Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 120 MGL, t. y. 6 000 Eur, bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. vasario 28 d. 3 val. 55 min. iki 2020 m. vasario 28 d. 10 val. 42 min. (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 MGL baudos, ir M. J. paskirta galutinė bausmė – 118 MGL, t. y. 5 900 Eur, dydžio bauda.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, M. J. paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš kaltinamojo M. J. išieškota konfiskuotinos transporto priemonės – automobilio „VW Sharan“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1 260 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. J. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent 2020 m. vasario 28 d. apie 3.50 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), priklausančią kelių (motorinę) transporto priemonę – automobilį „VW Sharan“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (apsvaigęs nuo alkoholio), kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. nustatytas 1,91 promilių neblaivumas (alkoholio koncentracija iškvėptame ore).

2. Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad M. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikaltimą turi būti skiriama bauda, nustatant jos dydį artimą sankcijos vidurkiui. Taip pat nebuvo tenkintas nuteistojo prašymas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi, teismo vertinimu, laidavimo instituto taikymas nuteistojo atžvilgiu prieštarautų teisingumo principui, o nuteistasis savo kaltę pripažino iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl procesinių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu

Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir BK 64¹ straipsnio taikymo skiriant bausmę

9. Kitas klausimas, kurį apeliaciniame skunde kelia nuteistasis, yra BPK 273 straipsnio ir BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymas. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko sutrumpinto įrodymų tyrimo, nors tam buvo visos sąlygos. Toks teismo sprendimas pažeidė proceso greitumo principą ir užkirto galimybę M. J. skiriant bausmę pritaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

11. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija atskiroms tos pačios kategorijos asmenų grupėms, nes numatyta galimybė, esant BK 64¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, vienu trečdaliu sumažinti bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-303/2015, Nr. 2K-238-699/2017, Nr. 2K-264-697/2017).

12. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju buvo tiek BPK 273 straipsnyje, tiek BK 64¹ straipsnyje numatyta sąlyga – asmens visiškas prisipažinimas kaltu. Pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 20 d. teisiamojo posėdžio metu M. J. visiškai prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir davė pakankamai išsamius parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y., kad šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (2 t., b. l. 1–7). Nuteistasis taip pat nurodė, kad dėl neblaivumo neprisimena, kaip policijos pareigūnai jį stabdė, o jis nestotojo, tačiau šios aplinkybės neginčijo ir pripažino, kad taip galėjo būti. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 281¹ straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tik už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog asmuo stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų nepakluso jų teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, neįeina į nusikaltimo sudėtį. Todėl ir neturi reikšmės tiek kvalifikuojant šią nusikalstamą veiką, tiek sprendžiant ar M. J. davė ar nedavė išsamius parodymus. Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu asmuo vieną kartą atsisakė duoti parodymus, savaime nelaikytina kliūtimi konstatuoti, kad asmuo proceso metu pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Šis principas išplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Vienokiu ar kitokiu būdu išreikštas įpareigojimas (vertimas) asmeniui atsakyti į klausimus apie aplinkybes, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, yra nesuderinamas su jam garantuota konstitucine teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Todėl kaltinamojo teisinė padėtis negali būti bloginama vien dėl to, kad proceso metu jis vieną kartą pasinaudojo šia jam įstatymo garantuojama teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2019). Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, jog M. J. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (1 t., b. l. 108–110), nelaikytina kliūti konstatuoti, jog jis pripažino savo kaltę, kadangi pirmosios instancijos teisme nuteistasis visiškai pripažino savo veiksmų neteisėtumą, t. y., kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,91 promilių neblaivumas.

