Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-646/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-21
Bylos Nr.: 2A-646/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-07882-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: K. B., D. S., uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo, Turto valdymo
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „Antra kryptis“, E. E. N., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Star Vilnius“

Kategorijos

30.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-646/2014

Teismo proceso Nr. 2-03-3-07882-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:30.2.;30.9.1.;30.10.;33.;35.4.; 111.;113.4.;113.5.;114.11.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. B., D. S., uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Antra kryptis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis patenkinti iš dalies, pagal ieškovų K. B., D. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priešieškinį ieškovams K. B., D. S., uždarajai akcinei bendrovei „Elymus“ bei atsakovui pagal priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Antra kryptis“ dėl nuostolių atlyginimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims E. E. N., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Antra kryptis“ (pagal ieškinį), uždarajai akcinei bendrovei „Star Vilnius“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų dėl butų ir kitų patalpų savininkų pareigų bendrojoje dalinėje nuosavybėje bei nuostolių atlyginimo dėl negauto nuomos mokesčio ir šilumos energijos išlaidų teisės taikymo ir aiškinimo klausimai.

Šalies argumentai

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo (2 t., 23-24 b. l.):

1. ieškovei K. B. 9 513,08 Lt rūsio, esančio (duomenys neskelbtini) pagerinimo išlaidų ir 8 160,12 Lt šio namo bendrojo naudojimo objektų, remonto ir priežiūros išlaidų;

2. ieškovei D. S. 1 448,01 Lt rūsio, esančio (duomenys neskelbtini)pagerinimo išlaidų;

3. ieškovui UAB „Elymus“ 3 028,26 Lt rūsio, esančio (duomenys neskelbtini) pagerinimo išlaidų ir 6 785,00 Lt už šio namo kiemo tvarkymą;

4. ieškovams 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovų teigimu bendrą 28 934,47 Lt reikalavimo sumą ieškovai yra sumokėję už minėto pastato rūsio patalpų remontą ir namo bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbus (buvo pakeisti keturi langai, įmontuotos 2 vidinės, 3 išorinės palangės, įstatytos naujos durys tarp patalpų, seifinės durys, ištinkuotos dvi patalpos sienos, glaistyta viena patalpos siena), kiemo tvarkymą, kadangi atsakovas, kaip dalies namo patalpų savininkas nėra prisidėjęs proporcingai jam tenkančiai daliai prie išlaidų namui išlaikyti atlyginimo (CK 4.82 str. 3 d.). Reikalavimą grindė CK 4.34 straipsnio 3 dalimi, bei tuo, kad tokie pagerinimai, kaip šiluminio punkto įrengimas, šilto ir šalto vandens vamzdžių įrengimas, sienų, grindų glaistymas, tinkavimas, dažymas, langų keitimas bei kiti atlikti ir įmontuoti įrenginiai negali būti atskirti nuo patalpų, kurios Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-438-656/2008 pagal ieškovo Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį, ginant viešąjį interesą, buvo išreikalautos iš neteisėto ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ valdymo ir perduotos atsakovui patikėjimo teise, nes 142,54 kv. m. ploto patalpos, plane pažymėtos nuo 10-1 iki 10-12, esančios (duomenys neskelbtini), atsakovams ir trečiajam asmeniui nebuvo perduotos, kaip butų priklausiniai. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovui minėtos patalpos buvo perduotos valdymui, naudojimui ir disponavimui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. balandžio mėn. 14 d. įsakymu Nr. 1V-124 „Dėl patalpų perdavimo“, o jis 2003 m. balandžio 22 d. valstybės turto perdavimo ir priėmimo aktu šias patalpas įregistravo VĮ Registrų centre.

Atsakovas patikslintu priešieškiniu (4 t., 1-8 b. l.) prašė priteisti solidariai iš ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ 15 303,23 Lt nuostolių, už šilumos energiją ir karštą vandenį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2011 m. vasario mėn. 11 mėn., bei 46 614,34 Lt nuostolių dėl negautų nuompinigių už ginčo patalpas nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. vasario 1 d. Atsakovo teigimu, ieškovai ir trečiasis asmuo ginčo patalpas atjungė nuo šildymo sistemos, nuėmė vandens skaitiklius tinkamai neįformindami atjungimo fakto. Atsakovas nuturėjo galimybės naudotis ginčo patalpomis nuo 2005 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. balandžio 28 d., tačiau šį laikotarpį mokėjo už šilumos energiją ir karštą vandenį, pagal pateiktas sąskaitas dėl to patyrė 15 303,23 Lt nuostolių. Atsakovai ir trečiasis asmuo nesudarė galimybės UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovui patekti į ginčo patalpas, šilumos energijos srautą nukreipė kitų pastate esančių patalpų šildymui, todėl atsakovas pagrįstai įtaria, kad ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ galėjo tikslingai į sau priklausančias patalpas tiekti šilumos energiją. Be to, neteisėtai užvaldę patalpas neleido atsakovui įgyvendinti savo funkcijų - išnuomoti ginčo patalpų. Negautų pajamų nuostolius atsakovas apskaičiavo remdamasis mažiausiais šio tipo patalpų nuomai taikomais koeficientais, o sprendžiant pagal patalpų išdėstymo vietą ir infrastruktūrą, mano, kad tokios patalpos būtų išnuomotos už apskaičiavimuose nurodytą mėnesinę nuomos kainą.

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Tenkindamas iš dalies ieškinį iš atsakovo ieškovams solidariai priteisė 9 628,13 Lt turto pagerinimo išlaidų ir ieškovui UAB „Elymus“ 1 621,84 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tenkindamas iš dalies priešieškinį iš ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ atsakovui solidariai priteisė 38 610,40 Lt nuostolių atlyginimo ir po 289,58 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Valstybei iš ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ priteisė po 47,03 Lt pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovai ginčo patalpomis naudojosi arba perėmė jas iš ankstesnių savininkų teises po butų privatizavimo 1992 m. ir ta aplinkybė, kad butų privatizavimo sutartyse nebuvo nurodyta kokios rūsio patalpos buvo parduotos butus privatizavusiems asmenims lėmė ginčo atsiradimą, kadangi ieškovai turėjo pagrindą manyti, jog rūsio patalpos buvo parduotos privačion nuosavybėn. Atsakovas nuosavybes teises į ginčo patalpas įregistravo tik 2003 m. gegužės 13 d., todėl sprendė, kad iki to laiko asmenys valdė patalpas sąžiningai, nes nebuvo duomenų, leidžiančių įsitikinti, kad valstybė turi daugiau teisių valdyti šį turtą, nei asmenys, kuriems butai parduoti kartu su neindentifikuotais rūsiais. Atsakovas iki 2005 m. lapkričio mėn. neatliko jokių veiksmų, kurie leistų įsitikinti, kad jis turtą valdo ir tai neleido ieškovams įsitikinti, kad kiti asmenys turi daugiau teisių į daiktą, nei jie. Teismo vertinimu šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovų turto valdymas atsirado sąžiningai, todėl jie turi teisę į daikto pagerinimo išlaidas (CK 4.34 str. 3 d.). Teismas, ieškovams priteisė solidariai 9 628,13 Lt (5 262 Lt už darbus ir 4 366,13 Lt už medžiagas) pagerinimo išlaidų, kadangi nebuvo galimybės išskirti, kiek būtinųjų išlaidų medžiagoms ir darbams patyrė ieškovai. Šią sumą ieškovams priteisė vadovaujantis ekspertizės išvada ir nelaikė ieškovų pateiktų visų PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos kvitų pagrindu priteisti pagal šias sąskaitas apmokėtas sumas, nes ekspertizės išvadoje konstatuota, jog ne visos sąskaitose ir kvituose nurodytos medžiagos buvo panaudotos patalpų pagerinimui. Teismas laikė, kad priteisiant ne tik už medžiagas, tačiau ir už pagerinimui turėtas darbui išlaidas, nėra išėjimas už reikalavimo ribų, nes buvo prašoma priteisti patalpų pagerinimo išlaidas, o netiksliai pareikštas ieškinys buvo patikslintas byloje tiriant įrodymus.

Teismas atmetė ieškovės K. B. reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 8 160,12 Lt namo bendrojo naudojimo, remonto ir priežiūros išlaidų, kadangi atsakovas nesinaudojo ginčo patalpomis. Be to, namo bendrojo naudojimo remonto išlaidų dydis byloje nebuvo įrodytas, nors tokius įrodymus turėjo pateikti ieškovė.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo atlyginti kiemo tvarkymo išlaidas, konstatavo, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalis patalpų savininkai nenumato tokios prievolės, todėl atsakovui nedavus sutikimo kiemo įrengimui ir dėl įrengimo išlaidų, atsakovui nekilo pareigos apmokėti kiemo tvarkymo išlaidų. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad bendrasavininkams priklauso nuosavybės teisėmis ar yra išnuomotas žemės sklypas, kuriame ieškovai atliko aplinkos tvarkymo darbus, todėl atmetė ieškinį šioje dalyje.

Teismas laikė pagrįstu priešieškinio reikalavimą priteisti atsakovui iš ieškovų ir trečiojo asmens 15 303,23 Lt nuostolių už šilumos energiją ir karštą vandenį pripažinęs, kad šie asmenys gavo naudą, už kurią apmokėjo atsakovas, o toks apmokėjimas laikytinas atsakovo nuostoliais, kurie priteistini iš ieškovų ir trečiojo asmens solidariai, nes nuostoliai padaryti visų šių asmenų bendrais veiksmais neteisėtai užvaldžius patalpas.

Teismas, spręsdamas dėl nuostolių negavus nuomos mokesčio už ginčo patalpas pripažino, kad rūsio patalpos buvo neišnuomotos taip pat ir dėl atsakovo neveikimo, nes atsakovas nuo 2003 m. iki 2005 m. neįgyvendino savo teisių į ginčo patalpas. O nuo 2005 m. atsakovo nurodomas nuomos mokestį už neįrengtas patalpas laikė nepagrįstai dideliu, todėl už patalpų nuomą prašomą priteisti sumą sumažino 50 procentų.

Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; iškvieti į teismo posėdį liudytojus J. G. ir J. M.; prijungti prie bylos naujus įrodymus - 2005 m. vasario 4 d. suderintą žemės sklypo planą, kuriame tarp savininkų nurodytas ir Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. sausio 11d. įsakymo Nr. 2.3- 126-(01) priedą, kuriame nustatytos bendraturčių dalys. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl civilinio proceso normų pažeidimo. Teismo posėdyje nedalyvavo ieškovės K. B. (gulėjo ligoninėje), D. S. (buvo išvykusi darbo reikalais) ir visų trijų ieškovių atstovas advokatas. Teismui buvo išsiųstas advokato prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos. Apie advokato ligą ieškovai sužinojo tik po teismo posėdžio, tai paskatino juos atsisakyti šio advokato paslaugų. Teismo posėdžio metu UAB „Elymus“ vadovas nurodė, kad nėra susipažinęs su bylos medžiaga, visą informaciją turi jo advokatas ir kitos ieškovės, todėl negali nurodyti bylai svarbių aplinkybių nei savo, nei kitų ieškovų vardu, todėl prašė bylos nagrinėjimą atidėti. Tam neprieštaravo nei viena proceso šalis, tačiau teismas nutarė bylą nagrinėti iš esmės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neišklausė abiejų šalių, ieškovą, neturintį teisinio išsilavinimo, nežinančio reikšmingų bylos aplinkybių paliko ginti savo interesus vieną prieš tris Lietuvos valstybės ir savivaldybės institucijų atstovus, turinčius ir teisinį išsilavinimą, ir teisinio darbo patirtį. Teismas, atmetęs prašymą atidėti bylos nagrinėjimą formaliais pagrindais suteikė stipresnei proceso šaliai privilegiją žodžiu išdėstyti savo paaiškinimus ir tokiu būdu užkirto kelią ieškovams (privatiems asmenims) pateikti naujus įrodymus, iškviesti liudytojus, nors apie tai ieškovų atstovas užsiminė parengiamojo teismo posėdžio metu (3 t., 5-8 b. l.); užkirto kelią teikti prašymus dėl atsakovo pakeitimo tinkamu ir įtraukimo UAB „Vilniaus energija“ trečiuoju asmeniu (ar atsakovu), taip pat dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, kad bendrasavininkiams žemės sklypas priklauso nuosavybės teisėmis ar yra išnuomotas, kuriame ieškovai atliko aplinkos tvarkymo darbus. Tokius įrodymus ieškovai būtų pateikę, jeigu teismas būtų ieškovams pasiūlęs pateikti papildomus įrodymus (CPK 160 str. 1 d. 3 p.). Teismas neįtraukdamas į bylą UAB „Vilniaus energija“ trečiuoju asmeniu, apsunkino ieškovų teisę dėl atgręžtinio reikalavimo iš UAB UAB „Vilniaus energija“.

2. Dėl rūšinio bylos teismingumo. Atsakovui pateikus priešieškinį dėl 104 814,28 Lt nuostolių priteisimo byla pagal tuo metu galiojusias CPK nuostatas pagal teismingumą buvo perduota Vilniaus apygardos teismui. Atsakovas sumažino priešieškinio reikalavimus, tačiau byla pagal CPK 34 straipsnį toliau buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, kuris atsakovui susijusioje byloje jau yra priėmęs palankų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008. Toks atsakovo elgesys leidžia abejoti atsakovo sąžiningumu, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 239 str. 2 d. 6 p.).

3. Dėl nuostolių už šilumos energiją ir karštą vandenį. Teismo sprendimas dėl atsakovui priteistų nuostolių už šilumos energiją nemotyvuotas. Be to, teismas neatsižvelgė į byloje esančius duomenis apie tai, kad ginčo patalpose realiai šilumos energija netiekiama nuo 2005 m. lapkričio mėn., kai ieškovai atjungė radiatorius, o karšto vandens nebuvo visame name nuo tada, kad sprogo vamzdis, o vėliau dar kartą buvo atjungtas kartu su radiatoriais. Bet koks formalus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pažeidimas nepaneigia fakto, kad realiai šilumos energija ir karštas vanduo ginčo patalpoms nebuvo tiekiami, todėl negalima daryti išvados apie ieškovų realiai gautą naudą dėl tiektos šilumos energijos. Pažymi, kad rūsio patalpos buvo naudojamos dviračių, uogienių ir kt. daiktų laikymui, todėl šildymo ar karšto vandens paslauga šioms patalpoms nebuvo reikalingos. Be to, rūsio radiatoriai nuo senumo trūkinėjo ir buvo užsikimšę, todėl neapšildė rūsio patalpų ir apsunkino šilumos patekimą į gyvenamąsias patalpas. Šios aplinkybės ir paskatino jų atsisakyti. Ieškovai, manydami, kad visas namas kartu su rūsio patalpomis buvo perduotas jų priežiūrai, nežinojo apie atsakovo mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį. Tuo metu, kai ieškovai sužinojo apie atsakovui siunčiamas sąskaitas už šilumos energiją, radiatoriai jau buvo nuimti. Tuo tarpu atsakovas, net ir po 2005 m. gruodžio 8 d., kai jis buvo raštu informuotas apie nuimtus radiatorius ir karšto vandens atjungimą, turėdamas pareigą užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą ir kokybiškų paslaugų gavimą, nesiėmė veiksmų, kuriais būtų įformintas šilumos ir karšto vandens atjungimas, jog nebebūtų skaičiuojami mokesčiai už šilumos energijos paslaugas. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojai negalėjo patekti į ginčo patalpas, kadangi šias aplinkybes paneigia UAB „Vilniaus energijos“ atstovų pasirašyti 2006 m. spalio 3, 4, 10 d. aktai, kurie taip pat patvirtina aplinkybę, kad karštas vanduo buvo atjungtas visam namui, taip pat buvo atjungtas šilumos punkte (4 t., 186-190 b. l.). Taigi, skundžiamu sprendimu ieškovai įpareigoti sumokėti už netiektą šilumos energiją. Pažymi, kad tuo pačiu laikotarpiu ieškovai taip pat atsisakė ir šalto vandens tiekimo ginčo patalpoms, dėl ko 2005 m. gruodžio 29 d. UAB „Vilniaus vandenys“ atstovai surašė aktą. Tai patvirtina, kad ieškovai elgėsi rūpestingai ir įsileisdavo komunalinių paslaugų tiekėjų atstovus. Antstolės N. Š. 2009 m. spalio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su nuotraukomis taip pat patvirtina aplinkybę, kad ginčo patalpose nėra radiatorių, prijungtų prie miesto šildymo sistemos. Todėl atsakovas už šilumos energiją nuo 2007 m. liepos iki 2011 m. vasario mėn. mokėjo dėl savo paties veiksmų (neveikimo), o ne dėl ieškovių kaltės. Teismas, priteisdamas iš ieškovų atsakovui nuostolius už šilumą ir karštą vandenį nevertino, kokia suma buvo sumokėta už šilumą ir karštą vandenį. Taip pat neįvertino aplinkybės, kad atsakovas mokėjo už šilumos energiją, nors ieškovai mokėjo už elektrą, šaltą vandenį, šiukšlių išvežimą, laiptinių apšvietimą ir valymą, kiemo tvarkymą, šiluminio punkto priežiūrą ir kitas paslaugas.

4. Dėl negautų pajamų už patalpų nuomą. Atsakovas neįrodė galimybės realiai gauti pajamas iš rūsio patalpų nuomos. Teorinė galimybė išnuomoti ginčo patalpas atsirado tik 2009 m. vasario 17 d., įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimui, kai galutinai teisėtu ginčo patalpų savininku buvo pripažinta Lietuvos valstybė, todėl tik nuo šios datos buvo galima skaičiuoti nuostolius už negautas nuomos pajamas. Tačiau atsižvelgtina į aplinkybę, kad dar iki teisminių ginčų atsakovas nesiėmė jokių veiksmų išnuomoti ginčo patalpas, todėl teismo sprendimas priteisti tariamų nuostolių atlyginimą iš ieškovų labiau atitinka ne žalos kompensavimo funkciją, o prielaidą atsakovui nepagrįstai praturtėti. Atsakovas pateikė priešieškinį 2011 m. kovo 14 d. dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos grindžia negalėjimu išnuomoti minėtų patalpų jau žinodamas, kad tos patalpos yra pripažintos nereikalingomis. Tai patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant priešieškinį bei paties reikalavimo atlyginti nuostolį, patiriamą negalint išnuomoti nereikalingomis pripažintų patalpų, nepagrįstumą.

5. Dėl kiemo tvarkymo išlaidų. Teismui nustačius, kad ieškovų nurodomas (CK 4.82 str. 3 d.) ieškinio pagrindas yra netinkamas reiškiant reikalavimą dėl kiemo tvarkymo išlaidų priteisimo, turėjo ex officio nuspręsti kokią teisės normą taikyti, o ne ieškinį šioje dalyje atmesti. Be to, nustatęs, kad byloje nėra duomenų apie žemės sklypo (kiemo) savininkus, t. y. kad reikia nustatyti naujas byla reikšmingas aplinkybes, turėjo galimybę pasinaudoti CPK 256 straipsnio nuostata ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, ieškovai prašo prijungti prie bylos įrodymus, patvirtinančius kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkus. Pažymi, kad UAB „Elymus“ teismo prašo atlyginti ne visas kiemo tvarkymo išlaidas, kurios buvo apskaičiuotos 2012 m. gegužės 30 d. ekspertės išvadoje, o tik proporcingą dalį išlaidų pagal vienintelę išlikusią 2005 m. spalio 21 d. sąskaitą-faktūrą. Be to, panašią sumą už kiemo tvarkymą sumokėjo ir UAB „Antra kryptis“, todėl ekspertės išvadoje išlaidos kiemo tvarkymui apskaičiuotos tinkamai.

