- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-377-236/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01220-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Achema“
- Atsakovas
- BALTPOOL uždarajai akcinei bendrovei
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2587-656/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Achema“ ieškinį atsakovei BALTPOOL uždarajai akcinei bendrovei (LITGRID, akcinės bendrovės teisių perėmėja) dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė AB „Achema“ ir atsakovė LITGRID, AB sudarė 2010-07-01 Elektros energijos perdavimo paslaugos sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarė, kad sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis atsakovė (perdavimo sistemos operatorius) įsipareigojo suteikti ieškovei (tinklų naudotojui) elektros energijos persiuntimo perdavimo tinklais paslaugą, o ieškovė (tinklų naudotojas) įsipareigojo sumokėti atsakovei už suteiktą perdavimo paslaugą. 2011-01-25 buvo sudarytas Sutarties pakeitimas Nr. 1.
Ieškovė AB „Achema“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BALTPOOL UAB (LITGRID, AB teisių perėmėja), prašydama pripažinti pripažinti niekiniu ir negaliojančiu Sutarties 3.1 punktą, pakeistą Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 punktu ir galiojusį nuo 2011-01-01, ta apimtimi, kuria ieškovė įpareigota mokėti atsakovei LITGRID, AB gamintojo VIAP mokestį, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui bei 127 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims bei 44 straipsnio 2 daliai; pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Sutarties 3.1 ir 6.5 punktus, pakeistus Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 ir 5 punktais ir galiojusius nuo 2011-01-01, bei Sutarties priedo Nr. 4, pakeisto Sutarties pakeitimo Nr. 1 9 punktu ir galiojusio nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, 10 punktą ta apimtimi, kuria ieškovė įpareigota mokėti 6,01 ct/kWh dydžio VIAP mokestį atsakovei LITGRID, AB, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 – 4 dalims, 67 straipsnio 15 punktui bei 127 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 daliai, 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims bei 44 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 2 straipsnio 19 daliai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės LITGRID, AB 889 619,56 Eur (3 071 678,40 Lt) gauto gamintojo VIAP mokesčio už 2011 m. sausio - kovo mėn., kurį atsakovė LITGRID, AB gavo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio pagrindu iš ieškovės; priteisti 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.
Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, kadangi VIAP yra valstybės nustatomas privalomas mokestis ir todėl vadovaujantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu bei 127 straipsnio 3 dalimi jo reguliavimas privalo būti nustatytas išimtinai įstatymų lygmeniu.
Ieškovė pažymėjo, kad 2011-01-25 poįstatyminių teisės aktų pagrindu atsakovės iniciatyva sudarytu Sutarties pakeitimu Nr. 1 buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, kuriame nurodyta, kad už VIAP moka ieškovė: „esantis elektros energijos vartotoju, ar vykdantis elektros energijos gamybos veiklą”. Šio punkto pagrindu nuo 2011-01-01 atsakovė reikalavo iš ieškovės mokėti VIAP mokestį: už elektros energiją, ieškovės įsigytą iš elektros energijos tiekėjų (vartotojo VIAP mokestis), ši elektros energija pateikiama ieškovei skirstomaisiais ir perdavimo tinklais; už ieškovės savo termofikacinėje elektrinėje pagamintą elektros energiją, kuria ieškovė vartoja savo teritorijoje savo ūkiniams poreikiams ar tiekia savo teritorijoje esančių juridinių ar fizinių asmenų ūkiniams poreikiams (gamintojo VIAP mokestis), ši elektros energija ieškovei nėra tiekiama skirstomaisiais ir/ar perdavimo tinklais.
Ieškovės teigimu, nurodytas poįstatyminis reguliavimas, kurio pagrindu buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, nuo 2011-01-01 nustatė elektros energijos gamintojams, tame tarpe ieškovei, pareigą mokėti gamintojo VIAP mokestį. Kadangi poįstatyminiai teisės aktai ir pareiga mokėti gamintojo VIAP prieštarauja Konstitucijai, ES teisės aktams bei įstatymams, ieškovė sumokėjusi šį mokestį už 2011 m. sausio - kovo mėnesius, gindama savo teises, toliau 2011 metais gamintojo VIAP mokesčio nebemokėjo.
Ieškovės vertinimu, poįstatyminis reguliavimas, kurio pagrindu buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, kuris nuo 2011-01-01 nustatė elektros energijos gamintojams, tame tarpe ieškovei, pareigą mokėti gamintojo VIAP mokestį, prieštarauja Elektros energetikos įstatymui (toliau – Įstatymas), kurio 2 straipsnio 37 dalis, 28 straipsnio 4 ir 5 dalys bei 44 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad VIAP mokestį turi mokėti vartotojai, kai jie perka elektros energiją iš visuomeninio ar nepriklausomo tiekėjo. Įstatymas aiškiai nurodė pareigą subjektams mokėti tik vartotojo, bet ne gamintojo VIAP mokestį. Įstatymas ne tik nenustatė pareigos elektros energijos gamintojui mokėti gamintojo VIAP mokestį, bet ir nesuteikė tokios teisės nei Vyriausybei, nei jos įgaliotai institucijai. Faktą, kad poįstatyminiais teisės aktais negalėjo būti nustatoma pareiga ieškovui mokėti gamintojo VIAP mokestį, patvirtina ir tai, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas numato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti tik VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką. Įstatymas nesuteikė teisės poįstatyminiais teisės aktais nustatyti subjektus, kurie privalo mokėti VIAP mokestį.
Ieškovė pažymėjo, kad nurodytos įstatymo nuostatos yra imperatyvios, jų tikslas nustatyti subjektus, kurie įpareigojami mokėti VIAP mokestį. Tuo tarpu, šių normų nesilaikymas ir/ar nukrypimas nuo jų reikštų, kad yra paneigiamas Elektros energetikos statymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas Elektros energetikos įstatymo tikslas nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje. Visos visuomenės interesas yra tai, kad energetikos srityje būtų laikomasi įstatymo nustatytų reikalavimų, subjektai nebūtų apmokestinami nesant įstatyminio pagrindo. Priešinga situacija paneigtų teisinės valstybės principą, neigiamai veiktų visuomenės interesus.
Ieškovė sprendė, kad ginčijamos Sutartys prieštarauja imperatyvioms Elektros energetikos įstatymo normoms, todėl pripažintinos niekinėmis CK 1.80 str. 1 d. pagrindu.
