- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1247-661/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- Ž. G., A. Š.
- Kategorijos
- 3.2.4.5Įrodinėjimo dalykas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Ž. G. ir A. Š.,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 428,82 Eur žalos. Nurodė, kad žala patirta ieškovui išmokėjus ligos išmoką A. C., kuris dėl eismo įvykio, sukelto Ž. G., laikotarpiu nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 buvo nedarbingas. Ž. G. 2017-06-020 eismo įvykio metu vairuotas automobilis civilinės atsakomybės draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“.
Atsiliepimas
2. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių Ž. G. neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir jo veiksmų, teismo ekspertai nustatė, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų autoįvykio metu, nekonstatuota; nustatyti stuburo pakitimai yra distrofinio – degeneracinio pobūdžio, o ne traumos pasekmė. Todėl nėra pagrindo atsakovui atlyginti ieškovo patirtas išlaidas dėl ligos išmokos A. C. išmokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad Iš LSMU ligoninės Kauno klinikų pažymos apie pakenkimo sveikatai sunkumą matyti, kad 2017-06-02 atvežus į klinikas A. C., jam nustatytas kairio peties ir žasto sumušimas, nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas (b.l. 31). Vėliau diagnozė pagal TLK-10 kodą S40.0 (peties ir žasto sužalojimai) nurodyta visuose laikotarpio nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nedarbingumo pažymėjimuose (b.l.12-20). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017-10-19 išvadoje nurodyta, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų eismo įvykio metu, nenustatyta (b.l.65-66). Tos pačios tarnybos 2017-09-15 padaryta analogiška išvada (b.l.67-69). AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas 2018-05-30 padarė išvadą, kad A. C. gydymas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nesusijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais (ilgalaikis gydymas susijęs su distrofiniais ir degeneraciniais stuburo pakitimais, o ne su stuburo trauma) (b.l.70). 2018-06-21 A. C. gydanti gydytoja ieškovui raštu paaiškino, kad 2017-06-02 A. C. patyrė traumą darbe, autoįvykio metu susižalojo kairįjį petį ir nugaros juosmens dalį – nugaros skausmas paūmėjo. Skausmo paūmėjimas yra patirtos traumos padarinys (b.l. 133).Pats atlikęs tyrimą ieškovas 2018-06-22 padarė išvadą, kas pagal įrašus medicinos dokumentuose, A. C. laikotarpiu nuo 2017-06-02 iki 2017-08-02 pripažintas nedarbingu ir tęstas gydymas dėl nustatytų diagnozių S40.0, M54.4., G54.0. Šios diagnozės susijusios su 2017-06-02 autoįvykiu. Paskutinį kartą apdraustasis dėl diagnozės M54.4 gydytas laikotarpiu nuo 2016-11-22 iki 2016-12-23, pasveikęs, tolimesnis gydymas neskirtas. Ligos M54.4 paūmėjimas nustatytas po autoįvykio 2017-06-02. Po gydytojų neurologų konsultacijų ligos diagnozė patikslinta į G54.0. Liga M54.4 pagal kliniką negali būti seno Th12 slankstelio kompresinio lūžio padarinys, kadangi Th srities slankstelio lūžiai sukelia lokalų skausmą (b.l. 38-39).
4. Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 0265/18 išvadoje nurodyta, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų 2017-06-02 autoįvykio metu, nekonstatuota; nedarbingumo laikotarpis nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nėra susijęs su 2017-06-02 eismo įvykio pasekmėmis, t.y. nedarbingumo laikotarpiu asmuo gydytas ne dėl eismo įvykio padarinių; A. C. iki eismo įvykio (ir nedarbingumo laikotarpiu) sirgo (serga) lėtinėmis ligomis (A. C. jau buvo patyręs keletą avarijų iki šio įvykio, tai 2009 ir 2013, po kurių buvo tie patys nusiskundimai – kairio peties, krūtinės skausmas bei TH12 slankstelio lūžis, nustatytas 2009 m.), dėl kurių galėjo būti išduodamas ginčo nedarbingumo pažymėjimas. 2017-06-02 eismo įvykio metu nebuvo konstatuota sužalojimų, o lėtinių ligų paūmėjimas nevertinamas kaip sužalojimas (176-180).
5. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad Ž. G. padarė žalą ir neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir jo veiksmų, nes teismo ekspertai nustatė, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų autoįvykio metu nekonstatuota.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Apeliantas (ieškovas) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir VSDFV Kauno skyriaus ieškinį dėl 428,82 Eur žalos priteisimo iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ tenkinti pilna apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apdraustasis A. C. nukentėjo 2017-06-02 pakeliui iš darbo įvykusio eismo įvykio metu. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų jis buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02, už kurį jam buvo paskirta ligos išmoka.
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2018-11-29 sprendimu nepriteisęs VSDFV Kauno skyriaus naudai 428,82 Eur A. C. išmokėtos ligos išmokos atgręžtinio reikalavimo teise, pažeidė Civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.251 str. numatytą visiško nuostolių atlyginimo principą. Civilinės atsakomybės atveju įstatyme žalos sąvoka apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai (LR CK 6.249 str. 1 d.). CK nustatytu žalos atlyginimo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos visiškai atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą. Baudžiamosiose bylose eismo įvykio kaltininkui galima inkriminuoti veiką pagal nukentėjusiųjų naujai patirtus sužalojimus, tačiau civilinė atsakomybė susijusi ne tik su nauju sužalojimu, bet ir atsinaujinusiu senu. CK 6.251 str. 1 d. įtvirtinta, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. VSDFV Kauno skyriaus sprendimai pagrindžia ieškovo reikalaujamos priteisti iš atsakovo žalos dydį. Atsakovas ieškovo pateiktų įrodymų nepaneigė. Faktinės aplinkybės – nukentėjusiojo darbingumas iki eismo įvykio, iškart po eismo įvykio išduotų nedarbingumo pažymėjimų pagrįstumas, juose nurodyta ligos diagnozė nenuginčytos, bet suabejota, kad dėl eismo įvykio atsinaujino skausmas, dėl ko buvo išmokėta ligos išmoka. Teismo priimta išvada kelia pagrįstų abejonių. Sprendime minimos ekspertų išvados nepaneigia faktinių aplinkybių, jog A. C. įvykio metu galėjo būti sužalotas ir buvo išvežtas į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Teismui kartu su ieškiniu buvo pateikta ir LSMU ligoninės Kauno klinikų pažyma apie pakenkimo sveikatai sunkumą, kurioje pažymėta, jog A. C. atvežtas 2017-06-02, 17:22 val., jam diagnozuotas kairio peties ir žasto sumušimas, nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas. A. C. asmens medicinos kortelėje esantis įrašas kad, jis buvo atgabentas į LSMUL VšĮ Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių dėl traumos pakeliui iš darbo (autoįvykis), gydytojo nurodoma „kairio peties skausmas, kairio raktikaulio srities skausmas“, atlikta rentgenograma, kompiuterinės tomografijos tyrimas. Šie įrašai patvirtina, jog minėto eismo įvykio metu A. C. buvo sužeistas. Kadangi šio asmens sveikatą ir būklę ligoninėje vertino kvalifikuoti specialistai, nėra pagrindo abejoti medicininiuose dokumentuose nurodytos informacijos tikrumu. Be to, eksperto išvada teismui yra neprivaloma.
