- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-1369-775/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07283-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Paliokas, Diana Labokaitė, Edita Šliumpienė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- A. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Edvardo Palioko ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-263-812/2022 pagal ieškovo V. J. patikslintą ieškinį atsakovui A. J. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. J., A. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. (toliau – ir ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti galiojančia 2015 m. balandžio 3 d. paskolos sutartį, įformintą 2015 m. balandžio 3 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, tarp A. J. (toliau – ir atsakovas) ir V. J. dėl 30 000 Eur paskolos suteikimo; priteisti ieškovui iš atsakovo 30 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas – 8 732,88 Eur – už negrąžintą 30 000 Eur skolą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 3 d. pasibaigusio mokėjimo termino iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos 2021 m. balandžio 8 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo negrąžintos 30 000 Eur skolos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, 2015 m. balandžio 3 d. suteikė atsakovui 30 000 Eur paskolą iki 2015 m. liepos 3 d., kurios grąžinimą atsakovas įsipareigojo užtikrinti išduodamas ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Iki šio vekselio išdavimo šalis jau siejo paskolos teisiniai santykiai, kilę iš ankstesnės 2015 m. vasario 12 d. paskolos sutarties ir jos pakeitimų. Atsakovas piniginės prievolės nustatytu terminu neįvykdė, ilgą laiką (beveik šešerius metus) šalys vedė derybas dėl paskolos grąžinimo kita forma (nekilnojamojo turto perleidimu) ir dėl sandorio notarine forma patvirtinimo, tačiau atsakovas savo pažadų nevykdė, todėl ieškovas 2019 m. gruodžio 14 d. registruotu laišku išsiuntė raginimą atsakovui sumokėti pagal 2015 m. balandžio 3 d. išduotą vekselį 30 000 Eur. Ieškovas visiškai įvykdė savo prievolę pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau atsakovas nepagrįstai vengia šį sandorį įforminti notarine tvarka, todėl ieškovas prašo pripažinti sandorį galiojančiu, priteisti iš atsakovo 30 000 Eur skolą, atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti palūkanas ir atitinkamai nuo termino įvykdyti piniginę prievolę pabaigos 2015 m. liepos 3 d. iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos 2021 m. balandžio 8 d. priteisti iš atsakovo 8 732,88 Eur palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos paskolos sumos – 30 000 Eur. Laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, jog paskolos sutartis sudaryta tik dėl 15 000 Eur sumos suteikimo: šalys paprastajame neprotestuotiname vekselyje dėl palūkanų mokėjimo fakto ir dydžio nesulygo, be to, atsižvelgiant į šalių abipusiu pasitikėjimu grįstą tarpusavio bendravimą, paskolos sutartis paprastojo neprotestuotino vekselio forma yra neatlygintinė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. J. pateikė atsiliepimą, kuriame su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. balandžio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio išdavimo metu iš ieškovo gavo ne 30 000 Eur, kaip teigia ieškovas, o faktinę 15 000 Eur sumą, dėl likusios 15 000 Eur sumos šalys nesitarė, be to, atsakovo teigimu, šia suma ieškovas reikalavo užtikrinti galimai būsimus papildomus mokėjimus pagal 2015 m. balandžio 3 d. vekselį ir anksčiau šalių 2013 m. gegužės 13 d. sudarytą paskolos sutartį. Ieškovas neprotestuotino paprastojo vekselio nerealizavo įstatymų nustatyta tvarka ir terminu, dokumentas neturi vertybinio popieriaus statuso, todėl ieškovas negali remtis vekselyje įtvirtinta prievolės abstraktumo savybe. Be to, vekselis neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, o įstatymu reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Atsakovas su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs pagal 2015 m. balandžio 3 d. vekselį.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslinto ieškinio reikalavimais sutinka, prašė patikslintą ieškinį tenkinti, patvirtino patikslintame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. J. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinio netenkinti. Trečiasis asmuo patvirtino atsakovo A. J. atsiliepime į ieškinį nurodytas faktines aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino galiojančia 2015 m. balandžio 3 d. paskolos sutarties, įformintos 2015 m. balandžio 3 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, dalį dėl 15 000 Eur paskolos suteikimo, priteisė ieškovui iš atsakovo 15 000 Eur skolą, 3 750 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisė atsakovui iš ieškovo 1 230,38 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovo valstybei 225 Eur žyminio mokesčio ir 14,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, priteisė iš atsakovo valstybei 400 Eur žyminio mokesčio ir 25,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, netenkino kitos ieškinio dalies.