Ieškovė taip pat prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Sutarties 3.1 ir 6.5 punktus, pakeistus Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 ir 5 punktais ir galiojusius nuo 2011-01-01, bei Sutarties priedo Nr. 4, pakeisto Sutarties pakeitimo Nr. 1 9 punktu ir galiojusio nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, 10 punktą ta apimtimi, kuria ieškovas AB „Achema“ įpareigotas mokėti 6,01 ct/kWh dydžio VIAP mokestį atsakovui, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi, ieškovės teigimu, šie sutarties punktai prieštaravo Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 daliai, 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims bei 44 straipsnio 2 daliai.
Ieškovė nurodė, kad Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009-11-24 įsakymu Nr. 1-215, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009-11-24 įsakymu Nr. 1-214; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2010-12-17 nutarimu Nr. 03-328; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodika (toliau – 2007 m. Metodika), patvirtinta Komisijos 2007-10-19 nutarimu Nr. 03-82; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos skaičiavimo metodika (toliau – 2011 m. Metodika), patvirtinta Komisijos 2011-07-07 nutarimu Nr. 03-166; Komisijos 2010-10-29 nutarimu Nr. 03-254 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų nustatymo“ bendrovė, kaip elektros energijos gamintoja, neteisėtai buvo įpareigota mokėti VIAP mokestį, be to, VIAP mokestis buvo nustatytas nepagrįstai ir yra neteisėtai per didelis.
Ieškovė pažymėjo, kad VIAP teikimo tvarkos aprašas ir kiti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai neteisėtai išplečia Įstatymu nustatytą VIAP mokestį mokančių subjektų ratą. Energetikos ministro patvirtintas VIAP teikimo tvarkos aprašas ir kiti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai iš esmės išplėtė Elektros energetikos įstatymo nustatytą reguliavimą ir nustatė visiškai naujas, įstatymų nustatyto pagrindo neturinčias teisės normas. Kadangi anksčiau nurodyti teisės aktai mokėti VIAP mokestį įpareigojo ir ieškovę, kaip elektros energijos gamintoją, už savo pasigamintą elektros energiją, akivaizdu, kad Elektros energetikos įstatymui prieštaraujančiu įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytu reguliavimu buvo pažeistos jos teisės. Faktą, kad įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais negalėjo būti nustatoma pareiga bendrovei, kaip elektros energijos gamintojai, mokėti VIAP mokestį, patvirtina ir tai, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas nustato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti tik VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką. Elektros energetikos įstatymas nesuteikė teisės įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyti subjektus, kurie privalo mokėti VIAP mokestį.
Ieškovė nurodė, kad ši Elektros energetikos įstatymo norma galiojo nuo 2004-07-07 ir nors nuo to laiko įstatymas buvo keistas keletą kartų, įstatymų leidėjas nė karto neišreiškė valios VIAP mokesčiu apmokestinti elektros energijos gamintojus ir / ar suteikti teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pačiai nuspręsti, ar be įstatyme nurodytų elektros energijos vartotojų VIAP mokesčiu turėtų būti apmokestinti ir kiti subjektai, pavyzdžiui, elektros energijos gamintojai.
Ieškovė teigė, kad energetikos ministro ir Komisijos nustatytas ieškovės, kaip elektros energijos gamintojos, apmokestinimas neatitiko įstatymo leidėjo valios. Įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai negali nukrypti nuo įstatyme išreikštos įstatymų leidėjo valios ir VIAP mokesčiu apmokestinti bendrovę, kaip elektros energijos gamintoją. Ieškovės teigimu, VIAP teikimo tvarkos aprašo 25 ir 26.2 punktai, VIAP lėšų administravimo aprašo 4 punktas, 2007 m. Metodikos 3 punktas, nustatydami pareigą daliai elektros energijos gamintojų, įskaitant ją, mokėti VIAP, pažeidžia Konstituciją ir anksčiau nurodytas įstatymo normas. Dėl to ieškovė laikė, kad jie yra neteisėti tiek, kiek nustatė pareigą 2011 m. bendrovei mokėti VIAP mokestį.
Ieškovė pažymėjo, kad minėti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, įpareigodami mokėti VIAP mokestį už savo paties pagamintą elektros energiją ir taip remti toje pačioje elektros energijos gamybos rinkoje veikiančias elektrines, kurių efektyvumas yra netgi mažesnis nei bendrovės termofikacinės elektrinės. VIAP teikimo tvarkos aprašo 6.2, 8.2, 25, 26.2 ir 26.3 punktais, VIAP lėšų administravimo aprašo 4 punktu bei 2007 m. Metodikos 3 punktu nustatomas teisinis reguliavimas prieštaravo sąžiningos konkurencijos laisvei, teikė privilegijas atskiriems ūkio subjektams bei diskriminavo bendrovę, kaip elektros energijos gamintoją, dėl to atsirado reikšmingų konkurencijos skirtumų atitinkamoje rinkoje ir dėl to, nepagrįstai sudarant nevienodas veiklos sąlygas, buvo iškreipta konkurencija.
Ieškovės teigimu, VIAP mokestis laikytinas Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nurodytu privalomu mokėjimu, todėl VIAP mokestis ir esminiai jo elementai turėjo būti nustatomi tik įstatymu. Įstatymas ir įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai netinkamai ir neteisėtai nustatė VIAP sąrašą bei VIAP paramą gaunančių subjektų ratą ir atitinkamai neteisėtai padidino mokėtiną VIAP mokestį. Kuo didesnis nepagrįstai ir neteisėtai reikalaujamas VIAP mokestis, tuo didesnė žala bendrovei, kadangi ji priversta mokėti dar didesnį jos atžvilgiu neteisėtai nustatytą VIAP mokestį.
Ieškovė pažymėjo, kad Elektros energetikos įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas prieštaravo Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą. Nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvos 2003/54/EB ir Direktyvos 2009/72/EB nuostatas, nebuvo laikomasi imperatyvų, susijusių su reikalavimu viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus nustatyti aiškius, skaidrius, nediskriminacinius, kuriuos galima patikrinti, kriterijus. Be to, tinkamai nebuvo įgyvendinta ir Tarybos 2004-02-11 direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičianti Direktyvą 92/42/EEB (toliau – Termofikacijos direktyva). Pagal Termofikacijos direktyvą Europos Sąjungoje buvo skatinama ir visokeriopai remiama termofikacija, pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir pirminės energijos taupymu energetikos vidaus rinkoje.
