suinteresuotumo ir atsakovo veiksmų neteisėtumo nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė žalą, kuri turėtų būti atlyginta Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Patikrinusi bylą ir remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo K. L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.