Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. G. (toliau – ir nuteistoji, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jai skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į Z. G. paskirtą bausmę įskaitytas jos laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 18 d., 15.15 val., iki 2024 m. liepos 19 d., 13.34 val. (viena diena), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo Z. G. faktinio sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nuspręsta konfiskuoti Z. G. priklausančias pinigines lėšas – 30 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, jas konfiskuojant iš 1 115 Eur piniginių lėšų, kurios buvo perduotos saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. M. (V. M.) nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau jis apeliacinio skundo nepadavė ir dėl jo tokių skundų nebuvo paduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios Z. G. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistoji neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti jai paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

5. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje įtvirtinta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisingumo garantijos saugiklis, kurį teismai taiko, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismui galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

6. Skundžiamu nuosprendžiu Z. G. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, skirta minimalaus dydžio, nustatyto sankcijoje, – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajai Z. G. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė, kad ji padarė vieną baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, dalis narkotinės medžiagos buvo išplatinta – parduota, taigi veiką nuteistoji padarė ir iš savanaudiškų motyvų. Apeliantės baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas nenustatė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino ir Z. G. asmenybę – ji yra sulaukusi pensinio amžiaus, tačiau dirbanti, praeityje buvo teista, taip pat ir už disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, tačiau teistumas išnykęs, todėl laikytina neteista, administracine tvarka nebausta, duomenų apie jos gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre byloje nėra. Individualizuodamas bausmę, teismas pažymėjo ir tai, kad šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių visumos, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį Z. G. asmenybės ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Aplinkybės, kad Z. G. yra senyvo amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, nėra duomenų, kad ji pati vartotų narkotines ar psichotropines medžiagas, nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Z. G., BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmių skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, darė teisingą išvadą, kad šios bylos aplinkybėmis nuteistajai nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatymo. Teisėjų kolegija nepritarti skundžiamo nuosprendžio argumentams pagrindo nenustato.

7. Kaip matyti, nuteistoji apeliaciniame skunde savo kaltės neneigia, veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog prekyba narkotinėmis medžiagomis nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis veiksmas, nėra paremta pakankamai svariais įrodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog nuteistosios prisipažinimas yra deklaratyvus, kadangi esminių kaltinimo aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ji nepripažino.

8. Z. G. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų – 7,526 g heroino, turėdama tikslą jas platinti, kurių dalį – 0,240 g heroino, 2024 m. liepos 17 d. pardavė už 30 Eur V. M.. Ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų metu nuteistoji pozicijos dėl kaltės nenurodė (t. 2, b. l. 109, 138), vėlesnių apklausų metu kaltę pripažino iš dalies – dėl narkotinių medžiagų laikymo, tačiau platinimą V. M. neigė (t. 2, b. l. 140, 148), pirmosios instancijos teisme nuteistoji laikėsi analogiškos pozicijos – platinimo faktą neigė, pripažindama tik laikymą (t. 3, b. l. 23–25). Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodė, kad heroiną pardavė tik vieną kartą – V. M., kaip teigė –sužinojus apie jo sunkią gyvenimišką situaciją, vienintelio artimo žmogaus kritinę sveikatos būklę, aiškino, jog narkotines medžiagas, paliktas jai artimo žmogaus, aptiko namuose, jas laikė, o nemokamai heroino atiduoti negalėjo, nes surasta medžiaga jai nepriklausė.

9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistoji, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, apeliaciniame skunde aptartą dalį inkriminuotų aplinkybių (pardavimą V. M.) pripažino verčiama byloje surinktų įrodymų. Tuo tarpu narkotinių medžiagų laikymo tikslą, kurį konstatavo skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, nuteistoji kaip ir pirmiau neigia. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą neperžengdama apeliacinio skundo, paduoto tik dėl nuteistajai paskirtos bausmės, ribų, kvestionuoti pirmosios instancijos nustatytų faktinių aplinkybių bei šio teismo išvadų dėl veikos kvalifikavimo pagrindo neturi. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apeliantės prisipažinimas nėra nuoširdus ir nors skunde deklaruojamas gailėjimasis, tačiau iš esmės apgailestaujama tik dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos. Tai pažymėjusi, teisėjų kolegija vertina, kad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl mažesnio nusikalstamos veikos ir nuteistosios asmenybės pavojingumo taip pat nepasitvirtino.

10. Visų pirma, nesutiktina, jog vienintelis baudžiamojoje byloje inkriminuotas narkotinių medžiagų pardavimo faktas ir tai, kad jas įsigijęs asmuo buvo sulaikytas, medžiagos buvo išimtos, leidžia vertinti nuteistosios veiką kaip mažesnio pavojingumo laipsnio.

11. Teismų praktikoje tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-473/2012). Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir bylos faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2006, 2K-138/2013). Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2011, 2K-113/2011, 2K-166/2010, 2K-618/2010).

12. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dalį – 1,321 g heroino nuteistoji laikė savo buvimo vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (policijos pareigūnai atliktos kratos metu pas ją rado ir paėmė ant krosnies pakabintos kojinės viduje laikytus 17 vnt. folijos lankstinukų bei vieną atskirą polietileninį užspaudžiamą maišelį su 0,275 g heroino), kitą dalį – 5,909 g heroino ji laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (policijos pareigūnai atliktos kratos metu pas ją rado ir paėmė šalia lovos esančiame sėdimame fotelyje, po sėdimąja dalimi laikytus 70 vnt. folijos lankstinukų bei vieną atskirą polietileninį užspaudžiamą maišelį), taip pat folijos lankstinuką su heroinu – 0,056 g nuteistoji laikė su savimi dešinėje liemenės kišenėje. Kratos metu bute, adresu (duomenys neskelbtini) , rastos ir svarstyklės, skirtos mažiems svoriams sverti (t. 1, b. l. 154). Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvados duomenimis, Z. G. šlapime amfetaminų, benzodiazepinų, etilo alkoholio, opiatų, tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties nerasta (t. 2, b. l. 103). Slapto sekimo protokolo duomenimis, Z. G. buvo užfiksuota 2024 m. liepos 16 d., 10.24 val., atvežama automobiliu iki stotelės prie (duomenys neskelbtini) , 10.26 val. ji įėjo į butą Nr. 1, paskui ją užėjo du vyriškiai, kurie netrukus išėjo ir pasišalino kiemais. Kitą dieną – 2024 m. liepos 17 d., analogišku laiku – 10.23 val., Z. G. vėl atvyko į butą Nr. 1 adresu (duomenys neskelbtini) , netrukus – 10.54 val., į šį butą atėjo V. M. (t. 1, b. l. 95), kuris 2024 m. liepos 17 d., 10.57 val., sulaikymo metu iš rankos išmetė folijos lankstinuką (t. 2, b. l. 19) su 0,240 g heroino. Bylos duomenimis, nors teistumas išnykęs, Z. G. buvo teista už veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį). Taigi aptarti įrodymai, kurie patvirtina, jog nuteistoji didelį kiekį heroino laikė paruoštą dozėmis, iš jų dalį – tiesiog prie savęs (chalato kišenėje), pačiai nuteistajai narkotinė medžiaga nebuvo reikalinga (nevartoja), taip pat užfiksuotas jos kontaktas su vartotoju, pasikartojantis nuteistosios elgesio modelis bei turima nusikalstamo elgesio patirtis leidžia spręsti apie skundžiamo nuosprendžio išvados, jog narkotines medžiagas nuteistoji laikė turėdama tikslą platinti, teisingumą.

13. Pagal „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-23, nedidelis kiekis heroino – 0,02 g, didelis kiekis – 2 g, labai didelis kiekis – 10 g. Pas Z. G. rastas kiekis heroino – 7,526 g daugiau nei tris kartus viršijo ribą, nuo kurios, nustačius tikslą platinti, kyla atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Vertinti, kad tokios rūšies medžiagos ir tokio jos kiekio laikymas turint tikslą platinti, esant įrodymams apie platinimą už atlygį – pardavimą, keltų mažesnį pavojų visuomenės sveikatai, teisėjų kolegija pagrindo nenustato.

14. Aptarus išdėstytą, nepritartina ir apeliaciniame skunde dėstomai kritikai kitiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentams. Kaip matyti, nuteistoji aiškina, kad butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), ji naudojosi dėl pripratimo, o ne turėdama tikslą platinti narkotines medžiagas, tačiau tokį nuteistosios aiškinimą akivaizdžiai paneigia didelio kiekio heroino, paruošto parduoti, radimas minėtame bute, taip pat, kaip ne kartą minėta, užfiksuotas pardavimo faktas. Nuteistoji skunde dėsto, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi užrašais jos namuose rastoje knygutėje, nes įrašai, kaip teigia, atlikti žaidžiant kortomis „Tūkstantį“. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisingumą, įvertinusi minėtos užrašų knygutės radimo vietą – negyvenamame name, kuriame nėra elektros, įrašų turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai siejo nuteistosios užrašus su sumomis iš narkotinių medžiagų platinimo. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji nebuvo kaltinama bei nuteista už verslišką, kaip tai minima apeliaciniame skunde, prekybą narkotinėmis medžiagomis. Rastus nuteistosios užrašus, faktą, kad slapto sekimo metu buvo užfiksuoti pas nuteistąją užeinantys ir išeinantys asmenys, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų visumoje pagrįstai vertino, konstatuodamas narkotinių medžiagų laikymo tikslą – platinti. Šios išvados skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodomi neva pastovūs nuteistosios klientai – J. ir O. B. teisme net nebuvo apklausti, nepaneigia.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistosios asmenybės pavojingumą. Sutiktina, kad tai, jog Z. G. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, narkotinių ar psichotropinių medžiagų nevartoja, nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę. Skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nuteistosios socialiniais ryšiais, amžiumi, taip pat nesudaro pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio. Kaip matyt, nei amžius, nei socialiniai ryšiai nuteistosios neatgrasė nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

16. Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, kad teismas, Z. G. netaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies ir jai paskyręs už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė teismų suformuotos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktikos. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju vadovautis praktika apeliaciniame skunde nurodytuose teismų sprendimuose nėra teisinio pagrindo, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (asmenų atlikti veiksmai, medžiagų rūšis ir kiekis, kuriais buvo disponuota, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, nusikalstamas veikas padariusių asmenų charakteristika) skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti nei kaip analogiškų, nei kaip iš esmės panašių.

17. Taigi, pirmosios instancijos teismo paskirta minimalaus dydžio, numatyto sankcijoje, laisvės atėmimo bausmė, priešingai, negu tvirtina skunde apeliantė, atitinka Z. G. atliktų veiksmų padarymo pavojingumą, jos asmenybę, bausmei keliamą paskirtį, teisingumo principui neprieštarauja ir pagal savo dydį nėra per griežta, todėl ją pakeisti kita bausmės rūšimi, ar mažinti jos dydį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.