Ieškovė nurodė, kad VIAP reguliavimas Lietuvoje neskatino termofikacijos plėtros, o atvirkščiai – stabdė termofikacijos plėtrą per neteisėtą gamintojų apmokestinimą VIAP mokesčiu, o tai lėmė investicijų neatsiperkamumą ir jų sustabdymą. Įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais detalizuotas elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra neteisėta valstybės pagalba.
Ieškovės teigimu, VIAP paramos schema ir VIAP mokestis, kaip tokios paramos dalis, iki šiol nėra suderinta su Europos Komisija, kaip to reikalauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatos bei jas įgyvendinantys Europos Sąjungos reglamentai. Esant tokioms aplinkybėms VIAP mokesčio forma teikiama parama atitinkamoms elektros energetikos įmonėms laikytina neteisėta valstybės pagalba. Europos Komisijai nebuvo pranešta apie valstybės pagalbą ir negautas sutikimas ją teikti, todėl laikė, kad tokia valstybės pagalba ir kartu rinktas VIAP mokestis yra neteisėti.
Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtumas taip pat pasireiškė tuo, kad VIAP paramos forma teikiama valstybės pagalba padarė reikšmingą neigiamą poveikį konkurencijai ir todėl laikytina nesuderinama su vidaus rinka. Atitinkamai tokios valstybės pagalbos teikimas padidino bendrovės elektros energijos kainą bei padarė žalą. Dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų padidėjo bendrovės gaminamos produkcijos savikaina sumokėtu VIAP mokesčiu, o tai sumažino produkcijos konkurencingumą tiek Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų. VIAP mokesčio, kaip neteisėtos valstybės pagalbos dalies, konstatavimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti atsakovės neteisėtus veiksmus. Energetikos įstatymas, leisdamas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti VIAP sąrašą ir suteikdamas teisę Komisijai paskelbti VIAP mokesčio dydį, prieštarauja Konstitucijai. Energetikos įstatymu ir Įstatymu tinkamai nesureguliavus VIAP mokesčio esminių elementų ir paliekant teisę vykdomosios valdžios institucijoms savo nuožiūra nustatyti VIAP sąrašą ir apimtį, VIAP mokesčio dydį, VIAP lėšų gavėjus ir mokėtojus atitinkamais atvejais ir pan., buvo sudarytos prielaidos neribotai plėsti VIAP apimtis ir dydį.
Ieškovė taip pat prašė dėl poįstatyminių aktų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT), kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą.
Atsakovė BALTPOOL UAB (LITGRID, AB teisių perėmėja) procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį bei prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir LVAT dėl poįstatyminių aktų atitikimo Elektros energetikos įstatymui ir kitiems aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams atmesti, prašymą kreiptis į į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmesti.
Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė laisva valia prisiėmė sutartinius įsipareigojimus, susijusius su visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokėjimu, ir juos tinkamai vykdė iki 2011 m. balandžio mėnesio. 2011-01-25 buvo sudarytas Sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo šalys taip pat susitarė, kad atsakovė atliks viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų administravimą nustatant mokėtinas, gautinas ar kompensuojamas lėšas už suteiktas paslaugas bei vykdant atsiskaitymus Sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais (Sutarties 1.6 punktas); ieškovė už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) mokės atsakovei VKEKK patvirtintomis ir paskelbtomis perdavimo sistemos operatoriaus elektros energijos perdavimo paslaugos kainomis (tarifais) (Sutarties 3.1 punktas).
Atsakovės teigimu, visos Sutarties sąlygos ieškovės nurodomu laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. atitiko galiojusį teisinį reglamentavimą, o atsakovė vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Atsakovė pažymėjo, kad ieškovei neįrodžius, jog egzistuoja pagrindai Sutarties dalis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nėra pagrindų ir laikyti restitucijos, kaip numatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje.
Atsakovė nurodė, kad teisinį pagrindą viešuosius interesus atitinkančių paslaugų nustatymui elektros energetikos sektoriuje numato Europos Sąjungos teisė, t. y. trečiąjį energetikos paketą sudarančios 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau - Direktyva), panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 str. 2 d. Direktyvos nuostatos šiuo metu jau yra perkeltos į nacionalinę teisę priėmus 2012-01-17 Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą. Analogiška nuostata buvo numatyta ir iki Direktyvos galiojusios 2003-06-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 3 str. 2 d., kuri į nacionalinę teisę buvo perkelta ieškovės nurodomu metu galiojusiu Elektros energetikos įstatymu. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencija taip pat buvo nustatyta Elektros energetikos įstatymo 5 str. 3 p. ir 49 str. 1 d. Vadovaudamasi Elektros energetikos įstatyme nustatyta kompetencija, Vyriausybė 2004-11-22 nutarimu Nr. 1462 Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Elektros energetikos įstatymą įgaliojo Energetikos ministeriją patvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) sąrašą, šių paslaugų teikimo tvarkos aprašą.
Atsakovė pažymėjo, kad energetikos ministras, vadovaudamasis Vyriausybės suteiktais įgaliojimais, 2009-11-24 priėmė įsakymą 1-214 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo, kuriame patvirtino viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą. Energetikos ministras 2009-11-24 įsakymu Nr. 1-215 patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą (toliau - Aprašas), kurio 25 p. numatė, kad mokėjimas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taikomas elektros energijos vartotojams ir elektros energijos gamybos leidimus turintiems juridiniams ar fiziniams asmenims, kurių elektros energijos gamybos įrenginiai prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų arba tiesioginės linijos, gaminantiems elektros energiją ir vartojantiems ją savo teritorijoje savo įmonės ūkiniams poreikiams ar tiekiantiems elektros energiją jos teritorijoje esančių juridinių ar fizinių asmenų ūkiniams poreikiams.
Atsakovės teigimu, tiek Aprašas, tiek visi kiti aukščiau nurodyti teisės aktai yra teisėti ir galiojantys, o Sutarties nuostatos atitiko ir atitinka jų nuostatas, ką ieškovė pripažino ieškinyje. Dėl to sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir, atitinkamai, nėra pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatų.
