Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-1272-460/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-16
Bylos Nr.: 2A-1272-460/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-34260-2017-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo: M. B.

Civilinė byla Nr. 2A-1272-460/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34260-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.1; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (pirmininkės ir pranešėjos), Erikos Misiūnienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo M. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 15 120,62 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje dėl M. B., vairavusio transporto priemonę VOLVO FH, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Pažymėjo, jog M. B. buvo atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo atsakingas už transporto priemonės VOLVO FH, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FH, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo atveju, kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarybos Vidaus nuostatais, administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Italijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarybos Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Italijos – nacionalinis draudikų biuras (UFFICIO CENTRALE ITALIANO (U.C.I.)) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą 15 120,62 Eur Lietuvos draudikų biurui. Ieškovas sumokėjo 15 120,62 Eur. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo dienos reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Atsiliepimas

2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad dar 2014 metais Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-3768-728/2014, kurioje ieškovas reikalavo dėl to paties 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio patirtos žalos atlyginimo. Minėtoje byloje atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog įvykio dieną atsakovo transporto priemonės VOLVO FH, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu buvo apdrausta draudimo bendrovėje „Rosgosstrach“. Ieškovas ir atsakovas minėtą ginčą išsprendė taikiai. Pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. sudarytą taikos sutartį ieškovui buvo išmokėta 5 856,40 Eur suma dėl 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio. Minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta dalinė atsakovo civilinė atsakomybė (50 proc.). Be to, šalių pasirašytos taikos sutarties 10 punkte įtvirtinta, jog vėl kreiptis dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Todėl neaišku, kodėl ieškovas vėl reikalauja atlyginti 2012 m. gegužės 14 d. atsiradusią žalą jos nepagrindęs jokiais dokumentais. Iš ieškovo pateikto Italijos Moncos taikos teisėjo biuro 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta, jog dėl 2012 m. gegužės 14 d. įvykio kaltas tik M. B., neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių atsakovo darbuotojas pripažintas vieninteliu atsakingu asmeniu. Pažymėjo, jog ieškovas neinformavo nei atsakovo, nei trečiojo asmens apie pradėtą teisminį procesą Italijoje dėl ginčo įvykio, todėl atsakovas neturėjo galimybės dalyvauti procese ir tinkamai gintis. Ieškovas, reikšdamas naują reikalavimą atsakovui dėl to paties įvykio, turi pareigą įrodyti atsakovo atsakomybės sąlygas (įskaitant žalos faktą ir dydį), tačiau nepateikti reikalaujamas atlyginti sumas patvirtinantys dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinys patenkintas visiškai, priteista iš atsakovės 15 120,62 Eur nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 15 120,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 858,70 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai Biuras, išmokėjęs kitos E. S. valstybės narės (Italijos) transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė regresinį reikalavimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės valdytojo.

3.2. Atitinkamai Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje E. S. valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

3.3. Iš civilinės bylos Nr. 2-3768-728/2014 (t. 1, b. l. 99–101) matyti, kad laikotarpiu nuo 2011-08-30 iki 2012-08-29 transporto priemonė VOLVO FH, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ROSGOSSTRACH „Rosgosstrach“ Ltd. Tačiau kasacinio teismo nutartyse yra konstatuota, jog Lietuvoje registruotos transporto priemonės, dėl kurių yra išduoti užsienio draudikų draudimo polisai, laikytinos neapdraustomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-15 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 24-30 punktai). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju vilkiką apdraudusi Rusijos draudimo bendrovė neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko sąvokos, ji nėra Lietuvos Respublikos ar kitos E. S. valstybės narės draudimo įmonė, taip pat nėra užsienio draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, taigi nėra ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, todėl jos išduota žalioji kortelė, kuria remiasi atsakovė, nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas taip pat neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 dalies ir 8 dalies reikalavimų.

3.4. Nagrinėjamoje byloje yra Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimai ir kai kurie pagrindiniai procesiniai dokumentai iš civilinių bylų, kuriose buvo priimti nurodyti sprendimai. Pagal formuojamą teismų praktiką Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimus teismas vertino kaip rašytinius įrodymus, kadangi atsakovas nagrinėjant nurodytas civilines bylas nedalyvavo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1 ir 2 dalis, 197 straipsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-743-431/2021, 21 punktas).

3.5. Įvykusio eismo įvykio metu transporto priemonė patyrė sugadinimų ir pagrįstai ieškovas už patirtus transporto priemonės sugadinimus šias lėšas prašo priteisti iš atsakovės. Teismas nesutiko, kad yra pagrindas išlaidų dydį sumažinti, atsižvelgiant į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, nes atsakovas pateikė įrodymus, koks galėjo būti apskaičiuotas žalos dydis Lietuvoje, o faktiškai eismo įvykis įvyko Italijoje. Italijoje neabejotinai remonto ir automobilių dalių kainos yra visiškai kitokios negu Lietuvoje. Taip pat teismas nesutiko su atsakovo atsikirtimais, kad nukentėjusioji R. I. nepatyrė sveikatos sužalojimų, arba dėl patirtų sužalojimų išlaidos turi būti žymiai sumažintos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp jų ir Italijos teismo sprendimas, patvirtina, kad dėl R. I. patirtų sužalojimų pasisakė net teismo ekspertas, todėl teismas nesutinka su atsakovės argumentais dėl šių nuostolių dydžio nepagrįstumo.

