- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-295-202/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- P. Š.
- Civilinis ieškovas
- M. D.
- Advokatai
- Gintaras Balčiūnas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Lino Žukausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno ir civilinio ieškovo M. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant P. Š. tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei septynias paras be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, BK 71 straipsniu, P. Š. paskirta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos AB „Swedbank“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą.
Civiliniam ieškovui M. D. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą. Klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. P. Š. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, kartu ir kasininku, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 8 dalį privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą,
1.1. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. kaip atskaitingas asmuo gavo iš viso 623 051,58 Lt (tai atitinka 180 448,21 Eur), tokiu būdu įgijo realią galimybę disponuoti šiuo jo žinioje esančiu svetimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu – piniginėmis lėšomis, iš kurių 459 301,28 Lt panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, 2010 m. gegužės mėnesį 1 000 Lt grąžino, o likusių pinigų – 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje nepanaudojo ir bendrovei negrąžino, tokiu būdu tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 162 786,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur),
1.2. po to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi iškėlus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą, jis, siekdamas pagrįsti tariamai teisėtą pinigų panaudojimą ir taip nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. birželio 4 d. pateikė žinomai netikrus dokumentus, o būtent: 1) 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartį Nr. 10, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama P. Š., iš RAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublika, atstovaujamos A. Pl., tariamai įsigijo elektroninės prekybos įrangos už 67 740,61 Lt (tai atitinka 19 619,03 Eur) sumą, 2008 m. gruodžio 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. 196, išrašytą minėtai elektroninės prekybos įrangai bei 2008-12-30 kasos pajamų orderį Nr. 001088 R, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai sumokėjo 13 819,08 latų sumą RAB „(duomenys neskelbtini)“, nors realiai minėtų pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei RAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokėjo;
2) 2008 m. gruodžio 15 d. įrengimų ir kitos techninės įrangos nuomos sutartį Nr. 230, kuria bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama P. Š., iš RAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublika, atstovaujamos A. C., tariamai išsinuomojo techninę įrangą – apsaugos prietaisą – 1 vnt., terminius spausdintuvus TH2000 – 3 vnt., dolerių banknotų tikrinimo įrenginius JCM DBC-3 – 2 vnt., monetų skaičiavimo įrenginius „Scan Coins 302“ – 3 vnt., tarnybinio telefono punktą „Panasonic“ – 1 vnt., ieškiklius „Doors 100 series“ – 7 vnt., monetų nuskaitymo įrenginius „SC-2100“ – 1 vnt., banknotų skaičiavimo įrenginius „De La Rue-2500“ – 6 vnt., stalo skaitytuvus – 9 vnt., asmeninius kompiuterius – 10 vnt., už 10 000 Lt sumą bei 2009 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 20, kuriuo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ tariamai sumokėjo 816 latų sumą už nuomą, nors realiai minėtų pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ nemokėjo;
3) 2008 m. sausio 7 d. konsultacinę sutartį Nr. 692, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos P. Š. ir „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublika, atstovaujamos S. K., bei pagal šią sutartį išrašytą 2009-09-25 sąskaitos kopiją (invoice) Nr. 1095/09, 4 803,92 Lt sumai, už tariamai suteiktas paslaugas, nors realiai mokėjimų pagal šią sąskaitą neatliko,
1.3. taigi laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. P. Š. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur) ir siekdamas nuslėpti šią savo nusikalstamą veiką 2010 m. birželio 4 d. panaudojo žinomai netikrus dokumentus.
2. P. Š. nuteistas ir už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios adresu „(duomenys neskelbtini)“, generaliniu direktoriumi, kartu ir kasininku, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 8 dalį privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą,
2.1. tyčia, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė padėtis yra sunki, t. y. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai ženkliai viršija bendrovės realiai turėtą trumpalaikį turtą ir bendrovės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus 2008 m. pabaigoje, tiek 2009 metų pabaigoje būtų nepakankamas, jo paties skola sudaro didelę dalį bendrovės turto,
2.2. 2009 m. rugsėjo 14 d., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, su Panamoje registruota bendrove „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama M. T. – O., sudarė akcijų pardavimo sutartį (be numerio), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įgyti RAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublika, 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų sumą, ir 2009 m. rugsėjo 14 d. pagal kasos čekį Nr. 2017 bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 49 000 latų (tai atitinka 69 720,72 Eur) sumą, tačiau likusios sumos – 21 000 latų iki sutartos datos – 2010 m. gegužės 31 d. nesumokėjo ir visų akcijų neįgijo, tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 69 720,72 Eur.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo P. Š. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis P. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, pakeisti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
4. Gynėjo nuomone, nuteistojo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, t. y. pavojingos, teisei priešingos veikos, pavojingų padarinių atsiradimo, būtinojo priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių, kaltės.
4.1. Gynėjas teigia, jog priešingai nei konstatuota nuosprendyje, P. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – bendrovė) lėšų 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) sumai nepasisavino ir nepanaudojo asmeniniais tikslais, t. y. nepavertė jų savo turtu ir neturėjo tokio ketinimo, o jas, kaip ir visas kitas bendroves lėšas, realiai panaudojo įmonės veikloje – šiuo konkrečiu atveju pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarytą sutartį sumokant bendrovės lėšomis 49 000 latų (240 729,22 Lt arba 69 720,72 Eur) dydžio avansą už Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą. Be to, byloje nustatyta, kad buvo sumokėtas apie 70 000 Lt užstatas Turkijos bendrovei, kuri bendrovei tiekė medžiagas jos daugiabučių namų komplekse „(duomenys neskelbtini)“ ir prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ vykdytiems darbams, kuris bendrovei nebuvo grąžintas užsakovui neatsiskaičius už bendrovės atliktus darbus. Buvo įsigytos kituose objektuose vykdytiems darbams reikiamos elektros instaliacinės medžiagos, už kurių įsigijimą patirtos išlaidos nebuvo kompensuotos, užsakovams neatsiskaičius su bendrove už jos atliktus darbus (nuteistojo parodymai, kad bankrutavus Degutytės g. Visoriuose (užsakovo įmonės pavadinimo nuteistasis neprisimena) objekte vykdytų darbų užsakovui, bendrovė patyrė 30 000 Lt nuostolį; bankrutavus įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas apie 10 000 Lt nuostolis; bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo patirta apie 30 000 Lt nuostolis, be to, bendrovė patyrė 30 000 – 40 000 Lt nuostolį Turkijos bendrovei nepriėmus prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ vykdytų darbų). Taip pat buvo apmokėta grynais pinigais apie 20 000 Lt nuteistajam išmokant kompensacines lėšas (paskutinius atlyginimus), atsiskaitant su iš bendrovės atleidžiamais darbuotojais.
4.2. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo P. Š. parodymų nenuoseklumo, gynėjas nurodo, jog apygardos teismas šią išvadą padarė visapusiškai neįvertinęs 2016 m. balandžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotų parodymų apie bendrovės administratoriaus įgalioto asmens M. Č. panaudotą psichologinį smurtą, kuris ir išprovokavo nuteistojo sprendimą pateikti administratoriui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams (2012 m. lapkričio 15 d. atliktos jo apklausos metu) neteisingą informaciją, kad bendrovės 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) piniginės lėšos buvo panaudotos įgyjant iš Latvijos bendrovių techninę įrangą – kompiuterių dėžes, spausdintuvus, monetų skaitytuvus, skenerius ir pan., vėliau ją pernuomojant pagal su Latvijos įmonėmis RAB „(duomenys neskelbtini)“, RAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas sutartis.
4.3. Dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad administratoriaus įgaliotas asmuo M. Č. jį pradėjo spausti sumokėti pinigus, sakydamas atnešti apie 40 000 litų grynais, žadėdamas viską sutvarkyti. Be to, nuteistasis apie jaučiamą stiprią psichologinę prievartą ir įvairaus pobūdžio grasinimus buvo informavęs administratorių dar 2010 m. gegužės 27 d. pareiškime (t. 1, b. l. 42). 2016 m. balandžio 7 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad administratoriui pateikus su Latvijos įmonėmis sudarytas sutartis dėl įrangos įsigijimo buvo siekiama ne nuslėpti padarytą nusikalstamą veiką, kaip, kad buvo konstatuota nuosprendyje, bet tikėtasi, jog Administratoriaus įgaliotas asmuo pagaliau nustos psichologiškai ir finansiškai spausti P. Š..
4.4. Be to, gynėjas teigia, jog bylos nagrinėjimo metu nuteistasis savo parodymų nepakeitė, o prisipažino ir nuoširdžiai gailėdamasis, kad išprovokuotas administratoriaus įgalioto asmens netinkamo elgesio pateikė neteisingus duomenis, parodė tikrąsias aplinkybes apie tai, kur buvo panaudos bendrovės lėšos. Gynėjas taip pat pažymi, jog priešingai nei nustatė teismas, nuteistasis niekada neprisipažino, kad jis būtų pasisavinęs bendrovės 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) pinigines lėšas – nuteistasis tik sutiko, kad su jo disponuotomis bendrovės lėšomis galbūt buvo elgtasi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, tačiau P. Š. visuomet laikėsi nuoseklios pozicijos, kad bendrovės piniginės lėšos buvo panaudotos jos pačios veikloje.
Šalies argumentai
4.5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis versiją apie tai, kad bendrovės piniginės lėšas buvo panaudotos jos pačios veikloje, iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl tokia pozicija neva turėtų būti vertinama kritiškai. Gynėjo nuomone, apygardos teismas visapusiškai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad nuteistojo veikoje nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, taip pažeisdamas rungimosi principą. Tai lėmė, jog apkaltinamais nuosprendis, ignoruojant gynybos ir nuteistojo argumentus ir juos patvirtinančius liudytojų parodymus, buvo priimtas remiantis vien tik kaltinamajame akte nurodytomis prielaidomis.
4.6. Gynėjas nurodo, jog P. Š. iš pradžių pateikė neteisingą informaciją ir netikrus dokumentus, nes buvo paveiktas administratoriaus psichologinės prievartos ir įvairaus pobūdžio grasinimų, tačiau, siekdamas tinkamo bylos išnagrinėjimo, bylos nagrinėjimo teisme metu parodė tikrąsias bendrovės piniginių lėšų panaudojimo aplinkybes. Vien tai, kad nuteistasis ankščiau nebuvo nurodęs, jog bendrovės lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su darbuotojais, medžiagų pirkimui, turkų užsakovų užstatui už medžiagas ir avanso sumokėjimui už įsigyjamas Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, negali lemti, jog tokia nuteistojo pozicija netenka svarumo ar kaip nors kitaip turi būti vertinama kritiškai (juo labiau, kai tokia nuteistojo pozicija buvo patvirtinta nešališkais liudytojų parodymais), o priešingai, remiantis rungimosi ir įrodymų lygybės principais, turėjo būti vertinama taip pat nuodugniai ir išsamiai, kaip ir kaltinimo pozicija.
4.6.1. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad P. Š. neteisėtai užvaldė bendrovės pinigines lėšas ir neatlygintinai pavertė ir (ar) panaudojo kaip savo asmenį turtą ir tuo padarė bendrovei žalą. Nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, apsiribojama tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais argumentais, kad P. Š. nesilaikė įstatymų reikalavimų, savo naudai, neatsakingai ir neteisėtai elgėsi su bendrovės turtu. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje apskirtai nėra užsiminta, kokiais asmeniniais tikslais ir konkrečiai kaip nuteistasis panaudojo tariamai pasisavintą bendrovės turtą, kas šiuo atveju lemia, jog nėra įrodytas esminis BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos sudėties objektyviosios pusės elementas, t. y. bendrovės lėšų pavertimas asmeniniu turtu.
4.6.2. Byloje nuteistasis ir jo gynėjas pateikė išsamius paaiškinimus, patvirtinančius, jog nuteistasis neužvaldė ir nepanaudojo asmeninais tikslais bendrovės piniginių lėšų, o jas panaudojo įmonės veikloje, t. y. sumokant 49 000 latų dydžio avansą už Latvijos Respublikoje registruotos įmonės akcijų įsigijimą. Be to, buvo pirkta elektros instaliacijos medžiagų, įrengtų ir panaudotų statybos objektuose, kuriuose bendrovė vykdė darbus ir už kurių įsigijimą patirtos išlaidos bendrovei nebuvo padengtos užsakovams dėl bankroto ar kitų priežasčių neatsiskaičius už atliktus darbus, taip pat darbo įrankių, kuriais buvo aprūpinami statybų srityje dirbantys bendrovės darbuotojai, įsigijimui; grynais pinigais išmokėtos lėšas (paskutiniai atlyginimai atleidžiamiems bendrovės darbuotojams). Aplinkybę, kad bendrovės lėšos nebuvo panaudotos nuteistojo asmeniniais tikslais, patvirtina ir 2009 m. rugsėjo 14 d. sudaryta Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutartis, kuri nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia (t. 3, b. l. 58-60). Šią sutartį nuteistasis sudarė bendrovės vardu ir išskirtinai jos naudai, siekdamas išgelbėti įmonę ir atstatyti jos finansinius pajėgumus. Šis faktas patvirtina, kad bendrovės lėšos nebuvo panaudotos nuteistojo asmeniniais tikslais, o panaudotos bendrovės veikloje. Pagal sutartį nuteistojo iš bendrovės lėšų sumokėta 69 720,72 Eur (49 000 latų) avanso suma yra 22 584,98 Eur didesnė, nei tariamai nuteistojo pasisavinta bendrovės lėšų suma.
