- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-676-803/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09605-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“
- Trečiasis asmuo
- Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, S. K., R. K., T. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo, tretieji asmenys Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, S. K., R. K. ir T. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ignitis“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 612,22 Eur skolą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekia elektros energiją į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – objektas). Objektas nuosavybės teise priklauso atsakovei. 2017 m. lapkričio 3 d. atlikus objekto patikrinimą, ieškovės atstovo buvo surašytas Buto patikrinimo aktas Nr. 14490, kuriame nurodyta, kad elektra nėra atjungta bei nurašyti skaitiklio rodmenys. Su atsakove rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo į objektą skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo sudaryta. Už objekte suvartotą elektros energiją tinkamai atsiskaitoma nebuvo, todėl per laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. sausio 9 d. susidarė 616,22 Eur skola. Įmokas objektui ir už bendrosioms namo reikmėms sunaudotą elektros energiją apskaičiuodavo ieškovė, kuri kiekvieną mėnesį įvadiniam skaitikliui skaičiuoja vidutinį suvartojimą, kuris yra padalinamas visoms namo patalpoms proporcingai pagal plotą. Vieną kartą per metus nurašomas faktinis skaitiklio rodmuo ir tuomet elektros suvartojimas skaičiuojamas pagal faktinį suvartojimą. Prašomos priteisti 616,22 Eur skolos susidarymą ir apskaičiavimą pagrindžia išrašas iš ieškovės vartotojų duomenų bazės „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2014-05-21 iki 2018-01-09“. Ieškovė 2020 m. vasario 6 d. raštu Nr. SD-2020/53 kreipėsi į atsakovę dėl skolos, susidariusios objekte, apmokėjimo. Atsakovė skolos neginčijo, tačiau geranoriškai jos neapmokėjo.
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovės pateiktoje Pristatymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje nurodoma, jog elektros energijos tiekimo būsena į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 1990 m. sausio 1 d. pagal tiekėjo prašymą yra nutraukta. Pati skola yra apskaičiuota 2018 m. sausio 12 d. perskaičiavimo aktu, paties akto byloje nėra, daugiau duomenų, tarp jų ir konkretizuotų atitinkamų apmokėtų/neapmokėtų laikotarpiu už elektros energijos tiekimą bute, tarifų, suvartotų kWh ar kitų duomenų nepridedama. Visą tai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju ieškinyje visiškai formaliai nurodoma, jog „Už Objekte suvartotą elektros energiją tinkamai atsiskaitoma nebuvo, todėl per laikotarpį nuo 2014-05-21 iki 2018-01-09 susidarė 616,22 Eur skola.“ Ieškovės reikalavimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovei tinkamai įrodžius skolos laikotarpiu prašomos priteisti skolos didį, ginčui taptų aktualu, jog 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-4741 Savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos valdyti visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, įskaitant butą. Iš prie atsiliepimo pridedamų 2010 m. sausio 22 d., 2014 m. lapkričio 7 d., 2016 m. birželio 17 d., 2019 m. birželio 21 d. Buto patikrinimo aktų, matyti, kad butu, nesudarę nuomos sutarties, faktiškai naudojosi S. K., T. K. ir R. K.. Tarp šalių buvo susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, kurie kilo iš konkliudentinių šalių veiksmų. Visą ieškinyje nurodomos skolos laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. sausio 9 d. faktiniai buto naudotojai buvo būtent S. K., T. K. ir R. K., todėl jie turi pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, taip pat privalo laikytis CK 6.584 straipsnio 1 dalyje numatytų įpareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, jog bylą nagrinėjančio teismo pareiga yra nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ar paslaugų įsigijimo tikslą. Faktiniai buto naudotojai – elektros energijos vartotojai – skolos laikotarpiu buvo būtent S. K., T. K. ir R. K., kurie turėjo pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, t. y. mokėti komunalinius mokesčius ir kitus mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu (įskaitant ir mokesčius už tiektą elektros energiją patalpoms).
