Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, 27 730,24 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2012-11-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo AB Lesto naudai.

Teismas nustatė, kad ieškovas AB Lesto tiekė elektros energiją atsakovo Lietuvos valstybės nuosavybės teise registruotoms patalpoms ir statiniams, kurie turto patikėjimo teise registruoti VĮ Valstybės turto fondo (toliau - VĮ VTF) vardu, bei fizinių asmenų butams, esantiems (duomenys neskelbtini). Negyvenamoji patalpa – administracinės patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1 440,92 kv.m, esanti pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1B2b (viso pastato plotas – 1 849,22 kv.m), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, o turto patikėjimo teise valdo VĮ Valstybės turto fondas. Iki 2011 m. sausio 3 d. patalpos patikėjimo teise priklausė VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“. Tame pačiame statinyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1B2b, taip pat yra gyvenamosios patalpos – butai, kurie nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Lietuvos valstybei adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise taip pat priklauso administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1 862,80 kv.m, pažymėjimas plane 2B2b, ir techninis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 570,56 kv.m, pastatas – katilinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 154,13 kv.m, pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 122,98 kv.m, pastatas – transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas nenurodytas, užstatytas plotas – 142,32 kv.m, ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (kuro rezervuaras, estakada, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Į visus šiuos nekilnojamuosius daiktus įregistruota VĮ VTF turto patikėjimo teisė, pagrindas – 2010 m. gruodžio 21 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr.441057. Statiniuose ir patalpose esantys elektros įrenginiai yra prijungti prie ieškovo energijos tiekimo tinklų ir į juos buvo tiekiama elektros energija, kuri buvo apskaitoma elektros skaitikliais Nr.75795 ir Nr.37284. Vienas iš šių skaitiklių – Nr.37284 buvo kontrolinis, t. y. apskaitantis elektros energiją, jei sutrinka pirmojo darbas, todėl faktiškai apskaita buvo vedama per vieną skaitiklį, o kai kuriose patalpose buvo įrengti poskaitikliai (gyventojų butuose, nuomininko patalpose).

Iš byloje esančios 2005 m. vasario 25 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta tarp AB „Rytų skirstomieji tinklai“, kurių perėmėjas yra ieškovas AB Lesto, ir VĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau - VĮ LNRT). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir byloje apklaustų liudytojų parodymų nustatyta, kad nuosavybės riba tarp tiekėjo (ieškovo) ir vartotojo (tuo metu - VĮ LNRT) buvo nustatyta SP-310 ant galios transformatorių T-1 ir T-2 0,4 kV išvadų, kurie yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame transformatorinės pastate (žymėjimas plane - 6H1p). Taigi ieškovui nuosavybės teise priklauso galios transformatoriai ir skaitikliai, o vartotojui - VĮ LNRT priklausė 0,4 kV skirstymo įrenginiai ir statinių komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus elektros tinklas. Iš VĮ LNRT perduodant VĮ VTF patikėjimo teise valstybei priklausantį statinių ir įrenginių kompleksą, atsakovui VĮ VTF buvo perduoti taip pat rezervuarai, kanalizacijos statiniai, vandens siurblinės statinys su arteziniu gręžiniu, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, o taip pat ir teritorijos lauko apšvietimo bei silpnų srovių tinklai. 2010 m. gruodžio 21 d. iš VĮ LNRT perdavus turto kompleksą disponuoti VĮ VTF, 2010 m. gruodžio 22 d. VĮ LNRT pateikė prašymą ieškovui AB Lesto nutraukti elektros pirkimo – pardavimo sutartį objektui, esančiam (duomenys neskelbtini). Prašyme buvo užfiksuoti skaitiklio Nr. 72795 rodmenys, už kuriuos VĮ LNRT atsiskaitė. Nauja elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis/sutartys iki bylos iškėlimo teisme nebuvo sudarytos, tačiau elektros energija minimame turto komplekse buvo naudojama, už suvartotą energiją atsiskaitoma nebuvo, todėl nuo turto perdavimo VĮ VTF žinion iki 2013 m. gegužės 20 d. susidarė 50 850,40 Lt dydžio skola. Dalis valstybei priklausančių patalpų ginčo laikotarpiu buvo išnuomota. 2007 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr.1F-900, kuria dar iki turtinio komplekso perdavimo VĮ VTF, nuomotojas VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ išnuomojo nuomininkui VšĮ „Vilko valia“ administracines patalpas, žymėjimas plane 1B2b, kurių bendras plotas 448,08 kv.m, ir administracines patalpas, žymėjimas plane 2B2b, kurių bendras plotas 549,22 kv.m, esančias adresu (duomenys neskelbtini). 2011 m. lapkričio 29 d. susitarimu VĮ Valstybės turto fondas ir VšĮ „Vilko valia“ susitarė pakeisti 2007 m. lapkričio 12 d. nuomos sutartį, sumažinant išnuomotą plotą. 2007 m. nuomos sutarties šalys sutarties 5 punktu be nuomos mokesčio nuomininkas nuomotojui taip pat moka mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas pagal sutarties priedą Nr.4. Nuomos sutarties 4 priede nurodyta elektros galios dedamoji bei tai, kad mokestis skaičiuojamas pagal skaitiklį. Prie 2007 m. gruodžio 12 d. patalpų nuomos sutarties 6 priedu buvo nustatytos elektros tinklų eksploatavimo ir atskaitomybės ribos tarp nuomotojo - Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ir nuomininko (trečiojo asmens) VšĮ „Vilko valia“.

