- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-25
- Bylos Nr.
- e2S-608-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28951-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- Suraleb
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo (apelianto) Suraleb, Inc. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo Suraleb, Inc. skundą dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, suinteresuotas asmuo atviroji akcinė bendrovė „Minsko traktorių gamykla“, antstolis Irmantas Gaidelis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Antstolis Irmantas Gaidelis vykdo vykdomąją bylą Nr. 0008/17/01249 (toliau – vykdomoji byla) pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 3 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2T-54-370/2016 dėl 524 542,50 Eur skolos išieškojimo iš skolininko Suraleb, Inc. išieškotojos atvirosios akcinės bendrovės „Minsko traktorių gamykla“ (toliau – AAB „Minsko traktorių gamykla“ arba MTG) naudai.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas (skolininkas) Suraleb, Inc. pateikė skundą dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, priimant AAB „Minsko traktorių gamykla“ pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti kartu su vėlesniais kitais jo veiksmais pripažinti neteisėtais ir panaikinti 2017 m. liepos 12 d. patvarkymus Nr. S-17-8-6106 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S1-31368, vykdymo išlaidų paskaičiavimą Nr. S1-31367, patvarkymą dėl skolininko turto arešto Nr. S1-31370 ir patvarkymą Nr. S1-31372.
3. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis Irmantas Gaidelis neturėjo teisinio pagrindo pradėti vykdymo veiksmų jo atžvilgiu, kadangi pareiškėjas yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) esanti įmonė ir antstolio veiklos teritorijoje neturi nei buveinės, nei turto. Pažymėjo, kad antstolis vykdomąjį dokumentą vykdyti priėmė neteisėtai, t. y. neturėdamas tam įgalinimų vykdymo vietos prasme ir taip pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 590 straipsnio dalies, 651 straipsnio 1 dalies, 651 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, todėl ir visi vėliau antstolio priimti patvarkymai, raginimas ir vykdymo išlaidų paskaičiavimas turi būti panaikinti vien dėl šios priežasties. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad egzistuoja ir kita savarankiška sąlyga antstolio veiksmams pripažinti neteisėtais ir jo priimtiems aktams panaikinti. Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo, kurio pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas išdavė vykdomąjį raštą, rezoliucinė dalis yra tokia: „7.1 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ sumoka 2 166 555 USD sumą Suraleb, Inc. už gamybiniam susivienijimui „Minsko traktorių gamykla“ perduotiną Suraleb, Inc. išieškotą turtą, veikiant Gamybinio susivienijimo „Minsko traktorių gamykla“ vardu; 7.2 Suraleb, Inc. perduoda Gamybiniam susivienijimui „Minsko traktorių gamykla“ turtą, išieškotą Suraleb, Inc. veikiant Gamybinio susivienijimo „Minsko traktorių gamykla“ vardu, kadangi už šį turtą yra apmokama 2 166 555 USD; 7.3 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2 166 555 USD sumos už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 13 d. iki šio sprendimo datos; 7.4 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 987 224,61 USD kaip šio arbitražo teisinių išlaidų kompensaciją; 7.5 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 1 203 761 Švedijos Kronų arbitravimo išlaidų; 7.6 Suraleb, Inc. įgyja teisę reikalauti palūkanų už laikotarpį po šio sprendimo priėmimo pagal taikytinas taisykles; 7.7 Arbitravimo išlaidos ir atsakomybė už juos nurodyta 6.6 punkte; 7.8 Likę reikalavimai yra atmetami.“ Pareiškėjas pažymėjo, kad minėto arbitražo sprendimu iš pareiškėjo AAB „Minsko traktorių gamykla“ nėra priteista jokių piniginių sumų, tačiau nepaisant to, antstolis ėmėsi interpretuoti jam pateiktą vykdyti arbitražo sprendimą ir faktiškai išsigalvojo, kad AAB „Minsko traktorių gamykla“ naudai pagal šį teismo sprendimą neva turėtų būti išieškoma 524 542,50 Eur skola. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu antstolis minėtą Suraleb, Inc. „skolą“ sieja su AAB „Minsko traktorių gamykla“ perduotinu turtu, tai AAB „Minsko traktorių gamykla“ nėra įvykdžiusi iš arbitražo sprendimo kylančios pareigos sumokėti Suraleb, Inc. 2 166 555 USD sumą, todėl šiuo metu neturi jokio pagrindo reikalauti, kad jai būtų perduotas jos vardu išieškotas turtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad JAV Rytų apylinkės Šiaurės Ilinojaus apygardos teismas, spręsdamas Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo pripažinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose klausimą savo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendime pažymėjo, kad „Teismas nekompensuos MTG nuostolių, susijusių su jos nuosavybe, nes teismo manymu, jeigu MTG tikrai būtų norėjusi susigrąžinti turtą, ji būtų atsiskaičiusi su Suraleb, Inc.“. Atsižvelgdamas į tai, teigė, jog 2 166 555 USD sumokėjimas Suraleb, Inc. yra būtina „Minsko traktorių gamykla“ vardu išieškoto turto gavimo prielaida ir sąlyga, kuri be kita ko yra patvirtinta įsiteisėjusiu, galiojančiu ir Lietuvos Respublikoje pripažintu, JAV Šiaurės Ilinojaus apygardos teismo sprendimu. Pareiškėjo vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės atitinka CPK 651 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą sąlygą, reiškiančią, kad AAB „Minsko traktorių gamykla“ pateikus vykdomąjį raštą vykdyti egzistavo akivaizdžios kliūtys vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti
4. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad AAB „Minsko traktorių gamykla nepagrįstai nurodo, kad perduotinas turtas nurodytas Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 5.4.13 punkte ir kuris sudaro bendrą 11 838 264 USD sumą. Teigė, kad pačiame arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte apie jokias iš Suraleb, Inc. išieškotinas sumas nekalbama, o tik nurodoma, kaip apskaičiuojamas mokestis už Suraleb, Inc. paslaugas. Pažymėjo, kad antstolis savavališkai iš sprendimo teksto ištraukė vieną frazę „grynieji 675 000 USD“ ir pagal ją neteisėtai pradėjo vykdymą. Be to, nurodė, kad net jeigu tai teoriškai būtų grynieji pinigai, jie būtų JAV, kur antstolis neturi jokių įgalinimų veikti. Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti rėmėsi arbitražo sprendimo 5.4.2, 4.24 punktais, kur remdamasis pastaruoju nurodė, kad 675 000 USD suma buvo valdoma Sachnoff & Weawer, o ne Suraleb, Inc. Teigė, kad, jei arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte būtų kalbama apie AAB „Minsko traktorių gamykla“ perduotiną turtą, šis turtas būtų identifikuotas, nurodytas jo pavadinimas, buvimo vieta, kiekis, identifikaciniai numeriai ir kt. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-63-381/2017 AAB „Minsko traktorių gamykla“ nustatė ne tik palūkanas už arbitražo sprendimo vykdymo vilkinimą, tačiau ir konstatavo šalių tarpusavio finansinius įsipareigojimus, t. y. kad nutarties priėmimo dieną (2017 m. rugsėjo 12 d.) AAB „Minsko traktorių gamykla“ yra skolinga Suraleb, Inc., 1 947 475,30 Eur (skola ir ikisprendiminės palūkanos) ir 107 470,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat konstatavo, kad AAB „Minsko traktorių gamykla“ Kanadoje ir JAV Suraleb, Inc., jau yra sumokėjusi 789 467,40 Eur, o visi AAB „Minsko traktorių gamykla“ argumentai dėl didesnių sumų buvo atmesti. Teigė, kad jeigu Lietuvos apeliacinis teismas būtų nustatęs, kad Suraleb, Inc., yra skolinga AAB „Minsko traktorių gamykla“, neišvengiamai šia suma būtų sumažinęs AAB „Minsko traktorių gamykla“ įsiskolinimą Suraleb, Inc. Teigia, kad Suraleb, Inc. kreipėsi dėl Arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo JAV, Kanadoje, Rumunijoje ir Lietuvoje, tačiau nė vienoje jurisdikcijoje nebuvo konstatuota, kad Suraleb, Inc. privalo sumokėti 675 000 USD. Atsižvelgiant į tai, kad AAB „Minsko traktorių gamykla“ melagingai teismui nurodė, kad iš Suraleb, Inc. arbitražo sprendimu yra priteista 675 000 USD, todėl prašė skirti jam 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos sumokant Suraleb, Inc. Be to, prašė teismo atskirąja nutartimi informuoti Vilniaus apygardos prokuratūrą apie nusikalstamus antstolio Irmanto Gaidelio veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
5. Antstolis Irmantas Gaidelis 2017 m. liepos 24 d. priėmė patvarkymą, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino ir pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad 2017 m. liepos 11 d. išieškotojos AAB ,,Minsko traktorių gamykla“ atstovas pateikė antstoliui vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 3 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2T-54-370/2016 skolininko Suraleb, Inc. 1211 Candlevrick Drive, Poplar Grove, Ilinois, 61065, JAV, atžvilgiu. Pažymėjo, kad CPK 590 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo šio skolininko buveinės arba jo turto buvimo vietoje. Nurodė, kad CPK turto sąvoka neapibrėžta, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalis turtą, kaip civilinės teisės objektą, apibūdina kaip materialų ir nematerialų. CPK 590 straipsnio prasme turto buvimo vieta turėtų būti suprantama kaip bet kuri vieta, kurioje, spėjama, yra skolininko turto. Antstolis nurodė, kad CPK 648 straipsnis, reglamentuojantis vykdomojo rašto turinį, nenumato, kad vykdomajame rašte būtų nurodyta skolininko turto buvimo vieta, todėl vykdomasis raštas gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui pagal skolininko turto buvimo vietą remiantis išieškotojo turima informacija; jeigu yra alternatyvi galimybė pasirinkti vykdymo vietą, pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui. Teigė, kad nagrinėjamu atveju skolininkas turi reikalavimo teisę į išieškotoją AAB „Minsko traktorių gamykla“. Vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo skolininkas yra pateikęs vykdyti antstoliui Andriui Liaškovui. AAB „Minsko traktorių gamykla“ Lietuvos Respublikoje veikia per savo įsteigtą filialą Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), taigi išieškotojas įgyvendino savo pasirinkimo teisę bei pateikė vykdyti vykdomąjį dokumentą pagal skolininko turto (turtinių interesų) buvimo vietą, t. y. pagal Suraleb, Inc. skolininko AAB „Minsko traktorių gamykla“ filialo buveinės vietą, adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, antstolis nurodė, kad priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, nepažeidė CPK 590 straipsnio reikalavimų. Antstolis pažymėjo, kad pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje ir įgyja res judicata galią bei gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis), todėl tai reiškia, kad jis yra privalomas toms šalims, dėl kurių priimtas, ir teisines pasekmes taip pat sukelia abiems ginčo šalims. Teigė, kad pripažintas arbitražo sprendimas įtvirtina abiejų proceso šalių priešpriešines pareigas, dėl ko vykdomieji raštai išduoti abiejų ginčo šalių atžvilgiu. Nurodė, kad jam pateiktas vykdomasis raštas yra galiojantis, nėra panaikintas ir turi būti vykdomas. Antstolis citavo kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos arbitražinio teismo sprendimas turi būti suprantamas ir aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus vykdymo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 81/2010). Pažymėjo, kad šiuo atveju Stokholmo galutinio arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 7.2 punktas įtvirtina skolininkės pareigą perduoti išieškotojui turtą, išieškotą Suraleb, Inc. veikiant Gamybinio susivienijimo „Minsko traktorių gamykla“ vardu, kadangi už šį turtą yra apmokama 2 166 555 USD. Tuo tarpu Sprendimo 5.4.13 punktas nurodo konkrečią 675 000 USD grynųjų pinigų sumą, kas pagal sprendimo priėmimo dienos (2006 m. gegužės 31 d.) kursą ir sudaro išieškotiną 524 542,50 Eur sumą. Atsižvelgdamas į tai, antstolis teigė, kad vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti nepažeidžiant imperatyvių įstatymo nuostatų, buvo patikrinta, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, jų nenustačius – buvo užvesta vykdomoji byla, priimti skundžiami patvarkymai, todėl jie yra teisėti ir pagrįsti.
