Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2015-01-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-557/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-01-30
Bylos Nr.
1A-90-557/2015
Teisminio proceso Nr.
1-85-2-00021-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis
K. B.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-557/2015

Teisėja G. Gudžiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00021-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.12.;1.2.29.1.;2.4.7.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Saulei Pučkienei,nuteistajam K. B. ir jo gynėjui Žilvinui Mišeikiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo adv. Ž. Mišeikio apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal BK 300 str. 1 d. 30 MGL bauda, pagal BK 189 str. 1 d. 20 MGL bauda, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskiriant subendrintą 45 MGL (5850 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ši bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-02-12 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (9100 Lt) bauda, į bausmės laiką įskaitant laiką, išbūtą suėmime nuo 2010-10-25 iki 2010-11-19 imtinai.

Nuosprendžiu iš K. B. priteista A. H. 21035 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu K. B. išteisintas pagal BK 302 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 228 str. 1 d., A. S. išteisinta pagal BK 300 str. 1 d., 302 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d., 228 str. 1 d., nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 189 str. 1 d. už tai, kad pagamino netikrą dokumentą bei naudojosi ir realizavo žinomai neteisėtai įgytą turtą, o būtent, kad K. B. tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku pagamino netikrą dokumentą – Prancūzijos Respublikos nuosavybės teisių perleidimo pažymėjimą, spausdintinomis raidėmis įrašydamas į blanką tikrovės neatitinkančius duomenis – transporto priemonės techninius parametrus ir automobilio savininko bei jo įgijėjo duomenis, tai yra, jog 2010-03-17 Prancūzijos Respublikos pil. M. R. pardavė Lietuvos Respublikos piliečiui A. V., gyv. (duomenys neskelbtini), automobilį „CITROEN C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), nors iš tikrųjų Prancūzijos Respublikos pil. M. R. šio automobilio Lietuvos Respublikos piliečiui A. V. nepardavė, automobilis buvo pavogtas nenustatytų asmenų. Vėliau K. B., tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo ir iki 2010-04-15 12.00 val. naudojosi nusikalstamu būdu, tai yra 2010-04-09 Prancūzijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) iš R. M. pagrobtu automobiliu „Citroen C8", valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau, suklastodamas šio automobilio įsigijimo dokumentus bei juos panaudodamas, žinodamas, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, K. B. pardavė automobilį „CITROEN C8", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), už 5500 eurų Baltarusijos Respublikos piliečiui A. H..

Apeliaciniu skundu nuteistojo K. B. gynėjas prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, visiškai išteisinant K. B. dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 189 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. Nurodo, jog nėra pagrindo teigti, kad K. B. žinojo, jog parduotinas automobilis „CITROEN C8" yra įgytas nusikalstamu būdu – ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad kaltinamasis K. B. perduodant automobilį Baltarusijos Respublikos piliečiui būtų numanęs, kad automobilis yra neteisėtai įgytas. Bylos medžiagoje nėra nustatyta, kada ir kas konkrečiai į Lietuvą pargabeno pagrobtą automobilį, tačiau matyti, kad nuteistasis nei automobilio vagystės metu, nei po jos nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl pavogti ar pargabenti pavogto automobilio negalėjo. Byloje taip pat nenustatyta, ir kas bei kur remontavo automobilį (perdažytas kėbulas ir pakeistas variklis). Apeliantas pažymi, jog nusikalstamai veikai, numatytai BK 189 str. 1 d. įvykdyti būtina tiesioginė tyčia, tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog nuteistasis nežinojo, jog automobilis buvo pagrobtas. Minėtą aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis buvo nuvykęs į VĮ „Regitra" filialą automobilio registravimui, tačiau VĮ „Regitra" nepranešė nei nukentėjusiajam, nei nuteistajam, kad transporto priemonė yra pavogta. Be to, ant automobilio nebuvo jokių matomų pagrobimo ar vagystės požymių. Apeliantas mano, kad iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis net nežinojo, jog transporto priemonė vogta, t.y. jo veiksmuose nebuvo esminio BK 189 str. 1 d. būtino nusikalstamai veikai kvalifikuoti elemento - žinojimo, jog turtas, kurį parduodant nuteistasis tarpininkavo, buvo įgytas nusikalstamu būdu.

Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad byloje išnaudojus visus galimus įrodymų surinkimo būdus, nepavyko gauti jokių objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti duomenis, jog K. B. padarė BK 300 str. 1 d. numatytą veiką, pažymi, kad gynybai buvo apribota galimybė efektyviai gintis, kadangi kaltinimai suformuluoti nepakankamai aiškiai, nenurodyta, kada įvyko klastojimas. Pabrėžia, kad teismas nevertino, jog kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. BPK 219 straipsnio 3 punktas numato, jog kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas. Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (LAT nutartis Nr. 2K-234/2013). Iš kaltinamojo akto turinio turi būti aišku, kokiais faktiniais duomenimis grindžiamas kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties ir ją kvalifikuojantis požymis. Ypatingai aiškiai turi būti nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Teismui neturėtų kilti jokių dvejonių ir neaiškumų dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, būdo ir kitų svarbių aplinkybių (LApT nutartis Nr. 1N-40/2013). EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą; pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94). Baudžiamosios teisės srityje išsamios informacijos apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai kvalifikuoti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti (KT nutarimas Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013). Apelianto manymu, šioje byloje kaltinamasis aktas akivaizdžiai nesuteikia visos informacijos kaltinamajam, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas, tuo pažeidžiamos jo konstitucinės teisės į tinkamą ir teisingą teismo procesą, bei gynybos galimybė efektyviai gintis nuo pateiktų kaltinimų, o vadovaujantis BPK 7 str. baudžiamajame procese privalo būti laikomasi rungimosi principo, o šalių - tiek kaltinimo, tiek gynybos teisės lygios.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis yra išimtinai paremtas eksperto išvada, kuri šioje byloje nėra patikima, kadangi joje nurodyta, jog nėra galimybės vienareikšmiškai įrodyti, jog K. B. suklastojo dokumentus. Pats teismas pripažįsta, jog Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro atlikto rašysenos tyrimo specialisto išvadose nurodoma, jog nuosavybės teisių perleidimo pažymėjime rankraštinius įrašus tikriausiai atliko K. B.. Eksperto išvados gali būti tiek kategoriškos, tiek tikimybinės. Tikimybinė eksperto išvada nėra spėjimas – ji duodama ištyrus pateiktus ekspertizei objektus, tačiau nenustačius pakankamai duomenų, būtinų besąlygiškam eksperto vidiniam įsitikinimui susiformuoti. Laisvo įrodymų vertinimo sąlygomis tikimybinė eksperto išvada vertinama lygiai taip pat, kaip ir kiti duomenys (LAT nutartis Nr. 2K-459). Šiuo atveju ekspertas pateikė tikimybinę, t. y. keliančią abejonių išvadą, todėl ji privalo būti vertinama kaip įprastas įrodymas visų įrodymų kontekste, o kitų įrodymų, jog kaltinamasis suklastojo dokumentus, byloje nėra. Baudžiamajame procese privalo būti įvertintos visos aplinkybės ir neturi likti pagrįstų abejonių dėl aplinkybių, kurios sudaro nusikalstamos veikos objektyviąsias ir subjektyviąsias aplinkybes. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kuri visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (LAT byla Nr. 2K-24/2014). Apeliantas laiko akivaizdžiu, jog teismas byloje nenustatė esminio BK 300 str. esančios nusikalstamos veikos sudėties elemento - klastojimo fakto, o savo išvadą, jog vis dėlto K. B. suklastojo dokumentą, rėmė tik tikimybine eksperto išvada, o tai reiškia, kad teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu. Šiuo atveju palikta abejonė dėl klastojimo fakto yra nepatvirtinta kitais byloje esančias įrodymais, todėl turi būti aiškinama apelianto naudai. Taip buvo pažeistas iš BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies kylantis draudimas nuosprendį ir nutartį grįsti spėjimu ar prielaidomis. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartis Nr. 2K-110/2013). Nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės (išskyrus tas, kuriomis net nebandyta nustatyti, kas pagrobė automobilį, kas jį pargabeno į Lietuvos Respubliką, kas K. B. perdavė užsienio valstybės oficialių dokumentą), tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių K. B. kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, jis buvo nepagrįstai nuteistas. Teismas padarė išvadą, jog būtent dėl to, jog K. B. suklastojo nuosavybės teisių perleidimo pažymėjimą, jis žinojo apie nusikalstamu būdu įgytą transporto priemonę, tačiau laikytina, kad teismas vadovavosi prielaida darydamas išvadą, jog apeliantas suklastojo dokumentą, o iš šios neįrodytos prielaidos teismas inkriminavo apeliantui ir nusikalstamu būdu įgyto turto disponavimą. Apeliantas pačiu automobiliu nedisponavo, minėtą automobilį parsigabeno ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, o apeliantas siekė parduoti automobilį Baltarusijos piliečiui kaip tarpininkas, kuris neturėjo jokių tikrų duomenų apie automobilį, ką patvirtina ir faktinės aplinkybės, jog apeliantas formino dokumentus valstybinėse įstaigose, nors akivaizdu, jog apeliantui žinant, kad automobilis vogtas, jis taip nesielgtų. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. B. pateikė muitinės tarpininko atstovei A. S. tariamai suklastotus dokumentus su tikslu, kad ši pagamintų netikrus dokumentus - transporto priemonių pirkimo - pardavimo sutartis, įgaliojimus bei muitinės eksporto deklaracijas. Šios aplinkybės paneigia apelianto žinojimą, kad jis disponavo automobiliu įgytu iš nusikalstamos veikos. Pats teismas nurodo, kad K. B. neturėjo tikslo, jog A. S. sudarytų pardavimo sutartį, muitinės deklaracijas ir kitus dokumentus būtinus siekiant realizuoti iš nusikalstamos veikos gautą transporto priemonę Baltarusijos piliečiui – ši išvada pagrindžia faktą, kad K. B. nežinojo, kad transporto priemonė yra pavogta iš Prancūzijos piliečio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių (KLAT nutartis Nr. 1A-602-174-2012). Skunde pažymima, jog nenustačius K. B. veiksmuose būtinojo nusikalstamos veikos požymio - kaltės, kaip asmens santykio su subjektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, negalima konstatuoti asmens atsakomybės dėl jam pareikštų kaltinimų. Konstitucijoje įtvirtintas nullum crimen, nulla poena sine lege (jokio nusikaltimo, jokios bausmės be įstatymo) principas reiškia, kad prieš jokį asmenį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jeigu jo veiksmai neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos konkrečios nusikaltimo sudėties. Kai asmens veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama. Tad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Apeliantas laiko akivaizdžiu, kad K. B. inkriminuotos veikos nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, todėl jo veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d. ir 189 str. 1 d., sudėties požymių.

Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria tenkintas nukentėjusiojo ieškininis pareiškimas, yra nepagrįsta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas nedetalizavo, kuria konkrečiai iš nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo padaryta turtinė žala. Baudžiamajame procese, vadovaujantis nuoseklia teismine praktika, tik nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui gali būti tenkinami ieškininiai pareiškimai baudžiamosiose bylose. Pabrėžiama, kad šiuo atveju nuteistasis dėl dalies jam inkriminuotų veikų yra išteisintas, tad lyg ir nėra pagrindo tenkinti civilinio ieškinio sumą. Proceso metu būtina nustatyti tikslų civilio ieškinio dydį, šiuo atveju jis nenustatytas, o dalis nukentėjusiojo išlaidų (pvz., susijusių su jo atvykimu pas ikiteisminio tyrimo subjektus), kurios yra proceso išlaidos (BPK 103-104 str.), priskirtos prie civilinio ieškinio instituto.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal BK 189 str. 1 d. atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas reikalauja nustatyti aiškiai teisės normoje apibrėžtus nusikalstamos veikos požymius: 1) kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį yra gautas nusikalstamu būdu, 2) kaltininkas, prieš įgydamas, naudodamas ar realizuodamas tokį turtą žino, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Taigi šios nusikalstamos veikos atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo įgyjamas, naudojamas ar realizuojamas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014).

Teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „nors kaltinamasis K. B. neigia kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 str. 1 d. padarymo, tačiau teismas laiko, kad kaltinamasis K. B. žinojo, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą automobilį ir juo naudojosi iki 2010-04-15“, o tokią išvadą pagrindė teiginiu, kad „jis pats suklastojo netikrą automobilio nuosavybės teisių perleidimo pažymėjimą, kad galėtų jį realizuoti ir šį automobilį realizavo“, ir iš esmės daugiau savo priimto sprendimo dėl K. B. kaltės pagal BK 189 str. 1 d. neargumentavo, pažymėdamas, kad „ikiteisminio tyrimo medžiaga yra pagrįsta objektyviais įrodymais“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje negalima sutikti su tuo, jog nuteistojo kaltė yra pagrįsta objektyviais įrodymais, o visos bylos aplinkybės yra visiškai ištirtos, išanalizuotos ir įvertintos.

