Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-536-516/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-18
Bylos Nr.: e2A-536-516/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01026-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas: D. K.
Atsakovas: R. K.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė EDRAUDA, D. A.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.9Kiti su civilinės atsakomybės taikymu susiję klausimai
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-536-516/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01026-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.9; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4021-781/2018 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei R. K., tretieji asmenys – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė EDRAUDA ir D. A., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės R. K. trečiajam asmeniui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei (toliau – UADBB) EDRAUDA 228 436,21 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 61 812,44 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jis yra UADBB EDRAUDA akcininkas, valdantis 50 proc. akcijų, likusius 50 proc. akcijų lygiomis dalimis, t. y. po 25 proc., valdo trečiasis asmuo D. A. bei atsakovė R. K., kuri nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. paskirta bendrovės direktore.

3. Ieškovas paaiškino, kad 2017 m. vasario 27 d. kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie bendrovę akcininkui (ieškovui) pateikimo. Atsakovė 2017 m. kovo 9 d. pateikė ieškovui tik dalį jo prašomų dokumentų, kurių pagrindu ieškovas nustatė, kad atsakovė, būdama bendrovės direktore, atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to bendrovė bei ieškovas patyrė turtinę žalą, kurią atsakovė turi atlyginti. Ieškovo tvirtinimu, su atsakove 2009 m. rugpjūčio 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje nurodyta, jog ji užims direktorės pareigas, dirbs 8 valandas per dieną bei gaus 800 Lt (231,70 Eur) dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Iki bendrovės dokumentų gavimo dienos (2017 m. kovo 9 d.) ieškovas buvo tikras, kad atsakovei yra mokamas toks darbo užmokestis, kuris buvo nustatytas darbo sutartyje, t. y. 800 Lt, o minimaliam mėnesiniam atlyginimui (toliau – MMA) peržengus 800 Lt ribą – MMA dydžio darbo užmokestis, nes bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas per visą šį laikotarpį nei karto nesprendė klausimo dėl darbo užmokesčio atsakovei pakeitimo. Ieškovo teigimu, tokį atsakovės darbo apmokėjimą jis visada laikė adekvačiu, nes bendrovės veikla nuostolinga, o atsakovė yra bendrovės akcininkė ir akcininkai buvo sutarę, kad bendrovės pelną, dėl mažesnių mokesčių, skirstys per dividendus. Taigi, tik gavęs nurodytus bendrovės dokumentus ieškovas sužinojo, kad atsakovė, neturėdama nei bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, nei ieškovo, valdančio 50 proc. akcijų, pritarimo, veikdama kartu su trečiuoju asmeniu D. A., nuo 2011 m. vasario 1 d. neteisėtai pasididino sau darbo užmokestį ir padarė žalą bendrovei, kuri, ieškovo skaičiavimais, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. siekia 35 167,95 Eur – 27 074,21 Eur didesnis atlyginimas ir 8 093,74 Eur dydžio mokesčiai, kuriuos bendrovė dėl to permokėjo. Ieškovas nurodė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. mokėjo sau 13 600 Lt (3 938,83 Eur) dydžio atlyginimą; nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. – 2 286 Lt (662,06 Eur), nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – 783 Eur, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d. – 662,08 Eur, dydžio atlyginimus.

4. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2018 m. kovo 7 d. jam tapo žinoma, jog ir trečiajam asmeniui D. A. nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo drastiškai padidintas darbo užmokestis, ir padidinimas, ieškovo nuomone, buvo nulemtas to, kad akcininkų susirinkimo metu atsakovei buvo atsisakyta padidinti darbo užmokestį, todėl darbo užmokestis buvo padidintas bent trečiajam asmeniui (artimai susijusiam su atsakove). Trečiajam asmeniui, priimtam į direktoriaus pavaduotojo pareigas, nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo mokamas 628,39 Eur darbo užmokestis, nuo 2016 m. gegužės 1 d. – 822,24 Eur, o nuo 2017 m. liepos 1 d. – 2 309,21 Eur. Taigi, per trumpą laikotarpį trečiojo asmens darbo užmokestis padidėjo 4–5 kartus, nors nesikeitė nei trečiojo asmens pareigos, nei jų apimtis, todėl, ieškovo vertinimu, tokius veiksmus atsakovė atliko ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl asmeninių – siekdama padidinti savo šeimos pajamas, gaunamas iš bendrovės, todėl, ieškovo skaičiavimu, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. bendrovė (kuriai atstovavo atsakovė) neteisėtai išmokėjo trečiajam asmeniui 23 621,57 Eur didesnį atlyginimą, nei turėjo teisę, bei atitinkamai permokėjo dėl to 8 179,01 Eur mokesčių; bendrai bendrovei buvo padaryta 31 800,58 Eur žala.

5. Ieškovas paaiškino ir tai, kad 2016 m. spalio 11 d. bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto – administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurias 2014 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė įsigijo iš atsakovės bei trečiojo asmens už 1 644 500 Lt (476 280,12 Eur), pardavimo. Minėto susirinkimo metu atsakovė ir trečiasis asmuo informavo ieškovą, kad patalpos turi būti rekonstruotos, norint jas naudoti pagal paskirtį bendrovės veikloje, o kadangi bendrovė lėšų rekonstrukcijai neturėjo, buvo nutarta patalpas parduoti už ne mažiau kaip 366 000 Eur. Anot ieškovo, gavęs informaciją apie bendrovę ir paaiškėjus neteisėtiems atsakovės veiksmams, jis nusprendė patikrinti ir nurodytų patalpų rinkos kainą. Ieškovo teigimu, jo pasamdyti turto vertintojai, atlikę ginčo patalpų retrospektyvinį vertinimą, nustatė, jog 2014 m. liepos 1 d. jų tikroji rinkos vertė siekė 253 000 Eur, t. y. buvo net 223 280,12 Eur mažesnė nei kaina, už kurią bendrovė, atstovaujama atsakovės, nusipirko atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausančias patalpas (476 280,12 Eur). Minėtame 2016 m. spalio 11 d. bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta nuostolį, atsiradusį dėl ginčo patalpų pardavimo, padengti akcininkų sąskaita. Ieškovas atitinkamai padengė 61 812,44 Eur dydžio jam tenkančių nuostolių, taip patirdamas tiesioginę žalą, kurią atsakovė privalo jam atlyginti; tuo tarpu bendrovė patyrė – 161 467,68 Eur dydžio žalą (223 280,12 Eur – 61 812,44 Eur), kurią atsakovė taip pat turi atlyginti bendrovei. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovės, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovė neteisėtai pasididino sau ir padidino trečiajam asmeniui darbo užmokestį, taip pat pardavė sau priklausantį turtą bendrovei už beveik dvigubai didesnę nei rinkos kainą, todėl bendrovė (ir ieškovas) patyrė žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinio netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas, remdamasis kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, pažymėjo, kad tam tikrais atvejais ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo nepateikimas į bylą, bet net ir jo formalus nepriėmimas, jei akcininkai faktiškai yra pritarę gaunamam darbo užmokesčio dydžiui, per se nebūtinai lemia išvadą, kad vadovas padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai.

8. Teismas akcentavo, kad bylos šalys pripažino, jog bendrovės įkūrimas ir vystymas nebuvo pirmas akcininkų kurtas verslas, šalis siejo draugiški santykiai, pagrįsti pasitikėjimu. Faktiškai nebuvo šaukiami ir fiksuojami visuotiniai akcininkų susirinkimai, akcininkai tarėsi (ką iš esmės pripažino ir ieškovas bylos nagrinėjimo metu) be itin griežto susitarimų įforminimo, t. y. žodžiu, faktiškai susitinkant, telefonu, per susijusius asmenis, susirašant elektroniniu paštu ir pan. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir pradinis darbo užmokestis (800 Lt / 231,70 Eur) atsakovei, kaip bendrovės vadovei, buvo nustatytas ne akcininkų susirinkime, t. y. to raštiškai nefiksuojant, o nurodytas tik sudarytoje darbo sutartyje, kurią, be kita ko, kaip darbdavio atstovas pasirašė D. A. (nors akcininkų susirinkime buvo įpareigotas tai padaryti D. K.). Taigi, teismo vertinimu, galima daryti išvadą, kad akcininkai dėl darbo užmokesčio vadovei nustatymo susitarė žodžiu, neįforminant tokio akcininkų sprendimo ir tokia praktika tarp akcininkų buvo taikoma ir vėliau, be kita ko, sprendžiant klausimus ir dėl darbo užmokesčio keitimo vadovei. Be to, atsakovės ir trečiojo asmens pateikti elektroniniai susirašinėjimai tiek su pačiu ieškovu, tiek su juo susijusiais asmenimis, teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovas galėjo žinoti ir žinojo apie nuo 2011 m. keistą (didintą) vadovės darbo užmokestį, o jo aiškinimas, jog apie atsakovės darbo užmokestį jis sužinojo tik 2017 m. kovo 9 d., gavęs bendrovės dokumentus, t. y. po šešerių metų, teismo vertinimu, mažai tikėtinas, tuo labiau vertinant tai, jog šalis tuo metu siejo draugiški santykiai. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vien tas faktas, jog nagrinėjant bylą nebuvo pateikta rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovės atlyginimo padidinimo, savaime neįrodo, jog atsakovė pati vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą. Teismas pastebėjo ir tai, kad bendrovės veikla plėtėsi, nuo 2011 m. ji pradėjo gauti pajamas, buvo sukurtas internetinis puslapis, todėl atitinkamai didėjo ir vadovės darbo apimtys ir atsakomybė, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė jai mokėtą padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai. Ieškovo nurodytas aplinkybes dėl atsakovės darbo užmokesčio drastiško padidinimo prieš atsakovei išeinant vaiko priežiūros atostogų teismas pripažino tik prielaidomis, kurių ieškovas nepagrindė.

9. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo patvirtino, jog tarp jų yra susiklostę faktiniai šeimos santykiai, nors jie ir nėra susituokę, o, ieškovo teigimu, trečiajam asmeniui darbo užmokestis buvo padidintas netrukus po to, kai visuotiniame akcininkų susirinkime (2017 m. balandžio 13 d.) nepriimtas sprendimas dėl darbo užmokesčio keitimo (didinimo) atsakovei, kaip vadovei. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, iš esmės sudaro prielaidą taikyti vadovės asmeninių ir bendrovės interesų konflikto prezumpciją (vadovė padidino atlyginimą savo sugyventiniui, prieš tai nepadidinus atlyginimo jai pačiai). Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog vien aplinkybės, kad vadovas priėmė sprendimus veikiamas interesų konflikto, nepakanka, jog būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, jog trečiasis asmuo (tuo pačiu ir bendrovės akcininkas) bendrovėje faktiškai dirbo (t. y. nebuvo įdarbintas fiktyviai); atliko ne tik pagrindines (kaip direktoriaus pavaduotojo), bet ir papildomas funkcijas – buvo vienintelis brokeris bendrovėje, kurį bendrovė privalėjo turėti, norėdama vykdyti brokerės veiklą; sudarinėjo draudimo sutartis su klientais ir pan. (faktiškai pasirašinėjo visas draudimo sutartis); bendrovės veikla plėtėsi (apyvarta didėjo). Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas neįrodė (iš esmės ir neįrodinėjo), jog trečiojo asmens, kaip direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio bendrovės brokerio, darbo užmokestis (po padidinimo) buvo nepagrįstai didelis ir neatitiko rinkos sąlygų, todėl, teismo vertinimu, vadovė – atsakovė, padidinusi trečiajam asmeniui atlyginimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 3 ir 4 dalių, o vien ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo yra atsakovės sugyventinis, nepašalina jo teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat ir priedus už darbą (šiuo atveju nustatytas priedas, kurio dydis 2 proc. gautų komisinių nuo draudimo veiklos; kuris, teismo vertinimu, taip pat nelaikytinas neprotingai dideliu); tai Konstitucijos garantuojama teisė.

10. Spręsdamas dėl ieškovo įrodinėjamos žalos, atsiradusios įsigijus nekilnojamąjį turtą, teismas pažymėjo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis buvo informuotas apie nurodytą pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo jo kainą, tačiau, anot ieškovo, jis pasitikėjo atsakove bei trečiuoju asmeniu ir tik praradęs pasitikėjimą jais užsakė atlikti retrospektyvinį ginčo patalpų vertinimą, po kurio paaiškėjo, kad turtas įsigytas beveik dvigubai brangiau nei rinkos vertė, t. y. permokant 223 280,12 Eur. Tačiau, teismo vertinimu, vien didesnė sandorio vertė, nei nustatyta rinkos vertė, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti sandorio nenaudingumą ir nuostolingumą, atitinkamai ir atsakovės lojalumo pareigos pažeidimą, nes turi būti įvertintos visos sandorio sudarymo aplinkybės. Teismas akcentavo, kad bendrovė įsigijo butą objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), dar 2012 metais, kai atsakovė su trečiuoju asmeniu nurodytame objekte jau nuosavybės teisėmis turėjo ginčo patalpas. Teismo įsitikinimu, visi bendrovės akcininkai siekė kartu vystyti nurodytą nekilnojamojo turto objektą, t. y. buvo siekta nusipirkti visas nurodyto objekto patalpas, dar 2013 m. atliktos verslo vystymo galimybių studijos, analizuojami viso pastato rekonstrukcijos ir panaudojimo scenarijai. Kaip matyti iš 2014 m. gegužės 21 d. elektroninio laiško, taip pat kitų ieškovui persiųstų elektroninių laiškų dėl minėto nekilnojamojo turto objekto vystymo, ieškovas apie visą tai neabejotinai žinojo ir aktyviai (dažniausiai per su juo susijusius asmenis) dalyvavo. Taigi, nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ir dėl ginčo patalpų įsigijimo iš atsakovės bei trečiojo asmens, atitinkamai ir dėl jų kainos, akcininkai sprendė bendrai, o ne atsakovė su trečiuoju asmeniu vienasmeniškai, kaip kad bando įrodyti ieškovas. Teismas akcentavo, kad ieškovas buvo (yra) verslininkas, profesionalus investuotojas, veikiantis ne vienoje srityje, be kita ko, turėjęs akcijų įmonės, kuri vertėsi nekilnojamojo turto vystymu, todėl, teismo vertinimu, ieškovas, žinodamas ginčo patalpų įsigijimo kainą, galėjo ir turėjo preliminariai įvertinti jų faktinę vertę, o pritaręs tokio sandorio sudarymui, faktiškai pritarė ir tokiai įsigijimo kainai.

11. Teismas pažymėjo ir tai, kad nors ieškovo užsakytame retrospektyviniame ginčo patalpų vertinime nurodyta, jog minėto turto vertė 2014 m. liepos 1 d. sudarė 253 000 Eur, preliminarioji sutartis dėl ginčo patalpų įsigijimo, kurioje buvo nustatyta ginčo patalpų kaina – 1 644 500 Lt (476 280,12 Eur), buvo sudaryta dar 2014 m. sausio 10 d., t. y. šalys dėl kainos buvo sutarusios dar gerokai iki 2014 m. liepos 1 d. Be to, nurodyto turto kaina tarp akcininkų buvo nustatyta atsižvelgiant ir į planuojamą nekilnojamojo turto vystymą (plėtrą), į tarpusavio akcininkų santykius, į kuriuos atliktame retrospektyviniame vertinime nebuvo atsižvelgta. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčo patalpos 2016 m. spalio 18 d. buvo parduotos už 410 000 Eur, t. y. po maždaug dvejų metų ginčo patalpos buvo parduotos 66 280,12 Eur pigiau nei įsigytos, tačiau, kaip aiškino atsakovė ir trečiasis asmuo (o ieškovas šios aplinkybės neginčijo), minėtos patalpos buvo pardavinėjamos skubos tvarka, siekiant iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsiskaityti su UAB „Kokybės kubas“ pagal 2016 m. birželio 2 d. sudarytą paskolos sutartį, todėl galima daryti išvadą, kad ginčo patalpos galėjo būti parduotos dar brangiau, jeigu būtų parduodamos įprasta tvarka.

12. Teismas taip pat akcentavo, kad ieškovas dar iki ginčo patalpų įsigijimo žinojo apie bendrovės perkamo ginčo turto kainą, jai, būdamas verslininkas, pritarė, iki pat ieškinio pateikimo jai neprieštaravo, todėl teismas kritiškai vertino ieškovo teiginius, jog apie tikrąją ginčo patalpų vertę jis sužinojo tik po 2017 m. atlikto retrospektyvinio turto vertinimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, kad ieškovas apie 2014 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir joje nustatytą ginčo patalpų kainą (atitinkamai ir galimą žalą) sužinojo nuo jos sudarymo, t. y. 2014 m. liepos 30 d., todėl ieškinys, kuris Vilniaus apygardos teisme gautas 2018 m. birželio 5 d., pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio ieškovas neprašė atnaujinti, o teismas nenustatė, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Todėl, teismo vertinimu, ieškovo ieškinys dalyje dėl 161 467,67 Eur žalos atlyginimo UADBB EDRAUDA bei dėl 61 812,44 Eur žalos atlyginimo ieškovui atmestinas dar ir šiuo pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes byloje nustatytas faktines aplinkybes vertino atsietai vieną nuo kitos, nesusiejo jų į vieningą visumą ir neatskleidė tikrosios faktiškai susiklosčiusios situacijos, įrodymus vertino netinkamai bei selektyviai, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Teismas rėmėsi išimtinai atsakovės argumentais, ieškovo pateiktus argumentus praktiškai neanalizuodamas ir dėl jų nepasisakydamas, todėl ieškovui, nežinančiam jo argumentų atmetimo motyvų, buvo nepagrįstai apsunkinta galimybė pasinaudoti teise į apeliaciją, be to, tokiais savo veiksmais teismas pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą.