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Tretiesiems asmenims S. K., R. K. ir T. K. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, tačiau atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei UAB „Ignitis“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 616,22 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (616,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tai pat priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 23,46 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.
6. Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2018 m. spalio 25 d. priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 616,22 Eur skolą, susidariusią už bute ir bendrosioms namo reikmėms suvartotą elektros energiją nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Nurodytame bute skolos susidarymo laikotarpiu gyveno tretieji asmenys S. K., R. K. ir T. K., tačiau sutartis dėl naudojimosi šiuo butu tarp trečiųjų asmenų ir atsakovės nebuvo sudaryta.
7. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019) sprendė, kad skolą turi sumokėti buto savininkė, t. y. atsakovė, o ne buto nuomininkai (bute skolos susidarymo laikotarpiu gyvenę asmenys), kadangi byloje nėra duomenų, kad su trečiaisiais asmenimis buvo sudarytos nuomos ar elektros tiekimo sutartys ir jiems būtų perduota pareiga mokėti buto mokesčius, susidariusius ginčo laikotarpiu už butą.
8. Teismas iš byloje pateiktos ataskaitos Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2020 m. vasario 3 d. nustatė, kad skola už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. sausio 31 d. už bute suvartotą elektros energiją iš viso sudaro 616,22 Eur. Teismas sprendė, kad minėta ataskaita yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis susidariusios skolos dydį, dėl kurio ginčo nėra, todėl vadovaudamasis CK 6.161 straipsniu, 6.383 straipsnio 3 dalimi, ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino – ieškovei iš atsakovės priteisė 616,22 Eur skola už elektros energiją.
9. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (616,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškinį patenkinęs visiškai, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 15 Eur žyminį mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinį atmesti, netenkinus šio pras?ymo, panaikinti 2020 m. gruodz?io 7 d. Vilniaus miesto apylinke?s teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrine?ti is? naujo. Nurodo šiuos esminius argumentus:
11.1. pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje nustatytos aplinkybės, jog nuo 1990 m. sausio 1 d. elektros energijos tiekimas į butą yra nutrauktas, šią aplinkybę dublike patvirtino ir ieškovė nurodydama, kad elektros energijos tiekimas ieškovei nežinomu laiku bei nežinomų asmenų, buvo pajungtas į butą savavališkai bei neteisėtai. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas elektros energijos vartojimo taisyklių pažeidimas – savavališkas pasijungimas prie elektros tiekimo linijos ginče turi būti sprendžiamas ne skolos už elektros energijos suvartojimą grąžinimo, o žalos atlyginimo klausimas ir ieškovas turi įrodyti žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos;
11.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, 2014 m. birželio 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014), kad net ir tuo atveju, jeigu asmuo nėra teisėtu buto nuomininku ar savininku, jis privalo mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, nes jis tomis paslaugomis naudojasi. Neteisėtai savivaldybės gyvenamosiomis patalpomis besinaudojančio asmens padėtis negali būti geresnė, nei teisėtai tokiomis patalpomis besinaudojančio asmens. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog skolos laikotarpiu butu faktiškai naudojosi S. K., T. K. ir R. K., tarp šalių buvo susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, kurie kilo iš konkliudentinių šalių veiksmų (CK 1,71 straipsnio 2 dalis, 6.576 straipsnis. Skolos laikotarpiu, faktiniai buto naudotojai – elektros energijos vartotojai, buvo būtent įvardyti asmenys, kurie ir turėjo pareigą ją atlyginti;
11.3. ieškovė nepagrindė skolos atsiradimo fakto, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu sudarytoje ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, t. y. ieškovas nenurodė iš ko susidarė skola, nepateikė teismui sąskaitų – faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, kurie pagrįstų aplinkybę, jog atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovei sudarytoje skolų valdymo ataskaitoje nurodytą sumą, todėl teismas priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo vadovautis minėtu įrodymu kaip pakankamu ir šiuo pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį;