13. Vis dėlto, net ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog M. J. pripažino savo kaltę, iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje vis tiek nebuvo visų sąlygų atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, nes su tuo nesutiko prokuroras, t. y. jis prašė apklausti liudytojus ir atlikti kitų įrodymų tyrimą (2 t., b. l. 1–7). Kita vertus, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas po kaltinamojo apklausos pagal numatytą proceso teisme tvarką taip pat nutrauktas nebuvo. Po kaltinamojo M. J. apklausos, kelių teisiamųjų posėdžių metu buvo apklausti liudytojai, tiriami byloje esantys duomenys (2 t., b. l. 1–7, 24–36). Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs taikyti M. J. šio straipsnio nuostatas. Baudžiamoji byla, kurioje M. J. nuteistas skundžiamu 2020 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka) ir baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistajam M. J. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, kadangi nebuvo šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų.

14. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažino M. J. paskirtos bausmės vienu trečdaliu. Taip pat to nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

15. Vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (1 dalis). Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos ne tik visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos, bet ir šio straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą taikyti laidavimą ir perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-145-895/2018, Nr. 2K-67-942/2019, Nr. 2K-96-628/2019). Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką.

16. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-7-75/2011, Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-186-942/2018, Nr. 2K-114-628/2019).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjimu klausimu, taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas M. J. atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog nuteistasis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes pats nuteistasis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punkte numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, t. y. nenustatyta, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo manyti, jog M. J. ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals.

18. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką visa apimtimi, jos neginčijo ir dėl to labai gailisi. Pasak apelianto, tą konstatavo tas pats teismas 2020 m. birželio 22 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-584-314/2020, pasisakydamas dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos ir šioje baudžiamojoje byloje. Mano, kad nuteistasis apie tas pačias faktines aplinkybes, kurias administracinio nusižengimo byloje ir baudžiamojoje byloje tyrė tas pats teismas negalėjo duoti skirtingų parodymų. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nuteistasis atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą.

19. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020).

20. Kaip jau minėta šios nutarties 12 punkte, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. J. visiškai pripažino savo kaltę, todėl tie patys argumentai nekartojami. Vis dėlto teisėjų kolegija netiki nuteistojo gailėjimusi dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme, jis bandė save pateisinti, nurodė, kad kvailai pasielgė, o tam įtakos turėjo vartotas alkoholis ir konfliktas su drauge, dėl ko jis buvo stresinėje situacijoje. Tai rodo, kad nors M. J. tvirtina, jog labai gailisi dėl įvykio, tačiau kartu bando sumenkinti ir pateisinti savo elgesį. Pažymėtina, kad nuteistojo kreipimasis į Alytaus apskrities vyrų krizių centrą dėl problemos susijusios su alkoholiu (1 t., b. l. 176), rodo tam tikrą jo norą keisti gyvenimo būdą, tačiau tai jis padarė tik paragintas savo draugo. Dėl to negalima daryti neabejotinos išvados, jog jis kritiškai vertina savo elgesį, išreiškia negatyvų požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Priešingos išvados neduoda pagrindo daryti ir apelianto nurodomas Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-584-314/2020 (2 t., b. l. 57–58). Nors minėtoje byloje inkriminuotas administracinis nusižengimas buvo padarytas tuo pačiu metu kaip ir nusikaltimas, už kurį M. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau abiejose bylose inkriminuotos aplinkybės yra skirtingos. Be to, minėtas 2020 m. birželio 22 d. nutarimas šioje baudžiamojoje byloje neturi jokios prejudicinės galios. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, spręstina, jog nenustatyta būtina BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga – asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką – todėl M. J. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

21. Vertinant nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas miesto centre net keliose pagrindinėse gatvėse nemažą atstumą vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,91 promilių neblaivumas. Šiuo atveju nuteistasis elgėsi labai neatsakingai, kadangi žinodamas, jog vartojo alkoholį ir yra neblaivus vis tiek nusprendė pats automobiliu važiuoti namo, nors galėjo tai padaryti kitu būdu, o automobilį parsivaryti sekančią dieną. Tokiais savo veiksmais jis neabejotinai sukėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, todėl šio nusikaltimo pavojingumas visuomenei akivaizdus. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad M. J. jau ne pirmą kartą padaro nusižengimus būdamas neblaivus. Anksčiau nuteistasis buvo baustas administracine tvarka už tai, kad tris kartus būdamas neblaivus pasirodė viešose vietose įžeidžiant žmogaus orumą ir dorovę, du kartus būdamas neblaivus pažemino statutinių valstybės tarnautojų garbę ir orumą (1 t., b. l. 128–135). Nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, o tai atitinkamai neigiamai charakterizuoja M. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai rodo, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, t. y., jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals. Šiuo atveju laidavimo, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taikymas yra netikslingas, nes tokiu atveju nebus pasiekti bausmei keliami tikslai.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad formuojamoje teismų praktikoje taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti ir tai, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-120-489/2016, Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-184-697/2019).