Šalies argumentai
6. Suinteresuotas asmuo AAB „Minsko traktorių gamykla“ su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 31 d. Švedijos Prekybos Rūmų paskirtas arbitražo tribunolas priėmė sprendimą, kurio, be kita ko, 5.4.13 punkte nustatyta, kad arbitražo sprendimo priėmimo metu Suraleb, Inc. buvo surinkęs kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, turtinių reikalavimų ir kito turto bendrai 11 838 264 USD vertei. Šis surinktas turtas privalo būti perduotas AAB „Minsko traktorių gamykla“ (Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 7.2 punktas). Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017 pripažino Lietuvos Respublikoje bei leido priverstinai vykdyti Arbitražo sprendimą visa apimtimi. Lietuvos apeliacinis teismas yra išdavęs Suraleb, Inc. vykdomąjį raštą dėl Arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo ir arbitražo sprendimu priteistų sumų iš AAB „Minsko traktorių gamykla“ išieškojimo, kurį vykdo antstolis Andrius Liaškovas (vykdomoji byla Nr. 0159/17/01637); minėtoje byloje Suraleb, Inc. iš AAB „Minsko traktorių gamykla“ reikalauja sumokėti 3 171 345,54 EUR sumą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas yra išdavęs AAB „Minsko traktorių gamykla“ vykdomąjį raštą dėl arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo ir arbitražo sprendimu priteisto turto AAB „Minsko traktorių gamykla“ išieškojimo iš Suraleb, Inc., kurį vykdo antstolis Irmantas Gaidelis. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad arbitražo sprendimu Suraleb, Inc. įpareigotas perduoti AAB „Minsko traktorių gamykla“ naudai surinktą turtą ir pinigines lėšas 11 838 264 USD verte, todėl antstolio Irmanto Gaidelio vykdymo veiksmai yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėjo, kad kaip teisingai nurodoma pačiame skunde, arbitražo sprendimo 7.2. punktu Suraleb, Inc. yra įpareigotas perduoti AAB „Minsko traktorių gamykla“ visą AAB „Minsko traktorių gamykla“ naudai surinktą turtą; arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte įvardintos Suraleb, Inc. surinkto turto, kuris turi būti perduotas AAB „Minsko traktorių gamykla“ apimtys. Tarp jo yra įvardinta ir piniginės lėšos, bendrai 675 000 USD sumai, kurios pagal arbitražo sprendimo dieną galiojusį valiutos konvertavimo kursą sudarė 524 542,50 Eur. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu nėra pateikęs jokių įrodymų, kad minėta 524 542,50 Eur suma būtų sumokėta AAB „Minsko traktorių gamykla“ naudai, priešingai, pačiame skunde pareiškėjas nurodė, kad arbitražo sprendimo 7.2 punkte nustatytos prievolės (t. y. perduoti turtą ir pinigines lėšas atvirosios akcinės bendrovės „Minsko traktorių gamykla“ naudai) Suraleb, Inc. neturi pareigos vykdyti, kol AAB „Minsko traktorių gamykla“ nėra įvykdžiusi jai Arbitražo sprendimo 7.1. punktu priskirtos prievolės Suraleb, Inc. naudai. Teigia, kad pats pareiškėjas neginčija to, kad Arbitražo sprendimo 7.2 punkte yra nustatyta Suraleb, Inc. prievolė perduoti visą arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte nurodytą turtą ir pinigines lėšas AAB „Minsko traktorių gamykla“ naudai, o kartu yra ir galimas tokios nustatytos prievolės priverstinis vykdymas, tačiau ginčija antstolio veiksmus, nepagrįstai motyvuodamas aplinkybe, jog, visų pirma, turi būti visa apimtimi išieškoma AAB „Minsko traktorių gamykla“ skola pareiškėjo naudai, ir tik po to AAB „Minsko traktorių gamykla“ įgyja teise nukreipti išieškojimą į pareiškėją pagal tą patį arbitražo sprendimą. Suinteresuotas asmuo su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko, nurodydamas, kad arbitražo sprendime nėra įtvirtinta arbitražo sprendimo vykdymo tvarka, todėl tokiu atveju turi būti laikoma, kad AAB „Minsko traktorių gamykla“ ir pareiškėjo Suraleb, Inc. atžvilgiu nustatytos prievolės turi būti vykdomos tuo pačiu metu (CK 6.39 straipsnio 3 dalis). Teigė, kad priešingas Suraleb, Inc. ir AAB „Minsko traktorių gamykla“ santykio dėl arbitražo sprendimo vykdymo tvarkos aiškinimas lemtų situaciją, kuria iš esmės būtų pažeidžiami AAB „Minsko traktorių gamykla“ interesai: Suraleb, Inc. reikalauja Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje ginti jo teises į arbitražo sprendimo savalaikį įvykdymą, kai tuo tarpu pats Suraleb, Inc. be jokio pagrindo interpretuoja arbitražo sprendimą, reikalaudamas teismo apriboti AAB „Minsko traktorių gamykla“ galimybes priverstinai vykdyti savo reikalavimus pagal arbitražo sprendimo 7.2 punkto nuostatas. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad Suraleb, Inc. yra užsienio juridinis asmuo, neturintis nei buveinės nei jokių turtinių interesų Lietuvos Respublikoje, t. y. nėra galimybės realiai nukreipti išieškojimo veiksmų į Suraleb, Inc., todėl jis siekia apriboti AAB „Minsko traktorių gamykla“ reikalavimo pagal tą patį arbitražo sprendimą vykdymo teises, kad vienašališkai būtų patenkinti tik jo paties reikalavimai, o po to, tikėtina, pasišalinti iš Lietuvos Respublikos jurisdikcijos su visu išieškotu iš AAB „Minsko traktorių gamykla“ turtu. Pasisakydamas dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti pagal CPK 590 straipsnio 2 dalį, suinteresuotas asmuo nurodė, kad CPK nuostatos nereikalauja, jog vykdomajame rašte būtų nurodyta skolininko turto buvimo vieta, antstoliui