- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- 2-2587-656/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01220-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- AB „Achema“
- Atsakovas
- LITGRID
- Kategorijos
- 113.6.1.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Ignotas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB „Achema“ ieškinį atsakovui LITGRID, AB dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškinio reikalavimai ir argumentai
Ieškovas AB „Achema“ ir atsakovas LITGRID, AB sudarė 2010-07-01 Elektros energijos perdavimo paslaugos sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarė, kad sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis atsakovas (perdavimo sistemos operatorius) įsipareigojo suteikti ieškovui (tinklų naudotojui) elektros energijos persiuntimo perdavimo tinklais paslaugą (Perdavimo paslaugą), o ieškovas (tinklų naudotojas), įsipareigojo sumokėti atsakovui už suteiktą Perdavimo paslaugą. 2011-01-25 buvo sudarytas Sutarties pakeitimas Nr. 1.
Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui dėl šalių sudarytos 2010-07-01 Elektros energijos perdavimo paslaugos sutarties pakeitimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, kuriuo prašo:
pripažinti niekiniu ir negaliojančiu Sutarties 3.1 punktą, pakeistą Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 punktu ir galiojusį nuo 2011-01-01, ta apimtimi, kuria ieškovas AB „Achema“ įpareigotas mokėti atsakovui LITGRID, AB Gamintojo VIAP mokestį, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, bei 127 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims, bei 44 straipsnio 2 daliai;pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Sutarties 3.1 ir 6.5 punktus, pakeistus Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 ir 5 punktais ir galiojusius nuo 2011-01-01, bei Sutarties priedo Nr. 4, pakeisto Sutarties pakeitimo Nr. 1 9 punktu ir galiojusio nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, 10 punktą, ta apimtimi, kuria ieškovas AB „Achema“ įpareigotas mokėti 6,01 ct/kWh dydžio VIAP mokestį atsakovui LITGRID, AB, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 – 4 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, bei 127 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 daliai, 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims, bei 44 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 2 straipsnio 19 daliai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams;taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo LITGRID, AB 889619,56 Eur (3 071 678,40 Lt) gauto Gamintojo VIAP mokesčio už 2011 m. sausio-kovo mėnesį, kurį atsakovas LITGRID, AB gavo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio pagrindu iš ieškovo AB „Achema“.
Šalies argumentai
Nustatytas VIAP teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Šią išvadą Ieškovas daro remdamasis tuo, kad VIAP neva yra valstybės nustatomas privalomas mokestis ir todėl vadovaujantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu bei 127 straipsnio 3 dalimi jo reguliavimas privalo būti nustatytas išimtinai įstatymų lygmeniu.
Ieškovas nurodė, kad 2011-01-25 poįstatyminių teisės aktų pagrindu atsakovo iniciatyva sudarytu Sutarties pakeitimu Nr. 1 buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, kuriame nurodyta, kad už VIAP moka ieškovas: „esantis elektros energijos vartotoju, ar vykdantis elektros energijos gamybos veiklą”. Šio punkto pagrindu nuo 2011-01-01 atsakovas reikalauja iš ieškovo mokėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) mokestį:
- už elektros energiją, ieškovo įsigytą iš elektros energijos tiekėjų (vartotojo VIAP mokestis). Ši elektros energija pateikiama ieškovui skirstomaisiais ir perdavimo tinklais;
- už paties ieškovo savo termofikacinėje elektrinėje pagamintą elektros energiją, kuria ieškovas vartoja savo teritorijoje savo ūkiniams poreikiams ar tiekia savo teritorijoje esančių juridinių ar fizinių asmenų ūkiniams poreikiams (gamintojo VIAP mokestis). Ši elektros energija ieškovui nėra tiekiama skirstomaisiais ir/ar perdavimo tinklais.
Nurodytas poįstatyminis reguliavimas, kurio pagrindu buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, nuo 2011-01-01 nustatė elektros energijos gamintojams, tame tarpe Ieškovui, pareigą mokėti Gamintojo VIAP mokesti Kadangi poįstatyminiai teisės aktai ir pareiga mokėti Gamintojo VIAP prieštarauja Konstitucijai, ES teisės aktams bei įstatymams, Ieškovas sumokėjęs šį mokestį už 2011 m. sausio - kovo mėnesius, gindamas savo teises, toliau 2011 metais Gamintojo VIAP mokesčio nebemokėjo.
Ieškovas teigia, kad poįstatyminis reguliavimas, kurio pagrindu buvo pakeistas Sutarties 3.1 punktas, kuris nuo 2011-01-01 nustatė elektros energijos gamintojams, tame tarpe ieškovui, pareigą mokėti Gamintojo VIAP mokestį prieštarauja Elektros energetikos įstatymui, kurio 2 straipsnio 37 dalis, 28 straipsnio 4 ir 5 dalys, bei 44 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad VIAP mokestį turi mokėti vartotojai, kai jie perka elektros energiją iš visuomeninio ar nepriklausomo tiekėjo. Tai reiškia, kad įstatymas aiškiai nurodo pareigą subjektams mokėti tik vartotojo, bet ne gamintojo VIAP mokestį. Įstatymas ne tik nenustato pareigos elektros energijos gamintojui mokėti gamintojo VIAP mokestį, bet ir nesuteikia tokios teisės nei Vyriausybei, nei jos įgaliotai institucijai. Faktą, kad poįstatyminiais teisės aktais negalėjo būti nustatoma pareiga Ieškovui mokėti gamintojo VIAP mokestį, patvirtina ir tai, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas numato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti tik VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką. Įstatymas nesuteikė teisės poįstatyminiais teisės aktais nustatyti subjektus, kurie privalo mokėti VIAP mokestį.
Ieškovo nuomone, nurodytos įstatymo nuostatos yra imperatyvios, jų tikslas nustatyti subjektus, kurie įpareigojami mokėti VIAP mokestį. Tuo tarpu šių normų nesilaikymas ir/ar nukrypimas nuo jų reikštų, kad yra paneigiamas Elektros energetikos statymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas Įstatymo tikslas nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje. Visos visuomenės interesas yra tai, kad energetikos srityje būtų laikomasi įstatymo nustatytų reikalavimų, subjektai nebūtų apmokestinami nesant įstatyminio pagrindo. Priešinga situacija paneigtų teisinės valstybės principą, neigiamai veiktų visuomenės interesus.