7. Abiem šalims pripažinus, kad vekselio išdavimo metu ieškovas skolino atsakovui grynuosius pinigus, teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2015 m. balandžio 3 d. vekselis buvo išduotas paskolos sutarties pagrindu, ginčas byloje kilo dėl sumos dydžio ir skolos grąžinimo. Teismas pripažino, kad atsakovo išduotas vekselis neturi vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl formos trūkumų, o kartu ir vekselyje įtvirtinta besąlyginė atsakovo prievolė sumokėti 30 000 Eur neturi besąlygiškumo ir abstraktumo savybės. Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta paskolos sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto notarinės formos reikalavimo, todėl toks sandoris formaliai negalioja CK 1.93 straipsnio 3 dalies prasme.
8. Teismas nurodė, kad vekselio išdavimas, nesilaikant notarinės formos ir nesudarius rašytinės notaro patvirtintos paskolos sutarties, buvo priimtinas abiem šalims, nes šalis siejo tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Atsakovas pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovas 2018 m. liepos mėn. atsisakė įforminti sandorį notarine tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį dėl paskolos sandorio pripažinimo galiojančiu.
9. Teismas nustatė, kad ieškovas, nors teigė, jog vekselis buvo sudarytas trijų mėnesių laikotarpiui kaip neatlygintinis sandoris, faktiškai skaičiavo palūkanas už naudojimąsi pinigais nuo pat jo išdavimo momento, už 39 mėnesius, kurie susidaro nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. liepos 4 d., per mėnesį skaičiavo po 300 Eur palūkanų, pagal atsakovo paaiškinimus – 2 procentus per mėnesį ir tai nuosekliai nurodyta abiejuose raštuose, fotografuotuose atsakovo 2019 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. liepos 9 d., be to, 2 procentai palūkanų per mėnesį sudarantys 300 Eur, skaičiuoti ne nuo 30 000 Eur sumos, o nuo 15 000 Eur sumos. Lygiai taip pat ieškovas skaičiavo palūkanas ir pagal notarinę šalių sudarytą sutartį po 2 procentus per mėnesį nuo 25 000 Eur negrąžintos skolos sumos, nors sutartyje ir nurodė, kad sutartis – neatlygintinė. Teismas pažymėjo, kad abiejuose raštuose prie atsakovo išduoto 2015 m. balandžio 3 d. vekselio datos nurodyta 15 000 Eur, bet ne 30 000 Eur suma. Teismas nustatė, kad, apskaičiavęs papildomus mokėjimus pagal negrąžintas atsakovo prievoles (19 100 Eur), ieškovas aiškiai nurodė likusio nepadengto pagrindinio reikalavimo dydį – 40 000 Eur, kas sutampa su byloje esančiais duomenimis apie atsakovo pagrindinės skolos dydį pagal 2013 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį su jos 2015 m. vasario 12 d. pakeitimu – 25 000 Eur ir su atsakovo nuosekliais paaiškinimais, kad pagal 2015 m. balandžio 3 d. jo išduotą vekselį jis gavo 15 000 Eur.
