Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB ,,Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Hoptransa“, tretiesiems asmenims If P&C Insurance AS, Rosgosstrakh Ltd ir D. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Priteisė iš atsakovo UAB „Hoptransa“, 27 728,85 Lt (8030, 83 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 832,00 Lt (240,96 Eur) žyminio mokesčio, 741,22Lt (214,67 Eur) išlaidų už vertimo paslaugas, 156,46 Lt (45, 31 Eur) išlaidų, susijusių su ieškovo atstovo kelionėmis į teismo posėdžius ir 321, 00 Lt (98,90Eur) išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai.Priteisė iš atsakovo UAB „Hoptransa“ išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu 126,91 Lt (36,76 Eur) valstybei. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai vertino atsakovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nepagrįstai darė išvadą, kad draudimo bendrovės „Rosgosstrakh“ Ltd. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvė, Maskva, Rusijos Federacinė Respublikos, išduota žalioji kortelė, draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikia draudimo apsaugos Vokietijos valstybėje. Rusija priklauso tarptautinei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai, todėl išduotas draudimo polisas suteikė draudiminę apsaugą įvykio metu. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose valstybėse, į kurią įėjo Vokietijos teritorija. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovo pateiktas draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijos valstybėje. Faktas, kad toks draudimas neatitiko TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal žalios kortelės sistemos, kurios nariais yra Vokietija, Lietuva ir Rusija, taisykles, sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Įvykio dieną atsakovo transporto priemonė buvo apdrausta, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo nukreiptinas į draudimo bendrovę „Rosgosstrakh“ Ltd.Teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nė vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, už autoįvykyje padarytos žalos kompensavimą yra atsakingas tiek vilkiko, tiek priekabos draudikas. Teismas, tariamai vadovaudamasis Vokietijos teisės aktais, padarė materialinės ir procesinės teisės pažeidimus. Siekiant išsiaiškinti užsienio teisės taikymo poreikį, reikšmingi santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų <...> ir santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą ar pareigos sudaryti TPVCAPDĮ galimai reikalavimus atitinkančią draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens <...>. Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams.Teismas netinkamai vertino priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimą, kadangi teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad, neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCARDĮ reikalavimus neatitinkančiu draudimu, priekabos draudimas negalioja. Pagal teismų praktiką, visų pirma yra taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė ir tik, jei ištyrus šios teisės turinį paaiškėtų, kad Lietuvos nacionalinė teisė nustato didesnę apsaugą nukentėjusiajam, galėtų būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė. Atsakovas, sudarant draudimo sutartį su draudimo bendrove If P&C Insurance AS, laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką, todėl teismas turėjo vadovautis šalių pasirinkta Vokietijos teise. Šiuo atveju egzistavo dvigubas draudimas, t. y. transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus, todėl Vokietijos Aukščiausio Teismo sprendime numatyti principai privalėjo būti taikomi sprendžiant klausimą, kas ir kokia apimtimi turėtų atlyginti autoįvykyje padarytą žalą. Tai, kad priekaba autoįvykio metu nebuvo atsiskyrusi nuo vilkiko, nesuteikia priekabos draudikui galimybės išvengti draudimo sutartimi prisiimtos atsakomybės. Transporto priemonės vairuotojo klaidingas elgesys kartu priskiriamas ir prie priekabos atsakomybės. Įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, Vokietijos biuras turi išimtinę teisę savo nuožiūra informuoti tiek transporto priemonės draudiką, tiek priekabos draudiką, tiek Biurą (Ieškovą) dėl žalos buvimo ir turi teisę pasirinktinai reikalauti iš pastarųjų kompensuoti sureguliuotos ir išmokėtos žalos nuostolius. Aplinkybė, kad Vokietijos biuras kreipėsi į ieškovą, nepanaikina transporto priemonės ir/ar priekabos draudiko atsakomybės atlyginti po 50 % autoįvykyje padarytos žalos. Draudimo bendrovė If P&C Insurance AS yra susipažinusi su 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir juo vadovaujasi administruojant bei išmokant žalas, kurios kyla iš Vokietijoje įvykusių autoįvykių. Teismas nepagrįstai nevertino sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir draudimo bendrovės If P&C Insurance AS, sąlygų ir iš jų kylančių pasekmių, šalių įsipareigojimų.