Ieškovas teigia, kad ginčijamos Sutartys prieštarauja imperatyvioms Elektros energetikos įstatymo normoms, todėl pripažintinos niekinėmis CK 1.80 str. 1 d. pagrindu.
Dėl poįstatyminių teisės aktų prieštaravimo aukštesnės galios teisė aktams
Prašydamas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Sutarties 3.1 ir 6.5 punktus, pakeistus Sutarties pakeitimo Nr. 1 3 ir 5 punktais ir galiojusius nuo 2011-01-01, bei Sutarties priedo Nr. 4, pakeisto Sutarties pakeitimo Nr. 1 9 punktu ir galiojusio nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, 10 punktą, ta apimtimi, kuria ieškovas AB „Achema“ įpareigotas mokėti 6,01 ct/kWh dydžio VIAP mokestį atsakovui, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, ieškovas nurodė, kad šie sutarties punktai prieštarauja Elektros energetikos įstatymo (toliau – Įstatymo) 2 straipsnio 37 daliai, 5 straipsnio 3 punktui, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims, bei 44 straipsnio 2 daliai.
Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-214; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. O3-328; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2007 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. O3-82; Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. O3-166; Komisijos 2010 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-254 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų nustatymo“. Minėtais teisės aktais bendrovė, kaip elektros energijos gamintoja, neteisėtai buvo įpareigota mokėti mokestį už VIAP, be to, VIAP mokestis buvo nustatytas nepagrįstai ir yra neteisėtai per didelis. VIAP teikimo tvarkos aprašas ir kiti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai neteisėtai išplečia Įstatymu nustatytą VIAP mokestį mokančių subjektų ratą. Energetikos ministro patvirtintas VIAP teikimo tvarkos aprašas ir kiti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai iš esmės išplėtė Įstatymo nustatytą reguliavimą ir nustatė visiškai naujas, įstatymų nustatyto pagrindo neturinčias teisės normas. Kadangi anksčiau nurodyti teisės aktai mokėti VIAP mokestį įpareigojo ir bendrovę, kaip elektros energijos gamintoją, už savo pasigamintą elektros energiją, akivaizdu, kad Įstatymui prieštaraujančiu įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytu reguliavimu buvo pažeistos jos teisės. Faktą, kad įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais negalėjo būti nustatoma pareiga bendrovei, kaip elektros energijos gamintojai, mokėti VIAP mokestį, patvirtina ir tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 41 punktas nustato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti tik VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką. Įstatymas nesuteikė teisės įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyti subjektus, kurie privalo mokėti VIAP mokestį. Pabrėžia, kad ši Įstatymo norma galiojo nuo 2004 m. liepos 7 d. ir nors nuo to laiko įstatymas buvo keistas keletą kartų, įstatymų leidėjas nė karto neišreiškė valios VIAP mokesčiu apmokestinti elektros energijos gamintojus ir / ar suteikti teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pačiai nuspręsti, ar be įstatyme nurodytų elektros energijos vartotojų VIAP mokesčiu turėtų būti apmokestinti ir kiti subjektai, pavyzdžiui, elektros energijos gamintojai.
Akivaizdu, kad energetikos ministro ir Komisijos nustatytas pareiškėjos, kaip elektros energijos gamintojos, apmokestinimas neatitiko įstatymo leidėjo valios. Įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai negali nukrypti nuo įstatyme išreikštos įstatymų leidėjo valios ir VIAP mokesčiu apmokestinti bendrovę, kaip elektros energijos gamintoją, vadinasi, VIAP teikimo tvarkos aprašo 25 ir 26.2 punktai, VIAP lėšų administravimo aprašo 4 punktas, 2007 m. Metodikos 3 punktas, nustatydami pareigą daliai elektros energijos gamintojų, įskaitant ją, mokėti VIAP, pažeidžia Konstituciją ir anksčiau nurodytas įstatymo normas, todėl yra neteisėti tiek, kiek nustatė pareigą 2011 m. bendrovei mokėti VIAP mokestį.
Minėti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, įpareigodami mokėti VIAP mokestį už savo paties pagamintą elektros energiją ir taip remti toje pačioje elektros energijos gamybos rinkoje veikiančias elektrines, kurių efektyvumas yra netgi mažesnis nei bendrovės termofikacinės elektrinės. VIAP teikimo tvarkos aprašo 6.2, 8.2, 25, 26.2 ir 26.3 punktais, VIAP lėšų administravimo aprašo 4 punktu bei 2007 m. Metodikos 3 punktu nustatomas teisinis reguliavimas prieštaravo sąžiningos konkurencijos laisvei, teikė privilegijas atskiriems ūkio subjektams bei diskriminavo bendrovę, kaip elektros energijos gamintoją, dėl to atsirado reikšmingų konkurencijos skirtumų atitinkamoje rinkoje ir dėl to, nepagrįstai sudarant nevienodas veiklos sąlygas, buvo iškreipta konkurencija.
Kadangi VIAP mokestis laikytinas Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nurodytu privalomu mokėjimu, atitinkamai VIAP mokestis ir esminiai jo elementai turėjo būti nustatomi tik įstatymu. Įstatymas ir įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai netinkamai ir neteisėtai nustatė VIAP sąrašą bei VIAP paramą gaunančių subjektų ratą ir atitinkamai neteisėtai padidino mokėtiną VIAP mokestį. Kuo didesnis nepagrįstai ir neteisėtai reikalaujamas VIAP mokestis, tuo didesnė žala bendrovei, kadangi ji priversta mokėti dar didesnį jos atžvilgiu neteisėtai nustatytą VIAP mokestį. Įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas prieštaravo Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą. Nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvos 2003/54/EB ir Direktyvos 2009/72/EB nuostatas, nebuvo laikomasi imperatyvų, susijusių su reikalavimu viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus nustatyti aiškius, skaidrius, nediskriminacinius, kuriuos galima patikrinti, kriterijus. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai nebuvo įgyvendinta ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičianti Direktyvą 92/42/EEB (toliau – Termofikacijos direktyva). Pagal Termofikacijos direktyvą Europos Sąjungoje buvo skatinama ir visokeriopai remiama termofikacija, pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir pirminės energijos taupymu energetikos vidaus rinkoje.
