- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-16
- Bylos Nr.
- 2K-473/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Olegas Fedosiukas, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Kęstutis Dobilas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu E. M. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, bei pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 25 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 27 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. M. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme; taip pat pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam E. M. paskirtos bausmės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 25 d.) paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 27 d.) paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta dešimties mėnesių bausme pagal BK 286 straipsnį, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su naujai paskirtomis bausmėmis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir E. M. paskirta subendrinta devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2009 m. spalio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų dešimties mėnesių ir septynių dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir E. M. paskirta galutinė dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimo, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad iki 2010 m. sausio 25 d., turėdamas tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai laikė su savimi 0,134 g miltelių, sudėtyje turinčių 0,074 g narkotinės medžiagos – heroino, ir 2010 m. sausio 25 d., apie 14 val., šią narkotinę medžiagą Kaune, Josvainių g. 2 esančioje ligoninėje, palatoje Nr. 304, už 40 Lt neteisėtai pardavė liudytojui „Nr. l“, kuriam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
E. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. sausio 27 d., turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Mitsubishi Space Gear” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į Rotušės al., Kaune, neteisėtai atgabeno 0,151 g miltelių, sudėtyje turinčių 0,088 g narkotinės medžiagos – heroino, ir 2010 m. sausio 27 d., apie 14.35 val., šiame automobilyje už 40 Lt narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė liudytojui „Nr. 1“, kuriam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Taip pat E. M. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad 2010 m. kovo 16 d., apie 10.30 val., prie prekybos centro „IKI”, Kaune, Šiaurės pr. 91, aktyviais veiksmais siekdamas išvengti laikino sulaikymo, įtariant padarius sunkų nusikaltimą, nepaklusdamas teisėtiems Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vyr. tyrėjo A. U. reikalavimams sustoti, pavojingai manevravo automobiliu „Mercedes Benz” (v/n (duomenys neskelbtini) ir ne trumpesnį kaip 20 m., atstumą automobiliu vilko jį mėginusį sulaikyti vyr. tyrėją A. U., taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010 m. kovo 16 d., apie 10.45 val., prie Ukmergės g. 18 namo, panaudodamas fizinį smurtą – rankomis ir kojomis mėgindamas suduoti jį siekusiam sulaikyti Kauno apskrities VPK ONTS vyr. tyrėjui M. D., pasipriešino valstybės tarnautojams – Kauno apskrities VPK ONTS pareigūnams.
Be to, E. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, tačiau šią nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas panaikino ir priėmė naują nuosprendį – E. M. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. kovo 16 d., apie 10 val. 40-45 min., prie prekybos centro „IKI", esančio Kaune, Šiaurės pr. 91, neteisėtai atgabeno 40 vnt. folijos lankstinukų, kuriuose buvo 7,860 g medžiagos, turinčios savo sudėtyje didelį kiekį – 2,994 g narkotinės medžiagos heroino, šį didelį kiekį heroino neteisėtai laikė su savimi iki 2010 m. kovo 16 d. 10.45 val., kai siekdamas išvengti šios narkotinės medžiagos suradimo, ją išmetė po automobiliu „Nissan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiu prie namo, esančio Kaune, Šiaurės pr. 93.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė nepagrįstas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, pateikė tik bendrojo pobūdžio argumentus dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad inkriminuojant disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų narkotinės medžiagos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį, nes tai tik objektyvieji veikos požymiai, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra šios medžiagos kiekis. Pagal rekomendacijas dideliu kiekiu heroino pripažįstamas kiekis nuo 2 iki 10 gramų. Kasatorius pažymi, kad minėtos rekomendacijos negali būti taikomos formaliai, nurodo, kad jis buvo kaltinamas tuo, jog turėdamas tikslą platinti gabeno 2,994 g heroino, t. y. tik nežymiai (vos 0,994 g) viršijo heroino kiekį, už kurį taikoma baudžiamoji atsakomybė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, galinčių neginčytinai patvirtinti, jog jis įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį heroino, turėdamas tikslą platinti, ir suvokė šios medžiagos didelį kiekį. Šis teismas padarė teisingą išvadą, kad jam inkriminuotos veikos sudėtyje nėra privalomojo subjektyviosios pusės elemento kaltės – tiesioginės tyčios. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo išvadų nenagrinėjo, nepaneigė bei nuosprendyje dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 22 d. nutartimi buvo leista liudytojui „Nr. 1“ prieš jį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nurodžius, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta duomenų, leidžiančių manyti, jog jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymių. Nutartyje nenurodyta, kad buvo surinkta kokių nors duomenų apie, tikėtina daromą, nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nusikalstamą veiką imituojančiais veiksmais teismas leido prisijungti tik prie galimai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 260 straipsnio 2 dalyje.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, šių įrodymų pagrindu nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes. Pirmiausia neteisingai įvertinti liudytojų T. D., M. D. ir A. U. parodymai, nes šie liudytojai neparodė, kad jiems buvo žinoma, jog kasatorius disponuoja dideliu kiekiu narkotinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti. Šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, nes jie yra policijos pareigūnai, byloje atlikę vienokius ar kitokius procesinius veiksmus, instruktavę liudytoją „Nr. 1“. Taip pat be pagrindo vadovautasi liudytojo E. Č. parodymais, duotais tyrėjui. Šis liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo davė parodymus, kurie paneigia nuteistojo kaltę dėl veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus nepagrįstai atmetė ir jais nesivadovavo.