Atsakovė pažymėjo, kad bet kuris asmuo, tarp jų ir elektros energijos gamintojas, vartojantis elektros energiją savosioms reikmėms užtikrinti, laikomas elektros energijos vartotoju ir privalo sumokėti už vartojamą elektros energiją aukščiau nurodytomis valstybės reguliuojamomis arba sutartinėmis kainomis, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 28 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Šis reikalavimas lygiais pagrindais taikomas visiems elektros energijos rinkos dalyviams. Elektros energijos gamintojai, vartojantys elektros energiją savosioms reikmėms, taip pat privalo sumokėti už suvartotą elektros energiją ir jiems suteiktas tinklų paslaugas. Tuo atveju, jei gamintojas perka elektros energiją savosioms reikmėms pagal sutartį su tiekėju, jo mokamą galutinę elektros energijos kainą sudarys visos aukščiau nurodytos elektros energijos kainos dedamosios. Tuo atveju, jei gamintojas vartoja savo pasigaminta elektros energija ir nesinaudoja elektros tinklu paslaugomis. Vienintele mokėtina elektros energijos kainos dalimi yra VIAP teikimo išlaidos, kurias lygiais pagrindais padengia visi elektros energijos vartotojai, kaip ir nurodyta Aprašo 25 punkte.
Atsakovė nurodė, kad pagal savo tikslinį pobūdį ir reikšmę energetinei sistemai VIAP yra teikiamos visų ūkio objektų. kurių elektros įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, naudai, nepriklausomai nuo faktinio elektros energijos vartojimo iš tinklų atitinkamu laiko periodu. Pavyzdžiui, atsakingi subjektai užtikrina nuolatinį elektros energijos ir galios rezervą, perdavimo sistemos operatorius atlieka nacionalinę balansavimo funkciją gaminama ir vartojama elektros energija, pagaminta naudojant atsinaujinančius vergijos išteklius, įgyvendinami strateginiai energetikos projektai, reikalingi energijos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti. Be šių VIAP tinkamo ir savalaikio užtikrinimo energetinės sistemos funkcionavimas neišvengiamai susidurtų su tiekimo patikimumo bei saugumo pertrūkių grėsmėmis.
Atsakovės teigimu, ieškovei nustatyta pareiga mokėti už suteiktas viešąjį interesą atitinkančias paslaugas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Nustatytas mokėti atlyginimas neteikia privilegijų atskiriems ūkio subjektams bei nediskriminuoja ieškovės. Nustatytas atlyginimas už VIAP neiškraipo konkurencijos. Net jei reikalavimas mokėti atlyginimą už VIAP sudarytų skirtingas konkurencijos sąlygas (su kuo atsakovė nesutinka), skirtingos konkurencijos sąlygos būtų sąlygotos įstatymų reikalavimų vykdymu.
Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai teigė, kad nustatytas VIAP teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. VIAP yra lėšos, kurios decentralizuoto fondo pagrindu yra renkamos konkrečioms viešąjį interesą atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje remti. VTAP lėšų koncepcija niekaip neatitinka valstybinio mokesčio sąvokos, nes vienas esminių valstybinio mokesčio kriterijų yra šių mokesčių kaupimas valstybės biudžete. Būtent valstybės biudžete ir yra renkami visi valstybės mokesčiai, vėliau tą patį biudžetą naudojant kaip pajamų šaltinį valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, VIAP šiame procese nedalyvauja, jo lėšos nėra dedamos į bendrą valstybės „kišenę“ ir nėra konkrečiu numatytu laiku skirstomos valstybės reikmėms. Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą.
Ieškovės prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išspręsti 2013-02-27 ir 2015-04-02 nutartimis.
Ieškovės prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą išspręstas 2013-02-27 nutartimi.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-09-01 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti visiškai.
Teismas konstatavo, kad ieškinys ir ieškovės prašymai dėl kreipimosi į LVAT atmetami.
Teismas nurodė, kad aktualūs bylai klausimai buvo nagrinėjami Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme ir LVAT.
Teismas nustatė, kad, ieškovės teigimu, ginče minimais teisės aktais ji, kaip elektros energijos gamintoja, neteisėtai buvo įpareigota mokėti mokestį už VIAP. Įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai neteisėtai išplėtė įstatymais nustatytą reguliavimą ir nustatė pareigą mokėti gamintojo VIAP mokestį, VIAP mokestis – mokestis, kurio esminiai elementai nėra įtvirtinti įstatymu, VIAP mokestis ir VIAP lėšos – neteisėta valstybės pagalba, VIAP reguliavimas prieštarauja kitiems ES teisės aktams, VIAP mokesčio dydis nepagrįstai ir neteisėtai per didelis, gamintojo VIAP mokestis prieštarauja Konkurencijos įstatymui.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo laikyti, kad dabartinis teisinis reguliavimas turi spragų, kurias užpildyti būtų kompetentingas teismas. Teismas pažymėjo, kad taip pat neturi galios vertinti teisės norminiuose aktuose įtvirtinto aptariamo paramos mechanizmo ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje pažymėjo, kad įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka.
Teismas sutiko su atsakove, kad nei 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 2003/54/EB (toliau – Direktyva 2009/72/EB), nei jokiuose kituose pareiškėjos nurodomuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad konkretūs VIAP lėšų mokėtojai turi būti nustatyti būtent įstatymu, t. y. ES teisės aktai neįpareigoja jokios valstybės narės perkelti direktyvas į nacionalinę teisę būtent konkrečiu vieninteliu teisės aktu.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą. Taigi viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios paslaugos grindžiamos viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, visuotinai reikšmingu valstybės energetinės sistemos saugaus, patikimumo ir darnaus funkcionavimo palaikymo gėriu, vadovaujantis Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme nustatytais principais, kurie nukreipti visuomenės energijos vartojimo interesams užtikrinti. Tuo tikslu VIAP kaštai teisės aktų nustatyta tvarka paskirstomi visiems elektros energijos vartotojams. Mokėjimai už VIAP negali būti ir nėra traktuojami kaip mokestinės prievolės, todėl jų dydis pagrįstai nustatomas įstatymą įgyvendinančių teisės aktų pagrindu, tokiu būdu nesukuriant teisės normų konkurencijos.