4.6.3. Be to, gynėjas teigia, jog nuteistojo panaudotos 69 720,72 Eur bendrovės lėšos yra nepagristai išskirtos į atskirą epizodą. Dėl nurodytos priežasties apygardos teismui buvo nepagrįstai sukurtas įspūdis, jog nėra duomenų, kaip bendrovės veikloje buvo panaudotos tariamai pasisavintos lėšos, ir suformuota ydinga kaltinimo pozicija, kurią pirmosios instancijos teismui nepagrįstai palaikant, buvo nevisapusiškai įvertintos faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai padarytos nepagrįstos išvados, kad bendrovės turtas neva buvo pasisavintas, paverčiant jį nuteistojo asmeniu turtu. Nuteistasis jokios asmeninės naudos iš RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutarties neturėjo – priešingai, naudą (nors ir ne visą, kurią buvo tikėtasi gauti sudarant sutartį) gavo bendrovė, kuri sumokėjus avansą, pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą. tačiau jis nebuvo laiku apskaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo veiksmų nepriklausančių aplinkybių, kadangi bendrovės apskaitą tvarkiusi bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl vėluojančio atsiskaitymo su ja, nepriėmė sutarties bei pagal ją atliktą avansinį mokėjimą patvirtinančio 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekio Nr. 2017 (t. 3, b. 1. 61-62), neįvykdė sutarties priede Nr. 1 numatytų bendrovės įrašymo į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registrą sąlygų ir įsigyto ilgalaikio finansinio turto neapskaitė bendrovės apskaitoje.
4.6.4. Gynėjas taip pat pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistais ir gynyba išsamiai nurodė bendrovės veiklos modelį ir specifiką, atskleidžiančią kaip buvo panaudotos bendrovės lėšos, ir susiklosčiusias aplinkybes (pasaulinės ekonominės krizės metu bendrovę ištikusį finansinį nuosmukį, smarkiai sumažėjusius paslaugų užsakymus, apyvartinių lėšų trūkumą, nuteistojo patirtą stresą, prie kurio prisidėjo ir svarbūs pokyčiai šeimoje gimus sūnui), kurios nors ir galėjo lemti nepakankamą nuteistojo rūpestingumą, tačiau jokiu būdu ne baudžiamąją atsakomybę. Bylos nagrinėjimo metu buvo parodyta, kad:
- nuteistojo 2008 m. sausio mėn. įsteigta bendrovė buvo smulkaus verslo įmonė, kurioje jis buvo vienintelis akcininkas ir kasininkas. Bendroves išlaidas sudarė medžiagų įsigijimas (maždaug 2/3 lėšų) ir atlyginimų darbuotojams išmokėjimas (1/3 lėšų). Tiek medžiagų įsigijimui, tiek atlyginimų išmokėjimui skirtos lėšos būdavo išimamos iš bendrovės kasos, apskaitą pavedant tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria 2008 m. sausio 16 d. buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. BA080116;
- įsteigus bendrovę buvo pradėtos sudarinėti darbo sutartys su darbuotojais ir pradėta vykdyti veiklą – elektros instaliavimo darbus statybos objektuose. Bendrovei pradėjus vykdyti veiklą viskas klostėsi gerai – buvo gauti užsakymai vykdyti darbus stambiuose statybos objektuose – daugiabučių namų komplekse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre, taip pat vykdyta nemažai darbų ir smulkesniuose statybos objektuose;
- bendrovė darbus „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre vykdė subrangos sutarties, sudarytos su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagrindu. Pagrindinis užsakovas buvo Turkijos įmonė, kuri aprūpindavo bendrovę medžiagomis tiesiogiai (subrangovas sutiko mokėti tik už atliktus darbus, o bendrovė medžiagomis turėjo pasirūpinti pati). Pagrindinis užsakovas žadėjo su bendrove sudaryti tiesioginę sutartį dėl medžiagų tiekimo, tačiau iki sutarties sudarymo reikalavo, kad medžiagų įsigijimas būtų vykdomas pradžioje bendrovei sumokant 20 proc. medžiagų vertės užstatą. Bendrovė neturėjo pasirinkimo, kadangi jei užstatas nebūtų sumokėtas, ji negautų medžiagų ir atitinkamai negalėtų vykdyti darbų bei subrangos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau pagrindinis užsakovas su bendrove tiesioginės sutarties nesudarė, o galiausiai nesumokėjęs už bendrovės atliktus darbu negrąžino bendrovei už medžiagas sumokėto užstato, kuris sudarė virš 70 000 Lt (aplinkybes dėl avanso sumokėjimo Turkijos bendrovei byloje patvirtino ir liudytojai R. R. ir R. V.);
- už statybose objektuose panaudotų medžiagų įsigijimą su bendrove liko neatsiskaitę ir kiti užsakovai. Tokia situacija susiklostė, todėl jog bendrovei reikėjo pačiai savo lėšomis įsigyti instaliacines medžiagas – tam skirti pinigai būdavo išimami iš bendrovės kasos ir panaudojama parduotuvėje įsigyjant reikiamas medžiagas, o vėliau išlaidos turėjo būti padengiamas užsakovams atsikaitant už bendrovės atliktus darbus, tačiau užsakovams dėl bankroto ar kitų nuo bendrovės nepriklaususių priežasčių atsisakius atsiskaityti, bendrovė ne tik negavo apmokėjimo už atliktus darbus, bet neteko lėšų, panaudotų medžiagų įsigijimui. Tokie užsakovai, kaip pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Degutytės g. Visoriuose objekte vykdytų darbų užsakovas (užsakovo įmonės pavadinimo nuteistasis neprisimena), jiems bankrutavus, neatsikaitė su bendrove už jos atliktus darbus. Be to, bendrovė patyrė nuostolį užsakovui nepriėmus prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ vykdytų darbų, ko pasėkoje bendrovė neteko apie 100 000 Lt lėšų, panaudotų medžiagų įsigijimui (instaliavus objektuose elektrose instaliacines medžiagas jų jau objektyviai nebebuvo galima išmontuoti ar kitaip panaudoti susigrąžinant nors dalį panaudotų lėšų);
- užsakovams, neatsiskaitant su bendrove už jos atliktus darbus ir negrąžinus pinigų už medžiagų įsigijimą, bendrovės padėtis 2009 m. pirmąjį pusmetį pradėjo smarkiai blogėti. Prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė dar labiau pablogino bendrovės padėtį, kadangi smarkiai sumažėjo bendrovės teikiamų paslaugų užsakymai, trūko apyvartinių lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su bendrovės darbuotojais, juos aprūpinti darbo medžiagomis, įrankiais ir pan. Šios susidėjusios aplinkybės paskatino investuoti į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą, kadangi buvo tikimasi, jog atlikta investicija greitu metu duos bendrovei didžiulę finansinę grąžą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį;
- bendrovėje nesant pakankamai lėšų, iš kurių būtų galima darbuotojams išmokėti pradelstas atlyginimų sumas (ikiteisminio tyrimo metu duoti buvusių bendrovės darbuotojų parodymai patvirtina, kad jiems vėlavo atlyginimų išmokėjimai), nuteistajam nebeliko kitos išeities kaip tik juos atleisti (darbuotojų atleidimai prasidėjo 2009 m. pirmąjį pusmetį, o daugiausiai (visi likę) bendrovės darbuotojų buvo atleista per 2009 m. antrąjį pusmetį). Atleidžiami darbuotojai reikalavo išmokėti jiems pradelstus atlyginimus (nuteistasis patvirtino, kad 2009 m. rugsėjo 12 d. gimus sūnui, kai kurie darbuotojai buvo atvykę į ligoninę reikalauti, kad nuteistasis su jais kuo greičiau atsiskaitytų). Ieškant išeičių, kaip būtų galima taikiai užbaigti darbo santykius su atleidžiamais bendrovės darbuotojais, nuteistasis pasiūlė jiems išmokėti kompensacijas (kompensacijos dydis priklausomai nuo darbuotojui pradelstos išmokėti atlyginimo sumos buvo nuo 2 000 Lt iki 4 000 Lt). Darbuotojai su tokiomis sąlygomis sutiko ir gavę pinigus nebeturėjo jokių pretenzijų bendrovei ir P. Š. (ikiteisminio tyrimo metu duoti buvusių bendrovės darbuotojų parodymai patvirtina, kad su visais darbuotojais nuteistasis galutinai atsiskaitė ir jie pretenzijų neturi). Galutiniam atsiskaitymui su darbuotojais lėšos buvo išimtos iš bendrovės kasos ir tokiu būdu, t. y. išmokant kompensacijas, buvo atleista apie 10 bendrovės darbuotojų.
Žemesnės instancijos teismas
4.6.5. Gynėjo nuomone, šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo ir išankstinio nusistatymo nuteistojo atžvilgiu, kadangi pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytus argumentus dėl bendrovės lėšų panaudojimo nuosprendyje įvertino kritiškai, jiems nepagrįstai suteikdamas menkesnę įrodomąją reikšmę nei kaltinamiesiems argumentams. Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad nuteistojo poziciją patvirtina trijų nešališkų liudytojų (R. Re., V. Č. ir R. R.) parodymai. Liudytojai patvirtino nuteistojo išsakytą poziciją, kaip bendrovės lėšos, kurių pasisavinimu nuteistasis yra kaltinimas, buvo panaudotos bendrovės veikloje. Tačiau šį esminį faktą patvirtinantys liudytojų parodymai buvo ignoruojami, nepagrįstai juos sumenkinant, motyvuojant tuo, jog nurodytų liudytojų parodymai neva buvo nepakankamai išsamūs, neatsižvelgiant į tai, kad liudytojai paprasčiausiai dėl objektyvių priežasčių galėjo neprisiminti visų prieš daugiau nei šešerius metus vykusių įvykių smulkmenų.
4.6.6. Gynėjas pažymi, jog teismas, siekdamas nustatyti tiesą byloje, turi rinkti (priimti), analizuoti, vertinti asmenį ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius įrodomus. Visų aukščiau nurodytų nuteistojo ir gynybos nurodytų aplinkybių nuodugnus išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo esmingai pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą nuteistojo atžvilgiu.
4.7. Toliau apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo iš bendrovės paimtos piniginės lėšos ir jų panaudojimas bendrovės reikmėms nepagrįstas jokiais dokumentais ar liudytojų parodymais ir jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Gynėjas visų pirma pažymi, kad byloje yra surinkti rašytiniai ir kiti objektyvūs įrodymai, jog nuteistasis nepasisavino bendrovės turto paversdamas jį savo asmeniniu turtu, ir jo nepanaudojo asmeniniais tikslais, o priešingai – matematiškai sudėjus visas gautinas ir mokėtinas sumas, pati bendrovė yra jam skolinga. Ši aplinkybė, taikant įrodymų lygybės principą, lemia, kad nesant objektyvių, patikimų ir neginčytinų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, nebuvo pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog nuteistasis atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
4.7.1. Nuteistojo dispozicijoje buvusių bendrovės piniginių lėšų panaudojimas pačios bendrovės veikloje ir jos reikmėms yra pagrįstas byloje esančia sutartimi dėl RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo (t. 3, b. l. 58-60) ir pagal ją atliktą 69 720,72 Eur avansinį mokėjimą (kuris, kaip minėta, yra 22 584,98 Eur didesnis, nei tariamai nuteistojo pasisavinta bendrovės lėšų suma) patvirtinančiu 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekiu Nr. 2017 (t. 3, b. 1. 61-62), bei Specialisto išvada (t. 9, b. l 10-17), kurioje pripažinta, kad bendrovės lėšomis pagal sutartį buvo įsigytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos.