10. Teismas pažymėjo, kad šalių nesieja artimi draugiški, giminystės ryšiai ar kito pobūdžio santykiai, kurie leistų manyti, kad ieškovas skolino atsakovui pinigines lėšas neatlygintinai. Teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad šalys kažkuriuo laikotarpiu buvo objektyviai pažengusios derybose ir buvo pasiektas bent žodinis apibrėžtas susitarimas dėl konkretaus objekto (gyvenamojo namo ir / ar žemės sklypo) perdavimo ieškovui už kurią nors skolą, jos dalį ar palūkanas, rašytiniai susitarimai dėl sklypo ar kito objekto perleidimo sudaryti nebuvo. Atsakovui nenuosekliai nurodant aplinkybes apie skolos pagal vekselį grąžinimo aplinkybes, teismas atsakovo teisme duotus paaiškinimus vertino kritiškai ir rėmėsi rašytiniais įrodymais byloje bei pripažino, kad 19 100 Eur suma, nurodyta 2018 m. liepos 9 d. rašte, buvo ieškovo apskaičiuotos palūkanos pagal atsakovo neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus ieškovui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pagal 2015 m. balandžio 3 d. sudarytą paskolos sutartį, išdavus vekselį 30 000 Eur sumai, gavo mažiau pinigų, nei nurodyta vekselyje, todėl ieškinio reikalavimą patenkino iš dalies, 2015 m. balandžio 3 d. paskolos sutartį pripažindamas sudaryta dėl faktiškai gautos 15 000 Eur pinigų sumos (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
11. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė 2018 m. rugpjūčio 1 d. turėjęs grynais pinigais 19 100 Eur, neįtikinamais pripažino atsakovo paaiškinimus, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d. įvyko susitikimas su ieškovu ir jo metu atsakovas sumokėjo 19 100 Eur palūkanų skolą ieškovui, liudytojo parodymai turi esminių neatitikimų su atsakovo paaiškinimais, trečiasis asmuo R. J. yra atsakovo sutuoktinė, todėl jos paaiškinimai apie turėtus grynus pinigus 19 100 Eur ir jų perdavimą ieškovui taip pat nėra įtikinami, prieštarauja pateiktiems įrodymais ir byloje nustatytoms aplinkybėms, 2018 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas notarės R. M. vykdomasis įrašas Nr. 2981 dėl 25 000 Eur skolos ir netesybų, kurių dalis įėjo į 19 100 Eur sumą, išieškojimo, o tai taip pat patvirtina, kad skola ir / ar palūkanos nebuvo sumokėtos. Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog sumokėjo ieškovui 15 000 Eur skolą, ieškinio reikalavimą patenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovo priteisė 15 000 Eur skolą.
12. Teismas palūkanas priteisė už penkerių metų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. balandžio 8 d. (ieškovo nurodyta palūkanų skaičiavimo termino pabaiga), o reikalavimo daliai, viršijančiai penkerių metų laikotarpį, taikė ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, priimti naują sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 30 000 Eur skolą; 5 procentų dydžio metines palūkanas – 8 732,88 Eur – už negrąžintą 30 000 Eur skolą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 3 d. pasibaigusio mokėjimo termino iki kreipimosi į teismą dienos 2021 m. balandžio 8 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme nuo negrąžintos 30 000 Eur skolos iki visiško teismo sprendimo, įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; pripažinti, kad ieškovas su atsakovu sudarė neatlygintinus paskolos sandorius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai tik iš atsakovo paaiškinimų nustatė, kad ieškovą rekomendavo kaip asmenį, skolinantį pinigus, netyrė, kas būtent rekomendavo.
13.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šalių nesieja draugiški ar kito pobūdžio santykiai, kurie leistų manyti, kad ieškovas skolino atsakovui pinigines lėšas neatlygintinai. Ieškovo ir jo sutuoktinės lankymasis atsakovo sodyboje, plaukimas baidarėmis, ilgas paskolos grąžinimo laukimas, atsakovo rekomenduotų ir atsiųstų remontuoti ieškovo patalpas statybininkų atvykimo faktas, bendravimas statybos ir remonto paslaugų teikimo srityje, atsakovo patarimai ir pagalba ieškovui patvirtina, kad šalis siejo artimi draugiški ryšiai, dėl kurių ieškovas atsakovui suteikė neatlygintinę paskolą.
13.3. Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo kaltės dėl vekselyje nurodytos prievolės neįvykdymo ir ieškovo atžvilgiu įvykdytos apgaulės už 30 000 Eur paskolą, išrašant notaro nepatvirtintą vekselį.
13.4. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad, atsakovui negrąžinant pasiskolintų piniginių lėšų, tarp ieškovo ir atsakovo periodiškai vyko pokalbiai dėl paskolos grąžinimo, perleidžiant ieškovui nuosavybės teise žemės sklypą, gyvenamąjį namą įvairiomis sąlygomis. Aplinkybė, kad rašytiniai susitarimai dėl žemės sklypo ar kito objekto perleidimo nebuvo sudaryti, tik patvirtina atsakovo nesąžiningumą, o byloje esantys įrodymai įrodo ieškovo teiginius, kad skolų fiksavimo raštuose ieškovas nurodė tik ½ dalį pagal vekselį suteiktos paskolos dydžio, nes dėl likusios sumos buvo sutarta gauti skolos grąžinimą tam tikru turtu.
13.5. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2019 m. gruodžio 14 d. ieškovas registruotu laišku informavo atsakovą apie vekselio neapmokėjimą ir raginimą vekselį apmokėti, atsakovas gavo raginimą, bet vekselio 30 000 Eur sumai neapmokėjo.