Byloje taip pat nustatyta, kad VšĮ LNRT su butų savininkais taip pat buvo sudariusi pastato eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartis, kuriose buvo nustatytos atskaitomybės ribos, o perduodama minėtą turtinį kompleksą (duomenys neskelbtini). VĮ VTF, VšĮ LNRT 2010 m. gruodžio 21 d. raštu informavo gyventojus, kad perdavė jo valdomą turtą VĮ VTF ir kad su jais buvusias pastato eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartis nutraukia, taip pat buvo užfiksuoti gyventojų butuose esančių poskaitiklių rodmenys.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad VĮ LNRT veikė kaip turtinio komplekso (duomenys neskelbtini), administratorius, kuris organizavo komunalinių paslaugų teikimą čia esančių butų gyventojams ir nuomininkui, su jais buvo sudaręs komunalinių paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias minimi asmenys atsiskaitė už paslaugas, o taip pat ir už elektros energiją. Nei nuomininkas, nei butų gyventojai nebuvo sudarę sutarčių su elektros energijos tiekėju. Pagal Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 48 dalį vartotoju yra toks asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams, todėl iki turtinio komplekso perdavimo VĮ VTF, VĮ LNRT faktiškai ir pagal sutartį su elektros energijos tiekėju veikė kaip vartotojas, o patalpų dalies nuomininkas VšĮ „Vilko valia“ ir fiziniai asmenys, nuosavybės teise turintys gyvenamuosius butus, buvo jo subabonentai, kadangi jų elektros įrenginiai buvo prijungti prie elektros energijos vartotojo - VĮ LNRT lokaliojo elektros tinklo (Lietuvos Respublikos Energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr.1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 8 p.). Kaip nustatyta, perduodamas turtą VĮ VTF priėmimo – perdavimo aktu vartotojas (VĮ LNRT) perdavė atsakovo atstovui VĮ VTF ne tik statinius, bet ir inžinerinius tinklus, o taip pat ir lokalius žemos įtampos elektros tinklus, o naujojo vartotojo ir tiekėjo, o taip pat vartotojo ir subabonentų elektros tinklų atskaitomybės ribos nebuvo keičiamos. Bylos dalyviai ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad elektros apskaitos taškas buvo įrengtas transformatorinės pastate, kuris buvo valdomas vartotojo (VĮ LNRT), o vėliau perduotas atsakovo atstovui VĮ VTF. Raktą nuo transformatorinės patalpos turėjo liudytojas VĮ VTF darbuotojas K. M., kuris dalyvavo perimant patalpas iš VĮ LNRT, ir vienas iš gyventojų – R. D., tuo tarpu tiekėjas – AB Lesto negalėjo savarankiškai patekti į transformatorinės pastatą ir tik vėliau buvo perduotas raktų komplektas. Kadangi atsakovo atstovas VĮ VTF kartu su pastatais ir inžineriniais tinklais perėmė ir lokalųjį elektros tinklą, teismo vertinimu, jis taip pat turėjo laikytis Elektros energetikos įstatymo ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatų ir sudaryti elektros pirkimo – pardavimo sutartį su tiekėju arba organizuoti subabonentų kaip atskirų vartotojų pajungimą ir atskirų jų sutarčių sudarymą (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 56 p.). Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimus, kad jis, būdamas ne savininku, pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str. negalėjo sutarties sudaryti ar būti atsakingu pagal prievolę (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 19 p.). Priešingai, minėto Įstatymo straipsnio norma reglamentuoja, jog valstybės turtas turi būti valdomas efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais, t. y. sandoriai turi būti sudaromi sąžiningai, protingai, pagal galiojančią teisę. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 20 punktas nustato, kad sutartis operatoriai ar tiekėjai gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Taigi, atsakovas turėjo būti aktyvus. Kaip matyti iš bylos dokumentų, 2007 m. nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu dėl komunalinių mokesčių mokėjimo būdo (kad mokesčiai mokami per nuomotoją perėmus turtą VĮ VTF) nebuvo pakeista. Nelogiška manyti, kad trečiasis asmuo nuomosis patalpas be elektros. 2012 m. sausio 23 d. ieškovas kreipėsi į VĮ VTF ir VšĮ „Vilko valia“ dėl administratoriaus paskyrimo, kuris sudarytų sutartį su ieškovu. Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad minimas statinių kompleksas, o taip pat ir daugiabutis nebuvo administruojami Vilniaus rajono paskirto administratoriaus. Nagrinėjant bylą teisme, 2012 m. rugpjūčio 30 d. ieškovas sudarė su gyventojais – naujo (buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugų sutartis, gyventojai iš dalies atsiskaitė. Vėliau su gyventojais buvo sudarytos atskiros elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartys, butai pajungti jau ne prie lokaliojo elektros tinklo, o tiesiogiai prie tiekėjo AB Lesto elektros tinklo ir tapo savarankiškais elektros energijos vartotojais. Nustatyta, kad įvadinio skaitiklio Nr.75795 (ir kontrolinio - Nr.37284) apskaitytos ginčo laikotarpiu suvartotos elektros energijos kiekis yra didesnis nei iki atskirų poskaitikliais apskaitytos elektros energijos gyventojų butuose bei nuomininko VšĮ „Vilko valia“ patalpose suvartotas elektros energijos kiekis, papildomai buvo suvartota elektros energijos už 27 565,86 Lt. Bylos dalyvių paaiškinimai leido teismui spręsti, kad, viršijanti bendro skaitiklio apskaitytą elektros energijos kiekį, dalis galėjo būti suvartota vietinio artezinio gręžinio, iš kurio tiekiamas vanduo į gyventojų butus ir nuomininko patalpas, darbui bei teritorijos - lauko apšvietimui (iki šviestuvai VĮ VTF darbuotojų buvo išmontuoti). VĮ VTF sprendė klausimą dėl jo perimtų inžinerinių įrenginių dalies perdavimo Vilniaus rajono savivaldybei, tačiau į bylą nepateikta duomenų, kad tai būtų buvę padaryta. Kadangi 2010 m. gruodžio 21 d. turtinio komplekso priėmimo – perdavimo akte ir jo priede buvo nurodyta, kad perduodami lauko apšvietimo tinklai, todėl atsakovo atstovas turėjo būti už minimą ūkį atsakingas (bonus pater familias). Proporcingai valdomo nekilnojamojo turto daliai atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ VTF, apskaičiuota ginčo laikotarpiu suvartotos elektros energijos kainos dalis, t. y. 27 730,24 Lt, atsakovo turi būti apmokėta.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios rūšies bylose net keletą kartų yra konstatavęs, kad CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos jokiais aspektais - nei tiesiogiai, nei netiesiogiai - nereguliuoja teisinių santykių dėl energijos (inter alia šilumos) pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarp energijos tiekėjo ir kitų - ne buitinių - energijos vartotojų. Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad sutarties, sudarytos šilumos tiekėjo ir patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininko - juridinio asmens, sudarymo momentas negali būti apibrėžiamas taip pat - nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo fakto. Todėl asmeniui įsigijus patalpas, kurių energijos ėmimo prietaisai prijungti prie centralizuotų energijos tiekėjo tinklų, ir iš energijos tiekimo įmonės po patalpų įsigijimo priimant tiekiamą energiją, tarp šalių atsiranda energijos tiekimo-vartojimo teisiniai santykiai, kadangi šalių valia gauti ir tiekti energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais. Tokiu atveju taikomos standartinės sutarties sąlygos.

Remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas patenkino ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Valstybei nuosavybės teise priklausantis ir atsakovui perduotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1366 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ ir jam buvo suteiktas privatizavimo objekto kodas – 50005681. Perėmimo metu dalis privatizavimo objekto (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išnuomota VšĮ „Vilko valia“ pagal 2007 m. lapkričio 12 d. Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 1F-900. Ši sutartis nutraukta nebuvo (CK 6.494 str. 2 d.). Valstybei nuosavybės teise priklausančią transformatorinę savo veiklai ir įrangos eksploatavimui toliau naudojo AB Lesto. Kadangi prieš minėto turto perdavimą elektros energijos tiekimą minėtame objekte reguliavo 2005 m. vasario 25 d. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis Nr.101976-20331/2/0176, sudaryta AB Lesto ir VĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, kuri buvo nutraukta prieš turto perdavimą atsakovo atstovui, todėl, nutraukus šią sutartį, neteko galios ir šios sutarties priedas Nr. 1 (nuosavybės ribų aktas), kuriame buvo nustatyta, jog AB Lesto elektros energiją parduoda nuosavybės riboje, nustatytoje tarp bendrovei ir vartotojui nuosavybės teise priklausančių elektros tinklų (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 7 p.). Dėl šių priežasčių ieškovas turėjo pareigą nutraukti elektros energijos tiekimą, nes nei atsakovas, nei jo atstovas po minėto turto perėmimo pareikalavimo dėl elektros energijos tiekimo pagal Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnį nebuvo išreiškęs. Todėl teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog pats elektros energijos tiekėjas nesilaikė Taisyklių (jo 37 punkto) ir neatjungė vartotojo elektros įrenginius nuo operatoriaus elektros tinklų, demontuojant elektros apskaitos prietaisus ir elektros atvadą.