4.7.2. Be to, teismo išvadas paneigia ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvusių bendrovės darbuotojų parodymai dėl atleidžiamiems bendrovės darbuotojams išmokėtų kompensacijų (paskutinio atlyginimo): V. Č. 2011 m. rugpjūčio 5 d. apklausa (t. 1, b. 1. 114-115), M. Š. 2011 m. rugpjūčio 8 d. apklausa (t. 1, b. 1.137-138), P. B. 2011 m. rugsėjo 13 d. apklausa (t. 1, b. 1. 149-150), R. R., V. Č. bei R. Re. parodymai, duoti 2016 m. gegužės 19 d., 2016 m. lapkričio 7 d. teisiamųjų posėdžių metu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo dispozicijoje buvusių piniginių lėšų panaudojimas pačios bendrovės veikloje ir jos reikmėms yra pagristas tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, kuriuos pirmosios instancijos teismas BPK numatytomis proceso veiksmais galėjo patikrinti, tačiau tai atlikęs padarė nepagrįstas išvadas.
4.8. Teisminio bylos nagrinėjimo metu P. Š. parodė, kad bendrovėje 2009 m. nebelikus pakankamai lėšų iš kurių būtų galima darbuotojams išmokėti pradelstas atlyginimų sumas, jam nebeliko kitos išeiti kaip tik juos atleisti. Darbuotojų atleidimai prasidėjo 2009 m. pirmąjį pusmetį, o daugiausiai (visi likę) bendrovės darbuotojai buvo atleisti per 2009 m. antrąjį pusmetį. Vertindamas šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis atsiskaitymus su atleidžiamais darbuotojais vykdė jau po bendrovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nepateikė jokių motyvų, kaip nustatė šią aplinkybę ir kokiu pagrindu padarė tokią išvadą.
4.8.1. Bendrovės bankroto byla iškelta 2010 m. kovo 8 d. Iš byloje apklaustų bendrovės darbuotojų parodymų matyti, kad su jais darbo santykiai buvo nutraukti žymiai ankščiau, t. y. darbuotojų atleidimai prasidėjo 2009 m. pirmąjį pusmetį, o daugiausiai (visi likę) bendrovės darbuotojai buvo atleisti per 2009 m. antrą pusmetį. Faktas, jog su bendrovėje dirbusiais darbuotojais darbo santykiai buvo nutraukti dar iki bankroto bylos iškėlimo, yra užfiksuotas šių darbuotojų parodymuose: J. B. 2010 m. sausio 17 d. apklausa (t. 1, b. 109-110); V. Č. 2011 m. rugpjūčio 5 d. apklausa (t. 1, b. 114-115); M. K. 2011 m. rugpjūčio 2 d. apklausa (t. 1, b. 120-121); D. P. 2012 m. sausio 22 d. apklausa (t. 1, b. 1.122-123); R. R. 2012 m. lapkričio 12 d. apklausa (t. 1, b. 124-125); E. N. 2011 m. rugsėjo 6 d. apklausa (t. 1, b. 129-130); G. V. 2011 m. rugpjūčio 4 d. apklausa (t. 1, b. 135-136); M. Š. 2011 m. rugpjūčio 8 d. apklausa (t. 1, b. 137-138); A. R. 2011 m. rugsėjo 15 d. apklausa (t. 1, b. 139-140); V. B. 2010 m. balandžio 11 d. apklausa (t. 1, b. 141-142); K. P. 2011 m. balandžio 13 d. apklausa (t. 1, b. 143-144); M. V. 2011 m. balandžio 19 d. (t. 1, b. 145-146); A. N. 2011 m. rugsėjo 2 d. apklausa (t. 1, b. 147-148); P. B. 2011 m. rugsėjo 13 d. apklausa (t. 1, b. 149-150); R. V. 2013 m. gruodžio 4 d. apklausa (t. 1, b. 151-152) M. R. 2013 m. sausio 23 d. apklausa (t. 1, b. 153-154); A. M. 2012 m. vasario 27 d. apklausa (t. 1, b. 155-156); P. M. 2012 m. lapkričio 30 d. apklausa (t. 1, b. 159); I. M. 2012 m. lapkričio 20 d. apklausa (t. 1, b. 160-161).?Šiame kontekste apeliantas pažymi, kad teismų priimamos išvados privalo būti tinkamai motyvuotos, pagrįstos ne prielaidomis, o įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, kurie aprašomi nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Nagrinėjamu atveju nuosprendyje padaryta išvada, kad su atleidžiamais bendrovės darbuotojais neva buvo galutinai atsiskaitoma jau po bendrovės bankroto bylos iškėlimo, buvo padaryta remiantis tik teismo subjektyviu vertinimu, prielaidomis. Atsižvelgdamas į tai, gynėjas teigia, jog teismo išvada (ir iš jos sekusi kita išvada, kad kompensacijų darbuotojams išmokėjimas neva buvo bendrovės turto pasisavinimo pasekmė), negali būti laikoma pagrįsta, nes ji yra ne įrodyta, o paremta tik teismo spėjimu. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad apie iš bendrovės kasos išimtus pinigus ir apie tai kur jie buvo panaudoti, nuteistasis informavo bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusią bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai buvo pateikta informacija apie atleidžiamiems bendrovės darbuotojams išmokėtas kompensacijas. Nuteistasis buhalterinės apskaitos netvarkė, todėl jis negali būti atsakingas už tai, kad grynųjų pinigų panaudojimas, išmokant kompensacijas atleidžiamiems darbuotojams, nebuvo atspindėtas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, jam dėl to nėra pareikšti ir atitinkami kaltinimai.
5. Nesutikdamas dėl P. Š. pareikštų kaltinimų išvaisčius didelės vertės bendrovės turtą, gynėjas taip pat nurodo, jog nuteistojo panaudotos bendrovės lėšos negali būti traktuojamos kaip išvaistytas bendrovės turtas, kadangi lėšos nebuvo tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai perduotos tretiesiems asmenims. Kaip bylos nagrinėjimo metu parodė nuteistasis, šios lėšos buvo investicija, turėjusi greitu metu duoti bendrovei didžiulę finansinę grąžą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį, tačiau ši investicija neaišku, ar būtų pasiteisinusi, kadangi įsigijimas nebuvo užbaigtas nesumokėjus likusios (21 000 latų) akcijų kainos iki sutartyje nurodytos datos (2010 m. gegužės 31 d.) bendrovei 2010 m. kovo 8 d. bankrutavus. Tačiau netgi ir nesumokėjus likusios kainos, bendrovė pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą, kuris nebuvo apsikaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo veiksmų nepriklausančių aplinkybių.
5.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl P. Š. parodymų neišsamumo ir nekonkretumo, apeliantas pažymi, kad nuteistojo parodymai dėl bendrovių, su kuriomis tuo metu bendrovė dirbo, darbų kiekių, apimčių ar pinigų sumų, nuteistojo veiksmų kvalifikacijai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju turi būti apsiribojama siauru klausimu, t. y. ar bendrovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimui panaudotos lėšos gali būti traktuojamos kaip išvaistytos. Be to, nuteistojo parodymai dėl jam pareikštų kaltinimų išvaisčius bendrovės turtą (kaip ir dėl kaltinimų pasisavinus turtą) priešingai nei nurodė teismas, buvo išsamūs ir argumentuoti. Bylos nagrinėjimo metu P. Š. paaiškino, kad:
- bendrovės padėtis 2009 m. pirmąjį pusmetį pradėjo smarkiai blogėti ir įsibėgėjus ekonominei krizei bendrovės, o kartu ir nuteistojo finansinė padėtis vis labiau sunkėjo (trūko lėšų bendrovės darbuotojams išmokėti atlyginimus, juos aprūpinti darbo medžiagomis, įrankiais ir pan.). Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis pradėjo ieškoti alternatyvių būdų, kaip išgelbėti bendrovę ir jos darbuotojus. Nuteistasis su įmone (kurios pavadinimo praėjus ilgam laikotarpiui nebepamena) sudarė sutartį dėl investicijų paieškos, iš kurios gavo pasiūlymą investuoti 70 000 latų sumą, iš kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ įsigyjant 200 vnt. Latvijos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų;
- kompanijos „(duomenys neskelbtini)“, kuriai priklausė RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos, atstovas M. T. O. įtikino P. Š., kad jis investuoja į patikimą įmonę, kuri turėjo reikalavimo teisę į 3 120 449,76 latų sumą. Su M. T. O. buvo sutarta, kad už įsigyjamas akcijas bendrovė gaus teisę į trečdalį RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimų reikalavimo teisių sumą, kas sudarė apie 1 mln. latų (tai atitinka 1 42 2876,22 Eur), bei 200 vnt. paprastųjų vardinių RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kitaip tariant, buvo tikimasi greitu metu gauti daugiau nei 1 mln. eurų pelno, kuris būtų galėjęs visiškai padengti bendrovės nuostolius;
- M. T. O. nuteistajam nurodė, kad išieškojimo procedūros pagal RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą reikalavimo teisę bus lengvos ir iš esmės yra tik formalumas, todėl P. Š., veikdamas bendrovės vardu, pasiryžo investuoti 70 000 latų, tikėdamasis lengvai greitu metu gauti daugiau nei 1 mln. latų finansinę grąžą. Kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. T. O. pasiūlė sumokėti dalį sumos už akcijas – 49 000 latų (69 720,72 Eur) grynais ir nurodė, kad ši suma bus panaudota sutvarkyti dokumentus, reikalingus norint pradėti išieškojimą pagal RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą reikalavimo teisę;
- sutartyje numatyto 49 000 latų (69 720,72 Eur) avanso sumokėjimui lėšos buvo nuteistojo paimtos iš bendrovės, kadangi sutartis buvo sudaroma jos vardu ir jos naudai. Pinigų sumokėjimas yra užfiksuotas byloje esančiame kasos čekyje Nr. 2017 (t. 3, b. 1. 61-62) ir sutartyje (t. 3, b. l. 58-60);
- sutartyje buvo numatytas terminas bendrovei iki 2010 m. gegužės 31 d. sumokėti likusią 21 000 latų sumą už RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą – per ši terminą kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. T. O. taip pat turėjo sutvarkyti reikiamas dokumentus, tam, kad būtų galima pasinaudoti RAB „(duomenys neskelbtini)“ turima reikalavimo teise į 3 120 449,76 latų sumą. Kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. T. O. nuteistajam patvirtino, kad jam sumokėjus avansinį 49 000 latų mokėjimą, bendrovei bus perleistos nuosavybės teisės į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, nepriklausomai nuo likusios pinigų sumos sumokėjimo, kuri, pasak M. T. O., iš esmės buvo skirta užtikrinti, kad bus laiku įvykdyti įsipareigojimai, susiję su reikalavimo teisės išieškojimu;
- RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 14 d., t. y po dviejų dienų, kai P. Š. gimė sūnus (nuteistasis po sūnus gimimo visą dėmesį sukoncentravo į šeimą). Šalys buvo sutarusios, kad per sutartyje numatytą galutinį pinigų sumokėjimo terminą (iki 2010 m. gegužės 31 d.) kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. T. O. sutvarkys reikiamas dokumentus tam, kad būtų galima pasinaudoti RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą reikalavimo teise, todėl nuteistasis, sudaręs sutartį, kuriam laikui atidėjo sutarties vykdymo klausimus, visą dėmesį skirdamas šeimai;
- dar iki baigiantis sutartyje numatytam terminui (2010 m. gegužės 31 d.) sumokėti likusią sumą, bendrovei 2010 m. kovo 8 d. buvo iškelta bankroto byla ir sustabdyti visi nuteistojo įgaliojimai atstovauti bendrovę, dėl ko nuteistasis negalėjo užbaigti RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sandorio.
5.2. Gynėjo nuomone, nors nuteistasis ir priėmė rizikingus sprendimus investuoti bendrovės lėšas (69 720,72 Eur), tačiau toks nuteistojo elgesys negali būti traktuojamas kaip bendrovės turto iššvaistymas – tai buvo tik beviltiškoje padėtyje atsidūrusio nuteistojo investicija, turėjusi greitu metu duoti bendrovei finansinę grąžą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį. Ši investicija nepasiteisino, kadangi, kaip paaiškėjo vėliau, nuteistasis galimai liko apgautas (tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog M. T. O. galimai apgavo ne tik nuteistąjį, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių R. Š., kuris 2016 m. rugsėjo 12 d. parodė, kad sumokėjus M. T. O. pinigus (20 000 latų), pastarasis paprasčiausi dingo). Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo daryti vienareikšmės išvados, kad bendrovė dėl nuteistojo sudaryto RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo patyrė negrįžtamą žalą, kadangi net nepavykus šio sandorio užbaigti, bendrovė sumokėjusi avansą pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą. Vien šis faktas patvirtinta, kad bendrovės akcijų įsigijimui panaudotos lėšos negali būti traktuojamos kaip išvaistytos. Be to, dėl RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimui panaudotų bendrovės 69 720,72 Eur atlyginimo nėra pareikštas civilinis ieškinys. Tai tik patvirtina, kad vis dar nėra išnaudos galimybės susigrąžinti akcijų įsigijimui panaudotas bendrovės lėšas, o bendrovei reali žala padaryta nebuvo.
