Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės UAB ,,Preskonita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės OU „Biotehnoloogia“ ieškinį atsakovei UAB „Preskonita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).Minėta (nutarties 1, 7.1, 7.2 p.), kad ieškovė OU „Biotehnoloogia“ prašo iš atsakovės UAB „Preskonita“ priteisti 50 000 Eur paskolą, suteiktą pagal 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutartį Nr. 2404/15, atitinkamas palūkanas ir delspinigius bei baudą pagal sutarties sąlygas, taip pat procesines palūkanas. Atsakovė neneigdama pinigų (50 000 Eur) gavimo fakto, nurodo, kad paskolos sutartis suklastota, yra apsimestinis arba tariamas sandoris ir dėl to yra niekinis arba negalioja, nes tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai ne dėl paskolos suteikimo, o ikisutartiniai santykiai dėl UAB „Preskonita“ įstatinio kapitalo didinimo. Gautus pinigus sutinka grąžinti, tačiau kartu su visa 420 000 Eur suma, avansu gauta įstatinio kapitalo padidinimui, mokėjimą išdėstant iki 2023 metų pabaigos.Ieškovė į bylą pateikė 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutartį Nr. 2404/15. Bylos nagrinėjimo metu teisme buvo apžiūrėtas sutarties originalas. Į bylą taip pat pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad ieškovė į atsakovės banko sąskaitą sumokėjo 50 000 Eur. Mokėjimo paskirtis – „paskolos mokėjimas pagal 2015-04-24 paskolos sutartį Nr. 2404/15“. Atsakovė neginčija nei pinigų sumos dydžio, nei UAB „Preskonita“ direktoriaus parašo sutartyje, nei įrašo apie mokėjimo paskirtį banko sąskaitos išraše, tačiau teigia, kad sutartis suklastota, nes paskolos sutarties kopijoje yra ne ieškovės vadybos nario S. T. parašas. Ieškovė su tokiu pareiškimu nesutinka. Paminėtas vienintelis, įrodymais neparemtas (CPK 178 str.) argumentas nėra pakankamas atsakovės teiginį dėl sutarties suklastojimo pripažinti pagrįstu. Apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. žodine nutartimi prijungė prie bylos ieškovės pateikto nepriimto priešieškinio priedus. Juose esančioje 2016 m. rugpjūčio 23 d. specialistų komisijos išvadoje Nr. 50/80-16 įrašytos tikėtinos išvados, kad kai kuriuos dokumentus S. T. vardu pasirašė kitas asmuo. 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 2404/15 šių dokumentų sąraše nėra. Esant aptartai procesinei situacijai apygardos teismas pagrįstai nusprendė, jog šalių paskolos teisiniai santykiai yra įrodyti (CPK 184, 202 str.).Apeliantė taip pat teigia, kad paskolos sutartis yra apsimestinis / tariamas sandoris ir negalioja / yra niekinis, nes tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai ne dėl paskolos suteikimo, o ikisutartiniai santykiai dėl UAB „Preskonita“ įstatinio kapitalo didinimo. Tokią savo poziciją atsakovė grindžia prie bylos prijungtu 2014 m. lapkričio 14 d. akcininkų sutarties projektu, paaiškinimais, aplinkybe, kad ieškovė atsakovei nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. yra pervedusi 420 000 Eur, o taip pat nepriimtame priešieškinyje surašytais motyvais.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepriėmė atsakovės pateikto priešieškinio ir dėl to neatskleidė bylos esmės. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad šis argumentas nėra apeliacijos dalykas ir todėl nesvarstytinas. Tačiau nutartis atsisakyti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 143 str. 3 d.). Tai reiškia, kad motyvai dėl tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Skundo argumentai dėl priešieškinio svarstomi. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Ši byla nagrinėti 2016 m. gruodžio 27 d. teismo posėdyje paskirta 2016 m. lapkričio 22 d. teisėjo rezoliucija. Priešieškinis teisme gautas 2016 m. gruodžio 23 d. t. y. po bylos paskyrimo nagrinėti. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė dėl priešieškinio priėmimo prieštaravo. Argumentai dėl kitokių nei paskolos teisinių santykių tarp šalių, jau buvo išsakyti atsakovės prieštaravimuose. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas, nekonstatavęs teisinio ryšio tarp ieškinio ir priešieškinio, nes paskolos sutartis, kaip pagrindas reikalauti grąžinti gautas lėšas, neginčijama, žodine nutartimi 2016 m. gruodžio 27 d. teismo posėdyje pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį. Kita vertus, teismas kita žodine nutartimi prie bylos medžiagos prijungė priešieškinio priedus, o atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu jais rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas suvaržė atsakovės procesines teises ir neatskleidė bylos esmės, nes jos atstovui nebuvo leista išsamiai pasisakyti. Skunde teisingai nurodoma, kad pagal CPK 255 straipsnio nuostatas proceso dalyvį teisėjas gali nutraukti tuomet, kai jo kalba nesusijusi su nagrinėjamo bylos esme. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2016 m. gruodžio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo, atsakovės atstovo pasisakymas buvo sustabdytas tik po to, kai teisėjas jį ne vieną kartą įspėjo nekartoti tų pačių argumentų. Kita vertus, apeliaciniame skunde neįrašyti atsakovės papildomi argumentai ar motyvai, kurių jos atstovui nebuvo leista išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl proceso įstatymo pažeidimų ir jos atstovo procesinių teisių suvaržymo, yra nepagrįsti.Tarpe kitų motyvų apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 2404/15, kaip dėl tariamo sandorio, ir kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas šį klausimą turėjo spręsti ex officio (pagal pareigas). Tačiau teismų praktikoje (CPK 4 str.) pripažįstama, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Nagrinėjamu atveju iš atsakovės dėstomų atsikirtimų ir apeliacinio skundo argumentų (nutarties 3, 7.2 p.) matyti, jog yra teigiama, kad šalys siekė teisinių padarinių – UAB „Preskonita“ įstatinio kapitalo padidinimo. Apygardos teismas neturėjo pagrindo ex officio spręsti dėl paskolos sutarties tariamumo.Apeliantė teigia, kad paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti skolą, yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Apygardos teismas šiuos atsikirtimus bei atsakovės pateiktus įrodymus vertino ir skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovės teiginiai, kad ieškovė pinigus pervedė iki akcininkams priimant sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo, tik patvirtina, jog faktiškai ir yra susiklostę paskolos santykiai. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Byloje nėra ginčo, kad akcininkų sutartis (atsakovės pateiktas projektas) dėl UAB „Preskonita“ įstatinio kapitalo padidinimo nėra sudaryta, o atsakovė savo atsikirtimuose teigia, kad 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutartimi Nr. 2404/15 šalys pridengė ikisutartinius teisinius santykius dėl UAB „Preskonita“ įstatinio kapitalo padidinimo. Neabejotina, kad ir ikisutartiniuose santykiuose šalys turi pareigą elgtis sąžiningai, o CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2014). Tačiau, kaip minėta, byloje siekiant CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių padarinių, privalu įrodyti dengiamą sandorį, o nagrinėjamu atveju – konkrečius ikisutartinius santykius. Ieškovė su atsakovės pozicija dėl ikisutartinių santykių egzistavimo nesutinka. Byloje yra rašytinė paskolos sutartis ir konstatuotas pinigų pagal ją atsakovei sumokėjimo faktas (nutarties 11 p.). Atsakovės teiginys, kad pinigų sumokėjimas buvo įformintas paskolos sutartimi tik dėl tinkamo atvaizdavimo apskaitos dokumentuose, nepripažintinas pagrįstu, nes atsiskaitymas vyko tarp verslu užsiimančių juridinių asmenų, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad savo apskaitoje gautus pinigus būtų įforminusi kitaip. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nei Akcinių bendrovių įstatymas, nei kiti teisės aktai nedraudžia įstatinio kapitalo didinimui skirtų lėšų sumokėti avansu, dar iki atitinkamo sprendimo priėmimo. Tačiau tokia aplinkybė tik patvirtina aptariamo teiginio nepagrįstumą, nes ir pati atsakovė nepaaiškina, kokiu tikslu iš anksto sumokamas įnašas į įstatinį kapitalą turėjo būti pridengiamas paskolos sutartimi. Vertindamas apeliantės argumentus dėl paskolos sutarties, kaip tariamo sandorio, teismas atsižvelgė ir į atsakovės pateiktą sutarties projektą. Projektas nepasirašytas, o ieškovė neigia, kad šalys tokį dokumentą derino. Atsakovės argumentas, kad nepasirašytas projektas patvirtina būtent ikisutartinius santykius, nes jį pasirašius santykiai taptų sutartiniais, nepagrįstas, nes derybose dėl būsimos sutarties ir tarpinius dokumentus privalu sudaryti tinkamai. Be to, atsakovės pateiktas projektas sudarytas atmestinai, lietuvių ir rusų kalbomis rašyti tekstai nesutampa nei apimtimi, nei turiniu, o jo 3.1 punkte parašyta apie kredito suteikimą, tačiau nenurodyti kokie nors kitokie grąžinimo terminai. Byloje esant pirmiau aptartiems įrodymams pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė pridengiamo sandorio (ikisutartinių santykių), atmetė atsakovės atsikirtimus ir ieškinį tenkino remdamasis paskolos sutartimi. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju priešieškinio nepriėmimas neįtakojo skundžiamo sprendimo pagrįstumo ar teisėtumo, nes visi atsakovės argumentai dėl ieškinio bei šalių teisinių santykių buvo išdėstyti jos atstovo paaiškinimuose teismo posėdžio metu, o kadangi tariamas (pridengiantysis) sandoris yra niekinis, teismas, esant pakankamai duomenų byloje, ir nepriėmęs ieškinio būtų turėjęs galimybę ex officio konstatuoti paskolos sutarties negaliojimą. Tokių aplinkybių nenustatęs apygardos teismas pagrįstai priteisė skolą pagal ieškovės pateiktą paskolos sutartį.Apeliaciniame skunde teisingai nurodama, kad skundžiamame sprendime nėra atskirai pasisakyta dėl atsakovės prašymo išdėstyti priteistos pinigų sumos sumokėjimą. Tačiau tokio rašytinio prašymo atsakovė į bylą nepateikė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovas, neneigdamas pinigų (50 000 Eur) gavimo fakto, paaiškino, jog ginčas vyksta dėl pinigų grąžinimo terminų ir, remdamasis jau aptartais argumentais apie šalių ikisutartinius santykius, prašė nustatyti nepriimtame priešieškinyje nurodytą lėšų grąžinimo tvarką – 420 000 Eur sumokėjimą išdėstyti dalimis iki 2023 metų pabaigos. Apygardos teismas, atmesdamas paminėtus atsakovės atsikirtimus, neturėjo pagrindo atskirai aptarti (tenkinti) prašymo dėl mokėjimo išdėstymo. Prašymo dėl ieškovės šioje byloje reikalaujamos priteisti 52 971,23 Eur sumos išieškojimo išdėstymo ar atidėjimo CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka atsakovė nepareiškė ir nepateikė įrodymų apie komplikuotą UAB „Preskonita“ turtinę padėtį, nepaaiškino kokiu pagrindu, atsakovės teigimu, avansu gautos įstatinio kapitalo didinimui gautos lėšos, iki atitinkamo sprendimo priėmimo buvo panaudotos bendrovės veikloje. Nesant tokių įrodymų teismas neturėjo pagrindo sprendimo vykdymo tvarkos nustatyti savo iniciatyva. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi atsakovei „Preskonita“ atidėjo 1 011 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Netenkinant apeliacinio skundo atidėtas žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 80 str. 4 d., 84 str.).Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė OU „Biotehnoloogia“ prašo priteisti iš atsakovės 960 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir pateikia atitinkamus dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas ir jų sumokėjimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, nustatyto užmokesčio, todėl prašymas tenkinamas (CPK 98 str.).Ši byla pagal atsakovės UAB „Preskonita“ apeliacinį skundą išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2017 m. spalio 24 d. Tos pačios dienos nutartimi procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas. Po bylos išnagrinėjimo – 2017 m. lapkričio 10 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės atstovo prašymas sustabdyti nagrinėjamą bylą, nes Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje atsakovės priešieškiniu yra ginčijama 2014 m. balandžio 14 d. paskolos sutartis. Prie prašymo pridedama Vilniaus apygardos teismo informacinė pažyma apie 2017 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio garso įrašą, kurioje įrašyta, jog teismas žodine nutartimi priėmė atsakovės pateiktą priešieškinį. Prašymas nepriimamas, nes ieškovė, nors ir turėdama galimybę jį pateikti iki paskiriant bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, ši procesinį veiksmą atliko jau išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 325 str. 1 d., 302 str., 251 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės UAB „Preskonita“ (įmonės kodas 126110355) į valstybės biudžetą priteisti 1 011 Eur (vieną tūkstantį vienuolika eurų) žyminio mokesčio.

Iš atsakovės UAB „Preskonita“ (įmonės kodas 126110355) ieškovei OU „Biotehnoloogia“ (įmonės kodas 12062638, buv. adresas Parda tn 8, Kesklinna dstr., Harju c., 10151 Talinas, Estijos Respublika) priteisti 960 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.