11.4. tais atvejais, kai elektros energija vartojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. savavališkai prisijungiant prie elektros energijos tiekimo tinklų, ne per apskaitos prietaisus arba kai apskaitos prietaisai sugadinti, suvartotos elektros energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, nes šie neužfiksuoja tikrojo suvartotos energijos kiekio. Dėl to tokiais atvejais suvartotos elektros energijos kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo patirtų nuostolių dydis turėjo būti nustatomas remiantis kitais, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse nurodytais apskaičiavimo būdais, o ne ataskaita;
11.5. teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės nepakankamą apdairumą ir rūpestingumą, t. y., kaip turėtų elgtis analogiškoje situacijoje bet kuris apdairus, rūpestingas ir atidžiai savo teisėmis besirūpinantis asmuo (lot. bonus pater familias): nuo 1990 m. sausio 1 d. nutraukus elektros energijos tiekimo į butą, ieškovė ilgą laiką nesidomėjo savo elektros energijos tiekimo įrenginiais ir teikiamomis paslaugomis. Ieškovė tik 2020 m. vasario 6 d. raštu Nr. SD-2020/53 „dėl skolos už elektros energiją priteisimo“ kreipėsi į atsakovę, nurodydama apmokėti susidariusią 616,22 Eur skolą už butui, į kurį elektros energija visai neturėjo būti tiekiama, suteiktas paslaugas. Į teismą kreipėsi praėjus beveik ketveriems metams nuo neteisėto prisijungimo prie elektros energijos tiekimo tinklo dienos. Ieškovės nuostolių, patirtų dėl to neteisėto elektros energijos vartojimo, dydį lėmė ir paties ieškovės didelis neatsargumas, todėl yra pagrindas sumažinti nuostolių atlyginimą 50 proc.
Atsiliepimas
2. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
12.1. pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bei objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus ir nustatęs faktinę aplinkybę, kad atsakovei priklausančio objekto gyventojai, nebuvo sudarę nei nuomos sutarties su atsakove, nei rašytinės elektros energijos sutarties su ieškove, pagrįstai tenkino ieškovės ieškinio reikalavimus;
12.2. atsakovė nesirūpino jai nuosavybės teise priklausančiu butu, nesidomėjo, kodėl S. K., T. K. ir R. K. gyvena bute ir ar teisėtai vartoja elektros energiją. Atsakovė, teigdama, kad S. K., T. K. ir R. K. skolos susidarymo laikotarpiu gyveno bute, patvirtino, kad šie tretieji asmenys tai darė be jokio teisinio pagrindo, t. y. su trečiaisiais asmenimis nuomos sutartis sudaryta nebuvo ir nebuvo kitų teisėtų pagrindų tretiesiems asmenims suteikiančių teisę naudotis butu;
12.3. ieškovė neturėjo jokio pagrindo įrodinėti ir todėl neįrodinėjo neteisėto gyventojų pasijungimo prie elektros energijos tinklų ar neteisėto elektros energijos vartojimo. Ieškovė nereikalauja žalos sumokėjimo iš atsakovės. Neteisėto pasijungimo fakto ieškovė neįrodinėja ir tai nėra šios bylos dalykas;
12.4. aplinkybę, kad elektros energija skolos susidarymo metu buvo tiekiama į butą, įrodo faktinis vartojimas, nustatytas pagal patikrinimų metu užfiksuotus besikeičiančius skaitiklio rodmenis. Nei vieno patikrinimo metu skaitikio sugadinimų nustatyta nebuvo, taip pat nebuvo surašytų neteisėto vartojimo aktų (kas neabejotinai būtų padaryta, jei būtų nustatytas neteisėtas vartojimas), o būtent pagal užfiksuotus skaitiklio rodmenis ir buvo paskaičiuota susidariusi bei reikalaujama priteisti iš atsakovės skola;
12.5. pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, remėsi nuosekliai suformuota kasacinio teismo praktika ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, kaip objekto savininkė, yra atsakinga už susidariusios skolos apmokėjimą, kadangi nustatė, jog sutartis dėl naudojimosi butu tarp trečiųjų asmenų S. K., R. K. ir T. K. ir atsakovės nebuvo sudaryta;
12.6. byloje pateiktoje 2020 m. vasario 3 d. Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2020 m. vasario 3 d., kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, yra nurodyti aiškūs ir išsamūs duomenys, kiek konkrečiai elektros energijos buvo suvartota, koks taikytas tarifas ir kiti faktai. Skola buvo apskaičiuota pagal užfiksuotus ir ataskaitoje nurodytus elektros apskaitos prietaiso rodmenis skaitiklio patirkinimų ir keitimo metu, kadangi atsakovė skaitiklio rodmenų nedeklaravo.