6. Dėl bendrojo naudojimo patalpų remonto ir priežiūros darbų išlaidų. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą priteisti iš atsakovo bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbų išlaidas konstatuodamas, kad atsakovas nesinaudojo ginčo patalpomis, nes CK 4.82 straipsnio 3 dalis (galiojusi redakcija iki 2013 m. sausio 1 d.) atsakovui numato tokią prievolę. Atsižvelgiant į atsakovui priklausančią turto dalį buvo apskaičiuota 8 160,12 Lt suma namo bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbams. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė K. B. teismui nepateikė įrodymų apie namo bendrojo naudojimo remonto išlaidų dydį. 2012 m. gegužės 30 d. ekspertizės išvadoje į klausimą, kokia yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini)e, bendrojo naudojimo konstrukcijų pagerinimo/remonto darbų, atliktų iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., ir medžiagų vertė, nurodyta, kad pastato bendrojo naudojimo konstrukcijų darbai galėjo būti atlikti kartu su pastato rekonstravimu, todėl neturint projektinės ir statybinės rekonstravimo darbų dokumentacijos, išskirti remonto darbų apimtis ir atsakyti į pateiktą klausimą neįmanoma. Ieškovų atstovas gavęs šią išvadą teismui 2012 m. birželio 12 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos projektinę ir statybinę dokumentaciją (5 t., 6-8 b. l.). Atkreipia dėmesį ekspertė R. U. tuo metu, kai buvo atliekama ekspertizė Vilniaus miesto savivaldybė byloje turėjo atsakovo procesinį statusą, todėl atliktos ekspertizės išvados kelia abejonių.

7. Dėl ginčo patalpų remonto darbų išlaidų. Teismas nemotyvavo sprendimo dėl priteistinos sumos už remonto darbus, nenurodė, kodėl statybos darbų papildomos išlaidos nepriteistinos. Prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti ieškovams 8 644,68 Lt už darbus ir 4 366,13 Lt už medžiagas, viso 13 010,81 Lt turėtų išlaidų rūsio patalpoms pagerinti.

8. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Teismo sprendimas priimtas neišklausius ieškovų, todėl ieškovai apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

9. Dėl liudytojų iškvietimo. 1992 m. pradėjus privatizuoti butus ginčo name, privatizacijos komisijos pirmininkas J. G., prieš perduodamas patalpas su komisija jas apžiūrėjo, todėl šis asmuo galėtų nurodyti, kokia buvo viso namo, jo bendrųjų konstrukcijų, stogo ir rūsio patalpų būklė ieškovams jas perimant. Siekiant tinkamai įvertinti atliktų bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbų mastą ir jų vertę būtina apklausti autorinės priežiūros vadovą ir statybos rangovą UAB „Elvora“ direktorių J. M.. Šių liudytojų nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme, nors apie ketinimą juos išsikviesti į posėdį ieškovų atstovas užsiminė parengiamojo posėdžio metu.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys ir priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl patalpų pagerinimo išlaidų. Patalpų pagerinimo išlaidos nepagrįstai pripažintos būtinosiomis daikto išlaidomis ir neturėjo būti priteisiamos iš atsakovo, kadangi ieškovų veiksmai, atliekant patalpų remontą negali būti laikomi teisėtais, nes jie atlikti be savininko žinios, neteisėtai valdant jo turtą. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne tai, kiek lėšų ieškovai investavo į svetimą daiktą, o kiek dėl ieškovų investicijos padidėjo minėtų patalpų vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009).

2. Dėl ieškovų sąžiningumo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ iki 2003 m. gegužės mėn. sąžiningai valdė ginčo patalpas ir nebuvo jokių duomenų, leidžiančių įsitikinti, jog valstybė į patalpas turi daugiau teisių, negu minėti asmenys. Minėtos patalpos pagal Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus 1995 m. vasario 15 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį Nr. 212 buvo naudojamos Vidaus reikalų ministerijos funkcijoms vykdyti, o nuo 1998 m. gruodžio 10 d. Vidaus reikalų ministerija valdė šias patalpas patikėjimo teise. Vadovaujantis 1995 m. vasario 1 d. Vidaus reikalų ministerijos ir Naujamiesčio seniūnijos Valstybinės įmonės sutartimi Nr. 224, 2000 m. vasario 2 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir specialiosios paskirties UAB „Naujamiesčio būstas“ sutartimi dėl patalpų Vidaus reikalų ministerija mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, įrengė vandens skaitiklius, apsauginę signalizaciją sujungė su Apsaugos policijos pultu. 2003 m. gegužės 13 d. atsakovas ginčo patalpas įregistravo VĮ Registrų centre, o nuo 2003 m. gegužės 28 d. su UAB „Vilniaus energija“ sudarė šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartis Nr. 20054/2- 8LI-214. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai ginčo patalpas iki 2003 m. gegužės 13 d. valdė sąžiningai.

3. Dėl Jungtinės veiklos sutarties. 2004 m. spalio 29 d. pastato butų ir kitų patalpų savininkai, tarp kurių buvo ieškovai ir UAB „Antra kryptis“, siekdami susitarimo dėl bendro daikto valdymo, sudarė Jungtinės veiklos sutartį ir įgaliojo ieškovę K. B. įgyvendinti pastato butų ir kitų patalpų savininkų interesus. 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus rašte Nr. 63-5616-(4229), adresuotame ieškovei K. B. nurodyta, kad VĮ Registrų centro duomenimis daugiabučiame name suformuoti 7 turtiniai vienetai, tuo tarpu Jungtinės veiklos sutartyje įtrauktos tik 6 patalpos, todėl K. B. žinojo ar turėjo žinoti apie teisėtą patalpų valdytoją atsakovą (naudotoją), taip pat turėjo pranešti visiems patalpų savininkams apie Jungtinės veiklos sutarties sudarymą.

4. Dėl atsakovo teisių įgyvendinimo. Atsakovas rūpinosi patalpų būkle, nes dar 2003 m. buvo parengęs patalpų remonto darbų sąmatą, siekiant atlikti patalpų einamąjį remontą. 2009 m. buvo biudžete buvo numatyta lėšų, todėl ieškovai nepagrįstai teigia, jog atsakovas nesirūpino patalpomis.

5. Dėl daikto išlaikymo būtinųjų išlaidų. 2011 m. balandžio 28 d. antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-11-488 konstatuota, kad ginčo patalpos nėra tvarkingos, patalpose išmontuoti ir nupjauti šildymo radiatoriai, pažeidžiant kadastro duomenų byloje esantį patalpų planą išgriautos pertvaros, sujungiant atskirus patalpų segmentus, tokiu būdu patalpas pritaikant ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ poreikiams, o tai patvirtina, jog patalpose buvo atlikta patalpų rekonstrukcija ir tokiu atveju šios išlaidos negali būti siejamos su daikto būtinosiomis išlaidomis. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo ekspertės R. U. 2012 m. gegužės 30 d. Ekspertizės akte nurodytas darbų ir medžiagų išlaidas (9 628,13 Lt) pripažinti būtinosiomis daikto išlaidomis ir jas priteisti ieškovams iš atsakovo.

Trečiasis asmuo (ir atsakovas pagal priešieškinį) UAB „Antra kryptis“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovo priešieškinį trečiajam asmeniui atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas į bylą atsakovo prašymu buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Atsakovui pateikus patikslintą priešieškinį apeliantas nurodytas atsakovu, todėl Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. neskundžiamą nutartimi pakeitė apelianto procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovą. Apeliantas atsakovui nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų, todėl priešieškinis negalėjo būti reiškiamas apeliantui (CPK 143 str.).

2. Dėl nuostolių už šilumos energiją ir karštą vandenį. Teismas nepagrįstai iš ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ priteisė 15 303,23 Lt nuostolių už šilumos energiją, konstatuodamas, jog minėti asmenys gavo naudą. 2011 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Vilniaus energija“ raštas patvirtina, kad sąskaitas už šildymą bei karštą vandenį atsakovui buvo siunčiamos ne už faktiškai sunaudotą šilumos energiją ir karštą vandenį, tačiau dėl to, kad atsakovo patalpose radiatorių ir skaitiklių demontavimas nebuvo tinkamai įforminti ir atsakovas toliau buvo laikomas šilumos bei karšto vandens vartotoju, todėl priešieškinis šioje dalyje turėjo būti atmestas. Apeliantas ginčo patalpas 2002 m. įsigijo jau su demontuotais radiatoriais, o jau 2003 m. buvusio savininko ir UAB „Vilniaus energija“ 2001 m. lapkričio 23 d. akto apie savavališkai demontuotą šildymo įrangą pagrindu nutraukė sutartį su UAB „Vilniaus energija“, todėl jau nuo 2003 m. oficialiai nesinaudojo UAB „Vilniaus energija“ teikiamomis paslaugomis. Teismas, tenkindamas ieškinį šioje dalyje turėjo atsižvelgti į skirtingo dydžio šalių valdomus patalpų plotus, atitinkamai laikant, jog toks atsakovo reikalavimas pagrįstas, turėjo atsakovo patirtas išlaidas proporcingai padalinti šalims.

3. Dėl atsakovo teisių įgyvendinimo. Atsakovas išlaidas už šilumos energiją bei karštą vandenį 2007-2011 m. patyrė tik dėl savo neatsargumo ir rūpestingumo, kadangi jau nuo 2005 m. žinojo apie rūsio patalpose nuimtus radiatorius, todėl atsakovas turėjo galimybę nutraukti šilumos energijos sutartį su UAB „Vilniaus energija“, todėl buvo pagrindas atmesti šį atsakovo reikalavimą remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu.

4. Dėl senaties termino. Atsakovo reikalavimas dėl 2007 m. - 2008 m. patirtų nuostolių negalėjo būti tenkinamas dėl praleisto trejų metų ieškinio senaties termino.