Kaltinamasis K. B. neprisipažino kaltu ir parodė, kad nuo 2010 metų balandžio pradžios dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Bendrovė užsiima automobilių pirkimu Europos sąjungos valstybėse, vėliau juos Lietuvoje perparduoda. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balandžio mėnesį nepardavė jokio automobilio „Citroen C8“. Jis savo automobilius pardavinėja Tauragės automobilių stovėjimo-pardavimo aikštelėje, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2010-04-15 prie jo priėjo vienas iš matymo pažįstamas Baltarusijos pilietis “Saša“, kuris taip pat užsiima automobilių perpardavinėjimu ir paprašė į jo išpirktas vietas, kurios tuo metu buvo tuščios, atvaryti porą savo automobilių ir perduoti juos pasiimti atvažiuosiantiems žmonėms, taip pat paprašė jiems perduoti dokumentus ir automobilių raktelius. Vienas iš atvarytų automobilių buvo „Citroen C8“, valstybinių numerių neprisimena. „Saša“ dar paklausė jo mobilaus ryšio telefono, kad atvykę žmonės su juo galėtų susisiekti. Be to, ant B. tuo metu pardavinėjamo kito automobilio buvo uždėta kortelė, kur buvo nurodytas jo telefono numeris (duomenys neskelbtini) ir jo draugo E. P. telefono numeris (duomenys neskelbtini). Po valandos jam į mobilų telefoną paskambino rusiškai kalbantis vyras, su juo susitarė susitikti automobilių pardavimo aikštelėje, kad galėtų perduoti „Sašos“ paliktus automobilio dokumentus, užvedimo raktelį ir patį automobilį „Citroen C8“. Jis su draugu E. P. automobiliu „Subaru“ nuvažiavo ir padavė Baltarusijos Respublikos piliečiui dokumentus, raktelius. Nurodė, kad buvo tik tarpininkas parduodant automobilį Baltarusijos piliečiui. Jis padėjo susitvarkyti dokumentus, ir tuo metu jam jokių įtarimų, kad automobilis gali būti vogtas, nekilo. Iš pardavėjo gavo automobilio techninio paso kopiją (dublikatą), A. V. asmens tapatybės kortelės kopiją, su kuria ir tvarkė automobilio dokumentus išgabenimui. Kad automobilio dokumentai suklastoti ar automobilis vogtas, jam įtarimų nekilo, savo ranka nieko nerašė ir jokių dokumentų nepildė. Parduodamas automobilį Baltarusijos piliečiui, jam padavė eksporto deklaraciją, automobilio techninio paso kopiją (dublikatą). Nesupranta, kodėl „Regitroje“ Baltarusijos piliečiui pasakė, kad negalima važiuoti su tais dokumentais į Baltarusiją, ir kodėl neišdavė tranzitinių numerių. Už automobilio pardavimą gavo apie 200-300€ (t. 6, b. l. 109-110).

Iš BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka perskaitytų nukentėjusiojo A. H. liudytojo apklausos, papildomos apklausos ir akistatos protokolų matyti, kad 2010-04-15 Tauragės automobilių stovėjimo aikštelėje, kur parduodami automobiliai, nukentėjusysis A. H. išsirinko automobilį Citroen C8, valst. Nr. 716 AGZ93. Už jo stiklo buvo užkištas popieriaus lapas, kuriame buvo du telefono numeriai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Jis minėtais numeriais susiskambino ir atvažiavo du jauni vyrai. Apžiūrėjęs automobilį nusprendė jį pirkti, suderėjo 5 500 eurų kainą. Vienam iš tų vyriškių padavė 500 eurų užstatą ir 20 eurų dokumentų sutvarkymui (t. 1, b. l. 38-42, 55-57). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog nukentėjusysis A. H. atpažino K. B. kaip vyriškį, iš kurio pirko automobilį Citroen C8, valst Nr.(duomenys neskelbtini), ir kuriam už jį sumokėjo 5 500 eurų (t. 1, b. l. 52-54).

Liudytojas A. V. parodė, kad automobilio Citroen C8, valst Nr.(duomenys neskelbtini), niekada nepirko ir niekam nepardavė, šio automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė, jo nėra matęs ir apie jį nieko nežino. Jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, važinėja po Europą. 2007 metų vasarą Ispanijoje buvo apvogtas jo vilkikas. Kartu su kitais daiktais galėjo būti pagrobta ir jo asmens tapatybės kortelė.

Iš BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka perskaitytų liudytojo E. P. parodymų matyti, kad 2010 metų pradžioje iš K. B. sužinojo, kad K. B. buvo iškviestas į Vilnių dėl kažkokio automobilio. Kęstutis jam paaiškino, kad jis buvo apklaustas, nes neva B. kartu su juo pardavė vogtą automobilį, ir kad jis taip pat bus apklaustas. Apie jokį vogtą automobilį jis nieko nežino. Kiek atsimena, tada K. B. paprašė jo nuvežti į automobilių saugojimo-pardavimo aikštelę Pramonės gatvėje, kur B. laiko ir pardavinėja automobilius. Ten jis nebuvo išlipęs iš automobilio. Kęstutis buvo išėjęs tvarkyti kažkokių reikalų. Kaip jam paaiškino, „padavė“ kažkam automobilį, kokį jis nežino, nematė. Jis (P.) jokio automobilio nepardavė, savo telefono numerio (duomenys neskelbtini) ant jokio lapelio nebuvo užrašęs ir užkišęs už jokio automobilio stiklo. Automobilių jis nepardavinėja. Iš kur kažkoks vogtas automobilis buvo pirktas, jis nežino. Jokių automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių nepasirašinėjo, tokio asmens A. V. nepažįsta (3 t., b. l. 40- 41). Prokuroro 2012-04-05 nutarimu ikiteisminis tyrimas E. P. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai jo kaltės įrodymų (t. 5. B. l. 22-23).