VIAP reguliavimas Lietuvoje neskatino termofikacijos plėtros, o atvirkščiai – stabdė termofikacijos plėtrą per neteisėtą gamintojų apmokestinimą VIAP mokesčiu, o tai lėmė investicijų neatsiperkamumą ir jų sustabdymą. Įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais detalizuotas elektros energijos gamybos ir kitų veiklų rėmimas iš VIAP mokesčio surinktomis lėšomis yra neteisėta valstybės pagalba.
VIAP paramos schema ir VIAP mokestis, kaip tokios paramos dalis, iki šiol nėra suderinta su Europos Komisija, kaip to reikalauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatos bei jas įgyvendinantys Europos Sąjungos reglamentai. Esant tokioms aplinkybėms VIAP mokesčio forma teikiama parama atitinkamoms elektros energetikos įmonėms laikytina neteisėta valstybės pagalba. Kadangi Europos Komisijai nebuvo pranešta apie valstybės pagalbą ir negautas sutikimas ją teikti, tokia valstybės pagalba ir kartu rinktas VIAP mokestis yra neteisėti.
Be to, neteisėtumas taip pat pasireiškia tuo, kad VIAP paramos forma teikiama valstybės pagalba padarė reikšmingą neigiamą poveikį konkurencijai ir todėl laikytina nesuderinama su vidaus rinka. Atitinkamai tokios valstybės pagalbos teikimas padidino Bendrovės elektros energijos kainą bei padarė žalą. Dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų padidėjo bendrovės gaminamos produkcijos savikaina sumokėtu VIAP mokesčiu, o tai sumažino produkcijos konkurencingumą tiek Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų. VIAP mokesčio, kaip neteisėtos valstybės pagalbos dalies, konstatavimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti atsakovės neteisėtus veiksmus. Energetikos įstatymas, leisdamas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti VIAP sąrašą ir suteikdamas teisę Komisijai paskelbti VIAP mokesčio dydį, prieštarauja Konstitucijai. Energetikos įstatymu ir Įstatymu tinkamai nesureguliavus VIAP mokesčio esminių elementų ir paliekant teisę vykdomosios valdžios institucijoms savo nuožiūra nustatyti VIAP sąrašą ir apimtį, VIAP mokesčio dydį, VIAP lėšų gavėjus ir mokėtojus atitinkamais atvejais ir pan., buvo sudarytos prielaidos neribotai plėsti VIAP apimtis ir dydį.
Ieškovas savo reikalavimams pagrįsti prašo teismo dėl poįstatyminių aktų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, o būtent:
Dėl Energetikos ministro įsakymų ir Komisijos nutarimų, nustatančių pareigą elektros energijos gamintojams mokėti VIAP mokestį už savo pasigamintą ir savo ūkiniams poreikiams ar kitų jų teritorijoje esančių asmenų poreikiams suvartotą elektros energiją ir taip išplečiančių Įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei nustatančių diskriminacinį reguliavimą, atitikimo Įstatymui ir kitiems aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams
Ar VIAP sąrašo 1 punktas (Žin., 2009, Nr. 140-6158), ir VIAP teikimo tvarkos aprašo 25 punktas (redakcijos: Žin., 2010, Nr. 122-6227, Žin., 2011, Nr. 14-647) tiek, kiek jame įtvirtinta, kad VIAP lėšos surenkamos iš elektros energijos gamintojų už jų pačių pasigamintą elektros energiją, kurią (i) gamintojai hsuvartoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti ir (ii) kurią gamintojas patiekia asmenims jų ūkiniams poreikiams tenkinti, ir, Ar VIAP lėšų administravimo aprašo 4 punktas, 5 punktas, 10-14 punktai (2010, Nr. 152-7775, Žin., 2011, Nr. 27-1317), numatantys, kad VIAP lėšos surenkamos iš elektros energijos gamintojų už jų pačių pasigamintą elektros energiją, kurią (i) gamintojai suvartoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti ir (ii) kurią gamintojas patiekia asmenims jų ūkiniams poreikiams tenkinti, ir Ar Metodikos (Žin. 2010, Nr.: 127-6522) 9.4 punktas, numatantis, kad nustatant VIAP mokestį Komisija įvertina prognozuojamą gamintojų pagaminti ir savo ūkiniams poreikiams suvartoti elektros energijos kiekį per ateinančius kalendorinius metus, t. y. įvertina elektros energijos kiekį, kurį pagamina ir savo ūkiniams poreikiams suvartoja elektros energijos gamintojai, taip įskaičiuodama, kad šie gamintojai mokės VIAP mokestį nuo jų pagamintos (ne nupirktos) ir savo poreikiams sunaudotos elektros energijos,
Šalies argumentai
neprieštarauja toliau nurodytoms Konstitucijos, Įstatymo, Nacionalinės energetikos strategijos ir Konkurencijos įstatymo nuostatoms:
Įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3912) 3 straipsnio 2 ir 5 punktams ir 5 straipsnio 3 punktui, kurie numatė, kad Įstatymo tikslas: (i) sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti ir (ii) užtikrinti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje, o taip pat apibrėžia Vyriausybės, arba jos įgaliotos institucijos (Energetikos ministerijos) kompetenciją VIAP reguliavimo srityje, bei Konstitucijos 98 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad ministrai vykdo tik tas pareigas, kurias jiems numato įstatymai; irĮstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3912) 2 straipsnio 37 daliai, 28 straipsnio 4 ir 5 dalims ir 45 straipsnio 1 ir 2 dalims, kurie nustato VIAP mokesčio mokėtojus (tik vartotojai) ir atvejus, kada šie mokėtojai moka VIAP mokestį (tik kai perka elektros energiją); irSeimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos (toliau – Nacionalinė energetikos strategija) 13.10 punktui; irKonkurencijos įstatymo (2009-04-09 įstatymo Nr. XI-216 (Žin., 2009, Nr. 46-1795)) 4 straipsnio 1 daliai, kuri numatė, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, nustatančiai draudimą diskriminuoti atskirus ūkio subjektus bei Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 4 dalims.