Teismas sutiko su atsakove, kad tai, kad įstatymų leidėjas nustatyti VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką delegavo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, ne paneigia, o patvirtina ginčijamo įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyto reguliavimo, susijusio su VIAP lėšų nustatymu, surinkimu ir paskirstymu, teisėtumą. Įstatymų nuostata, kad VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, išliko ir nuo 2012-02-07 įsigaliojusioje Elektros energetikos įstatymo redakcijoje (2 straipsnio 52 dalis).
Teismas pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek LVAT jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos taisyklė nagrinėjamo ginčo atveju suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ar LVAT sprendimo paskelbimo teisės aktas negali būti laikomas neteisėtu. Teisės aktų nuostatų dėl VIAP teisėtumo prezumpcija nėra paneigta, t. y. nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nei LVAT nėra priėmę sprendimų dėl pareiškėjos skunde minimų teisės aktų, kurių taikymas pareiškėjos atžvilgiu neva lėmė žalą, neteisėtumo.
Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 127 straipsnį, valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Mokėjimai už VIAP nėra valstybės biudžeto dalis ir į biudžetą tiesiogiai nemokami. Pagal Konstitucijos 127 straipsnį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą įtvirtina Mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 24 dalis „mokestį“ apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Mokesčių administravimo įstatyme mokesčio sąvoka apima 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Mokėjimai už VIAP nėra nustatyti taikomų mokesčių sąraše, įtvirtintame Mokesčių administravimo įstatyme, todėl mokėjimai už VIAP nėra laikytini mokestine prievole Mokesčių administravimo įstatymo prasme. Mokėjimo už VIAP dydžio kriterijus nustatė tuo metu galiojusio Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis. Pagal minėtą nuostatą, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Pagal tuo metu galiojusio Elektros energetikos įstatymo 5 straipsnio 3 punktą įstatymo leidėjas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai elektros energetikos sektoriuje suteikė įgaliojimus nustatyti VIAP sąrašą. Be to, pagal minėto įstatymo 9 straipsnį valstybė, nustatydama įpareigojimus teikti VIAP, skatina gamintojus gaminti elektros energiją panaudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Taip pat tuo metu galiojęs reguliavimas nustatė, kad rinkos dalyviai VIAP teikimo sąnaudas įtraukia į veiklos sąnaudas (Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 2 dalis).
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai taikomi ir nagrinėjamoje byloje ir sudaro pagrindą atmesti ieškinį. Teismas taip pat sprendė, kad ieškinys atmestinas remiantis atsakovės nurodytais argumentais.
Teismas nurodė, kad atsakovės teigimu, elektros energijos kainą sudaro šios dedamosios: elektros energijos įsigijimo kaina (elektros energijos gamybos arba biržos sandorio kaina), elektros energijos persiuntimo perdavimo ir skirstomaisiais tinklais paslaugų kaina, tiekimo paslaugų kaina (visuomeninio tiekimo kaina arba nepriklausomo tiekėjo pelno marža) ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina. Teismas pažymėjo, kad Elektros energetikos statymo 43 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodoma, jog nustatant viršutines elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, t.y. valstybės reguliuojamas elektros energijos kainos dedamąsias, inter alia numatomos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalimi, elektros energijos vartotoju yra laikomas „asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams“. Atsižvelgiant į tai, kad bet kuris asmuo, tarp jų ir elektros energijos gamintojas, vartojantis elektros energiją savosioms reikmėms užtikrinti, laikomas elektros energijos vartotoju ir privalo sumokėti už vartojamą elektros energiją aukščiau nurodytomis valstybės reguliuojamomis arba sutartinėmis kainomis (Elektros energetikos įstatymo 28 str. 4 ir 5 d.). Teismas nurodė, kad šis reikalavimas lygiais pagrindais taikomas visiems elektros energijos rinkos dalyviams.
Teismas pažymėjo, kad elektros energijos gamintojai, vartojantys elektros energiją savosioms reikmėms, taip pat privalo sumokėti už suvartotą elektros energiją ir jiems suteiktas tinklų paslaugas. Tuo atveju, jei gamintojas perka elektros energiją savosioms reikmėms pagal sutartį su tiekėju, jo mokamą galutinę elektros energijos kainą sudarys visos aukščiau nurodytos elektros energijos kainos dedamosios. Tuo atveju, jei gamintojas vartoja savo pasigaminta elektros energija ir nesinaudoja elektros tinklu paslaugomis, vienintele mokėtina elektros energijos kainos dalimi yra VIAP teikimo išlaidos, kurias lygiais pagrindais padengia visi elektros energijos vartotojai, kaip ir nurodyta Aprašo 25 punkte.
Teismas nurodė, kad VIAP yra teikiamos visų ūkio subjektų, kurių elektros įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, naudai, nepriklausomai nuo faktinio elektros energijos vartojimo iš tinklų atitinkamu laiko periodu. Be šių VIAP tinkamo ir savalaikio užtikrinimo energetinės sistemos funkcionavimas neišvengiamai susidurtų su tiekimo patikimumo bei saugumo pertrūkių grėsmėmis, tuo pačiu sukeliant riziką elektros energijos vartotojų tinkamam bei pakankamam aprūpinimui elektros energija.
Teismas pažymėjo, kad VIAP elektros energetikos sektoriuje baigtinis sąrašas nustatytas energetikos ministro 2009-11-24 įsakyme Nr. 1-214 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo (VIAP sąrašas), yra grindžiamos viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, visuotinai reikšmingu valstybės energetinės sistemos saugaus, patikimo ir darnaus funkcionavimo laikymo gėriu, vadovaujantis Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme nustatytais principais, kurie nukreipti šių suinteresuotų asmenų grupių, bet visuomenės energijos vartojimo interesams užtikrinti. Tuo tikslu VIAP kaštai teisės aktų nustatyta tvarka paskirstomi visiems elektros energijos vartotojams.?
Teismas sprendė, kad ieškovei nustatyta pareiga mokėti už suteiktas viešąjį interesą atitinkančias paslaugas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nes jai priskirtas mokėti atlyginimas yra nustatytas remiantis objektyviai pagrįstais, aiškiais ir skaidriais kriterijais, nustatytas mokėti atlyginimas neiškraipo konkurencijos tarp konkurentų atitinkamoje rinkoje ir nustatytas mokėti atlyginimas yra pagrįstas 2003-06-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir Įstatymo nustatytų pareigų įgyvendinimu.