Iš 2010 m. balandžio 15 d poėmio protokolo matosi, jog iš Baltarusijos Respublikos piliečio A. H. buvo paimtas automobilis Citroen C8, identifikavimo Nr.(duomenys neskelbtini), sertifikatas, draudimas ir transporto priemonės perleidimo pažymėjimas (t. 1, b. l. 17-19).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto matyti, kad automobilis Citroen C8, identifikavimo Nr.(duomenys neskelbtini), 2010-04-09 buvo pavogtas (duomenys neskelbtini) (Prancūzija). Automobilio savininkas vagystės metu: R. M.. Automobilio registracijos dokumentas buvo išduotas M. R.. Automobilio registracijos liudijimas nr. (duomenys neskelbtini) galimai yra suklastotas, kadangi dokumento blankas yra seno pavyzdžio, nėra nurodyta institucija, išdavusi dokumentą, o dokumente nurodyta įstaiga yra automobilių prekybos arba remonto įmonė, bet ne oficiali valstybinė institucija, nėra antspaudo, patvirtinančio apmokėjimą (t. 1, b. l. 21-24 ).

Iš Vilniaus teritorinės muitinės pateiktų Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemos bei rizikos įvertinimo ir kontrolės sistemos duomenų apie minėtą automobilį, matyti, kad minėtam automobiliui 2010-04-15 Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste įforminta eksporto deklaracija Nr. (duomenys neskelbtini). Muitinio įforminimo metu minėta deklaracija nukreipta į žalią kanalą, todėl muitinis tikrinimas atliktas nebuvo. Automobilis išvyko per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą (t. 1, b. l. 26-29).

Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadų matyti, kad rankraštinius įrašus, esančius 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjime, parašus, esančius šiame pažymėjime ir 2010-04-15 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje parašė ir pasirašė tikriausiai ne A. V., rankraštinius įrašus, esančius 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjime, tikriausiai parašė K. B. (t. 1, b. l. 94-96, 118-121).

Iš VSAT prie LR VRM Dokumentų tyrimo skyriaus atlikto Prancūzijos Respublikos laikinojo transporto priemonės registracijos liudijimo Nr.(duomenys neskelbtini), išduoto transporto priemonei CITROEN C8, kėbulo Nr.(duomenys neskelbtini), tyrimo ir pateiktos specialisto išvados matyti, kad jis yra tikras, tačiau šis dokumentas nėra griežtos atskaitomybės blankas ir jis buvo išduodamas iki 2009 m. spalio 15 d. (t. 1, b. l. 130-132).

Iš daiktų, dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas Prancūzijos Respublikos laikinasis transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-04-15 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, automobilis „Citroen C8“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 133-137).

Iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktų duomenų matyti, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso A. P. IĮ, (duomenys neskelbtini), telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 188).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų matyti, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini) nuo 2010-04-06 naudojasi įmonės direktorius K. B. (t. 1, b. l. 190)

Ikiteisminio tyrimo metu automobilis Citroen C8, valst Nr. (duomenys neskelbtini) prokuroro nutarimu grąžintas teisėto savininko Prancūzijos draudimo kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui A. U. (t. 1, b. l. 171-173, 176).

2014-01-07 prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-6063-10 K. B. atžvilgiu, kuriame jis buvo įtariamas pagal BK 302 str. 1 d., 24 str. 6 d., 228 str. 1 d. tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo ir iki 2010-03-22 laikė, gabeno pagrobtą A. V. asmens tapatybės kortelę, kurią panaudojo netikrų dokumentų, susijusių su automobilio Citroen Xsarsa išgabenimu iš Lietuvos Respublikos (t. 6, b. l. 100-101).