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad palaiko atsakovės poziciją ir nurodytus apeliaciniame skunde argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už sunaudotą elektros energiją, tiektą į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).
5. Nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti už nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. sausio 9 d. tiektą elektros energiją susidariusią 616,22 Eur skola. Atsakovė pripažįsta, kad nebuvo sudariusi su gyventojais būsto nuomos rašytinės sutarties (CPK 12, 178 straipsniai).
6. Apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje nustatytos aplinkybės, jog nuo 1990-01-01 elektros energijos tiekimas į butą yra nutrauktas, šią aplinkybę dublike patvirtino ir ieškovė nurodydama, kad elektros energijos tiekimas ieškovei nežinomu laiku bei nežinomų asmenų, buvo pajungtas į butą savavališkai bei neteisėtai.
7. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nustačius, kad nuo 1990-01-01 elektros energijos tiekimas į butą buvo nutrauktas, nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skolos susidarymo laikotarpiu butu faktiškai naudojosi S. K., T. K. ir R. K.. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, kad tretieji asmenys butu naudojosi nuo 2014 m. gegužės 21 d.
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad S. K., T. K. ir R. K. butu naudojosi savavališkai. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jeigu su nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, tai prievolė atsiskaityti su tiekėju nepereina nuomininkui, nėra teisinga. Jei S. K., R. K. ir T. K. naudojosi butu neteisėtai, tai sutartis tarp trečiųjų asmenų ir atsakovės negalėjo būti sudaryta dėl apmokėjimo už tiekiamą elektros energiją.
9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad tai, jog su ieškove sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo nėra sudaryta, skolą turi sumokėti buto savininkė, t. y. atsakovė, o ne buto nuomininkai (bute skolos susidarymo laikotarpiu gyvenę asmenys).
10. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantei būtų kilusi pareiga sudaryti sutartį dėl elektros tiekimo tuo atveju, jei byloje būtų buvusi nustatyta aplinkybė dėl teisėto energijos tiekimo atnaujinimo. Vadinasi, nesant įrodymų dėl elektros tiekimo atnaujinimo, negalima konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai.
11. CK 6.383 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Kai tiesiami nauji energijos tiekimo tinklai, sudaromoms išankstinėms energijos pirkimo-pardavimo sutartims šios dalies reikalavimai netaikomi. Teisės aktų nustatytais atvejais energijos pirkimo-pardavimo sutartis su abonentu gali būti sudaroma ir tuo atveju, kai nėra tiesioginės šių energijos išteklių apskaitos tarp energijos tiekėjo ir abonento (CK 6.383 straipsnio 2 dalis).
12. Taigi byloje būtų buvę galima konstatuoti, kad faktiškai tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta energijos pirkimo-pardavimo sutartis, jei būtų nustatyta aplinkybė, kad į butą elektros energijos tiekimas vyko per nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų.
13. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019) nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes joje esantys išaiškinimai nesutampa savo ratio decidendi.
14. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 60 punktą; 2020 m. birželio 3 d. nutarties Nr. e3K-3-277-248/2020 24 punktą).
15. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliante, kad nustačius, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas elektros energijos vartojimo taisyklių pažeidimas – savavališkas pasijungimas prie elektros tiekimo linijos ginče turi būti sprendžiamas ne skolos už elektros energijos suvartojimą grąžinimo, o žalos atlyginimo klausimas. Kai fiksuojamas savavališkas pasijungimas, tai šalių santykius dėl suvartotos elektros energijos lemia ne sutartis, konkliudentiniai veiksmai, o deliktas, kur ieškovas turi įrodyti žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
16. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).
17. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 8.10 punkte įtvirtinta, kad neteisėtas elektros energijos vartojimas nustatomas, kai įrodoma, kad: 1) asmuo savavališkai prijungė elektros energijos įrenginius ar imtuvus prie operatoriaus elektros tinklo ar elektros energijos vartotojo lokaliojo elektros tinklo ir vartojo elektros energiją; 2) elektros apskaitos prietaisai ar apskaitos schemos elementai akivaizdžiai sugadinti (pažeistas elektros skaitiklio stiklas, korpusas, gnybtų trinkelė ar pan., sugadintas matavimo transformatorius, bandymo gnybtynas, laidininkai ar kita, pažeistos ar nutrauktos elektros apskaitos prietaiso, elektros apskaitos schemos elemento, įvadinės elektros apskaitos spintos (skydelio) ar kitų su elektros apskaita susijusių vietų plombos, klastotos elektros energijos apskaitos prietaiso ar elektros apskaitos schemos elementų gamintojo, metrologinės patikros ir (arba) operatoriaus plombos, naudotos mechaninės ar kitos priemonės, skirtos fiksuojamos elektros energijos kiekiui keisti, pakeista elektros apskaitos prietaiso prijungimo schema ar pan.) ir dėl to neužfiksuotas faktinis patiektas elektros energijos kiekis; 3) elektros apskaitos prietaisas, elektros apskaitos schemos elementas paveiktas taip, kad tikrinant nebuvo įmanoma to pamatyti (paveikta sukuriant išorinį magnetinį lauką, elektros apskaitos prietaisų rodmenys atsukti atgal ar stabdyti specialiaisiais prietaisais, falsifikuoti elektros apskaitos prietaisai, matavimo transformatoriai, elektros imtuvai prijungti prieš elektros apskaitos sistemos įrengimo vietą ar pan.) ir dėl to neužfiksuotas faktinis patiektas elektros energijos kiekis.
18. Taisyklių 83 punkte įtvirtinta, jog elektros apskaitos prietaisų, elektros apskaitos schemos elementų gadinimas, falsifikavimas, plombų pažeidimas ar be operatoriaus sutikimo išardymas, savavališkas elektros apskaitos schemos keitimas, siekiant sumažinti apskaitomos elektros energijos kiekį arba elektros skaitiklio rodmenis, kitoks elektros apskaitos prietaisų ar elektros apskaitos schemos elementų paveikimas arba savavališkas elektros įrenginių prijungimas prie operatoriaus tinklo yra Taisyklių nuostatų pažeidimas, už kurį asmuo atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tokiam vartotojui taikomos ir kitos atitinkamos Taisyklių nuostatos.
19. Taisyklių 119 punkte nurodoma, kad nustačius vartotojo elektros apskaitos prietaiso, elektros apskaitos schemos elementų pažeidimus ir (ar) Taisyklių 83, 130.18, 130.20, 130.21 ir (ar) 131.11, 131.13, 131.14 punktuose nurodytus pažeidimus, operatoriaus darbuotojas ar operatoriaus įgaliotas trečiasis asmuo, dalyvaujant vartotojui ar jo atstovui, surašo Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą (Taisyklių 2 priedas), kuriame nurodomas Taisyklių pažeidimas, jo vieta ir aplinkybės. Šis aktas surašomas ne mažiau kaip dviem egzemplioriais, iš kurių vienas įteikiamas vartotojui ar jo atstovui, kitas lieka operatoriui. Vartotojui ar jo atstovui atsisakius dalyvauti surašant aktą arba atsisakius jį pasirašyti, aktas galioja, tačiau operatoriaus darbuotojas ar operatoriaus įgaliotas trečiasis asmuo apie nedalyvavimą ar nepasirašymą turi pažymėti visuose akto egzemplioriuose.
20. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovei nesurašius Taisyklėse nurodyto elektros energijos vartojimo vietos apžiūros akto, neįmanoma nustatyti, ar faktiniai buto naudotojai savavališkai prisijungė prie elektros energijos tinklo fakto. Tai turi poveikį, siekiant nustatyti byloje tinkamą atsakovą (CPK 45 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl neatskleistos bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negali išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
21. Pažymėtina, kad suvartotos elektros energijos kiekis nustatomas pagal elektros skaitiklio rodmenis (šiuo atveju rodmenis nurodytus Ataskaitoje) tik tada, kai elektros energija vartojama nepažeidžiant nurodytų Taisyklių reikalavimų, t. y. teisėtai, per elektros energijos apskaitos prietaisus, įrengtus ir eksploatuojamus teisės aktų nustatyta tvarka. Vartotojui savavališkai prisijungus prie elektros energijos tiekimo tinklų ne tik nėra galimybės nustatyti tikslų suvartotos elektros energijos kiekį, nes jis nefiksuojamas elektros apskaitos prietaisais, bet dažnai neįmanoma nustatyti ir laikotarpio, per kurį neteisėtai buvo vartojama elektra. Taigi, tais atvejais, kai elektros energija vartojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. savavališkai prisijungiant prie elektros energijos tiekimo tinklų, ne per apskaitos prietaisus arba kai apskaitos prietaisai sugadinti, suvartotos elektros energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, nes šie neužfiksuoja tikrojo suvartotos energijos kiekio. Dėl to tokiais atvejais suvartotos elektros energijos kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo patirtų nuostolių dydis turėjo būti nustatomas remiantis kitais, Taisyklėse nurodytais apskaičiavimo būdais, o ne Ataskaita.
22. Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad neteisėto pasijungimo fakto neįrodinėja ir kad tai nėra šios bylos dalykas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, siekiant nustatyti tinkama atsakovą. Vadinasi, ji turėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertinta ir kvalifikuota, sprendžiant dėl apeliantės teisinės atsakomybės. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad nagrinėjamu atveju skola buvo apskaičiuota pagal užfiksuotus ir Ataskaitoje nurodytus elektros apskaitos prietaiso rodmenis skaitiklio patikrinimų ir keitimo metu, kadangi atsakovė pati skaitiklio rodmenų nedeklaravo. Šis teiginys prieštarauja kitam ieškovės argumentui, kad 1990-01-01 elektros energijos tiekimas į butą buvo nutrauktas, tačiau, be abejonės, turėjo būti atnaujintas. Byloje nėra duomenų, kaip buvo įformintas energijos tiekimo atnaujinimas, neinformuojant buto savininkės, ir dar pakeistas elektros apskaitos prietaisas (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas (CK 6.383 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 8.10 ,83, 119 punktus), todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę tirti ir vertinti bylos aplinkybes dėl to, ar faktiniai buto naudotojai savavališkai prisijungė prie elektros energijos tinklo fakto. Taip pat byloje būtina išsiaiškinti ir surinkti papildomus įrodymus, kaip sudarytoje Ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, t. y. ieškovė nenurodė iš ko susidarė skola, nepateikė, esant prašymui, sąskaitų – faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, kurie pagrįstų aplinkybę, jog atsakovė turėjo pareigą sumokėti sudarytoje skolų valdymo Ataskaitoje nurodytą sumą. Minėta, nuo 1990-01-01 elektros energijos tiekimas į butą buvo nutrauktas. Byloje nėra nustatyta, kad jis atnaujintas, o nustačius savavališką prisijungimą, suvartotos elektros energijos kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo patirtų nuostolių dydis turi būti nustatomas remiantis Taisyklių 131.14 punkte nurodytais apskaičiavimo būdais, o ne Ataskaita. Ieškovė nurodė, kad 1990 metų informacija gali būti neteisinga ir / ar neatnaujinta. Anot ieškovės, tikėtina, kad elektros energija net nebuvo nutraukta, o jei ir buvo, tai vėliau tiekimas, be abejonės, turėjo būti atnaujintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios ieškovės nurodytos abejonės turi būti ištirtos, siekiant pašalinti neatitikimus dėl bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodz?io 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrine?ti is? naujo.
24. Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismas
nutaria:
apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti is? naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.