Teismas sutiko su atsakove, kad nustatytas mokėti atlyginimas neteikė privilegijų atskiriems ūkio subjektams bei nediskriminavo ieškovės. Ieškovė neginčijo paties fakto, jog VIAP paslaugos taip, kaip jos yra apibrėžtos Įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje, yra realiai teikiamos. Taip pat neginčijamas faktas, jog atlyginimas už VIAP yra mokamas tik tiems asmenims, kurie šias paslaugas suteikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad VKEKK 2011-07-07 nutarimu Nr. 03-166 patvirtintoje VIAP elektros energetikos aktoriuje kainos nustatymo metodikoje yra įtvirtintas mechanizmas, leidžiantis užtikrinti, kad VIAP paslaugos tiekėjams mokamas atlyginimas neviršytų realiai suteiktų paslaugų vertės. Vadovaujantis šia metodika, nustatant kitų metų atlyginimą už VIAP yra įvertinama, ar mokant atlyginimą už praėjusiais metais suteiktą VIAP nebuvo permokos. Nustačius permoką, yra atitinkamai koreguojamas už einamaisiais ketais suteiktinas VIAP mokamas atlyginimas. Taigi, šios atlyginimo už suteiktas paslaugas schemos laikymasis leidžia užtikrinti skaidrumo, objektyvumo bei nediskriminavimo principų laikymąsi.
Teismas sprendė, kad nustatytas atlyginimas už VIAP neiškraipo konkurencijos, nes bet kurios VIAP schemos esmę sudaro tam tikrų paslaugų teikimas, atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimas yra neišvengiama tokios schemos taikymo pasekmė. Dėl šios priežasties diferencijavimas tarp paslaugą suteikusių ir už tai atlyginimą gavusių asmenų bei paslaugos nesuteikusių; atitinkamai, atlyginimo negavusių asmenų yra neišvengiamas. Tačiau toks diferencijavimas yra apspręstas objektyvaus kriterijaus - paslaugos suteikimo - dėl ko atlyginimo už VIAP mokėjimą numatantis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip iškraipantis konkurenciją.
Teismas nurodė, kad ieškovei nustatytas mokėti atlyginimas už suteiktas VIAP negali sukurti skirtingų sąlygų iškraipyti konkurencijos atitinkamoje rinkoje. Skirtingos konkurencinės sąlygos gali atsirasti tik įtakojant komercinėje apyvartoje esančių arba komercinei apyvartai skirtų produktų, t.y. prekių patekimo į rinką ir/ar komercinės apyvartos rinkoje sąlygas. Tuo tarpu, atlyginimu už suteiktas VIAP yra „apmokestinamas“ vidinis suvartojimas, t.y. VIAP yra taikomas ieškovės ūkiniams poreikiams tenkinti, o ne į rinką patiektai elektros energijai. Kadangi ieškovė, gamindamas elektros energiją savo ūkio reikmėms, nekonkuruoja su kitais ūkio subjektais elektros energijos gamybos rinkoje ir nėra konkurentas kitų elektros energijos gamyba imančių ūkio subjektų atžvilgiu, ieškovo mokamas atlyginimas už VIAP apskritai negali iškraipyti konkurencijos elektros energijos gamybos rinkoje. Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą nustatytas reguliavimas, susijęs su VIAP, visiškai atitinka Europos jungos teisės aktų keliamus reikalavimus.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisės aktai visiškai atitinka ir tinkamai įgyvendina šiuo metu galiojančią Direktyvą 2009/72/EB.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijama Sutartis atitinka Įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatas, sprendė, kad ieškinys atmestinas.
Teismas sutiko su atsakove, kad atlyginamas už suteiktas VIAP nėra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Šiuo atveju valstybė tik reglamentuoja/apibrėžia VIAP bei nustato pareigą mokėti atlyginimą šias paslaugas gaunantiems asmenims.
Vilniaus apygardos teismas 2016-12-01 nutartimi nutarė pakeisti atsakovę LITGRID, AB į jos teisių perėmėją BALTPOOL UAB.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė AB „Achema“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, ar VIAP mokestis atitinka kriterijus, kuriems esant atitinkamas mokėjimas laikomas mokesčiu, ir formaliai apsiribojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintu mokesčių sąrašu bei nurodė, kad „mokėjimai už VIAP nėra nustatyti taikomų mokesčių sąraše, įtvirtintame Mokesčių administravimo įstatyme, todėl mokėjimai už VIAP nėra laikytini mokestine prievole Mokesčių administravimo įstatymo prasme“.
Pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar mokėjimai už VIAP yra laikomi mokesčiais ar kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 16 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies prasme.
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas motyvuoti, kodėl mokėjimai už VIAP nėra mokesčiai, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad mokėjimai už VIAP nėra valstybės biudžeto dalis ir į biudžetą tiesiogiai nemokami.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, kad VIAP mokėjimų dydis pagrįstai nustatomas įstatymą įgyvendinančių teisės aktų pagrindu. Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas ne tik VIAP mokėjimų dydis, bet taip pat ir subjektai, kurie privalo mokėti už VIAP.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareigos mokėti gamintojo VIAP mokestį nustatymas neprieštarauja Konkurencijos įstatymui. Privilegijos yra teikiamos termofikacinėms elektrinėms, kurios pagamintą šilumą tiekia į aprūpinimo sistemasę, o taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims, kurie elektros energijos gamybai naudoja atsinaujinančius energijos išteklius, o šią pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams. Ieškovės pagaminta šiluma nėra tiekiama į bendrą aprūpinimo šiluma sistemą, tačiau jis tiekia šilumą į savo aprūpinimo šiluma sistemas, kurios naudojamos ir kitų 14 asmenų, esančių ieškovės teritorijoje, apšildymui. Tokiu būdu ieškovė be jokio objektyvaus pagrindo ir diskriminacinėmis sąlygomis privalo mokėti VIAP mokestį ir remti savo konkurentus.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2010-03-31 ataskaitoje Nr. VA-P-20-11-6 „Termofikacinėse elektrinėse pagamintos reikiamos elektros energijos supirkimo apimčių (kvotų) nustatymas“ (toliau - Valstybės kontrolės ataskaita) konstatuota, jog Lietuvoje termofikacinės elektrinės remiamos neatsižvelgiant į energijos gamybos efektyvumą, o veikianti termofikacinių elektrinių rėmimo sistema iškreipia rinką.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad VIAP mokesčio dydžio įtvirtinimas sutartyje, o ne įstatyme, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Sutartyje nustatytas VIAP mokesčio dydis, jį įtvirtinančios Sutarties nuostatos (Sutarties 3.1 ir 6.5 punktai bei Sutarties priedo Nr. 4 10 punktas) yra neteisėti ne tik dėl to, kad prieštarauja Konstitucijos imperatyvui, nurodančiam, kad VIAP mokesčio dydis turi būti nustatytas įstatymu. Šios nuostatos taip pat yra neteisėtos, kadangi poįstatyminiai teisės aktai, kurių pagrindu apskaičiuojamas ir Sutartyje įtvirtinamas VIAP mokesčio dydis, yra neteisėti, kadangi netinkamai nustato VIAP mokesčio dydį lemiančius kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad poįstatyminiais teisės aktais detalizuotas elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kad elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BALTPOOL UAB prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-01 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kadangi Elektros energetikos įstatymu, nepažeidžiant Konstitucijos nuostatų, Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai (Energetikos ministerijai) buvo deleguotos teisės nustatyti VIAP sąrašą ir VIAP teikimo tvarką, o Komisijai - VIAP kainą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atlyginimas už suteiktas VIAP (paslaugas) nėra mokestinė prievolė (mokestis) Mokesčių administravimo įstatymo prasme, o poįstatyminiame akte numatyta prievolė vartotojams - gamintojams atlyginti už suteiktas VIAP paslaugas nepagrįstai neišplečia subjektų, turinčių mokėti atlyginimą už šias paslaugas, rato.