13.2. Teismas, darydamas išvadą, kad atsakovės veiksmai (atlyginimo sau didinimas, nesant rašytinio bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, darbo užmokesčio šeimos nariui drastiškas pakėlimas ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas bendrovės vardu su savimi ir savo šeimos nariu, parduodant bendrovei patalpas už 223 280,12 Eur suma didesnę nei rinkos kainą) nelaikytini neteisėtais ir jais atsakovė nepažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų ir fiduciarinių pareigų, nepagrįstai vertino ne visą atsakovės atliktų veiksmų visumą, o kiekvieną veiksmą atskirai bei izoliuotai. Pasinaudojusi situacija, kad bendrovės įsteigimas nebuvo pirmas ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens bendras verslas ir tarp šalių buvo susiklostę geri santykiai, grįsti pasitikėjimu bei pagarba, atsakovė faktiškai nuo UADBB EDRAUDA veiklos ir pajamų gavimo pradžios piktnaudžiavo ieškovo jai rodomu pasitikėjimu – bendrovės vardu sudarinėdavo neteisėtus, imperatyvias įstatymų normas, savo, kaip vienasmenio valdymo organo, fiduciarines pareigas, pažeidžiančius ir bendrovei žalą darančius sandorius, o trečiasis asmuo, kaip jos šeimos narys, aktyviai atsakovei talkino. Atsakovė sistemingai elgėsi neteisėtai, priimdavo sprendimus, kuriais pažeisdavo imperatyvias įstatymus normas, reglamentuojančias vadovo darbo užmokesčio nustatymo klausimą, veikė nelojaliai bendrovei, veikiama interesų konflikto, savo ir jos šeimos asmeninius interesus iškeldavo aukščiau bendrovės interesų ir jos, kaip pelno siekiančio subjekto, tikslų. Atsakovės neteisėti veiksmai tęsiasi iki šiol – 2017 m. atsakovė nepateikė ieškovui visos jo prašomos informacijos ir ieškovui teko kreiptis į teismą su prašymu patraukti atsakovę administracinėn atsakomybėn. 2018 m. liepos 12 d. ieškovas vėl kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti informaciją, tačiau paskutinę informacijos pateikimo termino dieną gavo atsakymą, kuriame atsakovė prašė paaiškinti, kam ieškovui reikalinga prašoma informacija, o kai ieškovo atstovė pateikė tokį paaiškinimą buvo gauti automatiniai atsakymai apie atsakovės atostogas. Ieškovo atstovams nuvykus į bendrovės buveinę, paaiškėjo, kad atsakovė išėjo atostogų, nepaskyrusi jokio ją pavaduojančio asmens, neįvykdžiusi savo pareigos pateikti ieškovui jo prašomą informaciją, nors terminas buvo suėjęs dar iki atostogų pradžios. Visi atsakovės veiksmai buvo ir yra atliekami esant tęstinei tyčiai, turint tikslą nesąžiningai pasisavinti bendrovės lėšas, todėl teismo turėjo būti vertinami, kaip visuma, kaip vienas tęstinis neteisėtas veiksmas, o ne atskirai tarpusavyje nesusiję epizodai. Visus atsakovės vadovavimo bendrovei metus pastarosios veikla buvo nuostolinga. Ieškovas, kaip akcininkas, nuolat rėmė bendrovę finansiškai, skolindamas pinigus. Faktiškai bendrovės generuojami nuostoliai buvo dengiami ieškovo asmeninėmis lėšomis, be to, ieškovas rėmė bendrovę, pasitelkdamas kitų savo turimų įmonių (pavyzdžiui, UAB „Kokybės kubas“) finansinius srautus, kai tuo metu atsakovė reguliariai didindavo sau darbo užmokestį, trečiajam asmeniui pakėlė jį net 4–5 kartus ir bendrovės vardu įsigijo iš savęs ir trečiojo asmens patalpas už beveik dvigubai didesnę nei rinkos kainą.

13.3. Nei vienas atsakovės darbo užmokesčio pakeitimas niekada nebuvo patvirtintas visuotinio akcininkų susirinkimo, kaip tai numato ABĮ. Pareiga įrodyti, kad akcininkai žinojo apie vadovo darbo užmokesčio pakeitimą ir tam pritarė, tenka būtent vadovui. Šiuo atveju teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas žinojo apie užmokesčio atsakovei pakeitimus, besąlygiškai patikėjęs atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, nors jų duoti paaiškinimai nepagrįstai laikomi patikimais – jie prieštaringi ir nenuoseklūs. Viena vertus, atsakovė teigė, kad nuolat bendravo su ieškovu žodžiu (telefonu ir tiesiogiai) ar el. paštu, tačiau, kita vertus, atsakydama į ieškovo klausimus posėdyje atsakovė pripažino, kad su ieškovu faktiškai niekada nėra bendravusi. Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jų teiginius apie ieškovo žinojimą apie atsakovės užmokesčio pokyčius. Vienintelis duomuo, kurį atsakovė pateikė – 2011 m. spalio 7 d. laiškas, kurio autentiškumo ieškovas negalėjo patvirtinti, nes tokio turinio laiško savo el. pašto dėžutėje nerado. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas šį laišką būtų gavęs, kažkaip į jį sureagavęs, todėl šis įrodymas turėjo būti vertintas kritiškai. Antrojo teismui pateikto 2014 m. kovo 18 d. el. laiško adresatas apskritai yra ne ieškovas, o kitas asmuo (I. P.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad minėtas asmuo yra ieškovo atstovas, nors to nepatvirtina jokie įrodymai, išskyrus atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimus. Be to, jų paaiškinimus paneigia rašytiniai įrodymai – 2017 m. kovo 9 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, 2016 m. spalio 11 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, 2017 m. balandžio 13 d., 2018 m. kovo 8 d. eilinių akcininkų susirinkimų protokolai, iš kurių matyti, kad vadovo darbo užmokesčio klausimas buvo spręstas visuotinio akcininkų susurinkimo metu ir jokios praktikos akcininkų susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus spręsti neformaliai, žodžiu, bendrovėje neegzistavo. Pagal kasacinio teismo praktiką rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni, nei liudytojų parodymai ar šalių paaiškinimai. Galiausiai, atsakovės paaiškinimai neva jos darbo užmokestis buvo padidintas 2011 metais bendrovei pradėjus gauti pajamas, prieštarauja elementariai logikai, nes nors 2011 metais bendrovėje buvo gautos pirmosios apčiuopiamos pajamos, nuostolis buvo didžiulis ir siekė net 192 576,46 Eur. Bendrovės veiklą nuolat finansavo ieškovas paskolomis, todėl akivaizdu, kad akcininkai, juo labiau ieškovas, praktiškai vienas remiantis bendrovę, negalėjo pritarti sprendimui padidinti ieškovės gaunamą darbo užmokestį 17 kartų nuo 231,70 Eur iki 3 938,83 Eur. Be to, tokio dydžio atlyginimas ieškovei buvo mokamas tik 6 mėnesius, iš karto po to atsakovė išėjo motinystės atostogų, o vietoje jos likęs dirbti trečiasis asmuo tokio atlyginimo nebegaudavo, tad kyla pagrįstas įtarimas, kad tokio dydžio atlyginimas buvo mokamas dėl vienintelės priežasties – noro neteisėtai pasididinti sau motinystės išmokas.

13.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad gerų, ilgalaikių santykių, pagrįstų tarpusavio pasitikėjimu, buvimas tarp ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens, patvirtina, jog ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie atsakovės ir trečiojo asmens pasirašomus darbo sutarties pakeitimus. Kasacinio teismo praktikoje akcininko žinojimas siejamas su aplinkybėmis, kai akcininkas eina vyr. finansininko pareigas, kai akcininkai yra artimi giminaičiai ir kai akcininkas pats patvirtina teismui, jog žinojo šias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena iš aptartų žinojimo sąlygų. Geri šalių tarpusavio santykiai kaip tik lėmė tai, kad ieškovas pasitikėjo atsakove ir jos nekontroliavo.

13.5. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir paskirstęs įrodinėjimo naštą, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė nepažeidė lojalumo pareigos, padidindama trečiajam asmeniui atlyginimą. Trečiasis asmuo ir iki drastiško atlyginimo pakėlimo ėjo bendrovėje direktoriaus pavaduotojo ir draudimo brokerio pareigas, todėl teismo teiginys, neva minėtų pareigų atlikimas pagrindžia darbo užmokesčio padidinimą, visiškai nepagrįstas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. bendrovės veikla plėstųsi arba didėtų apyvarta, todėl neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadas apie tokių aplinkybių egzistavimą. Iš tikrųjų darbo užmokestis D. A. buvo pakeltas dėl atsakovės ir trečiojo asmens noro praturtėti bendrovės sąskaita, nes darbo užmokestis jam buvo padidintas neužilgo po to, kai buvo atsisakyta didinti užmokestį pačiai atsakovei. Ieškovui teko įrodinėti neįmanomas įrodyti aplinkybes, t.y. kad neegzistuoja jokios aplinkybės, kurios patvirtintų darbo užmokesčio trečiajam asmeniui didinimo pagrįstumą, nors įrodinėjimo pareiga tokiu atveju turėjo būti perkelta atsakovei ir būtent ji turėjo įrodyti teismui, kad tokios aplinkybės egzistavo. Nagrinėjamu atveju nebuvo nei vienos iš sąlygų, pateisinančių darbo užmokesčio kėlimą esant interesų konfliktui, nes bendrovės veikla buvo nuostolinga, byloje nėra duomenų, kad panašiu laikotarpiu tokia pat apimtimi buvo didinami kitų darbuotojų atlyginimai, be to, trečiojo asmens atlyginimas kur kas viršija ne tik kitų bendrovės darbuotojų užmokesčio vidurkį, be ir 5 kartus viršija pačios vadovės darbo užmokestį.