Apylinkės teismas, pripažindamas K. B. kaltu pagal BK 189 str. 1 d. dėl žinomai neteisėtu būdu gauto automobilio įgijimo, naudojimosi ir realizavimo pažymėjo, kad byloje iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog nukentėjusysis A. H. atpažino K. B. kaip vyriškį, iš kurio pirko automobilį Citroen C8, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ir kuriam už jį sumokėjo 5500 eurų (t. 1, b. l. 43-46). Tačiau aplinkybė, kad K. B. pardavė (ar tarpininkavo parduodant) automobilį A. H., byloje ir nėra kvestionuojama. Svarbiausia nustatyti, ar K. B. žinojo, kad šis automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu. Apylinkės teismas, vadovaudamasis 2011-05-31 specialisto išvada Nr. 140-(8840)-IS1-3280, jog rankraštinius įrašus, esančius 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjime, tikriausiai parašė K. B. (t. 1, b. l. 21) nustatė, kad K. B. suklastojo transporto priemonės perleidimo pažymėjimą, nes žinojo, kad transporto priemonė vogta, ir tokiu būdu siekė išvengti atsakomybės. Tačiau vien tik pirkimo-pardavimo klastojimo faktas savaime nereiškia, kad asmuo žinojo, kad automobilis vogtas, t. y. net ir tuo atveju, jei K. B. iš tikrųjų būtų suklastojęs transporto priemonės perleidimo pažymėjimą, nebūtų galima teigti, kad tai padaryta žinant, kad transporto priemonė vogta. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai automobilių pardavėjai klastoja pirkimo-pardavimo sutartis parduodami legaliai užsienyje įsigytus automobilius, siekdami išvengti Gyventojų pajamų, muito, pridėtinės vertės ar kitų mokesčių (ŠAT nutartis Nr. 1A-84-135/2011, KAT baudžiamasis įsakymas nr. 1-387-493/2014). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad galimas pirkimo-pardavimo sutarties klastojimo faktas automatiškai suponuoja pardavėjo žinojimą, kad transporto priemonė yra vogta. Pažymėtina, kad K. B. kaltės turinys – nelegalios automobilio kilmės žinojimas – neatskleistas ir nepatvirtintas jokiais kitais pirmos instancijos teismo ištirtais įrodymais. Byloje nepaneigta apelianto keliama versija, kad jis pačiu automobiliu nedisponavo, minėtą automobilį pargabeno ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, o apeliantas siekė parduoti automobilį Baltarusijos piliečiui kaip tarpininkas, kuris neturėjo jokių tikrų duomenų apie automobilį. Nenustatyta, kada ir kas konkrečiai į Lietuvą pargabeno pagrobtą automobilį, nėra duomenų, kad K. B. automobilio vagystės metu buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kad būtų remontavęs ar žinojęs apie automobilio išorinių požymių pakeitimą perdažant kėbulą, ar variklio numerio pakeitimą pakeičiant variklį (t. 1, b. l. 125-126). Ant automobilio nesant jokių matomų pagrobimo ar vagystės požymių (t. 1, b. l. 135-137, 181), iš kurių asmuo turėtų galimybę suvokti, kad automobilis pagrobtas, ir neįrodžius, kad K. B. buvo pranešta, kad jo pardavinėjamas automobilis pagrobtas užsienyje, negalima daryti neginčijamos išvados, kad K. B. įgijo, naudojosi ir realizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą, apie tai žinodamas.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d. kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). LAT praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Tokiu būdu, K. B. veiksmuose nenustačius vieno iš BK 189 str. 1 d. sudėties būtinųjų požymių – kaltės – kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą ir nori taip veikti, K. B. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189 str. 1 d. dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi ir realizavimo.