13.6. Teismas nepagrįstai iš ieškovo atsakovui priteisė 2 191,20 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Atsakovas tyčia nurodė neprotingas ir nepagrįstas teisinės pagalbos teikimo išlaidas, kurios yra daugiau kaip šešis kartus didesnės nei ieškovo.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Atsakovo pažintis su ieškovu buvo išimtinai tikslinė: atsakovui reikėjo pinigų verslo vystymui, o ieškovas teikė pinigų skolinimo paslaugas, anksčiau atsakovas ieškovo nepažinojo.
14.2. Atsakovo sodyboje ieškovas su sutuoktine lankėsi vieną kartą (2013 m. birželio 5–6 d.). Už poilsį sodyboje ieškovas atsakovui sumokėjo. Darbininkų atsiuntimas ieškovo pastato remontui 2016–2017 metais negalėjo įtakoti skolos pagal 2015 m. balandžio 3 d. vekselį, kuri turėjo būti grąžinta 2015 m. liepos 3 d., taip pat skolos pagal 2015 m. vasario 12 d. notarinę paskolos sutartį, kuri turėjo būti grąžinta 2015 m. birželio 18 d., atlygintinumo/ neatlygintinumo.
Šalies argumentai
14.3. Ieškovo paaiškinimai, kad atsakovas pats primygtinai siūlėsi jam sumokėti 19 100 Eur netesybas yra nepagrįsti, prieštarauja byloje esantiems atsakovo paaiškinimams, rašytiniams įrodymams.
14.4. Pasirinkdamas paskolos įforminimo būdą paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, priimdamas iš atsakovo notaro nepatvirtintą dokumentą, ieškovas veikė savo rizika ir laisva valia. Ieškovas turėjo pakankamai laiko įvertinti sandorio sudarymo aplinkybes ir jo sukeliamas pasekmes, realizuoti savo interesą ginčijant sandorį (pvz., kaip sudarytą dėl apgaulės), tačiau to nedarė.
14.5. Ieškovas nepagrindė savo teiginių dėl teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo, padarant kitokias išvadas, nei nurodo ieškovas.
14.6. Atsakovas neturėjo neįkeisto nekilnojamojo turto, kurį būtų galėjęs perleisti ieškovui už skolos dalį, ir šios aplinkybės ieškovui buvo žinomos.
14.7. Jokie įrodymai byloje nepatvirtina, kad 2017 m. gruodžio 17 d., 2018 m. liepos 9 d. skolų fiksavimo raštuose ieškovas nurodė tik ½ dalį skolos pagal 2015 m. balandžio 3 d. vekselį.
14.8. Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 6 086,67 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir prašė šias išlaidas priteisti iš ieškovo. Visos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra išsamiai aprašytos 2022 m. gegužės 11 d. patikslintame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išlaidos yra pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais.
14.9. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti, kad ieškovas su atsakovu sudarė neatlygintinius paskolos sandorius.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo reikalavimais, prašo jį patenkinti, patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas faktines aplinkybes, prašo priimti pateikiamą naują įrodymą.
16. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Trečiasis asmuo A. J. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naują rašytinį įrodymą – 2017 m. gruodžio 1 d. preliminarios sutarties, sudarytos tarp A. J. ir N. L., kopiją, kurią prašo priimti, tačiau formuluodama atitinkamą prašymą nenurodo, kodėl minėtas dokumentas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
19. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
20. Teisėjų kolegija, susipažinusi su trečiojo asmens pateiktu dokumentu, sprendžia, jog jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, preliminari sutartis nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatinėjamas aplinkybes dėl paskolos, suteiktos atsakovui A. J., grąžinimo, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir priimti trečiojo asmens teikiamus naujus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują rašytinį įrodymą – 2017 m. gruodžio 1 d. preliminarios sutarties kopiją, atsisakoma priimti.
Dėl ginčo esmės
21. Byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur dydžio paskolos pagal 2015 m. balandžio 3 d. paprastą neprotestuotiną vekselį grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas byloje įrodė, kad pagal vekselį gavo mažiau pinigų, nei nurodyta vekselyje, todėl pripažino paskolos sutartį sudaryta dėl faktiškai gautos 15 000 Eur sumos, kurią ir priteisė iš atsakovo.
22. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde kelia neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių ir netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.
23. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
24. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
25. Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019; 2020 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-378/2020). Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo fakto, kad tarp jų susiklostė paskolos teisiniai santykiai, todėl reikalavimo pagrįstumas teismo yra vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką.
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas(CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reglamentavimas yra reikšmingas paskirstant įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo: jeigu nėra rašytinio dokumento, atitinkančio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, arba tokiame dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą; jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).
27. Apeliantas byloje tvirtina, kad skolino pinigus be palūkanų (neatlygintinai), tuo tarpu atsakovas teigia, jog paskola buvo atlygintinė – apeliantas atsakovui paskolino mažiau nei nurodyta vekselyje (15 000 Eur), o likusi suma (15 000 Eur), yra apeliantui tenkantis užmokestis už skolinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje ši atsakovo aplinkybė yra įrodyta. Apeliantas apeliaciniame skunde su tokiu vertinimu nesutinka.
28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai, tik iš atsakovo paaiškinimų, nustatė, jog apeliantą atsakovui rekomendavo kaip asmenį, skolinantį pinigus, be to, teismas netyrė, kas jį rekomendavo. Pažymėtina, kad nors teismas ir rėmėsi atsakovo paaiškinimais, tačiau iš esmės šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2015 m. balandžio 3 d. paskolos suteikimas atsakovui buvo ne vienkartinis atvejis. Nuo 2013 m. iki 2015 metų tarp apelianto ir atsakovo buvo sudaryti bent penki pinigų skolinimo sandoriai, pagal kuriuos apeliantas skolino atsakovui dideles pinigų sumas. Minėtų įrodymų visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijamą aplinkybę nustatė teisingai. Šioje byloje nėra teisiškai reikšminga, kas apeliantą rekomendavo atsakovui kaip skolinantį pinigus asmenį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės byloje nenustatinėjo.
29. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalių nesieja artimi draugiški ryšiai ir kitokio pobūdžio santykiai, dėl kurių apeliantas atsakovo verslui buvo pasiryžęs suteikti neatlygintinę paskolą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Taigi, tokiu atveju prezumpcija turi būti paneigta teigiančiojo priešingai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje faktą, kad paskolos sutartis buvo atlygintinė, patvirtina 2017 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. liepos 9 d. paties apelianto fiksuoti rašytiniai duomenys apie atsakovo skolų būsenas (antstolės G. A. 2021 m. gegužės 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0088/21/6). Pirmosios instancijos teismas šiuos apelianto duomenis detaliai išanalizavo ir nustatė, kad nors apeliantas teigė, jog vekselis buvo sudarytas trijų mėnesių laikotarpiui, kaip neatlygintinis sandoris, tačiau jis faktiškai skaičiavo palūkanas už naudojimąsi pinigais nuo pat vekselio išdavimo momento, už 39 mėnesius, kurie susidaro nuo 2015 m. balandžio 3d. iki 2018 m. liepos 4 d., per mėnesį skaičiavo po 300 Eur palūkanų, pagal atsakovo paaiškinimus – 2 procentus per mėnesį ir tai nuosekliai nurodyta abiejuose 2017 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. liepos 9 d. atsakovo raštuose, be to, 2 procentai palūkanų per mėnesį sudarantys 300 Eur, skaičiuoti ne nuo 30 000 Eur sumos, o nuo 15 000 Eur sumos. Lygiai taip pat apeliantas skaičiavo palūkanas ir pagal ankstesnę notarinę šalių sudarytą sutartį po 2 procentus per mėnesį nuo 25 000 Eur negrąžintos skolos sumos, nors sutartyje ir nurodė, kad sutartis – neatlygintinė. Be to, abiejuose raštuose nurodyta prie atsakovo išduoto 2015 m. balandžio 3 d. vekselio datos – 15 000 Eur, bet ne 30 000 Eur. Apskaičiavęs papildomus mokėjimus pagal negrąžintas atsakovo prievoles, 19 100 Eur, apeliantas aiškiai nurodė likusio nepadengto pagrindinio reikalavimo dydį – 40 000 Eur, kas sutampa su byloje esančiais duomenimis apie atsakovo pagrindinės skolos dydį pagal 2013 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį su jos 2015 m. vasario 12 d. pakeitimu – 25 000 Eur ir su atsakovo nuosekliais paaiškinimais, kad pagal 2015 m. balandžio 3 d. jo išduotą vekselį jis gavo 15 000 Eur. Įvertinus šiuos įrodymus, konstatuotina, kad apeliantas dėl neva juos siejusių draugiškų santykių jokių nuolaidų atsakovui nedarė, o skolino atlygintinai, paslėpdamas mokestį padidinta paskolos suma.
30. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo kaltės dėl vekselyje nurodytos prievolės neįvykdymo ir atsakovo įvykdytos apgaulės už 30 000 Eur paskolą išrašant notaro nepatvirtintą vekselį. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Apeliantas byloje reiškė reikalavimus pripažinti sudaryta paskolos sutartį pagal vekselį ir priteisti skolą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškinį šių reikalavimų ribose. Teismas, nustatęs paskolos teisinių santykių egzistavimui reikalingus juridinę reikšmę turinčius faktus, atsakovo atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę ir priteisė iš jo negrąžintą skolą. Kadangi atsakovo kaltė šioje byloje nesudaro įrodinėjimo dalyko, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatinėti atsakovo kaltę. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisėje preziumuojamas įstatymų žinojimas, tai reiškia, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo jose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Kiekvienas asmuo privalo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. privalo elgtis pagal nustatytus protingumo reikalavimus, o to nedarydamas asmuo veikia savo rizika. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, apeliantas, skolindamas pinigus, turėjo pats domėtis sandorio formos reikalavimais ir reikalauti notaro patvirtinto vekselio, o to nedarydamas, jis veikė savo rizika.
31. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad viso atsakovo sutartinių įsipareigojimų metu negrąžinant pasiskolintų piniginių lėšų, tarp apelianto ir atsakovo periodiškai vyko pokalbiai dėl ½ dalies paskolos grąžinimo perleidžiant apeliantui nuosavybės teise žemės sklypą, gyvenamąjį namą įvairiomis sąlygomis, atsakovas siuntė apeliantui vykdomų statybų vizualizacijas, perspektyvinius vaizdus; teismas nepagrįstai vertino, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad šalys kažkuriuo laikotarpiu buvo objektyviai pažengusios derybose ir buvo pasiektas žodinis apibrėžtas susitarimas dėl konkretaus objekto perdavimo apeliantui už paskolą ar jos dalį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad galimai tarp šalių vyko derybos dėl paskolos grąžinimo nekilnojamuoju turtu, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovas iš viso tuo laikotarpiu savo vardu būtų turėjęs dar neįkeisto nekilnojamojo turto, taip pat nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų galutinai tokį susitarimą sudarę. Todėl pirmosios instancijos teismas apelianto teiginius, kad šalys buvo sutarę dėl ½ dalies skolos grąžinimo turtu, pagrįstai atmetė kaip neįrodytus. Be to, 2017 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. liepos 9 d. paties apelianto fiksuoti rašytiniai duomenys patvirtina, kad nuo pat vekselio išdavimo dienos jis skaičiavo palūkanas nuo visos faktiškai atsakovui paskolintos 15 000 Eur sumos.
32. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog 2019 m. gruodžio 14 d. apeliantas registruotu laišku informavo atsakovą apie vekselio neapmokėjimą ir raginimą vekselį apmokėti, atsakovas raginimą gavo, tačiau vekselio neapmokėjo, pažymėtina, kad teismas šį argumentą vertino ir, nustatęs, kad atsakovas neįrodė, jog skola grąžinta, priteisė ją iš atsakovo.
33. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 2 191,20 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidas; kad atsakovas tyčia nurodė neprotingas ir nepagrįstas teisinės pagalbos teikimo išlaidas, kurios yra daugiau kaip šešis kartus didesnės nei apelianto.
34. Spręsdamas dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, šalių atstovų galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį. Atsakovo atstovė 2022 m. gegužės 11 d. patikslintame prašyme detaliai nurodė, už kokius procesinius veiksmus ir kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas patyrė atsakovas. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, apeliantas nenurodė, kurios iš šių išlaidų yra nepagrįstos, todėl apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apelianto apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek apelianto, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Apelianto nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
36. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgusi į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos santykius ir paskolos dalyko perdavimą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, apelianto apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Apelianto apeliacinis skundas netenkintas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
40. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra sumokėjęs 2 000 Eur. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma šiuo atveju būtų 2 248,87 Eur), todėl šios išlaidos yra priteisiamos iš apelianto.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.