23. Iš M. J. darbdavio pateiktos jo charakteristikos (1 t., b. l. 141, 177) matyti, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko-ekspeditoriaus pareigose, jis vertinamas kaip darbštus ir atsakingas. M. J. padėjo pritraukti daug naujų partnerių ir pasirašyti naujų sutarčių, daug keliauja po užsienio valstybes plėsdamas įmonės veiklą. Jis darbe pasižymi kruopštumu, yra pareigingas, sugeba priimti tinkamus sprendimus, ne kartą skatintas, imlus įvairioms naujovėms ir pasiūlymams. Nuteistojo pasikviestas laiduotojas E. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog nuteistasis šiuo metu gyvena vienas, dirba (2 t., b. l. 30–31). Taigi, visa tai rodo, kad nuteistasis M. J. yra brandi asmenybė, turinti pakankamą gyvenimišką patirtį ir jau susiformavusias asmenines vertybes, gebanti kontroliuoti savo veiksmus ir laikytis įstatymų, todėl draugo įtaka jo elgesiui galėtų būti labai minimali.

24. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantu, kad nuteistojo draugas E. V. yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo. Vis dėlto šiuo atveju negalima konstatuoti, jog E. V. turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. V. ir nuteistojo M. J. gyvenamosios vietos yra skirtingos. Nors ir kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nėra nustatytos sąlygos, kad laiduotojas ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi gyventi kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2018, Nr. 2K-164-895/2018), tačiau yra privaloma sąlyga, jog laiduotojas turi turėti galimybę pastoviai daryti teigiamą įtaką nuteistajam ir sulaikyti jį nuo netinkamo elgesio. E. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis su nuteistuoju susitinka po darbo, savaitgaliais, kai dirbo Anglijoje jie gyveno kartu. Taip pat nurodė, jog jis dažnai M. J. priekaištaudavo dėl jo padarytų pažeidimų, tačiau per daug to nesureikšmindavo, kadangi tai buvo tik kvaili girto išsidirbinėjimai (2 t., b. l. 30–31). Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis, kaip nurodė jo darbdavys, dažnai būna užsienyje, iš ko spręstina, jog E. V. turi daug mažiau galimybių įtakoti nuteistojo elgesį, nei teigė iš pat pradžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, iki šiol E. V. M. J. duoti patarimai nesustabdė jo nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to kyla abejonių ar jis sugebėtų būti patikimas, autoritetingas laiduotojas ir efektyviai įtakoti apelianto elgesį, kadangi apelianto nuo nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė net pastovus bendravimas su draugu.

25. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad E. V. nuteistajam turės galimybę ateityje daryti didelę teigiamą įtaką, todėl laidavimo instituto taikymui nėra pagrindo. Įvertinus minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuosprendis šioje dalyje taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl kitų procesinių klausimų

26. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nuteistajam M. J. paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Rimantas Bučma. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 28 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. (12.33) PT-4083 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad M. J. antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-531-658/2020 išlaidas sudaro 80 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai (2 t., b. l. 72–73).

27. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Šioje byloje teismas neturi duomenų apie M. J. turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, iš M. J. prašomi išieškoti 80 Eur yra nedidelė suma ir M. J. turtinės padėties žymiai nepaveiks, juolab, kad jis dirba, o ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš M. J. 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.