9. Be to, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad A. C. ginčo laikotarpiu buvo darbingas, kad jam nebuvo pagrindo nustatyti nedarbingumo bei skirti ligos išmokos. Nedarbingumo pažymėjimai, kurių pagrindu paskirta ligos išmoka, nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų apie tai, kad senesnių traumų paūmėjimas, lydimas skausmo, galėjo kilti kitomis nei 2017-06-02 patirtas eismo įvykis aplinkybėmis, byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog nukentėjusiojo patirti negalavimai ir dėl jų turėtas laikinojo nedarbingumo laikotarpis yra 2017-06-02 eismo įvykio pasekmė. Tuo labiau, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad gydytojai būtų netinkamai kvalifikavę A. C. sveikatos būklę. Vertinant ne atskirus byloje esančius įrodymus, o byloje esančių įrodymų visumą, nekyla abejonių, jog nukentėjusiojo lėtinės sveikatos problemos paūmėjo iškart po 2017-06-02 eismo įvykio, minėtas įvykis turi tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiojo nedarbingumu.
Atsiliepimas
10. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą ir nepadarė jokių vertinimo taisyklių pažeidimų.
11. Atsakovas neginčijo išduotų nedarbingumo pažymėjimų, neskundė Ieškovo sprendimo mokėti ligos pašalpą. Atsakovas neturi nei tokios prievolės, nei pareigos. Atsakovas gavęs regresinį reikalavimą atlyginti ligos pašalpą, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, vertina šio reikalavimo pagrįstumą. Paaiškintina, kad Draudikas tokios žalos administravimo metu tiria ar nedarbingumo laikotarpis yra susijęs su eismo įvykio padariniais, ar ne.
12. Draudiko bendrovėje dirba gydytojai-ekspertai, kurie turi aukštąjį medicininį išsilavinimą. Gavę regresinį Ieškovo reikalavimą, jie atlieka medicininių dokumentų patikrinimą bei tyrimą. Šiuo atveju, gyd. J. Š. nenustatė, kad A. C. būtų nustatyti eismo įvykio padariniai, kurie būtų gydomi deklaruojamą laikotarpį, todėl buvo priimta išvada (pateikta į bylą) – atsisakyti atlyginti nuostolius. Primintina, kad pagal TPVCAPDĮ 19 str. 6 dalį, Draudikas turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus.
13. Kaip teisingai pastebi Ieškovas, Draudikas tikrina savo kliento civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą (tai yra draudžiamasis įvykis pagal TPVCAPDĮ 3 str.). Šiuo atveju, nors valdytojas ir atliko neteisėtus veiksmus, deklaruojami nuostoliai nėra nulemti eismo įvykio, taigi nėra žalos ir priežastinio ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
14. Ieškovas nepagrįstai pažymi, kad negalima remtis teismo ekspertų, ypač eismo įvykio tyrimo byloje tyrimą atlikusių, išvadomis, nes jos yra naudojamos tik baudžiamojo proceso metu. Draudikas paaiškina, kad teismo ekspertai, pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles nustato ar asmuo sužalotas ir kokia apimtimi (kaip stipriai). Ir nors sutiktina, kad šią procedūrą paprastai tenka atlikti baudžiamosiose bylose, akivaizdu, jog asmuo, priklausomai nuo skirtingo proceso (baudžiamojo ar civilinio) negali būti skirtingu lygiu sužalotas arba, dar daugiau, tuo pat metu būti ir sužalotas ir nesužalotas (skirtingose bylose).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
16. Pagal CK 6.280 straipsnį atgręžtiniai reikalavimai regreso tvarka pareiškiami skolininkui – žalą padariusiam asmeniui tokio dydžio, kiek sumokėta žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį bei tokio asmens pareiga šią žalą atlyginti, tačiau regreso teisės apimtis nereglamentuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013).
Žemesnės instancijos teismas
17. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
18. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.
19. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu Ž. G. vairuojamos transporto priemonės Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta akcinėje bendrovėje „Lietuvos draudimas“ (b.l. 111-112).
