Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio S. U. apeliacinį skundą su trečiojo asmens AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje prisidėjimu prie apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-104-454/2016 pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovui antstoliui S. U. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos antstolio veiksmais vykdomojoje byloje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį. Atsakovo vertinimu ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama nuo to momento, kada ieškovui buvo padarytos išskaitos pagal vykdomąjį dokumentą iš darbo užmokesčio. Teismo išvada, kad ieškinio senatis prasidėjo Kauno miesto apylinkės teismui priėmus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį yra nepagrįsta ir prieštarauja CK 1.127 straipsniui, kadangi ieškovo pateiktame 2012 m. spalio 5 d. skunde ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidžia jo teises, todėl senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 2012 m. spalio 5 d.

Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 30 Eur žyminio mokesčio ir 1 450 Eur už advokato teisinę pagalbą, nes dauguma atstovavimo išlaidų buvo patirtos kitoje bylose, be to, ieškovas dalies reikalavimų atsisakė, todėl buvo patenkintas ne visas ieškinys, o tik 29 procentai ieškinio, todėl ieškovui turėjo būti priteista 9,67 Eur žyminio mokesčio ir 105,85 Eur atstovavimo išlaidų.

Teismas pažeidė proceso teisės normas, nes nenurodė argumentų ir motyvų, kodėl atmetami atsakovo argumentai dėl ieškinio senaties, kad išieškota suma negali būti laikoma ieškovo patirta žala. Todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Teismas priimdamas ieškinio dalies atsisakymą pažeidė procesines teisės normas, kadangi atsisakymą priėmė protokoline nutartimi.

Atsakovo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi, atsakovas neskundė nutarties tuo patvirtindamas, kad išieškojimą vykdė neteisėtai, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas tenkino visus ieškinio reikalavimus, todėl pagrįstai priteisė ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas, remdamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi, kuria buvo nutrauktas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0034/02/00123, užvestoje pagal Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Kauno muitinės 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 58, kreipėsi į teismą prašydamas iš vykdomąją bylą vykdžiusio antstolio S. U. priteisti 288 Eur turtinę žalą, susidedančią iš vykdomojoje byloje išieškotų ir negrąžintų lėšų, informacijos pateikimo mokesčio bei 700 Eur neturtinės žalos. Ieškovas taip pat prašė priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kurios susidėjo iš išlaidų konsultuojantis bei rašant procesinius dokumentus vykdomosios bylos klausimais ir ieškinio šioje civilinėje byloje parengimo. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 8 d. protokoline nutartimi priėmė ieškovo dalies ieškinio reikalavimų dėl neturtinės žalos atsisakymą, likusioje dalyje skundžiamu teismo sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl materialinės teisės normų pažeidimo aiškinant antstolio civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (6.246 – 6.249 str.), sprendžiant ieškinio senaties termino byloje taikymo klausimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str.), bei procesinės teisės normų pažeidimų taikant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatas (CPK 88 str. 93 str., 98 str.), sprendžiant dėl atsisakymo nuo ieškinio priėmimo klausimą (CPK 140 str. 1 d.) bei pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo (CPK 270 str. 4 d.).

Dėl antstolio civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ginčui dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo spręsti taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; kt.). Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės kaip tokios, turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J Nr. 3K-3-454/2010).

Taigi tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos antstolio civilinei atsakomybei kilti sąlygos ir šias aplinkybes vertino tik iš civilinėje byloje Nr. 2-17629-285/2012 priimtos nutarties, kuria nutrauktas išieškojimas vykdomojoje byloje, argumentų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nutartimi yra konstatuotas antstolio veiksmų neteisėtumas (nes išieškojimo veiksmus atliko suėjus senaties terminams), ir šį faktą laikė prejudiciniu, todėl nustačius, kad dėl šių neteisėtų antstolio veiksmų ieškovui padaryta žala, teismas sprendė, kad atsakovas ją turėtų atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytomis išvadomis.