3.6. Taip pat teismas darė išvadą, kad yra pagrindas priteisti ir visas kitas išlaidas, kurios yra nustatytos Italijos teismo sprendimuose ir kurias faktiškai patyrė Italijos draudikų biuras, nes, kaip nustatyta byloje, atsakovo transporto priemonė „Volvo“ 2021 metais neturėjo galiojančio transporto priemonės valdytojo civilinio draudimo, todėl visas išlaidas dėl eismo įvykio turėjo pirmiau padengti Italijos draudikų biuras, o vėliau pagrįstai šias išlaidas ieškovas prašo priteisti iš atsakovės (CPK 178 strapsnis).

3.7. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad dėl atsakovo darbuotojo neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 15 120,62 Eur žalos. Tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovas turėtų galiojantį transporto priemonės valdytojų civilinį draudimą, tai ieškovas nepatirtų nurodytos žalos. Todėl teismas ieškovo reikalavimą dėl 15 120,62 Eur nuostolių priteisimo tenkino (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

4. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-07-22 sprendimą, kuriuo ieškovo Biuro ieškinys visiškai patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ atmesti; 2) priteisti iš ieškovo Biuro apelianto UAB „Transtira“ naudai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir visas kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Teismas nevertino atsakovo prieštaravimų, pateiktų įrodymų šioje byloje išimtinai remdamasis tik ieškovo nurodomais argumentais ir Italijos teismų sprendimais, nors nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nebuvo įtraukti į Italijos teismuose vykusius procesus ir juose nedalyvavo. Nors teismas nurodė, kad Italijos teismų sprendimus vertina tik kaip rašytinius įrodymus, tačiau faktiškai teismas jiems be pagrindo suteikė prioritetą / didesnę įrodomąją galią, nes tik jais ir rėmėsi, netyrė ir nevertino Italijos teismų sprendimų ir kitų byloje esančių rašytinių įrodymų prieštaravimų, jų nepašalino. Šie pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

4.2. Teismas netyrė ir nevertino įrodymų visumos, nepašalino prieštaravimų tarp skirtinguose dokumentuose fiksuotų aplinkybių. Italijos kelių policijos pažymoje yra pažymėta, kad kitos transporto priemonės „Fiat Ducato“ vairuotoja atliko staigų ir netikėtą manevrą (tą pripažino ji pati), o Italijos teismas nurodė, kad nėra įrodymų apie jos staigų stabdymą, nors tą raštu pripažino pati R. I.; šis R. I. veiksmas prisidėjo prie / lėmė ginčo eismo įvykio kilimą, tačiau teismas to neištyrė ir neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl įvykio atsakingas išimtinai atsakovas.

4.3. Teismas netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolio ir jo dydžio sprendime tik besąlygiškai pritardamas ieškovo pateiktiems skaičiavimams, nesigilindamas į šių skaičiavimų pagrįstumą, teisingumą, atitiktį byloje esantiems įrodymams. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovo šioje byloje papildomai (po anksčiau sudarytos taikos sutarties) reikalautas nuostolis ir jo dydis yra neįrodyti visiškai, kadangi nepateikti jokie transporto priemonės „Fiat Ducato“ sugadinimų remonto išlaidas ir kitas susijusias išlaidas patvirtinantys dokumentai.

4.4. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus.

4.5. Šiuo atveju nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui M. B. nebuvo pranešta apie teisminius procesus Italijos teismuose, jie nebuvo į juos įtraukti jokiu statusu ir juose nedalyvavo; jie neturėjo galimybės teikti savo prieštaravimų, įrodymų Italijos teismuose vykusiuose procesuose, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo suteikti prioriteto Italijos teismų sprendimams, o privalėjo tirti eismo įvykio aplinkybes iš naujo, tirti ir vertinti įvykyje dalyvavusių vairuotojų paaiškinimus iš naujo, žalos faktą ir dydį patvirtinančius dokumentus iš esmės, tačiau to nedarė, ir nors pripažino, kad Italijos teismų sprendimai neturi prejudicinės galios, o yra tik rašytiniai įrodymai, faktiškai joks visų byloje surinktų įrodymų visapusiškas tyrimas ir vertinimas nebuvo atliktas, o formaliai pasiremta Italijos teismų sprendimais ir Italijos draudikų biuro pateiktomis sąskaitomis.

4.6. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus ir tai lėmė akivaizdžiai neteisingo, nepagrįsto sprendimo priėmimą. Šiuo atveju Teismas selektyviai ir besąlygiškai rėmėsi Italijos teismų sprendimais, neanalizuodamas ir netirdamas kitų byloje pateiktų įrodymų (pavyzdžiui, iš karto po įvykio darytos abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių ir jų sugadinimų fotonuotraukos, Italijos policijos pažymos dėl eismo įvykio, kuriuose fiksuoti abiejų eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, transporto priemonių sugadinimai ir kt.), t. y. rėmėsi iš esmės tik vienu įrodymu (Italijos teismų sprendimai), kitų įrodymų nevertindamas ir nenurodydamas, kodėl juos atmeta.

4.7. Atsižvelgiant į tai, jog 2012-05-14 eismo įvykis įvyko abiem transporto priemonėms judant ir esant aplinkybėms, jog „Fiat Ducato“ vairuotoja atliko staigų ir netikėtą manevrą, o atsakovo darbuotojas dėl to nespėjo sustabdyti, ieškovas, Italijos automobilių draudikų biuras kartu su „Fiat Ducato“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja ir minėtos transporto priemonės savininku sudarė susitarimą, kuriuo pripažino abipusę įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų atsakomybę, buvo išmokėtos dalinės sumos. Tai visiškai atitiko Italijos civilinio proceso kodekso 2054 str. II dalies nuostatą, kuri taikoma tada, kai nėra įmanoma nustatyti tikslios faktinės eismo įvykio dinamikos ir vairuotojų atsakomybės jį sukeliant.