2) Po privatizavimo objekto perdavimo, atsakovui ar jo atstovui nebuvo poreikio elektros energijos naudojimui objekte. Taip pat nebuvo išreikštas sutikimas administruoti privačios nuosavybės teise priklausančio turto asmenų mokesčių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ 1 priedo 5 punktas irgi nustatė, jog nuomininkas teisės aktų nustatyta tvarka pats moka mokesčius už vandenį, energiją ir kitas komunalines paslaugas jas teikiantiems asmenims. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad ieškovas privalo vartotojams tiekti elektros energiją pagal pirkimo-pardavimo sutartis, teikti informaciją apie efektyvų elektros energijos vartojimą, teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų ir elektros energijos kainas bei tarifus ir kt.(Taisyklių 48.1, 48.2 punktai), atsakovo atstovas nurodė (duomenys neskelbtini), butų savininkams ir VšĮ „Vilko valia“ kreiptis į ieškovą. Todėl AB Lesto nesilaikant Taisyklių reikalavimų ir tiekiant elektros energiją butų savininkams ir VšĮ „Vilko valia“, prieš tai atsisakius su pastaraisiais sudaryti individualias elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, nebuvo pagrindo teismo sprendime konstatuoti, jog sutartis su apeliantu buvo sudaryta atsakovo konkliudentiniais veiksmais. Tokiu būdu buvo nustatyta atsakovo (jo atstovo) pareiga vykdyti 2005 m. vasario 25 d. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) po jos nutraukimo, o tai prieštarauja atsakovo ar jo veiklos tikslams, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sutarties sudarymo laisvės principui.

3) Byloje nebuvo pateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad turto perdavimo metu atsakovo atstovui buvo perduotas visas lokalusis elektros energijos tinklas, kaip valstybei priklausantis turtas. Bylos nagrinėjimo metu AB Lesto išdėstyti teiginiai, jog vartotojui priklauso 0,4 kV skirstymo įrenginiai, taip pat nėra pagrįsti tinkamais įrodymais, nes jie nėra nurodyti 2010 m. gruodžio 21 d. perdavimo akte Nr. 441057 ar jo prieduose. Mano, kad, remiantis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, po (duomenys neskelbtini) gyventojų ir VšĮ „Vilko valia“ kreipimosi į ieškovą dėl individualių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, AB Lesto, kaip visiems paslaugas teikiantis juridinis asmuo šioje vietovėje, privalėjo sudaryti sąlygas sutarčių sudarymui tiems asmenimis, kurie kreipėsi į jį, nes tokią pareigą jam nustatė teisės norminiai aktai, reglamentuojantys elektros energijos tiekimą, kaip tokia veikla užsiimančiam juridiniam asmeniui. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB vartotojo, kaip elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalies, teisinio statuso įgijimui nekeliami nuosavybės į daiktus reikalavimai, todėl teismas turėjo vertinti elektros energijos tiekėjo galimybes dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku sudarymo, nes atsakovui, nenaudojant kitų nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), nebuvo poreikio elektros energijos įsigijimui savo reikmėms. Šios aplinkybių byloje nebuvo aiškinamasi.