Šioje byloje K. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku suklastojo tikrą dokumentą - Prancūzijos Respublikos transporto priemonės laikinojo registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) blanką, kurie Prancūzijos Respublikoje buvo išduodami lengviesiems automobiliams tik iki 2009-10-15, spausdintinėmis raidėmis atspausdindamas dokumente tikrovės neatitinkančius duomenis (transporto priemonės techninius parametrus ir automobilio savininko duomenis), tai yra jog jis išduotas 2010 m. (mėnuo ir diena nenurodyta) automobiliui „CITROEN C8", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), o automobilio savininkas - A. V., gyv. (duomenys neskelbtini), nes iš tikrųjų Prancūzijos Respublikos pil. M. R. Lietuvos Respublikos piliečiui A. V. automobilio „CITROEN C8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) nepardavė (automobilis buvo pavogtas nenustatytų asmenų) ir šiam automobiliui nebuvo išduotas Prancūzijos Respublikos transporto priemonės laikinasis registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2010-04-15 11 val. 30 min., tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė šiuos žinomai netikrus ir suklastotus dokumentus bei juos panaudojo, 2010-04-15 apie 11 val.30 min. pateikdamas individualios R. B. įmonės, registruotos Tauragės raj. sav„ (duomenys neskelbtini), faktiškai veiklą vykdančios (duomenys neskelbtini) ir teikiančios viešąsias muitinės tarpininko paslaugas, atstovei A. S., kad ji pagamintų netikrus dokumentus: 2010-04-15 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje būtų nurodyta, kad A. V., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) pardavė Baltarusijos Respublikos piliečiui A. H., gim. 1981-05-23, gyv. Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), automobilį „CITROEN C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. laidos; 2010-04-15 įgaliojimą Nr. 533, suteikiantį teisę R. B. įmonės atstovei A. S. A. V. vardu sudaryti muitinės eksporto deklaraciją bei 2010-04-15 muitinės eksporto deklaraciją Nr.(duomenys neskelbtini) minėtam automobiliui, patvirtinančią, kad automobiliui atliktas muitinės patikrinimas ir jis gali būti išgabentas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją, automobilio siuntėju nurodant - A. V., nors iš tikrųjų A. V. niekada nebuvo įsigijęs šio automobilio ir po to, kai R. B. įmonės muitinės tarpininko atstovė A. S. pagamino netikrus dokumentus: 2010-04-15 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, 2010-04-15 įgaliojimą Nr. 533 ir muitinės eksporto deklaraciją Nr.(duomenys neskelbtini), juos panaudojo (išskyrus įgaliojimą, nes jis liko R. B. įmonėje), pateikdamas Baltarusijos Respublikos piliečiui A. H.. Taip pat jis buvo kaltinamas ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo ir iki 2010-04-15 11 val. 30 min. Tauragės m. laikė ir gabeno pagrobtą fizinio asmens dokumentą - Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. 10963492, išduotą A. V., gim. 1960-03-04, vardu, kurią 2010-04-15 apie 11 val.30 min.,panaudojo, pateikdamas ją individualios R. B. įmonės atstovei A. S., kad ji jos ir kitų netikrų (suklastotų) dokumentų pagrindu pagamintų netikrus dokumentus: 2010-04-15 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje būtų nurodyta, kad A. V., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) pardavė Baltarusijos Respublikos piliečiui A. H., gim. 1981-05-23, gyv. Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), automobilį „CITROEN C8", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. laidos; 2010-04-15 įgaliojimą Nr. 533, suteikiantį teisę R. B. įmonės atstovei A. S. A. V. vardu sudaryti muilinės eksporto deklaraciją bei 2010-04-15 muitinės eksporto deklaraciją Nr.(duomenys neskelbtini) minėtam automobiliui, patvirtinančią, kad automobiliui atliktas muitinės patikrinimas ir jis gali būti išgabentas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją, automobilio siuntėju nurodant -A. V., nors iš tikrųjų A. V. niekada nebuvo įsigijęs šio automobilio. Dėl šių kaltinimų K. B. yra išteisintas nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių, nuosprendžio dalis dėl K. B. (atitinkamai ir A. S.) išteisinimo apeliacine tvarka nėra skundžiama ir, laikantis apeliacinio skundo ribų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebegali būti revizuojama.

Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama - įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007). Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 str. numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008).

Vienas iš tokių privačių asmenų sukurtų dokumentų, kuris gali būti nusikaltimo pagal BK 300 str. dalyku, yra nuosavybės į turtą perleidimo sutartis. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2010-04-09 automobilis Citroen C8 buvo pavogtas iš Prancūzijos piliečio M. R., taigi tiek 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjimas, tiek ir Prancūzijos Respublikos transporto priemonės laikinojo registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) blankas yra netikri dokumentai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B. buvo nuteistas pagal BK 300 str. 1 d. dėl netikro dokumento – Prancūzijos Respublikos nuosavybės teisių perleidimo pažymėjimo pagaminimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas tuo pačiu nuosprendžiu išteisino K. B. pagal BK 300 str. 1 d. dėl Prancūzijos Respublikos transporto priemonės laikinojo registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) blanko suklastojimo, ir apeliacine tvarka neginčijamoje nuosprendžio dalyje konstatavo, kad „tiesioginių įrodymų apie tai, kad kaltinamasis B. būtų įgijęs, gabenęs ar panaudojęs A. V. asmens tapatybės kortelę, nėra. Nėra byloje duomenų, kad K. B. žinojo, kad asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota A. V. vardu, buvo pagrobta. Teismas laiko, kad visiškai nepagrįsti kaltinimai K. B. dėl pagrobto asmens dokumento bei šio dokumento panaudojimo. Kadangi K. B. nežinojo, kad minėtas dokumentas pagrobtas, jis negalėjo jo suklastoti, t. y. pagaminti netikrą dokumentą – Prancūzijos Respublikos transporto priemonės laikinojo registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) blanką, į jį įrašydamas žinomai neteisingus duomenis. Tai patvirtina ir eksperto išvada (1 t. b. l. 121 ).“ Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. B. suklastojo 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjimą (b. l. 32), kuriame esantys duomenys iš esmės tapatūs (nurodytas A. V. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, šalis) įvardintiems laikinojo registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) blanke, ir yra neatsiejamai susiję (registracijos liudijimas išduodamas įsigijus automobilį, t. y. pasirašius transporto priemonės perleidimo pažymėjimą), tačiau tuo pačiu konstatavo, kad K. B. negalėjo suklastoti ir nesuklastojo (duomenys neskelbtini) blanko. Taigi teismas, vertindamas du savo turiniu iš esmės vienodus – patvirtinančius, kad automobilis Citroen C8 parduotas ir jis priklauso A. V. – to paties asmens (kaltinamojo K. B.) nukentėjusiajam A. H. perduotus dokumentus, padarė skirtingas išvadas – nusprendė, kad nežinodamas, jog A. V. asmens dokumentas pagrobtas, K. B. negalėjo suklastoti (duomenys neskelbtini) blanko, tačiau galėjo suklastoti 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjimą. Tokią išvadą teismas pagrindė remdamasis išimtinai specialisto išvada, kuri vienareikšmiškai nepatvirtina, kad 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjime tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė K. B., o pateikia išvadą, kad šiame dokumente (transporto priemonės perleidimo pažymėjime) esančius rankraštinius įrašus tikriausiai parašė K. B. (t. 1, b. l. 118-121). Pažymėtina, kad specialisto išvados aprašomojoje dalyje yra paaiškinta, jog lyginamuosiuose ir tiriamuosiuose rašysenos pavydžiuose rašysenos požymiai sutampa, bet dėl mažo grafinio informatyvumo nesudaro požymių visumos aukštesnio lygio išvados davimui, ir ja negalima neabejotinai nustatyti, kad būtent K. B. savo rankraštiniu raštu užpildė transporto priemonės perleidimo pažymėjimą. Tokiu būdu, specialistui nepavykus neginčijamai nustatyti, kad 2010-03-17 transporto priemonės perleidimo pažymėjime rankraštiniai įrašai yra tikrai atlikti K. B., o apylinkės teismui konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) blanke (kaip ir perleidimo pažymėjime) esantys duomenys (A. V. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, šalis) negalėjo būti suklastoti K. B., nes jis nežinojo kad A. V. asmens tapatybės kortelė yra pagrobta, t. y. nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nelieka jokio pamatuoto pagrindo teigti, kad K. B. suklastojo transporto priemonės perleidimo pažymėjimą, o jį panaudodamas žinojo ir suvokė, kad šis dokumentas yra suklastotas.

Apibendrinus nustatytas nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes matyti, kad Baltarusijos Respublikos pilietis A. H. 2010-04-15 Tauragėje nusipirko automobilį ir bandė jį išgabenti iš Lietuvos Respublikos, tačiau kertant valstybės sieną automobilis buvo sulaikytas nustačius, kad 2010-04-09 jis yra pagrobtas Prancūzijoje. A. H. nurodė, kad automobilį Tauragėje įsigijo iš K. B. ir E. P., vienok ikiteisminis tyrimas E. P. atžvilgiu buvo nutrauktas ir jo kaltės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas. Ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, kas pagrobė minimą automobilį Prancūzijoje ir po to atgabeno jį į Lietuvą, tuo pačiu nebuvo nustatyta, kad su automobilio pagrobimu ir jo vėlesniu atgabenimu į Lietuvą kokiu nors būdu būtų susijęs K. B.. Kaip minėta, dėl nagrinėjamo įvykio K. B. buvo inkriminuota visa eilė tarpusavyje susijusių ir vienas iš kito logiškai sekančių bei sudarančių vieningą loginę grandinę kaltinimų, tačiau dėl eilės aukščiau jau aptartų kaltinimų K. B. (A. S. – atitinkamai dėl visų jai inkriminuotų kaltinimų) yra išteisintas, nukentėjusysis ir prokuroras išteisinamosios nuosprendžio dalies apeliacine tvarka neskundžia, taigi apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą apeliacine tvarka tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, šia nuosprendžio dalimi privalu vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus K. B. kaltinančius įrodymus bei pripažindamas nekvestionuojamais skundžiamo nuosprendžio argumentus, kuriais remiantis K. B. buvo išteisintas dėl atskirų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo konstatuoja, jog byloje nenustatyta, kad K. B. suvokė, jog jis įgyja, naudojasi ir realizuoja žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį, taip pat nenustatyta, kad jis suklastojo Prancūzijos Respublikos nuosavybės teisių perleidimo pažymėjimą bei vėliau jį panaudodamas suvokė, kad šis dokumentas yra žinomai suklastotas. Tuo būdu, nenustačius K. B. veiksmuose BK 300 str. 1 d. ir BK 189 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų visų būtinų požymių visumos, skundžiamo Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. nuteisimo pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 189 str. 1 d. naikintina, K. B. dėl kaltinimų pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 189 str. 1 d. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., A. H. pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl K. B. nuteisimo BK 300 str. 1 d., BK 189 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį: K. B. dėl kaltinimų pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 189 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių. Panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. nuostatų taikymo.

Nukentėjusiojo A. H. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Eduardas MaškevičiusDalius Jocys