5. Dėl nuostolių dėl negauto nuomos mokesčio. Atsakovas neįrodė nuotolių dėl negautų pajamų už patalpų nuomą, kadangi byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovas ketino nuomoti patalpas, turėjo galimybę tokios būklės patalpas išnuomoti, taip pat neįrodė nuomos kainos pagrįstumo. Atsakovas nuostolius dėl negautų pajamų už nuomą skaičiuoja iki 2011 m. tačiau UAB „Antra kryptis“ atsakovo patalpas atlaisvino 2009 m.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo „Antra kryptis“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį išspręsti teismo nuožiūra, kadangi atsakovo skundžiama sprendimo dalis UAB „Antra kryptis“ nesukurs jokių teisių ir pareigų, tačiau laiko, jog turto pagerinimo išlaidos (9 628,13 Lt) ieškovams buvo priteistos pagrįstai.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl civilinio proceso principų pažeidimo. Bylos nagrinėjimas vykdo 2,5 metų, ieškovai teikė daugelį procesinių dokumentų, kuriuos rengė profesionalūs teisininkai, byloje atliktos kelios ekspertizės, ieškovai turėjo galimybes teikti įrodymus ir prašymus, todėl ieškovai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teisme, neatvykus į bylos nagrinėjimą ieškovų advokatui jiems buvo užkirsta galimybė ginti savo teises, ieškovai liko neišklausyti, ar buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Ieškovai, atstovaujami advokato, turėjo daug laiko pareikšti prašymą įtraukti į bylą UAB „Vilniaus energija“, tačiau to nepadarė ir tik sužinoję Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą, kuriuo teismas priteisė atsakovui iš ieškovų nuostolius už šilumos energiją ir karštą vandenį, pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia šiuo motyvu.

2. Dėl rūšinio teismingumo. Šiuo atveju rūšinio teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos, kadangi teismas pagal CPK 34 straipsnio 1 dalį, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus CPK 34 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus. Pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu byla būtų buvusi nagrinėjama apylinkės teisme, apskundus sprendimą, byla būtų patekusi į Vilniaus apygardos teismą kaip į apeliacinę instanciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas siekė bylą nagrinėti išimtinai Vilniaus apygardos teisme.

3. Dėl nuostolių už šilumos energiją ir karštą vandenį. Kadangi ieškovai nuo šildymo sistemos atsijungė nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nebuvo teisinio pagrindo neskaičiuoti šilumos energijos mokesčių. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad tiek atsakovas, tiek UAB „Vilniaus energija“ turėjo galimybę patekti į ginčo patalpas.

4. Dėl negautų pajamų už patalpų nuomą. Patalpų nuomos mokesčio dydis paskaičiuotas pagal turto nuompinigių dydžio nustatymo formulę, nustatytą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 87/59 „Dėl nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkos patvirtinimo (Dėl nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkos patvirtinimo)“ (Žin., 2002, Nr. 25-913) patvirtintoje Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkoje, taikant minėtos tvarkos 3.4.3 punkte nurodytą koregavimo koeficientą bei kintamuosius dydžius, nurodytus Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2005 m. spalio 24 d. nutarime Nr. 7 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2005 m. lapkričio 1 d.“ (Žin., 2005, Nr. 129-4661). Negautų pajamų į valstybės biudžetą nuostolius atsakovas apskaičiavo remdamasis mažiausiais šio tipo patalpų nuomai taikomais koeficientais, o sprendžiant pagal patalpų išdėstymo vietą ir infrastruktūrą, mano, kad tokios patalpos būtų išnuomotos už didesnę. nei apskaičiavimuose nurodytą mėnesinę nuomos kainą. Atsižvelgiant į valstybės turto valdymui keliamus principinius reikalavimus, atsakovas ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą išnuomoti valstybės funkcijoms nenaudojamas ir kitam asmeniui neperduodamas patalpas. Patalpos iki 2003 m. buvo valdomos ir naudojamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro. Patalpomis atsakovas nesinaudojo dėl to, kad buvo būtina atlikti jų remontą. Remontas reikalavo daug lėšų, kurių Vidaus reikalų ministerija vis neskyrė. Patalpas neteisėtai užėmus ieškovams, atsakovas neteko galimybės jų remontuoti ir jų išnuomoti.

5. Dėl kiemo tvarkymo išlaidų. Žemės sklypą ieškovai įsigijo 2008 m. Atsakovas taip pat tik 2008 m. rugsėjo 3 d. sudarė Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. K01/2008-24/8S-127. Iš Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 2.3- 126-(01) priedo matyti, kad 370 kv. metro žemės sklypo buvo palikta valstybei. Todėl, priešingai nei teigia ieškovai, atsakovas nėra šios valstybinės dalies teisėtas valdytojas ar naudotojas. Iš antros ekspertizės išvados matyti, kad kiemo tvarkymo darbai buvo atlikti 2005 m., t. y. tuo metu kai ieškovai ir atsakovai nebuvo teisėti žemės sklypo savininkai ar naudotojai. Todėl ieškovai reikalauja iš atsakovo išlaidų atlyginimo už svetimo kiemo išklojimą trinkelėmis. Atkreipia dėmesį, kad ieškovų pateiktas 2005 m. vasario 4 d. žemės sklypo planas įrodo, kad ieškovai dar 2004 m. žinojo, kad atsakovas yra patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), savininkas, nes atsakovas yra vienas iš žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, naudotojas. Todėl ieškovai negali būti pripažinti sąžiningais patalpų valdytojais, bei reikalauti priteisti CK 4.34 straipsnio 3 dalyje nurodytų daikto išlaikymo išlaidų.

6. Dėl bendrojo naudojimo patalpų remonto ir priežiūros darbų išlaidų. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį, buto ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK nustatyta tvarka. Ekspertės išvada atskleidžia, kad iš esmės buvo atlikti namo rekonstrukcijos (palėpės įrengimo ir kt.), o ne būtini remonto darbai. Ieškovai, nesutinkantys su ekspertės išvadomis turėjo galimybę ginčyti tokias išvadas, tačiau to nedarė. Todėl teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas dėl neteisėtų ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ veiksmų patalpomis negalėjo naudotis, todėl namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaidų jis neturi atlyginti. Iki 2003 m. patalpas faktiškai valdė ir naudojo atitinkamos valstybės institucijos. Patalpų pagerinimo darbai galėjo būti atlikti tik nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2009 vasario mėn., kai patalpas neteisėtai ir faktiškai užvaldė ieškovai. Taigi visi patalpų pagerinimo darbai buvo atlikti be savininko žinios, neteisėtai valdant jo turtą ir žinant, kad valdymas yra neteisėtas, todėl ir ieškovų galimos patirtos išlaidos patalpų pagerinimui, kurios nėra būtinos patalpų išlaikymui ar išsaugojimui, nepriteistinos iš atsakovo.

7. Dėl ieškovų sąžiningumo. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja ieškovų valdymo neteisėtumą, t. y. jie turėjo žinoti, kad jų valdymas yra neteisėtas. Tokiu pagrindu ieškovai negali būti laikomi teisėtais sąžiningais valdytojais.

8. Dėl liudytojų iškvietimo. Šios bylos dalykas yra nuostolių dėl atliktų remonto darbų nuo 2000 m. iki 2009 m. vasario 17 d. priteisimas. Taigi J. G. paaiškinimai apie tai, kokia buvo namo būklė 1992 m. nieko neįrodo. Statybos rangovo UAB „Elvora“ direktoriaus J. M. žodiniai paaiškinimai šioje byloje taip pat nėra reikalingi, kadangi byloje yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros dėl bendrojo naudojimo objektų remonto darbų kainos. Byloje dėl to atliktos 2 ekspertizės. Šias ekspertizes atliko nešališki ir objektyvūs ekspertai. Todėl nėra pagrindo apklausti ieškovų nurodomus liudytojus apeliacinės instancijos teisme.

9. Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovai ieškinio pareiškimo metu buvo skolingi atsakovui, todėl įvertinant tai, kad atsakovas neprašė priešieškiniu iš ieškovų priteisti palūkanų, jos neturėtų būti priteisiamos ir ieškovams, priešingu atveju būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Šalies argumentai

10. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Ieškovų prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra motyvuotas. Ieškovai pateikė tokį prašymą, nors apeliaciniame skunde nurodo, kad byla nebus vedama per advokatą. Atsakovo nuomone, visi svarbiausi įrodymai yra jau pateikti byloje, todėl ieškovai nepateiks jokių svarbių žodinių paaiškinimų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl UAB „Antra kryptis“ procesinės padėties. Asmenų daugetą atsakovo pusėje priešieškinio pareiškimo atveju sąlygoja materialiniai teisiniai santykiai tarp asmenų, o ne jų tarpusavio procesinė padėtis jau nagrinėjamoje byloje. Atsakovas priešieškinyje gali nurodyti atsakovais ne tik ieškovą, bet ir kitus asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2001). Todėl atmestini UAB „Antra kryptis“ teiginiai, kad jis negalėjo būti patrauktas atsakovu pagal priešieškinį. Atsakovo nuomone, teismas teisingai pasielgė neišskirdamas į atskirą bylą atsakovo reikalavimų UAB „Antra kryptis“, taip užtikrindamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

2. Dėl išlaidų už šilumos energiją ir karštą vandenį. Ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ atsakovo patalpose neteisėtai atjungė šildymo sistemas. Už veiksmų pasekmes teko atsakyti atsakovui, kuris dėl netinkamo šildymo sistemos atjungimo ir toliau teisės aktų nustatyta tvarka buvo įpareigotas apmokėti „UAB Vilniaus energija“ siunčiamas sąskaitas. Tokiu būdu ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ patyrė naudą, o atsakovas nuostolius, kuriuos ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ turi atlyginti.

3. Dėl negauto nuomos mokesčio. Nuostoliai dėl negauto nuomos mokesčio paskaičiuoti vadovaujantis minėtais teisės aktais, todėl UAB „Antra kryptis“ nepagrįstai teigia, kad atsakovas neįrodė šių nuostolių pagrįstumo.