4.8. Savo ruožtu atsakovas šias sumas ieškovui atlygino taikos sutarties pagrindu civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014, o ieškovas savo reikalavimų atsisakė. Šios aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą atsakovui manyti, kad ginčas dėl 2012-05-14 eismo įvykio išspręstas galutinai ir neginčijamai.

4.9. Jei teismas būtų visapusiškai įvertinęs abiejų eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, būtų priėjęs prie pagrįstos išvados, jog dėl kilusio eismo įvykio ir jo metu atsiradusios žalos yra lygi abipusė abiejų transporto priemonių vairuotojų atsakomybė, t. y. yra abiejų transporto priemonių vairuotojų neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos.

4.10. Šioje byloje nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, patvirtinančių, jog „Fiat Ducato“ vairuotojos sveikata po 2012-08-22 datos pasikeitė ar pablogėjo, jog jai buvo suteikta papildomai kokių nors sveikatos priežiūros paslaugų dėl 2012-05-12 eismo įvykio (pagal abiejose civilinėse bylose esančius dokumentus matyti, kad visos paslaugos buvo suteiktos iki 2012-08-22; nedarbingumo laikotarpiai taip pat fiksuoti iki 2012-08-22), kadangi ir Italijos teismas nurodo ir kalba 2015-11-25 sprendime Nr. 1851/15 tik apie R. I. sveikatos būklę iki 2012-08-22 (po bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo iš Italijos buvo gauta ir Italijos teismo medicinos eksperto išvada, tačiau ir joje kalbama tik apie R. I. sveikatos būklę 2012 metais). Atsižvelgiant į tai, teismas be pagrindo pripažino, jog papildomai (po anksčiau sudarytos taikos sutarties) reikalaujama atlyginti suma dėl „Fiat Ducato“ vairuotojos sveikatos sužalojimo yra įrodyta, nes neįrodytas nei kokių nors papildomų išlaidų, susijusių su sveikatos sužalojimu, faktas, nei jos dydis.

4.11. Atsakovas byloje pateikė sąmatą, kuria remiantis analogiškos transporto priemonės „Fiat Ducato“ dviejų sugadinimų (sugadinti kairysis galinis lonžeronas ir kairysis galinis žibintas) remonto kaštai sudaro 1.938,62 Eur be PVM. Nors teismas nurodė, kad negalima remtis pateikta atsakovo sąmata, nes kainos Italijoje skiriasi nuo kainų Lietuvoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuostolio dydį privalo įrodyti ieškovas, to jis šiuo atveju nepadarė ir nedarė (apskritai nepateikė sąmatos, kurioje būtų nurodyta ir apskaičiuota ieškovo nurodoma 4 882,46 Eur suma dėl „Fiat Ducato“ sugadinimo), o atsakovas neprivalo paneigti to, kas neįrodyta.

4.12. Jei Teismas būtų visapusiškai, tinkamai tyręs minėtus argumentus ir įrodymus, neabejotina, jis būtų konstatavęs, kad nuostolis ir jo dydis dėl transporto priemonės „Fiat Ducato“ pagadinimo yra neįrodytas, ir šią reikalavimų dalį būtų atmetęs, nes dar 2014-09-01 tarp ieškovo ir apelianto (atsakovo) buvo sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014. Pagal minėtą taikos sutartį ieškovui buvo sumokėta 5 856,40 Eur (20 220,87 Lt) suma dėl 2012-05-14 eismo įvykio Italijoje. Remiantis civilinės bylos Nr. 2-3768-728/2014 duomenimis ir dokumentais, buvo nustatyta dalinė atsakovo atsakomybė dėl 2012-05-14 eismo įvykio (50 procentų). Minėtų aplinkybių ir įrodymų teismas netyrė, nevertino, nemotyvavo, kodėl juos atmeta.

4.13. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, jog atsakovui kyla pareiga atlyginti ir kitas išlaidas – 7 145,06 Eur, kurias iš esmės sudaro teisinės išlaidos, žalų bylos administravimo mokestis – 1 294,34 Eur. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog, remiantis civilinės bylos Nr. 2-3768-728/2014 dokumentais, atsakovas kompensavo jam priklausančią mokėti teisinių išlaidų dalį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas teismo prašo atsakovo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepime nurodyti teisiniai argumentai:

5.1. Civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014 tarp Biuro ir apelianto sudaryta taikos sutartis neturi jokios įtakos Biuro reikalavimo teisei apelianto atžvilgiu šioje byloje. Iš pradžių Italijos nacionalinis draudikų biuras konstatavo, jog dėl šioje byloje aptariamo 2012-05-14 Italijoje įvykusio eismo įvykio M. B. kaltas tik iš dalies – 50 proc., bei atitinkamai sumažino nukentėjusiems asmenims mokėtinas draudimo išmokas. Kadangi apeliantas gera valia atsisakė grąžinti Biurui pastarojo Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą draudimo išmoką, Biuras kreipėsi į teismą (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-3768-728/2014). Minėtą bylą nagrinėjant teisme, Biuras ir apeliantas sutarė teisme nagrinėjamas bylas, tarp kurių ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-3768-728/2014), užbaigti taikiai bei pasirašė taikos sutartį. Apeliantui grąžinus Biurui ieškinio sumą bei bylinėjimosi išlaidas (iš viso – 5 893,44 EUR), Biuras minėtoje byloje ieškinį atsiėmė. Šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu nukentėję asmenys nesutiko su Italijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotu M. B. kaltės laipsniu (50 proc.) bei draudimo išmokos dydžiu, dėl to Italijoje kreipėsi į teismą. Po Italijoje įvykusių teisminių procesų paaiškėjus, kad dėl Italijoje įvykusio eismo įvykio kaltas tik M. B. (t. y. – 100 proc.) bei nukentėję asmenys patyrė didesnę žalą, pastariesiems buvo išmokėtos papildomos draudimo išmokos. Apeliantui atsisakius gera valia grąžinti Biuro reikalaujamas papildomai Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas sumas, Biuras kreipėsi į teismą.