Iš 2012 m. lapkričio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-17659-285/2012 (b. l. 11-14) ir prie bylos prijungtos vykdomosios bylos Nr. 0034/02/00123 matyti, kad nutarimas, kurio pagrindu buvo užvesta vykdomoji byla, priimtas 1994 m. gegužės 27 d., antstolių kontorai perduotas 1995 m. vasario 10 d., pakartotinai perduotas 2002 m. gegužės 23 d. (vykd. b. l. 3). Iš prie bylos prijungto 2002 m. gruodžio mėn. Vykdomųjų bylų paskyrimo antstoliui S. U. sąrašo ir vykdomųjų bylų priėmimo perdavimo akto matyti, kad vykdomoji byla Nr. 0034/02/00123 antstoliui S. U. buvo perduota tik vykdant antstolių sistemos reformą 2002 metų gruodžio mėnesį, taigi antstoliui S. U. buvo perduotas jau priimtas vykdomasis dokumentas ir jo pagrindu pradėta vykdomoji byla. Taip pat pastebėtina, kad ir 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi teismas, nutraukdamas išieškojimą, konstatavo tik tą aplinkybę, kad vykdomieji veiksmai buvo pradėti vykdyti praleidus Muitų tarifų įstatymo numatytą sutrumpintą terminą (vykdomasis dokumentas turi būti pateiktas vykdyti per vienerius metus nuo jo priėmimo), tačiau aiškiai nekonstatavo antstolio S. U. neteisėtų veiksmų. Nustačius nurodytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog byloje yra nustatytos visos antstolio civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, šių aplinkybių iš esmės tinkamai nevertino ir neatskleidė bylos esmės. Todėl bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turės įvertinti ir pasisakyti, kokie konkretūs antstolio veiksmai pripažintini neteisėtais, ar yra tarp jų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys, kokia padaryta žala, o taip pat ar pagrindžia atsakovas, jog jo veiksmuose nebuvo kaltės.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo byloje nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina teismo nutarties nutraukti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje priėmimo data – 2012 m. lapkričio 29 d., todėl ieškovui ieškiniu į teismą kreipusis 2015 m. spalio 15 d., sprendė, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nėra praleistas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino skaičiavimu.

Byloje ieškovas reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad išieškojimas buvo vykdomas iš ieškovo darbo užmokesčio, todėl jis neabejotinai žinojo, kada ir kokiu pagrindu buvo įvykdytos išskaitos. Ieškovas savo patirtą žalą apibrėžia kaip antstolio neteisėtai išieškotų pinigų sumą iš jo darbo užmokesčio, o paskutinė išskaita, kaip matyti, buvo 2010 m. spalio 22 d. (b. l. 18). Akivaizdu, jog iki pareiškiant ieškinį teismui (2015 m. spalio 15 d.) jau buvo suėjęs įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas. Tokia išvada daroma, kadangi padaryta žala kildinama iš delikto, todėl žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias Lietuvos Respublikos CK normas. Lietuvos Respublikos CK 6.245 str. 4 d. nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Lietuvos Respublikos CK 6.288 str. (reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą) pirmojoje dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, - nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais - atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu, ir jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir Lietuvos Respublikos CK 6.288 str. 2 d. norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi ir šiuo atveju, vadovaujantis aukščiau išvardintomis materialinės teisės normomis, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė antstoliui atsirado tik įsiteisėjus 2012 m. lapkričio 29 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-17629-285/2012.

Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, paneigia ir rašytinis įrodymas – paties ieškovo 2012 m. spalio 5 d. skundas antstoliui, iš kurio teksto akivaizdžiai matyti, jog ieškovas teigia, kad dėl senaties terminų pažeidimo antstolis neteisėtai bando iš jo išieškoti lėšas ir prašo nutraukti išieškojimą. Šis įrodymas leidžia daryti akivaizdžią išvadą, jog jau vėliausiai 2012 m. spalio 5 d. ieškovas aiškiai suprato apie savo teisių pažeidimą dėl atsakovo atliekamų vykdymo veiksmų. Todėl šią faktinę aplinkybę vertinant CK 1.127 straipsnio pirmosios dalies aspektu, nustatančiu ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisykles, akivaizdu kad vėlų vėliausiai ieškovui teisė į ieškinį atsirado nuo 2012 m. spalio 5 d., t. y. nuo tos dienos, kurią jis sužinojo (arba turėjo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą. Taigi skaičiuojant ieškinio senatį net ir šiuo, ieškovui palankesniu, būdu, t. y. vertinant pagal objektyviai pareikštą jo subjektyvųjį sužinojimą apie patirtą žalą – matyti, kad trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2015 m. spalio 5 d., t. y. vis tiek dar iki tos dienos, kuomet ieškovas kreipėsi ieškiniu į teismą.

