Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vėjo technologijų projektai“ kreipėsi į teismą, prašydama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2, 7, 9 punktuose nurodytais pagrindais atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2SP-6074-721/2019, kurioje teismas pagal pareiškėjo R. K. prašymą patvirtino tarp šalių UAB „Vėjo technologų projektai“ ir R. K. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė, kad UAB „Vėjo technologų projektai“ sumokės R. K. 140 000 Eur per 90 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo dienos, ir atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį.

2. Pareiškėjas R. K. su prašymu atnaujinti procesą nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad nors suinteresuotas asmuo UAB „Vėjo technologijų projektai“ ir nurodė, kad jo valios kreiptis į teismą patvirtinti taikos sutartį nebuvo ir nėra, tačiau savo prašyme nepagrindžia nei faktinio, nei teisinio pagrindų, nustatytų CPK 366 straipsnio 1 dalyje, buvimo ir tik deklaratyviai nurodo, kad jo reikalavimas grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7, 9 punktais.

9. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2SP-6074-721/2019 bei atsisakyti tvirtinti pareiškėjų sudarytą taikos sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. teismas nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo formuojama praktika, pagal kurią kreipiantis į teismą su prašymu patvirtinti taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka turi būti išreikšta abiejų šalių suderinta valia, jų bendras prašymas, nes toks taikos sutarties patvirtinimas galimas tik tada, kai nėra ginčo tarp taikos sutarties šalių dėl šios sutarties sąlygų ir dėl sutarties teisminio patvirtinimo (žr. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-576-440/2018, 19 p.).

9.2. Teismas, tvirtindamas taikos sutartį, nevykdė savo pareigos ypatingai kruopščiai patikrinti, ar ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, ar nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama, o atliko formalų teisingumą.

9.3. Aplinkybė, kad pareiškėjo R. K. atstovas kreipėsi į teismą, pareiškėjai UAB „Vėjo technologijų projektai“ nebuvo žinoma – tai sudaro proceso atnaujinimo pagrindą, numatytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9.4. Teismo nutartis yra deklaratyvi, nukopijuotos ištisos pastraipos iš suinteresuoto asmens atstovo atsiliepimo ir visiškai neįvertinta teismo pareiga patikrinti taikos sutartį.

9.5. Pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ nesulaukusi pareiškėjo R. K. atsakymo dėl taikos sutarties, negavusi pasirašytos taikos sutarties manė, kad pareiškėjas R. K. jos nepasirašė ir pati atsisakė savo ketinimų dėl taikos sutarties, nes akivaizdžiai suprato, kad pasidavė ekonominiam spaudimui, buvo paveikta ir pasirašė taikos sutartį, kuri prieštarauja viešajam interesui ir juridinio asmens tikslams.

9.6. Šiuo atveju yra ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7 ir 9 punktuose numatyti pagrindai dėl proceso atnaujinimo, nes teismas patvirtino taikos sutartį, kuri akivaizdžiai prieštarauja viešajam interesui ir sudaryta dėl tariamo ginčo, o ne tikro, nes pagal Statybos rangos sutartį (duomenys neskelbtini) nėra ginčijamos sumos – 140 000 Eur, joje iš viso nenurodyta rangos darbų kaina.

9.7. Teismui nesusipažinus su Statybos rangos sutarties nuostatomis nebuvo galima konstatuoti, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama.

9.8. Pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ nežinodama, kad suinteresuotas asmuo R. K. pasirašė taikos sutartį ir jo atstovas pateikė Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams tvirtinti, net negalėjo aktyviais veiksmais išreikšti savo pozicijos teismui.

9.9. Sudarydama taikos sutartį, pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ prisiėmė pareigas, kurios yra didesnės už tas, kurios jai tektų net tuo atveju, jeigu pagal Statybos rangos sutartį ir jos priedą Nr. 2 ji būtų atsakinga dėl neatliktų rangos darbų. Pagal Statybos rangos sutarties 17.2.2 punktą numatyta 30 000 Eur bauda, tačiau ne 140 000 Eur.

9.10. Taikos sutartimi buvo suteiktas perdėtas pranašumas suinteresuotam asmeniui R. K., o pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ atsidūrė nepalankioje padėtyje. Tokia taikos sutartis negalėjo būti teismo patvirtinta, nes tai prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 daliai, 6.986 straipsniui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

9.11. Pareiškėja UAB „Vėjo technologijų projektai“ ir jos direktorius nebūdamas teisininku ir veikęs be profesionalaus teisininko patarimų, nesuprato sutarties esmės, o teismas pamiršo savo pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius. Taip pat, ar pasirašyta taikos sutartis neprieštarauja viešajam interesui.

9.12. Taikos sutartis sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, nes nebuvo pasirašytas priedas Nr. 2, kuris yra neatskiriama sutarties dalis (Statybos rangos sutarties 27.1 punktas), todėl galima preziumuoti, kad sandoris negaliojo.