Nuteistasis teigia, kad dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, teismas negalėjo remtis liudytojo „Nr. 1” parodymais, nes jis iki sulaikymo 2010 m. kovo 16 d. su šiuo asmeniu apie prekybą narkotikais nebendravo. Kasatorius mano, kad byloje nepaneigti jo parodymai, jog į susitikimą su E. Č. jis atvyko norėdamas ne parduoti, o nusipirkti dozę narkotinių medžiagų savo reikmėms. Bekalbant E. Č. pamatė policijos pareigūnus, sušuko „Mentai“, metė rankose turėtą paketą su narkotinėmis medžiagomis nuteistajam ant kelių ir pabėgo, o nuteistasis bėgdamas nuo pareigūnų išmetė E. Č. narkotinę medžiagą, todėl ir galėjo likti jo biologinių pėdsakų tiek vidiniame, tiek išoriniame telefono dėklo paviršiuje. Kartu kasatorius tvirtina, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos faktinių aplinkybių nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo nurodytas faktas, jog jo namuose kratos metu rastos elektroninės svarstyklės su heroino pėdsakais. Teismas neįvertino, kad byloje nenustatyta ir neįrodyta, jog kaltinime nurodytas narkotines medžiagas jis laikė savo gyvenamojoje vietoje, kad jas svėrė elektroninėmis svarstyklėmis, neatsižvelgta į tai, kad iki sulaikymo jis vartojo narkotines medžiagas, anksčiau du kartus buvo teistas pagal BK 259 straipsnį, todėl logiška, kad turėjo svarstykles, kurias naudojo savo reikmėms. Be to, po automobiliu „Nissan“ surasta narkotinė medžiaga visiškai skiriasi nuo parduotos liudytojui „Nr. 1“. Taigi tarp 2010 m. sausio 25 d. ir 2010 m. sausio 27 d. padarytų nusikalstamų veikų ir tarp tariamai 2010 m. kovo 16 d. padarytos veikos nėra jokio ryšio ir kaltinimas pastarosios veikos padarymu negali būti grindžiamas tais pačiais įrodymais.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai tarpusavyje nėra sujungti nuoseklia ir logiška grandine, padarytos išvados yra prieštaringos, grįstos prielaidomis. Teismas atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo ir leistinumo aspektais, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir sugriežtindamas jam bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, formaliai konstatavo, kad už šias veikas nuteistajam paskirtos bausmės yra per švelnios. Teismas nenurodė, kokius konkrečius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, ir kokiais motyvais vadovaujantis kasatoriui bausmės griežtinamos. Todėl kasatorius mano, kad ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis neatitinka BPK 331 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir sugriežtindamas jam bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 7 punktų, taip pat ir BK 41 straipsnio reikalavimus, nepaminėjo, kad skiriant bausmes atsižvelgiama į nusikalstamos veikos pavojingumą, neįvertintos faktines aplinkybes apie tai, kad veikos nesukėlė sunkių pasekmių, jos padarytos liudytojui „Nr. 1“ atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, neatsižvelgta į tai, kad parduotos narkotinės medžiagos kiekis yra labai mažas (0,074 g ir 0,088 g). Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, švelnina jo teisinę padėtį ir turi reikšmės parenkant bausmės rūšį ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltės formos ir rūšies nenustatė ir neanalizavo, todėl neatsižvelgė į tai skirdamas bausmes. Nuteistasis pažymi, kad susitikimų su liudytoju „Nr. 1“ iniciatorius buvo pats liudytojas, jis prašė parduoti narkotikus, t. y. iniciavo nusikalstamą veiką, todėl į šią aplinkybę teismas turėjo atsižvelgti. Be to, teismas nepasisakė ir neatsižvelgė į nuteistojo motyvus bei tikslus, kartu neįvertino padarytų veikų stadijų, t. y. kad jos nesukėlė sunkių pasekmių, kad padarytos liudytojui „Nr. 1“ atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pagal teismų praktiką, jeigu veiką asmuo padarė slaptai kontroliuojant valstybės pareigūnams bei atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tai tokia veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas. Skiriant bausmę neatsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje. Nors šis prisipažinimas teismo nebuvo įvertintas kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau į ją turėjo būti pozityvai atsižvelgta nustatant bausmės dydį. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas jam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį skyrė neproporcingai griežtą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai subendrino su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų dešimties mėnesių ir 7 dienų laisvės atėmimo bausme.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nuosprendyje be pagrindo rėmėsi liudytojo „Nr. 1“, T. D., M. D. ir A. U. parodymais, turėjo vadovautis liudytojo E. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ne tyrėjui, be to, nepagrįstai rėmėsi objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, specialisto išvadomis, kartu nuosprendyje nenurodė aplinkybių, įrodymų bei motyvų, kurie yra pagrindas jį pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius skundą dėl neva nepagrįsto jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį grindžia prašymu kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie - ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl E. M. kaltumo padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.
Iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad, turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Mercedes Benz“ prie prekybos centro „IKI“, esančio Kaune, neteisėtai atgabeno 40 folijos lankstinukų, kuriuose buvo medžiaga, turinti savo sudėtyje didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino; šį didelį kiekį heroino nuteistasis neteisėtai laikė su savimi iki to laiko, kai siekdamas išvengti šios narkotinės medžiagos suradimo, ją išmetė po automobiliu „Nissan“. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta, paremta įrodymais ir jų analize. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino liudytojų T. D., M. D. ir A. U. parodymus apie tai, kad pagal gautą operatyvinę informaciją buvo žinoma, jog E. M. prekiauja heroinu; kad jie dalyvavo nuteistojo sulaikymo operacijoje; kad įvykio metu jie matė nuo nuteistojo nubėgantį liudytoją E. Č. ir nematė, jog šis ką nors būtų įmetęs į nuteistojo automobilį, o pats nuteistasis per langą išmetė telefono dėklą, kuriame buvo rasti lankstinukai su narkotine medžiaga. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šių liudytojų parodymai nuoseklūs ir vieni kitus atitinkantys bei paneigiantys nuteistojo versiją, jog telefono dėklą su narkotine medžiaga į nuteistojo E. M. automobilį įmetė E. Č.. Apkaltinamajame nuosprendyje vertinant įrodymų visumą, pagrįstai remtasi nuteistajam nepalankiais liudytojo E. Č. parodymais, duotais tyrėjui, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes būtent tyrėjui duotus parodymus patvirtina kitų liudytojų, tarp jų ir liudytojo „Nr. 1“, parodymai bei objektyviai nustatytos bylos aplinkybės. Atmestinas, kasacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis įrodymais, gautais atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (liudytojo „Nr. 1“ parodymai), nes ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi liudytojui „Nr. 1“ buvo leista prieš jį atlikti tokius veiksmus tik BK 260 straipsnio 1 dalies apimtyje, nesant duomenų apie tikėtina daromą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad iš byloje esančios Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 22 d. nutarties, kuria leista liudytojui „Nr. 1“ atlikti prieš E. M. nusikalstamą veiką imituojančius, veiksmus matyti, jog buvo leista tokius veiksmus atlikti imituojant, be kitų veikų, ir BK 260 straipsnio 2 bei 3 dalyse numatytas nusikalstamas veikas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais (liudytojo „Nr. 1“ parodymais), gautais atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir: įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota, jog rastas telefono dėklas su 40 folijos lankstinukų; specialisto išvadą, kuria nustatyta, kad minėtuose lankstinukuose didelis kiekis narkotinės medžiagos heroino; specialisto išvadą, kuria nustatyti E. M. biologiniai pėdsakai ant minėto telefono dėklo, taip pat ir vidinėje jo dalyje. Pastaroji išvada įvertinta, kaip paneigianti kasatoriaus versiją, jog dėklą į automobilį įmetė E. Č., nes rasti ne šio asmens, o nuteistojo E. M. biologiniai pėdsakai.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje atlikta, nuteistojo E. M. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Priešingai negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio reikalavimais, pateikė įrodymų visumos analizę, susiedamas įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl E. M. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje tokio nuosprendžio turiniui reikalavimus.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius, nesutikdamas su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį teigia, kad teismai nustatė tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, tačiau neatskleidė subjektyviųjų, nenustatė ar nuteistasis suvokė narkotinės medžiagos kiekį, be to, formaliai įvertino šį kiekį, kuris tik nežymiai viršijo minimalią ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Pagal šio baudžiamojo įstatymo straipsnio prasmę atsakomybė už didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą kyla tik nustačius, jog kaltininkas turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Mercedes Benz“, 2010 m. kovo 16 d., apie 10 val. 40-45 min., Kaune, prie prekybos centro „IKI", neteisėtai atgabeno 40 folijos lankstinukų, kuriuose buvo 7,860 g medžiagos, turinčios savo sudėtyje didelį kiekį – 2,994 g narkotinės medžiagos heroino, šį didelį kiekį heroino neteisėtai laikė su savimi iki 2010 m. kovo 16 d. 10.45 val., kai, siekdamas išvengti šios narkotinės medžiagos suradimo, ją išmetė po automobiliu „Nissan“, stovinčiu prie namo Kaune, Šiaurės pr. 93.
Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai kaltė, tikslas ir motyvas įrodinėjami remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-159/2011, 2K-113/2011, 2K-166/2010, 2K-618/2010). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis įgyvendino du BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. gabeno ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino, turėdamas tikslą ją platinti. Byloje nustatyta, kad E. M. prie parduotuvės „IKI“ atgabeno narkotinę medžiagą heroiną; pagal specialisto išvadą šios medžiagos buvo didelis kiekis; šią medžiagą nuteistasis laikė telefono dėkle supakuotą į 40 folijos lankstinukų iki jo sulaikymo operacijos. Be to, nustatyta, kad nuteistasis ir anksčiau vertėsi prekyba heroinu, jo namuose rastos svarstyklės, ant kurių rasta heroino pėdsakų. Pagal tokias teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistasis E. M., darydamas inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia, jis suvokė, jog neteisėtai gabena ir laiko ne bet kokį, o būtent didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, taip pat šios aplinkybės patvirtina nuteistojo tikslą šią medžiagą platinti.
Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai E. M. veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir sugriežtindamas jam bausmes paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (du epizodai), taip pat skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pažeidė 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 7 punktų, taip pat ir 41 straipsnio reikalavimus.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnis įpareigoja skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio.
Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas E. M. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, iš esmės atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, motyvus ir tikslus, jo asmenybę, nors dėl šių aplinkybių pasisakė lakoniškai, nurodydamas, kad įvertina tai, jog nuteistasis padarė keturias nusikalstamas veikas, trys iš jų priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, yra apibūdinamas neigiamai, praeityje teistas šešis kartus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas E. M. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pagrįstai skyrė šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui artimą bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimų, E. M. sugriežtino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (du epizodai) paskirtas bausmes. Tokį sprendimą teismas argumentavo tuo, kad už šių nusikalstamų veikų padarymą E. M. bausmės, kurios yra artimos minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytoms laisvės atėmimo bausmėms, paskirtos nemotyvuotai, pažeidžiant BK 54 straipsnio ir 61 straipsnių nuostatas. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nėra pagrindo nesutikti. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam skirti bausmes, artimas BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimaliam dydžiui. Taigi E. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 25 d.) paskirta trejų metų ir pagal 260 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų pardavimas 2010 m. sausio 27 d.) paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo principui, atitinka padarytų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, todėl nėra pagrindo konstatuoti netinkamą BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies taikymą.
Kartu atmestini kasatoriaus argumentai apie tai, kad teismas netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrindamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Konstatuotina, kad, prie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžiu E. M. paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, bausmių bendrinimo taisyklės byloje nepažeistos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. M. kasacinį skundą atmesti.