nėra nustatyta pareigos priimant vykdomąjį dokumentą, iškart nustatyti konkrečią skolininko turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas pateikiamas tam antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra išieškotojui žinomų / numanomų skolininko turtinių interesų, o toliau vykdomąjį dokumentą priėmęs antstolis aiškinasi skolininko turtinę būklę, jo turtinių interesų buvimo vietą. Teigė, kad nagrinėjamu atveju antstolis Irmantas Gaidelis pradėjo skolos išieškojimą iš Suraleb, Inc. pagal teisėtai išduotą vykdomąjį raštą, nenustatęs jokių imperatyvių ribojimų dėl negalėjimo priimti vykdomojo dokumento vykdyti. Antstolis pradėjo informacijos apie skolininką ir jo turtinius interesus rinkimą, kreipėsi į įgaliotą Suraleb, Inc. atstovą su reikalavimu vykdyti Arbitražo sprendimą. Tuo atveju, jeigu vykdomojoje byloje paaiškėtų aplinkybės, kad nebuvo rastas ir nėra jokio žinomo skolininko Suraleb, Inc. turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas priverstinis išieškojimas pagal vykdomąjį raštą, antstolis turės pareigą atitinkamai reaguoti, informuoti išieškotoją. Teigė, kad šiuo metu antstolis nėra užbaigęs skolininko Suraleb, Inc. turto ir turinių interesų paieškos ir vertinimo, dėl ko nėra pagrindo stabdyti ar nutraukti vykdymo veiksmus pagal teisėtai išduotą ir neginčijamą vykdomąjį raštą teisėtai pradėtoje vykdomojoje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nurodė, kad Suraleb Inc. turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į AAB „Minsko traktorių gamykla“, kurią įgyvendina antstolio Andriaus Liaškovo vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0159/17/01637. AAB „Minsko traktorių gamykla“ Lietuvoje veikia per filialą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o filialas pagal registruotą buveinę priklauso Vilniaus miesto apylinkės teismo antstolių veiklos teritorijai, dėl ko teismas sutiko su antstolio Irmanto Gaidelio teiginiais, kad vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti atsižvelgiant į skolininko Suraleb Inc. turtinių interesų (turto) buvimo vietą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Antstolių informacinėje sistemoje (toliau – AIS) be skolininko buveinės vietos adreso JAV nurodytas ir kitas jo adresas – Vilniaus m. sav., Vilniaus m. sav. teritorija.
9. Teismas pasisakydamas dėl perduotino turto nurodė, kad Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies 7.2 punkte numatyta Suraleb, Inc. pareiga perduoti turtą AAB „Minsko traktorių gamykla“, tačiau joje nėra detalizuota, koks konkrečiai turtas turi būti perduotinas. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio visos dalys yra tarpusavyje susijusios, taip pat į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017 pripažino Lietuvos Respublikoje bei leido priverstinai vykdyti arbitražo sprendimą visa apimtimi, teismas padarė išvadą, kad antstolis pagrįstai rėmėsi minėto arbitražo sprendimo 5.4.13 punktu, kuriame konkrečiai nurodyta, kad arbitražo sprendimo priėmimo metu Suraleb, Inc. buvo surinkęs kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, turtinių reikalavimų ir kito turto bendrai 11 838 264 USD sumai, kuris turi būti perduotas. Minėtame 5.4.13 punkte tarp viso turto 11 838 264 USD sumai taip pat numatyta konkreti perduotina grynųjų pinigų suma – 675 000 USD, kas pagal sprendimo priėmimo dienos (2006 m. gegužės 31 d.) kursą sudaro antstolio nurodytą išieškotiną 524 542,50 Eur sumą. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad nors pareiškėjas tiek skunde dėl antstolio veiksmų, tiek papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės nurodo, kad arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte nurodytas turtas nėra tas turtas, kuris turi būti perduotas AAB „Minsko traktorių gamykla“, kad jeigu arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte būtų kalbama apie AAB „Minsko traktorių gamykla“ perduotiną turtą, šis turtas būtų identifikuotas, nurodytas jo pavadinimas, buvimo vieta, kiekis, identifikaciniai numeriai ir kt., tačiau nė viename iš savo patektų procesinių dokumentų pareiškėjas nenurodo, kokį tuomet kitą turtą negu nurodytas arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte, pasak pareiškėjo, jis turi perduoti AAB „Minsko traktorių gamykla“ pagal arbitražo sprendimą. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neigia arbitražo sprendimo 5.4.13 punkto galiojimą nagrinėjamu atveju, tačiau pats nedetalizuoja savo įsipareigojimų masto perduotino turto aspektu, o priešingai, iš esmės paneigdamas antstolio ir suinteresuoto asmens galėjimą aiškinti arbitražo sprendimą, t. y. susieti 7.2 sprendimo punktą su 5.4.13 punktu, pats ėmė aiškinti arbitražo sprendimą ir remtis 5.4.2, 4.24 punktais, kurie, teismo vertinimu, nepaneigia to, jog arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte yra detalizuotas turtas. Teismas nusprendė, kad antstolis pagrįstai pradėjo išieškojimą iš Suraleb, Inc. dėl 675 000 USD (524 542,50 Eur) pinigų sumos (vienos iš turto rūšies) išieškojimo. Be to teismas pažymėjo, kad antstolis vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti tik dėl dalies 5.4.13 punkte nurodyto turto, t. y. tik grynųjų pinigų apimtyje, neįskaitant kito turto, patenkančio į 5.4.13 punkte nurodyto turto apimtį.
10. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad, pagal Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą turi būti išieškomas įsiskolinimas iš AAB „Minsko traktorių gamykla“ Suraleb Inc. naudai ir tik po to AAB „Minsko traktorių gamykla“ galėtų nukreipti išieškojimą į pareiškėją Suraleb Inc. pagal minėtą tą patį arbitražo sprendimą, kadangi tiek Suraleb Inc., tiek AAB „Minsko traktorių gamykla“, prievolės yra priešpriešinės: AAB „Minsko traktorių gamykla“ 7.1 punktu įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 2 166 555 USD sumą, o Suraleb, Inc. 7.2 punktu įpareigojama perduoti AAB „Minsko traktorių gamykla“ turtą. Arbitražo sprendime (nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse) nėra numatyta sprendimo vykdymo tvarka, t. y. kokia tvarka, eiliškumu turi būti vykdomos Suraleb Inc. ir AAB „Minsko traktorių gamykla“ priešpriešinės prievolės, todėl, teismas, vadovaudamasis CK 6.39 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad jos turi būti įvykdytos tuo pačiu metu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš esmės arbitražo sprendimas įtvirtina abiejų proceso šalių priešpriešines prievoles, patvirtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas išdavė du vykdomuosius raštus tiek Suraleb Inc. (vykdo antstolis Irmantas Gaidelis), tiek AAB „Minsko traktorių gamykla“ atžvilgiu (vykdo antstolis Andrius Liaškovas). Be to, paminėjo ir tai, kad šalių priešpriešinės pareigos nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2T-54-370/2016 bei 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2T-63-381/2017.
11. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti tenkintinas pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui.
12. Kadangi teismas, nagrinėdamas bylą nenustatė, kad antstolis būtų pažeidęs įstatymus ar kitas teisės normas, todėl atmetė pareiškėjo prašymą atskirąja nutartimi informuoti Vilniaus apygardos prokuratūrą apie nusikalstamus antstolio Irmanto Gaidelio veiksmus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
13. Pareiškėjas Suraleb, Inc. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir grąžinti klausimą spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Nagrinėjant bylą nebuvo tinkamai įgyvendinti civilinio proceso principai – teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismas, betarpiškumo, nešališkumo ir sprendimo priėmimo slaptumo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO skelbiamos informacijos matyti, kad nutarties priėmimo dieną teisėja nagrinėjo dar 3 bylas – 11 val., 15 val.15 min. ir 15 val. 42 min. Nutartis buvo pasirašyta 14 val. 03 min. Pareiškėjo teigimu, teisėja tokios apimties dokumento laikotarpiu nuo 10 val. iki 14 val. parengti negalėjo, kadangi matyti, jog gana plačiai aptarti vykdomojo rašto priedai, kurie iš viso sudaro 125 lapus, vertimai 80 lapų. Vien tokios informacijos perskaitymas trunka 2,5 val., todėl neįmanoma, jog per 1,5 val. būtų parengta 10 puslapių nutartis. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigia, jog procesinis sprendimas buvo priimtas dar prieš pradedant nagrinėti bylą, arba nutartį priėmė ne teisėja Kristina Lysionok. Šiuos teiginius sustiprina tai, jog dokumento duomenų kortelėje esanti informacija, kadangi kaip autorė nurodyta – Teismas02, o dokumentą paskutinį kartą išsaugojęs asmuo V. Z.. Pareiškėjo žiniomis, Vilniaus miesto apylinkės teisme dirba teisėjo padėjėja V. Ž., kuri pareiškėjo teigimu ir yra nutarties autorė. Padėjėjos dalyvavimas procesinio sprendimo priėmimo procese yra niekaip nesuderinamas nei su civilinio proceso principais, nei su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog teisingumą vykdo tik teismai.
13.2. Apeliantas neturi ir niekada neturėjo ir neketina turėti buveinės Vilniaus mieste, o AIS duomenys apie tokią buveinę yra suklastoti. Apie tai sužinojo tik iš teismo nutarties.
13.3. Pareiškėjas nesutinka, kad jo turimas turtinis interesas turi geografiniu kriterijumi apibrėžtą teritoriją. Nematerialus, neegzistuojantis daiktas buvimo vietos tiesiog objektyviai negali turėti, o tik gali būti apibūdinama tokiais požymiais, kaip galiojimas tam tikroje teritorijoje, galiojimas laike, galiojimas tam tikrų asmenų atžvilgiu ir t. t., todėl teismo išvada, jog apeliantas turi turto Vilniuje yra nepagrįsta.
13.4. Tiek antstolis, tiek bylą nagrinėjęs teismas turi išimtinai tik tas teises, kurios jiems yra suteiktos įstatymo ir nei antstoliui, nei Vilniaus miesto apylinkės teismui nėra suteikta teisė aiškinti užsienio arbitražo sprendimo. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad antstolis pradėjo vykdymą dėl pinigų sumos išieškojimo iš Suraleb, Inc, kai arbitražo sprendimu jokios piniginės sumos iš Suraleb, Inc nebuvo priteistos, nutartyje padarė išvadas, nors arbitražo sprendimo tekste nieko panašaus nėra. Teismui teiktuose paaiškinimuose apeliantas pateikė nuorodas į arbitražo sprendimo 4.24, 5.4.2. punktus, kuriuose atskleistas sprendimo 5.4.13 punkte panaudoto termino „grynieji“ turinys, paaiškinant, kad: „tai turėjo būti gautina suma“. Apeliantas yra privatus juridinis asmuo ir jis yra ne tik laisvas skaityti, analizuoti ir subjektyviai aiškinti jam aktualų arbitražo sprendimą, kadangi to nedarant jis objektyviai negalėtų nei šio sprendimo vykdyti, nei naudotis iš šios sprendimo kylančiomis teisėmis. Suraleb, Inc, nėra saistomas jokiais įstatyminiais draudimais ar ribojimais suprasti, interpretuoti ir aiškinti arbitražo sprendimą.