9.13. Šiuo atveju teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų dėl Taikos sutarties prieštaravimo juridinio asmens tikslams, nes pasirašyta taikos sutartis akivaizdžiai pažeidžia juridinio asmens interesus.

9.14. Teismas nepasisakė dėl nesąžiningumo pareiškėjo R. K. naudai. Teismas nevertino prašyme nurodytų ir CK įtvirtintų sandorio negaliojimo normų.

9.15. Pareiškėjos UAB „Vėjo technologijų projektai“ kaip juridinio asmens ir fizinio asmens R. K. nesiejo darbo santykiai, todėl negalima teigti, kad juridinis asmuo buvo stipresnioji sandorio šalis. Juo labiau, kad taikos sutartį pasirašė įmonės direktorius ir ją atidavė ne R. K., o tarpininkui D. K..

9.16. Teismas, tvirtindamas taikos sutartį, matydamas, kad taikos sutartį pateikė fizinio asmens atstovas, nesiteikė informuoti pareiškėjos UAB „Vėjo technologijų projektai“ ir G. G. apie procesą, nors suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla.

9.17. Šioje byloje pareiškėja nežinojo apie pradėtą procesą dėl taikos sutarties patvirtinimo, 2019 m. spalio 17 d. nutartis pareiškėjai nebuvo įteikta, o G. G., kuris minimas taikos sutartyje, visai nebuvo įtrauktas į procesą.

9.18. Šiuo atveju susiklosčiusios aplinkybės kelia abejonių, kad taikos sutartis sudaryta abipusių nuolaidų ir derybų būdu siekiant išspręsti kilsiantį ginčą (CK 6.983 straipsnis), taip pat, kad tikroji pareiškėjos valia buvo būtent tokią taikos sutartį sudaryti.

9.19. Teismas netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuo atveju nauji įrodymai: Statybos rangos sutartis, priedas Nr. 2, susirašinėjimai su tarpininku D. K. ir pareiškėju R. K., nebuvo žinomi teismui, o pareiškėja nežinojo apie kreipimąsi į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo, nes pati nesikreipė ir neketino to daryti.

Šalies argumentai

10.3. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji iki šiol nėra gavusi taikos sutarties su pareiškėjo parašu, dėl to manė, kad pareiškėjas nusprendė nepasirašyti taikos sutarties, nekeičia faktinių aplinkybių įvertinimo: apeliantas neneigė, kad iš savo pusės jis taikos sutartį pasirašė, t. y. sutiko su joje nustatytomis sąlygomis bei įsipareigojimais.

10.4. Nenuoseklūs apelianto veiksmai sudaro pagrindą abejoti jo sąžiningumu, kadangi apie neva pažeistas jo teises jis pareiškė tik gavęs teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo, nors materialiąsias teises ir pareigas jam sukūrė ne teismo nutartis, o paties parengta ir pasirašyta taikos sutartis.

10.5. Jokie pareiškėjo atlikti veiksmai nesudarė pagrindo apeliantui manyti, kad pareiškėjas „atsisakė savo ketinimų dėl taikos sutarties“, dėl ko apeliantas negali būti laikomas suklaidintu.

10.6. Šalys taikos sutartyje nenustatė jokių sąlygų, akivaizdžiai prieštaraujančių viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo normoms, taikos sutarties tekstas, minėta, buvo parengtas paties apelianto, šalys taikos sutartyje nesusitarė dėl sudėtingų teisinių mechanizmų, kurių galėjo nesuprasti apelianto atstovas, prievolę per aiškiai nustatytą terminą išmokėti kitai šaliai aiškiai apibrėžtą pinigų sumą gali suprasti ir specialių teisinių ar kitokių žinių neturintis subjektas.

10.7. Aplinkybė, kad apeliantas prisiėmė, jo teigimu, juridinio asmens veiklos tikslams prieštaraujančią prievolę, siekiančią 140 000 Eur, taip pat negali būti laikoma naujai paaiškėjusia, kadangi apeliantas neginčija, kad šią sumą į taikos sutartį įrašė pats, bei galėjo įvertinti savo galimybes įvykdyti prisiimamą finansinį įsipareigojimą.

10.8. Absoliučiai netoleruotinu bei nesąžiningu laikytinas apelianto elgesys, kuomet siekiant išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo, jis teigia pasirašęs sutartį „nesupratęs jos esmės“. Akivaizdu, kad visos aplinkybės, kuriomis savo poziciją grindžia apeliantas, jam buvo žinomos taikos sutarties pasirašymo metu (įskaitant patį sutarties tekstą bei visas jo pasirašymo aplinkybes), ir niekaip negalėjo išaiškėti tik teismui patvirtinus taikos sutartį, dėl ko paties apelianto prieštaringa pozicija tik patvirtina, kad neegzistuoja jokios naujai išaiškėjusios aplinkybės.