5.2. Biuro pareikštas reikalavimas apeliantui yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Italijos nacionalinio draudikų biuro – pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie Italijoje yra pakankami nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą.

5.3. Šiuo atveju Biuras bei Italijos nacionalinis draudikų biuras, reaguodami į apelianto pateiktą atsiliepimą į ieškinį, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose bylose, pateikė teismui daugiau negu pakankamai Biuro reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų.

5.4. Be to, atsižvelgdamas į Biuro prašymą, teismas, vadovaudamasis 2001-05-28 Tarybos reglamento Nr. 1206/2001 nuostatomis, iš Italijos Monzos teismo gavo visą dviejų išnagrinėtų civilinių bylų medžiagą, kuri tik patvirtina Biuro ieškinio pagrįstumą.

5.5. Tuo tarpu apeliantas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu ir savo poziciją iš esmės grindė savo darbuotojo M. B. paaiškinimais, transporto priemonės remonto vertės sąmata, kuri buvo sudaryta vadovaujantis Lietuvos teisės aktais (bet ne Italijos), net realiai neapžiūrint transporto priemonės, bei iš esmės argumentais, kuriuos Italijos teisme naudojo Italijos nacionalinis draudikų biuras. Primename, kad Italijos teismas minėtus argumentus atmetė kaip nepagrįstus abiejose išnagrinėtose bylose.

Žemesnės instancijos teismas

5.6. Teismas nagrinėjo Italijos teismų teisminių bylų medžiagą, iš kurios galėjo įsitikinti Italijos teismų priimtų sprendimų motyvais, susipažinti su Italijoje vykusių teisminių procesų eiga, kokius įrodymus Italijos teismai vertino (eismo įvykio aplinkybes, vairuotojų, liudininko parodymus, ieškovų bei atsakovo (Italijos nacionalinio draudikų biuro) pateiktus argumentus, teismo medicinos eksperto išvadas) ir kokius priėmė sprendimus.

5.7. Peržiūrint Italijos teismų pateiktą teisminės bylos medžiagą, matyti, kad Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2016-06-14 sprendime Nr. 925/16 yra patvirtinamas sugadinto automobilio „Fiat Ducato“ remonto darbų adekvatumas už bendrą 5 907,78 EUR sumą (įskaitant PVM). Taigi minėtas Italijos teismas patvirtino remonto sąmatos pagrįstumą. Nėra suprantama, kodėl atsakovas kelia abejones dėl Italijos teismo kompetencijos nustatant turtinę žalą ir akcentuoja kaip esminį trūkumą tai, kad atsakovui nepateikta susipažinti ar pervertinti remonto sąmata: Italijos teismas sprendimą dėl žalos dydžio priėmė vadovaudamasis Italijoje vykusio teismo metu ieškovo (nukentėjusio asmens) pateikta remonto sąmata, kurią Italijos teismas įvertino kaip pagrįstą. Šiuo atveju remonto sąmatos turinys neturi esminės reikšmės, nes Italijos teismas ją pripažino pagrįsta ir jos pagrindu priteisė turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui. O Italijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo ieškovui (nukentėjusiam asmeniui) Italijos teismo sprendimu priteistas sumas.

Atsiliepimas

5.8. Atsakovo nurodomas faktas (dėl policijos nepriimto sprendimo dėl vairuotojų kaltės) yra aptartas Italijos teismų pateiktuose dokumentuose. Faktas, kad policija nepriėmė sprendimo, negali būti esminis, nes sprendimą dėl atsakingo vairuotojo priėmė Italijos teismai, įvertinę ikiteisminio tyrimo metui sukauptą informaciją (byloje yra paaiškinta priežastis, kodėl policija nepriėmė sprendimo dėl kaltininko – transporto priemonės buvo pasitraukusios nuo eismo įvykio vietos).

5.9. Vadovaujantis Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2015-11-25 sprendimu Nr. 1851/15, vertinant R. I. sveikatos būklę dėl padarytų sužalojimų, buvo atsižvelgta į nepriklausomo teismo medicinos eksperto atliktą apžiūrą (atliko dr. C. B.) ir žalos dydis įvertintas vadovaujantis nepriklausoma teismo medicinine ekspertize. Ekspertizės ataskaitai teisėja pritarė, įvardijo ją kaip išsamią ir pagrįstą. Minėtu sprendimu teismas konstatavo, kad „Kadangi poniai I. prieš kreipiantis į teismą jau buvo sumokėta 1 400,00 EUR dydžio kompensacija, draudimo bendrovė, kuriai yra pavesta administruoti eismo įvykį, jai dar turi sumokėti 1 922,76 EUR sumą“. Taigi Italijos teismas įvertino nukentėjusiosios R. I. patirtą žalą.

