Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2019-08-27 · Civilinė byla Nr. e2-2070-399/2019

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-08-27Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-19Kauno apygardos teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-03-27Marijampolės apylinkės teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2020-08-04Kauno apygardos teismas
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-27
Bylos Nr.
e2-2070-399/2019
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-00505-2019-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Janina Zaržeckienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora”
Atsakovas
B. J. M.
Civilinė byla Nr. e2-2070-399/2019Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00505-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.; 2.6.3; 3.2.6.1.
MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 27 d.Marijampolė
Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėja Janina Zaržeckienė,sekretoriaujant Reginai Knezevičienei,nedalyvaujant ieškovo atstovui,nedalyvaujant atsakovei

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora” ieškinį atsakovei B. J. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškiniu ieškovė UAB “Gelvora” (toliau ieškovė) prašo priteisti iš atsakovės B. J. M. (toliau atsakovės) 151,73 Eur skolos, 46,54 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Telia Lietuva“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Omnitel“) ir atsakovė sudarė sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo Nr. OM 630940, pagal kurią AB „Telia Lietuva“ atsakovei suteikė mobiliojo skaitmeninio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. AB „Telia Lietuva” pateikė atsakovei apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė jų neapmokėjo. 2012 m. gruodžio 28 d. UAB „Gelvora“ ir AB „Telia Lietuva“ pasirašė Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TR3700-12218/12-20-78, pagal kurią pradinis kreditorius AB „Telia Lietuva” atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovę. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir susidariusios skolos nepadengė. Atsakovės įsiskolinimą ieškovei sudaro 151,73 Eur skolos, 46,54 Eur palūkanų, iš viso – 198, 27 Eur.

Paskutiniame teismo posėdyje ieškovės atstovas nedalyvavo, pateikė prašymą bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant, byla buvo nagrinėjama ieškovo atstovui nedalyvaujant, kadangi dalyvavimas nebuvo privalomas, pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 246 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė dalyvavo teismo posėdžiuose vykusiuose 2019 m. balandžio 9 d. ir 2019 m. gegužėsd 22 d., palaikė ieškinį pilnai, motyvais ir argumentais išdėstytais ieškinyje, prašė jį tenkinti visa apimtimi, dėl atsakovės motyvų paaiškino, kad visi mokėjimai iš atsakovės gauti, tačiau ji buvo sudariusi ne vieną sutartį ir pagal ieškinyje nurodytą sutartį, ieškinyje išvardintų sąskaitų tikrai neapmokėjusi.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, ir, įvertinus jo turinį ieškinio reikalavimų kontekste, nurodė, kad 2013 m. sausio 16 d. gavusi ieškovės pranešimą apie skolos perleidimą, ji paskambino ieškovės nurodytu numeriu ir paaiškino, kad už suteiktas paslaugas yra visiškai atsiskaičiusi, kadangi pasibaigus 2 metam, UAB „Omnitel” pasiūlė atsakovei įsigyti mobilųjį telefoną Nokia, suteikdama sąlygas už jį išsimokėti per du metus. Įsigydama mobilųjį telefoną, įmokas nuo 2006 m. mokėjo per banką Snoras. 2011 m. rudenį, atsakovė įsigijo telefoną Samsung, už laiku atliekamus mokėjimus gavo sidabrinę kortelę ir dideles nuolaidas. Iki 2013 m. į atsakovę dėl skolos kreditorius nesikreipė, kadangi jų nebuvo, šią aplinkybę paaiškino ir ieškovės darbuotojams. Nuo 2016 m. pradėjo gauti raginimus SMS žinutėmis apmokėti skolą.

Atsakovė paskutiniame teismo posėdyje nedalyvavo prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, byla buvo nagrinėjama atsakovei nedalyvaujant (CPK 246 str. 2d.)..

Atsiliepimas

Atsakovė dalyvavo teismo posėdyje vykusiame 2019 m. balandžio 9 d. ir ieškinio nepripažino visiškai motyvais jos išdėstytais atsiliepime į ieškinį.