Dėl VIAP sąrašo nepagrįsto ir neteisėto išplėtimo ir atitinkamai neteisėto VIAP mokesčio dydžio
Ar VIAP sąrašo 1.2 punktas, 4 punktas (Žin., 2009, Nr. 140-6158, Žin., 2010, Nr.: 122 -6226) irAr VIAP teikimo tvarkos aprašo 3 punktas, 4 punkto pirmas sakinys, 6.2, 6.3, 8.2 punktai (Žin., 2010, Nr. 122-6227, Žin., 2011, Nr. 14-647) irKomisijos 2011 m. Nutarimo 1.8 punktas (Žin., 2010, Nr. 128-6576)
Šalies argumentai
neprieštarauja Energetikos įstatymo (Žin., 2010, Nr. 67-3337) 2 straipsnio 19 daliai ir Įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3912) 2 straipsnio 40 ir 41 dalims bei Europos Sąjungos Direktyvų 2003/54/EB ir 2009/72/EB nuostatoms bei Termofikacijos direktyvos nuostatoms bei Nacionalinės energetikos strategijos 11.6, 11.7, 13.6 ir 13.7 punktams.
Atsakovo argumentai
Atsakovas prašė ieškinį bei prašymą kreiptis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl poįstatyminių aktų atitikimo Įstatymui ir kitiems aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams atmesti ir nurodė, kad Ieškovas laisva valia prisiėmė sutartinius įsipareigojimus, susijusius su visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokėjimu, ir juos tinkamai vykdė iki 2011 m. balandžio mėnesio2011-01-25 buvo sudarytas Sutarties pakeitimas Nr. 1 (Pakeitimas Nr. 1), kuriuo šalys, be kita ko, aiškiai susitarė, kad:
Atsakovas atliks viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų administravimą nustatant mokėtinas, gautinas ar kompensuojamas lėšas už suteiktas paslaugas bei vykdant atsiskaitymus Sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais (Sutarties 1.6 punktas);Ieškovas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) mokės Atsakovui VKEKK patvirtintomis ir paskelbtomis perdavimo sistemos operatoriaus elektros energijos perdavimo paslaugos kainomis (tarifais) (Sutarties 3.1 punktas).
Šalies argumentai
Visos Sutarties sąlygos Ieškovo nurodomu laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011 m. balandžio mėneso atitiko galiojusį teisinį reglamentavimą, o atsakovas vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovui neįrodžius, jog egzistuoja pagrindai Sutarties dalis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nėra pagrindų ir laikyti restitucijos, kaip numatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje.
Teisinį pagrindą viešuosius interesus atitinkančių paslaugų nustatymui elektros energetikos sektoriuje numato Europos Sąjungos teisė. Konkrečiai, trečiąjį energetikos paketą sudaranti 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB (toliau - Direktyva) 3 str. 2 d.).
Direktyvos nuostatos Šiuo metu jau yra perkeltos į nacionalinę teisę priėmus 2012-01-17 Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą. Analogiška nuostata buvo numatyta ir iki Direktyvos galiojusios 2003-06-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB 3 str. 2 d., kuri į nacionalinę teisę buvo perkelta Ješkovo nurodomu metu galiojusiu Elektros energetikos įstatymu.
Elektros energetikos įstatymo 2 str. 40 d. buvo nustatyta viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje sąvoka numatanti, kad viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje yra:
„veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse".
Elektros energetikos įstatymo 2 str. 41 d. nustatė viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apibrėžimą tai yra:
„elektros energetikos įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje".
Tokia Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencija taip pat buvo nustatyta Elektros energetikos Įstatymo 5 str. 3 p. ir 49 str. 1 d. Vadovaudamasi Elektros energetikos įstatyme nustatyta kompetencija, Vyriausybė 2004 11 22 nutarimu Nr. 1462 Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos kros energetikos įstatymą įgaliojo Energetikos ministeriją patvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) sąrašą, šių paslaugų teikimo tvarkos aprašą.
Energetikos ministras, vadovaudamasis Vyriausybės suteiktais įgaliojimais, 2009 11 24 priėmė įsakymą 1-214 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo, kuriame patvirtino viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą.
Energetikos ministras 2009 11 24 įsakymu Nr. 1-215 patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą (toliau - Aprašas), kurio 25 p. numatė, kad:
„Mokėjimas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taikomas elektros energijos vartotojams ir elektros energijos gamybos leidimus turintiems juridiniams ar fiziniams asmenims, kurių elektros energijos gamybos įrenginiai prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų arba tiesioginės linijos, gaminantiems elektros energiją ir vartojantiems ją savo teritorijoje savo įmonės ūkiniams poreikiams ar tiekiantiems elektros energiją jos teritorijoje esančių j undinių ar fizinių asmenų ūkiniams poreikiams."
Tiek Aprašas, tiek visi kiti aukščiau nurodyti teisės aktai yra teisėti ir galiojantys, o Sutarties nuostatos atitiko ir atitinka jų nuostatas, ką Ieškovas aiškiai ir pripažįsta savo Ieškinyje . Todėl nėra pagrindo teigti, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir, atitinkamai, nėra jokio pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatų, kuriomis remiasi ieškovas.
Viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymo sąnaudų įtraukimą į valstybės reguliuojamas kainas energetikos sektoriuje nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau - Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalis, kurioje numatoma, jog
„nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančiu įpareigojimu vykdymas bei nustatyta pelno norma".