Taigi iš nutarties 20 – 21 punktuose nurodytų aplinkybių aišku, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Praleista ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Tačiau čia svarbu paminėti, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas privalo ex officio patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Tokio vertinimo pirmosios instancijos teismas aplamai neatlikinėjo, todėl bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas privalės įvertinti ir šias aplinkybes.

Dėl ieškinio dalies atsisakymo

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas ir procesinės teisės normų pažeidimu teismui netinkamai taikius CPK 140 straipsnio 1 dalį, nes ieškinio dalies atsisakymą teismas priėmė protokoline nutartimi.

Ieškinio atsisakymas yra viena iš civilinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. civilinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens iniciatyva. CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui numatyta teisė atsisakyti ieškinio. Pagal CPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Ieškovo žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą nutraukia, jei nenustato, kad ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d., 293 str. 1 d. 4 p.). Teismui nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ir po to pats ieškovas pareiškė, jog nori sumažinti ieškinio reikalavimą ir atsisako nuo neturtinės žalos priteisimo (b. l. 87, garso įrašo 12:20 – 12:40). Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teismas priėmė ieškovo atsisakymą, tačiau priešingai, nei numato CPK 140 straipsnio 1 dalis, prieš tai neišaiškino ieškovui procesinių ieškinio atsisakymo pasekmių, taip pat civilinės bylos šioje dalyje nenutraukė (garso įrašo 13:24 – 15:10). Tai yra grubūs procesiniai pažeidimai, kadangi sutinkamai su teismų formuojama praktika, teismas, spręsdamas tokį klausimą, kaip bylos nutraukimas, turi įsitikinti, kad byloje dalyvaujančiam asmeniui yra žinomi atsisakymo nuo ieškinio teisiniai padariniai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-404-302/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1675-464/2015). Šiuo atveju akivaizdu, kad teismas nepagrįstai nesiėmė veiksmų, kad ieškovui būtų išaiškintos atsisakymo nuo ieškinio ir bylos nutraukimo pasekmės, nenutraukė šioje dalyje bylos, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas (CPK 140 str. 1 d.). Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teisme ištaisyti negalima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė visas ieškovo prašytas bylinėjimosi išlaidas, nes dauguma atstovavimo išlaidų buvo patirtos kitose bylose, be to, ieškovas dalies reikalavimų atsisakė, todėl buvo patenkintas ne visas ieškinys, o tik 29 procentai ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su nurodytais argumentais.

Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas, tenkindamas ieškinį turtinės žalos atlyginimo dalyje sprendė, kad tenkina 100 proc. reikalavimų, todėl priteisė visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas, t. y. 30 Eur žyminio mokesčio ir 1 145 Eur atstovavimo išlaidų.

Tačiau kaip nustatyta, ieškovas byloje reiškė reikalavimus tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo, už kuriuos abu sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį (b. l. 7-8), taip pat pateikė 2015 m. spalio 15 d. pinigų priėmimo kvitą už teisines paslaugas 1 145 Eur sumai (b. l. 6). Iš kartu su kvitu pateikto suteiktų teisinių paslaugų paskaičiavimo akivaizdu, kad apmokėta yra ne tik šioje byloje patirtos išlaidos, kurios, beje, sudaro tik 350 Eur už ieškinio surašymą, tačiau ir išlaidos konsultacijoms ir procesinių dokumentų rengimui kitoje byloje (b. l. 5). Svarbu pažymėti tai, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa sumokėta apimtimi pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 str. 1 d. 5 p., 270 str. 4 d. 4 p. ir kt.). Bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Taip pat pasisakydamas dėl priteisto žyminio mokesčio dydžio, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinio dalies atsisakymą ne tik kad nenutraukė bylos, tačiau neišsprendė ir žyminio mokesčio šioje dalyje grąžinimo klausimo, kaip tą numato CPK 87 straipsnio 2 dalis. Taigi, teismas, skundžiamu sprendimu priteisdamas šią žyminio mokesčio dalį iš atsakovo, tą padarė pažeisdamas ir CPK 87 straipsnio 2 dalies bei 93 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Taigi, byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų realumo, pagrįstumo, būtinumo, ryšio su nagrinėjama byla, jas priteisė visa apimtimi to sprendime visiškai nemotyvuodamas, taip pat neįvertindamas ir tenkinamo ieškinio dalies. Tokiu būdu pažeidė proceso teisės normas (CPK 88 str., 93 str., 98 str., 270 str. 4 d.). Šioje dalyje padaryti pažeidimai sudaro ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės, padarė grubius procesinės teisės pažeidimus, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 2 d. 4 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.