5.3. Nesutikdamas su teismo išvada dėl P. Š. parodymų prieštaringumo, gynėjas atkreipia dėmesį, kad P. Š. nesilaikė nuosprendyje deklaruojamos pozicijos, jog bendrovė 2009 m. buvo geros padėties (o jei, tokie parodymai ir buvo, jie pateikti turint omeny 2008 metus, kai įsteigta bendrovė pradėjo vykdyti veiklą ir turėjo daug užsakymų vykdyti darbus stambiuose statybos objektuose). Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, nuteistasis bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad užsakovams, neatsiskaitant su bendrove už jos atliktus darbus ir negrąžinus pinigų už medžiagų įsigijimą, bendrovės padėtis jau 2009 m. pirmąjį pusmetį pradėjo smarkiai blogėti. Prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė 2009 m. dar labiau pablogino bendrovės padėtį, kadangi smarkiai sumažėjo bendrovės teikiamų paslaugų užsakymai, trūko apyvartinių lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su bendrovės darbuotojais, juos aprūpinti darbo medžiagomis, įrankiais ir pan. Būtent šios aplinkybės paskatino investuoti į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą, kadangi, kaip minėta, buvo tikimasi, jog ši investicija greitu metu duos bendrovei didžiulę finansinę grąžą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį.
5.4. Nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad P. Š. pasiūlymą investuoti į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą gavo iš investicijų paiešką atlikusios įmonės, kuri ir rekomendavo investuoti būtent į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą. Nuteistasis pasitikėjo savo srities profesionalais ir jam nebuvo pagrindo išsamiai analizuoti RAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą, patikimumą ir pan. Be to, nuteistasis neneigia, kad jo priimti sprendimai investuoti buvo rizikingi, tačiau, pasak apelianto, svarbu atsižvelgti ir įvertinti jau minėtas susiklosčiusias sudėtingas aplinkybes, kurios būtent ir paskatino P. Š. priimti rizikingus sprendimus. Pastarasis bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad nepakankamai įsigilino ir pasvėrė RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimos reikalavimo teisės tikrumą, tačiau toks nuteistojo elgesys buvo sąlygotas beviltiškos jo paties ir bendrovės padėties, bendrovės darbuotojų spaudimo kuo greičiau sumokėti pradelstus atlyginimus bei sūnaus gimimas. Tai lėmė, kad nuteistasis tiesiog nusprendė pasitikėti įtikinamomis RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavėjo įgalioto atstovo M. T. O. garantijomis, jog už įsigyjamas akcijas bendrovė tikrai gaus teisę į trečdalį RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimų reikalavimo teisių sumos (apie 1 mln. latų, t. y. 1 42 2876,22 Eur). P. Š. buvo patikintas RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavėjo įgalioto atstovo, kad sumokėjus avansą bus sutvarkyti visi dokumentai, reikalingi norint pradėti išieškojimą pagal RAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą reikalavimo teisę. Pasak apelianto, P. Š., apakintas galimybės ir garantijų gauti greitą finansinę grąžą, kuri būtų leidusi stabilizuoti bendrovę, pasirinko investuoti, nes tokiu būdu tikėjosi išgelbėti savo įmonę. Nuteistojo siekis išgelbėti bendrovę negali būti aiškinamas kaip nusikalstamas elgesys ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes P. Š. veiksmuose nebuvo jokios tyčios iššvaistyti bendrovės turtą, priešingai – jis tapo susiklosčiusių aplinkybių auka, dėl nepavykusio sandorio patyrė finansinę ir emocinę žalą.
5.5. Apeliantas dar kartą pažymi, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl vėluojančio atsiskaitymo su ja laiku nepriėmė sutarties bei pagal ją atliktą mokėjimą patvirtinančio 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekio Nr. 2017, o taip pat neįvykdė sutarties priede Nr. 1 numatytų bendrovės įrašymo į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registrą sąlygų ir įsigyto ilgalaikio finansinio turto neapskaitė bendrovės apskaitoje. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino, kaip ir nevertino to, kad nuteistajam netvarkius bendrovės buhalterinės apskaitos, jis negali būti atsakingas už tai, kad bendrovės grynųjų pinigų panaudojimas RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimui ir įgytas finansinis turtas (120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų), nebuvo atspindėtas bendrovės buhalterinėje apskaitoje.
5.6. Nesutikdamas su teismo išvadomis, kad P. Š. tikrai žinojo ir apie bankroto procesą, ir apie bankroto administratoriaus pastangas nustatyti ar surasti „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kad P. Š. Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo dokumentus bankroto administratoriui pateikė tik 2010 m. birželio 4 d., kad minėtu laikotarpiu nebebuvo jokių realių galimybių nei sutartį įvykdyti, nei derėtis dėl jos sąlygų ar terminų, apeliantas atkreipia dėmesį, jog bendrovei iškėlus bankroto bylą, administratorius, o ne nuteistasis nedėjo pastangų nustatyti ar surasti bendrovės turtą, o naudodamas psichologinę prievartą ieškojo būdų kaip nepagrįstai gauti iš P. Š. pinigus, kuriuos gavęs žadėjo palikti nuteistąjį ramybėje. Dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad administratoriaus įgaliotas asmuo M. Č. nuteistąjį spaudė sumokėti pinigus, sakydamas atnešti apie 40 000 litų grynais, žadėdamas viską sutvarkyti. 2010 m. birželio 4 d. administratoriui pateikus sutartį dėl RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo, jis nebandė atgauti bendrovės sumokėto avanso, pvz. ginčyti sutartį ar reikalauti grąžinti sumokėtą avansą ir taip susigrąžinti bendrovės sumokėtas lėšas.
Šalies argumentai
5.7. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas komerciškai naudingesnėmis sąlygomis, t. y. mažesne kaina, nei jas įsigijo P. Š. sunkioje padėtyje atsidūrusi bendrovė, negali savaime paneigti sutarties realumo ir sukelti nuteistajam baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad kita bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas už mažesnę kainą, akivaizdžiai įrodo, kad P. Š. sudarytas sandoris buvo realus, o akcijų vertė nuteistojo veikos baudžiamajam vertinimui negali turėti teisinės reikšmės, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų akcijų kainą galėjo lemti daug aplinkybių. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ir buvo įregistruota kaip RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, nuteistojo veikos kvalifikavimo kontekste taip pat turėjo būti vertinama kaip šalinanti abejones dėl bendrovės sudarytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutarties realumo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad bendrovės sudarytas RAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijimo sandoris buvo realus, nes kita bendrovė buvo sudariusi analogišką sandorį ir pagal jį nuosavybes teise įgijo RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Bendrovės atveju skirtumas buvo tik tas, kad ji nebuvo užregistruota RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registre (nors už pagal sutartį sumokėtą avansą bendrovė nuosavybes teise įgijo 120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų), tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti jau dėl nuo nuteistojo veiksmų nepriklausiusių aplinkybių.
5.8. Gynėjas teigia, kad nuosprendyje įvardintos abejonės dėl bendrovės sudarytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutarties tikrumo yra tik teismo prielaidos. Nei prokurorė, nei administratorius, nei teismas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės sudaryta sutartis ar pagal ją atliktas avansinis apmokėjimas buvo nenaudingi ar fiktyvūs. Tai, kad bendrovės sudarytas RAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijimo sandoris buvo realus, patvirtina kitos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas analogiškas RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sandoris. Kilus abejonėms dėl sutarties ir pagal ją atlikto mokėjimo realumo, teismas privalėjo tokias abejones pašalinti remdamasis objektyviais įrodymais, o tokių nesant, nepašalintas abejones, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, aiškinti nuteistojo naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, galimai turėdamas išankstinį nusistatymą, pasielgė priešingai, t. y. byloje nesant jokių tariamą sutarties ir pagal ją atlikto avansinio fiktyvumą patvirtinančių įrodymų, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis ne įrodymais, o subjektyviu aplinkybių vertinimu, prielaidomis bei nieko nepagrindžiančiomis išvadomis.
5.8.1. Apelianto nuomone, byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad P. Š. bendrovės vardu sudarė tariamai fiktyvų (neteisėtą) RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo sutartį, todėl atitinkamai nėra ir pagrindo teigti, kad sudarius aptariamą sutartį ir pagal jos sąlygas iš bendrovės lėšų sumokėjus 69 720,72 Eur avansą, bendrovės lėšos nuteistojo veiksmais buvo tyčia išvaistytos, kadangi nėra būtinų BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų (akivaizdaus atlikto sandorio neteisėtumo ir neatlygintinumo) ir subjektyviųjų (tyčinio norėjimo neteisėtai ir neatlygintinai bendrovės turtą perduoti tretiesiems asmenims) požymių.
5.9. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, gynėjas pažymi, kad turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes P. Š. veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, dėl pastarojo veiksmų bendrovė nepatyrė jokių neigiamų padarinių (žalos), tarp nuteistojo veikos ir padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, neegzistuoja nuteistojo kaltė.
6. Toliau apeliaciniame skunde aptariamas in dubio pro reo principas, nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-269/2013, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/2014, 2K-5-895/2016, 2K-7-173/2014). Gynėjas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis P. Š. atžvilgiu yra paremtas vien tik teismo subjektyviu aplinkybių vertinimu ir padarytomis prielaidomis. Tai, remiantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra draudžiama. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, galinčio neginčijamai patvirtinti nuteistojo nuteisėtus veiksmus ir kaltę pasisavinus bei išsivaisčius bendrovės turtą. Pirmosios instancijos teismas atlikęs selektyvų įrodymų tyrimą palaikė išskirtinai tik kaltinimo poziciją ir apsiribojo iš esmės vieninteliu įrodymų šaltiniu, t. y. kaltinamuoju aktu.
6.1. Gynėjas taip pat nurodo, jog nagrinėjamoje byloje išsamiais nuteistojo ir juos patvirtinančiais liudytojų parodymais, o taip pat rašytiniais įrodymais buvo pagrįstos visos P. Š. atsakomybę šalinančios aplinkybės ir įrodyta, jog nuteistojo veiksmuose neegzistuoja jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje sudėties požymiai. Šiuo atveju esant prieštaravimui tarp kaltinimo ir nuteistojo bei gynybos argumentų (bei juos patvirtinančių liudytojų parodymų), patvirtinančių, kad nėra pagrindo nuteistojo baudžiamajai atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas nuteistojo ir gynybos argumentus turėjo paneigti lygiaverčiais įrodymais, tačiau teismas apsiribojo tik deklaratyviais argumentais, kad P. Š. neva savo naudai, neatsakingai ir neteisėtai elgėsi su bendrovės turtu. Apeliantas mano, jog nurodytos aplinkybės lėmė, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis prielaidomis. Be to, pirmosios instancijos teismas, nevisapusiškai ir kategoriškai įvertinęs nuteistojo ir gynybos argumentus, galimai turėjo išankstinę nuomonę ir palaikė išimtinai kaltinimo poziciją. Nurodyta aplinkybė lėmė tai, kad buvo iš esmės pažeistas principas į teisingą, objektyvų, nepriklausomą teismo procesą. Gynėjas taip pat teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog P. Š. pasisavino bendrovės lėšas asmeniniais tikslais ir (ar) jas išvaistė. Nesurinkus neabejotinų ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistojo veiksmais buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, P. Š. negalėjo būti pripažintas kaltu padarius nurodytas nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
7. Civilinis ieškovas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo ieškinį patenkinti bei iš nuteistojo P. Š. priteisti 47 435,79 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Civilinis ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog P. Š. iš įmonės pasisavino 47 435,79 Eur. Šiuo pagrindu įmonė turėjo reikalavimo teisę į P. Š., o kadangi bankroto procesas truko pernelyg ilgą laiko tarpą, ši įmonės reikalavimo teisė buvo perleista M. D. pagal 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo (toliau – sutartis). Akivaizdu, kad M. D. reikalavimo teisės patenkinimas buvo nulemtas baudžiamosios bylos baigties, t. y. ar bus nustatyta, kad P. Š. be jokio teisėto pagrindo disponavo įmonės 47 435,79 Eur, ar bus nustatyta, kad tie pinigai teisėtai ir pagrįstai panaudoti. Teismui nustačius, kad P. Š. iš įmonės pasisavino 47 435,79 Eur, civilinės teisės prasme P. Š. nuosprendžiu buvo pripažintas įmonės skolininku 47 435,79 Eur sumai. O įmonė šias reikalavimo teises sutartimi perleido M. D..
7.2. Civilinis ieškovas teigia, kad sutartis, kuria buvo perleistos reikalavimo teisės pagal 2011 m. vasario 18 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6380-565/2011, taip pat į P. Š. 163 786,30 Lt skolą, nėra negaliojanti ar nuginčyta. Reikalavimo teisės perleidimas į P. Š. pasisavintas įmonės lėšas yra turtinis sandoris, todėl nėra draudžiamas pagal CK 6.102 straipsnį. Tai, kad reikalavimo teisės perleistos teisėtai ir pagrįstai nuo sutarties pasirašymo momento, patvirtina ir aplinkybė, jog į sutartimi perleistą reikalavimo teisę pagal 2011 m. vasario 18 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6380-565/2011, M. D. yra pakeistas išieškotoju ir jo naudai vykdomas išieškojimas. Teismo motyvas, kad M. D. nepateikė papildomo susitarimo prie sutarties, kuria fiksuota reikalavimo teisės įgijimo kaina (civilinis ieškovas neranda susitarimo), todėl ieškinio klausimas nesprendžiamas, niekaip nepaneigia sutarties 1 punkte nurodyto fakto, kad reikalavimo teisė perleista M. D. nuo sutarties pasirašymo momento, taip pat niekaip nepaneigia sutarties 3 punkte nurodyto fakto, kad už reikalavimo teises yra atsiskaityta.
7.3. Net ir darant nepagrįstą prielaidą, jog M. D. neatsiskaitė su įmone pagal sutartį, tai, pasak apelianto, niekaip nėra ir negali būti priežastis atsisakyti tenkinti ieškinį teismui konstatavus, kad P. Š. pasisavino įmonės lėšas 163 786,30 Lt sumai. Jei M. D. ir neatsiskaitė, tai yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Sumokėta kaina už reikalavimą, taip pat neturi jokios įtakos priteisiant sumas iš P. Š., kurias jis skolingas įmonei, ir į kurias įmonė perleido teises M. D..
7.4. Apelianto nuomone, teismui konstatavus, jog P. Š. pasisavino 163 786,30 Lt, į kurią reikalavimo teisę pagal sutartį įgijo M. D., ieškinys turėjo ir galėjo būti patenkintas. Apeliantas pažymi, kad jo įgyta reikalavimo teisė yra galiojanti ir nenuginčyta, o reikalavimas M. D. į 163 786,30 Lt sumą yra perleistas nuo sutarties pasirašymo momento, o ne nuo atsiskaitymo. Ši sutartis patvirtina, kad reikalavimas į P. Š. perleistas ir pagal sutartį atsiskaityta.
7.5. Be to, apeliantas remiasi BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostata ir teigia, jog nagrinėjamos bylos atveju, iš P. Š. civiliniam ieškovui M. D. priteistina suma visiškai atitinka P. Š. pasisavintą sumą, nurodytą nuosprendyje. Todėl teismas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo netenkinti ieškinio motyvuojant susitarimo nebuvimu, kuris neturi jokios įtakos ieškinio tenkinimui ar netenkinimui (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala konstatuoti baudžiamojoje byloje).
7.6. Apeliantas taip pat remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, teismas turi diskreciją pareikalauti, kad ieškovai pateiktų dokumentus, susijusius su pareikštu ieškiniu; net ir nepateikus visų įrodymų dėl nukentėjusiojo prašomos priteisti žalos ar jos dalies, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio, civilinį ieškinį privalo išnagrinėti ir priimti sprendimų, atitinkantį BPK 115 straipsnio nuostatas; įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti nepakankamumas nėra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtiną.
Žemesnės instancijos teismas
7.7. Apeliantui neaišku, koks civilinis ieškinys turėtų būti teikiamas civilinėje teisenoje, kai visos civilinės atsakomybės sąlygos yra konstatuotos baudžiamojoje byloje. Civilinio ieškovo nuomone, toks perteklinis teismo nurodymas civiliniam ieškovui naudotis teisėmis civiliniame procese, tuo suteikiant nuteistajam P. Š. teisę vilkinti civilinę bylą, vienareikšmiškai neatitinka civilinio proceso ir baudžiamojo proceso operatyvumo bei koncentruotumo principų, todėl turi būti atmestas.
Atsiliepimas
8. Nuteistojo gynėjas advokatas G. Balčiūnas atsiliepime į civilinio ieškovo M. D. apeliacinį skundą prašo civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
8.1. Gynėjo nuomone, civilinis ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog jis teisėtai įgijo reikalavimo teises dėl Bendrovei tariamai padarytos žalos atlyginimo, todėl, remiantis contra spoliatorem principu, laikytina, jog civilinio ieškovo subjektiškumas byloje yra paneigtas.
8.2. Civilinis ieškovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, savo apeliaciniame skunde bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą, jog dokumentų nepateikimas neva neturi įtakos civilinio ieškinio reikalavimų tenkinimui. Priešingai nei teigia civilinis ieškovas, įrodymų, patvirtinančių, jog jis teisėtai, pagrįstai ir tinkamai įgijo reikalavimo teises iš bendrovės administratoriaus, nepateikimas civilinio ieškinio išsprendimui šioje byloje turi esminę reikšmę. Byloje nesant ypač reikšmingų dokumentų, už kiek buvo perleistos bendrovės reikalavimo teisės į nuteistąjį, bei duomenų, patvirtinančių, kad už perleistą reikalavimą buvo atsiskaityta, nėra aišku, ar civilinis ieškovas pagrįstai ir teisėtai yra įgijęs iš bendrovės reikalavimą ir atitinkamai, ar jis gali būti laikomas teisėtu civilinio ieškovu byloje.
8.3. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad civilinis ieškovas reikalavimo teises į nuteistąjį dėl 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio tariamos skolos bendrovei (toliau – Reikalavimas) yra įgijęs iš bendrovės administratoriaus pagal administratoriaus ir civilinio ieškovo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau – sutartis) (t. 1, b. 1. 74). Sutarties 1 punkte užfiksuota, kad Reikalavimas civiliniam ieškovui buvo perduotas atlygintinai už atskirame susitarime tarp šalių nurodytą kainą, tačiau į bylą toks atskiras susitarimas dėl Reikalavimo teisių apmokėjimo pateiktas nebuvo.
8.4. Nuteistojo gynėjas, siekdamas gauti informaciją apie tai, už kiek bendrovės administratorius perleido reikalavimo teises bei ar už jas buvo realiai atsiskaityta, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte ir BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte suteikta teise savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, 2016 m. gegužės 9 d. susipažino su Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos Bendrovės bankroto bylos Nr. B2-2990-565/2014 medžiaga ir nustatė, kad Bendrovės bankroto byloje nėra pateikta bendrovės ir civilinio ieškovo sudarytos Sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią bendrovė perleido civiliniam ieškovui reikalavimo teises į 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio tariamą skolą bendrovei, bei atsiskaitymo dokumentų, patvirtinančių, kad civilinis ieškovas realiai sumokėjo bendrovei Reikalavimo pardavimo kainą ir teisėtai jį įgijo.
8.5. Nuteistojo gynėjas, nesant jokių viešai prieinamų duomenų apie tai, už kiek buvo perleistas bendrovės reikalavimas ir ar už jį buvo realiai atsiskaityta, 2016 m. gegužės 10 d. raštu kreipėsi į bendrovės įgaliotą asmenį A. P., sudariusį su civiliniu ieškovu sutartį, prašydamas pateikti aptariamą informaciją ir ją patvirtinančius dokumentus. Atsakydamas į prašymą 2016 m. gegužės 16 d. raštu A. P. informavo, kad jis neturi galimybės pateikti prašomų dokumentų dėl pasibaigusių jo kaip bendrovės bankroto administratoriaus įgaliojimų. Gavus nurodytą A. P. atsakymą, nuteistojo gynėjas 2016 m. gegužės 18 d. raštu dar kartą kreipėsi į A. P., pakartotinai prašydamas pateikti dokumentus arba, negalint jų pateikti, nurodyti, kada ir kam buvo perduoti saugoti prašomų pateikti dokumentų originalai ir kur su jais galima susipažinti. Atsakydamas į pakartotinį paklausimą, A. P. 2016 m. birželio 1 d. pranešime vėlgi laikėsi analogiškos pozicijos, nurodydamas, kad jis neturi nei įgaliojimų, nei galimybės pateikti prašomų dokumentų. Negavęs reikalavimo įsigijimo kainos ir apmokėjimą patvirtinančių dokumentų iš sutartį sudariusio A. P., nuteistojo gynėjas 2016 m. birželio 7 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Archyvą (toliau – Archyvas), kuriam administratorius turėjo būti perdavęs saugoti prašomus pateikti dokumentus. Atsakydamas į gautą paklausimą, Archyvas informavo, kad pagal administratorius įgalioto asmens A. P. pateiktą prašymą, dokumentai nebuvo perduoti saugojimui į Archyvą, ir pateikė šią informaciją patvirtinančius dokumentus. Archyvo pateiktuose dokumentuose užfiksuota, kad A. P. 2014 m. spalio 14 d. raštu informavo Archyvą, jog visi jo turėti Bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo perduoti Vilniaus apskrities VPK NTV ekonominių nusikaltimų skyriui, dėl ko jų nesugrąžinus atitinkamai nėra galimybės jų pateikti saugoti Archyvui.
8.6. Atsižvelgiant į nurodytas išdėstytas aplinkybes, nuteistojo gynėjas, remdamasis BPK 97 straipsniu, pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą išreikalauti iš civilinio ieškovo sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią bendrovės administratorius perleido civiliniam ieškovui reikalavimo teises į 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio nuteistojo skolą bendrovei, kopiją, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad civilinis ieškovas sumokėjo reikalavimo pardavimo kainą, kopijas. Nurodytų dokumentų civilinis ieškovas nepateikė, o teisme apklaustas civilinis ieškovas negalėjo nurodyti aplinkybių, už kokią kainą buvo įsigytas reikalavimas ir pateikti jokių jo apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.
8.7. Nurodytų argumentų kontekste nuteistojo gynėjas mano, jog yra pagrindas taikyti teisės doktrinoje žinomą ir Lietuvos teismų praktikoje taikomą contra spoliatorem prezumpciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010, 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-391-178/2015), t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina, nepateikia ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant pačius nepalankiausius tai šaliai faktus.
8.8. Nagrinėjamos bylos atveju, remdamasis minėtu principu, gynėjas daro išvadą, jog administratoriui ir civiliniam ieškovui sąmoningai slepiant ir nepateikiant apygardos teisme reikalautų dokumentų (apeliaciniame skunde nurodoma, kad civilinis ieškovas neva neranda susitarimo), egzistuoja dokumentų nepateikimu siekiamos nuslėpti aplinkybės, t. y., kad civilinis ieškovas realiai nėra atsiskaitęs už reikalavimą arba egzistuoja kitos priežastys, dėl kurių civilinis ieškovas negali būti laikomas turintis subjektiškumą reikalauti iš nuteistojo tariamo žalos atlyginimo.
8.9. Pirmosios instancijos teisme kilusios abejonės dėl civilinio ieškovo subjektiškumo pašalintos nebuvo, todėl pirmosios instancijos pagrįstai nusprendė civilinio ieškovo reikalavimų netenkinti, pastarajam nepagrindus, kad jis yra teisėtai, pagristai ir tinkamai įgijęs reikalavimo teises iš bendrovės administratoriaus.
8.10. Gynėjo nuomone, civiliniam ieškovui nepateikus esminių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis pagrįstai ir teisėtai įgijo reikalavimą, tai lemia, jog pagal bendrąjį teisės principą iš neteisės negali atsirasti teisė, neegzistuoja teisėtas pagrindas civiliniam ieškovui reikšti turtinius reikalavimus nuteistojo atžvilgiu.
8.11. Gynėjas daro išvadą, jog nesant reikalavimo perleidimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų, civilinis ieškovas neturi teisėto pagrindo reikšti turtinius reikalavimus nuteistojo atžvilgiu. Priešingas aiškinimas lemtų ne tik aptariamo principo pažeidimą, bet ir nepagrįstą galimai neteisėto reikalavimo perleidimo sandorio ir iš to išplaukiančių pasekmių legalizavimą. Civiliniam ieškovui ir administratoriui nepateikiant dokumentų, kuriuose užfiksuota kaina bei kitos esminės sąlygos, kuriomis perleistas reikalavimas, galimai yra siekiama nuslėpti faktą, kad administratorius galimai susitaręs su civiliniu ieškovu sudarė sandorį, siekiant pasipelnyti nuteistojo sąskaita. Bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jog reikalavimas buvo perleistas galimai neteisėtai, atsirastų pagrindas ginčyti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą, todėl šiuo atveju civilinio ieškovo reikalavimų patenkinimas, be jį pagrindžiančių dokumentų, pažeistų nuteistojo teisę į gynybą.
8.12. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog civilinis ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo šioje byloje neaktualią kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, vertinant BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad teismas gali civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą tuo atveju, kai kaltinamasis yra išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Nagrinėjamos bylos atveju civilinis ieškinys buvo ne paliktas nenagrinėtu, bet perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, t. y. taikytas visiškai kitas proceso institutas, numatytas BPK 115 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo vertinimu, teismo sprendimas perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka yra priimtas pagrįstai, kadangi civilinis ieškovas nepateikė teismui esminių įrodymų, reikalingų civilinio ieškinio išsprendimui. Tai suponavo būtinybę suteikti nuteistajam teisę pasinaudoti papildomomis gynybos priemones civiline tvarka, o civiliniam ieškovui pareigą įrodyti savo subjektiškumą. Be to, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti BPK 115 straipsnio 2 dalį atitinka paties civilinio ieškovo nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį turi būti priimtas vienas iš BPK 115 straipsnyje numatytų sprendimų.
Šalies argumentai
8.13. Atsikirtime taip pat nurodoma, kad kaltinamajam prievolė atlyginti civiliniam ieškovui turtinę žalą galėtų kilti konstatavus, jog egzistuoja visos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nuteistojo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala ir kaltė. Be to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, civilinės atsakomybės salygas privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Šiuo atveju civilinis ieškovas neįrodė nuteistojo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o tik laikėsi deklaratyvios pozicijos, kad civilinio ieškovo reikalavimų patenkinimas yra nulemiamas baudžiamosios bylos baigtimi, t. y. išaiškinimu, ar nuteistasis pasisavino bendrovės lėšas 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) sumai.
8.14. Atsikirtime taip pat atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog bendrovei apskritai buvo padaryta žala, kuri yra tik viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o civilinio ieškovo apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
10. Nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno ir civilinio ieškovo M. D. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno apeliacinio skundo.
11. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
Dėl P. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
12. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014). Atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo sudėtis yra materiali, turi būti nustatyta padaryta žala, o kaltininko pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti aiškus priežastinis ryšys. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą (esantį jo žinioje) turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).
13. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad P. Š., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, kartu ir kasininku, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur) ir siekdamas nuslėpti šią savo nusikalstamą veiką 2010 m. birželio 4 d. panaudojo žinomai netikrus dokumentus.
14. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad P. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, todėl prašo jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistojo P. Š. veikoje nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Gynėjas apeliaciniame skunde neigia, jog P. Š. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, keldamas versiją, kad nuteistasis jo žinioje buvusias UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas panaudojo įmonėms reikmėms. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia pozicija vertintina kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.
14.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, kasininku, taip pat ir vieninteliu akcininku buvo P. Š. (t. 6, b. l. 1-2, 56-58). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį, bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Pagal šio įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose (t. 6, b. l. 29-40). Taigi, šiuo atveju P. Š. visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo klausimus, tarp jų ir dėl bendrovės piniginių lėšų panaudojimo, galėjo spręsti ir sprendė vienasmeniškai. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, to neginčijo ir nuteistasis, jog jis einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už jo žinioje buvusį bendrovės turtą, tačiau nesilaikė įstatymų reikalavimų, savo naudai, neatsakingai ir neteisėtai elgėsi su bendrovės turtu.
14.2. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/55 konstatuota, jog pagal tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (avansines apyskaitas ir suvestines pagal atskaitingus asmenis) nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. atskaitingam asmeniui P. Š. buvo išmokėta 623 051,58 Lt, panaudota 459 301,28 Lt, 2010 m. gegužės mėn. P. Š. grąžino įmonei 1000 Lt, bei liko skolingas įmonei 162 786,30 Lt (623 051,58 – 459 301,28 – 1 000,00). Pagal tyrimui pateiktas avansines apyskaitas su išlaidas patvirtinančiais dokumentais nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius P. Š. gautas pinigines lėšas panaudojo tokiu būdu: skolos tiekėjams grąžinimas – 124 977,44 Lt; avanso grąžinimas į kasą – 96 300 Lt; pirktų prekių, skirtų perparduoti, įsigijimo savikaina – 81 891,99 Lt; avanso grąžinimas į Hansabanko sąskaitą – 49 306 Lt; gautinas (sumokėtas) pridėtinės vertės mokestis – 27 836,32 Lt; transporto eksploatacinės išlaidos – 19 209,71 Lt; kuro sąnaudos – 17 789,62 Lt; transporto paslaugų sąnaudos – 14 775 Lt; kita – 25 647,08 Lt. Šių lėšų panaudojimas yra pagrįstas atitinkamais dokumentais (t. 9, b. l. 10-17).
14.3. Nuteistasis P. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neigė pasisavinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - pinigines lėšas 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju P. Š. paaiškino, jog 2010 m. kovo mėn. pabaigoje jam paskambino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. Č. ir pranešė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla bei liepė pateikti bendrovės buhalterinius dokumentus. Vykdydamas bankroto administratoriaus nurodymą P. Š. paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus iš įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bei juos kartu su bendrovės antspaudu, sutartimis su klientais, kitais dokumentais pateikė bankroto administratoriui. Po kurio laiko M. Č. pranešė, kad P. Š. yra skolingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie 150 000 Lt. Psichologiškai spaudžiamas P. Š. pasirašė prašymą dėl skolos išdėstymo, kuriuo pripažino 163 786 Lt skolą įmonei. Kadangi jis nesijautė UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolingas, pradėjo ieškoti papildomų įmonės dokumentų ir juos bei tam tikrą įrangą 2010 m. birželio 4 d. pateikė bankroto administratoriui. P. Š. tvirtino, kad kaltinime nurodyti sandoriai su Latvijos bendrovėmis RAB „(duomenys neskelbtini)“, RAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ buvo įvykę, kad bendrovės pinigus jis sumokėjo sandorių šalims ir sandoriuose nurodytas prekes, taip pat Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai (t. 10, b. l. 96-99).
14.4. Apklaustas pirmosios instancijos teisme P. Š. parodymus pakeitė, pripažino, kad sutartys su Latvijos bendrovėmis RAB „(duomenys neskelbtini)“, RAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, nurodytos kaltinamajame akte, ir jas lydintys dokumentai, kurie 2010 m. birželio 4 d. buvo pateikti bankroto administratoriui, yra netikri. Paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą ir paaiškėjus, kokia yra skola įmonei, P. Š. iš pradžių jos neginčijo, tai įrodo jo pasirašytas dokumentas, jog jis pripažino minėtą skolą, pasirašė ir mokėjimo grafiką. P. Š. norėjo atsiskaityti, bet bankroto administratorius pakeitė savo poziciją ir pradėjo jį šantažuoti, siekdamas iš jo gauti 40 000 Lt, kad bankroto byla būtų išspręsta be jokių skolų. Bankroto administratorius M. Č. jį terorizavo, pradėjo grasinti ir spausti. Jis tuo metu neturėjo pinigų, įmonės skolos buvo dar didesnės už tuos 162 000 Lt. Bankroto administratorius jam grasino baudžiamosiomis bylomis. Dėl šios priežasties P. Š. bankroto administratoriui pateikė minėtus netikrus dokumentus, kad šiam nebūtų pagrindo reikalauti iš jo sugrąžinti trūkstamas bendrovės lėšas. P. Š. patvirtino, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. gavo 623 051,58 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų, tačiau nurodė, kad 162 750,30 Lt nepasisavino ir nepanaudojo asmeniniais tikslais, o šias pinigines lėšas panaudojo įmonės veikloje: atsiskaityti su įmonės darbuotojais; sumokėti apie 70 000 Lt užstatą Turkijos bendrovei, kuri UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekė medžiagas jos daugiabučių namų komplekse „(duomenys neskelbtini)“ ir prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ vykdytiems darbams, kuris bendrovei nebuvo grąžintas užsakovui neatsiskaičius už bendrovės atliktus darbus; pirkti medžiagoms kituose objektuose vykdytiems darbams, už kurių įsigijimą patirtos išlaidos nebuvo kompensuotos, užsakovams neatsiskaičius su bendrove už jos atliktus darbus - bankrutavus Degutytės g. Visoriuose (užsakovo įmonės pavadinimo P. Š. neprisiminė) objekte vykdytų darbų užsakovui, bendrovė patyrė 30 000 Lt nuostolį, bankrutavus įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas apie 10 000 Lt nuostolis, bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo patirta apie 30 000 Lt nuostolis, be to, bendrovė patyrė 30 000 – 40 000 Lt nuostolį Turkijos bendrovei nepriėmus prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ vykdytų darbų. P. Š. teigimu, nurodyta jo skola susidarė kaip veiklos rezultatas per kelis mėnesius prieš bankrotą (t. 11, b. l. 63-67).
14.5. Taigi, nuteistojo pozicija dėl 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur) panaudojimo įmonės veikloje buvo nenuosekli. P. Š. iš pradžių pripažino skolą įmonei. Šias aplinkybes pagrindžia ir P. Š. rašytas 2010 m. balandžio 20 d. prašymas dėl skolos mokėjimo išdėstymo, kuriame jis nurodė, kad pripažįsta esamą 163 786 Lt skolą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įsipareigoja kiekvieno mėnesio 28 dieną grąžinti į įmonės sąskaitą po 10 000 Lt, pirmą pinigų pavedimą atliekant 2010 m. balandžio 28 d. (t. 3, b. l. 12), taip pat 2010 m. gegužės 4 d. prašymas, kuriame P. Š. nurodė, kad dėl sunkios asmeninės finansinės padėties negali laiku vykdyti pasirašyto BUAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos grąžinimo grafiko ir prašė atidėti pirmą skolos grąžinimo grafiko įmoką vienam mėnesiui (t. 3, b. l. 13). Vėliau P. Š. siekdamas pagrįsti tariamai teisėtą pinigų panaudojimą ir taip nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 2009 m. rugsėjo 14 d. sutartį dėl Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo, taip pat žinomai netikrus dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad nurodyti sandoriai su Latvijos bendrovėmis buvo įvykę ir kad skolą įmonei iš pradžių pripažino tik psichologiškai spaudžiamas bankroto administratoriaus. Tai, kad P. Š. atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas ir reikalaujama tam tikra pinigų suma už bankroto procedūros užbaigimą, kategoriškai paneigė tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. Č.. Pastarasis apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, išanalizavęs minėtos bendrovės avansinę apyskaitą, išrašą iš buhalterinės programos nustatė, kad P. Š. yra skolingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 163 786,30 Lt sumą. Nurodyta suma buvo įrašyta direktoriaus pateiktame balanse ir įvardinta kaip kitas trumpalaikis turtas, kuris nebuvo perduotas jam, kaip bankroto administratoriui. Tarp pateiktų dokumentų nebuvo tų dokumentų, pagrindžiančių, kur P. Š. išleido 163 786,30 Lt sumą. P. Š. pripažino 163 789,30 LT skolą ir sutiko ją padengti, tačiau vėliau poziciją pakeitė, pateikė dokumentus ir įrangą, tariamai pagrindžiančius tų pinigų panaudojimą. Dėl P. Š. nurodytų aplinkybių, kad jis prašė pasirašyti raštelį dėl 40 000 LT grynais, M. Č. nieko nežinojo, P. Š. buvo pasiūlymas geranoriškai susimokėti skolas, jokio spaudimo nebuvo (t. 11, b. l. 87-90). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme P. Š. pakeitė savo poziciją ir nurodė visai kitas minėtų piniginių lėšų panaudojimo aplinkybes, t. y. kad jo žinioje buvusias įmonės lėšas išleido atsiskaitymui su darbuotojais, užstato turkų bendrovei sumokėjimui, medžiagų pirkimui, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad P. Š. minėtas lėšas panaudojo avanso sumokėjimui už įsigyjamas Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Tokios lėšų panaudojimo aplinkybės prieštarauja paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme nurodytam šių pinigų panaudojimo būdui, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
14.6. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, tačiau šioje nutartyje aptarta P. Š. parodymų kaita įgalina nuteistojo parodymus, kurie taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, vertinti kaip nepatikimus.
Žemesnės instancijos teismas
14.7. Pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti buvę UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai V. Č. ir R. Re. parodė, kad įmonės direktorius P. Š. su jais atsiskaitė (t. 11, b. l. 159-161), tačiau jie negalėjo nurodyti nei konkrečios sumos, nei už kurį laikotarpį ar už kokius darbus buvo atsiskaityta, nei tikslios atsiskaitymo datos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesant jokių dokumentų ar net raštelių, patvirtinančių, kada, kiek ir už kokius darbus minėtiems liudytojams P. Š. sumokėjo pinigų, nėra jokios galimybės nustatyti, kad jiems buvo sumokėta iš kaltinime nurodytų lėšų. Be to, P. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisme aiškiai nurodė, kad atlyginimus ir įvairias kompensacijas darbuotojams išmokėjo įmonės veiklos pabaigoje, po 2010 m. kovo 8 d., kai buhalterinė apskaita įmonėje jau nebuvo vykdoma ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla (t. 11, b. l. 63-67), t. y. po to, kai nusikaltimas jau buvo baigtas.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad darant išvadą dėl bendrovės vadovo veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su bendrovės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos bendrovės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-382-489/2015). Teismų praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.).
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadoms, kad nuteistojo P. Š. teiginio, jog piniginės lėšos - 162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur) buvo panaudotos bendrovės reikmėms – prekėms pirkti, atlyginimams mokėti ir kt. – nepatvirtina arba juos paneigia kiti bylos įrodymai, taigi jie yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais ir konkrečiais duomenimis, jų negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis. Byloje nenustatyta, kokiems kitiems, nesusijusiems su bendrovės interesais ir veikla, tikslams šios lėšos buvo panaudotos, tačiau veikos kvalifikavimui tai neturi reikšmės. Kaip minėta, teismų praktikoje tokiais atvejais esminėmis aplinkybėmis pripažįstama tai, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos ne jos reikmėms ir kad dėl to jai buvo padaryta žala. Išnagrinėti įrodymai ir jau aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad P. Š. jo žinioje esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. pinigines lėšas panaudojo ne įmonės reikmėms, šių pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nurodytą svetimą turtą (162 750,30 Lt (tai atitinka 47 135,74 Eur), veikdamas tiesiogine tyčia, nuteistasis neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo P. Š. parodymus. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Nuteistojo gynėjas atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo ginamojo naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo visumos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo P. Š. nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju P. Š. baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, kad jis buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, nes uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, todėl ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-411/2012, 2K-407/2014).
Dėl P. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
18. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą arba turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013). Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.
19. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad P. Š., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, kartu ir kasininku, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 69 720,72 Eur.
20. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad P. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, todėl prašo jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistojo P. Š. veikoje nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Gynėjas apeliaciniame skunde neigia, jog P. Š. padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai ir motyvuotai paneigta.
20.1. 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/55 konstatuota, jog 2008 m. gruodžio 31 dienai atskaitingo asmens P. Š. skola įmonei sudarė 202010,37 Lt. 2008 m. balanse ši suma atvaizduota turto dalyje, eilutėje „kitas trumpalaikis turtas“. Ši 202010,37 Lt skola sudarė didelę dalį įmonės turto, kuris siekė 320283 Lt. Pagal tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. gruodžio 31 d. balansą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, kad 2008 metų pabaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai 281 763 Lt, o įmonės trumpalaikis turtas buvo 309 325 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad P. Š. skola įmonei sudarė 202 010 Lt, kitas realiai turėtas turtas – sudarė tik 107 315 Lt, tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrojo mokumo rodiklis sudarytų 0,38, bei 2008 metų pabaigoje įmonės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus būtų nepakankamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 (vienam) trumpalaikių įsipareigojimų litui tektų 0,38 Lt trumpalaikio turto. Pagal tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. gruodžio 31 d. balansą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, kad 2009 metų pabaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai 240 066 Lt, o įmonės trumpalaikis turtas buvo 312 421 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad P. Š. skola įmonei sudarė 277 461 Lt, kitas realiai turėtas turtas sudarė tik 34 960 Lt, tai bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bendrojo mokumo rodiklis sudarytų 0,13, bei 2009 metų pabaigoje įmonės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus būtų nepakankamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 (vienam) trumpalaikių įsipareigojimų litui tektų 0,13 trumpalaikio turto (t. 9, b. l. 10-17). Šie duomenys patvirtina, kad aptariamu laiku UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė padėtis buvo sunki, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai ženkliai viršijo bendrovės realiai turėtą trumpalaikį turtą ir bendrovės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus tiek 2008 metų pabaigoje, tiek 2009 metų pabaigoje būtų nepakankamas, P. Š. skola sudarė didelę dalį bendrovės turto.
20.2. Nepaisydamas bendrovės sunkios ekonominės padėties P. Š. 2009 m. rugsėjo 14 d., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, su Panamoje registruota bendrove „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama M. T. – O., sudarė akcijų pardavimo sutartį (be numerio), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įgyti RAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublika, 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų sumą. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui 49 000 latų grynaisiais pinigais, likusi 21 000 latų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 31 d. Akcijų nuosavybės teisė yra perduodama pirkėjui tik po to, kai pardavėjui už akcijas yra sumokama visa kaina. Tuo atveju, jei visa kaina nėra sumokama iki nurodytos datos, laikoma, kad pirkėjas už 49 000 latų įgijo 120 vnt. akcijų (t. 3, b. l. 58-60). 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekyje Nr. 2017 nurodyta, kad P. Š. sumokėjo 69 720,72 eurų sumą „(duomenys neskelbtini)“ atstovui M. T. – O. pagal 2009 m. liepos 23 d. pirkimo - pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 61-62). 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad tyrimui pateiktas kasos čekis Nr. 2017 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neatvaizduotas, įsigytas ilgalaikis finansinis turtas (akcijos) neapskaitytas (t. 9, b. l. 10-17).
20.3. P. Š. apklausiamas dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. vasarą, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė situacija nebuvo tokia bloga, priėmė sprendimą investuoti Latvijoje, nes tikėjosi greitai uždirbti pinigų ir taip pagerinti finansinę įmonės situaciją. P. Š. susipažino su žmogumi, kuris jam pasiūlė investuoti į Latvijos įmonės akcijas, kuri turi didelės vertės reikalavimą. Už tai pradžioje reikėjo sumokėti 49 000 latų avansą. Minėtas žmogus P. Š. pažadėjo, kad įvykdžius reikalavimą, kurio vertė buvo apie 3 200 000 latų, jis gaus 1/3 nuo minėtos sumos, t. y., apie 1 mln. latų. Jį suviliojo galimybė užsidirbti. P. Š. nenumanė, kaip įstatymiškai atrodo tokie sandoriai, tačiau nusprendė rizikuoti ir taip pagerinti įmonės situaciją. Akcijų pardavimo sutartis buvo anglų kalba. Sutartį jie pasirašė 2009 m. rugsėjo 14 d., t. y. po kelių dienų po sūnaus gimimo, todėl P. Š. galimai tinkamai neįsigilino į šią sutartį. Sudarydamas minėtą sutartį P. Š. tiesiog pasitikėjo žmogumi, kad gaus realų didelį pelną. Derybų metu tas žmogus rodė P. Š. Latvijos įmonės reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, bet jis kopijų negavo. Antrą mokėjimo dalį jis turėjo sumokėti po kelių mėnesių, bet sandoris nebuvo užbaigtas, nes iki sandorio užbaigimo ir akcijų įsigijimo bankroto administratorius paėmė įmonės buhalterinius dokumentus. 2010 m. kovo 24 d. jam paskambino bankroto administratorius ir liepė atiduoti įmonės dokumentus. Antros dalies mokėjimui pagal sutartį buvo numatyta konkreti data 2010 m. gegužės mėn. Kadangi P. Š. sužinojo, kad jo vadovaujamai įmonei iškelta bankroto byla, todėl ir neįvyko antrasis mokėjimas. Akcijas jis pirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau šis sandoris nepateko į įmonės buhalteriją, nes buhalterinę apskaitą vykdžiusi įmonė dėl vėluojančių atsiskaitymų už paslaugas iš jų tikriausiai jau nepriėmė dokumentų. Anot P. Š., galėjo būti, kad jis buhalterei dokumentų dėl šio sandorio ir nepateikė, tačiau negalėjo tiksliai atsiminti (t. 11, b. l. 68-69). Nuteistojo parodymai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ neblogą ekonominę padėtį 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pardavimo sutarties sudarymo metu prieštarauja paties P. Š. parodymams, duotiems apklausiant jį dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas dėl pastarosios nusikalstamos veikos nuteistasis parodė, kad 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė situacija stipriai blogėjo, 2009 m. rugsėjo 11 d. gimus vaikui įmonės darbuotojai jau aktyviai reikalavo sumokėti vėluojančius atlyginimus (t. 11, b. l. 64-65). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis aiškiai nurodė, kad minėtos akcijų pardavimo sutarties sudarymo metu jo vadovaujamos įmonės ekonominė padėtis buvo sunki, todėl P. Š. nusprendė rizikuoti, tikėdamasis taip pagerinti įmonės situaciją.
20.4. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tai, kad akcijų pardavimo sutarties sudarymo metu P. Š. galėjo nesuvokti realios sunkios bendrovės finansinės padėties ar ją vertinti, kaip ne tokią blogą, paneigia liudytojos J. S. parodymai. Liudytoja J. S. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. 2009 m. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ prasidėjo finansiniai sunkumai, nebuvo atsiskaitoma nei su buhalterines paslaugas teikusia įmone, nei su Valstybine mokesčių inspekcija. P. Š. apie savo didėjančią skolą ir skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai žinojo, nes pasirašydavo avansines apyskaitas. Liudytoja taip pat parodė, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pardavimo sutartis jų įmonei pateikta nebuvo ir todėl į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą neįtraukta (t. 11, b. l. 101-103).
20.5. Aptarti duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui P. Š. buvo žinoma apie jo vadovaujamos įmonės sunkią ekonominę padėtį, tačiau jis įmonės vardu 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė akcijų pardavimo sutartį ir sumokėjo 69 720,72 eurų avansą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, nors nuteistasis ir priėmė rizikingus sprendimus investuoti bendrovės lėšas (69 720,72 Eur), tačiau toks nuteistojo elgesys negali būti traktuojamas kaip bendrovės turto iššvaistymas – tai buvo tik beviltiškoje padėtyje atsidūrusio nuteistojo investicija, turėjusi greitu metu duoti bendrovei finansinę grąžą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
20.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisės priimti rizikingus sprendimus ribas nustato įstatymuose, juridinio asmens steigimo dokumentuose bei kituose vidaus dokumentuose nustatytos pareigos. Šių pareigų privalu laikytis viso sprendimų priėmimo proceso metu, kurį iš esmės sudaro trys pagrindiniai etapai: 1) informacijos rinkimas, sprendimo turinio nustatymas ir rizikos įvertinimas; 2) sprendimo priėmimas ir 3) sprendimo įgyvendinimas. Šio proceso metu vadovas turi nustatyti galimas priimamo sprendimo rizikas, jas išmatuoti, imtis visų protingų priemonių joms apriboti ir sumažinti, jas nuolat stebėti bei kontroliuoti. Įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-584-303/2015).
20.7. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei nuteistasis P. Š. niekuomet nesivertė investicine veikla, nagrinėjamu atveju nuteistasis realiai nesidomėjo, kokios įmonės akcijas siekia įgyti, kuo Latvijos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ verčiasi, koks, kokiu pagrindu ir kiek realus tariamas jo nurodytas virš 3 mln. latų reikalavimas turėjo būti Latvijos įmonei patenkintas. Nuteistasis nereikalavo ir negavo jokių šį galimą ar tariamą reikalavimo įvykdymo užtikrinimą pagrindžiančių duomenų ar dokumentų, nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius interesus, jei toks reikalavimas, ar Latvijos bendrovės akcijų įgijimo sandoris nepavyktų. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad P. Š. pasiūlymą investuoti į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą gavo iš investicijų paiešką atlikusios įmonės, kuri ir rekomendavo investuoti būtent į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą, nuteistasis pasitikėjo savo srities profesionalais ir jam nebuvo pagrindo išsamiai analizuoti RAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą, patikimumą ir pan., tačiau byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju P. Š. iš tiesų nurodė, kad prieš pasirašant 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pardavimo sutartį jis su įmone, kurios pavadinimo neprisiminė, buvo sudaręs sutartį dėl investicijų paieškos į įmonių akcijas. 2009 m. rudenį jam paskambino asmuo, su kuriuo jis buvo pasirašęs minėtą sutartį, ir pasakė, kad yra kompanija, kurios akcijas galima nupirkti. P. Š. negalėjo nurodyti, kaip atrodė minėtas asmuo. P. Š. nieko nežinojo apie RAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. nei jos veiklos pobūdžio, nei buveinės ar vadovų. Jam buvo paaiškinta, kad šios įmonės akcijos ateityje kils. P. Š. taip pat paaiškino, kad atsimena asmenį vardu M. T. O., su kuriuo teko bendrauti dėl kažkokio sandorio (t. 10, b. l. 96-99). Apklaustas pirmosios instancijos teisme P. Š. jau nebenurodė, kad prieš pasirašant 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pardavimo sutartį jis buvo sudaręs sutartį dėl investicijų paieškos į įmonių akcijas. Nuteistasis paaiškino, kad susipažino su žmogumi, kuris jam pasiūlė investuoti į Latvijos įmonės akcijas, kuri turi didelės vertės reikalavimą. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme P. Š. parodė, kad susipažino su M. T. O., kuris ir rekomendavo padaryti šią investiciją. Taigi nuteistojo parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs, nuteistasis nepateikė tariamai sudarytos sutarties dėl investicijų paieškos į įmonių akcijas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti investicijų paiešką vykdžiusios įmonės pavadinimo, o apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jau nurodė, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas jam įsigyti pasiūlė M. T. O.. Iš pirmosios instancijos teisme pagarsintų liudytojo M. T. O. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis buvo kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovu. Kas ir kodėl įgaliojo jį atstovauti šią bendrovę, jis neprisiminė. Kompanija „(duomenys neskelbtini)“ buvo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kuri vykdė nekilnojamojo turto pardavimą, nuomą, priežiūrą, akcininke. Bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ jis gana gerai žino, kadangi ėjo šios bendrovės direktoriaus pareigas nuo kelių mėnesių iki 2 metų. Jam buvo išrašytas įgaliojimas kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ vardu parduoti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Jis atsimena, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje pasirašė akcijų pardavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi P. Š.. Jis P. Š. pažįsta daugiau nei dešimt metų, kur susipažino, neprisimena. Taip pat neprisimena, kaip jie susitiko su P. Š., kuris iš jų pasiūlė įsigyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas (t. 2, b. l. 84-86). Šie liudytojo parodymai yra neinformatyvūs, M. T. O. negalėjo nurodyti, kuris iš jų su P. Š. pasiūlė įsigyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys paneigia apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad P. Š. pasiūlymą investuoti į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą gavo iš investicijų paiešką atlikusios įmonės.
20.8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei 2009 m. rugsėjo 14 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutarties, nei atsiskaitymą pagrindžiančių dokumentų P. Š. neperdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei, duomenų apie RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įgijimą kitu būdu į buhalterinę apskaitą taip pat neįtraukė. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl vėluojančio atsiskaitymo su ja laiku nepriėmė sutarties bei pagal ją atliktą mokėjimą patvirtinančio 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekio Nr. 2017, o taip pat neįvykdė sutarties priede Nr. 1 numatytų bendrovės įrašymo į RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registrą sąlygų ir įsigyto ilgalaikio finansinio turto neapskaitė bendrovės apskaitoje, tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai. Liudytoja J. S. apklausta pirmosios instancijos teisme aiškiai parodė, kad jos vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri vedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pardavimo sutartis pateikta nebuvo ir todėl į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą neįtraukta. Liudytoja taip pat nurodė, kad P. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus jai pateikdavo nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 30 d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad sutartis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos buvo nutraukta 2010 m. vasario 22 d. (t. 4, b. l. 31). Pažymėtina, kad pats nuteistasis P. Š. negalėjo vienareikšmiškai nurodyti, ar perdavė minėtus dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutartis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų.
20.9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla buvo iškelta 2010 m. kovo 8 d. (t. 1, b. l. 28-29). P. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog 2010 m. kovo 24 d. jam paskambino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. Č. ir pranešė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla bei liepė pateikti bendrovės buhalterinius dokumentus (t. 11, b. l. 64). Prašymą dėl savo skolos grafiko ir sumokėjimo bankroto administratoriui P. Š. rašė 2010 m. balandžio 28 d. (t. 3, b. l. 12). Šie duomenys patvirtina, kad P. Š. buvo žinoma apie pradėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą ir apie bankroto administratoriaus pastangas nustatyti ar surasti įmonės turtą, tačiau nuteistasis RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo dokumentus bankroto administratoriui pateikė tik 2010 m. birželio 4 d., nors 2009 m. rugsėjo 14 d. sutartyje numatytas galutinis atsiskaitymo už akcijas terminas pasibaigė 2010 m. gegužės 31 d. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, minėtu laikotarpiu nebebuvo jokių realių galimybių nei sutartį įvykdyti, nei derėtis dėl jos sąlygų ar terminų. Tokiu būdu P. Š. ne tik pats nesiėmė jokių veiksmų dėl sutarties įvykdymo ir akcijų realaus įgijimo, bet ir panaikino tokią galimybę bankroto administratoriui.
20.10. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą, ne nuteistasis, o bankroto administratoriaus atstovas nedėjo pastangų nustatyti ar surasti bendrovės turtą, 2010 m. birželio 4 d. administratoriui pateikus sutartį dėl RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo, jis nebandė atgauti bendrovės sumokėto avanso, pvz. ginčyti sutartį ar reikalauti grąžinti sumokėtą avansą ir taip susigrąžinti bendrovės sumokėtas lėšas. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, net nepavykus šio sandorio užbaigti, bendrovė sumokėjusi avansą pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. Č. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo dokumentai jam buvo pateikti tik 2010 m. birželio 4 d. M. Č. bandė tą sandorį patikrinti, elektroniniu paštu nurodytu adresu rašė laiškus Panamos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, bet jokio atsakymo nesulaukė, akcijų nerado (t. 11, b. l. 87-90). Nors 2009 m. rugsėjo 14 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutarties 2 punkte buvo numatyta, kad tuo atveju, jei visa kaina nėra sumokama iki nurodytos datos, laikoma, kad pirkėjas už 49 000 latų įgijo 120 vnt. akcijų (t. 3, b. l. 58-60), tačiau aptarti duomenys patvirtina, kad buvo dedamos pastangos patikrinti RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes ir surasti minėtas akcijas, tačiau to padaryti nepavyko.
20.11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje P. Š. 2009 m. rugsėjo 14 d. sudaryta RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutartis buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas – nusikalstami padariniai, priežastiniu ryšiu susiję su P. Š. veika, kilo ne, kaip teigiama apeliaciniame skunde, dėl bankroto administratoriaus veiksmų (nebandžius atgauti bendrovės sumokėto avanso), o dėl akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančio, ekonomiškai nepagrįsto P. Š. sandorio sudarymo. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, P. Š., neteisėtai, likus vos keliems mėnesiams iki bendrovės bankroto, suvokdamas ir ignoruodamas sunkią bendrovės finansinę būklę, skolas valstybei, darbuotojams ir paslaugas teikusiems asmenims, neatlygintinai (kadangi nei sandorio metu, nei po jo jokio turto UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai neįgijo) perdavė M. T. O. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas - 49 000 latų (tai atitinka 69 720,72 Eur), tokiu būdu iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą. Nors byloje nenustatyta, kad nuteistasis tokių padarinių būtų sąmoningai siekęs, t. y. veikęs tiesiogine tyčia, tačiau P. Š. žinodamas jo vadovautos bendrovės turtinę padėtį ir suvokdamas sudaromo sandorio rizikingumą bei pavojingumą, nesidomėdamas, kokios įmonės akcijas siekia įgyti, kuo Latvijos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ verčiasi, koks, kokiu pagrindu ir kiek realus tariamas jo nurodytas virš 3 mln. latų reikalavimas turėjo būti Latvijos įmonei patenkintas, ir, nepaisant to, pasirašydamas minėtą akcijų pardavimo sutartį, sąmoningai leido byloje nustatytiems padariniams (UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto praradimui) kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Nuteistasis šio sandorio niekaip neatvaizdavo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, per pusmetį iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir tris mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nesiėmė jokių priemonių gauti informacijai apie sandorio turinį ir vykdymą, pats šio sandorio neįvykdė, taip pat per įstatyme ir pačioje akcijų pardavimo sutartyje nurodytą terminą nepateikė informacijos bankroto administratoriui, tokiu būdu užkirsdamas kelią surasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – sumokėtus pinigus ar akcijas – ir jį atgauti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo P. Š. nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Dėl civilinio ieškovo M. D. apeliacinio skundo.
21. Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. vasario 7 d. nutarimu BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl P. Š. nusikalstamais veiksmais bendrovei padarytos 163 786 Lt dydžio turtinės žalos (t. 1, b. l. 70). Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas M. D. pranešimas, kuriuos jis pranešė, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutartimi dėl reikalavimo teisių perleidimo naujajam kreditoriui M. D. buvo perduotos visos pradinio kreditoriaus BUAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teisės į P. Š., jo 163 786,30 Lt dydžio skolą ir kitus šalutinius reikalavimus (palūkanas ir pan.) dėl padarytos žalos, kuri nustatinėjama ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00093-10. M. D. prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 73). 2014 m. lapkričio 13 d. prokuroro nutarimu buvo panaikintas 2013 m. vasario 7 d. nutarimas dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo civiliniu ieškovu ir civiliniu ieškovu dėl 163 786,30 Lt (47 435,79 Eur) turtinės žalos atlyginimo buvo pripažintas M. D. (t. 1, b. l. 75-76). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu civiliniam ieškovui M. D. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
22. Apeliaciniame skunde civilinis ieškovas M. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo ieškinį patenkinti bei iš nuteistojo P. Š. priteisti 47 435,79 Eur. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog P. Š. pasisavino 163 786,30 Lt, į kurią reikalavimo teisę pagal sutartį įgijo M. D., civilinis ieškinys turėjo ir galėjo būti patenkintas.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Pastaruoju atveju teismas tik konstatuoja civilinės atsakomybės sąlygas (fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys), tačiau neturi teisės spręsti ieškinio iš esmės, t. y. nei nustatyti, iš ko priteisiama reikalaujama atlyginti žala, nei jos dydžio.
24. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pradinio kreditoriaus) ir M. D. (naujojo kreditoriaus) buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią susitarta, jog nuo šios sutarties sudarymo momento pradinis kreditorius atlygintinai už atskirame susitarime tarp šalių nurodytą kainą perleidžia naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius perima visas pradinio kreditoriaus turimas reikalavimo teises į P. Š., tarp jų ir į P. Š. 163 786,30 Lt dydžio skolą bei kitus šalutinius reikalavimus (palūkanas ir pan.) dėl padarytos žalos, kuri nustatinėjama ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00093-10 (sutarties 1 punktas) (t. 1, b. l. 74). Apeliantas skunde nurodo, kad jo įgyta reikalavimo teisė yra galiojanti ir nenuginčyta, o ši sutartis patvirtina, jog reikalavimas į P. Š. perleistas ir pagal sutartį atsiskaityta, tačiau nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei M. D. nepateikė sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido M. D. reikalavimo teises į P. Š. 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio skolą, bei atsiskaitymo dokumentų, patvirtinančių, kad M. D. sumokėjo už reikalavimo perleidimą. Tokio susitarimo nėra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje Nr. B2-2990-565/2014. Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į civilinio ieškovo skundą, įrodymų, patvirtinančių, jog M. D. teisėtai, pagrįstai ir tinkamai įgijo reikalavimo teises iš bendrovės bankroto administratoriaus, nepateikimas civilinio ieškinio išsprendimui šioje byloje turi svarbią reikšmę. Byloje nesant dokumentų, už kiek buvo perleistos bendrovės reikalavimo teisės į nuteistąjį, bei duomenų, patvirtinančių, kad už perleistą reikalavimą buvo atsiskaityta, nėra aišku, ar civilinis ieškovas pagrįstai ir teisėtai yra įgijęs iš bendrovės reikalavimą ir atitinkamai, ar jis gali būti laikomas teisėtu civilinio ieškovu byloje.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka ne tik tuomet, kai negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio, bet ir tuo atveju, kai teismas negauna papildomos medžiagos. Apygardos teismas, išanalizavęs bylos duomenis dėl civilinio ieškinio, padarė teisingą išvadą, kad civilinio ieškinio klausimo negalima tiksliai išspręsti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos patikimos medžiagos apie tai, ar M. D. teisėtai, pagrįstai ir tinkamai įgijo reikalavimo teises iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl civiliniam ieškovui M. D. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.
26. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno ir civilinio ieškovo M. D. apeliacinius skundus atmesti.