Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „EMU GROUP“ ir atsakovės J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-207-918/2021 pagal ieškovės „EMU GROUP“ ieškinį atsakovei J. B. dėl nuostolių ir netesybų priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Rezoliucinė dalis

13.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą;

13.2. ieškovės UAB „EMU GROUP“ reikalavimą dėl notarės ir kitų išlaidų priteisimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo šio ieškinio reikalavimo priėmimo.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad ginčo sandoris turi būti nutrauktas dėl to, kad galimai buvo sudarytas apgaulės įtakoje, kad sandorio kaina buvo netinkama ir pan. Ieškovė prašė nustatyti, kad sandoris nevykdomas ir jo neįvykdymas duoda pagrindą nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko ribų ir savo iniciatyva pasisakyti dėl ieškovės atstovo C. B. veiksmų (nepranešimas apie L. J. R. santuokos su E. R. galimą fiktyvumą, atstovo santuokos su L. J. R. slėpimas) teisinio vertinimo, dėl žemės sklypo pardavimo kainos ir kitų aplinkybių, neturinčių teisinės reikšmės sutarties nutraukimui pagal CK 6.217 str. 2 d. 4 p.

12. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-822-2277/2012, kurioje buvo nagrinėjamas J. B. skundas dėl Vilniaus administracinio teismo sprendimo byloje dėl Migracijos departamento ir Vilniaus apskrities policijos komisariato veiksmų (atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje) nebuvo nustatytas J. B. santuokos su E. R. fiktyvumas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas sprendė, kad J. B. buvo pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau jos santuokos teisėtumo vertinimas nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, suinteresuotos institucijos ar asmenys nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą. Administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatyti faktai negali būti vertinami, kaip prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje.

13. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčo sandorį niekiniu savo iniciatyva. Nors ieškovė buvo pareiškusi papildomą ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl interesų konflikto, tačiau ieškovė nepašalino ieškinio trūkumų pagal bylą nagrinėjančio teismo nutarties nurodymus, todėl ieškinio papildymas buvo paliktas nenagrinėtas. Nagrinėtos faktinės aplinkybės taip pat nesudarė pagrindo pripažinti, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kaip galimas piktavališkas atsakovės susitarimas su savo atstovu C. B., galima ieškovės direktoriaus apgaulė, galimas atsakovės santuokos su E. R. fiktyvumas, rodo, kad sandoris galėjo būti sudarytas suklydimo ar apgaulės įtakoje, t. y. sandoris galimai yra nuginčijamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo dėl ieškovės teismo posėdyje nurodytų faktinių aplinkybių pripažinti sandorį niekiniu savo iniciatyva.

14. Teismas pažymėjo, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai prašė nutraukti sutartį CK 6.217 str. 2 d. 4 p. pagrindu bei taikyti restituciją – priteisti ieškovei 57 924,03 Eur įmoką, sumokėtą atsakovei pagal sutartį. Paskutiniame teismo posėdyje ieškovės atstovas įteikė teismui 2018 m. sausio 17 d. pareiškimą dėl restitucijos taikymo, kuriuo prašė įpareigoti J. B. ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos solidariai grąžinti ieškovei visą tai, ką pagal ginčo sutartį gavusios, bei atlyginti notarės ir kitas išlaidas, nustatyti šiai prievolei 30 dienų terminą po teismo sprendimo įsiteisėjimo ir tik po prievolės tinkamo įvykdymo išregistruoti ieškovės teisę į žemės sklypą. Ieškovė nenurodė teisinių pagrindų taikyti nurodytą restitucijos būdą, o tik tai, kad tik atsakovė J. B. turi skolų ieškovei ir kitiems asmenims, jų nevykdo, neturi jokio turto. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė dar vieną reikalavimą dėl restitucijos taikymo – taikyti restituciją, nuosavybę į žemės sklypą paliekant ieškovei, įpareigojant ją atlyginti žemės sklypo vertės ekvivalentą pinigais.

15. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu, o dėl šios teismo sprendimo dalies apeliaciniai skundai nebuvo pateikti, todėl sprendimas nurodytoje dalyje įsiteisėjo. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Ieškovė sumokėjo atsakovei už žemės sklypą tik vieną įmoką, todėl teismas pagrįstai grąžino žemės sklypą atsakovei ir priteisė iš atsakovės ieškovei 57 924,03 Eur įmoką. Restitucija galima tik tarp sandorio šalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti J. B. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos solidarią restituciją.

16. Teismas nurodė, kad pareiškimo dėl restitucijos taikymo reikalavimas įpareigoti J. B. ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įvykdyti prievoles per 30 dienų terminą po teismo sprendimo įsiteisėjimo ir tik po prievolės tinkamo įvykdymo išregistruoti ieškovės teisę į žemės sklypą iš esmės yra prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo, tačiau ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ieškovės prašomą sprendimo vykdymo tvarką. Ieškovės pareiškimas, kad atsakovė J. B. turi skolų ieškovei ir kitiems asmenims, neįrodo, kad egzistuoja reali sprendimo neįvykdymo rizika.

17. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl notarės ir kitų išlaidų atlyginimo atitinka CK 6.221 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teises reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nevykdymo, ir netesybas. Nurodytas ieškovės reikalavimas yra naujas, pareikštas po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, reikalavimas nedetalizuotas, žyminis mokestis už jį nesumokėtas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti tokio ieškinio reikalavimo priėmimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas dėl naujo ieškinio reikalavimo priėmimo ar jo pagrįstumo sprendime nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas nutarė grąžinti bylą nagrinėti neišspręstų reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismui nuo ieškinio reikalavimo priėmimo stadijos.

18. Teismas nurodė, kad apeliacinio skundo reikalavimas taikyti restituciją, nuosavybę į žemės sklypą paliekant ieškovei, įpareigojant ją atlyginti žemės sklypo vertės ekvivalentą pinigais, nebuvo pareikštas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl negali būti apeliacijos dalyku. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, tačiau tokių ar panašių aplinkybių ieškovė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nenurodė ir jų neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamojoje dalyje yra pagrįstas, todėl sprendimą paliko nepakeistą, grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti ieškovės UAB „EMU GROUP“ reikalavimą dėl notarės ir kitų išlaidų priteisimo nuo šio ieškinio reikalavimo priėmimo stadijos (CK 1.78 str., 1.80 str., 1.82 str., 1.90–1.91 str., 6.145 str., 6.217 str., 6.221–6.222 str.; CPK 141 str., 271 str., 312 str., 327 str.).

19. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti ieškovės UAB „EMU GROUP“ reikalavimą dėl notarės ir kitų išlaidų priteisimo nuo šio ieškinio reikalavimo priėmimo stadijos, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi nutarė nustatyti ieškovei UAB „EMU GROUP“ 7 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – nurodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes, nurodyti prašomų priteisti išlaidų dydį, pateikti duomenis, patvirtinančius prašomas priteisti išlaidas ir sumokėti žyminį mokestį už reiškiamą ieškinio reikalavimą.

20. 2019 m. liepos 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovės UAB „EMU GROUP“ ieškinys, kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovės J. B. 12 646,67 Eur nuostolių ir žalos atlyginimo, 12 596,40 Eur palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. vasario 2 d. sprendimu nutraukus 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė patyrė nuotolių, nes atsakovė J. B. pažeidė sutarties sąlygas. Atsakovė, sudarydama 2015 m. balandžio 27 d. sutartį, siekė suklaidinti ieškovę, apgauti notarą, jog atsakovė ir C. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Atsakovė pažeidė sutartį ir pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, todėl taikytina sutartinė atsakomybė ir deliktinė atsakomybė. Ieškovė, sudarydama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėjo 1 615,92 Eur už notaro paslaugas, 440,75 Eur – už įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, sumokėjo 453 Eur žemės mokesčio. Ieškovė, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu (sumokėti mokestinę nepriemoką), skolinosi lėšas (30 000 Eur) iš UAB „Kredex“, kuriai sumokėjo 3 766 Eur palūkanų ir administravimo mokesčio. Ieškovės vadovas 2016 m. liepos mėn.–2018 m. vasario mėn. laikotarpiu atliko visus veiksmus, susijusius su teisminiu ginču dėl 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sugaišdamas ¼ dalį įmonėje dirbto laiko. Proceso teisės normos nepriskiria įmonės vadovui skirtino atlyginimo bylinėjimosi išlaidoms, todėl vadovui išmokėto atlyginimo dalis laikytina įmonei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų padaryta žala, nes ieškovės vadovas negalėjo skirti darbo laiko kitiems įmonės veiklos tikslams. Dėl atsakovės kaltės ieškovė išeikvojo 6 371 Eur, mokėdama įmonės vadovui atlyginimą (318,58 Eur atlyginimo ¼ dalis x 20 mėnesių). Bendrą nuostolių ir žalos sumą be palūkanų sudaro 12 646,67 Eur. Atsakovė nuo nurodytos bendros sumos privalo sumokėti 5 % dydžio palūkanos už 2015 m. balandžio 27 d.–2019 m. gegužės 8 d. laikotarpį, t. y. 1 914,32 Eur palūkanų. Atsakovė iki šiol negrąžino ieškovės sumokėtos 57 924,03 Eur įmokos už žemės sklypą, todėl privalo sumokėti 10 682,08 Eur palūkanų už 2015 m. rugsėjo 1 d.–2019 m. gegužės 8 d. laikotarpį. Bendrą nuostolių ir žalos sumą su palūkanomis sudaro 25 243,07 Eur (CK 6.37–6.38 str., 6.63 str., 6.200 str., 6.210 str., 6.221 str., 6.245–6.249 str., 6.256 str., 6.263 str., 6.315 str.).

21. Atsakovė J. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė, todėl ieškinys atsakovei turėjo būti pateiktas kinų kalba. Ieškovės sumokėta 57 924,03 Eur suma atsakovei net nebuvo pervesta. Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, nes atsakovė nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, todėl negalėjo įtakoti sutarties sudarymo. Sutartį sudarė valstybę atstovaujanti institucija, kuri buvo atsakinga už tinkamą sandorio įforminimą. Atsakovė nėra atsakinga už žalos ieškovei atsiradimą. Ieškovė net nenurodė, kokiam tikslui buvo paimta paskola ir kam buvo panaudotos lėšos, o reikalavimas priteisti įmonės vadovui yra visiškai nepagrįstas. Ieškovės vadovui buvo žinomos aplinkybės dėl atsakovės santuokos, ieškoves vadovas buvo atsakovės atstovu, veikė pagal įgaliojimą ir pats patarė ieškovei neatskleisti šių aplinkybių.

22. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, pašalinti Nacionalinę žemės tarnybą iš byloje dalyvaujančių asmenų. Nurodė, kad ieškovės 2015 m. rugsėjo 1 d. sumokėtą pirmą įmoką už žemės sklypą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vykdydama antstolio 2017 m. liepos 13 d. patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, 2017 m. rugpjūčio 4 d. pervedė į antstolio I. G. sąskaitą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu išnagrinėtoje byloje nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė Nacionalinės žemės tarnybos kaltės, sudarant 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė trečiajam asmeniui nepareiškė reikalavimų, todėl Nacionalinė žemės tarnyba nėra suinteresuota bylos baigtimi, nes bylos išsprendimas neturės įtakos tarnybos teisėms ir pareigoms.

23. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies:

26.1. priteisti iš atsakovės J. B. ieškovės UAB „EMU GROUP“ naudai 2 056,67 Eur nuostolių atlyginimo, 3 409,86 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo šiuo teismo sprendimu priteistos 5 466,53 Eur sumos nuo ieškinio reikalavimo priėmimo 2019 m. liepos 2 d. iki visiško šios teismo sprendimo dalies įvykdymo, 5 procentus metinių palūkanų nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 priteistos 57 924,03 Eur sumos nuo 2019 m. liepos 2 d. iki visiško 2018 m. vasario 2 d. sprendimo įvykdymo;

26.2. kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti;

26.3. priteisti iš ieškovės UAB „EMU GROUP“ į valstybės biudžetą 232,50 Eur bylinėjimosi išlaidų;

26.4. priteisti iš atsakovės J. B. į valstybės biudžetą 169,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

24. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 konstatavo, jog atsakovė J. B. elgėsi nesąžiningai, ieškovei ir notarui nepateikdama informacijos, jog nuo (duomenys neskelbtini) yra sudariusi santuoką su C. B. Kadangi atsakovė J. B. nepaviešino teisingų duomenų apie save, t. y. 2013 m. gruodžio 5 d. notarui pateikė negaliojančius asmens dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba inicijavo kreipimąsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą ir prokuratūrą, todėl ieškovė prarado suinteresuotumą įsigyti (turėti nuosavybės teise) žemės sklypą, dėl kurio galėjo kilti teisminių ginčų. 2015 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, vadovaujantis atsakovės J. B. negaliojančiais asmens dokumentais, tačiau nenustatyta, kad aplinkybės dėl atsakovės sudarytos santuokos su C. B. buvo žinomos ieškovės atstovui I. R. Vien tos aplinkybės, kad Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi dėl sandorio į teisėsaugos institucijas, patvirtino, kad iš esmės ieškovė negavo to, ko tikėjosi, t. y. žemės sklypo, kuris neturėtų būti apsunkintas jokiais teisminiais ar kitais ginčais. Ieškovė įrodė, kad iš ginčo sandorio negavo to, ko tikėjosi gauti, todėl ieškovės ieškinys buvo tenkintas, nurodant, kad faktiškai pinigines lėšas už žemės sklypą gavo atsakovė J. B., todėl, nutraukus sutartį, iš atsakovės J. B.ieškovei priteista 57 924,03 Eur.

25. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-295-340/2019 nutarė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą nepakeistą, perduodant ieškovės reikalavimą dėl notarės ir kitų išlaidų priteisimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo šio ieškinio reikalavimo priėmimo stadijos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-822-2277/2012, kurioje buvo nagrinėjamas J. B. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo byloje dėl Migracijos departamento ir Vilniaus apskrities policijos komisariato veiksmų (atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje) nebuvo nustatytas J. B. santuokos su E. R. fiktyvumas. J. B. buvo pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau jos santuokos teisėtumo vertinimas nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, suinteresuotos institucijos ar asmenys nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva pripažinti ginčo sandorį niekiniu, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai prašė nutraukti sutartį CK 6.217 str. 2 d. 4 p. pagrindu bei taikyti restituciją – priteisti ieškovei 57 924,03 Eur įmoką, sumokėtą atsakovei pagal sutartį ir tik paskutiniame teismo posėdyje ieškovės atstovas įteikė teismui 2018 m. sausio 17 d. pareiškimą dėl restitucijos taikymo, kuriuo prašė įpareigoti atsakoves solidariai grąžinti ieškovei visa tai, ką pagal ginčo sutartį gavę, atlyginti notarės ir kitas išlaidas, nustatyti šiai prievolei 30 dienų terminą po teismo sprendimo įsiteisėjimo ir tik po prievolės tinkamo įvykdymo išregistruoti ieškovės teisę į žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas nebuvo skundžiamas dalyje dėl 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, todėl sprendimas nurodytoje dalyje įsiteisėjo. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Ieškovė sumokėjo atsakovei už žemės sklypą tik vieną įmoką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai grąžino žemės sklypą atsakovei ir priteisė iš atsakovės ieškovei 57 924,03 Eur įmoką. Restitucija galima tik tarp sandorio šalių, todėl solidari restitucija atsakovėms J. B. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai netaikyta.

26. Teismo vertinimu, aplinkybės, nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018, kuriuo sutartis nutraukta, turi prejudicinę galią, nagrinėjant ieškinį dėl nuostolių, susijusių su šios sutarties sudarymu ir nutraukimu, priteisimo. Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-295-340/2019 turinį ir esmę, nagrinėjama byla laikytina išvestine civilinės bylos Nr. 2-1445-868/2018 dalimi.

27. Teismas nurodė, kad teisingumo ir teisinio tikrumo principų neatitiktų reikalavimas, jog ieškovė iš naujo įrodinėtų aplinkybes, kurios jau yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei teisiškai įvertintos. 2018 m. vasario 2 d. sprendimu teismas sutartį nutraukė, konstatavęs atsakovės J. B. nesąžiningą elgesį, lėmusį tai, kad ieškovė iš sutarties negavo to, ko tikėjosi gauti. Tai reiškia, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas, lėmęs sutarties nutraukimą, yra konstatuotas ir šių aplinkybių nereikia įrodinėti iš naujo, taip pat, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybės būtent dėl atsakovės J. B. neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti, kad dėl sutarties nutraukimo yra kalta Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinė žemės tarnyba, sudarant žemės sklypo pirkimo–padavimo sutartį, iš sutarties jokios naudos negavo ir negalėjo gauti, jai iki sutarties sudarymo nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su atsakovės naujos santuokos sudarymu, netinkamų asmens dokumentų, sudarant sutartį pateikimu. Teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nereiškė reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo, nes Nacionalinė žemės tarnyba neatliko neteisėtų veiksmų, lėmusių sutarties nutraukimą.

28. Teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdžių metu atsakovės atstovas nurodė, jog atsakomybę turi prisiimti valstybė, tačiau nutrauktos sutarties sudarymo ar nutraukimo iniciatyva kilo ne iš Nacionalinės žemės tarnybos. Pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia, o sutarties nutraukimui reikšmės turėjo ne Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybės institucijos, veiksmai ar neveikimas. Sprendžiant dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, nebuvo pareikštas priešieškinis ir nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, kad dėl sutarties nutraukimo yra kalta ne atsakovė, t. y. kad egzistavo kitas pagrindas, nesusijęs su atsakovės veiksmais, sutarčiai nutraukti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės argumentai, jog ieškovė reikalavimus dėl patirtų nuostolių priteisimo turėtų reikšti Nacionalinei žemės tarnybai, yra nepagrįsti.

29. Teismas nurodė, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl sutarties nutraukimo, nėra teisinio pagrindo sutarties nutraukimo pagrindą ir su sutarties nutraukimu susijusias aplinkybes vertinti kitaip nei įsiteisėjusiame teismo sprendime, kuriame iš esmės konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė – duomenų apie save nepakankamas atskleidimas, lėmęs tiek ieškovės, tiek teismo išvadą, kad būtent dėl šių atsakovės veiksmų ieškovė nebeturėjo pagrindo tikėtis, jog sutartis bus tinkamai įvykdyta.

30. Teismas nustatė, kad, sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė patyrė išlaidas, susijusias sutarties sudarymo procedūromis, t. y. 1 615,92 Eur – notaro išlaidos, 440,75 Eur – įregistravimas nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, nurodytos 2 056,67 Eur išlaidos buvo susijusios išimtinai su sutarties sudarymu, todėl sutartį nutraukus ir pritaikius restituciją – atsakovei sugrąžinus žemės sklypą ir įpareigojus sumokėti ieškovei pagal sutartį sumokėtą sumą, ieškovės su sutarties sudarymu susijusios išlaidos laikytinos ieškovės nuostoliais, dėl kurių atsiradimo kalta atsakovė. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės 2 056,67 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo ieškovės naudai.

31. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių 453 Eur žemės mokesčio sumokėjimą. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti bendro pobūdžio duomenys apie ieškovei priskaičiuotus įvairaus pobūdžio mokesčius valstybei, jų nedetalizuojant, nepatvirtina, kad ieškovė tokius mokesčius sumokėjo, juolab, iš pateiktų duomenų neįmanoma susieti ieškovei priskaičiuotų mokesčių su už ginčo žemės sklypą mokėtinu žemės mokesčiu, todėl teismas šioje dalyje ieškinį atmetė.

32. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės iš UAB „Kredex“ paimta paskola yra kokiu nors priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės veiksmais, sudarant ar nutraukiant sutartį, ar su atsakovės pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymu. Ieškovė nepateikė duomenų, išskyrus apyvartos žiniaraštį, apie imtos paskolos pobūdį ir tikslą bei sąsajas su atsakovės veiksmais. Ieškovė, sudarydama nutrauktą sutartį ir įsipareigodama atsakovei sumokėti kainą už sklypą, privalėjo įvertinti savo turtinę padėtį ir savo pačios galimybes tokią sutartį vykdyti. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl atsiradusių finansinių sunkumų po sumokėtos vienos įmokos, kai kreipimosi į teismą metu jau turėjo sumokėti ir kitą įmoką, yra nepagrįsti. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės kreditorei sumokėtų 3 766 Eur palūkanų ir administravimo mokesčio, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė.

33. Teismas nurodė, kad ieškovės vadovas turi procesinę pareigą atstovauti ieškovę teisme pats ar savo pasirinkimu pasirūpinti tinkamu ieškovės atstovavimu. Aplinkybė, kad ieškovės vadovas laiką, kuris galėjo būti skirtas kitiems tikslams, naudojo, ruošdamas procesinius dokumentus ar ruošdamasis bylos nagrinėjimui, savaime nereiškia, kad ieškovė dėl to patyrė nuostolių. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai apie 6 371 Eur nuostolius, susijusius su atlyginimo vadovui mokėjimu, yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje neįrodyta, kad ieškovės vadovo darbo užmokestis kokiu nors būdu pakito, nes ieškovė nusprendė inicijuoti bylą teisme. Bylos vedimas juridinio asmens vardu yra tiesioginė vadovo pareiga, todėl šios pareigos vykdymą teismas nelaikė nuostoliais ir atmetė ieškinį dalyje dėl 6 371 Eur nuostolių priteisimo.

34. Teismas iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-16-910/2020 nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 21 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3911-603/2017 patenkino ieškovės UAB „EMU GROUP“ ieškinį atsakovei J. B., priteisdamas ieškovei iš atsakovės 57 924 Eur be pagrindo įgytą pinigų sumą, 4 396,87 Eur palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Preliminarus sprendimas 2017 m. gegužės 21 d. įsiteisėjo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 23 d. išdavė išieškotojai UAB „EMU GROUP“ vykdomąjį raštą, kuris buvo perduotas vykdyti antstoliui I. G. Teismas sprendė, kad būtent Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3911-603/2017, kuriuo ieškovei iš atsakovės buvo priteista 57 924 Eur be pagrindo įgyta pinigų suma, yra įvykdytas, o ne Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 dalis dėl restitucijos taikymo.

35. Teismas nurodė, kad neįrodyta, jog buvo įvykdytas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018, kurioje, kaip žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasekmė, taikyta restitucija ir ieškovei iš atsakovės priteista 57 924,03 Eur suma. Antstolio I. G. 2019 m. spalio 2 d. pažyma patvirtina, kad pagal civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 išduotą vykdomąjį dokumentą piniginių lėšų neišieškota, skolininkė nevykdo teismo sprendimo.

36. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 buvo įvykdytas, yra nepagrįsta. Teismas pritarė ieškovės teismo posėdyje išdėstytai pozicijai, kad tokį netinkamą situacijos (teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo/neįvykdymo) vertinimą galėjo lemti tai, jog tas pats antstolis vykdė du atskirus teismo sprendimus dėl tokio paties dydžio skolos išieškojimo iš tos pačios skolininkės.

37. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo ir 57 924,03 Eur sumos priteisimo nebuvo įvykdyta, todėl yra teisinis pagrindas spręsti dėl palūkanų, skaičiuojamų tiek nuo nurodytos sumos, tiek nuo šioje byloje priteistų sumų, priteisimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nebuvo pažeidusi pareigos perduoti daiktą, nes ieškovė nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą buvo įregistravusi. Teismo vertinimu, ieškovė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo nepagrįstai pareiškė už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 27 d. ar nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Sutartis buvo nutraukta teismo sprendimu, todėl būtent nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsirado pagrindas konstatuoti sutarties nevykdymą. Pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, o buvo nutraukta 2018 m. vasario 2 d. teismo sprendimu, tuo pačiu sprendimu taikyta ir restitucija. Teismo vertinimu, būtent nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovei kilo pareiga ne tik grąžinti pagal sutartį sumokėtą 57 924,03 Eur sumą, bet ir kitas su sutarties sudarymu ir vykdymu tiesiogiai susijusias ieškovės patirtas 2 056,67 Eur išlaidas notarui ir nekilnojamojo turto registrui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalis dėl sutarties nutraukimo įsiteisėjo 2018 m. kovo 6 d., todėl nuo šios datos atsakovė įgijo prievolę nurodytas sumas grąžinti.

38. Teismas padarė išvadą, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos nuo 2018 m. kovo 6 d. (teismo sprendimo dėl sutarties nutraukimo įsiteisėjimo dienos) iki 2019 m. gegužės 8 d. (ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo pateikimo dienos) tiek nuo 2 056,67 Eur nuostolių sumos, tiek nuo 57 924,03 Eur pagal sutartį grąžintinos sumos, t. y. iš viso nuo 59 980,70 Eur sumos. Iš viso už 415 dienų nuo 2 056,67 Eur sumos teismas paskaičiavo 116,92 Eur palūkanų, o nuo 57 924,03 Eur sumos – 3 292,94 Eur palūkanų ir iš viso priteisė ieškovės naudai 3 409,86 Eur palūkanų.

39. Teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tikslino 2020 m. spalio 21 d. teismo posėdyje ir 2021 m. gegužės 20 d teismo posėdyje. Nors ieškovė ieškinio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad prašo priteisti palūkanas ne tik nuo teismo sprendimu priteisiamų nuostolių ir palūkanų, bet ir nuo 2018 m. vasario 2 d. teismo sprendimu priteistos sumos, tačiau tokį reikalavimą – dėl procesinių palūkanų priteisimo ir nuo 57 924,03 Eur priteistos sumos buvo suformulavusi ieškinio tekste. 2020 m. spalio 21 d. teismo posėdis buvo atidėtas iš dalies dėl to, kad atsakovei buvo sudaryta galimybė pasiruošti bylos nagrinėjimui pagal patikslintą reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad įstatymo nuostatos ir teismų formuojama praktika nedraudžia reikalavimo dėl palūkanų priteisimo reikšti kitoje byloje, t. y. yra suteikiama galimybė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo reikšti ir vėliau.

40. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas tiek nuo šiuo sprendimu priteisiamos 5 466,33 Eur sumos, tiek nuo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu priteistos 57 924,03 Eur sumos, todėl teismas priteisė ieškovės naudai 5 procentų metines palūkanas nuo tokio reikalavimo priėmimo dienos (analogija civilinės bylos iškėlimui), t. y. nuo 2019 m. liepos 2 d.

41. Teismas nurodė, kad ieškovė už ieškinio reikalavimus dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo turėjo sumokėti 757 Eur žyminio mokesčio, sumokėjo 379 Eur, o 2019 m. birželio 6 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 378 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas. Atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, teismas nusprendė priteisti iš atsakovės valstybės naudai 164 Eur žyminio mokesčio (5 466,53 Eur x 3 %), o iš ieškovės – 214 Eur žyminio mokesčio (757 Eur - 164 Eur - 379 Eur). Procesinių dokumentų siuntimo išlaidas sudarė 23,62 Eur, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (ieškovės reikalavimai patenkinti 21,66 %) atsakovei teko pareiga atlyginti 5,12 Eur, o ieškovei – 18,50 Eur. Iš viso iš ieškovės į valstybės biudžetą teismas nusprendė priteisti 232,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (214 Eur + 18,50 Eur), o iš atsakovės – 169,12 Eur (164 Eur + 5,12 Eur) (CK 6.37 sr., 6.210 str., 6.221 str., 6.246–6.249 str., 6.251 str., 6.258 str.; CPK 92–93 str., 96 str.).

42. Ieškovė UAB „EMU GROUP“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai – priteisti iš atsakovės J. B. 12 646,67 Eur nuostolių, 12 596,40 Eur palūkanų, skaičiuojamų dėl prievolės pažeidimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos 25 243,07 Eur sumos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos ankstesniu sprendimu, taikant restituciją, 57 924,03 Eur sumos, bendrai nuo 82 567,10 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 8 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad teismas neteisingai nustatė prievolės perleisti turtą pažeidimo padarymo momentą, todėl netinkamai apskaičiavo nuostolius ir palūkanas. Prievolės perleisti turtą pažeidimo padarymo momentas skaičiuotinas nuo neteisėtos 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos, nes dėl sutartinės prievolės pažeidimo teismo sprendimu sutartis ir buvo nutraukta. Teismas nenurodė aplinkybių, kad sutartinė prievolė atsakovės buvo pažeista po sutarties sudarymo, sutartis buvo atsakovės tinkamai vykdoma, ar kad atsakovė pašalino aplinkybes, kurios sudarė pagrindą sutartį nutraukti. Atsakovė neginčijo aplinkybių, kad sutartis pažeista dėl jos kaltės, neteikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo, kuris nagrinėjamu atveju dėl atsakovės kaltės turi prejudicinę reikšmę. Ieškovė dalį pinigų sumokėjo pagal mokėjimo grafike nustatytą terminą 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. būtent nurodytą dieną neteko pinigų, kuriais atsakovė galėjo naudotis savo nuožiūra. Aplinkybė, kad atsakovė negalėjo naudotis pinigais dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, yra nereikšminga, nes ieškovė nėra atsakinga už atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykius. Pats teismas skundžiamame sprendime laikė prievolės pažeidimo momentu sutarties sudarymo dieną, nes sutiko su ieškovės reikalavimu atlyginti notaro išlaidas. Nutraukus ginčo sutartį teismo sprendimu, tolimesnis palūkanų skaičiavimas laikytinas pagrįstu atsakovės neteisėtais deliktiniais veiksmais, nes atsakovė po sutarties nutraukimo negrąžino ieškovei sumokėtos pinigų sumos ir ja disponavo. Ieškovė sutartines ir deliktines palūkanas paskaičiavo iki 2019 m. gegužės 8 d. (ieškinio pateikimo dienos), o po nurodytos dienos buvo prašoma priteisti procesines palūkanas. Kadangi atsakovė neperdavė ieškovei sutartimi sulygto žemės sklypo ir neįvykdė kitų prievolių, laikytina, kad ieškovė faktiškai negavo to, ką tikėjosi gauti, todėl privalo atsakyti už visas pasekmes, kurios kilo dėl nebeįmanomos įvykdyti prievolės. Sudarant ginčo sutartį, ją vykdant bei siekiant atstatyti padėtį į buvusią iki teisės pažeidimo, ieškovė turėjo sumokėti įvairius mokėjimus, patyrė finansinio turto praradimus, siekiant įvykdyti neteisėta sutartimi nustatytas prievoles. Ieškovė apmokėjo visas notarines išlaidas už sutarties įforminimą ir jos įregistravimą nekilnojamojo turto registre, viso 1 615,92 Eur, taip pat 453 Eur žemės mokestį už tris metus. Atsakovė geranoriškai iki šiol negrąžino sumokėtos pirmos 57 924,03 Eur įmokos už sklypą. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė negalėjo naudotis žemės sklypu, gauti pajamas, negalėjo laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu, todėl, siekdama įvykdyti prievoles, ieškovė pasiskolino iš UAB „Kredex“ 30 000 Eur, įkeičiant ieškovės vadovo asmeninį turtą. Paskolos sutarties galiojimo metu ieškovė sumokėjo 3 766 Eur paskolos palūkanų ir sutarties administravimo mokesčio. Paskola neviršijo sumos, kurią atsakovė gavo iš ieškovės, tačiau jos negrąžino, palūkanos buvo įprastos, todėl skolinimasis neperžengė racionalaus dydžio, susieto su atsakovės kaltais veiksmais. Skolintos lėšos buvo įmonei reikalingos ir nelaikytinos perteklinėmis, nes, netekus dalies pinigų ieškovės veiklai, ieškovė atitinkamą pinigų sumą turėjo turėti. Ginčo laikotarpiu ieškovę atstovavo įmonės vadovas, kuris dėl atsakovės kaltės negalėjo atlikti kitų funkcijų, todėl nuostoliais laikytina vadovui išmokėto atlyginimo ¼ dalis, t. y. 6 371 Eur. Vadovo atlyginimo dalies, skirtos teisių gynimui, kompensavimas laikytinas pagrįstu nuostolių atlyginimo būdu, todėl turėjo būti priteistas, juolab, atsakovė nekvestionavo ieškovės vadovo skirto gynybai teisme darbo laiko ir atlyginimo dydžio. Atstovavimas procese advokatų ar advokatų padėjėjų reglamentuotas specialia norma, o vadovo darbas, rašant ieškinį, atstovaujant teisme, nelaikytinas bylinėjimosi išlaidomis. Teismo sprendimu atstačius padėtį į pradinę, darbo apmokėjimo sudedamosios dalies priskaičiavimas, atlyginimas vadovui, vedančiam procesą, laikytinas nuostoliais. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų už sumokėtą 453 Eur žemės mokestį, nes ieškovė turtą registravo, už jį mokėjo mokesčius, vertindama, kad turtą įsigijo teisėtai. Kadangi ieškovės praradimai sietini su atsakovės veiksmais, ji privalo atlyginti patirtus nuostolius. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės nuostoliais turėjo būti pripažintos 1 615,92 Eur išlaidos notarui, 440,75 Eur išlaidos nekilnojamojo turto registracijai, 453 Eur išlaidos žemės mokesčiui, 3 766 Eur išlaidos paskolos palūkanoms ir sutarties administravimo mokesčiui, 6 371 Eur išlaidos ieškovės vadovo atlyginimui, viso 12 646,67 Eur, nuo kurių turėjo būti paskaičiuotos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 2015 m. balandžio 27 d.–2019 m. gegužės 8 d. laikotarpį, t. y. 1 914,32 Eur palūkanų. Ieškovei 57 924,03 Eur nuostolių atlyginimas, taikant restituciją, priteistas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu, todėl nuo šios sumos turėjo būti priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 2015 m. rugsėjo 1 d.–2019 m. gegužės 8 d. laikotarpį, t. y. 10 682,08 Eur palūkanų. Viso palūkanos iki 2019 m. gegužės 8 d. sudarė 12 596,40 Eur (1 615,92 + 10 682,08), o nuo jų ir 12 646,67 Eur nuostolių sumos nuo 2019 m. gegužės 8 d. skaičiuotinos 5 % dydžio metinės palūkanos iki visiško nuostolių atlyginimo. 5 % dydžio metinės palūkanos taip pat skaičiuotinos iš viso nuo 82 567,10 Eur sumos (12 646,67 + 12 596,40 + 57 924,03) nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.63 str., 6.200 str., 6.221 str., 6.246–6.249 str., 6.263 str., 6.315 str.).

43. Atsakovė J. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė apeliaciniu skundu išėjo už ieškinio ribų, nes ieškiniu prašė priteisti 12 646,67 Eur, palūkanas skaičiuoja nuo priskaičiuotų palūkanų. Atsakovė nebuvo tarp Nacionalinės žemės tarnybos ir ieškovės sudarytos notarinės sutarties šalimi, todėl ji negali atsakyti dėl netinkamo sutarties vykdymo, nes ji galėjo gauti pinigus, kaip turto paveldėtoja. Atsakovė negali būti kalta dėl to, kad valstybės institucija netinkamai įvykdė sutartį, ar buvo ne iki galo apdairi, sudarant sutartį. Nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės dokumentų pateikimo ir ieškovės nurodytų nuostolių. Teismas pagrįstai nepriteisė nuostolių už ieškovės vadovo atstovavimą, nes ieškovės vadovas turi procesinę pareigą atstovauti ieškovę teisme pats ar savo pasirinkimu pasirūpinti tinkamu atstovavimu.

44. Atsakovė J. Be. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys tenkintas, ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė 1 615,92 Eur notaro išlaidų ir 440,75 Eur už įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, nes atsakovė nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 paskirstė išlaidas solidariai. Notaras net nesigilino, ar atsakovė yra santuokoje, juolab, santuoka nėra registruota Lietuvoje. Aplinkybė, kad 2018 m. vasario 2 d. sprendime buvo nurodyta, jog atsakovė nepateikė visų dokumentų ir nenurodė, jog ji yra susituokusi su C. B., nebuvo pagrindiniu motyvu ir pagrindu nutraukti sutartį, nes ieškovės ieškinys dėl sutarties nutraukimo buvo grindžiamas tuo, jog galimai dėl fiktyvios atsakovės ir mirusiojo E. R. santuokos ir Nacionalinės žemės tarnybos akivaizdaus piktybiško nenoro sutartį įvykdyti ateityje, ieškovė prarado verslo suinteresuotumą įgyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą ir nusprendė ginčo sutartį nutraukti civilinio kodekso 6.217 str. pagrindu, nes ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Skundžiamame sprendime teismas nesiaiškino aplinkybių dėl santuokos fiktyvumo, koks buvo gautas atsakymas iš prokuratūros, o tik formaliai konstatavo sutarties pažeidimą, nors atsakovė net nebuvo sutarties šalimi. Pirmos instancijos teismas neatskleidė, kaip atsakovės veiksmai lėmė tai, kad ieškovė negavo to, ko tikėjosi, nors sklypą realiai buvo registravusi savo nuosavybe ir jį galėjo valdyti bei juo naudotis. Ieškovės vadovas atstovavo atsakovę iki 2015 m., todėl jam buvo žinomos aplinkybės apie atsakovės santuokos įregistravimą, jis patarė sudaryti santuoką, nes kitaip atsakovė negautų leidimo gyventi Lietuvoje. Ieškovės reikalavimas dėl 57 924,03 Eur sumos buvo įvykdytas iki bylos dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo nagrinėjimo pradžios, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 4 d. į antstolio I. G. depozitinę sąskaitą pervedė nurodytą sumą, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino. Teismas pažeidė atsakovės teises, nes nesuteikė jai galimybės gauti procesinius dokumentus gimtąja kalba (CK 6.246–6.249 str.; CPK 12 str., 14–15 str., 17 str., 113 str.)

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

45. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

46. Byloje kilo ginčas dėl nuostolių, atsiradusių dėl 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įgijo teisę į 1 615,92 Eur notaro išlaidų, 440,75 Eur turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre išlaidų, 3 409,86 Eur palūkanų už 2018 m. kovo 6 d.–2019 m. gegužės 8 d. laikotarpį (nuo teismo sprendimo nutraukti sutartį įsiteisėjimo iki ieškinio dėl nuostolių priteisimo pateikimo nuo negrąžintos 2 056,67 Eur nuostolių sumos, 57 924,03 Eur įmokos už sklypą), taip pat į 5 procentų dydžio palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos 5 466,53 Eur sumos nuo ieškinio reikalavimo priėmimo 2019 m. liepos 2 d. iki visiško šios teismo sprendimo dalies įvykdymo ir nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 priteistos 57 924,03 Eur sumos nuo 2019 m. liepos 2 d. iki visiško 2018 m. vasario 2 d. sprendimo įvykdymo. Apeliantė UAB „EMU GROUP“ apeliaciniu skundu reikalauja priteisti iš atsakovės J. B. 12 646,67 Eur nuostolių, 12 596,40 Eur palūkanų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos 25 243,07 Eur sumos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ankstesniu sprendimu priteistos 57 924,03 Eur sumos, bendrai nuo 82 567,10 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 8 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė J. B. savo apeliaciniame skunde nurodė, kad ji nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. sandorio šalimi, todėl iš jos iš viso nuostolių atlyginimas negalėjo būti priteistas ieškovės naudai.

47. Pagal CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015).

48. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-295-340/2019 nagrinėjamu atveju turi prejudicinę reikšmę, nes nurodytose bylose teismai konstatavo atsakovės J. B.nesąžiningą elgesį, turintį tiesioginę įtaką 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo sutarties nutraukimui. Atsakovė nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. sandorio šalimi, nes sutartis sudaryta tarp pardavėjo mirusiojo E. R., kuriam atstovavo Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir ieškovės UAB „EMU GROUP“. Sutartis buvo sudaryta naudos gavėjos J. B., kaip E. R. turto paveldėtojos, iniciatyva ir interesais, nes atsakovė nėra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl nuosavybės teise negalėjo paveldėti žemės sklypo natūra. Išnagrinėtoje byloje teismai nurodė, kad atsakovė J. B. elgėsi nesąžiningai, nepateikdama ieškovei ir notarui informacijos, jog nuo (duomenys neskelbtini) yra sudariusi santuoką su C. B. Kadangi atsakovė J. B. nepaviešino teisingų duomenų apie save, 2013 m. gruodžio 5 d. notarui pateikė negaliojančius asmens dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba inicijavo kreipimąsi į teisėsaugos institucijas, ieškovė prarado suinteresuotumą įsigyti žemės sklypą, dėl kurio galėjo kilti teisminiai ginčai, ieškovė iš ginčo sandorio negavo to, ką tikėjosi gauti. Išnagrinėtoje byloje J. B. neįrodė, kad ieškovės atstovui I. R. buvo žinomos aplinkybės apie tarp atsakovės ir C. B. sudarytą santuoką. Faktiškai pinigines lėšas už žemės sklypą gavo atsakovė J. B., todėl įsiteisėjusiu sprendimu, nutraukus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nuspręsta iš atsakovės J. B. ieškovei priteisti 57 924,03 Eur.

49. Vadinasi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei J. B. atžvilgiu, nenustatė nei ieškovės UAB „EMU GROUP“, nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų neteisėtumo, sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Nors J. B. ir nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, tačiau pagal sutartį ji buvo mirusiojo E. R. atstovė (paveldėtoja) ir naudos pagal sutartį, t. y. piniginių lėšų už palikėjo E. R. parduodamo sklypą, gavėja. Vadinasi, iš esmės atsakovė, kaip turtinių teisių į žemės sklypą (jo vertę) paveldėtoja, buvo pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties iniciatorė, išimtinai kurios neteisėti veiksmai lėmė sutarties nutraukimą. Atsakovė J. B. apeliaciniu skundu neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 dalyje dėl 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, todėl sprendimas nurodytoje dalyje įsiteisėjo. Vadinasi, atsakovė išnagrinėtoje byloje sutiko, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta dėl jos nesąžiningo elgesio (informacijos neatskleidimo apie santuokinę padėtį su kitu asmeniu), kuris lėmė ieškovės siekį nutraukti sutartį, praradus suinteresuotumą įsigyti žemės sklypą, dėl kurio galėjo kilti teisminiai ginčai, ieškovė iš ginčo sandorio negavo to, ką tikėjosi gauti. Darytina išvada, kad apeliantės J. B. argumentai, jog pirmosios instancijos teismas iš viso neturėjo pagrindo priteisti iš jos nuostolių atlyginimą, yra nepagrįsti, nes prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestini.

50. Pagal CK 6.245 str. 1–3 d. civilinė atsakomybė – tai yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.).

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019). Sprendžiant dėl nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, taikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas, reiškiantis, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.254 str. 1 d.).

52. Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

53. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.263 str. 1 d. kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši specialioji deliktinės atsakomybės norma yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška deliktų teisėje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga atsakingam asmeniui visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nurodytais atvejais – ir neturtinę žalą.

54. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 246 str. 1 d. ir 6.263 str. 1–2 d. yra įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra kompensacinės civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimas, užtikrinant, kad nukentėjęs asmuo gautų jo teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019). Pagal generalinio delikto taisyklę deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 str. 3 d. laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens. Jeigu tokiu neteisėtu elgesiu padaroma žalos kitam asmeniui ar turtui, kurią su neteisėtais asmens veiksmais sieja priežastinis ryšys, tai sudaro pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

55. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

56. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019).

57. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 str. 1 d.). Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 str. 2 d.). Pagal CK 6.248 str. 3 d. laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

58. Neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už savo paties padarytą žalą (individualios asmeninės atsakomybės principas) ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017).

59. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei žalos atlyginimo forma (CK 6.245 str. 3 d., 6.256 str.) taikyti nepakanka sutarties neįvykdymo (pažeidimo) fakto, nes šio teisių gynimo būdo taikymas siejamas su papildomomis trimis sąlygomis – žala (CK 6.249 str.), priežastiniu neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo) ir žalos ryšiu (CK 6.247 str.) bei skolininko kalte (CK 6.248 str.).

60. Pagal CK 6.221 str. 1–2 d. sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovei taikytina tiek sutartinė, tiek deliktinė civilinė atsakomybė, nes nors atsakovė ir nebuvo 2015 m. balandžio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties šalis, tačiau buvo šios sutartis iniciatorė ir pagrindinė naudos gavėja, t. y. nors teisiškai žemės sklypą pardavinėjo palikėjas E. R., atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau faktiškai turtinė teisė į sklypo vertę (ne nuosavybės teisė į sklypą) priklausė atsakovei, kuriai pagal sutartį ieškovė (per Nacionalinę žemės tarnybą) dalimis turėjo sumokėti sklypo kainą. Prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-295-340/2019 patvirtina, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą lėmė iš esmės atsakovės neteisėti veiksmai. Kaltė preziumuojama, nustačius skolininko neteisėtus veiksmus. Vadinasi, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti iš esmės tik dėl ieškovės nurodytos žalos (nuostolių) dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.

61. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015).

62. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).

63. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 2 056,67 Eur tiesioginių nuostolių sumą, kurią sudaro 1 615,92 Eur – išlaidos notarui ir 440,75 Eur – išlaidos, susijusios su turto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Nurodyti nuostoliai priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susiję su atsakovės neteisėtais veiksmais, neatskleidus svarbios informacijos apie sudarytą santuoką su kitu asmeniu. Nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai lėmė, kad Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o ieškovė, supratusi, kad dėl įsigyto žemės sklypo ateityje gali kilti teisminiai ginčai, prarado suinteresuotumą įsigytu turtu ir kreipėsi į teismą dėl sandorio nutraukimo.

64. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė UAB „EMU GROUP“ nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad apeliantė būtų sumokėjusi 453 Eur žemės mokestį už įsigytą žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai apie ieškovei priskaičiuotus mokesčius yra nedetalizuoti, t. y. iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, jog ieškovė patyrė nuostolių žemės mokesčiui būtent už 2015 m. balandžio 27 d. sutartimi įsigytą žemės sklypą. Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė 453 Eur nuostolių, sumokant valstybei už įsigytą žemės sklypą žemės mokestį, todėl nėra pagrindo spręsti, jog už žemės mokesčių sumokėjimą yra atsakinga atsakovė J. B.

65. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė UAB „EMU GROUP“ nepateikė įrodymų, jog iš UAB „Kredex“ pasiskolino pinigines lėšas, nes negalėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu (sumokėti mokestinę nepriemoką), todėl patyrė 3 766 Eur nuostolių (palūkanos ir administravimo mokestis) būtent dėl atsakovės J. B. neteisėtų veiksmų. Ieškovė už perkamą žemės sklypą 2015 m. rugsėjo 1 d. sumokėjo tik 57 924,03 Eur sumą (pirmą įmoką), nors 2015 m. rugsėjo 1 d.–2018 m. kovo 1 d. laikotarpiu turėjo sumokėti iš viso 347 544,03 Eur. Ieškovė yra pelno siekiantis subjektas, todėl, prieš sudarydama sutartį, privalėjo įvertinti visas su sandorio vykdymu susijusias rizikas, numatyti pakankamų pajamų gavimą, siekiant atsiskaityti už perkamą žemės sklypą ir pan. Apeliantė pati nurodė, kad pasiskolino 30 000 Eur sumą iš UAB „Kredex“, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu, todėl neaišku, kaip atsakovės veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovės negalėjimui atsiskaityti su valstybės biudžetu, ir kaip mokestinė nepriemoka buvo susijusi su šiai bylai aktualia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi. Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė 3 766 Eur nuostolių, sumokant kreditorei paskolos palūkanas ir administravimo mokestį, todėl nėra pagrindo spręsti, jog už nurodytų nuostolių atsiradimą atsakinga yra J. B.

66. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei 6 371 Eur nuostolių atlyginimą už įmonės vadovui išmokėtą atlyginimą (¼ dalis nuo bendro atlyginimo), atstovaujant ieškovę teisme ginče (20 mėn.) su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 2.81 str. 1 d. juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 1 p.). Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 str.). Juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai ir jų padėjėjai, aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ir t. t. (CPK 56 str. 2 d.).

67. Vadinasi, pagal teisės aktų nuostatas juridinio asmens vadovo pareiga yra vesti teisme bylas juridinių asmenų vardu arba pasirinkti, jog įmonę atstovautų kiti asmenys (advokatai, aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys darbuotojai ir pan.). Nagrinėjamu atveju ieškovės vadovas nusprendė pats vesti ginčo bylą juridinio asmens vardu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčui skirtas įmonės vadovo darbo laikas galėtų būti prilygintas įmonės patirtiems nuostoliams. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (netiesioginiai nuostoliai), tačiau svarbiausias reikalavimas, keliamas norint atlyginti bet kokius nuostolius, yra jų realumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi įmonės vadovas pagal įstatymą pats pasirinko vesti bylą juridinio asmens vardu, nesamdant advokatų, tai įmonės vadovui sumokėtos sumos laikytinos su darbo užmokesčiu susijusiomis išlaidomis (darbo užmokesčiu), o ne įmonės patirtais nuostoliais. Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad dėl įmonės vadovo užimtumo, vedant bylą teisme, įmonė patyrė nuostolių, negavo numatytų pajamų, grynojo pelno, teko specialiai padidinti vadovui atlyginimą dėl padidėjusio darbo krūvio, ar įmonės vadovas neatliko kitų jam priskirtų pareigų, kurių neatlikimas galėjo lemti bet kokius kitus įmonės nuostolius ir pan. Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė 6 371 Eur nuostolių dėl įmonės vadovui sumokėto atlyginimo dalies už įmonės atstovavimą teisme, todėl nėra pagrindo spręsti, jog už nurodytų nuostolių atsiradimą atsakinga yra apeliantė J. B.

68. Apeliantės taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl palūkanų priteisimo, t. y. ieškovė nesutiko su palūkanų skaičiavimo pradžios terminu, sumos dydžiu, o atsakovė iš viso nesutiko su palūkanų skaičiavimu, nurodydama, jog ieškovei jos už sklypą sumokėta pirmoji įmoka buvo grąžinta 2017 m. rugpjūčio 4 d.

70. Byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. gegužės 31 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3911-603/2017, kuriuo teismas nusprendė tenkinti ieškovės UAB „EMU GROUP“ ieškinį atsakovei J. B., priteisdamas 57 924 Eur be pagrindo įgytą pinigų sumą, 4 396,87 Eur palūkanų už 2015 m. rugsėjo 15 d.–2017 m. kovo 27 d. laikotarpį, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Antstolių informacinės sistemos duomenimis šiuo metu nėra įvykdytas nei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3911-603/2017, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 (vykdomosios bylos sustabdytos; CPK 179 str. 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti 116,92 Eur palūkanų nuo priteistos 2 056,67 Eur nuostolių sumos ir 3 292,94 Eur palūkanų nuo 57 924,03 Eur sumos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1445-868/2018 už laikotarpį nuo sprendimo dalyje dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties įsiteisėjimo 2018 m. kovo 6 d. iki ieškinio reikalavimų nagrinėjamojoje byloje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo pateikimo 2019 m. gegužės 8 d. bei 5 procentų metines palūkanas nuo ginčijamu sprendimu priteistos 5 466,53 Eur sumos (2 056,67 + 3 292,94 + 116,92) ir 2018 m. vasario 2 d. sprendimu priteistos 57 924,03 Eur sumos nuo ieškinio reikalavimų nagrinėjamojoje byloje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo priėmimo 2019 m. liepos 2 d. Apeliančių apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo ar iš viso nepagrįsto palūkanų skaičiavimo prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.

71. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės J. B. argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimų, t. y. procesinių dokumentų nepateikimo apeliantei kinų kalba, yra nepagrįsti. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pateikti procesinių dokumentų vertimus į kinų kalbą, o 2019 m. spalio 7 d. nutartimi nutarė ieškovės UAB „EMU GROUP“ ieškinį palikti nenagrinėtą, nes atsakovė yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė, o ieškovė nepateikė procesinių dokumentų vertimų į kinų kalbą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1974-910/2019 nutarė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. ir 2019 m. spalio 7 d. nutartis ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad pagrindinė byla dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta, neprašant ieškovės procesinius dokumentus išversti į atsakovės gimtąją kinų kalbą, teismo posėdžių metu atsakovė naudojosi paslaugomis vertėjos, kuri vertė teismo ir visų posėdyje dalyvaujančių asmenų pasisakymus iš lietuvių į rusų kalbą, atsakovė paaiškinimus teismo posėdžiuose taip pat teikė rusų kalba, kurią gerai supranta, kad atsakovei šioje civilinėje byloje 2017 m. balandžio 28 d. atstovavimo sutarties pagrindu atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, todėl jam siųstini procesiniai dokumentai neprivalo būti išversti į šaliai suprantamą kalbą. Vadinasi, klausimas dėl procesinių dokumentų vertimų į kinų kalbą buvo išspręstas įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Apeliantė nenurodė ir byloje nenustatyta, kad nuo nurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo pasikeitė aplinkybės, patvirtinančios, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas, pažeidžiant apeliantės teises į tinkamą bylos procesą, t. y. kad apeliantę nebeatstovavo advokatas, teismo posėdžiuose nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo yra išvestinė iš pradinės bylos dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, išnagrinėtos 2019 m. kovo 19 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimu. Nagrinėjant nurodytą bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, kuris perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti naują ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, I. B. nekėlė klausimo dėl jos teisių pažeidimų į procesinių dokumentų gimtąja kalbą gavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo, neužtikrinant procesinių dokumentų pateikimo gimtąja kalba, laikytini deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.

72. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliančių argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.221 str.; 6.246–6.249 str.; CPK 2 str., 7 str., 18 str., 178–179 str., 182 str., 185 str.).

73. Atmetus abu apeliacinius skundus, šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neskirstomos tarp šalių, paliekant kiekvienai apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.