10.9. Taikos sutartimi šalys nepažeidė jokių imperatyviųjų teisės normų ar viešosios tvarkos, o teismui, tvirtinusiam tokią taikos sutartį, jokių abejonių dėl taikos sutarties teisėtumo negalėjo kilti. Abiejų šalių valia taikos sutartį patvirtinti teisme buvo aiškiai išreikšta pačioje taikos sutartyje (jos 4 punkte). Taikos sutartį sudarė privatūs asmenys, neturintys jokio specifinio statuso (pavyzdžiui, šalys nėra bankrutuojančios, restruktūrizuojamos), jos turinį sudaro vienintelis apelianto įsipareigojimas išmokėti pareiškėjui nustatytą pinigų sumą per joje numatytą terminą, ir pareiškėjo priešpriešinis įsipareigojimas, gavus visą nurodytą sumą, nebereikšti pretenzijų apeliantui, taikos sutartis sudaryta ne dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios teisės normos, taip pat klausimų, susijusių su viešąja tvarka, šeimos ar darbo teisiniais santykiais, kurie sieja socialiai labiau pažeidžiamus asmenis ir pan. Taikos sutartis buvo pasirašyta abiejų šalių, jos sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos, todėl teismui nereikėjo jokių papildomų šalių valią sudaryti tokią sutartį patvirtinančių įrodymų.

10.10. Teismo pareiga patikrinti taikos sutarties neprieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai, nereiškia teismo pareigos, gavus prašymą patvirtinti taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka, nagrinėti tokią bylą iš esmės, bei, kaip yra įsitikinęs apeliantas, tirti, ar šalis gali prisiimti vieną ar kitą įsipareigojimą bei jį įvykdyti. Teismo pareiga, įtvirtinta CPK 42 straipsnio 2 dalyje, reiškia teismo pareigą patikrinti šalių susitarimą imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos aspektu, o ne vertinti tokį susitarimą ekonominiu ar kitais požiūriais.

10.11. Taikos sutarties preambulėje buvo aiškiai nurodyta, kad šalys buvo sudariusios statybos rangos sutartį ir ši sutartis nebuvo įvykdyta, todėl kilo šalių nesutarimas dėl jos vykdymo. Šiame kontekste neturi teisinės reikšmės apelianto argumentai, kad, jo manymu, taikos sutartis buvo sudaryta negaliojančio sandorio (t.y. rangos sutarties) pagrindu, kadangi pareiškėjo nebuvo pasirašytas rangos sutarties priedas Nr. 2, kuris yra neatskiriama rangos sutarties dalis, atitinkamai negaliojo ir visa rangos sutartis.

10.12. Pareiškėjo įsitikinimu, tuo atveju, jeigu teismui, tvirtinusiam taikos sutartį, kartu su prašymu ir būtų pateikta rangos sutartis, tai nenulemtų kitokio sprendimo (nutarties), kadangi taikos sutartyje nustatytas kompensacijos dydis priklauso išimtinei pačių taikos sutarties šalių diskrecijai, ir teismas neturėtų jokio pagrindo abejoti tokio susitarimo teisėtumu.

10.13. Apeliantas neįrodė naujai išaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos apeliantui ir/ ar teismui tvirtinant ginčo taikos sutartį, apelianto nurodomi argumentai laikytini tik jo gynybine pozicija, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl negalimumo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu yra pagrįstos.

10.14. Apeliantas savo atskirajame skunde remiasi nauja aplinkybe, kuri nebuvo nurodyta jo prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. nurodo, kad apie taikos sutarties patvirtinimą nebuvo pranešta apelianto vadovui G. G., o nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo buvo nuspręsta dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų.

10.15. Teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, nesukūrė apeliantui jokių materialiųjų teisių pareigų, tokias teises ir pareigas jam sukėlė jo pasirašyta taikos sutartis. Dėl apelianto vadovo materialiųjų teisių ir pareigų nei taikos sutartyje, nei nutartyje dėl jos patvirtinimo, apskritai nėra nuspręsta. Apeliantas nenurodė materialiosios teisės normos pagrįstos konkrečios teisės (-ių) ar įstatymo saugomo intereso (-ų), dėl kurio (-ų) teismas nusprendė, neįtraukęs jo į procesą, todėl proceso atnaujinimo pagrindas, įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte, yra neįrodytas, o pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra pagrįsta.

10.16. Apeliantas savo atskirajame skunde remiasi teismų praktika dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinta tvarka, tačiau jo cituojamų bylų faktinės aplinkybės skiriasi (pavyzdžiui, apeliantas daro nuorodą į Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį c.b. Nr. e2S-576-440/2018), be to, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

10.17. Pareiškėjo įsitikinimu, „abiejų sutarties šalių valia dėl taikos sutarties teisminio patvirtinimo“ buvo išreikšta pačioje taikos sutartyje, ir tai nereiškia, kad į teismą su šiuo prašymu turėjo kreiptis abi šalys, jeigu jos dėl tokio sutarties patvirtinimo būdo taikos sutartyje nesusitarė. Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad taikos sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad dėl šios taikos sutarties patvirtinimo į teismą gali kreiptis bet kuri iš šalių, ir šis susitarimas yra pakankamas konstatuoti buvus šalių valią dėl taikos sutarties patvirtinimo teismine tvarka.