Apeliantei taikomas atlygis už suteiktas VIAP neprieštarauja Konkurencijos įstatymui ir neriboja konkurencijos.
Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atlyginimas už VIAP nėra valstybės pagalba, nes tai yra apmokėjimas už suteiktas paslaugas, kas savo esme negali būti prilyginama valstybės lėšų ar išteklių naudojimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl VIAP sąrašo
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenuosekliai, neišsamiai ir ne sistemiškai įvertino ieškinio argumentus.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad Elektros energetikos įstatymo (2010-2012) 2 str. 41 p. ir 49 str. pagrindu Energetikos ministerijai buvo tinkamai suteikti įgaliojimai nustatyti VIAP sąrašą ir VIAP teikimo tvarką, o Komisijai - nustatyti VIAP kainą.
Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad VIAP sąrašas, teikimo tvarka ar kaina, privalo būti nustatyta įstatymų lygiu. Tuo tarpu, Energetikos ministerija VIAP sąrašą nustatė ES teisės aktuose įtvirtintų tiekimo saugumo ir aplinkos apsaugos principų ir tikslų ribose, kurie buvo perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę. Byloje nustatyta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nustatyti VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką delegavo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, ne paneigia, o patvirtina ginčijamo įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyto reguliavimo, susijusio su VIAP lėšų nustatymu, surinkimu ir paskirstymu, teisėtumą.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad Energetikos ministerija (energetikos ministro įsakymais), nustatydama VIAP sąrašą ir teikimo tvarką, laikėsi tuo metu galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, kurių teisėtumas nėra paneigtas, bei neviršijo savo kompetencijos priimdama poįstatyminius aktus, o Sutarties nuostatos atkartojo teisėtų ir galiojančių įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tai, kad įstatymų leidėjas nustatyti VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką delegavo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, ne paneigia, o patvirtina ginčijamo įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyto reguliavimo, susijusio su VIAP lėšų nustatymu, surinkimu ir paskirstymu, teisėtumą.
Dėl atlyginimo už suteiktas VIAP
Vertinant turinio požiūriu atlyginimą už suteiktas VIAP panašioje situacijoje Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį, yra konstatavęs, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai - tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridiniu ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą; valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei; jie tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui. Suskystintų gamtinių dujų (SGD) dedamoji, kuri yra sudedamoji gamtinių dujų kainos dalis, mokama privačiam subjektui už suteiktas viešojo intereso paslaugas, skirta gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, užtikrinti įrengimą ir eksploatavimą - yra nelaikytinas valstybiniu mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-04-03 nutarimas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, jog atlyginimas už VIAP savo turiniu yra neatlygintino pobūdžio mokėjimas valstybei. Atlyginimas už VIAP yra valstybės reguliuojamos kainos dedamoji ir mokama privatiems subjektams už suteiktas viešąsias paslaugas, siekiant užtikrinti, kad visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai, nepertraukiamai ir patikimai, naudojant efektyviausius energijos gamybos šaltinius bei prisidedant prie aplinkosauginių tikslų ir infrastruktūros gerinimo ar palaikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės esant identiškam reguliavimui, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visi vartotojai, kurie prijungti prie tinklo ir kuriems užtikrinimą galimybė visa apimtimi ir bet kuriuo metu iš elektros energijos tinklų gauti jų poreikiams patenkinti būtiną elektros energijos kiekį nediskriminacinėmis sąlygomis, saugiai ir patikimai, privalo atlyginti už viešojo intereso paslaugas, pagal suvartojamą kiekį, neatsižvelgiant į tai, iš ko tas kiekis buvo įsigytas ar paties pasigamintas ir suvartotas: „energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos, inter alia visų vartotojų aprūpinimo energetikos ištekliais, specifika ir būtinybė (kylanti inter alia iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų) užtikrinti energetinės sistemos saugumą ir patikimumą, taip pat siekis užtikrinti aplinkos apsaugą įvairiais būdais skatinant atsinaujinančių energetikos išteklių vartojimą lemia siekiant šių tikslų teikiamų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teisinio reguliavimo ypatumus. Paisant Konstitucijos, inter alia laikantis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinant galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių gali būti nustatytas ir toks viešųjų paslaugų elektros energetikos srityje teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga atlyginti už šias paslaugas būtų nustatyta visiems elektros energiją vartojantiems asmenims, kuriems užtikrinama galimybė gauti jų poreikiams patenkinti būtiną elektros energiją. <...> Taigi Vyriausybė, VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkte nustatydama pareigą lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas mokėti, neatsižvelgiant į tai, kokia dalis vartojamos elektros energijos yra perkama, t. y. atsižvelgiant į suvartojamą elektros energijos kiekį, ir tiems vartotojams, kurių įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų ir kurie perka tik dali savo ūkiniams poreikiams patenkinti būtinos elektros energijos, o dalį būtinos energijos pasigamina termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, neteisėtai neišplėtė įstatyme nustatyto subjektų, turinčių mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, rato (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-10-29 nutarimas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atlyginimas už VIAP nėra prilyginamas mokesčiui, nes tai yra atlygintinė viešoji paslauga. Nei VIAP kainos dydis, nei mokėtojų ratas, nei tvarka neprivalo būti įtvirtinta įstatymų lygiu. Be to, atsižvelgiant į viešąjį interesą, būtinybę užtikrinti ir palaikyti tinklo saugumą, patikimumą, visi prijungti vartotojai prie tinklo, turintys galimybę bet kuriuo metu iš tinklo patenkinti visą būtiną kiekį, nepaisant ar perka visą elektros energijos kiekį, ar dalį patys pasigamina ir suvartoja savo poreikiams, privalo mokėti atlyginimą už suteiktas VIAP nuo viso suvartoto kiekio.