13.6. Teismas neteisingai sprendė, kad visi bendrovės akcininkai kartu siekė vystyti nurodytą nekilnojamojo turto objektą, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog visais patalpų pirkimo–pardavimo reikalais, verslo vystymo galimybių studijomis ir pan. rūpinosi išimtinai trečiasis asmuo, ieškovas visame procese išliko pasyvus (byloje nėra nei vieno el.laiško, susijusio su patalpų pirkimu ar vystymu, į kurį ieškovas vienaip ar kitaip būtų sureagavęs). Priešingai nei sprendime nurodė teismas, sandorio sudarymo metu ieškovas negalėjo ir neturėjo preliminariai įvertinti patalpų faktinės vertės, nes tuo metu vystė verslą niekaip nesusijusį su nekilnojamuoju turtu, visiškai pasitikėjo atsakove ir trečiuoju asmeniu. Tik gavęs turto vertintojo atliktą retrospektyvinį vertinimą, ieškovas sužinojo apie bendrovei ir jam asmeniškai padarytą turtinę žalą. Žalos eliminuoti negali tai, kad kaina buvo suderinta 2014 m. sausio mėnesį, nes pats sandoris įvyko 2014 m. liepos 30 d., todėl turto rinkos kaina buvo pagrįstai vertinta 2014 m. liepos mėnesiui. Žalos neeliminuoja ir aplinkybė, kad 2016 metais patalpos parduotos už 410 000 Eur, nes nuo 2014 iki 2016 metų nekilnojamojo turto kainos smarkiai kilo ir jei 2014 m. patalpos būtų nupirktos už tikrąją rinkos kainą, bendrovė ne tik nebūtų patyrusi 223 280,12 Eur nuostolio, bet dar 2016 m. gavusi 157 000 Eur pelno iš patalpų pardavimo. Pažymėtina, kad nuostolio, atsiradusio dėl patalpų pardavimo, dalį ieškovas padengė realiai egzistuojančiomis lėšomis, o atsakovė ir trečiasis asmuo savo nuostolių faktiškai nepadengė, nes jie atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir šią savo prievolę sudengė su neteisėtai atsiradusia bendrovės prievole sumokėti jiems pagal patalpų pirkimo–pardavimo sutartį.

13.7. Teismas nepagrįstai vertino, kad 3 metų ieškinio senaties terminas šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. liepos 30 d. sutarties sudarymo. Atsakovės neteisėti veiksmai yra tęstinio pobūdžio ir tęsiasi iki šiol. Kita vertus, net jei veiksmai nebūtų tęstiniai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jau sutarties sudarymo dieną ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie bendrovei galimai daromą žalą, nes tuo metu ieškovas nevystė verslo, susijusio su nekilnojamuoju turtu, ir visiškai pasitikėjo atsakove bei trečiuoju asmeniu, todėl negalėjo ir neturėjo preliminariai įvertinti bendrovės perkamų patalpų faktinės vertės jau sandorio sudarymo dieną. Taigi, 3 metų ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2017 m balandžio 21 d., kai ieškovas gavo turto retrospektyvinį vertinimą.

Atsiliepimas

14. Atsakovė R. K. ir trečiasis asmuo D. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

14.1. Teismas skundžiamame sprendime detaliai pasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų, vertino visus byloje esančius ir šalių teiktus įrodymus, pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamais klausimais, todėl nesutiktina, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ar, juo labiau, kaip nors apsunkinęs ieškovo teisę pasinaudoti apeliacija. Apeliaciniame skunde iš esmės yra perrašomas ieškovo ieškinys bei tiesiog reiškiamas nesutikimas su teismo priimtu sprendimu, kuris ieškovui yra nepalankus. Be to, apeliaciniame skunde yra cituojama daug teismų praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo, vadovo atsakomybės ir pan., tačiau ji niekaip nėra susiejama su esama situacija. Ieškovas nurodo aplinkybes, nenagrinėtas byloje ir nebuvusias ginčo dalyku, ir dar daro išvadas, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus ar faktines aplinkybes. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde ieškovas rašo apie akcininkų nesutarimus dėl informacijos teikimo, nors tai net nėra šios bylos dalykas. Skunde paminėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėta administracinio nusižengimo byla Nr. A6.-2519-935/2017, tačiau nutylima, jog pats ieškovas pareiškimą šioje byloje atsiėmė ir byla buvo nutraukta. Savo ruožtu informacijos pateikimo būtent per atsakovės atostogas buvo reikalaujama tik tam, kad šioje nagrinėjamoje byloje būtų galima apkaltinti atsakovę nesąžiningumu ir jos, kaip vadovės, pareigų nevykdymu, nes vėliau savo kaip akcininko teisių ieškovas negynė, į teismą nesikreipė ir apskritai jokios informacijos apie bendrovę nebeprašė. Taip pat ieškovas akcentuoja bendrovės veiklos nuostolingumą bei kiekvieno akcininko indėlį į bendrovės nuostolių dengimą, nors tai vėlgi nėra ginčo dalykas ir nebuvo nagrinėjama civilinėje byloje.

14.2. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas apie bendrovės darbuotojų atlyginimus, neišskiriant atsakovės ir trečiojo asmens, buvo informuojamas elektroniniu paštu, jam buvo siunčiami ataskaitiniai duomenys bei duomenys apie prognozuojamą bendrovės biudžetą. Apeliaciniame skunde ieškovas bando sudaryti įspūdį, kad bendrovei nuolat buvo daroma žala, sistemingai buvo sudarinėjami neva neteisėti sandoriai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo kažkokį išankstinį ir sistemingą planą. Tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo taip pat yra bendrovės akcininkai, joje nuolat dirba, organizuoja kasdienę veiklą, patys kuria ir įgyvendina projektus, plečia veiklą, be to, iš bendrovės gauna darbo užmokestį, todėl niekaip nėra ir negali būti suinteresuoti bendrovės žlugdymu ar sąmoningu žalos jai darymu. Priešingai nei nurodo ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo lygiai taip pat savo asmeninėmis lėšomis rėmė bendrovę ir teikė jai paskolas. Be to, fiziniai asmenys ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo bendrovei visuomet teikė beprocentes paskolas, skolindavo kaip fiziniai asmenys, savo asmenines lėšas, tačiau ieškovas, skolindamas per kitas savo kontroliuojamas bendroves, tokias kaip UAB „LTU Invest“, paskolas teikdavo su palūkanomis, taigi, gaudavo ir piniginę naudą sau. Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad bendrovės veikla visais atsakovės vadovavimo metais buvo nuostolinga, nors duomenis pateikia tik iki 2015 metų. Būtent dėl ieškovo prieštaravimų iki šiol nėra patvirtinta ir registrui pateikta bendrovės finansinė atskaitomybė už 2016 ir 2017 metus, paskutinėji iš kurių buvo pelningi bendrovei.

14.3. Ieškovui laiškai buvo siunčiami elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad šis elektroninis paštas buvo ir yra jo naudojamas. Ieškovas nepagrįstai bando perkelti visą įrodinėjimo naštą atsakovei. Atsakovės pateiktas elektroninis 2011 m. spalio 7 d. laiškas patvirtina, kad ieškovui buvo siųsti ataskaitiniai duomenys (excel lentelės), kuriuose buvo išvardijami darbuotojų atlyginimai, o ieškovas teismui nepateikė jokių priešingų įrodymų ar bent įrodymų, kad tokio laiško jis negavo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nesakė, kad laiško negavo, nurodė tik tai, jog tokio laiško savo pašto dėžutėje neranda. Atsakovė ir trečiasis asmuo gali įrodyti laiško išsiuntimo faktą ir tokius įrodymus pateikė teismui. Atsižvelgiant į elektroninio pašto ypatumus, jei laiškas nepasiekia adresato, gaunamas atgalinis pranešimas apie tai. Tokio pranešimo atsakovė ir trečiasis asmuo negavo. Vadinasi, laišką ieškovas gavo. Ieškovas, jeigu iš tiesų laiško negavo, galėjo pateikti bent 2011 m. spalio 7 d. gautų laiškų sąrašą, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų įrodyti, kad atsakovės siųstas laiškas jo nepasiekė, o apeliaciniame skunde dėsto tik deklaratyvius teiginius, jog laiško neranda. Esamoje situacijoje atsakovė ir trečiasis asmuo yra pateikę elektroninį laišką, kuriame matyti kada ir kam jis siųstas, kokie priedai pridėti, taigi tai yra rašytinis ir byloje nenuginčytas įrodymas. Jeigu ieškovas ar jo atstovė įrodymų tyrimo metu būtų pradėję ginčyti šį elektroninį laišką, o ne tik baigiamojoje kalboje bei apeliaciniame skunde, atsakovė būtų galėjusi teismo apžiūrai pateikti kompiuterį, iš kurio šis laiškas buvo siųstas. Be to, bylos nagrinėjimo metu teisėja ieškovui siūlė kito laiško (2014 m. kovo 18 d.) gavėją I. P., ieškovo patikėtinę bei su juo susijusių įmonių darbuotoją, kviesti liudytoja, kuri būtų paaiškinusi laiško gavimo aplinkybes, ryšį su ieškovu, tačiau ieškovas to atsisakė, nors patvirtino, kad tiek I. P., tiek ir kitas byloje minimas jo atstovas K. Ž. yra jam pažįstami žmonės. Apeliaciniame skunde ieškovas vėlgi visą įrodinėjimo naštą bando perkelti atsakovei, teigdamas, kad nėra jokių įrodymų, kad I. P. persiuntė laišką ieškovui, jog ieškovas susipažino su jo turiniu ir su tuo turiniu sutiko.