4) Jei teismas, priimdamas sprendimą, buvo tos nuomonės, jog apeliantas šiame ginčo santykyje yra abonentas, tai jis turėjo atsižvelgti į tai, kad teisės normos, reguliuojančios elektros energijos tiekimą, nedraudžia energijos pirkėjui, kuris Elektros energetikos įstatymo kontekste, yra laikomas abonentu, dalį elektros energijos perduoti kitam asmeniui, tačiau tai daryti jis neprivalo, nes perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio. Šiuo atveju pagal Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą sudaryti viešąją sutartį su kiekvienu, kuris kreipiasi dėl elektros energijos tiekimo turėjo pareigą elektros energijos tiekėjas, o ne apeliantas. Taip pat teisės norminiai aktai, reguliuodami elektros energijos vartojimo santykius, nustato, jog tuo atveju, kai buitiniai vartotojai turi apskaitos prietaisus (skaitiklius), elektros energijos pirkimo-pardavimo ar tiekimo sutartys privalo būti sudaromos su kiekvienu buitiniu vartotoju individualiai. Gyventojų butuose ir privatizavimo objekte buvo įrengti apskaitos prietaisai, kuriais buvo fiksuojamas elektros energijos suvartojimas, todėl AB Lesto taip pat turėjo pareigą spręsti susidariusią problemą objekte.

Žemesnės instancijos teismas

6) Teisės norminiai aktai, reguliuojantys elektros energijos tiekimą, tokio skolos apskaičiavimo būdo pagal standartines elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas nenumato, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimas, kuriuo vadovavosi teismas savo sprendime, apelianto nuomone, negali būti taikomas AB Lesto ir valstybės ginčui šioje byloje. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad teismo sprendimu visa priteista 27 730, 24 Lt suma AB Lesto naudai būtų apskaityta pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, kaip iš sutarties atsiradusi skola (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 str. 1 d.). Ieškovas pateikė atsakovui PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už 2013 m. liepos - 2013 m. lapkričio mėnesius už elektros energijos priskyrimą bendrosioms reikmėms 3 344,46 Lt apmokėjimui pagal 2013 m. birželio 1 d. sutartį. Teismas, spręsdamas apie sutarties sudarymą ir suteiktas paslaugas, taip pat priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti į šiuos įrodymus. AB Lesto 2014 m. birželio 17 d. rašte Nr. 50220-3566, atsakydamas į Valstybės turto fondo 2014 m. gegužės 29 d. raštą Nr. (30)3R-1040, nurodė, jog prievolė apmokėti minėtą sumą atsakovo atstovui kyla vadovaujantis Taisyklių 96 punktu, nes VšĮ „Vilko valia“ 3 344,46 Lt skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo sudariusi su AB Lesto elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties.

7) Teismo išvada dėl valstybei priskiriamos pareigos atsiskaityti pagal standartines elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, kaip šio sutartinio santykio dalyviui, nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo fakto neteisinga dar ir dėl to, kad Civilinio kodekso ir Taisyklių nuostatos, reguliuojančios elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nustato jas sudaryti pagal iš anksto aptartas sutarties šalių sąlygas. Tokiose sutartyse, atsižvelgiant į jų dalyko ypatumus, be kita ko, turi būti nurodomi sutarties šalių įsipareigojimai, jų pobūdis, mastas, elektros energijos kainos bei tarifai. Elektros energetikos įmonė apie tai privalo pateikti vartotojui informaciją (Elektros energetikos įstatymo 35 str. 1 d.). Be to, CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties sudarymo momentas, ginčo santykyje taip negali būti nustatytas dėl individualių privatizavimo objekto techninių savybių ir dėl to, kad atsakovas ir valstybei priklausančio turto dalies nuomininkas nėra fiziniai asmenys, naudojantys energiją savo buitinėms reikmėms.

Žemesnės instancijos teismas

9) Teismas, konstatuodamas, kad už minėtą ūkį atsakovo atstovas turėjo būti atsakingas, iš esmės atsakovui priskyrė administravimo funkciją ne tik pagal 2005 m. vasario 25 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 101976-20331/2/0176, bet ir pagal 2008 m. lapkričio 7 d. sutartį, kurių šalimi nėra atsakovas. Teismo išvada nėra teisinga dar ir dėl to, jog atsakovas ar jo atstovas pagal jų veiklą reglamentuojančių teisės norminių aktų normas neturi pareigos vykdyti privačių fizinių asmenų nuosavybės teise priklausančio turto administravimo funkcijų. Be to, privatizavimo objekto perėmimo metu, jo administravimo faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turo registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Bylos nagrinėjimo metu šis įrašas ir jo įrašymo pagrindas panaikinti ar ginčyti nebuvo. Administratorius pakeičiamas savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendimu, jeigu tokį reikalavimą raštu pateikia patalpų savininkai, priėmę sprendimą pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcijos 17 p.). Bylos nagrinėjimo metu toks įrodymas pateiktas nebuvo, todėl teismas turėjo bylos aplinkybes vertinti ir šių teisės normų reguliavimo kontekste, o ne tik konstatuoti, jog atsakovas buvo atsakingas už ūkį minėtame objekte.