2012-03-07 eismo įvykio metu dėl MAN 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl Biuras privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Sumokėjęs reikalaujamą sumą, Biuras įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.Dėl priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudiko atsakomybės apeliantas iškraipo TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas, minėta nuostata netaikytina, kadangi šiuo atveju buvo velkama priekaba, kuriai vairuotojas nebūtinas, o minėta nuostata netaikytina. Kai velkamai transporto priemonei vairuotojas nebūtinas, išmoka išmokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino pateiktus įrodymus bei Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, t. y. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Biuro atgręžtinis reikalavimas grindžiamas Lietuvos nacionaline teise ir užsienio teisė netaikoma (TVPCAPDĮ 23 str. 1 d.). Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai <...>. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus<...>. Komisijos sprendimo (2003/564/EB) nuostatos yra taikomos ir Lietuvos Respublikoje, tai aiškiai reglamentuojant TPVCAPDĮ. Bendradarbiavimo nuostatai yra skirti valstybėms narėms ir, visų pirma, tų šalių vairuotojams, kad jie galėtų be apribojimų vykti iš vienos ES valstybės į kitą. Komisijos sprendimo, ir jo sudėtinės dalies Bendradarbiavimo nuostatų turi būti taikomos ne tik nacionaliniams draudikų biurams ir santykiams tarp jų, bet ir tretiesiems asmenims.Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio atsakingo asmens nustatymu, jo metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai – turintys didesnę įrodomąją galią.

Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d., turi teisę reikšti apeliantui atgręžtinį reikalavimą dėl Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėto žalos atlyginimo priteisimo. Vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nors priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – priekaba) ir buvo draudiko apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau ji savarankiškai viešajame eisme negali dalyvauti. Neapdraudus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko, aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei sprendimo teisėtumui. Apeliantas painioja išmokos mokėjimą nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir apelianto, nevykdančio teisės aktuose numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, prievolę atlyginti ieškovui dėl tokios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Apelianto pareigą atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai – TPVCAPDĮ 23 str. 1 ir 5 dalys, kurios numato, kad biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens.Biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Kokie dokumentai yra laikytini žalą pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius bei kitus su aptariamu eismo įvykiu susijusius dokumentus, abejoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencija nėra pagrindo. Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. draudikas neturėjo ir neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (t. y. vilkiko) draudimo sutartį.2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, sprendimas nėra tinkamas teisės išaiškinimas, turintis precedentinę reikšmę šioje civilinėje byloje Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms. Vadovaujantis CK 1.44 str., reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, kuri nėra taikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudiko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais – draudimo sutartimi. Teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, todėl vadovautinasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 str. 5 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).Kiekviena žala yra administruojama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, todėl iš konteksto ištraukti pavieniai raštai atskirose žalose neduoda pagrindo teigti, jog, administruodamas bei išmokėdamas draudimo išmokas, draudikas vadovaujasi Vokietijos teisės aktais bei teismų praktika.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos (apeliacinio skundo) esmė – 1) Rusijoje išduoto Transporto priemonės (vilkiko) tarptautinio draudimo poliso (žalios kortelės) galiojimas Vokietijoje, 2) kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentuojančių teisės aktų turinio nustatymas (įrodymas) ir civilinės atsakomybės paskirstymas, esant tinkamai apdraustai vilkiko priekabai.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 7 d. dėl transporto priemonės MAN 18/430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo D. P. kaltės įvyko eismo įvykis. Šios transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį autoįvykio metu buvo atsakovas. Autoįvykio metu buvo padaryta 27 728,85 Lt žala (8030,83 Eur). Byloje pateiktas transporto priemonės MAN 18/430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vilkikas) Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas (žalia korta) Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas Rusijos draudimo bendrovės – „Rosgosstrakh“ Ltd ir Draudimo sutarties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad prie vilkiko prikabinta priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje. Transporto priemonė MAN 18/430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vilkikas) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įmonėje, kuri Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės. Žalą nukentėjusiam asmeniui atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Ginčo dėl žalos dydžio nėra.

Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas).

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad jo pateiktas Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas (žalia korta) Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas Rusijos draudimo bendrovės – „Rosgosstrakh“ Ltd, suteikė jam draudimo apsaugą Vokietijoje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Remiantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis, atsakovo transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl jos turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Įstatymo keliamus transporto priemonės draudimo reikalavimus atitiko tik priekaba, atsakovės vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrakh“ Ltd, t. y. draudimo įmonėje, esančioje ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Rusijos draudimo bendrovės atsakovės vilkikui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka minėtų TPVCAPDĮ reikalavimų. Nurodytą aplinkybę patvirtiną į bylą pateiktas ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. pranešimas Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kuriame nurodyta, kad nuo 2010 m. Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija nustatė ne vieną atvejį, kai Rusijos žaliosios kortelės yra išduodamos Lietuvos transporto priemonėms, kurias valdo Lietuvos tarptautiniai vežėjai. Tokia praktika prieštarauja Žaliosios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos teisės aktams. Rusijos žaliosios kortelės kaina nenumato prielaidos prisiimti finansinės rizikos dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje. Visus nuostolius, patirtus užsienio šalyse eismo įvykių metu dėl Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijos žaliąsias korteles, kaltės, turės kompensuoti patys Lietuvos vežėjai (t. 2, b. l. 72). Be to, iš byloje pateikto Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrakh“ Ltd atsakymo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (t. 1, b. l. 102), matyti, kad atsakovo naudojama transporto priemonė MAN 18/430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra apdrausta, o žaliosios kortelės polisas (duomenys neskelbtini), kurį pateikė atsakovas, buvo išduotas kitai transporto priemonei.

Pažymėtina, kad teisinį ieškovo reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie Vokietijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, nes į bylą yra pateikti dokumentai - Vokietijos žaliosios kortos biuro raštas (t. 3, b. l. 11), Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartis (t. 2, b. l. 159-169), 2014 m. gegužės 15 d. Vokietijos įstaigos, atlyginančios žalą „(duomenys neskelbtini)“ raštas (t. 2, b. l. 141), 2014 m. rugsėjo 2 d. Vokietijos biuro raštas (t. 3, b. l. 50), Vokietijos teisės aktų ištraukos (t. 3, b. l. 52), kurie leidžia spręsti apie minėtų teisės aktų turinį.

Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais draudimo ir žalos atlyginimo santykius, 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte nurodė, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra „apdraustos“ (tą patvirtina ir kiti aukščiau paminėti dokumentai). Transporto priemonė yra apdrausta, jeigu, įvykus eismo įvykiui, draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą pagal Privalomojo motorinių transporto priemonių taisykles, kurios apibrėžia pareigas ir teises, susijusias su privalomuoju motorinių transporto priemonių draudimu. Nustatyta, kad atsakovo vilkikas apdraustas nebuvo, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pagrįstą pagrindą kreiptis į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi nagrinėjamu atveju taikytina TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančius teisės aktus. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant minėtą priekabą, vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei prieš atsakovę bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei jo pagrįstumui. Todėl nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas turi pareigą reikalauti 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo iš draudiko (trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“) ir dėl atsakovės pažeistų teisių, ieškovui sumokėjus išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui galimai pažeidžiant kitos valstybės teisės aktus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas skirtingomis nei nagrinėjamoje byloje aplinkybėmis, susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms, todėl vadovautis šio sprendimo išaiškinimais teismas neturėjo pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, jų nekartoja.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.