14.4. Pasak ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nes neva pati atsakovė, atsakydama į ieškovo klausimus, pripažino, kad su juo niekada nėra bendravusi. Tačiau byloje ne kartą buvo paaiškinta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo buvo draugai nuo vaikystės, todėl nuolat aptardavo bendrovės reikalus. Atsakovė ir trečiasis asmuo yra faktiniuose šeimos santykiuose, nors ir nėra susituokę. Taigi trečiajam asmeniui bendraujant su ieškovu, jam būdavo perduodama taip pat ir ta informacija, kuri būdavo susijusi su atsakove, kaip vadove, jos atlyginimu ar pan. Apeliaciniame skunde bandoma atsakovės pasisakymus „išimti“ iš konteksto ir pateikti taip, kad atsakovė, būdama bendrovės vadove, su ieškovu nebendraudavo ir jokios informacijos jam niekuomet neteikdavo. Tiek atsakovės, tiek ir trečiojo asmens paaiškinimai buvo nuoseklūs, nuo pat pradžių jiems teigiant, kad tarp šalių bendravimas buvo neformalus, sprendimai priimami žodžiu, o ieškovas byloje atsakovės ir trečiojo asmens neva neteisėtus veiksmus bando įrodyti vien tik per formalių reikalavimų nesilaikymą, nors tai iš esmės žalos bendrovei nesukėlė ir daug metų visoms šalims tiko ir buvo priimtina. Visuotiniai akcininkų susirinkimai, kurių protokolus akcentuoja ieškovas, buvo pradėti šaukti tada, kai tarp akcininkų kilo ginčai ir baigėsi gražus bendravimas bei klausimų sprendimas žodžiu, t. y. nuo 2016 m. pabaigos. Nors bendrovė buvo įsteigta 2009 metais, iki pat 2016 metų visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nebuvo sprendžiami vadovės darbo užmokesčio klausimai, net ir pradinis atsakovės darbo užmokestis buvo nustatytas ne akcininkų sprendimu, o darbo sutartyje, kurią turėjo pasirašyti ieškovas, tačiau pasirašė trečiasis asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas nurodė, jog trečiasis asmuo pasirašė darbo sutartyje vietoje jo, nes ieškovas buvo išvykęs, o darbo sutartį reikėjo sudaryti, kad atsakovė galėtų pradėti eiti savo pareigas, tačiau net ir šiuo atveju iš ieškovo nebuvo kokio nors įgaliojimo pasirašyti darbo sutartyje, tai vėlgi buvo tik žodinis susitarimas.

14.5. Darbuotojų darbo užmokesčio nustatymas priskirtas bendrovės vadovui, taigi atsakovė, veikdama pagal ABĮ normas, turėjo teisę padidinti trečiajam asmeniui darbo užmokestį, jeigu jai, kaip vadovei, organizuojančiai kasdienę veiklą, tai atrodė reikalinga. Trečiasis asmuo D. A. yra vienintelis bendrovės darbuotojas, turintis draudimo brokerio licenciją, todėl natūralu, kad jis turi gauti rinkos sąlygas atitinkantį atlyginimą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad trečiojo asmens atlyginimas neatitinka rinkos sąlygų ir iš esmės trečiajam asmeniui mokamą atlyginimą laiko neteisingu ir per dideliu vien tik dėl to, kad trečiasis asmuo ir atsakovė yra faktiniuose šeimos santykiuose. Byloje nebuvo nustatyta, kad trečiasis asmuo įdarbintas fiktyviai ar atlieka nesvarbias bendrovei funkcijas.

14.6. Atsiliepime į ieškinį buvo nurodyta visa veiksmų seka ir įrodymai, kas vyko iki ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo ir po jo, ieškovo siekį pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdyti nuomos veiklą, gauti pajamų ir kryptingus veiksmus šiam siekiui įgyvendinti, atliktas verslo vystymo galimybių studijas ir pan. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaneigė ir neįrodė, kad jis apie ginčijamą sandorį nežinojo, nebuvo informuotas ar nedavė jam pritarimo. Ieškovas nepaneigė netgi ir tos aplinkybės, kad preliminariosios sutarties dėl ginčo patalpų įsigijimo projektą parengė ieškovo atstovas teisininkas R. B., su kuriuo susirašinėjimas yra pateiktas byloje. Teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovo teiginį, kad neva jis buvo pasyvus, pasitikėjo atsakove ir trečiuoju asmeniu, todėl ir ginčo sandorio kaina nesidomėjo, nes byloje yra pateikti įrodymai, jog ieškovas buvo ir yra verslininkas, profesionalus investuotojas, veikiantis ne vienoje srityje, be to, turėjęs akcijų įmonės, kuri vertėsi nekilnojamojo turto vystymu. Taigi, ieškovas negalėjo būti nei apgautas, nei nesuprasti, koks sandoris yra sudaromas bendrovėje, kurioje jis turi net 50 proc. akcijų. Be to, byloje yra duomenys, kad ieškovui informacija apie ginčijamą sandorį buvo siunčiama elektroniniais laiškais, taigi, šis sandoris buvo sudarytas bendru visų akcininku sprendimu, o ne vienašališkai atsakovės ar trečiojo asmens. Į bylą pateiktas retrospektyvinis patalpų vertinimas yra nepatikimas, nes ieškovas Newsec įmonių grupės paslaugomis jau naudojosi 2013–2015 metų laikotarpiu, būtent jo užsakymu buvo atliekamas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), išvystymo scenarijus, todėl dabar vėlgi ieškovo užsakymu ir nurodymais nustatyta ieškovui reikalinga turto kaina.

14.7. Ieškovas dar iki 2014 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo žinojo apie perkamą turtą, sudaromą sutartį, buvo susipažinęs su šio turto panaudojimo galimybėmis, todėl nelogiška, kad ieškovas, būdamas verslininku ir profesionaliu investuotoju, ginčo patalpų kainą sužinojo tik 2017 m. balandį. Ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo 2014 m. liepos 30 d., o baigėsi – 2017 m. liepos 30 d., todėl ieškovo ieškinys yra pateiktas pavėluotai, praleidus ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo D. K. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

16. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės R. K., kaip bendrovės vadovės, atsakomybės, neteisėtai, ieškovo įsitikinimu, pasididinusios sau ir padidinusios darbo užmokestį kitam darbuotojui – D. A., o taip pat bendrovės vardu sudariusios nekilnojamojo turto pirkimo iš savęs bei trečiojo asmens sandorį už nepagrįstai didelę (ne rinkos) kainą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nustatytas faktines aplinkybes vertino atsietai vieną nuo kitos, nesusiejo jų į vieningą visumą, neatskleidė tikrosios faktiškai susiklosčiusios situacijos, įrodymus vertino netinkamai ir selektyviai, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl padarė neteisingas išvadas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris, ieškovo įsitikinimu, turi būti panaikintas.

17. Atsakovė ir trečiasis asmuo laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, pateikė kasacinio teismo praktiką šiai bylai aktualiais ir nagrinėjamais klausimais bei priėmė pagrįstą sprendimą.

18. Prieš pasisakydama dėl konkrečių apelianto skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, tačiau įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad absoliučiai visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-706/2015; 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.).

19. Taigi, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017 ir kt.). Be to, vertindami įrodymus, teismai turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja procesinį sprendimą skundžianti šalis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-248/2016; 2011 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011 ir kt.).

21. Ieškovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas beveik neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovo argumentų, pasiremdamas išimtinai atsakovės paaiškinimais, ir taip, ieškovo teigimu, ne tik pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, bet ir apsunkindamas D. K. teisės į apeliaciją įgyvendinimą, nenurodo jokių konkrečių ieškovo pirmosios instancijos teismui nurodytų, tačiau pirmosios instancijos teismo neanalizuotų argumentų, apsiribodamas tik bendro pobūdžio deklaratyviais pareiškimais apie jo teisės į apeliaciją įgyvendinimo apsunkinimą. Savo ruožtu iš paties ieškovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų šalių argumentų, jų pateiktų įrodymų, tačiau padarė kitokias, nei siekė ieškovas, išvadas (kurias apeliaciniame skunde ieškovas ir ginčija), todėl apelianto argumentai dėl nepakankamo skundžiamo sprendimo motyvavimo, ieškovo argumentų neanalizavimo ir (ar) teisės į apeliaciją apsunkinimo atmestini, kaip visiškai deklaratyvūs.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo sutikti ir su D. K. pozicija, kad ieškovui nepalankios išvados padarytos, pažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

23. Apeliaciniame skunde ieškovas visų pirma akcentuoja, kad neteisingos išvados, jog atsakovė nepažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų ir fiduciarinių pareigų, buvo padarytos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne visą atsakovės veiksmų visumą, bet kiekvieną veiksmą (epizodą) izoliuotai, neatsižvelgė į tai, jog R. K. nuo pat bendrovės veiklos pradžios, piktnaudžiaudama ieškovo pasitikėjimu, sistemingai elgėsi neteisėtai, sudarinėdavo bendrovės vardu neteisėtus ir jos, kaip vadovės, fiduciarines pareigas bei imperatyvias teisės normas, pažeidžiančius sandorius, veikė nelojaliai bendrovei, o trečiasis asmuo D. A. jai aktyviai talkino.

24. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepime į skundą, ieškovas, apeliaciniame skunde bandydamas sudaryti įspūdį apie neva esantį trečiojo asmens ir atsakovės išankstinį ir sistemingą planą žlugdyti bendrovę, tenkinti bendrovės sąskaita išimtinai atsakovės ir trečiojo asmens poreikius bei interesus, realiai jokių konkrečių ir įrodytų atsakovės neteisėtų ir žalingų bendrovei veiksmų, be kita ko, sudarytų sandorių, išskyrus šioje byloje nagrinėjimus direktorės ir jos pavaduotojo (trečiojo asmens) atlyginimo padidinimo epizodus bei 2014 m. liepos 30 d. sudarytą atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo bendrovei sandorį, nenurodo. Apeliantas skunde apsiribojo tik deklaratyviais pareiškimais apie atsakovės tęstinę tyčią pasisavinti bendrovės EDRAUDA lėšas bei apeliuoja į akcininkų nesutarimus dėl informacijos apie bendrovę teikimo, nors ieškovo nurodomos aplinkybės apie konfliktus dėl informacijos teikimo, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime šiuo metu negali nei pagrįsti, nei paneigti atsakovės (ne)sąžiningumo, ar, tuo labiau, jos siekio veikti priešingai bendrovės interesams ir tikslams, nes nesutarimai dėl informacijos teikimo tarp ieškovo ir atsakovės atsirado, jau esant konfliktiškiems akcininkų santykiams, be to, atsakovės veiksmų, susijusių su informacijos apie bendrovę teikimu, motyvai bei teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o įrodymų, kad kitoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu ieškovo minimi atsakovės veiksmai būtų pripažinti neteisėtais ar nesąžiningais, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

25. Nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą ir ieškovo Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. spalio 21 d. pateikti nauji papildomi įrodymai (2019 m. liepos 1 d. ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kopija ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. reikalavimo nutraukti netinkamą juridinio asmens veiklą kopija), kurie, įvertinus tai, kad negalėjo būti objektyviai (dėl jų atsiradimo laiko) pateikti pirmosios instancijos teismui ar kartu su apeliaciniu skundu, priimami apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Minėti ieškovo pateikti nauji įrodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrindžia tik gilėjantį ieškovo ir atsakovės bei trečiojo asmens, kaip bendrovės UADBB EDRAUDA akcininkų, konfliktą, tačiau vien tik ieškovo subjektyvios pozicijos (požiūrio į situaciją) ieškinyje ar kitame rašytiniame dokumente išdėstymas ir pateikimas teismui, nesant įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtinto atsakovės kokių nors veiksmų neteisėtumo (tuo labiau, kai klausimas dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, dar net nėra pasiekęs teismus), nėra pakankamas konstatuoti esant išankstinį vieningą atsakovės ir trečiojo asmens siekį ir planą (mechanizmą) pasisavinti bendrovės EDRAUDA lėšas, kaip kad interpretuoja ieškovas, inter alia, vertinti šioje byloje ieškovo nurodomų atsakovės veiksmų (ne)teisėtumą kitaip, nei tai darė pirmosios instancijos teismas.

Dėl atlyginimo padidinimo bendrovės vadovei

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį atlyginimą bendrovės vadovui nustato visuotinis akcininkų susirinkimas, jeigu bendrovėje nesudaroma nei valdyba, nei stebėtojų taryba. Nė viena iš bylos šalių neginčijo ir tos aplinkybės, kad byloje nėra rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kurie galėtų patvirtinti, jog iki 2016 metų pabaigos akcininkų susirinkimuose buvo sprendžiamas vadovės R. K. atlyginimo keitimo (didinimo) klausimas.

27. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, kad rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo nebuvimas, savaime visais atvejais neįrodo, jog vadovas pats vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą ir gaudavo jį neteisėtai, bei išanalizavęs byloje esančius įrodymus ir byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, pripažino, kad ne tik atsakovė ir trečiasis asmuo, bet ir ieškovas D. K., kaip 50 proc. turintis UADBB EDRAUDA akcininkas, galėjo žinoti ir žinojo apie nuo 2011 m. keistą (didintą) vadovės R. K. darbo užmokestį ir faktiškai tam didinimui (iki tarp akcininkų įvykusio konflikto) pritarė.

28. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas akcentuoja, kad, nesant rašytinio akcininkų pritarimo atlyginimo dydžio pakeitimui, pareiga įrodyti akcininkų (šiuo atveju ieškovo) žinojimą apie vadovo darbo užmokesčio keitimą tenka pačiam vadovui (R. K.), o šiuo atveju atsakovė ir jos poziciją palaikantis trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo žinojimą, ir teismas nepagrįstai besąlygiškai patikėjo jų paaiškinimais, nors jų paaiškinimai negali būti laikomi patikimais, nes yra prieštaringi ir nenuoseklūs.

29. Nors sutiktina su ieškovo argumentu, kad būtent vadovas turi įrodinėti akcininkų žinojimą apie jo, kaip vadovo, darbo užmokesčio keitimą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog labiau tikėtina būtent pastarųjų asmenų, o ne ieškovo D. K., pasakojama įvykių versija (CPK 185 straipsnis).

30. Kaip paaiškino visi byloje dalyvaujantys asmenys, bendrovės EDRAUDA įkūrimas ir vystymas nebuvo pirmas jos akcininkų (D. K., D. A. ir R. K.) bendrai kurtas verslas; akcininkus (ypač D. K. ir D. A.) daug metų siejo draugiški santykiai, pagrįsti pasitikėjimu. Ieškovas pripažino ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pradinis 800 Lt darbo užmokestis atsakovei, kaip bendrovės EDRAUDA vadovei, buvo nustatytas ne akcininkų susirinkime, t. y. to raštiškai nefiksuojant protokole, o nurodytas tik sudarytoje su atsakove darbo sutartyje, kurią, nors ir turėjo pasirašyti ieškovas, faktiškai, kaip darbdavio atstovas, pasirašė D. A., neturėdamas jokio rašytinio oficialiai įforminto ieškovo įgaliojimo. Toks neformalus iškilusių klausimų sprendimas tenkino visus akcininkus.

31. Atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad beveik iki pat konflikto tarp akcininkų atsiradimo, visi klausimai, be kita ko, ir darbo užmokesčio vadovei, esančiai 25 proc. akcijų savininke, keitimo, buvo sprendžiami akcininkams tariantis žodžiu (telefonu, susitinkant, susirašant el. paštu ir pan.), nesilaikant griežto visų aptarimų ir juose priimtų sprendimų įforminimo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad faktiškai iki pat 2016 metų paskutinio ketvirčio visuotiniai akcininkų susirinkimai nebuvo oficialiai (įstatymo nustatyta tvarka) šaukiami bei fiksuojami (išskyrus 2014 m. rugsėjo 9 d. susirinkimą dėl įstatinio kapitalo didinimo, kurio protokolas pateiktas Juridinių asmenų registrui), ir apeliantas neteikė įrodymų, kad per daugiau nei 6 bendrovės veikimo iki akcininkų konflikto metus, jis pats būtų reiškęs dėl to (oficialių susirinkimų nebuvimo) pretenzijas atsakovei ar ėmęsis visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo veiksmų, nors tokia iniciatyvos (sušaukimo) teisė jam yra suteikta pagal ABĮ 23 straipsnį. Tai, kad viskas buvo sprendžiama bendru sutarimu, neformalizuojant nei akcininkų apsitarimo organizavimo, nei jų bendru sutarimu priimtų sprendimų įforminimo, faktiškai patvirtino ir pats D. K. 2018 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje (garso įrašo 9.33 val.).

32. Pažymėtina, kad pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai yra viena iš leidžiamų įrodinėjimo priemonių, kurių pagrindu teismas susiformuoja vidinį įsitikinimą dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Priešingai nei teigia ieškovas savo skunde, atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimai byloje yra nuoseklūs ir logiški, o ieškovo akcentuojami atsakovės teiginių tariami prieštaravimai gauti išėmus tam tikrus teismo posėdžio metu R. K. pasakytus teiginius iš bendro atsakovės paaiškinimų konteksto. Teismo posėdžio, kaip ir viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad visa informacija apie visus bendrovės reikalus, be kita ko, ir vadovės atlyginimą, buvo reguliariai el. paštu, telefonu ir pan. teikiama ieškovui ir jam buvo gerai žinoma, o ieškovui uždavus papildomus patikslinančius klausimus, atsakovė paaiškino, kad telefonu daugiausia ieškovas bendravo su savo vaikystės draugu D. A., kuris, būdamas tiek bendrovės darbuotoju (vadovės pavaduotoju), tiek ir atsakovės faktiniu sugyventiniu, o taip pat ir akcininku, žinojo visą aktualią ieškovui informaciją. Pastebėtina, kad tokio nuolatinio bendravimo telefonu su trečiuoju asmeniu ieškovas teismo posėdyje iš esmės neneigė, ir savo telefono išklotinių, galinčių paneigti arba patvirtinti atsakovės nurodomas aplinkybes, neteikė.

33. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad savo paaiškinimams pagrįsti atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė ir rašytinius įrodymus – elektroninių laiškų kopijas, patvirtinančias, jog su bendrove susijusi informacija, inter alia, ataskaitiniai duomenys apie visų darbuotojų, taip pat ir atsakovės, darbo užmokesčius, buvo siunčiami ieškovui, el. paštu (duomenys neskelbtini), o tam tikrais atvejais su ieškovu susijusiems asmenims – K. Ž. ir I. P.. Ieškovas iš esmės neginčija, kad pirmiau nurodytas elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) priklauso būtent jam, tuo labiau kai byloje yra 2017 m. vasario 18 d. ieškovo laiškas, išsiųstas iš to paties adreso, trečiajam asmeniui D. A. ir atsakovei R. K., o taip pat ieškovo susirašinėjimas su K. Ž. iš šio adreso, vykęs 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 3 d. dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), vystymo galimybių. Byloje esant nustatytai akcininkų neformalaus bendravimo tarpusavyje aplinkybei ir atsakovei bei trečiajam asmeniui pateikus jų paaiškinimus patvirtinančius laiškų siuntimo ieškovui ar su juo susijusiems asmenims įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino labiau tikėtinu būtent atsakovės ir trečiojo asmens nurodytą įvykių eigos aiškinimą, tuo labiau kad pats ieškovas neteikė jokių atsakovės teiginius paneigiančių įrodymų, apsiribodamas tik deklaratyviu pareiškimu, jog atsakovės minimo 2011 m. spalio 7 d. laiško jis savo pašto dėžutėje neranda ir todėl negali patvirtinti jo autentiškumo, ir akcentuodamas, kad byloje nėra duomenų, jog I. P. atstovavo ieškovą ir persiuntė jam atsakovės minimą 2014 m. kovo 18 d. el. laišką, nors aplinkybės, kad šis asmuo (I. P.) jam žinomas, neneigė.

Žemesnės instancijos teismas

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ieškovo D. K. aiškinimą, kad jis, būdamas ne vieno sėkmingo verslo įkūrėjas, stambus verslininkas, taip beatodairiškai pasitikėjo atsakove ir trečiuoju asmeniu, jog šešerius metus, bendrovei veikiant nuostolingai (negaunant grynojo pelno), nesidomėjo bendrovės ataskaitų duomenimis, nieko nežinojo apie atsakovės darbo užmokestį, tuo pat metu pats ar per jam priklausančias kitas bendroves toliau teikė atsakovės vadovaujamam juridiniam asmeniui paskolas, nevertindamas lėšų sugrąžinimo galimų rizikų. Priešingai, ieškovo elgesys patvirtina būtent atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimus apie visos bendrovės informacijos turėjimą (žinojimą), be kita ko, tai, kad apeliantas žinojo apie atsakovės, kaip bendrovės vadovės, darbo užmokesčio didėjimo aplinkybes bei, būdamas tuo metu su trečiuoju asmeniui ir atsakove geruose draugiškuose santykiuose, žinodamas jų indėlį į bendro verslo vystymą, tokiems atsakovės veiksmams neprieštaravo (pritarė).

35. Priešingai nei traktuoja apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovėje egzistavusios praktikos visus klausimus, taip pat ir atsakovės darbo užmokesčio keitimo, spręsti neformaliai (žodžiu, bendru sutarimu) nepaneigia ir byloje esantys 2016 m. spalio 11 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, taip pat 2017 m. balandžio 13 d. ir 2018 m. kovo 8 d. eilinių visuotinių akcininkų susirinkimų, kurių metu buvo sprendžiamas R. K. darbo užmokesčio didinimo klausimas, protokolai. Visi ieškovo akcentuojami akcininkų susirinkimai įvyko jau po to, kai tarp UADBB EDRAUDA akcininkų kilo konfliktas ir jų santykiai suprastėjo. Akivaizdu, kad toks laikotarpių sutapimas nėra atsitiktinis – būtent pablogėjus akcininkų santykiams ir jiems nebesugebant bendru sutarimu, kaip anksčiau, spręsti bendrovei aktualių klausimų, pradėta laikytis formalių reikalavimų, be kita ko, įstatymo nustatyta tvarka šaukti ir fiksuoti akcininkų susirinkimus ir juose spręsti visus klausimus, neišskiriant ir atsakovės atlyginimo keitimo.

36. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, neva atsakovės argumentas, kad jos darbo užmokestis buvo padidintas 2011 metais, kai bendrovė pradėjo gauti didesnes pajamas, prieštarauja elementariai logikai, nes tiek 2011 metais, tiek ir vėliau bendrovė dirbo nuostolingai. Pastebėtina, kad ieškovas iš esmės neginčija, jog 2011 metais bendrovė pradėjo gauti kur kas didesnes (negu 2009–2010 metais) pajamas. Ginčo nėra ir dėl to, kad būtent R. K. ir D. A., skirtingai nei ieškovas, buvo dirbantys šioje bendrovėje, t. y. vystantys verslą, į kurį investavo visi akcininkai, asmenys, o 2011 metais startavo pastarųjų darbo rezultatas – internetinis tinklalapis (duomenys neskelbtini) ir draudimo tarpininkavimo paslaugų teikimo internetinėje platformoje projektas. Esant šioms aplinkybėms, vien tai, kad UADBB EDRAUDA vis dar neuždirbdavo grynojo pelno, savaime nepanaikino atsakovės teisės gauti teisingą, jos funkcijas, darbo apimtis ir atsakomybę atitinkantį atlyginimą (juridinio asmens veiklos nuostolingumas nelemia jo darbuotojų pareigos dirbti neatlygintinai ar už labai mažą atlyginimą iki kol bus gaunamas grynasis pelnas), todėl atsakovės darbo užmokesčio padidėjimas, priešingai nei nurodo apeliantas, logiškai paaiškinimas, savo ruožtu įrodymų, kad atsakovės atlyginimas, po 2011 metais atlikto padidinimo, neatitiko rinkos sąlygų, buvo akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis jos darbo pobūdžio, atsakomybės ir pan., ieškovas į bylą neteikė (CPK 178 straipsnis).

Dėl atlyginimo trečiajam asmeniui padidinimo

37. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovė, padidindama trečiajam asmeniui, esančiam jos sugyventiniu, atlyginimą, nepažeidė lojalumo pareigos. Ieškovo įsitikinimu, būtent atsakovė turėjo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias darbo užmokesčio didinimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau to nepadarė, vietoje to, teismas ieškovui nepagrįstai perkėlė naštą įrodinėti neįmanomas įrodyti aplinkybes, t. y. jog neegzistavo pagrindų didinti D. A. atlyginimo.

38. Nesutikdama su ieškovo pozicija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

39. Ieškovas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad atsakovė nepagrįstai pakėlė trečiajam asmeniui atlyginimą. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad atsakovė, kaip bendrovės vadovė, pagal ABĮ nustatytą reguliavimą, turėjo teisę (įgaliojimus) keisti bendrovės darbuotojui(-ams), taigi ir trečiajam asmeniui, darbo užmokestį, skirti priedą ir pan. D. K. iš esmės neginčija ir to, kad D. A. ne tik buvo vadovės pavaduotojas, realiai, o ne fiktyviai, dirbo bendrovėje, aktyviai vystė jų bendrai su ieškovu sukurtą verslą, bet ir tos aplinkybės, jog D. A. yra vienintelis bendrovės darbuotojas, turintis draudimo brokerio licenciją, kitaip tariant, yra darbuotojas, be kurio UADBB EDRAUDA pagrindinė veikla apskritai neįmanoma. Esant šioms aplinkybėms, t. y. nesant ginčo, kad trečiasis asmuo buvo realiai bendrovėje dirbantis, daug funkcijų atliekantis ir svarbus veiklos tęstinumui asmuo, būtent ieškovas turėjo įrodinėti savo argumentą, kad darbo užmokesčio pakėlimas šiam asmeniui buvo nepagrįstas.

40. Pastebėtina, kad vien aplinkybė, jog tas pačias funkcijas trečiasis asmuo atliko bendrovėje ir už mažesnį darbo užmokestį, savaime nepaneigia nei darbuotojo teisės tikėtis darbo užmokesčio augimo ir atitinkamai bendrovės vadovės teisės skatinti bendrovei lojalų ir dirbantį ne pirmus metus darbuotoją, nei, tuo labiau, nepatvirtinta, jog nustatytas naujas darbo užmokesčio dydis yra komerciškai nepagrįstas, neatitinka rinkos sąlygų. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, tas faktas, kad trečiasis asmuo yra atsakovės sugyventinis (faktinis šeimos narys), savaime nepašalina trečiojo asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už jo atliekamą darbą, ir automatiškai nereiškia, jog atsakovė, padidinusi pastarajam asmeniui darbo užmokestį, pažeidė lojalumo pareigą.

41. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo kasacinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad lojalumo pareigos, taip pat veikimo geriausiais bendrovės interesais aiškinimas negali būti nepagrįstai išplečiamas be konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo sprendžiant, kad vien faktas, jog sutuoktinis (sugyventinis) dirba įmonėje, kuriai vadovauja jo sutuoktinis, lemia lojalumo pareigos pažeidimą. Taip konkretūs asmenys būtų diskriminuojami dėl savo šeiminės padėties, būtų nukrypta nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Lojalumo pareigos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius, kad sutuoktinio atliekamos funkcijos neatitinka bendrovės veiklos tikslų, darbo užmokestis (jo priedai) komerciškai nepagrįstas, neatitinka rinkos vidurkio, mokamas be pagrindo skatinant tik vieną konkretų darbuotoją, tai daroma nesilaikant bendrovės įstatų ar kitų dokumentų arba kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).