13.5. Pirmosios instancijos teismo atliktas užsienio arbitražo sprendimo išaiškinimas yra ydingas. Tai patvirtina sprendimo rezoliucinės dalies tekstas. Pagal pirmosios instancijos teismą, arbitražo sprendime yra nustatytos priešpriešinės piniginės prievolės – viena šalis privalo sumokėti 2 166 555 USD, kita šalis privalo sumokėti 675 000 USD, tačiau tokiu atveju neišvengiamai kyla klausimas, kodėl AAB „Minsko traktorių gamyklos“ piniginė prievolė įvardijama kaip pareiga „sumokėti“, o Suraleb, Inc. piniginė prievolė įvardijama, kaip pareiga „perduoti turtą“, taip pat kodėl arbitražo sprendimu nustatyta Suraleb, Inc. teisė reikalauti palūkanų už jam laiku neatliktą mokėjimą, o už jo priešpriešinę piniginę prievolę tokios palūkanos nenustatytos. Taip pat kyla klausimas, kodėl, jeigu arbitražo sprendimu nustatytos priešpriešinės šalių prievolės (sumokėti pinigus, perduoti turtą), visos proceso išlaidos Suraleb, Inc naudai priteistos iš AAB „Minsko traktorių gamyklos“.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo AAB „Minsko traktorių gamyklos“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Teisėjo padėjėjas padeda teisėjui organizuoti darbą, teikia pagalbą rengiant procesinių dokumentų projektus ir yra vienas iš pagrindinių karjeros valstybės tarnautojų, kurie užtikrina teismų darbo efektyvumą ir operatyvumą. Aplinkybė, kad nutartis paskutinį kartą išsaugota ne teisėjos Kristinos Lysionok, o teisėjos padėjėjos nepaneigia, jog procesinį sprendimą (nutartį) parengė pati teisėja. Be to, teismų nepriklausomumo principas leidžia teismams patiems spręsti savo veiklos klausimus ir darbą organizuoti savarankiškai. Terminas „civilinės bylos nagrinėjimas“ niekaip nereiškia, kad teisėjas susipažinti su šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais procesiniais dokumentais, jų priedais bei aukštesnės instancijos teismų sprendimais gali tik tuomet, kai skiria teismo posėdį, kuriame yra priimamas galutinis procesinis sprendimas.
14.2. Nutartyje teisingai pažymėta, kad Suraleb, Inc. turi reikalavimo teisę į MTZ, kuri įgyvendinama antstolio Andriaus Liaškovo vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0159/17/01637. MTZ Lietuvoje veikia per filialą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o filialas pagal registruotą buveinę priklauso Vilniaus miesto apylinkės teismo antstolių veiklos teritorijai.
14.3. Arbitražo teismo sprendimas yra vientisas dokumentas ir jo visos dalys yra tarpusavyje susijusios. Tai yra būtent 5.4.13 p. yra eksplicitiškai išvardintas turtas, kurį Suraleb, Inc. privalo perduoti MTZ naudai. Tuo tarpu pats Suraleb, Inc. nė viename iš savo patektų procesinių dokumentų nenurodo, kokį tuomet kitą turtą negu nurodytas arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte, pasak Suraleb, Inc., jis turi perduoti MTZ pagal arbitražo sprendimą.
14.4. Šalių priešpriešinės prievolės (tai patvirtinta ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2T-54-370/2016) pasireiškia būtent tuo, jog civilinės teisės objektai, kuriuos MTZ turi perduoti Suraleb, Inc. yra pinigai, o civilinės teisės objektai, kuriuos Suraleb, Inc. turi prievolę perduoti MTZ yra kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai ir piniginės lėšos (t. y. ne tik pinigai, tačiau kurie, be abejonės, yra turtas). Todėl MTZ prievolė įvardijama kaip pareiga „sumokėti“, o Suraleb, Inc. prievolė apibūdinama kaip pareiga perduoti turtą (įskaitant pinigines lėšas).
14.5. Nagrinėjamu atveju antstolis neprivalėjo ir neprivalo kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, kadangi antstoliui nekilo jokių abejonių dėl vykdymo tvarkos.
15. Suinteresuotas asmuo antstolis Irmantas Gaidelis atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Apeliantas turi reikalavimo teisę į AAB „Minsko traktorių gamyklos“, kuris veikia per savo filialą Vilniaus mieste.
15.2. Išieškojimas gali vykti pagal skolininko – juridinio asmens turto buvimo vietą, kai turtas aiškiai suprantamas kaip civilinės teisės objektas.
15.3. Skolininkas turi reikalavimo teisę į AAB „Minsko traktorių gamyklos“, iš kurios išieškojimą skolininko atžvilgiu vykdo antstolis Andrius Liaškovas, kuris tikėtina nukreipia išieškojimą į AAB „Minsko traktorių gamyklos“ turtą, kuris yra Vilniaus miesto savivaldybėje, todėl nesutiktina, kad turtinių interesų buvimo vieta negali būti apibrėžta geografiniu kriterijumi. Priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo atstovo logika, antstolis Andrius Liaškovas taip pat negalėjo priimti vykdyti išieškojimo pareiškėjo naudai.
15.4. Tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad Suraleb Inc. Pagal Stokholmo arbitražo sprendimą neabejotinai turi pareigą perduoti AAB „Minsko traktorių gamyklos“ turtą, kuris apibrėžtas arbitražo sprendime, tačiau paties Suraleb Inc. Nėra vykdomas, todėl įpareigojimas dėl aiškiai įvardintos perduotinos piniginių lėšų sumos privalo būti vykdomas išieškant iš Suraleb Inc.