Atsakovė teikė paaiškinimus raštu 2019 m. rugpjūčio 7 d. (teisme gauta 2019 m. rugpjūčio 12 d.) juose nesutiko su ieškiniu faktiškai tais pačiais motyvais kaip ir atsiliepime.

Atsakovė teikė priešieškinį ieškovei – prašė priteisti 5000 Eur žalos atlyginimą už ilgalaikį sveikatos sutrikdymą, kurį atsakovė patyrė ieškovei imantis skolos išieškojimo veiksmų: atsakovei prasidėjo depresija, aukštas kraujo spaudimas, nerviniai sutrikimai, reikalingas ilgalaikis gydymas sanatorijoje, tausojantis namų režimas. Teismas priešieškinį atsisakė priimti 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir teismas bylą nagrinėja tik pagal ieškovės ieškinį atsakovei (CPK 5 str., 135 str., 143 str.).

Atsiliepimas

Atsakovė tvirtino jog yra sumokėjusi ieškovei per AB “Lietuvos paštas” nurodydama netikslų mokėtojo kodą, tai yra nurodydama mokėtojo kodą 705795, o ne 705793 koks jai buvo suteiktas ir teikė AB Lietuvos paštas pažymą 2017-11-03 Nr. 3-6776, kad yra laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. liepos 22 d. sumokėjusi ieškovei viso 1 071,00 litų ir teismas šiai aplinkybei išsiaiškinti pavedė ieškovei pateikiant įrodymus bei motyvus. (CPK 178 str.).

Dėl to papildomai ieškovė nurodė, kad AB „Telia Lietuva” ieškovei perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą už laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. suteiktas paslaugas, taip pat 2016 m. rugpjūčio 11 d. perleista reikalavimo teisė į įsiskolinimą už įrangą (2011 m. birželio 15 d. įgytą telefoną Samsung). AB „Telia Lietuva” šiuos įsiskolinimus susiejo su tuo pačiu mokėtojo kodu Nr. 705793, mobilusis telefonas buvo įsigytas 2011 m. birželio 15 d., įsigydama įrangą atsakovė įsiskolinimo neturėjo. Pradinis kreditorius AB „Telia Lietuva” patvirtino, kad atsakovės nurodyti mokėjimai atlikti nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. liepos 22 d. (iš viso 1071 Lt/310,18 Eur) buvo gauti. Nepaisant to, kad atsakovė mokėjo nurodydama klaidingą mokėtojo kodą 705795, vietoje kodo 705793, pradinis kreditorius „Telia Lietuva” mokėjimus priskyrė atsakovės įsiskolinimui už įrangą, tai yra sumos yra įskaičiuotos. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota pranešimais dėl reikalavimo perleidimo, siųstais atsakovės gyvenamosios vietos adresu, atsakovė patvirtina, kad pirmąjį 2013 m. sausio 16 d. pranešimą yra gavusi, todėl laikytina, kad atsakovė apie reikalavimo perleidimą yra informuota tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas pilnai.

Į bylą pateiktais įrodymais bei bylos šalių paaiškinimais nustatyta, kad pradinė kreditorė AB „Telia Lietuva“ ir atsakovė sudarė 2006 m. balandžio 25 d. sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo Nr. OM 630940, pagal kurią AB „Telia Lietuva“ atsakovei suteikė mobiliojo skaitmeninio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Pradinis kreditorius AB „Telia Lietuva” pateikė atsakovei apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė jų neapmokėjo.

2012 m. gruodžio 28 d. UAB „Gelvora“ ir AB „Telia Lietuva“ pasirašė Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TR3700-12218/12-20-78, pagal kurią pradinis kreditorius AB „Telia Lietuva” atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovę. 2013 m. sausio 16 d. pranešimu dėl reikalavimo perleidimo atsakovę informavo, kad iš pradinio kreditoriaus perimta reikalavimo teisė į atsakovės skolą 700,24 Lt (202,80 Eur) ir nurodė, jog nesumokėjus skolos, kasdien keičiasi skolos suma, nurodė mokėtojos kodą 705793. UAB „Gelvora“ 2011 m. lapkričio 11 d. atsakovę informavo, kad naujajam kreditoriui atsakovės skola yra 1132,34 Lt (327,95 Eur) ir nurodė, jog nesumokėjus skolos, kasdien keičiasi delspinigių ir skolos suma.

