Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundais, prašydami: 1) panaikinti atitinkamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-144 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 2) panaikinti atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 68-323 „Dėl M. Z. (duomenys neskelbtini) 2016-04-08 skundo“ ir VMI 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 68-324 „Dėl A. Z. (duomenys neskelbtini) 2016-04-07 skundo“; 3) jeigu skundžiami sprendimai būtų palikti galioti (visiškai ar iš dalies), atleisti atitinkamai pareiškėją nuo delspinigių už laikotarpį, viršijusį rekomenduotiną 30 darbo dienų fizinio asmens kompleksinio mokestinio patikrinimo trukmę, taip pat už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. spalio 29 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d., o pareiškėją nuo delspinigių, apskaičiuotų už kitą laikotarpį, nei laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. sausio 19 d. (imtinai), nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 23 d. (imtinai) bei nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 29 d. (imtinai).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. VMI nepagrįstai pareiškėjos paskolų sutarčių pagrindu iš užsienio juridinių asmenų („Forpost Ltd“, „CMM Soft LLC“ ir „Dilasoft Ltd“) gautas lėšas pripažino pareiškėjų pajamomis ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), nes paskolos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatomis, nėra pripažįstamos GPM objektu. Pareiškėja paaiškino, kad tik dalį pasiskolintų lėšų panaudojo asmeniniais tikslais, o didelę dalį lėšų perskolino (UAB „Velinga“, UAB „Forbis“ ir UAB „Konika“), tačiau VMI šią aplinkybę ignoravo. Be to, paskolų sutartyse nebuvo nurodyta, kokiu tikslu pareiškėja įsipareigoja naudoti pasiskolintas lėšas, todėl VMI samprotavimai dėl to, kad lėšos buvo naudojamos asmeniniais ar šeimos tikslais, nepagrindžia VMI daromos išvados dėl paskolų pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis.

2.2. VMI pareiškėjos gautas paskolas nepagrįstai pripažino pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės turtu, neatsižvelgdama į bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kuriais paskolų pagrindu susiformavusios skolos buvo priteistos asmeniškai iš pareiškėjos. Daugiau nei pusę skolos pareiškėja jau yra grąžinusi. Be to, VMI nepagrįstai nevertino pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 5 d. sudarytos povedybinės sutarties, kurioje yra aptartas kiekvieno iš sutuoktinių turimo turto teisinis rėžimas.

2.3. VMI darė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja dalyvavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sukčiavime (tokios išvados patikrinimo metu Vilniaus AVMI nepadarė). Pareiškėjai nepagrįstai buvo apskaičiuotas PVM, nes 2008–2012 m. vyną pareiškėja įsigijo asmeniniams poreikiams. Tai, kad vynui buvo taikytas 0 proc. tarifas, nuo pareiškėjos valios niekaip nepriklausė. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja nevykdė jokios ekonominės veiklos ir negavo jokių tokios veiklos pajamų.

2.4. VMI nepagrįstai apmokestino PVM pareiškėjos iš UAB „Forbis“ 2009 m. gruodžio 31 d. gautą autorinį atlyginimą, nes pareiškėja nėra apmokestinamasis asmuo. VMI neargumentuodama nevertino to, kad pareiškėjai išmokėtas honoraras (32 412 Lt) pateko į susitarimo tarp Vilniaus AVMI ir UAB „Forbis“ 2012 m. birželio 21 d. susitarimą, kurio objektas buvo papildomai apskaičiuotinas GPM nuo minėtos bendrovės šios bendrovės darbuotojams išmokėtų autorinių atlyginimų. Toks skirtingas tų pačių sandorių aiškinimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą.

2.5. Mokestinis patikrinimas truko beveik 2 metus (5 kartus ilgiau nei rekomenduotina patikrinimo trukmė), todėl pareiškėja turi būti atleista nuo atitinkamos dalies GPM, PVM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) delspinigių mokėjimo.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjos gautos lėšos negali būti laikomos bendrąja jungtine nuosavybe ir abiem pareiškėjams apmokestinamos lygiomis dalimis. Pareiškėjos gautos pajamos nėra pareiškėjo pajamos. Pareiškėja savarankiškai sprendžia savo finansinius klausimus. Pareiškėjas nedalyvavo kartu su pareiškėja jai gaunant paskolas. Iš minėtų užsienio įmonių gautos pajamos nebuvo naudojamos pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti (pareiškėjo išlaidos 2008–2012 m. iš esmės atitiko gautas pajamas).

3.2. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjos gautų paskolų klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjos gautų paskolų pripažinti pareiškėjo pajamomis. Vertinant priešingai susiklostytų situacija, kai pareiškėja turi sugrąžinti visą jai paskolintą sumą, tačiau nuo pusės šios sumos mokesčius turi sumokėti ne pareiškėja, o pareiškėjas. Pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole.

3.3. VMI nepagrįstai pareiškėjos gautas lėšas priskyrė pareiškėjo pajamoms, motyvuodama neobjektyvia ir neteisinga išvada, kad buvo nustatyti abiejų pareiškėjų aktyvūs veiksmai steigiant užsienio įmones, suteikusias pareiškėjai paskolas, bei dalyvaujant jų veikloje. VMI taip pat klaidingai darė nuorodą į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. VMI nepagrįstai teigė, kad povedybinė sutartis tikrintam laikotarpiui neturi įtakos. Tai paneigia povedybinės sutarties 1.10 punktas, numatantis, kad konkretaus sutuoktinio piniginės prievolės tretiesiems asmenims yra to sutuoktinio asmeninio pobūdžio prievolė. Povedybinė sutartis buvo sudaryta iki pareiškėjų mokestinių patikrinimo pradžios ir atspindėjo tikrąją šalių valią.

3.4. Apskaičiuojant pareiškėjo nuo honoraro (16 000 Eur), gauto iš Anglijoje ir Velse registruotos įmonės „Forbis Ltd“, mokėtiną pajamų mokestį, reikėjo atskaityti Didžiojoje Britanijoje sumokėtą 761,09 Eur dydžio mokestį. VMI nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo gautą autorinį atlyginimą priskiria „kitoms pajamoms“, numatytoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutarties dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos (toliau – Dvišalė sutartis) 22 straipsnyje, nepagrįstai netaikydama Dvišalės sutarties 12 straipsnio („Honoraras“).

3.5. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo dalies delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nes pažeidimą iš esmės lėmė ne pareiškėjo veiksmai, o VMI veikla, neužtikrinant, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.