5.10. Italijos nacionalinis draudikų biuras, vykdydamas minėtą Italijos teismo sprendimą ir atlyginęs nukentėjusiajai R. I. Italijos teismo priteistą sumą dėl žalos atlyginimo, apskaičiavo, kad mokėtina 2 350,26 Eur išmoka, kurią sudaro: 1 922,76 Eur Italijos teismo priteisto žalos atlyginimo suma, 27,32 Eur delspinigiai, 156,18 Eur su teisminiu procesu susijusios išlaidos (13,48 Eur išlaidos už dokumentų kopijas, 135 Eur atlygis už reikalavimo pateikimą, 7,70 Eur dokumentų įteikimo išlaidos), 244 Eur papildomos išlaidos (už teismo paskirto techninio konsultanto paslaugas).

5.11. Nukentėjusioji R. I. paaiškinime dėl eismo įvykio aplinkybių nurodo: „važiavau eilėje su kitomis transporto priemonėmis, kai priešais mane važiavęs sunkvežimis ėmė staigiai stabdyti. Kadangi palaikiau saugų atstumą, sustojau likus nedaug vietos [iki sunkvežimio]. Už manęs važiavęs sunkvežimis atsitrenkė į mane dideliu greičiu“. Atsižvelgus į nukentėjusiosios paaiškinimą šiuo atveju nėra aišku, kodėl atsakovas akcentuoja tariamus nukentėjusiosios R. I. staigius manevrus: pagal paaiškinimus priešais automobilį „Fiat Ducato“ važiavusi transporto priemonė atliko staigius veiksmus, dėl kurių vairuotoja R. I. pradėjo stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę, sustojo saugiu atstumu nuo priekyje važiavusios ir staigiai stabdžiusios transporto priemonės, kai tuo tarpu lietuviško vilkiko „Volvo“ vairuotojas nesilaikė saugaus atstumo ir dėl tos priežasties nespėjo sustabdyti vilkiko „Volvo“ ir atsitrenkė į automobilio „Fiat Ducato“ galinę dalį.

5.12. Taigi Italijos teismas įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir aiškiai nurodė atsakingą dėl eismo įvykio asmenį, t. y. vilkiko „Volvo“ vairuotoją M. B.. Todėl eismo įvykio metu nukentėjusiesiems (tiek pačiai vairuotojai R. I., tiek automobilio „Fiat Ducato“ savininkui „MAGGIORI RENT CAR SRL“) padaryta žala turėjo būti atlyginta visa apimtimi.

5.13. Net ir manant, kad byloje pateikti Italijos teismo sprendimai vertintini tik kaip paprasti rašytiniai įrodymai, tokiu atveju, Biuro nuomone, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklės ir priėmė teisėtą sprendimą.

5.14. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad nei apeliantas, nei trečiasis asmuo nebuvo įtraukti dalyvauti Italijoje nagrinėtose bylose, nesuteikia apeliantui pagrindo teigi, kad Italijos teismas priėmė nepagrįstus bei neteisėtus sprendimus. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti Italijos teismo sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu. Dar daugiau, apelianto argumentus, kad neva 2012-05-14 eismo įvykis įvyko dėl abipusės eismo įvykio dalyvių kaltės bei prašomas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas, kaip matyti iš į bylą pateiktų Italijoje nagrinėtų bylų medžiagos, nagrinėjant pastarąsias išsakė ir Italijos nacionalinis draudikų biuras. Italijos teismas minėtus argumentus įvertino ir juos atmetė kaip nepagrįstus.

5.15. Akivaizdu, kad, nagrinėjant šią bylą, reikėtų, remiantis aktualiomis ES reglamentų nuostatomis, įvertinti Italijos teismo 2015-11-25 ir 2016-06-14 sprendimus ir nustatyti, ar yra pagrindas juos pripažinti ir (ar) jie turi teisinę (juose konstatuotos aplinkybės – įrodomąją) galią nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai – ieškovo naudai iš atsakovo priteisti nuostoliai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

9. Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo prieštaravimų, pateiktų įrodymų šioje byloje išimtinai remdamasis tik ieškovo nurodomais argumentais ir Italijos teismų sprendimais, nors nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nebuvo įtraukti į Italijos teismuose vykusius procesus ir juose nedalyvavo. Nors teismas nurodė, kad Italijos teismų sprendimus vertina tik kaip rašytinius įrodymus, tačiau faktiškai teismas jiems be pagrindo suteikė prioritetą / didesnę įrodomąją galią, nes tik jais ir rėmėsi, netyrė ir nevertino Italijos teismų sprendimų ir kitų byloje esančių rašytinių įrodymų prieštaravimų, jų nepašalino. Šie pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

10. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

11. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai).

12. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo tenkinti pareikštą regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį nevertinant tokio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galbūt dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos draudikų biuras, pagal Vidaus nuostatus ir TPVCAPDĮ atlyginęs eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui šio sureguliuotą žalą, perima kreditoriaus reikalavimą galbūt už eismo įvykį atsakingiems asmenims. Vis dėlto, kai galbūt už eismo įvykį atsakingiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą eismo įvykio vietos valstybėje, jie išlaiko savo teisę Lietuvos draudikų biuro (kaip kreditoriaus reikalavimo perėmėjo) atžvilgiu naudoti visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėję pareikšti pirmajam kreditoriui – asmeniui, kuriam eismo įvykio metu buvo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 45, 46 punktai).

Žemesnės instancijos teismas

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje suformulavo taisyklę, kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galbūti už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas).

14. Tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 51, 52 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15. Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (žr. nutarties 54 punktą).

16. Taigi teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Lietuvos draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus.