Dėl Konkurencijos įstatymo normų taikymo
Apeliantės teigimu, pareigos mokėti gamintojo VIAP mokestį nustatymas prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisijos 2007-10-19 nutarimu Nr. 03-82 patvirtinta Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodika yra įtvirtintas mechanizmas, kuriuo remiantis nustatant kiekvienų ateinančių metų atlyginimą už VIAP įvertinama, ar mokant atlyginimą už praėjusiais metais suteiktas VIAP nebuvo susidariusi permoka. Nustačius permoką, atitinkamai buvo koreguojamas VIAP atlyginimo dydis už einamuosius metus.Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, ji nėra diskriminuojama, nes kaip ir visi vartotojai, kurie yra prijungti prie skirstymo ar perdavimo tinklo, ji privalo mokėti už suteiktas VIAP. Iš vartotojo pusės diskriminacijos apeliantės atžvilgiu nėra. Priešingai, jei ji būtų atleista nuo atlyginimo už VIAP mokėjimą, ji būtų pozityviai diskriminuojama kitų vartotojų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, diskriminacijos iš gamintojo pusės taip pat negalima konstatuoti, kadangi ne už pagamintą elektros energiją yra mokamas VIAP atlyginimas, o už suvartotą. Vartotojas ir gamintojas sutampa, bet tai nereiškia, kad atlyginimas už suteiktas paslaugas yra nustatytas gamintojui. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės pagaminta elektros energija naudojama tik jos, ar susijusių asmenų ūkiniams poreikiams tenkinti, t. y. apeliantė nekonkuruoja su kitais elektros energijos gamintojais elektros energijos gamybos rinkoje ir nėra laikytina konkurentu kitų užsiimančių šia veikla ūkio subjektų atžvilgiu. Dėl to darytina išvada, kad apeliantės mokamas atlyginimas už VIAP, pagal suvartotą elektros energijos kiekį, negali iškraipyti konkurencijos elektros energijos rinkoje.Be to, atlyginimas už suteiktas VIAP paslaugas yra nulemtas Direktyvos 2003/54/EB, Direktyvos 2009/72/EB bei Direktyvos 2004/8/EB tikslų, t. y. tiekimo saugumo užtikrinimas, efektyvios kogeneracijos skatinimas, įskaitant kogeneraciją naudojančią iškastinį kurą bei klimato apsaugą, kurie buvo perkelti į Nacionalinę energetikos strategiją ir Elektros energijos įstatymą. Dėl to darytina išvada, kad Energetikos ministerija, nustatydama VIAP sąrašą, laikėsi ES ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų tikslų bei tinkamai įgyvendino ES ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, t. y. 2011 m. galiojęs teisinis reguliavimas buvo nulemtas ES ir nacionalinių teisės aktų vykdymo.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog nebuvo nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimai ar konkurencijos ribojimai, nes savo esme tai yra paslaugos (viešosios paslaugos), kurių teikimas yra nulemtas ES ir nacionalinių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų vykdomo, kurių kaina yra skaidriai ir objektyviai nustatoma, pasitelkus nepriklausomą nacionalinį reguliuotoją.
Dėl atlyginimo už suteiktas VIAP ir jo naudojimo
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog poįstatyminiais teisės aktais detalizuotas elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kad elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka.Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, kad atlyginimas už suteiktas VIAP ir jo naudojimas yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atlyginimas už VIAP savo esme yra laikytinas atlyginimu už suteiktą paslaugą, pareiga mokėti atlyginimą kyla tik už suvartotą elektros energijos kiekį, nepriklausomai nuo to, ar elektros energiją pasigamino pats vartotojas, ar įsigijo iš kitų gamintojų, taip pat VIAP lėšų dydis yra iš anksto nustatytas objektyviai, skaidriai ir užtikrina, jog paslaugos teikėjams suteiktas už paslaugas būtų sumokėta rinkos sąlygomis, t.y. padengiant kaštus ir nustatant protingą maržą, kuri vyrauja tame sektoriuje, be to, esant VIAP lėšų permokai, yra nustatytas mechanizmas, kaip tos lėšos yra grąžinamos jas sumokėjusiems vartotojams.
Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašas, pavirtinas energetikos ministro 2009-12-24 įsakymu Nr. 1-215, patvirtina, kad toks reguliavimas užtikrina visų vartojančių ūkio subjektų nediskriminavimą, nes be išimčių visi vartotojai privalo mokėti vienodą atlyginimą už suteiktas viešąsias paslaugas. Be to, minėtas aprašas užtikrina, kad atlyginimas už suteiktas VIAP yra nustatytas iš anksto, yra objektyvus, skaidrus ir nediskriminacinis visų vartotojų atžvilgiu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas reglamentavimas patvirtina, kad konkurencija nėra ribojama, taip pat nėra pažeidžiami apeliantės interesai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atlyginimas už suteiktas VIAP ir jo naudojimas nėra valstybės pagalba ir neiškraipo konkurencijos.?
Dėl teisės aiškinimo ir taikymo, ginčijamo sandorio
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai rėmėsi Lietuvos respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT išaiškinimais, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ieškiniu ginčijamo sandorio negaliojančiu ir ieškinys atmestinas.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės AB „Achema“ ieškinį atsakovei BALTPOOL UAB (LITGRID, AB teisių perėmėja) dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016-09-01 sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsakovė BALTPOOL UAB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydžio patvirtinančių įrodymų. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymas netenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą nepakeistą.