15.5. Antstoliui Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimas yra aiškus ir suprantamas, kaip ir teismams, tačiau jis nesuprantamas tik apelianto atstovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
17. Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Atskirajame skunde pareiškėjas išreiškia abejones, jog procesinis sprendimas (pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis) buvo priimtas dar prieš pradedant nagrinėti bylą arba nutartį priėmė ne bylą nagrinėjusi teisėja Kristina Lysionok. Pareiškėjas nurodo, jog teisėja objektyviai neturėjo tiek laiko skundžiamai nutarčiai parengti, o dokumento informacija rodo, jog dokumento autorė yra teisėjo padėjėja, kuri ir buvo paskutinis asmuo išsaugojęs dokumentą. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo padėjėjo pareigybės aprašymą, teisėjo padėjėjo funkcijos, be kitų funkcijų yra ir analizuoti rengiamų teismo posėdžiui bylų medžiagą, įvertinti ir apibendrinti bylose esančias teisės problemas ir apie jas referuoti teisėjui, prireikus rengti kitus teismo vidaus tvarkomuosius, organizacinius ir informacinius dokumentus, renti ataskaitas, informacinėje sistemoje LITEKO įvesti duomenis, informaciją apie nagrinėjamas bylas, proceso eigą, procesinius veiksmus, segti procesinius teismo dokumentus, juos nuasmeninti (8, 11 ir 12 punktai). Taigi, teisėjo padėjėjo funkcijos yra tiesiogiai susijusios su teisėjo nagrinėjamomis bylomis, kas neišvengiamai reiškia, jog teisėjo padėjėjui yra žinomos teisėjo nagrinėtinos bylos bei jų medžiaga, tačiau tai jokiu būdu negali reikšti, jog pažeidžiamas sprendimo priėmimo slaptumas, kadangi sprendimą priima pats teisėjas (CPK 19 straipsnis). Be to, būtina pažymėti ir tai, jog CPK 268 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. Sprendimas išdėstomas raštu ir jį pasirašo visi nagrinėję bylą teisėjai, bet nenurodyta, kas sprendimą surašo. Teisėjas, priėmęs sprendimą, turi teisę nurodyti padėjėjui rašytino sprendimo turinį ir pavesti parengi procesinio dokumento projektą. Pagal Elektroninių duomenų bylose tvarkymo, įtraukimo į apskaitą ir saugojimo naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-192 (toliau – Aprašas) 14 punktą, duomenis apie įvykius, susijusius su bylos procesu, elektroninėje teismo proceso bylos kortelėje registruoja teismo posėdžių sekretorius arba teisėjo padėjėjas pagal Darbo su LITEKO sistema nustatytus funkcinius pasiskirstymus. Pagal Aprašo 16 punktą elektroninėje teismo proceso byloje visus priimtus teismo procesinius dokumentus teisėjas kaip originalus pasirašo saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 nutartis, pasirašyta teisėjos Kristinos Lysionok elektroniniu parašu. Teisėja savo parašu patvirtino nutarties, kurią galėjo įkelti tiek pati teisėja, tiek jos padėjėja, turinį, todėl būtent teisėja laikytina 2017 m. rugsėjo 21 d. autore. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog 2017 m. rugsėjo 23 d. nutartis objektyviai negalėjo būti surašyta per keturių valandų laikotarpį, kadangi teisėjas su pateiktais dokumentas susipažįsta jau priimdamas prašymą, besirengdamas bylos nagrinėjimui, o ne tik bylos nagrinėjimo dieną.
19. CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).
20. Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai. Antstolis, vykdydamas įstatymų nustatytas funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, civilinio proceso principais (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teisėtumo principas reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Vienas įstatymo reikalavimų, kad antstolio veikla būtų teisėta, yra tas, jog antstolis vykdymo ir kitus įstatymuose nurodytus veiksmus atlieka savo aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 590 straipsnio 3 dalis).
21. Pareiškėjas skundžia antstolio patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, kaip neteisėtą CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad antstolis spręsdamas klausimą, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, turi patikrinti, ar vykdomasis dokumentas vykdytinas to antstolio, t. y. nustatyti vykdymo vietą. Vykdymo vieta nustatoma pagal vykdomajame dokumente nurodytus duomenis apie skolininką arba išieškotojo pateiktus duomenis (Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 punktas). CPK 590 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo šio skolininko buveinės arba jo turto buvimo vietoje. Tai reiškia, kad antstolis prieš priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti privalo patikrinti, ar yra CPK 590 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, t. y. įsitikinti, ar vykdomasis dokumentas vykdytinas jo aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 590 straipsnis). Nurodytų sąlygų nebuvimas yra akivaizdi kliūtis priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus (CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
22. Atskirajame skunde nurodoma, jog apeliantas neturi, neturėjo ir nesiekia turėti jokio turto Lietuvos Respublikoje, o apelianto turima turtinė teisė (antstolio Andriaus Liaškovo vykdomas skolos išieškojimas Suraleb, Inc. naudai) negali būti apibrėžta teritoriniu kriterijumi. Šiuo atveju iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad skolininko (apelianto) buveinė yra ne Lietuvoje, o JAV, Ilinojaus valstijoje, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar skolininkas turi turto antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Pirmiausia pažymėtina tai, jog CK 1.97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Taigi, teisine prasme turtu yra laikomi tie civilinių teisių (nuosavybės) objektai, kurie turi vienokią ar kitokią ekonominę ar objektyvią vertę ir civilinio apyvartumo savybę, t. y. tokį objektą jo savininkas turi galimybę perleisti kitam asmeniui. Kaip minėta apelianto esminis nesutikimo motyvas, jog jo turima turtinė teisė nėra konkrečioje geografiniu kriterijumi apibrėžtoje teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek antstolis, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės teisės egzistavo vietos, pagrįstai, vadovavosi pareiškėjos skolininkės AAB „Minsko traktorių gamyklos“ Vilniaus filialo buveinės adresu kaip turtinės teisės vietos nustatymui taikomu kriterijumi. Tai, jog pareiškėjo turtinė teisė yra Lietuvoje, patvirtina ir pats savaime antstolio Andriaus Liaškovo vykdomas skolos išieškojimas Suraleb, Inc. naudai, kadangi šis išieškojimas vykdomas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra vykdymo proceso, vykstančio Lietuvos Respublikoje, dalyvis, išieškojimas atliekamas Lietuvos Respublikos antstolio, o pats išieškojimas atliekamas iš Vilniaus mieste registruoto juridinio asmens Lietuvoje esančio turto. Kitaip tariant, skolininkė AAB „Minsko traktorių gamyklos“, veikiantis per Vilniuje esantį filialą, galimai turi išieškotojui (pareiškėjui) priklausančias (jo naudai išieškomas) turimas lėšas. Asmeniui priklausantis turtas gali būti ne tik pas patį skolininką, tačiau ir pas trečiuosius asmenis esantis asmeniui priklausantis turtas, kaip šiuo nagrinėjamu atveju ir yra. Apeliantas taip pat nurodo, jog AIS sistemoje nurodyti melagingi duomenys apie pareiškėjo buveinės adresą, t. y., kad buveinė yra ne tik JAV, tačiau ir Vilniaus mieste. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nebuvo esminė, kadangi antstolis vykdomąjį dokumentą priėmė atsižvelgęs į tai, jog skolininkas turi turto Lietuvos Respublikoje, o ne todėl, kad jo buveinė būtų registruota Lietuvos Respublikoje. Išvardytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas Suraleb Inc. Lietuvos Respublikoje, Vilniaus mieste turi turto, todėl antstolis Irmantas Gaidelis pagrįstai priėmė vykdomąjį dokumentą ir užvedė vykdomąją bylą Nr. 0008/17/01249 (CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
23. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog antstolis pradėjo išieškojimą dėl pinigų sumos, nors Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimu jokios piniginės sumos iš Suralev, Inc. nebuvo priteistos. Apelianto teigimu, antstolis ir pirmosios instancijos teismas aiškino arbitražo sprendimo turinį, nors tokios teisės neturi. Šis atskirojo skundo argumentas yra absoliučiai nepagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo atliekamas arbitražo sprendimo aiškinimas. Byloje nėra nei šalių prašymo dėl sprendimo išaiškinimo, nei pats teismas nurodytų, kad atlieka sprendimo išaiškinimą CPK 278 straipsnio prasme. Arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo, kurio pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas išieškotojai AAB „Minsko traktorių gamykla“ išdavė 2017 m. liepos 3 d. vykdomąjį raštą Nr. 2T-54-370/2016 skolininko Suraleb Inc. atžvilgiu, rezoliucinė dalis yra tokia: „7.1 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ sumoka 2 166 555 USD sumą Suraleb, Inc. už gamybiniam susivienijimui „Minsko traktorių gamykla“ perduotiną Suraleb, Inc. išieškotą turtą, veikiant Gamybinio susivienijimo „Minsko traktorių gamykla“ vardu; 7.2 Suraleb, Inc. perduoda Gamybiniam susivienijimui „Minsko traktorių gamykla“ turtą, išieškotą Suraleb, Inc. veikiant Gamybinio susivienijimo „Minsko traktorių gamykla“ vardu, kadangi už šį turtą yra apmokama 2 166 555 USD; 7.3 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2 166 555 USD sumos už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 13 d. iki šio sprendimo datos; 7.4 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 987 224,61 USD kaip šio arbitražo teisinių išlaidų kompensaciją; 7.5 Gamybinis susivienijimas „Minsko traktorių gamykla“ įpareigojama sumokėti Suraleb, Inc. 1 203 761 Švedijos Kronų arbitravimo išlaidų; 7.6 Suraleb, Inc. įgyja teisę reikalauti palūkanų už laikotarpį po šio sprendimo priėmimo pagal taikytinas taisykles; 7.7 Arbitravimo išlaidos ir atsakomybė už juos nurodyta 6.6 punkte; 7.8 Likę reikalavimai yra atmetami.“ Iš sprendimo rezoliucinės dalies akivaizdžiai matyti, jog arbitražas Suraleb, Inc. įpareigojo perduoti turtą AAB „Minsko traktorių gamyklos“. Jau šioje nutartyje minėta, kad turtu vadinami tiek materialūs, tiek nematerialūs daiktai, turintys vertę. Nors Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra konkretizuota, koks turtas yra perduotinas, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendimas yra vientisas dokumentas ir jo visos dalys yra tarpusavyje susijusios, todėl pagrįstai atsižvelgiama į pačiame sprendime nurodytą turtą. Pirmosios instancijos turto konkretizuojančiu punktu laikė Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 5.4.13 punktą, bet apelianto teigimu, šiame punkte nėra nieko panašaus, kadangi jame tik nurodytas tekstas :,, Dabar galima išvardinti sumas, kurios apspręs grynąją vertę susijusią Sutarties 4.2 ir 3.2.9 punktais:“ Šis argumentas vertintinas kritiškai, nes iš pastarojo sprendimo punkto matyti, jog šiame punkte nėra vien tik apelianto nurodomas tekstas. 5.4.13 punkte išvardijama grynoji vertė, susijusi su sutarties 4.2. ir 3.2.9. punktais, kartu punkte pateikta lentelė su įvairaus pobūdžio turtu. Arbitražo sprendimo 1.1 punkte nurodyta esminė Sutarties 3.2.9 sąlyga, kurioje nurodyta, kad esant absoliučiai MTG kontrolei, Suraleb, Inc. perduota visą MTG naudai išieškotą turtą iš BMI ir DEC. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, jog visi išieškojimai, kuriuos atliko pareiškėja bus vertinami šalių derybomis, remiantis BMI ir DEC laikomų prekių inventorizacijos sąrašu, žemės verte, bankų ataskaitomis, o šalims nepavykus susitarti vertinimas atliekamas teisminiame procese (Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 4.23 punktas). Taigi, šie punktai tik papildo, jog, siekiant nustatyti perduotiną turtą, tarp šalių buvo būtinas išieškoto turto įvertinimas, kuris būtent ir atliktas arbitražo sprendimo 5.4.13 punkte. 5.4.13 punkte kaip viso turto 11 838 264 USD sumai taip pat numatyta ir perduotina grynųjų pinigų suma – 675 000 USD, kas pagal sprendimo priėmimo dienos (2006 m. gegužės 31 d.) kursą sudaro antstolio nurodytą išieškomą 524 542,50 Eur sumą. Apelianto nurodomi sprendimo 4.24 ir 5.4.2. punktai niekaip kitaip neatskleidžia sprendimo 5.4.13 punkte nurodytos ,,grynųjų pinigų‘‘ sąvokos, nes šiuose punktuose sąvoka nėra detalizuojama ar apskritai aiškinama. Analizuojant atskirojo skundo argumentus matyti, kad apeliantas savaip, sau naudingai interpretuoja sprendimą, kelia absoliučiai nepagrįstas abejones, tokiu būdu siekdamas išvengti vykdomo išieškojimo jo atžvilgiu.
24. Pabrėžtina, kad apeliantas, nors ir laisvas, privatus juridinis asmuo, tačiau net ir jam nesuteikiama teisė aiškinti ir savaip interpretuoti Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą. Nagrinėjamu atveju, nei antstolis, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimas būtų neaiškus, dėl ko negalėjo būti užvesta vykdomoji byla. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
25. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas (CPK 510 straipsnis, 512 straipsnis) ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.