17. Pagal formuojamą teismų praktiką Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimus pirmosios instancijos teismas vertino kaip rašytinius įrodymus, kadangi atsakovas nagrinėjant nurodytas civilines bylas nedalyvavo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1 ir 2 dalis, 197 straipsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-743-431/2019, 21 punktas).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tais atvejais, kai galbūt už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galbūt už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.

19. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Pakartotina, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

Žemesnės instancijos teismas

20. Pažymėtina, kad savo ieškinį ir jame pareikštus reikalavimus ieškovas grindžia: 1) Italijos Monzos teismo 2015-11-25 sprendimu Nr. 1851/2015 ir 2016-06-14 sprendimu Nr. 925/16, kuriais, remiantis Italijos teise, buvo konstatuoti tiek M. B. kaltė dėl eismo įvykio, tiek eismo įvykio metu padarytos žalos dydis; 2) Italijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimais, kuriuose nurodyta, jog „<...> abu ieškiniai buvo nagrinėjami atskirai ir p. Iuvaros ieškinio byloje sprendimas buvo priimtas 2015-11-30, o 2016-07-29 buvo priimtas sprendimas byloje dėl „M. R.“ ieškinio“. Šie sprendimai apskųsti nebuvo; 3) nukentėjusiosios R. I. medicinine ekspertize; 4) žalos dydį pagrindžiančiais įrodymais; 5) Italijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimu dėl kai kurių žalos dydžio nustatymo aspektų; 6) Italijos teisingumo ministerijos 2014-03-10 dekretu Nr. 55, kuris reglamentuoja atlygio už teisines paslaugas apskaičiavimą; 7) 2012-12-31 įstatymu patvirtinta teismų profesinės sistemos tvarka; 8) raštu, kuriuo detalizuojama reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo sudėtis.

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, jog Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimai nagrinėjamoje byloje pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką neturi prejudicinės reikšmės, kadangi atsakovė ir trečiasis asmuo nebuvo įtraukti į bylų nagrinėjimą ir jose nedalyvavo. Tačiau pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 197 straipsnio 1 dalį prieš tai paminėti Italijos teismų sprendimai, kaip ir kiti teismui pateikti šią bylą sudarantys dokumentai, yra įrodinėjimo priemonė, tai yra rašytiniai įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pagal CPK 185 straipsnio nuostatas vertino Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimus, atsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis, ir pasisakė dėl šių dokumentų įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino šiuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, pastarąsias lygino su kituose ieškovės pateiktuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, įvertino ir kitus šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

22. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų visumos, nepašalino prieštaravimų tarp skirtinguose dokumentuose fiksuotų aplinkybių. Italijos kelių policijos pažymoje yra pažymėta, kad kitos transporto priemonės „Fiat Ducato“ vairuotoja atliko staigų ir netikėtą manevrą (tą pripažino ji pati), o Italijos teismas nurodė, kad nėra įrodymų apie jos staigų stabdymą, nors tą raštu pripažino pati R. I.; šis R. I. veiksmas prisidėjo prie / lėmė ginčo eismo įvykio kilimą, tačiau teismas to neištyrė ir neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl įvykio atsakingas išimtinai atsakovas.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su prieš tai nurodytais apelianto teiginiais. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Italijos teismų teisminių bylų medžiagą, kurios pagrindu įsitikino Italijos teismų priimtų sprendimų motyvais, susipažino su Italijoje vykusių teisminių procesų eiga, įvertino, kokius įrodymus Italijos teismai vertino (eismo įvykio aplinkybes, vairuotojų, liudininko parodymus, ieškovų bei atsakovo (Italijos nacionalinio draudikų biuro) pateiktus argumentus, teismo medicinos eksperto išvadas). Pastebėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Italijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl eismo įvykio dalyvių atsakomybės, priėmė sprendimą, kuriuo vairuotoja R. I. nėra iš dalies atsakinga dėl kilusio įvykio, – Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2016-06-14 sprendime Nr. 925/16 yra aiškiai konstatuota, kad: „<...> remiantis per ikiteisminį tyrimą surinktais duomenimis, aiškiai nustatyta, jog visa atsakomybė už nagrinėjamo eismo įvykio sukėlimą tenka ponui B. M., vairavusiam transporto priemonę „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančią bendrovei „Sampo Vas Banko Lizingas“; <...> ypač eismo įvykį matęs liudininkas Pietro D'Ali, kuris važiavo ieškovės transporto priemone keleivio vietoje ir kuris pareiškė per eismo įvykį nepatyręs sužalojimų, patvirtino visą eismo įvykio dinamiką, kaip pateikiama pradiniame akte; <...> minėtas liudininkas per deleguotąją apklausą nurodė, kad 2012-05-14 ponia l. R. vairavo transporto priemonę „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančią ieškovei, ir važiavo eilėje su kitomis transporto priemonėmis greitkelio A4 rytine kelio juosta Caponago savivaldybės teritorijoje; kad jie važiavo eilėje eismo spūstyje; kad privažiavus 147,00 km į juos iš galo atsitrenkė sunkvežimis „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotas Lietuvoje; kad sunkvežimis „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo jiems iš paskos ir atsitrenkė į galinę ieškovės transporto priemonės dalį; kad sunkvežimis nesilaikė saugaus atstumo, o jie patys važiavo laikydamiesi saugaus atstumo ir, kaip matyti, sustojo neatsitrenkę į priešais juos važiavusį sunkvežimį; kad susidūrimo metu transporto priemonė „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiavo eismo spūstyje eilėje savo eismo juosta; kad susidūrimo metu transporto priemonė „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiavo paskui kitas transporto priemones, važiavusias priešais; kad susidūrimas įvyko tarp sunkvežimio „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekio ir transporto priemonės „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galo; <...> šitokią įvykių versiją taip pat patvirtina nustatyti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių susidūrimo taškai, tai yra transporto priemonės „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinis lonžeronas, o liudininkas B. M. patikslino, kad lonžeronas yra savotiškas galinis buferis, ir sunkvežimio „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės grotelės, kaip pripažino pats atsakovas U.C.I. atsakovo atkurtoje įvykių versijoje minimas nepatikslintas staigus ieškovės įvažiavimo į nurodytą greitkelį manevras dėl kurio sunkvežimio „Volvo FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas esą buvo priverstas atlikti staigų avarinį manevrą, kad išvengtų susidūrimo, yra menkai tikėtinas ir neįrodytinas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš nuoseklių trečiojo asmens M. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu bei rašytinės bylos medžiagos, taip pat iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad tik automobilis „Fiat Ducato“ eismo įvykio metu buvo sugadintas. Tai patvirtina, kad tik „Volvo“ vairuotojas M. B. nesilaikė reikiamo atstumo nuo priešais važiuojančios transporto priemonės, šiuo atveju nuo automobilio „Fiat Ducato“, dėl to ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta ir transporto priemonė, ir nukentėjusioji R. I. patyrė sužalojimų“.

24. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytus duomenis bei kitus byloje esančius ieškovo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens M. B. kaltės, nes būtent šis asmuo pažeidė Italijos Respublikos kelių eismo taisyklių 149 straipsnį. Atsakovas byloje neįrodė, kad eismo įvykis įvyko ir dėl nukentėjusiosios R. I. neteisėtų veiksmų, t. y. byloje nenustatyta, kad R. I. pažeidė Italijos Respublikos kelių eismo taisykles, arba pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir apdairiai. Pastebėtina, jog vien tai, kad Italijos kelių policijos pažymoje yra pažymėta, kad kitos transporto priemonės „Fiat Ducato“ vairuotoja atliko staigų ir netikėtą manevrą, nepaneigia prieš tai nurodytų tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2016-06-14 sprendime Nr. 925/16 nurodytų nustatytų aplinkybių, kurios nustatytos įvertinus bylose esančių, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų visumą, to pagrindu prieš tai nurodyti apelianto teiginiai teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

25. Kaip jau minėta prieš tai, tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas).

26. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 40 punktas). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos E. S. valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta E. S. valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

27. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolio. Apelianto teigimu, šioje byloje nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, patvirtinančių, jog „Fiat Ducato“ vairuotojos sveikata po 2012-08-22 datos pasikeitė ar pablogėjo, jog jai buvo suteikta papildomai kokių nors sveikatos priežiūros paslaugų dėl 2012-05-12 eismo įvykio. Atsižvelgęs į tai, teismas be pagrindo laikė, jog papildomai (po anksčiau sudarytos taikos sutarties) reikalaujama atlyginti suma dėl „Fiat Ducato“ vairuotojos sveikatos sužalojimo yra įrodyta, nes neįrodytas nei kokių nors papildomų išlaidų, susijusių su sveikatos sužalojimu, faktas, nei jos dydis.

28. E. S. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Italijoje. Italijos transporto priemonių draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, taigi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.

30. Remiantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).

31. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos Respublikos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

32. Pakartotina, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.

33. Nagrinėjamu atveju pastebėtina tai, kad Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2015-11-25 sprendimu Nr. 1851/15, vertinant R. I. sveikatos būklę dėl padarytų sužalojimų, buvo atsižvelgta į nepriklausomo teismo medicinos eksperto atliktą apžiūrą (atliko dr. C. B.) ir žalos dydis įvertintas vadovaujantis nepriklausoma teismo medicinine ekspertize. Ekspertizės ataskaitai teisėja pritarė, įvardijo ją kaip išsamią ir pagrįstą. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad poniai I. prieš kreipiantis į teismą jau buvo sumokėta 1 400,00 EUR dydžio kompensacija, draudimo bendrovė, kuriai yra pavesta administruoti eismo įvykį, jai dar turi sumokėti 1 922,76 EUR sumą. Iš to, kas pateikta, akivaizdu, kad Italijos teismas visapusiškai išanalizavęs byloje esančius duomenis (iš jų ir ekspertizės ataskaitą) įvertino nukentėjusios R. I. patirtą žalą.