UAB „Gelvora“ 2015 m. birželio 4 d. pranešimu atsakovę paragino 2012 m. gruodžio 28 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 12-20-78/TR-3700-12218 pagrindu sumokėti 345,27 Eur skolą, mokėtojo kodas 705793. UAB „Gelvora“ 2018 m. gruodžio 4 d. pranešimu atsakovę paragino 2012 m. gruodžio 28 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 12-20-78/TR-3700-12218 pagrindu sumokėti 198,89 Eur skolą.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalaujamos skolos fakto ir dydžio. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atsakovę su pradine kreditore ir, vėliau – ieškove, sieja ilgalaikiai sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau šioje byloje prašoma priteisti skola yra susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m rugpjūčio 01 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. už suteiktas paslaugas ir įrangą

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie 2012 m. gruodžio 28 d. reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu (tai įrodo pačios atsakovės teismui pateikti pranešimai, kuriuose nurodyta ši informacija). Taigi atsakovė žinojo, kad yra skolinga pradiniam kreditoriui UAB „Omnitel“, taip pat žinojo, jog reikalavimo teisė į skolą perleista ieškovei pradinio kreditoriaus. Atsakovė nurodė, kad jai ieškovės siųstuose pranešimuose sumokėti skolą kas kartą buvo nurodomos skirtingos įsiskolinimo sumos, tačiau tai rodo, jog atsakovė apie įsiskolinimą žinojo ir geranoriškai atsisakė jį mokėti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y., patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus. Atsakovė manydama, kad yra pažeistos jos teisės turi teisę pasirinkti vieną iš CK 1.138 straipsnyje nurodytus savo teisių gynimo būdą, tačiau, šiuo atveju byloje nėra duomenų apie atsakovės ieškovei pareikštus reikalavimus nutraukti sutartį ar nuginčyti sutartį, skolos dydį, faktą ar pan.

Atsakovė manydama, kad yra sumokėjusi už suteiktas paslaugas klydo, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad ji sumokėjo tik dalį skolos sumos. Ieškovė atsakovės argumentus paneigė pateikdama rašytinius įrodymus (2006 m. balandžio 25 d. pradinę sutartį, sąskaitas-faktūras, reikalavimo teisų perleidimo sutartį ir priedus, raginimus atsakovei, skolų suderinimo suvestinę). Taigi, teismas sprendžia, kad atsakovės teiginiai atmestini kaip prielaidos, nesant tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes, pripažintina, kad tarp pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ ir atsakovės buvo sudaryta paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu šalims atsirado prievolės, t. y., pradinis kreditorius įgijo pareigą parduoti atsakovei sutartyje numatytas paslaugas, o atsakovė įgijo pareigą sumokėti pirminiam kreditoriui sutartimi numatytą perkamų paslaugų kainą nustatytu terminu ir tvarka.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis), o skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jei jis neįvykdo sutartyje numatytų sąlygų, bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.205 straipsnis), todėl skolininkas turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius (CK 6.63 straipsnio 2 dalis). Sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o neįvykdžius savo sutartinių prievolių, skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, nes tinkamai neatsiskaitė už jai suteiktas paslaugas.

Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pradinis kreditorius 2012 m. gruodžio 28 d. sutartimi atsakovės skolos reikalavimo teisę perleido naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ – ieškovei. Ieškovė patvirtino, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

Kadangi byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė savo sutartines prievoles įvykdė tinkamai, todėl esant išdėstytoms aplinkybėms ir vadovaujantis CK 6.38, 6.59, 6.63, 6.71, 6.72, 6.101, 6.109, 6.200, 6.205, 6.245, 6.256, 6.258, 6.260, 6.261 straipsniais, yra pagrindas ieškovės ieškinį tenkinti visiškai ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 151,73 Eur skolos.