Žemesnės instancijos teismas
20. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad apdraustojo sužalojimo atveju taikomos bendrosios CK 6.249 straipsnio žalos atlyginimo nuostatos, pagal kurias atlyginamos asmens negautos pajamos ir patirtos išlaidos, atsiradusios kaip žalą sukėlęs padarinys. Asmens sužalojimo atveju tokias išlaidas sudaro medikamentų, priežiūros, reabilitacijos, prisitaikymo prie aplinkos ir kitos išlaidos, susijusios su asmens sužalojimu ar jo padarinių pašalinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. AB ,,ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013).
21. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėjo, jog apdraustasis A. C. nukentėjo 2017-06-02 pakeliui iš darbo įvykusio eismo įvykio metu. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų jis buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02, už kurį jam buvo paskirta ligos išmoka.
22. Iš LSMU ligoninės Kauno klinikų pažymos apie pakenkimo sveikatai sunkumą matyti, kad 2017-06-02 atvežus į klinikas A. C., jam nustatytas kairio peties ir žasto sumušimas, nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas (b.l. 31). Vėliau diagnozė pagal TLK-10 kodą S40.0 (peties ir žasto sužalojimai) nurodyta visuose laikotarpio nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nedarbingumo pažymėjimuose (b.l.12-20). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017-10-19 išvadoje nurodyta, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų eismo įvykio metu, nenustatyta (b.l.65-66). Tos pačios tarnybos 2017-09-15 padaryta analogiška išvada (b.l.67-69). AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas 2018-05-30 padarė išvadą, kad A. C. gydymas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nesusijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais (ilgalaikis gydymas susijęs su distrofiniais ir degeneraciniais stuburo pakitimais, o ne su stuburo trauma) (b.l.70). 2018-06-21 A. C. gydanti gydytoja ieškovui raštu paaiškino, kad 2017-06-02 A. C. patyrė traumą darbe, autoįvykio metu susižalojo kairįjį petį ir nugaros juosmens dalį – nugaros skausmas paūmėjo. Skausmo paūmėjimas yra patirtos traumos padarinys (b.l. 133).Pats atlikęs tyrimą ieškovas 2018-06-22 padarė išvadą, kas pagal įrašus medicinos dokumentuose, A. C. laikotarpiu nuo 2017-06-02 iki 2017-08-02 pripažintas nedarbingu ir tęstas gydymas dėl nustatytų diagnozių S40.0, M54.4., G54.0. Šios diagnozės susijusios su 2017-06-02 autoįvykiu. Paskutinį kartą apdraustasis dėl diagnozės M54.4 gydytas laikotarpiu nuo 2016-11-22 iki 2016-12-23, pasveikęs, tolimesnis gydymas neskirtas. Ligos M54.4 paūmėjimas nustatytas po autoįvykio 2017-06-02. Po gydytojų neurologų konsultacijų ligos diagnozė patikslinta į G54.0. Liga M54.4 pagal kliniką negali būti seno Th12 slankstelio kompresinio lūžio padarinys, kadangi Th srities slankstelio lūžiai sukelia lokalų skausmą (b.l. 38-39).
23. Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 0265/18 išvadoje nurodyta, kad A. C. kūne sužalojimų, padarytų 2017-06-02 autoįvykio metu, nekonstatuota; nedarbingumo laikotarpis nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nėra susijęs su 2017-06-02 eismo įvykio pasekmėmis, t.y. nedarbingumo laikotarpiu asmuo gydytas ne dėl eismo įvykio padarinių; A. C. iki eismo įvykio (ir nedarbingumo laikotarpiu) sirgo (serga) lėtinėmis ligomis (A. C. jau buvo patyręs keletą avarijų iki šio įvykio, tai 2009 ir 2013, po kurių buvo tie patys nusiskundimai – kairio peties, krūtinės skausmas bei TH12 slankstelio lūžis, nustatytas 2009 m.), dėl kurių galėjo būti išduodamas ginčo nedarbingumo pažymėjimas. 2017-06-02 eismo įvykio metu nebuvo konstatuota sužalojimų, o lėtinių ligų paūmėjimas nevertinamas kaip sužalojimas (176-180).
24. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V298-158/A1-86, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo mastą ir faktą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą nustato teismo medicinos ekspertai, kurie vertindami nukentėjusiojo asmens medicininius dokumentus, priima sprendimą, ar aprašyti sužalojimai patvirtinami objektyviais duomenimis, ir tik tuo atveju, jeigu patvirtinami, nustato sveikatos sutrikdymo mastą. Nagrinėjamu atveju buvo atlikti net keli tyrimai dėl A. C. padaryto/nepadaryto sveikatos sutrikdymo, tačiau tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius, tiek AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas, tiek byloje skirta ekspertizė patvirtino, kad 2017-06-02 eismo įvykio metu kūno sužalojimai A. C. nebuvo padaryti. Nors nėra ginčo, kad po šio eismo įvykio A. C. buvo gydytas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02, tačiau tiek 2018-05-30, tiek 2018-09-30 ekspertų išvadose konstatuota, kad A. C. gydymas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nesusijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais (ilgalaikis gydymas susijęs su distrofiniais ir degeneraciniais stuburo pakitimais). Nors ieškovo atstovė nurodė ir tai nustatyta ieškovo 2018-06-22 tyrimo išvadoje, kad paskutinį kartą apdraustasis dėl diagnozės M54.4 gydytas laikotarpiu nuo 2016-11-22 iki 2016-12-23, dėl šios diagnozės 2016-12-23 pasveikęs, tolimesnis gydymas iki eismo įvykio neskirtas, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad dėl eismo įvykio atsinaujino skausmas, dėl ko išmokėta ligos išmoka. Vėliausios ekspertizės metu, kuomet darytas išsamus tyrimas, analizuota A. C. sveikatos būklė, skirtas gydymas už ne trumpesnį, nei 10 metų laikotarpį, įvertintos anksčiau patirtos traumos ir jų padariniai, todėl nors nukentėjusysis ir buvo gydytas po 2017-06-02 eismo įvykio, byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, kad šis asmuo buvo nedarbingas dėl jo lėtinių sveikatos problemų, kurioms 2017-06-02 eismo įvykis įtakos neturėjo.
Dėl ekspertų išvados įrodomosios reikšmės ir vertinimo
25. Apeliantas taip pat nurodė, kad eksperto išvada teismui yra neprivaloma. Tačiau teismas negali sutikti su šiuo argumentu.
26. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016 18 punktą).
27. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje.
28. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-183/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjai – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) v. A. M., bylos Nr. 3K-7-478/2014).
29. Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
30. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. 3K-3-538/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. IĮ „Asaga“ v. antstolė D. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2011; kt.).
31. Iš bylą nagrinėjusio teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas rėmėsi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, ekspertų išvadą vertino kartu su kitais įrodymais, vadovaudamiesi bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas pripažino, kad ekspertų išvada nuosekli, neprieštaringa, pagrįsta tyrimo duomenimis. Šią išvadą teismas vertino ir medicininių dokumentų kontekste, prieštaravimų tarp jų nenustatė. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, atlikti net keli tyrimai dėl A. C. padaryto/nepadaryto sveikatos sutrikdymo, tačiau tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius, tiek AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas, tiek byloje skirta ekspertizė patvirtino, kad 2017-06-02 eismo įvykio metu kūno sužalojimai A. C. nebuvo padaryti. Nors nėra ginčo, kad po šio eismo įvykio A. C. buvo gydytas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02, tačiau tiek 2018-05-30, tiek 2018-09-30 ekspertų išvadose konstatuota, kad A. C. gydymas nuo 2017-06-05 iki 2017-08-02 nesusijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais (ilgalaikis gydymas susijęs su distrofiniais ir degeneraciniais stuburo pakitimais).
Dėl bylos baigties
32. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
33. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
apelianto (ieškovo) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą