Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. Z., A. Z. (A. Z.) ir A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams M. Z., A. Z. (A. Z.), A. Z. (A. Z.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovai M. Z. ir A. Z. 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui A. Z. butą (patalpą) – butą ir negyvenamąją patalpą – garažą, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamasis turtas). Sutartyje dovanojamas turtas buvo įvertintas 164 648,98 Eur. Atsakovas A. Z. 2017 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė M. F. ir R. E. (E.) U. už 260 000 Eur. VMI pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti VMI iš A. Z. nekilnojamojo turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 260 000 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3011-912/2020 VMI ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 22 d. civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – VMI ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį; taikė restituciją ir priteisė atsakovams M. Z., A. Z. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš atsakovo A. Z. 260 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

16. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. Z. ir M. Z. yra VMI skolininkai, ieškinio pateikimo dieną A. Z. skola valstybės biudžetui sudarė 208 786,51 Eur, M. Z. – 478 766,32 Eur.

17. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. atliko M. Z. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir privalomo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSDĮ) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą (tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir surašė 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-841, pagal kurį M. Z. papildomai apskaičiuota 226 321,83 Eur mokėtinų mokesčių suma. Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-142 patvirtino 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-841, apskaičiavo 131 175 Eur delspinigių ir skyrė 22 634 Eur baudą. VMI, išnagrinėjusi M. Z. skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 68-323 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-142.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs M. Z. ir A. Z. skundus, 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1711-811/2017 skundus dėl minėtų Vilniaus AVMI kontrolės veiksmų rezultatų atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs M. Z. ir A. Z. apeliacinius skundus, 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019 jų apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs A. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-70-556/2019 atnaujino procesą administracinės bylos Nr. eA-206-968/2019 dalyje, kurioje buvo ginčytas pareiškėjo A. Z. iš įmonės „Forbis LTD“ gautų 16 000 Eur apmokestinimo ir su šia mokestine prievole susijusių kitų sumų (delspinigių, baudų) pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3149-438/2020 atmetė A. Z. apeliacinį skundą.

20. Atsakovai M. Z. ir A. Z. 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui A. Z. butą (patalpą) – butą ir negyvenamąją patalpą – garažą, esančius (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartyje dovanojamas turtas buvo įvertintas 164 648,98 Eur. Atsakovas A. Z. 2017 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė M. F. ir R. E. U. už 260 000 Eur. VMI pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti VMI iš A. Z. nekilnojamojo turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 260 000 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3011-912/2020 VMI ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 22 d. civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – VMI ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį; taikė restituciją bei priteisė atsakovams M. Z. ir A. Z. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe iš atsakovo A. Z. 260 000 Eur.

21. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 5 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. e2-3011-912/2020 dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 22 d. sprendimu atsakovams M. Z. ir A. Z. iš atsakovo A. Z. priteistų 260 000 Eur.

22. Atsakovai 2021 m. spalio 28 d. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad A. Z. 260 000 Eur sumokės lygiomis dalimis, mokant po 500 Eur per mėnesį, šią sumą pervedant į A. Z. banko sąskaitą. 2021 m. spalio 28 d. susitarime šalys, be kita ko, susitarė, kad terminas gali būti pratęstas ar išdėstytas atskiru šalių rašytiniu susitarimu. Atsakovai taip pat nurodė, kad mokėjimo palūkanos už prievolės mokėjimo išdėstymą dalimis nėra nustatomos, tačiau praėjus 1 metams nuo susitarimo sudarymo dienos šalys susitarė dėl galimybės derėtis dėl mokėjimo palūkanų normos nustatymo.

24. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai 2023 m. sausio 20 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo pakeitė ginčijamą 2021 m. spalio 28 d. susitarimą bei susitarė, kad A. Z. atsakovams A. Z. ir M. Z. skolą padengs iki 2024 m. gruodžio 31 d., mokėdamas likusius 255 000 Eur lygiomis dalimis.

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė, remdamasi actio Pauliana institutu (CK 6.66 straipsnis), pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2021 m. spalio 28 d. ir 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimus, taip pat remdamasi netiesioginio ieškinio institutu (CK 6.68 straipsnis), įpareigoti atsakovus A. Z. ir M. Z. imtis visų būtinų veiksmų dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo A. Z., o atsakovams tokių įpareigojimų nevykdant, nustatyti, kad ieškovė atsakovų A. Z. ir M. Z. vardu turi teisę gauti vykdomuosius raštus dėl 260 000 Eur skolos išieškojimo iš A. Z.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2021 m. spalio 28 d. ir 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimų negaliojimo actio Pauliana pagrindu, nustatė, kad: (1) byloje nėra ginčo dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės; (2) ginčijami sandoriai pažeidė kreditorės teises; (3) ginčijamų sandorių atsakovai neprivalėjo sudaryti; (4) sudarydami ginčijamus sandorius atsakovai buvo nesąžiningi; (5) ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti; dėl to ieškovės reikalavimus dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais tenkino. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai dėl įpareigojimo atsakovus imtis visų būtinų veiksmų dėl priverstinio skolos išieškojimo, o šiems tokių įpareigojimų nevykdant, leisti ieškovei atsakovų vardu gauti vykdomuosius raštus dėl 260 000 Eur skolos išieškojimo atitinka visas CK 6.68 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, dėl to šiuos reikalavimus tenkino. Atsakovai iš dalies su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino 2023 m. sausio 20 d. atsakovų sudaryto susitarimo, kuriuo jie nustatė atsiskaitymo datą – 2024 m. gruodžio 31 d., t. y. net 20 kartų trumpesnę nei prieš tai sudarytuose ginčijamuose susitarimuose. Pasak atsakovų, naujausias jų sudarytas susitarimas ne tik nepažeidžia ieškovės teisių, bet ir neabejotinai jai yra naudingas, nes A. Z. sprendimo priėmimo dienai neturi finansinių galimybių atsiskaityti su atsakovais, be to, prasidėjus vykdomosios bylos veiksmams, kyla rizika, kad atsiskaitymas bus dar vėlesnis nei 2024 m. gruodžio 31 d., o priverstinio turto pardavimo sandoris galimai bus sudarytas už mažesnę sumą lyginant su aktualiame susitarime nurodyta suma.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – ieškovės teisių pažeidimą, atsakovams sudarius ginčijamus susitarimus.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, tačiau dėl pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų likusių actio Pauliana bei netiesioginio ieškinio institutų taikymo sąlygų atsakovai apeliaciniame skunde argumentų nenurodo ir klausimų nekelia, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl jų pagrįstumo nepasisakys.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantai skunde, be kita ko, prašo išaiškinti, jog atsakovai turi atsiskaityti su ieškove pagal 2023 m. sausio 20 d. rašytinį susitarimą, t. y. atsakovai apeliacinio skundo prašyme suformulavo naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės yra galimybė pareikšti ieškinį susijusį su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiesiems teisiniams santykiams, asmenis sieja abišalės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009).

30. Civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

31. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį, apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

32. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys. Šioje teisės normoje nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). Be to, CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal bendrąją taisyklę ieškinio (priešieškinio) dalyko (reikalavimo) keitimas galimas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnio 3 dalis), o apeliaciniame skunde naujų reikalavimų pateikimas nėra galimas.

33. Minėta, kad atsakovai apeliaciniame skunde suformulavo naują reikalavimą dėl išaiškinimo, jog jie su ieškove turi atsiskaityti pagal 2023 m. sausio 20 d. rašytinį susitarimą, kuris nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme – atsakovai tokio reikalavimo nereiškė atsiliepime į ieškinį ar kituose pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat atsakovai neteikė priešieškinio, kuriame būtų suformuluotas aptariamas reikalavimas, dėl ko šis naujas reikalavimas nėra galimas paduodant apeliacinį skundą ir teisėjų kolegija šio naujo reikalavimo nenagrinės.

Dėl kreditorės teisių (ne)pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos

34. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: (1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; (2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; (3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; (4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; (5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: (1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; (2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

37. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

38. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 51, 52 punktai).

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamais susitarimais A. Z. ir M. Z. išdėstė iš A. Z. priteistų 260 000 Eur mokėjimą itin ilgam laikotarpiui, dėl to skolininkai M. Z. ir A. Z., sudarydami ginčijamus susitarimus, turėjo žinoti, jog, juos sudarius, ieškovė negalės iš karto atgauti skolos, skolos sumokėjimas bus išdėstytas laike, t. y. susitarimai pažeis kreditorės teises.

40. Apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamais susitarimais buvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, teisės, nes atsakovai 2023 m. sausio 20 d. sudarė susitarimą, kuriuo jie nustatė naują atsiskaitymo datą – 2024 m. gruodžio 31 d., t. y. 20 kartų trumpesnę nei prieš tai sudarytuose ginčijamuose susitarimuose. Pasak atsakovų, naujausias jų sudarytas susitarimas yra naudingas ieškovei, nes A. Z. sprendimo priėmimo dienai neturi finansinių galimybių atsiskaityti su atsakovais, be to, prasidėjus vykdomosios bylos veiksmams, kyla rizika, kad atsiskaitymas bus dar vėlesnis nei 2024 m. gruodžio 31 d., o priverstinio turto pardavimo sandoris galimai bus sudarytas už mažesnę sumą lyginant su aktualiame susitarime nurodyta.

41. Kaip nurodyta nutarties 20 punkte, atsakovai M. Z. ir A. Z. 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartimi jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą padovanojo sūnui A. Z., o atsakovas A. Z. 2017 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jam padovanotą nekilnojamąjį turtą pardavė už 260 000 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 22 d. civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021, panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – VMI ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį bei taikė restituciją, atsakovams iš A. Z. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priteisė 260 000 Eur.

42. Nutarties 22–24 punktuose nurodyta, kad atsakovai 2021 m. spalio 28 d. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, jog A. Z. 260 000 Eur sumokės lygiomis dalimis, mokant po 500 Eur per mėnesį (į A. Z. sąskaitą), kurį 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimu pakeitė, nustatydami, kad A. Z. skolą mokės dalimis po 250 Eur A. Z. ir M. Z.. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai 2023 m. sausio 20 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo pakeitė susitarė, jog A. Z. atsakovams A. Z. ir M. Z. skolą sumokės iki 2024 m. gruodžio 31 d., mokėdamas likusius 255 000 Eur lygiomis dalimis.

43. Minėta, tais atvejais, kai, sudarius actio Pauliana pagrindu ginčijamus sandorius, nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti prievoles, yra pagrindas konstatuoti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai A. Z. ir M. Z., be perleisto sūnui A. Z. nekilnojamojo turto, neturėdami kito turto, iš kurio galėtų būti vykdomi jų įsipareigojimai ieškovei VMI, sudarydami ginčijamus susitarimus dėl jų naudai iš atsakovo A. Z. priteistų 260 000 Eur sumokėjimo išdėstymo itin ilgam terminui, iš esmės panaikino savo galimybę atsiskaityti su ieškove, tokiu būdu pažeisdami kreditorės (ieškovės) teisėtus interesus gauti atsiskaitymą per kuo įmanomai trumpesnį terminą. Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant nustatytą vieną iš būtinų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų – ieškovės, kaip atsakovų A. Z. ir M. Z. kreditorės, teisių gauti reikalavimų patenkinimą per kuo trumpesnį terminą pažeidimą, atsakovams sudarius ginčijamus susitarimus.

44. Nors atsakovai nurodo naujausią jų 2023 m. sausio 20 d. sudarytą papildomą susitarimą, kaip naudingą ieškovei, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atsakovų susitarimu nustatytas kitas skolos grąžinimo terminas niekaip nepaneigia aukščiau nurodytų išvadų dėl ieškovės teisių pažeidimo. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovai, neteisėtai perleisdami nekilnojamąjį turtą sūnui, vėliau sudarydami ginčijamus susitarimus, išdėstant jiems iš atsakovo A. Z. priteistos skolos mokėjimą net 40 metų, visiškai nevykdo prievolių kreditorei VMI daugiau kaip 10 metų. Antra, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad trijų susitarimų sudarymas, juose numatant skirtingus skolos grąžinimo terminus, įrodo, jog atsakovai skolos mokėjimą gali išdėstyti bet kuriuo metu bei bet kuriam jų sutartam (pageidaujamam) laikotarpiui, kuris tuo metu bus palankus tik apeliantams, bet ne jų kreditorei. Trečia, nors 2023 m. sausio 20 d. susitarime skolos grąžinimo terminas sutrumpintas nuo 40 metų iki 2 metų, tačiau nei aptariamame susitarime, nei apeliaciniame skunde apeliantai nenurodo ir nepateikia garantijų, kurios užtikrintų, kad atsakovas A. Z. per įvardintą 2 metų laikotarpį įvykdys prievoles atsakovams A. Z. ir M. Z., o šie atitinkamai savo kreditorei VMI. Ketvirta, nors atsakovai teigia, kad A. Z. šiuo metu neturi finansinių galimybių atsiskaityti su atsakovais, tačiau nepateikia tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš byloje esančio 2022 m. rugsėjo 16 d. antstolio patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo matyti, kad antstolis visiškai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-803-330/2023 ir areštavo atsakovo A. Z. 260 000 Eur vertės turtą, tai patvirtinta, jog atsakovo A. Z. turimo turto pakanka sumokėti 260 000 Eur skolą. Penkta, nors apeliantai nurodo, kad vykdymo procese A. Z. turtas galimai bus realizuotas už mažesnę kainą lyginant su aktualiame susitarime nurodyta suma, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai turėjo daugiau nei pakankamai laiko realizuoti A. Z. priklausantį turtą rinkos kaina bei gautomis lėšomis padengti jo įsiskolinimą A. Z. ir M. Z., vėliau atitinkamai ir ieškovei VMI, tačiau jie tokių veiksmų iki šiol neatliko bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų realius ketinimus tokius veiksmus atlikti.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant nustatytą vieną iš būtinų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų – ieškovės, kaip kreditorės, teisių gauti savo reikalavimų patenkinimą per kuo įmanomai trumpesnį terminą pažeidimą, atsakovams sudarius ginčijamus susitarimus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

46. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

48. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą įgijo ieškovė, tačiau ieškovė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, dėl to toks klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.