Elektros energijos kainą sudaro šios dedamosios: elektros energijos įsigijimo kaina (elektros energijos gamybos arba biržos sandorio kaina), elektros energijos persiuntimo perdavimo ir skirstomaisiais tinklais paslaugų kaina, tiekimo paslaugų kaina (visuomeninio tiekimo kaina arba nepriklausomo tiekėjo pelno marža) ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina. Įstatymo 43 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodoma, jog nustatant viršutines elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, t.y. valstybės reguliuojamas elektros energijos kainos dedamąsias, inter alia numatomos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos.
Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 37 dalimi, elektros energijos vartotoju yra laikomas „asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams". Atsižvelgiant į tai, bet kuris asmuo, tarp jų ir elektros energijos gamintojas, vartojantis elektros energiją savosioms reikmėms užtikrinti, laikomas elektros energijos vartotoju ir privalo sumokėti už vartojamą elektros energiją aukščiau nurodytomis valstybės reguliuojamomis arba sutartinėmis kainomis, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Šis reikalavimas lygiais pagrindais taikomas visiems elektros energijos rinkos dalyviams.
Elektros energijos gamintojai, vartojantys elektros energiją savosioms reikmėms, taip pat privalo sumokėti už suvartotą elektros energiją ir jiems suteiktas tinklų paslaugas. Tuo atveju, jei gamintojas perka elektros energiją savosioms reikmėms pagal sutartį su tiekėju, jo mokamą galutinę elektros energijos kainą sudarys visos aukščiau nurodytos elektros energijos kainos dedamosios. Tuo atveju, jei gamintojas vartoja savo pasigaminta elektros energija ir nesinaudoja elektros tinklu paslaugomis. Vienintele mokėtina elektros energijos kainos dalimi yra VIAP teikimo išlaidos, kurias lygiais pagrindais padengia visi elektros energijos vartotojai, kaip ir nurodyta Aprašo 25 punkte.
Pagal savo tikslinį pobūdį ir reikšmę energetinei sistemai, VIAP yra teikiamos visų ūkio objektų. kurių elektros įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, naudai, nepriklausomai nuo faktinio elektros energijos vartojimo iš tinklų atitinkamu laiko periodu. Pavyzdžiui, atsakingi subjektai užtikrina nuolatinį elektros energijos ir galios rezervą, perdavimo sistemos operatorius atlieka nacionalinę balansavimo funkciją gaminama ir vartojama elektros energija, pagaminta naudojant atsinaujinančius vergijos išteklius, įgyvendinami strateginiai energetikos projektai, reikalingi energijos tiekimo saugumui r patikimumui užtikrinti, Be šių VIAP tinkamo ir savalaikio užtikrinimo energetinės sistemos funkcionavimas neišvengiamai susidurtų su tiekimo patikimumo bei saugumo pertrūkių grėsmėmis.
Ieškovui nustatyta pareiga mokėti už suteiktas viešąjį interesą atitinkančias paslaugas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Nustatytas mokėti atlyginimas neteikia privilegijų atskiriems ūkio subjektams bei nediskriminuoja ieškovo. Nustatytas atlyginimas už VIAP neiškraipo konkurencijos. Net jei reikalavimas mokėti atlyginimą už VIAP sudarytų skirtingas konkurencijos sąlygas (su kuo Atsakovas nesutinka), skirtingos konkurencijos sąlygos būtų sąlygotos įstatymų reikalavimų vykdymu.
Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nustatytas VIAP teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Šią išvadą Ieškovas daro remdamasis tuo, kad VIAP neva yra valstybės nustatomas privalomas mokestis ir todėl vadovaujantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu bei 127 straipsnio 3 dalimi jo reguliavimas privalo būti nustatytas išimtinai įstatymų lygmeniu.
VIAP yra lėšos, kurios decentralizuoto fondo pagrindu yra renkamos konkrečioms viešąjį interesą atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje remti. VTAP lėšų koncepcija niekaip neatitinka valstybinio mokesčio sąvokos, nes vienas esminių valstybinio mokesčio kriterijų yra šių mokesčių kaupimas valstybės biudžete. Būtent valstybės biudžete ir yra renkami visi valstybės mokesčiai, vėliau tą patį biudžetą naudojant kaip pajamų šaltinį valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, VIAP šiame procese nedalyvauja, jo lėšos nėra dedamos į bendrą valstybės „kišenę" ir nėra konkrečiu numatytu laiku skirstomos valstybės reikmėms.
Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir ieškovo prašymai dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmetami.
Įvertinus tai, kad reguliavimas, kuriuo atsakovas grindžia šioje byloje ginčijamą Sutarties 3.1 punkto teisėtumą, buvo ne kartą keistas, žemiau yra pateikti bylos nagrinėjimui aktualių teisės aktų (atitinkamų redakcijų) sąrašas:
Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2010, Nr. 67-3337) (toliau – Energetikos įstatymas);Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (Žin., 2009, Nr. 91-3912) (toliau – Įstatymas);Energetikos ministerijos 2009-11-24 įsakymas Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ (Žin., 2009, Nr. 140-6158, Žin., 2010, Nr.: 122 -6226) (toliau – VIAP sąrašas);Energetikos ministerijos 2009-11-24 įsakymas Nr. 1-125 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 122-6227, Žin., 2011, Nr. 14-647) (toliau – VIAP teikimo tvarkos aprašas);Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau taip pat - Komisija) 2010-12-17 nutarimas Nr. O3-328 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 152-7775) (toliau – VIAP lėšų administravimo aprašas);Komisijos 2007-10-19 nutarimas Nr. O3-82 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos“ (Žin. 2010, Nr.: 127 -6522) (toliau – Metodika);Komisijos 2010-10-29 nutarimas Nr. O3-254 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų nustatymo“ (toliau – 2011 m. Nutarimas).
Ieškovas teigia, kad minėtais teisės aktais ji, kaip elektros energijos gamintoja, neteisėtai buvo įpareigota mokėti mokestį už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP). Įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai neteisėtai išplėtė įstatymais nustatytą reguliavimą ir nustatė pareigą mokėti gamintojo VIAP mokestį, VIAP mokestis – mokestis, kurio esminiai elementai nėra įtvirtinti įstatymu, VIAP mokestis ir VIAP lėšos – neteisėta valstybės pagalba, VIAP reguliavimas prieštarauja kitiems ES teisės aktams, VIAP mokesčio dydis nepagrįstai ir neteisėtai per didelis, gamintojo VIAP mokestis prieštarauja Konkurencijos įstatymui.
Nėra pagrindo laikyti, kad dabartinis teisinis reguliavimas turi spragų, kurias užpildyti būtų kompetentingas teismas. Teismas taip pat neturi galios vertinti teisės norminiuose aktuose įtvirtinto aptariamo paramos mechanizmo ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2013-34/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-18/2013 ištirti,
1. pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-18/2013 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apima elektros energijos balansavimą, 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 7 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 daliai;
2. pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-39/2014 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims.
Rezoliucinė dalis
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. KT28-N17/2015 nutarė:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 88-4609) patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad elektros energijos, gaminamos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, balansavimas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 17-752) 74 straipsnio 1, 2 dalims, neprieštaravo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (Žin., 2011, Nr. 62-2936) 20 straipsnio 1 dalies nuostatai „[e]lektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 88-4609) patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 17-752) 74 straipsnio 1, 2 dalims.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 113-5704) patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punktas tiek, kiek pagal jį lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas turi mokėti tie asmenys, kurie savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudoja termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją ir kartu yra elektros energijos vartotojai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 113-5704) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. KT22-S9/2015 nusprendė grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui prašymą ištirti:
1. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-11-20 nutarimo Nr. 1051 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ 3.1 p. dalis ta apimtimi, kiek nustatoma ne fiksuota, o maksimali kvota, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. 3 d., 54 str. 1 d. ir konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, o taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 4 str. 2 d., 32 str. 2 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 str. 1 d. 2 p., Energetikos įstatymo 5 str. 2 d. 6 p. ir 19 str. 2 d.?
2. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-11-20 nutarimo Nr. 1051 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ 5 p. dalis ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad visuomeninis tiekėjas reguliuojamų vartotojų elektros energijos poreikius tenkina ne visų pirma iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų, o iš bet kurių elektros energijos rinkos dalyvių remiantis vien Nutarime neapibrėžtu „ekonominio naudingumo“ kriterijumi, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 42 str. 1 d., 43 str. 2 d. ir Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.?
3. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1215 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-09-19 nutarimo Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.3 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 23.4 p.) ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad VIAP teikimo aprašo 7.2 nurodytiems gamintojams už remtinos gamybos apimties elektros energiją pardavimą ne visuomeniniam teikėjui (kai parduodama ne per biržą ir už mažesnę nei rinkos kainą) išmokama VIAP lėšų suma yra lygi į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp Komisijos atitinkamam gamintojui nustatytos elektros energijos supirkimo kainos ir einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos, o ne gamintojo parduotos remtinos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 46 str., ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių apsaugos, būtinųjų sąnaudų padengimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, teisinio tikrumo ir aiškumo (teisinės valstybės) principams, taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 2 d.?
4. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.4 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 111.1 p.) ta apimtimi, kiek joje nenustatyta, kad ateinančių kalendorinių metų remtinos elektros energijos supirkimo mėnesiniai kiekiai kiekvienam šildymo sezono mėnesiui negali būti mažesni už reguliuojamų vartotojų mėnesinius elektros energijos poreikius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 42 str. 1 d., 43 str. 2 d. ir Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.?
5. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.5 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 121.l p.) ta apimtimi, kiek joje nenustatyta, kad visuomeninis tiekėjas, pirkdamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikio tenkinimui, pirmenybę teikia VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 42 str. 1 d., 43 str. 2 d. ir Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.?
6. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.5 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 121.2 p.) ta apimtimi, kiek joje nenustatyta, kad visuomeninis tiekėjas, sudarydamas remtinos elektros energijos pirkimo¬–pardavimo sutartis su elektros energijos gamintojais, teikiančiais Aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, gali atsisakyti supirkti visą konkrečiam elektros energijos gamintojui Vyriausybės nustatytą elektros energijos gamybos apimties kiekį tik tuo atveju, kai šių gamintojų norima patiekti elektros energijos apimtis viršija vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 42 str. 1 d., 43 str. 2 d. ir Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.?
7. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 23.6 p. ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad tik „Lietuvos energijos gamyba“, AB padaliniui Lietuvos elektrinė VIAP lėšos išmokamos ne tik už faktiškai pagamintą RGA elektros energiją, tačiau kas mėnesį einamaisiais metais sumokant 1/12 VIAP lėšų sumos Komisijos nustatytoms pastoviosioms sąnaudoms kompensuoti neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 46 str., ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių apsaugos, būtinųjų sąnaudų padengimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, teisinio tikrumo ir aiškumo (teisimės valstybės) principams, taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 2 d.?
8. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.5 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 121.2 p.) ta apimtimi, kiek joje neįtvirtinti aiškūs ir nedviprasmiški kriterijai, kokios techninės ir (ar) technologinių priežastys pripažįstamos pakankamomis patvirtinti „privalėjimą gaminti“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 46 str., ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių apsaugos, būtinųjų sąnaudų padengimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, teisinio tikrumo ir aiškumo (teisinės valstybės) principams, taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 2 d.?
9. Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-12-18 nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.5 p. (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 121.4 p.) ta apimtimi, kiek joje neįtvirtinti aiškūs ir nedviprasmiški kriterijai, kuriais remdamasi Valstybinė energetikos inspekcija sprendžia dėl gamintojo nurodytų techninių ir (ar) technologinių priežasčių pagrįstumo ir gamybos režimo, kuriuo buvo siekiama išlaikyti elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu efektyvią, būtinumo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 46 str., ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių apsaugos, būtinųjų sąnaudų padengimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, sąžiningos konkurencijos, teisinio tikrumo ir aiškumo (teisinės valstybės) principams, taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 2 d.?“.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje pažymėjo, kad įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka.
Kaip pagrįstai teigia atsakovės atstovai, nei 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 2003/54/EB (toliau – Direktyva 2009/72/EB), nei jokiuose kituose pareiškėjos nurodomuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad konkretūs VIAP lėšų mokėtojai turi būti nustatyti būtent įstatymu, t. y. ES teisės aktai neįpareigoja jokios valstybės narės perkelti direktyvas į nacionalinę teisę būtent konkrečiu vieninteliu teisės aktu.
Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą. Taigi viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios paslaugos grindžiamos viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, visuotinai reikšmingu valstybės energetinės sistemos saugaus, patikimumo ir darnaus funkcionavimo palaikymo gėriu, vadovaujantis Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme nustatytais principais, kurie nukreipti visuomenės energijos vartojimo interesams užtikrinti. Tuo tikslu VIAP kaštai teisės aktų nustatyta tvarka paskirstomi visiems elektros energijos vartotojams. Mokėjimai už VIAP negali būti ir nėra traktuojami kaip mokestinės prievolės, todėl jų dydis pagrįstai nustatomas įstatymą įgyvendinančių teisės aktų pagrindu, tokiu būdu nesukuriant teisės normų konkurencijos.
Atsakovės atstovai pagrįstai teigia, kad tai, kad įstatymų leidėjas nustatyti VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką delegavo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, ne paneigia, o patvirtina ginčijamo įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyto reguliavimo, susijusio su VIAP lėšų nustatymu, surinkimu ir paskirstymu, teisėtumą. Įstatymų nuostata, kad VIAP sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, išliko ir nuo 2012 m. vasario 7 d. įsigaliojusioje Elektros energetikos įstatymo redakcijoje (2 straipsnio 52 dalis).
Tiek Konstitucinio Teismo, tiek LVAT jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos taisyklė nagrinėjamo ginčo atveju suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki atitinkamo Konstitucinio Teismo ar LVAT sprendimo paskelbimo teisės aktas negali būti laikomas neteisėtu. Pabrėžtina, kad teisės aktų nuostatų dėl VIAP teisėtumo prezumpcija nėra paneigta, t. y. nei Konstitucinis Teismas, nei LVAT nėra priėmę sprendimų dėl pareiškėjos skunde minimų teisės aktų, kurių taikymas pareiškėjos atžvilgiu neva lėmė žalą, neteisėtumo.
Pagal Konstitucijos 127 straipsnį, valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Mokėjimai už VIAP nėra valstybės biudžeto dalis ir į biudžetą tiesiogiai nemokami.
Pagal Konstitucijos 127 straipsnį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą įtvirtina Mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 24 dalis „mokestį“ apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Mokesčių administravimo įstatyme mokesčio sąvoka apima 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Mokėjimai už VIAP nėra nustatyti taikomų mokesčių sąraše, įtvirtintame Mokesčių administravimo įstatyme, todėl mokėjimai už VIAP nėra laikytini mokestine prievole Mokesčių administravimo įstatymo prasme. Mokėjimo už VIAP dydžio kriterijus nustatė tuo metu galiojusio Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis. Pagal minėtą nuostatą, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Pagal tuo metu galiojusio Elektros energetikos įstatymo 5 straipsnio 3 punktą, įstatymo leidėjas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai elektros energetikos sektoriuje suteikė įgaliojimus nustatyti VIAP sąrašą. Be to, pagal minėto įstatymo 9 straipsnį, valstybė, nustatydama įpareigojimus teikti VIAP, skatina gamintojus gaminti elektros energiją panaudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Taip pat tuo metu galiojęs reguliavimas nustatė, kad rinkos dalyviai VIAP teikimo sąnaudas įtraukia į veiklos sąnaudas (Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 2 dalis).
Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai taikomi ir nagrinėjamoje byloje ir sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
Be to, ieškinys atmetamas remiantis atsakovo nurodytais argumentais.
Kaip nurodė atsakovas, elektros energijos kainą sudaro šios dedamosios: elektros energijos įsigijimo kaina (elektros energijos gamybos arba biržos sandorio kaina), elektros energijos persiuntimo perdavimo ir skirstomaisiais tinklais paslaugų kaina, tiekimo paslaugų kaina (visuomeninio tiekimo kaina arba nepriklausomo tiekėjo pelno marža) ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina. Elektros energetikos statymo 43 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodoma, jog nustatant viršutines elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, t.y. valstybės reguliuojamas elektros energijos kainos dedamąsias, inter alia numatomos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos.
Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalimi, elektros energijos vartotoju yra laikomas „asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams". Atsižvelgiant į tai, bet kuris asmuo, tarp jų ir elektros energijos gamintojas, vartojantis elektros energiją savosioms reikmėms užtikrinti, laikomas elektros energijos Vartotoju ir privalo sumokėti už vartojamą elektros energiją aukščiau nurodytomis valstybės reguliuojamomis arba sutartinėmis kainomis, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 28 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Šis reikalavimas lygiais pagrindais taikomas visiems elektros energijos rinkos dalyviams.
Elektros energijos gamintojai, vartojantys elektros energiją savosioms reikmėms, taip pat privalo sumokėti už suvartotą elektros energiją ir jiems suteiktas tinklų paslaugas. Tuo atveju, jei gamintojas perka elektros energiją savosioms reikmėms pagal sutartį su tiekėju, jo mokamą galutinę elektros energijos kainą sudarys visos aukščiau nurodytos elektros energijos kainos dedamosios. Tuo atveju, jei gamintojas vartoja savo pasigaminta elektros energija ir nesinaudoja elektros tinklu paslaugomis. Vienintele mokėtina elektros energijos kainos dalimi yra VIAP teikimo išlaidos, kurias lygiais pagrindais padengia visi elektros energijos vartotojai, kaip ir nurodyta Aprašo 25 punkte.
VIAP yra teikiamos visų ūkio subjektų. kurių elektros įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, naudai, nepriklausomai nuo faktinio lektros energijos vartojimo iš tinklų atitinkamu laiko periodu. Be šių VIAP tinkamo ir savalaikio užtikrinimo energetinės sistemos funkcionavimas neišvengiamai susidurtų su tiekimo patikimumo bei saugumo pertrūkių grėsmėmis, tuo pačiu sukeliant riziką elektros energijos vartotojų tinkamam bei pakankamam aprūpinimui elektros energija.
VIAP elektros energetikos sektoriuje baigtinis sąrašas nustatytas Energetikos ministro 2009-11-24 įsakyme Nr. 1-214 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo (VIAP sąrašas), yra grindžiamos viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, visuotinai reikšmingu valstybės energetinės sistemos saugaus, patikimo ir darnaus funkcionavimo laikymo gėriu, vadovaujantis Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme nustatytais principais, kurie nukreipti šių suinteresuotų asmenų grupių, bet visuomenės energijos vartojimo interesams užtikrinti. Tuo tikslu VIAP kaštai teisės aktų nustatyta tvarka paskirstomi visiems elektros energijos vartotojams.?
Ieškovui nustatyta pareiga mokėti už suteiktas viešąjį interesą atitinkančias paslaugas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nes jam priskirtas mokėti atlyginimas yra nustatytas remiantis objektyviai pagrįstais, aiškiais ir skaidriais kriterijais (ii) nustatytas mokėti atlyginimas neiškraipo konkurencijos tarp konkurentų atitinkamoje rinkoje ir (iii) nustatytas mokėti atlyginimas yra pagrįstas 2003 m, birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir Įstatymo nustatytų pareigų įgyvendinimu.
Kaip pagrįstai nurodė atsakovas, nustatytas mokėti atlyginimas neteikia privilegijų atskiriems ūkio subjektams bei nediskriminuoja Ieškovo. Ieškovas neginčija paties fakto, jog VIAP paslaugos, taip, kaip jos yra apibrėžtos Įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje, yra realiai teikiamos. Atsakovas taip pat neginčija to fakto, jog alyginimas už VIAP yra mokamas tik tiems asmenims, kurie šias paslaugas suteikė. Šiame kontekste stebėtina, kad VKEKK 2011 m. liepos 7 d. Metodikoje Nr. 03-166 „Dėl VIAP elektros energetikos aktoriuje kainos nustatymo“ yra įtvirtintas mechanizmas, leidžiantis užtikrinti, kad VIAP paslaugos likėjams mokamas atlyginimas neviršytų realiai suteiktų paslaugų vertės. Vadovaujantis šia metodika, nustatant kitų metų atlyginimą už VIAP yra įvertinama, ar mokant atlyginimą už praėjusiais metais suteiktą VIAP nebuvo permokos. Nustačius permoką, yra atitinkamai koreguojamas už einamaisiais ketais suteiktinas VIAP mokamas atlyginimas. Taigi šios atlyginimo už suteiktas paslaugas schemos laikymasis leidžia užtikrinti skaidrumo, objektyvumo bei nediskriminavimo principų laikymąsi.
Nustatytas atlyginimas už VIAP neiškraipo konkurencijos, nes bet kurios VIAP schemos esmę sudaro tam tikrų paslaugų teikimas, atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimas yra neišvengiama tokios schemos taikymo pasekmė. Dėl šios priežasties diferencijavimas tarp paslaugą suteikusių ir už tai atlyginimą gavusių asmenų bei paslaugos nesuteikusių ; atitinkamai, atlyginimo negavusių) asmenų yra neišvengiamas. Tačiau toks diferencijavimas yra apspręstas objektyvaus kriterijaus - paslaugos suteikimo - dėl ko atlyginimo už VIAP mokėjimą numatantis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip iškraipantis konkurenciją.
Ieškovui nustatytas mokėti atlyginimas už suteiktas VIAP negali sukurti skirtingų sąlygų iškraipyti konkurencijos atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis (2012 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija), numato, kad konkurencijos atitinkamoje rinkoje sąlygomis yra laikytini tam tikri prekės pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalis (2012 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) prekės rinką apibrėžia kaip visumą pirkimo pardavimo objektų (t.y. prekių), kurie, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas. Taigi skirtingos konkurencinės sąlygos gali atsirasti tik įtakojant komercinėje apyvartoje esančių arba komercinei apyvartai skirtų produktų, t.y. prekių patekimo į rinką ir/ar komercinės apyvartos rinkoje sąlygas . Tuo tarpu atlyginimu už suteiktas VIAP yra „apmokestinamas" vidinis suvartojimas, t.y. VIAP yra taikomas ieškovo ūkiniams poreikiams tenkinti, o ne į rinką patiektai elektros energijai. Kadangi ieškovas, gamindamas elektros energiją savo ūkio reikmėms, nekonkuruoja su kitais ūkio subjektais elektros energijos gamybos rinkoje ir nėra konkurentas kitų elektros energijos gamyba imančių ūkio subjektų atžvilgiu, ieškovo mokamas atlyginimas už VIAP apskritai negali iškraipyti konkurencijos elektros energijos gamybos rinkoje.Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas VIAP teisinis reguliavimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, nustatantiems viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir termofikacijos rėmimą nustatytas reguliavimas, susijęs su VIAP, visiškai atitinka Europos jungos teisės aktų keliamus reikalavimus. Lietuvos teisės aktai visiškai atitinka ir tinkamai įgyvendina pirma šiuo metu galiojančią Direktyvą 2009/72/EB, kurios 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurios gali būti susijusios su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai“.
Pripažindamas, kad vien ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis atitinka Įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatas, teismas atmeta ieškinį.
Teismas taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad atlyginamas už suteiktas VIAP nėra netisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Šiuo atveju valstybė tik reglamentuoja/apibrėžia VIAP bei nustato pareigą mokėti atlyginimą šias paslaugas gaunantiems asmenims, todėl teismas turėtų atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo sprendime PreussenElektra AG v. Schleswag AG byloje suformuluotą principą, jog įpareigojimas privatiems asmenims mokėti atlyginimą VIAP tiekėjams už suteiktas paslaugas neturėtų būti prilyginamas valstybės lėšų ar išteklių naudojimui (2001 m. kovo 13 d. Teisingumo teismo sprendimas byloje Nr. C-379/98).
nusprendžia:
Ieškinį atmesti visiškai.
Sprendimas skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per 30 dienų paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.