42. Atsakovė, įrodinėdama, kad trečiojo asmens darbo užmokesčio pakėlimas buvo komerciškai pagrįstas ir teisėtas veiksmas, išdėstė nuoseklius argumentus dėl trečiojo asmens atliekamų bendrovėje funkcijų, jų apimties, licencijos, būtinos bendrovės veiklai vystyti, turėjimo ir su šia aplinkybe, t. y. buvimu vieninteliu brokeriu visoje bendrovėje, susijusių padarinių (nenormuotų valandų darbas – klientų skambučiai vakarais, ankstyvais rytais, nes įvykiai atsitinka ne tik darbo valandomis nuo 8 iki 17). Savo ruožtu ieškovas savo poziciją dėl atsakovės veiksmų, padidinus D. A. darbo užmokestį, neteisėtumo grindė tik aplinkybe, kad anksčiau trečiasis asmuo dirbo už mažesnį atlyginimą ir tuo, jog trečiasis asmuo yra atsakovės šeimos narys.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepagrįstai apeliaciniame skunde trečiajam asmeniui nuo 2017 m. liepos mėnesio nustatytą darbo užmokestį lygina ne su tokias pat ar analogiškas funkcijas atliekančių asmenų užmokesčio vidurkiu, o su bendrovės EDRAUDA visų darbuotojų darbo užmokesčio vidurkiu, nors, kaip minėta, D. A. bendrovėje užima ne tik vadovės pavaduotojo pareigas, bet dar ir yra vienintelis brokeris, turintis licenciją, kai kiti darbuotojai dirba arba brokerio asistentais (taigi, negali gauti analogiško atlyginimo), arba atlieka visai kitas, su brokerio veikla tiesiogiai nesusijusias, funkcijas, pavyzdžiui, buhalterija, programavimas ir pan. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje esančius UADBB EDRAUDA priskaitymų–išskaitymų žiniaraščio išrašus, ilgą laiką trečiasis asmuo ir net atsakovė uždirbdavo kur kas mažiau, nei kai kurie kiti bendrovės darbuotojai. Antai, pavyzdžiui, D. J., kuris, 2017 m. balandžio 13 d. akcininkų susirinkimo protokolo duomenimis, buvo bendrovės programuotoju, 2016 m. spalio mėnesį priskaičiuotas ir jo gautas atlyginimas buvo net didesnis nei nuo 2017 m. liepos mėnesio trečiajam asmeniui D. A. nustatytas darbo užmokestis, be to, didesnį nei vadovė ir trečiasis asmuo darbo užmokestį ilgą laiką gaudavo ir bendrovės buhalterė. Todėl teigti, kad trečiasis asmuo, jam padidinus atlyginimą, buvo kaip nors nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas, palyginus su kitais darbuotojais, nėra pagrindo.

44. Įvertinus visus pirmiau išdėstytus motyvus bei nustatytas aplinkybes, kad trečiasis asmuo buvo vienintelis brokerio licenciją turintis asmuo, realiai dirbantis bendrovėje, pasirašinėjantis draudimo sutartis su klientais, atliekantis kartu ir bendrovės vadovės pavaduotojo funkcijas, pripažintina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų, padidinus D. A. darbo užmokestį, neteisėtumą.

45. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad trečiojo asmens atlyginimas net 5 kartus didesnis nei pačios vadovės, nes būtent dėl ieškovo veiksmų, t. y. balsavimo prieš vadovės atlyginimo didinimą, susidarė tokia situacija (trečiojo asmens ir vadovės atlyginimų disproporcija), todėl ieškovas nesąžiningai remiasi šia aplinkybe, kaip neva patvirtinančia D. A. nustatyto darbo užmokesčio dydžio nepagrįstumą.

Dėl žalos, atsiradusios bendrovei įsigijus nekilnojamąjį turtą

46. Kaip minėta, ieškovas atsakovės lojalumo pareigos pažeidimą ir bendrovei (bei apeliantui) padarytą žalą taip pat grindė tuo, kad UADBB EDRAUDA, atstovaujama atsakovės, iš pačios atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. liepos 30 d. įsigijo nekilnojamojo turto objektą už nepagrįstai didelę, net 223 280,12 Eur suma rinkos vertę viršijančią, kainą.

47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį juridinio asmens vadovas turi teisę sudaryti sandorius su savo vadovaujama bendrove, apie tai pranešęs kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba dalyviams (CK 2.87 straipsnio 5,6 dalis), kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad vien aplinkybės, jog vadovas priėmė sprendimus, veikiamas interesų konflikto, nepakanka, kad būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, be to, atsakomybę gali šalinti tiek akcininkų pritarimas vadovo veiksmams, tiek faktas, kad vadovo veiksmai yra naudingi bendrovei, bei nustatęs, jog ieškovas buvo informuotas apie ginčo pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo jo kainą, visi bendrovės akcininkai siekė kartu vystyti šį nekilnojamojo turto objektą, o taip pat kritiškai įvertinęs D. K. teiginį apie tai, kad jis nesuprato tuo metu buvusios faktinės objekto vertės, konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų atsakovės atsakomybei kilti.

48. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad visi akcininkai kartu siekė vystyti nurodytą nekilnojamojo turto objektą, nes ieškovas visame procese buvo pasyvus, visiškai pasitikėjo atsakove ir trečiuoju asmeniui ir, priešingai nei nurodė teismas, sandorio sudarymo metu negalėjo ir neturėjo įvertinti realios turto vertės.

49. Nesutikdama su ieškovo argumentais, neva jis visame nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo ir vystymo procese faktiškai nedalyvavo, buvo pasyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei mano ieškovas, byloje yra įrodymai, pagrindžiantys ne tik aplinkybę, jog nuo pat pradžių visa informacija, susijusi su turto vystymo scenarijais, pirkimo procesu, buvo siunčiama ir žinoma ieškovui (to iš esmės ieškovas net neginčija), bet ir patvirtinantys tai, kad pats ieškovas tiesiogiai dalyvavo šio objekto vystymo procese, buvo juo suinteresuotas. Antai, kartu su atsiliepimu į ieškinį buvo pateiktas 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 3 d. D. K. susirašinėjimas su K. Ž., papildomais adresatais įtraukti ir atsakovė su trečiuoju asmeniu, būtent dėl tolimesnių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perspektyvų. Byloje taip pat yra įrodymai, kad UAB „Kokybės kubas“, kurios savininku buvo ieškovas, per įgaliotą vykdantįjį direktorių D. G. sudarė projektavimo darbų sutartį su UAB „Dalis erdvės“ dėl gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), su komercinėmis patalpomis ir parkingu projektinių pasiūlymų teikimo, architektūrinių reikalavimų išėmimo, paveldosauginių sąlygų ir prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygų, parkingo ir želdinių sprendinių suderinimo.

50. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovas, žinodamas dar preliminariojoje 2014 m. sausio mėnesio sutartyje sulygtą ginčo patalpų įsigijimo iš atsakovės ir trečiojo asmens kainą (šios aplinkybės jis neginčijo), galėjo ir turėjo, būdamas ne tik vidutiniškai apdairiu ir rūpestingu asmeniu, bet ir verslininku, preliminariai įvertinti bendrovės perkamo objekto faktinę rinkos vertę, o pritaręs tokio sandorio sudarymui, faktiškai pritarė ir tokiai įsigijimo kainai, taigi, šiuo metu nepagrįstai siekia perkelti atsakomybę išimtinai atsakovei. Be to, kaip jau minėta, mažai tikėtina, kad ieškovas, būdamas stambiu verslininku, beatodairiškai pasitikėjo bet kokia jam nurodyta turto kaina ir iki 2017 metų, kai buvo užsakyta ir gauta retrospektyvinio turto vertinimo ataskaita, negalėjo žinoti apie galimus kainos ir rinkos vertės skirtumus, tuo labiau kad pačioje turto pirkimo–pardavimo sutartyje esančiame nekilnojamojo turto registro išraše buvo užfiksuota, kad 2014 m. liepos 22 d. duomenimis vidutinė parduodamų administracinių patalpų rinkos vertė sudaro 820 000 Lt, t. y. 237 488 Eur.

51. Nustačius, kad ieškovas jau sandorio sudarymo dieną žinojo tiek apie patį sandorį, tiek apie jame nurodytą turto pirkimo kainą, taip pat pripažinus, jog ieškovas negalėjo nesuprasti, kokį sandorį ir kokios vertės bendrovė, kurios 50 proc. akcijų jis turi, sudaro, bei konstatavus, jog ieškovas tokiam sandoriui ir kainai pats pritarė, siekdamas perkamo turto tolimesnio išvystymo ir pelningo panaudojimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovas, žinojęs apie sandorio kainą dar sandorio sudarymo dieną, praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, konstatavusi, kad D. K. ieškinio dalis dėl 161 467,67 Eur žalos atlyginimo UADBB EDRAUDA bei dėl 61 812,44 Eur žalos atlyginimo pačiam ieškovui atmestina dėl ieškovo pritarimo jo nurodomam sandoriui ir joje esančiai turto kainai bei praleisto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, bei iš esmės sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamiais motyvais dėl atlikto retrospektyvinio patalpų vertinimo nepakankamo šiuo atveju nustatyti sudaryto sandorio nuostolingumo bendrovei faktą ir atitinkamai bendrovei padarytos žalos faktą bei dydį, plačiau šiais klausimais nebepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir teisingai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą, tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

54. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

55. Atsakovė ir trečiasis asmuo, nors atsiliepime suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, tokių išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVilija MikuckienėVigintas Višinskis