- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-09
- Bylos Nr.
- eI3-8035-505/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00363-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskebtini)“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskebtini)“ vadovei Kristinai Davidavičienei, advokatui N. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskebtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskebtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskebtini)“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti 2024 m. kovo 4 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) arba pakeisti šį Sprendimą, sumažinant apskaičiuotą 14 765,00 Eur mokestį iki 2 953,00 Eur.
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdžio metu jos atstovai paaiškino, kad pareiškėja (buvęs pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“) 2015 m. įsigijo 0,8967 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), kartu su jame esančiais pastatais ir statiniais, kuriuose tuo metu jau veikė alaus bravoras, kurio veiklai buvo naudojami registruoti gėlo vandens gręžiniai. Teigė, jog po Žemės sklypo įsigijimo, tęsiant kitų asmenų vardu įregistruotų vandens gręžinių naudojimą, pareiškėja ėmėsi priemonių aprobuoti ir įregistruoti Žemės sklype esančius vandens gręžinius savo vardu, tačiau 2018 m. kovo 7 d. buvo gautas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsisakymas įregistruoti UAB „(duomenys neskebtini)“ gręžinių savininke. Tad pareiškėja, tęsdama Žemės sklype alaus bravoro veiklą, naudojo aptariamus gręžinius ir požeminio vandens išteklius, tačiau apie tokį vandens išteklių naudojimą informavo kompetentingas valstybės institucijas, teisės aktų nustatyta tvarka teikė gamtos išteklių naudojimo deklaracijas ir mokėjo mokesčius už sunaudotą vandens kiekį. Akcentavo, kad Lietuvos geologijos tarnyba 2023 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (7)-1-7-1926 informavo apie tai, kad Žemės gelmių registro gręžinių dalyje įrašė duomenis apie UAB „(duomenys neskebtini)“ kaip gręžinių savininkę.
Paaiškino, kad 2024 m. sausio 31 d. atsakovas surašė patikrinimo aktą Nr. PA-225 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad pareiškėja 2021–2022 m. neturėjo reikalingo leidimo požeminiam vandeniui išgauti, todėl pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį už be leidimo išgautą išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis didesniu tarifu, nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, apskaičiavo 14 765,00 Eur dydžio mokestį. Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė atsakovui rašytines pastabas, kuriose nurodė, jog, apskaičiuojant mokestį 10 kartų padidintu tarifu, nepagrįstai buvo taikyta iki 2023 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo redakcija. Pareiškėjos, jos atstovų įsitikinimu, Patikrinimo akte turėjo būti vadovaujamasi 2023 m. liepos 1 d. Įstatymo redakcija, tačiau nepaisydamas to atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą. Mano, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neatsižvelgiant į iš esmės pasikeitusį teisinį reglamentavimą, susijusį su ekonominių sankcijų taikymu pagal Įstatymo 6 straipsnį, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai šios kategorijos bylose, taip pat prieštaraujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsniui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintiems viešojo administravimo principams, 37 straipsniui, įpareigojančiam poveikio priemones ūkio subjektams skirti, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį ir kt.
Pažymėjo, jog 2023 m. liepos 1 d. Įstatymo redakcijoje asmenų atsakomybė už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį buvo sušvelninta, sumažinus koeficientą nuo 10 iki 2-10. Nors Patikrinimo akte konstatuoti pareiškėjos pažeidimai (2021–2022 m. neturint leidimo požeminiam vandeniui išgauti) buvo padaryti dar iki 2023 m. liepos 1 d. Įstatymo redakcijos, tačiau tiek Patikrinimo akto, tiek ginčijamo Sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjai buvo skirta ekonominė sankcija, priėmimo dieną jau galiojo nauja Įstatymo redakcija. Mano, kad atsakovas Patikrinimo akte ir Sprendime nepagrįstai rėmėsi ankstesnėmis Įstatymo nuostatomis, kuriomis buvo sugriežtinta asmenų teisinė atsakomybė už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Pareiškėjos, jos atstovų nuomone, tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog ginčijamame Sprendime pagrįstai buvo remiamasi iki 2023 m. birželio 30 d. galiojusia Įstatymo redakcija, jis turėtų įvertinti, ar atsakovas pagrįstai nevertino išskirtinių faktinių aplinkybių ir pareiškėjos sąžiningumo, bendradarbiavimo ir atliktų kitų aktyvių veiksmų, t. y. to, kad pareiškėja visuomet laikėsi nuoseklios pozicijos ir pripažino padariusi Įstatymo pažeidimą bei nevengė prisiimti atsakomybės, siekė atkreipti dėmesį į tai, jog dėl padaryto pažeidimo nekilo jokių (sunkių) pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, visada buvo atvira ir sąžininga, deklaruodavo vandens išteklių naudojimą, sumokėdavo teisės aktuose numatytus mokesčius, užtikrindavo gręžinių ir naudojamų vandens išteklių tyrimus bei priežiūrą, bendradarbiaudavo su atsakovu ir teikė visą su patikrinimo atlikimu susijusią informaciją bei dokumentus. Prašė skundą patenkinti: panaikinti arba pakeisti Sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl nustatyto faktinio be leidimo išgauto išteklių kiekio nėra, pareiškėja nesutinka su jai apskaičiuotu mokesčio dydžiu. Mano, kad pareiškėjos argumentai, jog atsakovas neatsižvelgė į jos pateiktas rašytines pastabas dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo ir subjektų teisinę padėtį gerinančių (švelninančių) teisės aktų grįžtamosios galios, yra nepagrįsti, kadangi į pareiškėjos pastabas buvo atsižvelgta, priimant Sprendimą, jos buvo nagrinėtos kartu su visais kitais turimais faktiniais duomenimis. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad principas lex benignior retro agit (lot. teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) nėra absoliutus ir ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Akcentavo, kad nors mokestis didesniu tarifu teismų praktikoje ir yra prilyginama ekonominei sankcijai, tačiau tai yra įstatymu nustatytas mokestis. Tuo tikslu įstatymų leidėjas 2022 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6, 7, 8, ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymo pakeitimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalimi imperatyviai nustatė, kad „mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimo procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus“ atskirdamas mokestį didesniu tarifu, galiojusį iki 2023 m. birželio 30 d., nuo ekonominės sankcijos, kuri įsigaliojo 2023 m. liepos 1 d. Departamentas rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančia norma, kuri yra imperatyvi, konstatavus pažeidimą, apskaičiuotas mokėtinas mokestis dauginant iš koeficiento. Teigė, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad jai apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji nepajėgtų jo sumokėti. Mano, kad pareiškėjos pateikti argumentai, jog apskaičiuota padidinta mokesčio suma yra neproporcinga padarytam pažeidimui, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Be to, mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, nustatytas mokestis padidintu tarifu yra proporcingas padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas, todėl Sprendimas neturėtų būti naikinamas ar apskaičiuotas mokestis mažinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėja prašo panaikinti 2024 m. kovo 4 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ arba pakeisti šį Sprendimą, sumažinant apskaičiuotą 14 765,00 Eur mokestį iki 2 953,00 Eur.
Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė, vyresn. valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė 2024 m. sausio 31 d. UAB „(duomenys neskebtini)“ surašė patikrinimo aktą Nr. PA-225, kuriame nurodyta, kad UAB „(duomenys neskebtini)“ 2021–2022 m. vykdė vandens išgavimą iš gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) ir naudojo vandenį ūkinei komercinei veiklai. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (aktuali redakcija tikrinamuoju laikotarpiu) 4 straipsnio 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas UAB „(duomenys neskebtini)“ yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, nes tikrinamuoju laikotarpiu išgavo valstybinius gamtos išteklius, kurių išgavimui reikalingas teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. UAB „(duomenys neskebtini)“ 2021–2022 m. neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandeniliu) ir ertmes, kuris buvo privalomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto nuostatomis (toliau – Leidimas). Leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2023 m. lapkričio 27 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos už 2021–2022 metų ketvirčių mokestinius laikotarpius teiktos, išgautas vanduo deklaruotas, mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokėtas. Per 2021–2022 m. UAB „(duomenys neskebtini)“ be leidimo išgavo 11 649 m³ vandens.
Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė, vyresn. valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už 2020–2021 m. be Leidimo išgautą 11 649 m³ vandens apskaičiavo pareiškėjai mokestį padidintu tarifu, t. y. 14 765,00 Eur.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, 2024 m. vasario 26 d. pateikė Departamentui rašytines pastabas, kuriose nurodė, jog Departamentas, apskaičiuodamas mokestį 10 kartų padidintu tarifu, nepagrįstai taikė iki 2023 m. birželio 30 d. galiojusią Įstatymo redakciją. Pareiškėja akcentavo, kad nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuria sušvelninta (pagerinta) subjektų teisinė padėtis taikant ekonomines sankcijas, todėl pagal teisės sistemoje galiojantį teisės taikymo principą lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) Patikrinimo akte turėjo būti vadovaujamasi 2023 m. liepos 1 d. Įstatymo redakcija. Rašytinėse pastabose taip pat buvo papildomai pažymėta, jog VAĮ 37 straipsniu institucijos įpareigotos atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes, skiriant poveikio priemones ūkio subjektams. Nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėja prašė Departamentą nepatvirtinti Patikrinimo akto arba jį patvirtinti tik iš dalies, t. y. perskaičiuoti jai taikytiną ekonominę sankciją ir taikyti minimalaus dydžio koeficientą.
Įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamentas 2024 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino 2024 m. sausio 31 d. patikrinimo aktą Nr. PA-225, kuris motyvuojamas tuo, kad patikrinimas buvo pradėtas 2023 m. balandžio 11 d., todėl atliktas pagal Įstatymo nuostatas, galiojusias patikrinimo pradžios metu, t. y. pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2023 m. birželio 30 d. nuostatas, taip pat tuo, kad Patikrinimo akte už be leidimo išgautus valstybinius išteklius (požeminį vandenį) apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, kuris yra 10 kartų didesnis nei įprastai mokamas mokestis. Departamento vertinimu, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Tarifas apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2023 m. birželio 30 d., nuostatomis, Departamentui nesuteikta teisė savo nuožiūra sumažinti įstatyme nurodytą mokesčio didesniu tarifu koeficientą.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių ir padaryto pažeidimo, t. y. kad UAB „(duomenys neskebtini)“ įvykdė Patikrinimo akte įvardytą pažeidimą (be Leidimo išgautas išteklių kiekis).
Pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą arba Sprendimu apskaičiuotą 14 765,00 Eur mokestį sumažinti iki 2 953,00 Eur. Mano, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma aktuali (2023 m. liepos 1 d. įsigaliojusi) Įstatymo redakcija, kurioje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, kuriuo nustatyta valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarka. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas Įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi imperatyviai nustatė, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimo procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus atskirdamas mokestį didesniu tarifu, galiojusį iki 2023 m. birželio 30 d., nuo ekonominės sankcijos, kuri įsigaliojo 2023 m. liepos 1 d., teismas konstatuoja, jog atsakovas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2023 m. birželio 30 d., kadangi patikrinimas buvo pradėtas 2023 m. balandžio 11 d., todėl ir baigtas pagal Įstatymo nuostatas, galiojusias patikrinimo pradžios metu.
Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias, kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, didesnis mokesčio tarifas taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo.
Teismų praktikoje didesnio mokesčio tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).
Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju reikia įvertinti, ar pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.
Įstatymo priede nustatyti tarifai pagal išgauto vandens rūšį (požeminis, mineralinis ir kt.) ir kiekius (m³). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. liepos 1 d.) 1 straipsnio 13 punkte numatyta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar ertmes sąvoka, t. y. dokumentas, kuriuo suteikiama teisė naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes.
Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad pareiškėja UAB „(duomenys neskebtini)“ 2021–2022 m. neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandeniliu) ir ertmes, kuris buvo privalomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių 16 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto nuostatomis. Leidimas Nr. PV211-6043-23 pareiškėjai buvo išduotas tik 2023 m. lapkričio 27 d., todėl laikytina, kad pareiškėja išgavo žemės gelmių išteklius neturėdama teisės aktų nustatyto leidimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas neįtvirtina, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2036-602/2021).
Byloje nustatyta, kad nors pareiškėja UAB „(duomenys neskebtini)“ vandens išteklius išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto Leidimo, tačiau Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos už 2021–2022 metų ketvirčių mokestinius laikotarpius buvo teiktos, išgautas vanduo deklaruotas, mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokėtas. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, nepadaryta žala valstybei. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėja po Žemės sklypo įsigijimo, tęsdama kitų asmenų vardu įregistruotų vandens gręžinių naudojimą, ėmėsi priemonių aprobuoti ir įregistruoti Žemės sklype esančius vandens gręžinius, tačiau gręžinių registravimas pareiškėjos vardu užtruko, taip pat buvo sudaryta sutartis dėl vandens gręžinių aprobavimo ir apsaugos zonų nustatymo, atlikti gręžinių matavimai ir tyrimai, gauti Žemės sklypo pardavėjų paveldėtojų patvirtinimai, kad kartu su Žemės sklypu jame esantys gręžiniai buvo perleisti ir gali būti registruojami pareiškėjos nuosavybės teise. Visgi dėl neatitikimų pirkimo dokumentuose gręžiniai nebuvo perregistruoti pareiškėjos vardu ir tik 2023 m. balandžio mėnesį po pakartotino dokumentų pateikimo gręžiniai įregistruoti UAB „(duomenys neskebtini)“ vardu ir Leidimas išduotas 2023 m. lapkričio 27 d.
Pažymėtina, kad aplinkos ministras, vadovaudamasis VAĮ 38 straipsnio 2 dalimi, 2015 m. balandžio 20 d. patvirtino Mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje kriterijų aprašą Nr. D1-322 (toliau – Aprašas). Aprašo II skyriuje „Mažareikšmių pažeidimų kriterijai“ yra pateiktas kriterijų sąrašas, kada pažeidimas priskiriamas prie mažareikšmio. Vienas iš privalomų kriterijų – pažeidimas pašalinamas patikrinimo metu patikrinimą atliekančio pareigūno akivaizdoje arba per rašytiniame nurodyme nustatytą terminą, arba patikrinimo metu nustatytas pažeidimas jau iki patikrinimo buvo nutrauktas ar pašalintas – nenustatytas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ūkio subjektai neturėtų būti baudžiami už pažeidimus, kurie yra nekeliantys jokios grėsmės aplinkai, visuomenei, žmonėms, kitaip tariant – mažareikšmiai (formalūs) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-714-556/2023).
Taigi, šiuo atveju, atsižvelgus į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, laikytina, kad 2 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus bei būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Pažymėtina, kad panašaus dydžio tarifas yra taikomas ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021).
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, pareiškėjos skundas dėl Sprendimo panaikinimo arba pakeitimo tenkintinas, Sprendime apskaičiuotą mokėtiną mokesčio sumą perskaičiuojant ir taikant koeficientą 2. Keistina ta Sprendimo dalis, kurioje už 2021–2022 m. be Leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, taikant padidintą (2 kartus) tarifą, atitinkamai apskaičiuota mokesčio suma mažintina iki 2 953,00 Eur (14 765,00 Eur / 10 x 2 = 2 953,00 Eur).
Pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 5 dalies reikalavimo, t. y. išsamumo principo, nes nepakankami Sprendimo motyvai dėl visų bylai reikšmingų aspektų, kuriuos savo paaiškinime ar nagrinėjant žodžiu ūkio subjektas buvo nurodęs. Teismo vertinimu, skunde nurodyti neatitikimai yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo Departamento jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja gavo jai palankų teismo sprendimą, tačiau šiuo sprendimu nebuvo paneigta atsakovo Departamento užimta pozicija – buvo padarytas teisės pažeidimas, o pritaikyta sankcija paskirta laikantis keliamų teisės aktų reikalavimų, kuri teismo buvo sumažinta atsižvelgiant į išskirtines bylos aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-714-556/2023).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskebtini)“ skundą patenkinti.
Pakeisti 2024 m. kovo 4 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą 14 765,00 Eur mokestį sumažinant iki 2 953,00 Eur.
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskebtini)“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.