4. Reikalavimas dėl ieškinio senaties gali būti pareikštas tik pirmosios instancijos teisme.

Ieškovai atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl ieškovų sąžiningumo. Pirmieji nesusipratimai dėl nuosavybės teisės į rūsį kilo 2004 m. pabaigoje, namo gyventojams sudarius Jungtinės veiklos sutartį ir ėmusis veiksmų dėl rūsio patalpų oficialaus paskirstymo tarp namo gyventojų, privatizavusių butus su rūsiais, nes iki to laiko rūsiu jie naudojosi neturėdami abejonių dėl jo priklausomybės. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad rūsio patalpose nuo 2000 m. iki 2003 m. balandžio mėnesio buvo įsikūrę Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008 liudytojais apklausti namo gyventojai patvirtino, kad po privatizavimo pastoviai naudojosi rūsiu ir pašalinių žmonių jame nematė. Be to, šiuo laikotarpiu buvo vykdomi viso namo rekonstrukcijos darbai. Namas buvo be stogo, be langų, rūsyje nebuvo elektros ir vandens, neveikė kanalizacija, kieme stovėjo statybiniai kranai ir sunkvežimiai, blokais buvo užtvertos rūsio durys. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad minėtu laikotarpiu šiose patalpose dirbo Policijos departamento darbuotojai, ar patalpose buvo įrengta signalizacija. Tik išsprendus ieškovų ir atsakovo ginčą, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008 buvo padaryta išvada, kad asmenys, kurių teises ir pareigas perėmė ieškovai, neprivatizavo rūsio patalpų įsigydami butus, todėl juos valdo neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki 2003 m. gegužės 13 d. atsakovo nuosavybės teisių įregistravimo VĮ Registrų centre, ieškovai patalpas valdė sąžiningai. Tuo tarpu atsakovas nuo 1992 m. butų privatizavimo neinicijavo ginčo patalpų remonto darbų, už jas nemokėjo, patalpomis nesinaudojo, nesidomėjo jų būkle. Tuo tarpu ieškovai patalpas naudojo ir prižiūrėjo sąžiningai, kaip savo nuosavybę, todėl ieškovių turto valdymas atsirado sąžiningai ir jie turi teisę į daikto pagerinimo išlaidas. Be to, atlikti rūsio remontą buvo būtina dėl kritinės jo būklės.

2. Dėl rūsio patalpų pagerinimo išlaidų dydžio. Ieškovai nesutinka su atsakovo argumentais, kad rūsio pertvaros buvo išgriautos ir tokių darbų išlaidos negali būti laikomos patalpų pagerinimo išlaidomis, nes buvusios patalpų pertvaros iš fanieros išgriuvo nuo senumo. Radiatoriai buvo nuimti siekiant juos išvalyti, nes buvo užsikimšę ir trukdė šilumai patekti į kitus namo aukštus, o vėliau nutarta iš viso atsisakyti šildymo paslaugų. Ieškovai savo iniciatyva remontavo ginčo patalpas nes manė, kad rūsys priklauso ieškovams, be to, patalpos pelijo, pertvaros puvo. Atsakovas patalpomis nuo pat perėmimo rūpinosi tik formaliai. Pažymi, kad ieškovai už prašomus priteisti 13 010,81 Lt atliko tai, ką atsakovas pagal sąmatą ketino sumokėti 242 284 Lt.

3. Dėl Jungtinės veiklos sutarties. Sudarant šią sutartį, buvo vadovaujamasi Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialo 1999 m. sausio 21 d. pažyma Nr. 2011/9-560, kurioje nurodyti visi namų valdos savininkai, tarp kurių nebuvo Lietuvos valstybės ar kitos institucijos. Nuo šios pažymos sudarymo iki 2005 m. lapkričio mėn. nė viena institucija nereiškė pretenzijų dėl rūsio, todėl susirinkimo metu pagrįstai manė, kad Jungtinės veiklos sutarties sudaryme dalyvauja visi patalpų savininkai.

4. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teisme ieškovai nebuvo išklausyti, todėl apeliacinės instancijos teisme prašo žodinio bylos nagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo.

Ieškovai K. B., D. S. ir UAB “Elymus” apeliacinio teismo prašė priimti naujus rašytinius įrodymus: 2005 m. vasario 4 d. suderintą žemės sklypo planą, kuriame tarp savininkų nurodytas ir Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. sausio 11d. įsakymo Nr. 2.3- 126-(01) priedą, kuriame nustatytos bendraturčių dalys, kuriais ieškovai įrodinėja, jog namo kiemas, kuriame buvo atlikti tvarkymo darbai, nuosavybės teise priklauso ieškovams. Šiais įrodymais ieškovai siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neįvertino visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas jau yra išsprendęs minėtų dokumentų priėmimo klausimą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio prašymo nepasisako.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų iškvietimo.

Ieškovai K. B., D. S. ir UAB „Elymus” apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį iškviesti liudytojus J. G. ir K. M., kadangi J. G., kaip buvęs privatizuojamo namo pirmininkas galėtų nurodyti, kokia buvo viso namo, jo konstrukcijų, stogo ir rūsio patalpų būklė ieškovams jį perimant. O J. M., kaip buvęs autorinės priežiūros vadovas ir statybos rangovo UAB „Elvora“ vadovas, tinkamai galėtų įvertinti atliktų bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbų mastą ir jų vertę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė šį klausimą, ir tokį ieškovų reikalavimą laikė nepagrįstu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai suteikia galimybę spręsti dėl atliktų statybos darbų apimties ir pobūdžio, todėl nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, atitinkamai nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo.

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovų atstovui prašant atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos, teismas šio prašymo netenkino formaliais pagrindais ir tokiu būdu ieškovo UAB „Elymus“ vadovą vieną paliko ginti visų ieškovų teisių, nors pastarasis teigė, jog nėra susipažinęs su bylos medžiaga. Tokiu būdu liko neišklausytos abi proceso šalys, suteikta stipresnei proceso šaliai privilegija žodžiu išdėstyti savo paaiškinimus, o ieškovams užkirstas kelias pateikti naujus įrodymus, iškviesti liudytojus, įtraukti į bylos nagrinėjimą UAB „Vilniaus energija“. Tuo tarpu, atsakovas atsiliepime teigia, kad bylos nagrinėjimas vykdo 2,5 metų, ieškovai teikė daugelį procesinių dokumentų, kuriuos rengė profesionalūs teisininkai, byloje atliktos kelios ekspertizės, ieškovai turėjo galimybes teikti įrodymus ir prašymus, todėl ieškovai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teisme, neatvykus į bylos nagrinėjimą ieškovų advokatui jiems buvo užkirsta galimybė ginti savo teises, ieškovai liko neišklausyti, ar buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teisėjų kolegija pritaria šiems atsakovo argumentams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje įvyko trys parengiamieji ir šeši teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ieškovų atstovas (3 t., 160- 161 b. l., 4 t.,177-179, 191-193, 208-209, 72-73, 86-88 b. l., 6 t., 134-136 b.l., 7 t., 28-29 b. l.). Posėdžiuose buvo sprendžiama dėl šalių procesinių padėčių, suinteresuotų asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą, ekspertizių skyrimo ir jų tikslinimo bei pildymo, liudytojo J. G. kvietimo į teismo posėdį, taip pat nagrinėjami ieškovų atstovo prašymai atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo (5 t., 54 b. l.). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovų atstovas turėjo perįgaliojimo teisę ir naudojosi ja (5 t., 54 b. l., 6 t., 158, 159 b. l.). Ieškovų atstovui 2012 m. kovo 6 d. protokoline nutartimi taip pat buvo suteikta teisė patikslinti ieškinį (5 t. 72-77 b. l.). Taigi, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovų atstovas aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjimo metu, reiškė prašymus, dėstė savo nuomonę tiek procesiniuose dokumentuose, tiek posėdžių metu, turėjo perįgaliojimo teisę savo ligos metu, tačiau ja nepasinaudojo, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad neatidėjus bylos nagrinėjimo ir teismo posėdžio metu dalyvavus tik vienam iš ieškovų liko neišklausytos abi proceso šalys, suteikta stipresnei proceso šaliai privilegija žodžiu išdėstyti savo paaiškinimus, o ieškovams užkirstas kelias pateikti naujus įrodymus, iškviesti liudytojus, įtraukti į bylos nagrinėjimą UAB „Vilniaus energija“ patikslinus ieškinį. Trijų parengiamųjų ir šešių teismo posėdžių metu, ieškovas nereiškė teismui prašymo įtraukti į bylos nagrinėjimą UAB „Vilniaus energija“, dėl to teisėjų kolegija pripažįsta ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl minėtų procesinių teisių pažeidimo nepagrįstais.

Dėl rūšinio bylos teismingumo ir absoliutaus negaliojimo pagrindo.

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 239 str. 2 d. 6 p.). Ieškovų teigimu, Vilniaus apygardos teismas susijusioje byloje atsakovui jau yra priėmęs palankų sprendimą, o tai leidžia abejoti atsakovų nesąžiningumu, kadangi atsakovui sumažinus priešieškinio reikalavimus, byla pagal CPK 34 straipsnį toliau buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos ieškovų argumentus pažymi, kad teismas pagal CPK 34 straipsnio 1 dalį, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau, sumažinus ieškinio reikalavimus ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus CPK 34 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus. Todėl šiuo atveju nebuvo pažeistos bylos teismingumo taisyklės. Be to, taip pat nėra teisinio pagrindo abejoti atsakovo sąžiningumu ar Vilniaus apygardos teismo nešališkumu priimant procesinį sprendimą, kadangi vien tik to paties teismo palankus atsakovui sprendimo priėmimas kitoje ar susijusioje byloje negali būti pagrindu atsakovo veiksmus vertinti kaip nesąžiningus. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.42095/98) išaiškino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Toliau sprendime motyvuojama, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nagrinėjamu atveju ieškovai tokių argumentų nenurodo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 239 str. 2 d. 6 p.).

Dėl bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbų išlaidų.

Nagrinėjamu atveju ieškovai iš atsakovo prašo priteisti bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidas, turėtas 1999 – 2000 m. Pasak ieškovų, šiuo laikotarpiu buvo padarytas viso namo konstrukcijų tvirtinimas.

Minėtu laikotarpiu daugiabučio namo bendraturčių nuosavybės teisinius santykius reglamentavo 1964 m. Civilinis kodeksas ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (1995 m. vasario 21 d. įstatymo Nr. I-798 redakcija). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nurodyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos 2000 m. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, šioje byloje sprendžiant dėl ieškovo 1999 – 2000 m. turėtų bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidų priteisimo pagrįstumo, taikomos 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumai aptariami CK 4.82–4.85 straipsniuose (čia ir toliau – CK 4.82–4.85 straipsnių redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo metu, t. y. buvusi iki 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005 padarytų pakeitimų įsigaliojimo). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normų; šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektais daugiabučiame name yra: bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys). Taigi remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu namo stogas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo butų ir kitų patalpų savininkams. CK 4.82 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003).

Ieškovė K. B. ieškiniu prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovo 8 160,12 namo bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidų (41 911,24 Lt x 19,47 proc.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šių išlaidų ieškovė neįrodė. Tokį sprendimą teismas taip pat grindė 2012 m. gegužės 30 d. Ekspertizės akto išvadomis, kuriose nurodyta, kad neturint projektinės ir statybinės rekonstravimo darbų dokumentacijos, nėra galimybės atsakyti į klausimą dėl bendrojo naudojimo konstrukcijos statybos darbų. Ieškovai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nurodydami, jog šios išvados patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nėra susipažinęs su bylos medžiaga (6 t., 9-133 b. l.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šių išlaidų kvitai buvo pateikti su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu. Teismo 2012 m. balandžio 16 d. protokoline nutartimi buvo patenkintas ieškovų prašymas paskirti byloje papildomą ekspertizę atliktų remonto darbų vertei nustatyti (5 t., 104-105 b.l.). 2012 m. gegužės 30 d. Ekspertizės akte konstatuota, kad ekspertė, neturėdama duomenų apie pastato rekonstravimo apimtis, taip pat neturėdama duomenų apie bendro naudojimo patalpas, negali nustatyti pastato bendrųjų konstrukcijų remonto darbų apimčių ir darbų atlikimo laikotarpio. Atsižvelgiant į tokias Ekspertizės išvadas, ieškovai teismui pateikė projektinę ir statybinę medžiagą (6 t., 6-133 b. l.) ir prašė teismo skirti papildomą ekspertizę (6 t., 134-136 b. l.), tačiau įvertinę aplinkybes, jog teismui yra pateikta šias išlaidas patvirtinantys dokumentai ir visa projektinė dokumentacija, atsisakė savo reikalavimo dėl papildomos ekspertizės skyrimo, kadangi laikė, jog teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi galimybę ir pats nuspręsti dėl ieškovų reikalavimo pagrįstumo šioje dalyje. Teisėjų kolegija pritaria tokiai ieškovų pozicijai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2000 m. ieškovė K. B. ir M. J. (tuometinis buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas) nutarė perplanuoti antrą patalpų aukštą su lifto pristatymu kiemo fasade bei įrengti mansardinį aukštą (6 t., 28-36 b.l.). Šio tikslo įgyvendinimui buvo vertinama ginčo pasato konstrukcinė būklė. Paminklotvarkos eksperto ir autorinės priežiūros darbų vadovo J. M. pažymoje (6 t., 78 b. l.) konstatuota, kad buto perdanga koridoriuje ir ties patalpomis plane pažymėtomis 9-2, 9-3 ir 9-4 yra avarinės būklės dėl sistemų pratekėjimų. Medines perdangos šioje zonoje supuvę; atsiradę plyšiai su kapitaline siena kontakto zonoje, balkonas yra iš netankaus betono; hidroizoliacijos nėra (arba jinai nestabdo infiltracijos), todėl cheminės ir elektrochemines korozijos pasėkoje metalinės laikančios konstrukcijos yra surūdijusios. Išvadoje siūloma neatidėliotinai stiprinti perdangą pažymėtą plane. Tam būtina paruošti stiprinimo projektą, jame numatant supuvusių sijų pakeitimą, įtrūkusio lubų ir pertvarų tinko pašalinimą. Vykdant buto perplanavimo ir kapitalinio remonto darbus buvo rekomenduojama atlikti balkono terasos perdangos ir dangos keitimą pagal parengtą projektą. Iš Projekto įgyvendinimo aiškinamojo rašto matyti (6 t., 121 b. l.), kad buvo planuojama sutvirtinti medinę perdangą tarp pirmojo ir antrojo aukštų metalinėmis sijomis, išlieti naują monolitinę-gelžbetotinę dangą, įrengus naujus butus, apšiltinti stogą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie darbai (išskyrus naujų butų įrengimo) laikytini būtinais daikto išsaugojimui. Tuo tarpu kiti aiškinamajame rašte nurodyti darbai (šiauriniame pastato fasade numatyta pastatyti priestatą – laiptinę, įrengti gelžbetonio laiptus patekimui į mansardoje įrengtus butus, apšiltinti ją akmens vata, įstatyti langus, duris, stoglangius ir pan.) numatyti dėl įrengiamų naujų butų, dėl to šiems darbams atlikti išlaidos negali būti priskiriamos prie būtinųjų pastato išlaikymo ar remonto išlaidų. Dalis rašytinių įrodymų patvirtina 2005 m. – 2010 m. turėtas išlaidas, kurios nesusijusios su konstrukcijų tvirtinimu ir stogo perdengimu, o dar iš kitos dalies kvitų negalima nustatyti, kokio pobūdžio šios išlaidos. Atitinkamai teisėjų kolegija laiko, kad pagrįstos yra tik 7 745,23 Lt išlaidos akmens vatai, plėvelei, armatūrai, plieninei vielai ir lietvamdzdžiui su priedais, kurios akivaizdžiai susijusios su namo konstrukcijų tvirtinimo ir stogo uždengimo išlaidomis (2 t., 112,120-125, 136, 152-154), todėl ieškovei K. B. iš atsakovo priteistina proporcingai jam tenkančiai daliai 1 508 Lt (19,47 proc.).

Dėl rūsio pagerinimo išlaidų.

Ieškovai prašė iš atsakovo priteisti 13 989,35 Lt už atsakovui priklausančių patalpų pagerinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovų turto valdymas atsirado sąžiningai, todėl jie turi teisę į turto pagerinimo išlaidas. Teismas, priteisdamas šias išlaidas rėmėsi ekspertizės išvada (5 t., 3-34 b. l.), tačiau laikė, kad ne visa ieškovų reikalaujama suma pagrįsta, o tik 9 628,13 Lt sumai. Šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį skundžia abi šalys: ieškovai-nurodydami, kad teismas tinkamai nepagrindė šios sprendimo dalies; atsakovas- nurodydamas, kad šios išlaidos negali būti pripažintinos būtinomis, nes ieškovai neteisėtai užvaldė atsakovui priklausančias patalpas ir be jo žinios atliko patalpų remontą bei patyrė jo išlaidas.

Sprendžiant dėl šio reikalavimo pagrįstumo, teisiškai yra reikšmingos susijusioje byloje (dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto ieškovų valdymo), nustatytos faktinės aplinkybės. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008 konstatuota, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo, ginčo patalpos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, o buvo naudojamos kaip savarankiškas turto vienetas Vidaus reikalų ministerijos, Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos funkcijoms vykdyti; ginčo patalpos nelaikytinos nei bendro naudojimo patalpomis, nei konkrečių butų priklausiniu. Ginčo patalpos niekada nebuvo susijusios su tarnavimu namo butų gyventojų poreikiams, o visada buvo inventorizuojamos kaip įstaigų patalpos, o nuo 1995 m. ginčo patalpos buvo apskaitomos Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse. Iš 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo akto matyti, kad atsakovams, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams, nebuvo perduotos valdyti ginčo patalpos, kadangi iš savivaldybės gyvenamojo fondo apskaitos buvo išbrauktas namo, esančio (duomenys neskelbtini) 589,63 kv. m plotas, o visas namo plotas yra 732,17 kv. m.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad dar 2000 m. Vilniaus miesto savivaldybė 2000 m. kovo 27 d. pažymoje tuometiniams butų savininkams M. J. ir K. B., suteikdama leidimą namo pastogėje įrengti papildomas patalpas nurodė, kad pastarieji taip pat privalo gauti visų namo savininkų leidimus, pateikdama viso namo savininkų sąrašą, kuriame nurodytas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų departamentas (6 t., 96, 100 b. l.). 1993 m. nustatant minėtam gyvenamajam namui priskirto sklypo ribas, Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 1993 m. kovo 23 d. akte nurodyta, jog žemės sklypo ribos nustatytos užsakovams – K. B. ir kitiems tuometiniams patalpų valdytojams, be kita ko ir Vidaus reikalų ministerijai (6 t., 165 b.l.). 1999 m. Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ gyvenamajam namui priskirto sklypo plane taip pat atsispindi visi pastato patalpų valdytojai, taip pat ir Vidaus reikalų ministerija (6 t., 100 b. l.). Su apeliaciniu skundu ieškovai teismui pateikė 2005 m. vasario 4 d. Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ (duomenys neskelbtini) sklypo planą (7 t., 105 b. l.), kuriame taip pat atsispindi šiame sklype esančio pastato savininkai, taip pat ir Turto valdymo ir Ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos; Sklypo paženklinimo metu dalyvavo namo bendraturčiai K. B., UAB „Elymus“ vadovas, UAB „Antra kryptis“ atstovė, D. S., kurie savo parašais patvirtino dalyvavimą matavimuose ir pasirašydami žemės sklypo plane turėjo matyti visus bendraturčius.

Taigi atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008 nustatytas faktines aplinkybes, bei šioje byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nėra teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpų valdymas atsirado sąžiningai, nes teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai negalėjo nežinoti apie egzistuojantį patalpų bendraturtį – atsakovą. Be to, nuo 2003 m. atsakovas nuosavybės teises į ginčo patalpas buvo įregistravęs VĮ Registrų centre. Ieškovų pateikti mokėjimo kvitai ir sąskaitos faktūros iš esmės patvirtina tik nuo 2007 m. turėtas ginčo patalpų pagerinimo išlaidas. Taigi, ieškovai prašo priteisti iš atsakovo jo turto pagerinimo išlaidas, kuriems jie nebuvo gavę savininko (atsakovo) sutikimo, be to objektyviai žinant, kad patalpos nėra priskirtinos bendro naudojimo patalpoms ir šios patalpos turi savininką. Dėl to šioje dalyje negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas, kadangi ieškovai pagerindami atsakovo turtą veikė savo rizika ir prisiėmė visas iš to išplaukiančias pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo patalpų pagerinimo išlaidų negalima priskirti prie būtinųjų išlaidų, nes tai nebuvo bendro naudojimo patalpos, o be to, šiomis išlaidomis buvo siekiama pagerinti patalpas, o ne išsaugoti jas nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo.

Dėl kiemo tvarkymo išlaidų.

Ieškovai taip pat prašė iš atsakovo priteisti 2005 m. spalio 21 d. turėtas kiemo tvarkymo išlaidas. Ieškovų teigimu, šios išlaidos buvo didesnės, tačiau yra išlikusi tik viena 2005 m. sąskaita (1 t., 209 b. l.), todėl ieškovai prašo priteisti išlaidas, kurias pagrindžia rašytiniai įrodymai. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutiko motyvuodamas tuo, kad 2005 m. ieškovai nebuvo minėto sklypo teisėti valdytojai ar naudotojai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio ieškovų reikalavimo pagrįstumo konstatavo, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalis patalpų savininkai nenumato tokios prievolės, todėl atsakovui nedavus sutikimo kiemo įrengimui ir dėl įrengimo išlaidų, atsakovui nekilo pareigos apmokėti kiemo tvarkymo išlaidų. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad bendrasavininkams priklauso nuosavybės teisėmis ar yra išnuomotas žemės sklypas, kuriame ieškovai atliko aplinkos tvarkymo darbus, todėl atmetė ieškinį šioje dalyje. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo nuspręsti, kokį įstatymą taikyti, be to, nustatęs, jog byloje nepakanka duomenų apie žemės sklypo valdytojus/naudotojus, atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nustatyti šias aplinkybes.

Iš Vilniaus valdybos 1999 kovo 4 d. sprendimo matyti, kad šiuo dokumentu nuspręsta siūlyti žemės naudotojams sudaryti minėto žemės sklypo nuomos, panaudos ar pirkimo-pardavimo sutartis (5 t., 104-107 b. l.). 1999 m. kovo mėn. žemės sklypo plane teisėtais žemės sklypo naudotojais nurodyti tuometiniai patalpų valdytojai, taip pat ir Vidaus reikalų ministerija. Ieškovų su apeliaciniu skundu pateiktame 2005 m. vasario 4 d. žemės sklypo plane žemės savininkais (naudotojais) nurodyti tuometiniai patalpų savininkai, taip pat ir atsakovas. Dėl to negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atsakovo argumentais, kad 2005 m. spalio 21 d. (šiuo laikotarpiu ieškovas patyrė kiemo tvarkymo išlaidas) ieškovai ir atsakovas nebuvo teisėti sklypo valdytojai, naudotojai. Tačiau buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovų jungtinės veiklos sutartis sudaryta 2004 m. spalio 29 d. Atsakovas nėra jungtinės veiklos dalyvis, nors iš 1999 m. žemės sklypo plano (6 t., 104-107 b. l.) bei 2000 m. kovo 27 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ rašto matyti, jog atsakovas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nurodyti, kaip žemės sklypo ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, todėl objektyviai vertinat, ieškovai žinojo apie atsakovo, kaip bendraturčio dalies bendrame turte egzistavimą, atitinkamai žinojo apie jo teises ir pareigas valdant bendrą turtą. Byloje nepateikta jokių įrodymų, jog bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiai buvo nutarę esmingai pagerinti gyvenamojo namo infrastruktūrą – iškloti visą kiemą trinkelėmis. Byloje pateikta sąskaita patvirtina, kad tokias išlaidas patyrė tik vienas tuometinis bendraturtis UAB „Elymus“. Pirmiau minėta, kad išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Šiuo atveju, kiemo tvarkymo išlaidų negalima priskirti prie būtinųjų išlaidų, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes sprendžia, kad šioje dalyje nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio.

Dėl apmokėjimo už šilumos energiją ir karštą vandenį.

Atsakovas teismo prašė priteisti iš ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ nuostolius už 2007 m. liepos mėn. – 2011 m. vasario mėn. laikotarpiu tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, kadangi šie asmenys, naudodamiesi atsakovui priklausančiomis patalpomis, gavo naudą. Pirmosios instancijos teismas laikė šį atsakovo priešieškinio reikalavimą pagrįstu, pripažinęs, kad šie asmenys gavo naudą, už kurią apmokėjo atsakovas, o toks apmokėjimas laikytinas atsakovo nuostoliais, kurie priteistini iš ieškovų ir trečiojo asmens solidariai, nes nuostoliai padaryti visų šių asmenų bendrais veiksmais neteisėtai užvaldžius patalpas. Tiek ieškovai, tiek atsakovas pagal priešieškinį UAB „Antra kryptis“ apeliaciniais skundais ginčija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, motyvuodami tuo, kad šilumos energija į atsakovui priklausančias patalpas nebuvo tiekiama nuo 2005 m. ir tiek UAB „Vilniaus energija“, tiek atsakovas žinojo šias faktines aplinkybes, tačiau atsakovas apmokėdavo gaunamas sąskaitas už paslaugas, kurios nebuvo tiekiamos, todėl nuostolius patyrė dėl savo neveikimo.

Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnyje (Žin., 2005 m. Nr. 130-5259) ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name, taip pat ir šios bylos šalys. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, taip pat ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; kt.).

Pirmiau nurodytos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nustatė, kad, baigus buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato savininkas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (194 punktas); šilumos ar karšto vandens įrenginiai pripažįstami atjungti nuo pirmiau nurodyto atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šalių sutarimu šilumos ar karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip (195 punktas); buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol neatlieka šių taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų (196 punktas). Taigi nustatytos buto šildymo ar karšto vandens sistemų atjungimo tvarkos nesilaikymo padariniai – buto savininkas išlieka pastato šildymo sistemos tiekiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol atjungimo veiksmų neatlieka tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, o ir šalys neginčija šios aplinkybės, kad ieškovai, manydami, jog nuosavybės teise valdo ginčo patalpas (atsakovo rūsio patalpas) būtų atlikę visas nurodytuose teisės aktuose reglamentuotas rūsio šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūras, t. y. būtų pasirašytas šių sistemų atjungimo aktas, šilumos tiekimo nutraukimo aktas. Dėl šios priežasties, nesant teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančio akto, atsakovas liko šilumos energijos vartotojas, nors realiai ginčo patalpomis jis ir nesinaudojo. Sprendžiant dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo iš ieškovų priteisti nuostolius už 2007 - 2011 m. laikotarpiu tiektą šilumos energiją pagrįstumo, teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovų apeliacinio skundo argumentus, jog šiuos nuostolius atsakovas patyrė dėl savo nerūpestingumo, todėl ir turi prisiimti neigiamus padarinius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2005 m. lapkričio 22 d. ir 2005 m. lapkričio 24 d. nuvykęs į ginčo patalpas, negalėjo patekti dėl pakeistų spynų; atsakovo rašte nurodyta, jog buvo matyti įsilaužimo žymių, todėl atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 policijos komisariatą dėl turto sugadinimo (atsakovo nuomone nuostolis sudarė 2 827 Lt) ir užtikrinimo atsakovui naudotis ginčo patalpomis (3 t., 22 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina rūpinimosi daiktu, o tik liudija, kad į Vilniaus miesto 2 policijos komisariatą buvo kreiptasi dėl žalos atlyginimo.

UAB „Vilniaus energija“ 2005 m. gruodžio 8 d, raštu informavo atsakovą, jog bendrovė yra gavusi jungtinės veiklos sutarties dalyvių 2005 m. lapkričio 25 d. pranešimą, kad atsakovo patalpose radiatoriai ir karšto vandens skaitikliai nuimti, siūlant skubiai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį ir informuoti UAB „Vilniaus energija“ (4 t., 138 b. l.). Tuo tarpu atsakovas tik 2007 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į UAB „Vilniaus energija“, prašydamas paaiškinti, kodėl ir toliau skaičiuojamas mokestis už šilumos energiją (4 t., 135 b. l.). UAB „Vilniaus energija“, 2007 m. gruodžio 29 d. raštu atsakovui išaiškino, kad atsakovas, pažeidęs šilumos ir karšto vandens atsijungimo taisykles ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, gavęs šią informaciją ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas įgyvendinti minėtuose teisės aktuose reglamentuotas rūsio šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūras nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų. Aplinkybė, kad tarp šalių vyko teisminis ginčas dėl patalpų nuosavybės teisių taip pat nepateisina tokio atsakovo neveikimo, kadangi iki Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008 įsiteisėjimo dėl daikto išreikalavimo iš ieškovų neteisėto valdymo, ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė atsakovui. Įvertinus minėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas savo teises įgyvendino rūpestingai, o nuostolius patyrė ne dėl savo nerūpestingumo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo reikalavimas iš ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ priteisti nuostolius už 2007 m. liepos mėn. – 2011 m. vasario mėn. laikotarpiu tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl negauto nuomos mokesčio.

Atsakovas priešieškiniu prašė iš ieškovų priteisti 90 681,66 Lt negauto nuomos mokesčio už 2005 m. lapkričio 22 d. – 2011 m. vasario 1 d. laikotarpį. Teismas, spręsdamas dėl šio reikalavimo pagrįstumo pripažino, kad rūsio patalpos buvo neišnuomotos taip pat ir dėl atsakovo neveikimo, nes atsakovas nuo 2003 m. iki 2005 m. neįgyvendino savo teisių į ginčo patalpas. O nuo 2005 m. atsakovo nurodomą nuomos mokestį už neįrengtas patalpas laikė nepagrįstai dideliu, todėl už patalpų nuomą prašomą priteisti sumą sumažino 50 procentų. Ieškovai skundžia šią sprendimo dalį motyvuodami tuo, kad atsakovas neįrodė realios galimybės gauti nuomos mokestį už atsakovui priklausančias patalpas. Atsakovas atsiliepdamas į šiuos argumentus nurodo, kad dėl ieškovų neteisėto patalpų užėmimo, atsakovas prarado galimybę išnuomoti jam priklausančias patalpas.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad įstatyme nustatyta visiško nuostolių atlyginimo paskirtis – atsakingam už padarytą žalą asmeniui (skolininkui prievolėje) atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo (prievolės neįvykdymo) buvusią padėtį, adekvačiai kompensuojant nukentėjusiam asmeniui (kreditoriui) jo patirtą nuostolių dydį. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl ieškovų neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį yra konstatavęs, kad turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Bandužiai“, bylos Nr. 3K-3-1177/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013).

Kaip teisingai nurodo ieškovai, atsakovas nuosavybės teises į jam priklausančias patalpas VĮ Registrų centre įregistravo tik 2003 m. Iki 2005 m. lapkričio mėnesio nesinaudojo patalpomis, kadangi iki UAB „Vilniaus energija“ 2005 m. gruodžio 8 d. pranešimo nežinojo apie rūsio patalpose nuimtus radiatorius ir karšto vandens skaitiklius ir tik 2007 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į UAB „Vilniaus energija“, prašydamas paaiškinti, kodėl ir toliau skaičiuojamas mokestis už šilumos energiją (4 t., 135 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nuo 2003 m. būtų ėmęsis veiksmų išnuomoti šias patalpas, turėjo potencialių nuomininkų apleistoms patalpoms, skelbė konkursus ar panašiai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuomos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto ar tikėtasi jas gauti esant tokiai patalpų būklei. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rūsio patalpas valdė tik formaliai. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija pritaria ieškovų pozicijai, kad atsakovas neįrodė realios galimybės gauti nuomos mokestį už atsakovui priklausančias patalpas, kadangi vien tik turto, kaip tokio turėjimas, negarantuoja nuomos pajamų gavimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas, o atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl negauto nuomos mokesčio priteisimo, atmetamas.

Dėl UAB „Antra kryptis“ procesinės padėties.

Apelianto UAB „Antra kryptis“ teigimu, pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pakeitė apelianto procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovą pagal atsakovo priešieškinį, tokiu būdu pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias priešieškinio institutą. Atsakovas atsiliepdamas į UAB „Antra kryptis“ apeliacinį skundą nurodo, kad priešieškinis pareiškiamas pagal tokias pat taisykles, kaip ir ieškinys, todėl priešpriešinius reikalavimus pareiškiantis atsakovas savo pareiškime taip pat gali sujungti kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, nesvarbu, kad jie reiškiami ne tik pradiniam ieškovui. Sujungti reikalavimai, esantys ieškininiame pareiškime, gali būti pareikšti keliems atsakovams. Asmenų daugetą atsakovo pusėje priešieškinio pareiškimo atveju sąlygoja materialiniai teisiniai santykiai tarp asmenų, o ne jų tarpusavio procesinė padėtis jau nagrinėjamoje byloje. Atsakovas priešieškinije gali nurodyti atsakovais ne tik ieškovą, bet ir kitus asmenis. Teisėjų kolegija pritaria šiems atsakovo argumentams, nes jie atitinka kasacinio teismo išaiškinimus šiuo klausimu, todėl atmeta apelianto argumentus, kad jis negalėjo būti patrauktas atsakovu šioje byloje pagal atsakovo priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2001).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo.

UAB „Elymus“ teigimu, atsakovo reikalavimas dėl 2007 m. - 2008 m. patirtų nuostolių negalėjo būti tenkinamas dėl praleisto trejų metų ieškinio senaties termino.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tačiau CK 1.126 straipsnio taip pat numato, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys nereiškė tokio reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti šalių reikalavimų šiuo pagrindu.

Dėl eksperto nešališkumo.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą nesivadovavo eksperto išvadomis, kadangi laikė, kad ieškovų reikalavimai dėl bendro naudojimo patalpų (išskyrus namo konstrukcijų ir stogo remonto (perdengimo) išlaidų, kuriuos teismas nustatė pagal pateiktas sąskaitas ir kvitus), atsakovui priklausančių patalpų ir kiemo sutvarkymo išlaidų priteisimo nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl eksperto nešališkumo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus ieškovų ieškinį ir atmetus atsakovo priešieškinį, ieškovei K. B. iš atsakovo priteistinos 5 procentų procesinės palūkanos už 1 508 Lt priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Aplinkybė, kad atsakovai priešieškinyje nereikalavo procesinių palūkanų priteisimo ir ieškovų, nepaneigia ieškovų teisės iš atsakovų reikalauti jų priteisimo, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, jog ieškovams iš atsakovų priteisus procesines palūkanas bus pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas išdėstyta konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos aplinkybių ir atsakovo prievolės ieškovams iš dalies atlyginti bendro naudojimo patalpų (išskyrus namo konstrukcijų ir stogo), atsakovui priklausančių patalpų ir kiemo pagerinimo ir sutvarkymo išlaidų priteisimo; taip pat ieškovų prievolės atsakovui atlyginti nuostolius už šilumos energiją ir karštą vandenį, bei negautą nuomos mokestį netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių prievoles, taip pat neįvertino visų rašytinių įrodymų, spręsdamas dėl ieškovų sąžiningumo valdant atsakovui praklausančias patalpas dėl ko pažeidė procesinės teisės normas, o tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmesti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsakiusi į pagrindinius šalių apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, kitus šalių argumentus laiko teisiškai nereikšmingais ir sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinys tenkintinas iš dalies, o atsakovo priešieškinis atmestinas, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovei K. B. iš atsakovo priteistina 1 508 Lt bendrųjų konstrukcijų ir stogo perdingimo išlaidų dalis. Taigi ieškovų ieškinys tenkintas 5,21 procentų (28 934,47 x 5,21 proc. = 1507,48 Lt).

Ieškovai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1 055 Lt žyminį mokestį nuo 35 181,76 Lt reikalavimo sumos (1 t. 8 b.l.), tačiau patikslinę ieškinį ir sumažinę ieškinio reikalavimus iki 28 934,47 Lt sumos, neprašė grąžinti permokėto žyminio mokesčio dalies (2 t., 23-24 b. l.). Nuo 28 934,47 Lt reikalavimo sumos mokėtinas 868 Lt žyminis mokestis, todėl mokėtojui UAB „Elymus“ grąžintina 187 Lt permokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).

Pirmiau minėta, kad ieškovo reikalavimas tenkintinas 5,21 procentu, todėl ieškovui UAB „Elymus“ iš atsakovo priteistina 45 Lt (868 Lt x 5,21 proc.) žyminio mokesčio už ieškinį ir 44 Lt (7 t., 108 b. l.) (839 Lt x 5,21 proc.) už apeliacinį skundą, kadangi UAB „Elymus“ sumokėjo žyminius mokesčius.

Atmetus atsakovo priešieškinį, atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).

UAB „Antra kryptis“ byloje atsakovu pagal priešieškinį dalyvavo atsakovo iniciatyva. Atmetus atsakovo priešieškinį kaip nepagrįstą, UAB „Antra kryptis“ iš atsakovo priteistinas 1 158 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (7 t., 139 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas byloje turėjo 188,15 Lt pašto išlaidų, todėl valstybei iš atsakovo priteistina 178,15 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme, o iš ieškovo nepriteisiama, kadangi iš ieškovo priteistina suma neviršija CPK 96 straipsnio 6 dalyje nurodytos sumos (CPK 93 str. 96 str.).

Pirmosios instancijos teismas įpareigojęs teismą ekspertei pervesti 4 000 Lt už atliktą ekspertizę (5 t., 2 b.l.), tarp šalių nepaskirstė šių bylinėjimosi išlaidų. Į teismo sąskaitą už ekspertizę 4 000 Lt įmokėjo ieškovas UAB „Elymus“ (4 t., 119-220 b.l.), todėl ieškovui UAB „Elymus“ iš atsakovo priteistina 208 Lt (4000 Lt x 5,21 proc.) ekspertizės išlaidų (CPK 88 str. 93 str.).

Teismo sprendimo dalis, kuria teismas įpareigotas ekspertei išmokėti 4 000 Lt už ekspertizę, paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti.

Iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (juridinio asmens kodas 188729923) ieškovei K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 1 508 Lt bendrųjų konstrukcijų ir stogo perdengimo išlaidų; ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Elymus“ (juridinio asmens kodas 122043642) 45 Lt žyminio mokesčio dalį už ieškinį, 44 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, 208 Lt ekspertizės išlaidų; atsakovui pagal priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Antra kryptis“ (juridinio asmens kodas 135138282) 1 158 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą; valstybei 178,15 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Elymus“ (juridinio asmens kodas 122043642) grąžinti 187 Lt žyminio mokesčio dalį, sumokėtą V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2010 m. gruodžio 16 d. SEB banko mokėjimo nurodymu 0308720101216007500000043.

Teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigotas ekspertei pervesti 4 000 Lt už atliktą ekspertizę palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėRasa GudžiūnienėGintaras Pečiulis