Palūkanas pagal prievoles numato įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Taigi įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 46,54 Eur palūkanų. Iš byloje esančio palūkanų skaičiavimo akto matyti, kad ieškovės reikalaujama priteisti palūkanų suma buvo apskaičiuota nuo 151,73 Eur skolos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. vasario 14 d. taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 procentų metinių palūkanų normą. Teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. Teismas nurodo, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis). CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nustačius, jog atsakovė nesilaikė pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove, t. y., atsakovė piniginės prievolės neįvykdė laiku, taip pažeidė savo sutartinę prievolę, todėl atsakovei yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Pradinis kreditorius ir atsakovė sudarydami sutartį palūkanų dydžio neaptarė, tačiau, ši aplinkybė nepaneigia kreditoriaus teisės reikalauti palūkanų priteisimo įstatymo numatytu pagrindu. Ieškovė, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. vasario 14 d. paskaičiavo 46,54 Eur palūkanų. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustačius, kad atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą, ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacinės 46,54 Eur dydžio palūkanos.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimiems nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui.

Įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis išdėstytu teisiniu reguliavimu dėl procesinių palūkanų , teismas iš atsakovės ieškovei priteisia 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepasisako dėl kitų bylos priedų (laikraščių kopijų ir kitų) kaip neturinčių reikšmės šio ginčo sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad ieškovė už ieškinį paduotą elektroninių ryšių priemonėmis sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos, todėl tenkinus ieškinį ieškovei iš atsakovės priteistina 15 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio sumokėto valstybei) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis.).

Ieškovė pateikė du prašymus (2019-04-08 ir 2019-05-22) bei prašo priteisti kelionės išlaidas 29,18 ir 25,10 EUR, tai yra viso priteisti 54,28 EUR taip pat pateikė du mokėjimo kvitus 29,18 EUR ir 25,10 EUR sumoms. Teismo posėdžiuose vykusiuose 2019 m. balandžio 9 d. ir 2019 m. gegužės 22 d. ieškovės atstovė dalyvavo. Ieškovės buveinė yra Vilniuje ir tai reiškia, kad atstovė vyko iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal.

CPK 88 str. reglamentuota kokios išlaidos yra susiję su bylos nagrinėjimu ir šio straipsnio 1 d. 10 p. nustatyta, kad tokioms išlaidoms priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Ieškovo atstovo dalyvavimas tuose posėdžiuose buvo pripažintas privalomu ir teismas konstatuoja, kad kelionės išlaidos buvo būtinos, nes buvo vykstama iš vienos vietovės į kitą, tai yra iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-114/2011), tačiau ieškovė visų jų nepagrindė, kadangi nenurodė nei kokia transporto priemone vyko, nei degalų normos kilometrui, taip pat nenurodė ar tai buvo asmeninė ieškovės atstovės trtansporto priemonė, ar priklausanti UAB “Gelvora”, ieškovei –juridiniam asmeniui bei nenurodė kodėl nebuvo vykstama visuomeniniu transportu, esant šioms aplinkybėms teismas ieškovės prašymus dėl kelionės išlaidų priteisimo tenkina dalinai ir priteisia 40 EUR kelinės išlaidoms, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str.) bei atsižvelgdamas į tai, kad pagal viešus duomenis kėlionės autobusu kaina iš Vilniaus į Marijampolę (vieną pusę) vidutiniškai yra 10 eurų.

Valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimo, sudaro 8,30 Eur ir priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės B. J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios adresu Kazlų Rūdos sav., - , 151,73 Eur skolos, 46,54 Eur palūkanų, tai yra viso 198,27 Eur , 5 (penkis) procentus metinių palūkanųuž priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. vasario 15 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 55 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, adresu Juozapavičiaus g. 7, Vilnius, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), SEB bankas, akcinė bendrovė, banko kodas 70440.

Sprendimo patvirtintas kopijas per tris dienas išsiųsti ieškovei ir atsakovei.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.

Teisėja Janina Zaržeckienė