34. Italijos Respublikos Monzos taikos teisėjo 2015-11-25 sprendimu Nr. 1851/15 nuspręsta, kad: 1) atsakomybė už nagrinėjamo eismo įvykio sukėlimą priskiriama išskirtinai ponui B. M., „Vas Sampo Banko Lizingas“ priklausančios transporto priemonės vairuotojui, todėl atsakovams priteisiama solidariai tarpusavyje atlyginti ieškovei padarytą žalą, kuri, jau atmetus gautą avansą, sudaro 1 922,76 EUR, neįskaitant delspinigių, skaičiuojamų nuo reikalavimo pateikimo dienos iki visiško atsiskaitymo; 2) ieškovės naudai iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių bendra suma sudaro 1 140,00 EUR, iš kurių 140,00 EUR išlaidų ir 1 000,00 EUR honorarui ieškovės advokatei A. C. (A. C.), taip pat priteisia sumokėti, kaip numatyta įstatymuose, vienkartinę išmoką, kuri sudaro 15,00 proc. nuo honoraro sumos, 4 proc. dydžio įmoką į socialinio draudimo kasą ir 22 proc. PVM; 3) priteisia atsakovams sumokėti nepriklausomo eksperto samdymo išlaidas, kurios iš viso sudaro 400 EUR + V. S. su ieškovės pozicija, kad paminėtu teismo sprendimu nukentėjusiai R. I. priteista ne tik konkreti suma dėl patirtos žalos (1 922,76 Eur), bet ir kitos išlaidos, kurias turėjo atlyginti Italijos nacionalinis draudikų biuras. Italijos nacionalinis draudikų biuras, vykdydamas minėtą Italijos teismo sprendimą ir atlygindamas nukentėjusiai R. I. Italijos teismo priteistą sumą dėl žalos atlyginimo, apskaičiavo, kad mokėtina 2 350,26 Eur išmoka, kurią sudaro: 1 922,76 Eur Italijos teismo priteista žalos suma, 27,32 Eur delspinigiai, 156,18 Eur su teisminiu procesu susijusios išlaidos (13,48 Eur išlaidos už dokumentų kopijas, 135 Eur atlygis už reikalavimo pateikimą, 7,70 Eur dokumentų įteikimo išlaidos), 244 Eur papildomos išlaidos (už teismo paskirto techninio konsultanto paslaugas). Nurodytos aplinkybės ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai iš esmės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl nuostolių priteisimo (dėl nukentėjusiosios patirtos asmeninės žalos), atsakovas į bylą nepateikė jokių argumentų ir juos įrodančių duomenų, kurie sąlygotų priešingą išvadą.

35. Atsakovas byloje pateikė sąmatą, kuria remiantis analogiškos transporto priemonės „Fiat Ducato“ dviejų sugadinimų remonto kaštai sudaro 1 938,62 Eur be PVM. Apelianto teigimu, nors teismas nurodė, kad negalima remtis pateikta atsakovo sąmata, nes kainos Italijoje skiriasi nuo kainų Lietuvoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuostolio dydį privalo įrodyti ieškovas, to jis šiuo atveju nepadarė ir nedarė.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino transporto priemonės remonto išlaidų atsakovės pateiktų įrodymų apie tai, koks galėjo būti paskaičiuotas žalos dydis Lietuvoje, pagrindu, kadangi faktiškai eismo įvykis įvyko Italijoje. Pažymėtina tai, kad transporto priemonė buvo remontuojama Italijoje pagal šioje šalyje galiojančius įkainius bei darbo užmokestį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Italijos teismai nagrinėdami prieš tai paminėtas bylas visapusiškai įvertino visus remonto išlaidas pagrindžiančius duomenis (remonto sąmatą, įkainius ir pan.), tai ir sąlygojo atitinkamų sprendimų priėmimą, šiais duomenimis rėmėsi ir Italijos nacionalinis draudikų biuras, kuris yra vienintelis kompetentingas administruoti šioje šalyje padarytą žalą. Vien tai, kad Lietuvoje automobilis būtų tikėtinai remontuojamas už mažesnę kainą, nepaneigia atlikto remonto pagrįstumo, o ypač įvertinus faktą apie Italijos ir Lietuvos kainų bei darbo užmokesčio skirtumus. Kadangi žala buvo administruojama pagal Italijoje galiojantį teisinį reglamentavimą, automobilio remontas buvo atliekamas toje šalyje, kurioje nukentėjusioji patyrė žalą.

37. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovui kyla pareiga atlyginti ir kitas išlaidas – 7 145,06 Eur, kurias iš esmės sudaro teisinės išlaidos, žalų bylos administravimo mokestis – 1 294,34 Eur.

38. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPDĮ – ,,Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“) (paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos spendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)). Atmesdama šį skundo argumentą kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygį už žalos administravimą numato tiek paminėti Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai, tiek TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsniai, šio atlyginimo priteisimą yra vertinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014. Pastebėtina, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismui pateikė Italijos nacionalinio draudikų biuro duomenis apie Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3595/2014 ir Nr. 656/2014 patirtas teisines išlaidas, paminėtose bylose priimtus teismo sprendimus, kurių pagrindu priteistinos atitinkamos apelianto ginčijamos teisinės išlaidos, taip pat pateikė ir Italijos teisingumo ministerijos 2014-03-10 dekretą Nr. 55, kuris reglamentuoja atlygio už teisines paslaugas apskaičiavimą, to pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, jog atsakovui nekyla pareiga atlyginti šių išlaidų, kadangi pastarosios neabejotinai yra susijusios su eismo įvykiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas priteisti ir visas kitas išlaidas, kurios yra nustatytos Italijos teismo sprendimuose bei kurias faktiškai patyrė Italijos draudikų biuras. Nes, kaip nustatyta byloje, atsakovo transporto priemonė „Volvo“ aktualiu laikotarpiu neturėjo galiojančio transporto priemonės valdytojo civilinio draudimo, todėl visas išlaidas dėl eismo įvykio turėjo pirmiau padengti Italijos draudikų biuras, o vėliau pagrįstai šias išlaidas ieškovas prašo priteisti iš atsakovės (CPK 178 straipsnis).

39. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek išmokos dydį, tiek atsakovės darbuotojo, sukėlusio eismo įvykį, kaltę, jo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; jokių duomenų, kurie juos paneigtų, byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas.

40. Tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik Biuras, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti Biuro reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kai jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto Italijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais (o šiuo atveju ir Italijos teismo), kurie paremti Italijos teisės aktų nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-06-06 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-347-302/2019, 38 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Teisėjų kolegija nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų pagrindu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, apelianto prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, jo turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Irma ČuchrajAušra MaškevičienėErika Misiūnienė